Nemėgo atspindžio veidrodyje
Justės dantų tiesumu pirmiausia susirūpino tėvai. Sulaukusi dešimties metų, naktimis ji turėdavo miegoti su ortodontinėmis plokštelėmis. Tačiau mergina prisimena, kad tėvams nematant jas išsiimdavo, nes paprasčiausiai būdavo nepatogu. Vis dėlto nešiojant plokšteles apatiniai dantys tapo kur kas tiesesni už viršutinius, bet atviro sąkandžio problema liko.
 
Paauglystėje kramtymo problemos, apsunkintas kvėpavimas merginai atrodė natūrali būsena, tačiau vaizdas veidrodyje nepatiko. „Pamenu, stovėdavau prieš veidrodį ir galvodavau, ar žmonės mato, kokie kreivi mano dantys, ar pastebi veido asimetriją. Net buvau pradėjusi ieškoti, kokioje padėtyje laikant žandikaulį toji asimetrija matyti mažiausiai. Dėl šios priežasties apatinį žandikaulį laikydavau šiek tiek paslinkusi į priekį, todėl vakarais jausdavau sąnario skausmą, nuovargį“, - pasakoja ji.
 
Ryžosi operacijai
Apsilankiusi pas ortodontę Dalią Latkauskienę Kauno ortodontijos centre, anuomet paauglė išgirdo, kad jos viršutinis žandikaulis yra mažesnis už apatinį. Todėl jai prireiks ortognatinės abiejų žandikaulių operacijos. Kitu atveju dantų tiesinti nebuvo galima, nes situacija galėjo tik dar pablogėti. Alternatyvų nebuvimas merginą gąsdino, bet operacijai ji ryžosi.
Beveik ketverius metus iki operacijos Justė nešiojo breketus, o po jos – dar dešimt mėnesių. Kas porą mėnesių lankėsi pas ortodontę. „Kiekvienas breketų lanko paveržimas ir su juo ateinantis skausmas reiškė, kad dantys tiesėja, kad norimas rezultatas vis arčiau“, - prisimena ji.
 
Gydymas neapsiėjo ir be visų protinių bei dar poros dantų rovimo. Teko nešioti ir gumas, kurios dėl vos staigesnio prasižiojimo nutrūkdavo. Vis dėlto sunkiausia buvo laukti operacijos. Ją dėl menkiausių negalavimų, tokių kaip sloga ar lūpų pūslelinė, teko atidėti keletą kartų.
Pirmosios savaitės po operacijos buvo sunkios ir fiziškai, ir emociškai. Kamavo skausmas, nepatogumas miegant, tačiau labiausiai alino negalėjimas normaliai maitintis. Kurį laiką viskas, ką mergina galėjo valgyti, buvo mišinukai ir košės. Jas susišvirkšdavo į burną dideliu švirkštu, mat net pro šiaudelį gerti buvo sunku. Tik prabėgus daugiau nei trims mėnesiams Justė galėjo valgyti lengvai kramtomą maistą, dar po mėnesio sugrįžti prie įprastos mitybos. Tačiau iš baimės, kad kas nors atsitiks, įprastai maitintis ji išdrįso tik po pusmečio.
 
Atrodė, kad gyvenimas pasikeitė
Po operacijos Justės veidas tapo ne toks išgaubtas. Atsirado simetrija, ryškesni skruostikauliai, nežymus nosies pokytis. Anot pašnekovės, pirmaisiais metais po operacijos atrodė, kad gyvenimas keičiasi iš esmės, atsirado pasitikėjimas savimi.
„Tačiau laikui bėgant, pradedi sugrįžti į „normalią“ būseną: vėl gali savęs taip pat nemylėti kaip ir prieš operaciją“, - teigia ji. Todėl kalbėdama apie ortognatinę chirurgiją su žmonėmis, kurie apie ją svarsto tik dėl estetinių priežasčių, Justė visada ragina pasikonsultuoti su psichologu. Mat noras operuotis gali kilti dėl kur kas gilesnių priežasčių, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

---

 
Interviu su specialistu
Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos Burnos, veido ir žandikaulių chirurgijos centro vadovas doc. dr. Linas Zaleckas:

- Ar tiesa, kad toks ydingas įprotis, kaip per ilgai čiulpiamas nykštys gali lemti atvirą sąkandį?
- Užtęstas čiulptuko naudojimas ar nykščio čiulpimas vaikystėje yra vieni dažniausių ir daugiausiai žinomų žalingų įpročių, galinčių lemti atvirą sąkandį. Kai kaulai dar nėra tvirti, jie lengvai pasiduoda išorės veiksniams. Todėl mažiesiems laikant ką nors tarp dantų ilgą laiką, stabdomas alveolinės ataugos augimas. Jai neišaugus tiek, kiek turėjo išaugti, centrinėje žandikaulio dalyje viršutiniai ir apatiniai dantys nesusikanda.
 
- Kaip anksti reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko dantų sukandimą?
- Mano manymu, vaiką dar iki mokyklos reikėtų atvesti pas ortodontą. Jis įvertins, ar nėra kokių nors problemų. Priklausomai nuo nustatytos patologijos, gali būti taikomas gydymas plokštelėmis, vėlesniame amžiuje - breketų sistema. Vaikui sulaukus dešimties dvylikos metų dažniausiai jau galima numatyti, ar žandikaulis potencialiai augs į priekį daugiau nei turėtų. Laiku pritaikytas ortodontinis gydymas gali padėti pristabdyti žandikaulio augimą, o kai kuriais atvejais ir paskatinti. Bet kokiu atveju konsultacijos yra reikalingos.
 
- Ortognatinė žandikaulio operacija – ar ji sudėtinga?
- Populiariai šnekant, kaulai yra supjaustomi į mažesnius segmentus. Tie segmentai pastatomi į tokią padėtį, kurioje turėtų būti. Operacijos metu dėmesys kreipiamas ne tik į sukandimą, bet ir į harmoningą veido profilį. Sustačius supjaustytus kaulus į reikalingą padėtį, vėliau jie fiksuojami metalinėmis konstrukcijomis (plokštelėmis, sraigtais). Principas panašus į žandikaulio operacijas po įvairių lūžių. Skirtumas tas, kad ortognatinės operacijos atveju žandikaulio lūžis yra planuotas ir padaromas konkrečiai toje vietoje, kur norima, kad jis vyktų.
Priklausomai nuo situacijos sudėtingumo, gali būti operuojamas tik viršutinis arba tik apatinis žandikaulis. Jeigu susiformavęs labai didelis žandikaulių neatitikimas, gali būti atliekama abiejų žandikaulių operacija tuo pačiu metu.
 
- Po operacijos rezultato laukti tenka ilgai?
- Rezultatai matomi iš karto po operacijos. Aišku, prireikia savaitės ar kelių, kol praeina tinimai. Į įprastą gyvenimą ir prie įprastinio maisto kramtymo kartais grįžtama jau po poros mėnesių. Dažniausiai – po trijų keturių, kai kaulai visiškai sugyja.
 
- Kokio amžiaus pacientus operuojate minėtu būdu? 
- Paprastai stengiamasi operuoti tada, kai pasibaigia skeletinis veido augimas – nuo aštuoniolikos metų arba vėliau. Esant tam tikroms įgimtoms patologijoms, sąkandį koreguojančios operacijos gali būti atliekamos ir anksčiau, bet tai yra individualu. Griežtų ribų, iki kokio amžiaus galima atlikti operaciją, nėra. Vis dėlto, jei žmogui, sulaukusiam, tarkim, 50 metų, yra per daug atsikišęs apatinis žandikaulis, tačiau dėl to jis iki šiol nepatyrė jokių problemų, kyla klausimas, ar jam tikrai reikia tos operacijos tik tam, kad atitiktų visuomenės standartus?