ISSN 1822-9530 M o k s l o d a r b a i VERSLO VERSLO IR TEISĖS AKTUALIJOS IR TEISĖS 9 771822 953003 AKTUALIJOS 2008, t. 2 ISSN 1822-9530 VERSLO IR TEIS S AKTUALIJOS ISSN 1822-9530 VILNIUS LAW AND BUSINESS COLLEGE CURRENT ISSUES OF BUSINESS AND LAW 2008, Vol. 2 Research papers Vilnius 2008 ISSN 1822-9530 VILNIAUS TEIS S IR VERSLO KOLEGIJA VERSLO IR TEIS S AKTUALIJOS 2008, t. 2 Mokslo darbai Vilnius 2008 REDAKTORI KOLEGIJA (EDITORIAL BOARD) Vyriausiasis redaktorius (Editor- in- Chief) Prof. dr. Juozas Ruževičius – Vilniaus universitetas (Vilnius University) (Vadyba ir administravimas 03S) Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja (Deputy Editor-in-Chief) Doc. dr. Izolda Krutkienė – Vilniaus teisės ir verslo kolegija (Vilnius Law and Business College) (Ekonomika 04S) Nariai (Members): Dr. Andr ssy Adel – Vakarų Vengrijos universitetas (University of West Hungary) (Ekonomika 04S) Prof. dr. Jens J. Dahlgaard ` – Linkopingo universitetas (Švedija) (Linkoping University, Sweden) (Vadyba ir administravimas 03S) Prof. dr. Su Mi Dahlgaard-Park – Lundo universitetas (Švedija) (Lunds University, Sweden) (Vadyba ir administravimas 03S) Prof. dr. Johan Erauw – Ghento universitetas (Belgija) (Ghent University, Belgium) (Teisė 01S) Doc. dr. Dalia Foigt – Vilniaus universitetas (Vilnius University) (Teisė 01S) Dr. Indrek Grauberg – Nordo universitetas (Estija) (Nord University, Estonia) (Teisė 01S) Doc. dr. Boguslavas Gruževskis – Darbo ir socialinių tyrimų institutas (Institute of Labour and Social Research) (Ekonomika 04S) Doc. dr. Raimundas Kalesnykas – Vilniaus teisės ir verslo kolegija (Vilnius Law and Business College) (Teisė 01S) Prof. habil. dr. Adolfas Kaziliūnas – Mykolo Romerio universitetas (Mykolas Romeris University) (Vadyba ir administravimas 03S) Doc. dr. Daiva Petrylaitė – Vilniaus universitetas (Vilnius University) (Teisė 01S) Prof. habil. dr. – Vilniaus Gedimino technikos universitetas Aleksandras Vytautas Rutkauskas (Vilnius Gediminas Technical University) (Ekonomika 04S) Prof. dr. Alvydas Šakočius – Mykolo Romerio universitetas (Mykolas Romeris University) (Teisė 01S) Dr. Remigijus Šimašius Doc. dr. Rolandas Vitkūnas Prof. dr. Mohamed Zairi – Lietuvos laisvosios rinkos institutas (Lithuanian Free Market Institute) (Teisė 01S) – Vilniaus teisės ir verslo kolegija (Vilnius Law and Business College) (Ekonomika 04S) – Bradford universitetas ir Europos visuotinės kokybės vadybos centras (JK) (Bradford University and the European Centre for Total Quality Management, UK) (Vadyba ir administravimas 03S) Mokslo darb leidinio „Verslo ir teisės aktualijos“ straipsniai recenzuoti dviej recenzent : redaktori kolegijos nari arba j paskirt ekspert . Periodiškumas: du tomai per metus. All papers published in the journal „Current Issues of Business and Law“ are peer reviewed by members of Editorial Board or by its appointed experts. Periodicity: two volumes per year. Redakcijos adresas (Address) Vilniaus teisės ir verslo kolegija (Vilnius Law and Business College) Laisvės pr. 58, LT-05120 Vilnius, tel. +370 5 240 1050 El. p. (E-mail) izolda.krutkiene@vtvk.lt www.vtvk.lt © Vilniaus teisės ir verslo kolegija, 2008 © Vilnius Law and Business College, 2008 TURINYS TEIS S AKTUALIJOS Tatjana Bilevičienė, Eglė Kažemikaitienė. Kai kuri socialini -verslo veiksni ir visuomenės saugumo tarpusavio ryšys ..........................................................................10 Relations Between Certain Social-business Factors and Public Security Aurelijus Gutauskas. Korupcinio pob džio nusikalstam veik baudžiamojo teisinio vertinimo aspektai ...........................................................................................................23 Corruption Related Offences and the Aspect‘s of its Criminal Legal Evaluation Eduardo Ferreira, Helena Carvalho. Inhibiting Factors in a Hypothetical Shoplifting Situation – a Contribution to a Crime Prevention....................................34 Veiksniai, sulaikantys nuo nusikaltimo hipotetinėje vagiliavimo parduotuvėse situacijoje, – indėlis nusikaltimų prevencijos veiklą Rytis Krasauskas. Vietinio (lokalaus) teisinio reguliavimo problemos: vieningos vietini (lokali ) teisės akt sistemos beieškant............................................................50 The Problems of the Local (Localised) Legal Regulation: in Search of a Single System of the Local (Localised) Legal Acts Nikita Lyutov. The Evolution and Some Problems of Workers’ Representation Law in Russia ...........................................................................................................................63 Darbuotojų atstovavimo instituto raida ir problemos Rusijos teisėje Egidijus Nedzinskas, Antanas Janušauskas. Didėjanti imigracija: galimas išš kis viešajam saugumui ..........................................................................................................78 Increasing Immigration: the Possible Challenge for the Public Security Andrejus Novikovas. Viešosios tvarkos, kaip viešojo saugumo sudedamosios dalies, turinio analizė ..................................................................................................................85 The Analysys of the Content of Public Order as a Component of the Public Safety Daiva Petrylaitė. Kolektyvinės teisėsaugos pareig n teisės: asociacij laisvė ir jos gyvendinimas...................................................................................................................94 Collective Rights of Public Servants': Freedom of Associations and its Implementation Vida Petrylaitė. Pareig n ir kari valstybini pensij reglamentavimo ypatumai .........................................................................................................................................109 Peculiarities of Officers' and Solgirs' State Pension Regulations Juozas Ruževičius, Rimantas Kasperavičius. Lietuvos policijos veiklos kokybės tobulinimo galimybės ....................................................................................................119 The Lithuanian Police Activities Quality Improvement EKONOMIKOS AKTUALIJOS Jitka Kloudova. The Analysis of the Issue of Development of Creative Economy ..138 Kūrybiškos ekonomikos vystymosi analizė Ieva Meidutė. The Analysis of Opportunities of Public Private Partnership Implementation in Lithuanian Transport Sector .......................................................147 Privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo galimybių vertinimo analizė Lietuvos transporto sektoriuje Chengxin Qu. Introduction Sequence with Functionality Threshold and Real Option .........................................................................................................................................155 Funkcionalumo lygmenų ir realių pasirinkimo galimybių vedimo seka Ognyana Stoichkova. Objective Prerequisites for the State Regulation of the Economy .........................................................................................................................168 Objektyvios ekonomikos valstybinio reguliavimo prielaidos Algis Žvirblis, Izolda Krutkienė, Rolandas Vitk nas. Research and Assessment of the Marketing Environment of New Construction Companies.................................183 Naujų statybos monių rinkodaros aplinkos tyrimai ir vertinimas RECENZIJOS IR APŽVALGOS Prof. Genovaitė Dambrauskienė. Daivos Petrylaitės, Tomo Davulio, Vidos Petrylaitės kolektyvinės monografijos „Europos S jungos teisės akt gyvendinimas Lietuvos darbo teisėje“ recenzija..................................................................................200 TEIS S AKTUALIJOS KAI KURI SOCIALINI -VERSLO VEIKSNI IR VISUOMEN S SAUGUMO TARPUSAVIO RYŠYS Tatjana Bilevičienė Mykolo Romerio universiteto lektorė Eglė Kažemikaitienė Mykolo Romerio universiteto docentė, socialinių mokslų (teisė) daktarė Anotacija Nusikaltimų prevencija ir kontrolė gali būti efektyvi tik tada, kai joje dalyvauja visi visuomenės nariai. Svarbu skatinti bei remti verslininkų iniciatyvas apsaugoti savo komercinę veiklą. Viešasis saugumas glaudžiai susijęs su ekonomine visuomenės plėtra, taip pat su mažų ir vidutinių monių steigimu bei funkcionavimu. Viena vertus, ekonominė situacija šalyje daro taką galimybėms užtikrinti reikiamą viešojo saugumo lyg . Kita vertus, tinkamas viešojo saugumo užtikrinimas, ypač finansinių nusikaltimų pažabojimas, yra viena iš esminių sąlygų ekonominei šalies gerovei pasiekti. Reikšminiai žodžiai: smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, nusikalstamumas, viešasis saugumas. vadas Viešojo saugumo ir nusikalstamumo kontrolės problema vis dar išlieka viena aktualiausių Lietuvai ir jos piliečiams. Išlieka aukštas bendras ir pavojingiausių nusikalstamumo rūšių lygis, nustatytos ilgalaikės daugelio nusikaltimų augimo tendencijos, didėja piliečių viktimizacija bei kartu jų jautrumas ir pažeidžiamumas. Neatsiejamas normalaus gyvenimo ir darbo garantas yra visuomenės ir verslo saugumas. Pagrindinė viešojo saugumo ir nusikalstamumo kontrolės kokybės problema mūsų šalyje yra susijusi su vadybiniais organizacijų gebėjimais. Viena vertus, kovoje su nusikalstamumu dalyvauja daugybė institucijų, organizacijų, priimamos ir realizuojamos vairios paskirties valstybinės ir regioninės prevencijos programos, realizuojama daugybė kitų priemonių. Tačiau kita vertus, visa ši veikla dažnai neatitinka pagrindinių vadybos principų: nevykdoma visų šių priemonių veiksmingumo kontrolė, neaiškus realus atskirų priemonių ir programų poveikis nusikalstamumui ir jų taka viešajam saugumui užtikrinti. Kartais prevencinių priemonių taikymo priskyrimas atitinkamoms institucijoms nepagr stas funkcine – struktūrine institucijos veiklos analize, todėl priemonių visuma nesudaro organiškos ir vieningos sistemos, taip pat nepakankamai atsižvelgiama kriminologų tyrimus. Dar 2000 m. Europos Tarybos patvirtinta Lisabonos strategija „Dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių“ (Decision..., 2000) nustatė naują strategin tikslą Europos Sąjungai – per dešimtmet Europos Sąjungos ekonomiką paversti dinamiškiausia pasaulyje, pajėgiančia užtikrinti darnų ilgalaik ekonomikos augimą, pasireiškiant darbinimo galimybių didėjimu ir gerėjimu, didesne socialine sanglauda. Siekdama šio tikslo Taryba susitarė dėl bendrų ilgalaikių užimtumo tikslų iki 2010 metų. Stiprinant 10 konkurencingumą, vienodai svarbu yra didinti ir darbo našumą, ir gyventojų užimtumą, sukurti palankias sąlygas verslui, ypač mažoms ir vidutinėms monėms (Kažemikaitienė, Bilevičienė, 2008). 2005 m. Europos Bendrijų komisija savo Komunikate „Bendri veiksmai augimui ir užimtumui skatinti: Bendrijos Lisabonos programa“ (Bendri..., 2005) pasiūlė iš naujo pradėti gyvendinti Lisabonos strategiją. Inicijuodama partnerystę augimui ir užimtumui kaip naują pradžią Lisabonos strategijai Europos Vadovų Taryba žinias ir inovacijas pavadino tvarios plėtros varikliu (Kažemikaitienė, Bilevičienė, 2007). Vystant viešojo saugumo priemonių užtikrinimą ir verslo bei užimtumo skatinimą ir saugą yra būtinas žmogaus gyvenamosios aplinkos ir verslo saugumo tyrimų, atliekamų keliose mokslo institucijose, integravimas, tarpusavyje derinant socialinių, technologijos, gamtos mokslų srityse vykdomus mokslinius tyrimus teisinių sąlygų gerinimui, optimaliam esamų infrastruktūrų panaudojimui ir naujų kūrimui skatinti. Viešasis saugumas yra esminė sąlyga užtikrinant gyventojų ir šalies nacionalin ir verslo saugumą. Viešojo saugumo politika (Dėl viešojo..., 2003; Dėl Strateginio..., 2002) apima tokias pagrindines valstybės valdymo sritis kaip nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, kontrolę ir viešosios tvarkos užtikrinimą. Šių tikslų pasiekti ne manoma visapusiškai neišanalizavus tokio reiškinio kaip nusikalstamumas ir jam taką darančių veiksnių, taip pat nenustačius sąsajų ir koreliacinių ryšių tarp kai kurių socialinių-verslo veiksnių ir nusikalstamumo ar teisės pažeidimų. Autorių atlikto tyrimo tikslas – išanalizuoti kai kuriuos verslo saugumą veikiančius veiksnius ir naujų žinių pagrindu sumodeliuoti tam tikrų saugumo ir verslo plėtros sektoriaus institucijų veiklą, reaguojant socialinius pokyčius, taip pat moksliniame lygmenyje iš dalies komponuoti jų savireguliacijos mechanizmus. Tikslui pasiekti iškeltas atskiras tyrimo uždavinys – išnagrinėti koreliacinius ryšius tarp tokių kategorijų: a) nedarbas, užimtumas ir bendras nusikalstamumo lygis; b) mažų ir vidutinių monių steigimas ir turto prievartavimas, sukčiavimas ir viešosios tvarkos pažeidimai. Autorės ketino atlikti koreliacinę analizę nagrinėdamos tokią nusikaltimų rūš kaip korupcija, tačiau iškilo sunkumų norint gauti Lietuvoje nustatytų ir ištirtų korupcijos atvejų statistinę medžiagą. Autorių atlikto atskiro tyrimo objektas – užimtumo, nedarbo, smulkaus ir vidutinio verslo sąsajos su bendru nusikalstamumo lygiu šalyje, akcentuojant tokias nusikalstamas veikas, kaip turto prievartavimas ir sukčiavimas, bei administracinių teisės pažeidimų rūš – viešosios tvarkos pažeidimus. Pastaruoju metu yra patikslintos vairių priemonių veiksmingumo kontrolės galimybės ir jų vertinimas, atlikti visų labiausiai taikomų poveikio nusikalstamumui priemonių veiksmingumo vertinimai (Justickis et al., 2005). Šių vertinimų rezultatai iš esmės pakeitė požiūr nusikalstamumo prevencijos organizavimą bei atskirų nusikalstamumo prevencijos priemonių veiksmingumą. Įvyko „veiksmingumo revoliucija“ dabartinėje nusikaltimų prevencijoje, gerokai sugriežtėjo reikalavimai prevencijos sistemoms ir jų gyvendinamiems projektams. Visi šie pokyčiai sulaukė nemažo dėmesio Lietuvoje, apžvelgti ir aptarti kriminologinėje literatūroje (Kurapka et al., 2005). Dabar nemažai atliekama tyrimų viešojo saugumo, nusikalstamumo kontrolės ir teisės pažeidimų prevencijos srityse, vykdomi vairiausi projektai (Babachinaitė, 2006; 11 Kurapka et al., 2007). Verslo plėtros srityje tyrimus atliko R. S. Žukauskas (2002), E. Bartkus (2004), L. Mažylis (2006). Lietuvoje gyvendinama Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strategija (Dėl Smulkaus..., 2005). Tačiau šie tyrimai atlikti iš skirtingų mokslo šakų pozicijų. Autorių atlikto tyrimo naujumas – vienu metu yra susiejami skirtingi socialiniai-verslo ir viešojo saugumo veiksniai, analizuojamos jų sąsajos ir nustatomi koreliaciniai ryšiai. Reikia turėti omenyje ir faktą, kad kriminologiniai tyrimai užsienyje negali pakeisti kriminologinių tyrimų Lietuvoje, o nusikalstamumo prognozavimo užsienyje išvados ir jų parengtos prevencijos strategijos negali būti „mechaniškai“ panaudotos analogiškoms problemoms Lietuvoje spręsti. Galima naudoti (ir tai tik iš dalies) metodinę užsienio šalių patirt , pvz., nusikalstamumo prognozavimo metodus. Tačiau kiekvienas nusikalstamumo tendencijų tyrimas ir juo paremtas prevencijos ir kontrolės strategijos kūrimas bet kurioje šalyje yra nepriklausomas, išreiškiantis mokslin naujumą originalus mokslinis darbas, kuriame naudojami tik tos šalies duomenys. Kitų šalių analogiški duomenys gali būti panaudoti tik lyginamajam tyrimui. Todėl Lietuvoje nusikalstamumo analizės ir jo prognozavimo pagrindu gali būti tik Lietuvos nusikalstamumo valstybinės registracijos rodikliai, socialinės raidos rodikliai, baudžiamosios ir socialinės politikos bruožai, nusikalstamumo latentiškumas ir jo pokyčiai bei mokslininko kriminologo kompetencija visa tai analizuojant. Europos Sąjungos šalyse, pvz., Skandinavijoje, nusikalstamumo tyrinėjimo, vadybinio vertinimo bei jo prognozavimo procesas vyksta nenutrūkstamai jau antrąj šimtmet . Norvegijoje tai vyksta nuo 1814 m. (Christie, 1993). Tik tęstiniai ilgalaikiai nusikalstamumo tyrimai gali būti pagrindu nusikalstamumo procesams valdyti, visuomenės ir verslo saugumui užtikrinti. Tyrimui naudojami dokumentų analizės, statistinės analizės metodai: koreliacinė analizė 1 , klasterinė analizė 2 , lyginamoji analizė (Čekanavičius, Murauskas, 2003). Išvadoms daryti naudojamas dedukcinis metodas. Statistinė analizė atlikta SPSS programa, p < 0,0001 (patikimumo lygis aukštas). Statistiniai duomenys gauti iš Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės portalo www.stat.gov.lt ir Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro portalo www.nplc.lt. 1. Nusikalstamos veikos, darančios tak maž ir vidutini moni veiklai Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strategija (Dėl Smulkaus..., 2005) numato tokią smulkaus ir vidutinio verslo vidutinės trukmės perspektyvą: • smulkus ir vidutinis sektorius – lanksčiai prisitaikantis prie rinkos pokyčių, racionaliai naudojantis išteklius ir kuriantis naujas darbo vietas; • plėtojama šiuolaikiška smulkaus ir vidutinio verslo infrastruktūra; • mažos ir vidutinės monės diegia naujas technologijas ir naudoja kvalifikuotą darbo jėgą, palaipsniui pereidamos prie konkurencingų ir inovacijoms imlių prekių gamybos; 1 Koreliacinė analizė – tai ryšio tarp skirtingų požymių nustatymas ir šio ryšio stiprumo matematinės išraiškos apskaičiavimas. 2 Klasterinė analizė – tai objektų padalinimas grupes pagal kok nors požym ar požymių grupę tokiu būdu, kad vienos grupės viduje požymių skirtumai yra mažiausi, o skirtumas tarp grupių yra daug didesnis negu skirtumai vienoje grupėje. 12 • mažos ir vidutinės monės, sukurdamos vis daugiau bendrojo vidaus produkto, teikia paslaugas ir vietinei, ir tarptautinėms rinkoms; • tolygi smulkaus ir vidutinio sektoriaus plėtra regionuose. Minėta strategija numato tokius smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginius tikslus: • sukurti aplinką, palankią verslumui, mažoms ir vidutinėms monėms steigti; • pagerinti smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybes – plėtoti lankstesnes ir vairesnes finansavimo formas; • padidinti verslumą ir verslo kompetentingumą – užtikrinti efektyvią ir geros kokybės institucijų, teikiančių paslaugas verslui, veiklą; • padidinti verslo konkurencingumą – skatinti naujų mokslo rezultatų, technologinių sprendimų ir organizacinių iniciatyvų gyvendinimą. Tačiau ši strategija numato tik bendrus tikslus, neakcentuodama ir ne vertindama tokios svarbios grėsmės smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai, kaip nusikalstamumas. Autorės atliko bendrą nusikalstamumo rodiklių ir tokių nusikalstamų veikų rūšių, kaip turto prievartavimas ir sukčiavimas, koreliacinę analizę ir nustatė koreliacinius ryšius tarp jų. Turto prievartavimas kaip analizės objektas buvo pasirinktas todėl, kad pagal autorių prielaidą jis daro didelę taką smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Analizė rodo (žr. 1 pav. ir 2 pav.), kad tarp labai mažų, mažų ir vidutinių monių skaičiaus ir turto prievartavimo galima pastebėti neigiamą koreliacinę priklausomybę. 400 70000 333 60000 Įmonių skaičius 276 50000 45133 350 345 300 57025 44059 250 40000 30000 42474 195 42385 42341 200 210 170 178 20000 150 100 10000 50 Nusikalstamų veikų skaičius 60996 0 0 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. Labai mažos monės (iki 9 darbuotojų) Turto prievartavimas 1 pav. Ryšys tarp turto prievartavimo ir labai mažų monių (iki 9 darbuotojų) skaičiaus kitimo 13 345 14000 Įmonių skaičius 9001 15191 300 9098 11011 11394 9901 250 210 178 8000 6000 4000 195 170 2095 2450 2214 2000 200 150 4467 2080 350 14436 276 12000 10000 333 4633 100 50 2693 Nusikalstamų veikų skaičius 400 16000 0 0 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. MV nuo 10 iki 49 darbuotojų MV nuo 50 iki 249 darbuotojų Turto prievartavimas 2 pav. Ryšys tarp turto prievartavimo ir mažų bei vidutinių monių (nuo 10 darbuotojų) skaičiaus kitimo Didelė priklausomybė pastebima nuo 2005 metų. Ypač turto prievartavimas susijęs su labai mažų monių (iki 9 žmonių) skaičiumi. Šiuo atveju koreliacijos koeficientas r = −0,6 , t. y. pastebima vidutinė neigiama koreliacija, vadinasi, turto prievartavimo atvejų mažėjimas daro taką mažų ir vidutinių monių skaičiaus didėjimui, o nuo 2003 m. r = −0,93 , t. y. labai stipri neigiama koreliacija, kuri rodo labai stiprų tokių nusikalstamų veikų mažėjimo ir mažų ir vidutinių monių skaičiaus didėjimo tarpusavio ryš . Kitų monių šis koreliacijos koeficientas sudaro r = −0,83 , tai taip pat stiprus neigiamas koreliacinis ryšys. Vadinasi, kuo labiau visuomenė yra apsaugota nuo minėtų nusikaltimų, tuo labiau skatinamas vystytis smulkus ir vidutinis verslas. Kita mūsų nagrinėjama nusikalstamų veikų rūšis yra sukčiavimai, kadangi tokių nusikaltimų nemažai vykdoma tvarkant monių finansines ataskaitas. 14 90000 3614 3422 80820 80000 MVĮ skaičius 56214 55252 2825 75928 3147 3000 2500 50000 2597 40000 30000 54589 55846 56428 2000 2037 1840 1500 1000 20000 Sukčiavimo atvejų skaičius 3500 70000 60000 4000 500 10000 0 0 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. MV skaičius Sukčiavimai 3 pav. Ryšys tarp sukčiavimo atvejų skaičiaus ir mažų bei vidutinių monių skaičiaus Analizė būtų išsamesnė, jei autorėms pasisektų susieti šias nusikalstamas veikas dar ir su korupciniais nusikaltimais. Tačiau nepaisant šio trūkumo, ryšys tarp sukčiavimo atvejų skaičiaus ir mažų ir vidutinių monių skaičiaus yra gana domus (žr. 3 pav.). Analizė rodo, kad pastebima vidutinė teigiama koreliacija (koreliacijos koeficientas r = +0,51 ), vadinasi, galima daryti prielaidą, kad šiuo metu smulkaus ir vidutinio verslo sferoje veikla ne visada vykdoma taikant tik teisėtas priemones. Logiškai tai galima susieti su smulkaus ir vidutinio verslo vystymosi biurokratiniais sunkumais, buhalterinės apskaitos sudėtingumu smulkiems verslininkams. 2. Užimtumas, mažos ir vidutinės monės bei nedarbas Užimtumas ir nedarbas – labai svarbūs reiškiniai, darantys taką viešajam saugumui, smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai, todėl autorės išanalizavo ir nustatė koreliacinius ryšius tarp užimtumo ir nedarbo bei jų daromą taką smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai (žr. 4 pav.). 15 1534200 Užimti gyventojai (skaičius) 284000 250000 224400 203900 1499000 1436300 200000 1438000 150000 100000 1473900 1550000 1500000 1450000 184400 1400000 1405900 132900 89300 1351800 50000 69000 0 1350000 Bedarbiai (skaičius) 300000 1300000 1250000 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. Bedarbiai, iš viso Užimti gyventojai, iš viso 4 pav. Bedarbiai ir užimti gyventojai Atlikta analizė rodo, kad tarp bedarbių skaičiaus ir užimtų gyventojų skaičiaus matoma labai stipri neigiama koreliacija (koreliacijos koeficientas r = −0,99 ). Vadinasi, didėjant užimtumui, mažėja nedarbo lygis. Atrodytų, kad tokia išvada yra visiems žinoma, tačiau abiejų reiškinių statistikos analizė rodo, kad nėra tiesiog aibės, kuri yra padalinta bedarbius ir dirbančiuosius, o yra dvi atskiros aibės, kurios tik iš dalies persidengia. Gyventojų užimtumo ir gyventojų nedarbo lygio kitimo tendencijų pagal amžiaus grupes klasterinė analizė rodo, kad pastarieji procesai vyksta iš dalies skirtingai. Pagal užimtumo statistiką vieną grupę sujungiami 15–19 metų ir virš 60 metų asmenys, antrą – 20–24 metų, 50–54 metų ir 55–59 metų asmenys, trečią – 25–34 metų, 35–39 metų, 40–44 metų ir 45–49 metų asmenys. Pagal nedarbo lygio statistiką vieną grupę sujungiami 15–19 metų ir virš 60 metų asmenys, antrą – 55–59 metų asmenys, trečią – visi asmenys nuo 20 iki 54 metų. Taigi galima pastebėti, kad panašiai užimti jaunimas ir pagyvenusieji žmonės, vienoda padėtis darbo rinkoje ką tik baigusių mokslus (20–24 m.) ir priešpensinio amžiaus asmenų, o atskirą grupę sudaro asmenys nuo 25 iki 49 metų. Nedarbas vienodai gresia jaunimui ir pagyvenusiems žmonėms, atskirą bedarbių grupę sudaro priešpensinio amžiaus asmenys, o visų likusiųjų padėtis yra panaši. Nagrinėjant sąsajas tarp gyventojų užimtumo ir mažų ir vidutinių monių skaičiaus (žr. 5 pav.), pastebima stipri teigiama koreliacija. Koreliacijos koeficientas r = +0,78 . Vadinasi, kuo didesnis mažų ir vidutinių monių skaičius, tuo didesnis gyventojų užimtumas, t.y. tokios monės sukuria gana nemažai darbo vietų, tai savo ruožtu daro taką ir nusikalstamumui. 16 1534200 1499000 Gyventojų skaičius 1500000 1450000 56214 55252 1438000 54589 1400000 1473900 1436300 90000 80000 80820 75928 70000 60000 55846 56428 50000 40000 1405900 1350000 30000 1351800 MVĮ skaičius 1550000 20000 1300000 10000 1250000 0 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. Užimti gyventojai, iš viso MV skaičius 5 pav. Užimtumas ir mažos bei vidutinės monės Bendra nusikalstamumo kitimo tendencija (žr. 6 pav.) panaši visose amžiaus grupėse, tačiau nusikalstamumo statistikos klasterinė analizė atskirą grupę leidžia išskirti 25–29 metų asmenis. Koreliacinė analizė rodo, kad būtent šioje gyventojų amžiaus grupėje ryšys tarp nedarbo lygio ir nusikalstamumo yra silpniausias (koreliacijos koeficientas r = +0,48 ), t. y. silpna teigiama koreliacija, o 18–24 metų asmenų grupėje šis ryšys stipresnis (koreliacijos koeficientas r = +0,57 ), t.y. vidutinė teigiama koreliacija, asmenų grupėje virš 30 metų koreliacijos koeficientas r = +0,66 , t.y. pastebima dar stipresnė vidutinė teigiama koreliacija. Vadinasi, labiausiai nedarbas daro taką subrendusių (virš 30 metų) asmenų nusikalstamumui. Dauguma jaunimo iki 25 metų nemoka vertinti kai kurių savo poelgių. Jaunimo nusikalstamumui takos turi skirtingos priežastys. Žmonės nuo 25 iki 30 metų paprastai nesureikšmina tai, kad jie neturi darbo. Kaip jau minėjome, nedarbo lygis šalyje turi takos nusikalstamumui, be to, siejasi su smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, gaunant gr žtamąj ryš . 17 12000 10073 9777 10000 10423 9761 9253 9430 Asmenų skaičius 8741 9240 8942 8000 8720 8390 7802 8154 7236 6000 3979 3985 4000 3735 3366 2002 m. 2003 m. 3762 3617 3227 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2000 0 2001 m. 2004 m. 18-24 metai 25-29 metai virš 30 metų 6 pav. Nusikalstamumas pagal amžiaus grupes Tokių reiškinių, kaip nedarbo ir nusikalstamumo, lygio analizė (žr. 7 pav.) rodo teigiamą koreliacinę priklausomybę tarp bedarbių skaičiaus ir nusikaltimų skaičiaus. Bedarbių skaičius 250000 200000 284000 85130 224400 89815 93419 203900 79265 72646 100000 82155 90000 73741 80000 70000 184400 150000 60000 50000 132900 89300 100000 50000 69000 0 40000 30000 20000 Nusikaltimų skaičius 300000 10000 0 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. Bedarbiai, iš viso Užregistruotos nusikalstamos veikos Lietuvoje 7 pav. Ryšys tarp bedarbių skaičiaus ir nusikaltimų skaičiaus Koreliacijos koeficientas nuo 2003 m. r = +0,72 (vidutinė priklausomybė), o nuo 2004 m. r = +0,94 , t. y. labai stipri priklausomybė. Vadinasi, galima teigti, kad didėjant nedarbo lygiui, didėja ir nusikalstamumas. Taikant kriminologų patirt (Babachinaitė, Paulikas, 2005) galima teigti, kad bedarbiai labiau linkę nusikalsti dėl savo neužimtumo 18 ir dėl poreikio iš bet kur gauti pinigų, kitų gėrybių, kurių jie negali uždirbti, be to, jie dažnai tokiu būdu išlieja savo pykt ir nepasitenkinimą gyvenimu. Bedarbių skaičius 250000 27887 284000 25754 26662 30000 26070 24831 25000 23695 200000 22703 184400 224400 203900 150000 15000 132900 89300 100000 20000 50000 10000 5000 69000 Įtariamų (kaltinamų) asmenų skaičius 300000 0 0 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. Bedarbiai, iš viso Asmenys, tariami (kaltinami) nusikalstamų veikų padarymu Bedarbių skaičius 300000 284000 3973 224400 250000 4234 3412 184400 203900 150000 2401 4000 3588 3500 3306 200000 4500 3000 2500 132900 2000 2301 89300 100000 1500 1000 50000 69000 500 0 0 Viešosios tvarkos pažeidimų skaičius 8 pav. Ryšys tarp bedarbių skaičiaus ir asmenų, tariamų (kaltinamų) nusikalstamų veikų padarymu 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. Bedarbiai, iš viso Viešosios tvarkos pažeidimai 9 pav. Ryšys tarp bedarbių skaičiaus ir viešosios tvarkos pažeidimų skaičiaus Atitinkamai pastebimas ryšys tarp bedarbių skaičiaus ir asmenų, kaltinamų nusikalstama veikla skaičiaus (žr. 8 pav.). Analizė rodo, kad pastebima teigiama 19 koreliacija. Iki 2004 metų koreliacijos koeficientas r = +0,53 (vidutinė koreliacija), o nuo 2004 m. r = +0,96 , t. y. labai stipri koreliacija. Nuo 2004 m. pastebimas teigiamas koreliacinis ryšys tarp bedarbių skaičiaus ir vykdomų viešosios tvarkos pažeidimų (žr. 9 pav.). Koreliacijos koeficientas r = +0,99 rodo labai stiprų teigiamą koreliacin ryš . Kaip minėjome, tai didžiąja dalimi susieta su gyventojų neužimtumu ir bedarbių nestabilia psichine būsena. Išvados Lietuva siekia gyvendinti tok Europos Sąjungos socialin ekonomin model – gerovės valstybės, kurioje žemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis. Toks valstybės modelis būtų pajėgus užtikrinti veiksmingą nusikaltimų prevenciją bei kontrolę ir tai lemtų nusikalstamumo mažėjimo tendencijas, kartu ir saugesnę visuomenę. Taigi viešojo saugumo plėtra tiesiogiai priklausys nuo rezultatų gyvendinant valstybės ekonominės politikos ir socialinės plėtros prioritetus. Autorių atlikta analizė rodo, kad pasitvirtina loginė prielaida dėl egzistuojančių ryšių tarp tokių nagrinėjamų kategorijų kaip smulkus ir vidutis verslas, užimtumas, nedarbas ir nusikalstamumo, kaip vieno iš pagrindinių veiksnių, darančių taką viešajam saugumui. Atlikta analizė taip pat rodo, kad išskyrus tradicinius požiūrius vairiausių nacionalinių viešojo saugumo bei verslo plėtros strategijų kūrimą, galima taikyti ir kitokius analizės metodus, kurie parodo tam tikrus koreliacinius ryšius tarp vairiausių socialinių-verslo reiškinių, darančių taką viešajam saugumui. Naujoviškai vertinus analizuotus socialinius-verslo veiksnius, piliečių saugumo nuo nusikalstamumo grėsmių Lietuvoje vadybos sistema sudarytų pagrindą koordinuoti visų institucijų ir organizacijų, dalyvaujančių nusikalstamumo kontrolėje ir prevencijoje, veiksmus, užtikrinant operatyvų ir tikslų jų vykdomų priemonių veiksmingumo vertinimą ir didinimą. Tuo pagrindu būtų sudaroma prielaida esminiam piliečių saugumo nuo nusikalstamumo grėsmių didinimui. Būtų sukurtas saugumo valdymo sistemų degradavimo prevencinės diagnostikos mechanizmas, o saugumo sistemą sudarančios institucijos galėtų savo veiklą planuoti ir organizuoti atsižvelgdamos mokslines prognozes. Literat ra Babachinaitė, G. (2006). Saugumo jausmo ir nusikaltimų baimės raida Lietuvoje. Jurisprudencija, t. 79, p. 25-30. Babachinaitė, G.; Paulikas, V. (2005). Nedarbas ir nusikalstamumas Lietuvos kaime po 1990 metų. Jurisprudencija, t. 74, p. 66-74. Bartkus, E. (2004). Smulkus ir vidutinis verslas – darbo rinkos katalizatorius. Ekonomika, t. 67(2), p. 1-11. Bendri veiksmai augimui ir užimtumui skatinti: Bendrijos Lisabonos programa. Europos Bendrijų Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui. KOM(2005)330. http://ec.europa.eu/growthandjobs/pdf/COM2005_330_en.pdf [žiūrėta 2008-11-05]. Čekanavičius, V.; Murauskas, G. (2003). Statistika ir jos taikymai. Vilnius: TEV. 20 Decision of the European Parliament and of the Council establishing a programme of Community action to encourage co-operation between Member States to promote social inclusion. COM (2000) 368 final. Available from internet: http://ec.europa.eu/employment_social/general/com00-379/com379_en.pdf [žiūrėta 2008-11-05]. Kažemikaitienė, E.; Bilevičienė, T. (2007). Information about small and medium enterprises on Lithuanian web sites. Baltic IT&T Review. A Business Journal for the Information Society, No. 4. Available from internet: (http://www.ebaltics.com/00704954). Kažemikaitienė, E.; Bilevičienė, T. (2008). Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra kaip ne galiųjų socialinės atskirties mažinimo priemonė. Mokslinės – praktinės konferencijos „Smulkiojo ir vidutinio verslo iššūkiai: teoriniai ir praktiniai aspektai“ straipsnių rinkinyje, Vilnius, p. 419. Kurapka, E.; Pečkaitis, J.; Malevski, H.; Justickis, V. (2005). Dynamics of Criminality in the Baltic States. Past, Present and Long-Term Prognosis. First Year in the European Union: Current Legal Issues. Riga, p. 319-333. Kurapka, V. E.; Kegel, Z.; Pečkaitis, J.; Malevski, H.; Justickis, V. (2007). Security and economic Development Interaction within European Union: An integration model/third year within Europen Union. Tipical problem in management of economic and law. In Proceedings of the International Conference, Riga, p. 163-179. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimas Nr. 1104 „Dėl Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2008 metų strateginių krypčių aprašo ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2005-2008 metų priemonių aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2005, Nr. 126 – 4491. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 827 „Dėl Strateginio planavimo metodikos patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2002, Nr. 57 – 2312. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. liepos 2 d. sakymas Nr.1V-250 „Dėl viešojo saugumo plėtros iki 2010 metų strategijos patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2003, Nr. 113 – 5092. Mažylis, L. (2006). Paramos smulkiajam ir vidutiniam verslui administravimo Lietuvoje europinis kontekstas. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 16, p. 37-45. Žukauskas, R. S. (2002). Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strateginės kryptys. Viešoji politika ir administravimas, Nr.1, p.71-74. Kai kuri socialini -verslo veiksni ir visuomenės saugumo tarpusavio ryšys Tatjana Bilevičienė, Eglė Kažemikaitienė Santrauka Autorių atlikto tyrimo tikslas – išanalizuoti kai kuriuos verslo saugumą veikiančius veiksnius ir naujų žinių pagrindu sumodeliuoti tam tikrų saugumo ir verslo plėtros sektoriaus institucijų veiklą, reaguojant socialinius pokyčius, taip pat moksliniame lygmenyje iš dalies komponuoti jų savireguliacijos mechanizmus. Autorių atlikto tyrimo objektas – užimtumo, nedarbo, smulkaus ir vidutinio verslo sąsajos su bendru nusikalstamumo lygiu šalyje, akcentuojant tokias nusikalstamas veikas kaip turto prievartavimas ir sukčiavimas bei administracinių teisės pažeidimų rūš – viešosios tvarkos pažeidimus. Autorių atlikto tyrimo naujumas – vienu tyrimu susiejami kai kurie skirtingi socialiniai-verslo ir viešojo saugumo veiksniai, analizuojamos jų sąsajos ir nustatomi koreliaciniai ryšiai. Autorių atlikta analizė rodo, kad pasitvirtina loginė prielaida dėl egzistuojančių ryšių tarp tokių nagrinėjamų kategorijų, kaip smulkus ir vidutis verslas, užimtumas, nedarbas, 21 nusikalstamumo kaip vieno iš pagrindinių veiksnių, darančių taką viešajam saugumui. Atlikta analizė taip pat rodo, kad išskyrus tradicinius požiūrius vairiausių nacionalinių viešojo saugumo bei verslo plėtros strategijų kūrimą, galima taikyti ir kitokius analizės metodus, kurie parodo tam tikrus koreliacinius ryšius tarp vairiausių socialinių-verslo reiškinių, darančių taką viešajam saugumui. Relations Between Certain Social-business Factors and Public Security Tatjana Bilevičienė, Eglė Kažemikaitienė Summary The aim of authors’ research is to examine some of the forces influencing the security of an enterprise, and based on new knowledge to model an activity of particular institutions of security and enterprise development’ sector, reacting to social changes, and partly to compose its interregulation mechanisms on a scientific level. The object of authors’ research is connections between unemployment, small and mediumsized enterprises and common level of criminality in our country, emphasizing such types of criminal actions as racket and fraud, and a type of public law offences – offences of public order. The originality of author’s research shows that one research connects some of social-enterprise and public safety forces, its connections are analyzed and correlation connections are presented. The analysis of authors showed that logical presumption regarding existing connections between examining such characters as small and medium-sized enterprises, employment, unemployment and criminality as one of the main forces influencing public safety was confirmed. The research proved that except traditional attitudes to the development of different national strategies of public security and development of small and medium-sized enterprises we can apply other methods of analysis that highlight a particular correlation connections between different social-enterprise forces influencing public security. Key words: development of small and medium business, criminality, public security. Informacija apie autores Eglė Kažemikaitienė – socialinių mokslų (teisė) daktarė, nuo 2005 metų – Mykolo Romerio universiteto docentė. Nuo 1999 metų Mykolo Romerio universitete veda teisės informatikos, kriminalistikos, nusikaltimų tyrimo kursus lietuvių ir anglų kalbomis. 2003 metais ji apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos kriminalistinė informacinė sistema: dabartinė būklė ir naujas modelis“. 2007 metais jai suteiktas docentės vardas. Mokslinių tyrimų kryptys: mokslo ir studijų teisė, kriminalistika, ekspertologija, civilinė teisė, teisės informatika, IT. Paskelbta virš 40 E. Kažemikaitienės publikacijų minėtomis tyrimų kryptimis. Tatjana Bilevičienė – nuo 1998 metų yra Mykolo Romerio universiteto lektorė ir dėsto šiuos dalykus: statistiką, socialinę statistiką, statistinius tyrimo metodus, rinkos tyrimus. Mokslinių tyrimų kryptys: informatika, IT, smulkus ir vidutis verslas, ne galiųjų problemos, nuotolinis darbas. Paskelbta virš 30 T. Bilevičienės publikacijų minėtomis mokslinių tyrimų kryptimis 22 KORUPCINIO POB DŽIO NUSIKALSTAM VEIK BAUDŽIAMOJO TEISINIO VERTINIMO ASPEKTAI Aurelijus Gutauskas Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros docentas, socialinių mokslų (teisė) daktaras, Vilniaus teisės ir verslo kolegijos Viešosios teisės katedros docentas Anotacija Korupciniai nusikaltimai – viena iš didžiausių problemų, keliančių susirūpinimą valstybiniu ir tarptautiniu lygiu. Šis reiškinys – didelė grėsmė teisinei valstybei, demokratijai, žmogaus teisėms. Korupciniai nusikaltimai priskiriami prie nusikalstamų veikų, kurios mažiausiai atspindimos kriminologinėje statistikoje. Jiems būdingas aukštas latentiškumo koeficientas, nes sandorio šalys suinteresuotos išlaikyti korupcijos fakto paslapt . Statistiniai duomenys apie tokio pobūdžio nusikalstamas veikas yra nedideli ir neatspindi šios problemos reikšmės. Tiriant minėtas nusikalstamas veikas susiduriama su rodinėjimo sunkumais. Neretai iš gausybės epizodų didžiausia dalis lieka ne rodyta. Dažniausiai išaiškinami paprasčiausi, akivaizdžiausi korupcijos atvejai, tačiau jos branduol sudaro sudėtingi, komplikuoti sisteminės korupcijos atvejai. Reikšminiai žodžiai: korupcija, korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimas. Korupcijos kaip socialinio reiškinio problema Korupcijos problema aktuali visur ir visada. Šio reiškinio aktualumas pastoviai akcentuojamas visuomenėje: politikų kalbose, spaudoje. Visais laikais tradiciškai kalbama apie vairias kovos su korupcija priemones, tačiau baudžiamąsias teisines kovos su korupcija priemones tenka nuolat griežtinti. Korupcijos problemos sprendimas susijęs su baudžiamųjų statymų, skirtų kovai su korupcija, tobulinimu, juose nurodytų sankcijų griežtinimu. Neabejotinai Lietuvoje korupcijos klausimas aktualus ir praktiniu požiūriu. Kita vertus, atsižvelgiant baudžiamąją statistiką, korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų per metus registruojama nedaug. Taigi natūraliai kyla išvada, kad ši problema galbūt nėra tiek aktuali, kiek apie ją kalbama, tačiau puikiai suprantame, jog baudžiamoji statistika nėra visiškai tiksli. Tiriant korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas susiduriama su rodinėjimo sunkumais. Neretai iš gausybės epizodų didžiausia dalis lieka ne rodyta. Dažniausiai išaiškinami paprasčiausi, akivaizdžiausi korupcijos atvejai, tačiau jos branduol sudaro sudėtingi, komplikuoti sisteminės korupcijos atvejai. Visos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos patalpintos atskirą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso skyrių, pavadintą „Nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“. Valstybės tarnyba kaip baudžiamojo statymo saugoma vertybė iš vienos pusės grindžiama tam tikrais principais ( statymų viršenybės, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir kt.), iš kitos pusės – valstybės tarnautojai privalo savo veikloje laikytis tam tikrų etikos principų (pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo ir kt.). Taigi baudžiamojo statymo paskirtis – saugoti visuomenę nuo šių principų iškreipimo. 23 Baudžiamieji statymai kriminalizuoja labiausiai pavojingus valstybės tarnybos principų nepaisymo atvejus. Be abejo, nuo nusikalstamos veikos konstrukcijos baudžiamajame statyme didžia dalimi priklauso ir korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimas, kuris, kaip žinia, pasižymi savita specifika. Pradėjus veikti naujam teisiniam reguliavimui, t.y. sigaliojus naujiems Baudžiamajam ir Baudžiamojo proceso kodeksams, formuojantis teismų praktikai, sudėtingesnis tapo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų atskleidimas ir tyrimas. Teismų praktikoje kyla nemažai korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir atskirų nusikalstamos veikos sudėties požymių rodinėjimo problemų. Straipsnyje mėginama parodyti ikiteisminio tyrimo ir teismų praktikos bei statymo taikymo gerąsias puses, taip pat spragas, stengiamasi aptarti diskutuotinus klausimus, pateikti baudžiamųjų statymų netobulumus ir teisėsaugos institucijų veiklos trūkumus. Suprantama, jog trūkumų sąrašas nebus išsamus. Nepretenduodamas absoliučią tiesą ir nesiruošdamas pateikti universalių kovos su korupcija receptų, pateiksiu tik kai kuriuos iš jų. Svarbu yra tai, jog 2007 m. „Teismų praktikoje“ pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų apžvalga (Teismų praktika, 2007). Apžvalgoje išanalizuoti teismų sprendimai rodo, kad taikant Baudžiamojo kodekso 225, 226, 227, 228, 229 straipsnius teismų praktika iš esmės nėra skirtinga: nusikalstamų veikų sudėties požymiai, nusikalstamas veikas kvalifikuojančių požymių nustatymo kriterijai, nusikalstamų veikų baigtumo ir kiti klausimai paprastai suprantami ir sprendžiami vienodai. Analizuodami konkrečius pavyzdžius, galime pamatyti visai kitus rezultatus, kuriais remiantis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminiame nagrinėjime vyrauja tam tikras chaosas. Suprantama, minėtoje apžvalgoje Aukščiausiasis Teismas pateikia patirt , kurią reikia orientuotis, ir bando ją vienodinti, tačiau šiame straipsnyje bandoma atskleisti probleminius korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo aspektus. Valstybės tarnautoj vertinimas ir jiems prilygint asmen baudžiamasis teisinis Pradžioje norėtųsi kalbėti apie pamatin visų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų baudžiamąj teisin vertinimą. Baudžiamojo kodekso 230 straipsnis tvirtina valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų sąvokas (Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, 2000). Norėdami išsiaiškinti, kokie asmenys atitinka valstybės tarnautojo požymius, pirmiausia turime skaityti Valstybės tarnybos statymą (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos statymas, 2002). Jame pateikta daug apibrėžimų, tačiau komentuodamas šiuos apibrėžimus, norėčiau atkreipti dėmes besikartojančius terminus, jų aiškinimą pagal „idem per idem“ principą, paprastumo ir elementarios logikos stoką. Minėtame statyme bet kuriam valstybės ar savivaldybės institucijoje dirbančiam asmeniui, galiotam nors minimaliai kažką spręsti, yra atitinkamas terminas, apimantis jo personą. Iš vienos pusės, be abejo, nėra pavojaus, kad kažkuris tarnautojas dėl statymo netobulumo nebus pripažintas nusikaltimo subjektu, tačiau iš kitos pusės, aiškinant statymą, kuris pateikia valstybės tarnautojui prilyginto asmens sąvoką, ryškėja, jog privačiame sektoriuje jokio viešojo administravimo lyg ir nėra. Tačiau turėdami galvoje 24 baudžiamojoje teisėje tvirtintą tarnybinių nusikaltimų sistemą, vis dėlto suprantame, kad tiek viešasis administravimas, tiek ir viešųjų paslaugų teikimas galimas ir privačiame sektoriuje. Praktiškai bet kuris asmuo, turintis privačioje monėje pavaldžių asmenų, yra viešojo administravimo subjektas, taip pat ir nusikalstamų veikų valstybės tarnybai subjektas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas suprantama ir teisinga. Kita vertus, statymų leidėjo praplėstame Baudžiamojo kodekso 230 straipsnyje dar labiau neaišku, kas gali ir kas negali būti valstybės tarnautoju ir jam prilygintu asmeniu. Praktikoje tai kelia problemų. Mano nuomone, nusikalstamoms veikoms valstybės tarnyboje turėtų būti taikomi vadinami „dvigubi standartai“. Reikėtų atskirti viešąj sektorių nuo privataus. Akivaizdu, jog privačiame versle galioja kiti teisiniai standartai, negu viešajame sektoriuje. Ko gero, jie turėtų būti ne tokie griežti kaip viešajame sektoriuje. Įstatymuose vartojamų sąvokų nesuderinamumas tiriant ir nagrinėjant korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas sudaro prielaidas nusikaltusiems asmenims neigti, kad jie yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje numatytų nusikaltimų subjektais. Antai atskiro baudžiamojo teisinio vertinimo nusipelno teisėjai ir teisėsaugos pareigūnai kaip korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų specialūs subjektai. Atrodytų, jog neturėtų kilti abejonių dėl to, kad teisėjai patenka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje numatytų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams subjektų ratą, tačiau praktikoje vis dėlto kyla problemų dėl specialaus subjekto apibūdinimo. Aukščiausiojo Teismo praktika minėtu klausimu taip pat yra prieštaringa. Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2006 m. spalio 31 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2k385/2006 taip pasiaiškino dėl teisėjų teisinio statuso: „Teisėjas dėl savo atliekamų pareigų negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų ir teisėjų pareigybė išskiriama iš kitų pareigybių“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis, 2006). Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos kasacinės bylos Nr. 2k-7-2/2007 2007 m. vasario 6 dienos nutartyje konstatuojama, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl teisėjo ir valstybės tarnautojo statusų skirtumo yra reikšmingi. Neabejotina, kad teisėjo ir valstybės tarnautojo statusai skiriasi. Reikšmingiausi iš jų yra teisėjo nepriklausomumo garantijos bei išimtinė teisėjų funkcija vykdyti teisingumą. Tačiau šių statusų skirtumai jokiu būdu nereiškia, kad teisėjas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje numatytų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis, 2007). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXIII skyriaus straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėčių specialusis subjektas, nors ir vardytas kaip valstybės tarnautojas, tačiau nesutampa su valstybės tarnautojo sąvoka, apibrėžiama Valstybės tarnybos statyme, ne tik galimų subjektų rato, bet ir jų atliekamų funkcijų aspektu. Taigi minėta 2007 m. nutartimi problema lyg ir išsisprendė. Dėl specialaus subjekto statuso apibrėžimo problemų yra ir su kitais teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijose dirbančiais bei valdžios atstovo funkcijas atliekančiais asmenimis. Štai Prokuratūros statyme prokuroras vardijamas pareigūnu (Lietuvos Respublikos prokuratūros statymas, 2003). Valstybės pareigūnais vardyti ir STT dirbantys asmenys (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statymas, 2000), o 25 Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos (Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos statymas, 2000), Lietuvos Respublikos policijos veiklos (Lietuvos Respublikos policijos veiklos statymas, 2000) statymuose nurodoma, jog minėtose tarnybose dirbantys pareigūnai yra valstybės statutiniai tarnautojai. Daugiausia praktinių problemų kelia Baudžiamojo kodekso 230 straipsnio 3 dalis, kurioje apibūdinami valstybės tarnautojams prilyginami asmenys. Valstybės tarnautojams prilyginami asmenys pagal du požymius – darbovietę (valstybinė, nevalstybinė, privati staiga, monė ar organizacija, ar verčiasi profesine veikla) ir vykdomas funkcijas (turi atitinkamus administracinius galiojimus arba turi teisę veikti šios staigos, monės ar organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas). Taigi valstybės tarnautojams gali būti prilyginti asmenys tik nustačius du požymius: vieną iš alternatyvių darboviečių (apima ir profesinę veiklą) ir vieną iš alternatyvių funkcijų. Sprendžiant klausimą, ar asmuo turi specialaus subjekto požymių, vadovaujamasi Baudžiamojo kodekso 230 straipsnyje pateiktu valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų sąvokų išaiškinimu, taip pat kitais statymais ir teisės aktais, reglamentuojančiais jo veiklą. Pripaž stant asmen nusikalstamos veikos vykdytoju, kiekvienu atveju nustatoma ir konkrečiais statymais bei kitais teisės aktais pagrindžiama, kokias pareigas asmuo buvo priimtas, kokias funkcijas vykdė, kokias teises, pareigas ir galiojimus turėjo. Piktnaudžiavimo tarnyba baudžiamasis teisinis vertinimas Sudėtingiausias klausimas teismų praktikoje – piktnaudžiavimo tarnyba baudžiamasis teisinis vertinimas, ypač tada, kai mes tok vertinimą duodame pačiai piktnaudžiavimo tarnybai kaip nusikalstamos veikos sudėties konstrukcijai ir atskiriems jos sudėties požymiams. Kalbėdamas apie piktnaudžiavimą kaip nusikalstamos veikos sudėties konstrukciją, konkrečiai apie šios normos antrąją dal , turėčiau pripažinti, jog piktnaudžiavimas, siekiant kitokios asmeninės naudos, kaip kvalifikuojantis požymis nerodo didelio piktnaudžiavimo pavojingumo ir, mano sitikinimu, tokio vertinimo reikėtų atsisakyti. Sunku sivaizduoti, jog asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ar viršydamas galiojimus, ir tuo darydamas didelę žalą valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, nesiekia asmeninės naudos. Jeigu turtinės naudos siekimas iš tiesų rodo didesn nusikalstamos veikos pavojingumą, tai asmeninės naudos siekimas kvalifikuotoje piktnaudžiavimo sudėtyje – nepateisinamas. Akivaizdu, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi visada susijęs su tam tikros asmeninės arba turtinės naudos siekimu. Mano sitikinimu, didelės žalos požymis, tvirtintas minėtos normos pirmoje dalyje, turėtų būti grindžiamas būtent turtinės ar kitokios asmeninės naudos kriterijais. Dabar gi bet koks piktnaudžiavimas iš karto patenka Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dal . Be to, komentuojant minėtą normą ir vertinant teismų praktiką, kyla klausimas, kaip teisingai interpretuoti piktnaudžiavimo tarnyba Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje kvalifikuojančius požymius – turtinę ar kitokią asmeninę naudą. Ir šiuo klausimu yra vairių vertinimų: vieni konstatuoja, jog piktnaudžiavimas, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, susijęs su didelės žalos padarymu, kiti kvalifikuojančius požymius – turtinę ar kitokią asmeninę naudą – sieja tik su šių požymių nustatymu. Mano 26 nuomone, minėti požymiai turi būti rodinėjami neatsiejamai. Tačiau ši nuomonė, kaip jau minėjau, nuo praktikos skiriasi. Pagal teismų praktikos suformuluotus žalos vertinimo kriterijus nusikaltimu valstybės tarnybai laikoma, kai turtinė žala viršija 250 MGL dyd , o didele fizine žala asmeniui – bet koks sveikatos sutrikdymas ar fizinio skausmo sukėlimas. Sudėtingiau yra su neturtinio pobūdžio žala, kurios kaip vertybinės kategorijos vertinimas yra gana komplikuotas. Nenustačius šio būtinojo nusikalstamos veikos požymio, nėra ir piktnaudžiavimo, ir tarnybos pareigų neatlikimo nusikalstamų veikų sudėties. Klaidų čia padaroma tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylas nagrinėjant teismuose, nes tiek žalos sąvoka, tiek jos dydis suprantamas labai nevienodai. Kai žalą manoma pamatuoti pinigais, paprastai akcentuojamas 250 MGL dydis. Kai žalą pinigais sunku pamatuoti, sprendžiant apie jos mastą, atsižvelgiama vairias aplinkybes. Praktikoje kai kurie teismai laikosi nuomonės, jog didelę žalą, susijusią su piktnaudžiavimu tarnyba, sudaro tik materialinė ir fizinė žala, o padaryta neturtinė žala piktnaudžiavimu nelaikoma. Taigi susidaro spūdis, kad moralinė žala padaroma tik tada, kai padaroma materialinė žala. Moralinė žala nepripaž stama nusikalstamos veikos sudėties požymiu. Taigi akivaizdu, jog už piktnaudžiavimą tarnyba asmuo kartais lieka tinkamai nenubaustas, nes piktnaudžiavimas vertinamas kaip drausminis nusižengimas net ir nesant pagrindo taip vertinti. Kitais atvejais, asmuo išvengia net ir drausminės atsakomybės, jei iš tarnybos, paaiškėjus pažeidimams, pasitraukia pats. Praktinė problema pateikiant piktnaudžiavimo tarnyba baudžiamąj teisin vertinimą pirmiausiai susijusi su tuo, jog pati piktnaudžiavimo tarnyba norma yra blanketinė. Asmuo, kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, dažnai pateikia šiuos argumentus: „Aš nepiktnaudžiavau tarnyba, nes nepažeidžiau jokių statymų“ arba „Nepadariau jokių konkrečių teisės aktų pažeidimų“. Taigi toks kaltinamojo elgesys panašus teisėtus veiksmus ir gali atrodyti, jog nėra pagrindo jam taikyti baudžiamąją atsakomybę. Tačiau valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis savo veikloje nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame akte. Ne mažiau svarbu vertinti, ar jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais atlikdamas pareigas, ar neiškreipė savo tarnybinės veiklos turinio. Akivaizdu, kad formalus laikymasis nustatytų taisyklių, reglamentuojančių subjekto tarnybinę veiklą, neeliminuoja galimybės veikti priešingais tarnybai interesais, o svarbiausia – savo asmeninius interesus iškelti aukščiau už viešuosius. Didelė žala, kaip piktnaudžiavimo tarnyba požymis, turėtų būti kriterijumi, pagal kur sprendžiama, ar padaryta veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir ar ji laikytina nusikalstama. Taigi didelės žalos požymis rodo padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris turėtų būti nustatomas atsižvelgiant ne tik kilusios žalos, bet ir pačios veikos pobūd , pažeistų statymo saugomų vertybių, veiklos srities ir kaltininko einamų pareigų svarbą. Kitaip tariant, vertinant didelę žalą, kuri turi neturtinės žalos išraišką, turėtų dominuoti ne blanketinė dispozicija, bet asmeniniai žmogaus interesai, kurie vertė j nusikalsti. Manyčiau, jog neturtinės žalos požymis labiau rodo žalą objektui nei dalykinę žalą. Neturtinė žala turėtų būti vertinama per žalos ir veikos pavojingumo prizmę. Štai vienoje rezonansinėje baudžiamojoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartimi atmetė prokuroro apeliacin skundą, motyvuodamas tuo, jog Lietuvos 27 Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje nustatyto didelės žalos valstybei požymio nesudaro šie veiksmai: „...teisėjo priesaikos sulaužymas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir LR BPK normų formalus pažeidimas, veikimas priešingais teisėjo tarnybos interesais – nėra besąlygiška vada teigti, jog tokiu būdu pažemintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas, apsunkintas nusikaltimą padariusių asmenų išaiškinimas ir jų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn“ (Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje, 2005). Trys teismų pirmininkai buvo išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dal , nes jų veiksmai nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, už kur būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę. Valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų, kurie užsiima, pvz., kontrabanda (Baudžiamojo kodekso 199 straipsnis), sukčiavimu (Baudžiamojo kodekso 182 straipsnis), pagrobia svetimą turtą arba j pasisavina ar iššvaisto (Baudžiamojo kodekso 178, 183, 184 straipsniai), veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis. Taip pat reikėtų paminėti turto prievartavimą (Baudžiamojo kodekso 181 straipsnis), savavaldžiavimą (Baudžiamojo kodekso 294 straipsnis), dokumentų suklastojimą (Baudžiamojo kodekso 300 straipsnis), prekybą žmonėmis (Baudžiamojo kodekso 147 straipsnis), pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos (Baudžiamojo kodekso 307 straipsnis) ir kitas nusikalstamas veikas, kurios gali būti susijusios su piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Kyšininkavimo baudžiamasis teisinis vertinimas Tarp vykdytų korupcinių nusikaltimų daugiausia kyšininkavimo atvejų. Jų plitimą lemia ir kelią jiems užkirsti trukdo šių nusikaltimų latentiškumas, padarymo būdų vairovė, besikeičiantys baudžiamieji statymai. Kyšininkavimo, kyšininkavimo tarpininko ir papirkimo bylose kyšis suprantamas kaip neteisėtai gautas ar siekiamas gauti nepagr stas atlygis, t. y. bet koks turtas, pvz., pinigai, vertybiniai popieriai, meno kūriniai, kitoks kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, teisiniai ar kitokie dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę turtą ar interesus j ; turtinės paslaugos, pvz., nemokamas automobilio ar namo remontas, beprocentinių paskolų suteikimas, mokesčių sumažinimas ir kt. Teismų praktika rodo, jog kyla sunkumų rodant šiuos faktus: kyšio priėmimo ir tyčinio kyšio paėmimo. Kyšio priėmimo atveju asmuo, maskuodamas savo nusikalstamus ketinimus, rankas nepaima pinigų iš kyšio davėjo, specialiai neatlieka jokių veiksmų, nerodo akivaizdaus pritarimo ar sutikimo kyšio davėjui. Tačiau Baudžiamasis statymas reikalauja, kad būtų rodyta, jog kyšis tikrai priimtas. Taigi tokią kaltininko veiką tampa sunku susieti su tyčiniu kyšininkavimu. Apskritai, rodyti kyšininkavimą labai sudėtinga, nes reikia paneigti kaltinamojo argumentus apie jam pakištus pinigus, provokaciją, skolos grąžinimą ir pan. Taigi išryškėja ir subjektyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės rodinėjimo – problema. Norėčiau akcentuoti, jog būtina tiksliai suformuluoti kyšininkavimo valin kaltės momentą – reikia rodinėti ne norą žadėti, reikalauti, susitarti, provokuoti (tai teismų praktikoje gana dažnai daroma), o norą gauti kyš . Tokio noro 28 identifikavimas kartu reiškia ir minėtų pažadų, reikalavimų ir provokavimų realumą, nes pažadas paimti kyš , neturint realaus tikslo j paimti, nėra laikomas kyšininkavimu. Teismų praktikoje kyla sunkumų dėl kyšio reikalavimo baudžiamojo teisinio vertinimo. Vis tik reikalavimu duoti kyš pripaž stami tokie veiksmai, kai kyšio reikalaujama atvirai ar netgi grasinama atlikti neteisėtus veiksmus, jeigu kyšis nebus duotas, taip pat padaryti žalos teisėtiems asmens interesams arba neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo galėjo ir turėjo atlikti vykdydamas galiojimus. Kad buvo reikalaujama kyšio, galima inkriminuoti tik tada, kai iniciatyva gauti kyš kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo. Pagr stų abejonių kelia kai kurių nusikalstamų veikų kvalifikavimas piktnaudžiavimu tarnyba, pavyzdžiui, kai pinigai paimami už neteisėtą veikimą, nors tai yra akivaizdus kyšininkavimo atvejis. Piktnaudžiavimu tarnyba reikėtų laikyti tokius atvejus, kai tarnautojui duodami pinigai ar kitokia nauda ne už konkretų veikimą, bet vien dėl noro jam siteikti, j pamaloninti, ne pareigojant jo atlikti konkrečių veiksmų. Kartais tarnautojas, gindamasis nuo kaltinimo kyšininkavimu, kaip argumentą nurodo tai, kad tarp jo ir kito asmens buvo sudarytas, laikantis civilinės teisės nuostatų, oficialus, teisėtas sandoris. Tačiau toks argumentas iškreipia kyšininkavimo normos esmę. Kyšiu laikytina tiek juridiškai ne forminta, tiek forminta (užmaskuota sandoriu) gaunama, žadama, reikalaujama ar provokuojama nauda. Tokia nauda nėra oficialiai reglamentuojamų darbinių santykių dalis, siejama būtent su valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens tarnybine veikla, todėl ji yra neteisėta ir laikoma atlygiu už atliktus viršijant galiojimus veiksmus, kurių pageidavo papirkėjas. Papirkimo baudžiamasis teisinis vertinimas Puikiai suprantame, jog papirkimas yra taip pat kyšininkavimas, tik šiuo atveju kaltas yra asmuo, kuris paperka. Galima teigti, jog už kyšininkavimą pagal Baudžiamąj kodeksą atsako ir imantysis ir duodantysis kyš . Tačiau ir čia teismų praktikoje iškyla sunkumų. Papirkimas vienais atvejais vertinamas kaip nebaigta nusikalstama veika, kitais – kaip baigta nusikalstama veika. Kadangi Baudžiamojo kodekso 227 straipsnyje numatyta papirkimo sudėtis yra formali, kyšio davimas yra baigtas nuo atitinkamų veiksmų padarymo (pabaigimo) momento. Nusikaltimo baigtumo momentui reikšmės turi ir kitos pusės veiksmai, t. y. valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens sutikimas, pritarimas ar kyšio priėmimas ir kaltininko suvokimas, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo priėmė kyš . Jeigu asmuo perduoda kyš ir suvokia, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas pareigūnas nepriėmė kyšio, jo veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas kyšininkauti pagal Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dal ir 227 straipsnio atitinkamą dal priklausomai nuo kyšio dalyko vertės. Tačiau tuo atveju, kai papirkėjas nutraukia pokalb ar pasišalina, nesulaukęs kyšio priėmėjo reakcijos jo veiksmą, ar ji jam nesvarbi, veika laikoma baigta, neatsižvelgiant tai, ar valstybės tarnautojas (ar jam prilygintas asmuo) priėmė ar nepriėmė duotą kyš . Be to, papirkimo baigtumas nepriklauso nuo to, ar papirktas valstybės tarnautojas (ar jam prilygintas asmuo) jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Veiksmai, kuriais suinteresuotas kyšio davėjas, gali būti atliekami tiek iki kyšio davimo, tiek ir po to. 29 Baudžiamoji atsakomybė už papirkimą diferencijuojama pagal kyšio vertę ir pagal tai, už kok – teisėtą ar neteisėtą – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimą ar neveikimą kyšis paperkamam asmeniui yra siūlomas, pažadamas arba duodamas. Taigi darytina išvada, kad, jeigu valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą tiek teisėtą, tiek ir neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant galiojimus, arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų, pasiūlomo, pažadamo ar duodamo kyšio vertė yra mažesnė negu 1 MGL, nusikalstama veika laikoma baudžiamuoju nusižengimu (Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 3 dalis). Tok statymo aiškinimą patvirtina ir kyšio gavėjo baudžiamoji atsakomybė, kai jis priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti mažesnės negu 1 MGL vertės kyš , reikalavęs ar provokavęs j duoti tiek už teisėtą, tiek ir už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant galiojimus padaro baudžiamąj nusižengimą (Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalis). Tiek Baudžiamojo kodekso 225 straipsnyje (kyšininkavimas), tiek ir 227 straipsnyje (papirkimas) numatytos veikos, nors ir yra savarankiškos, tačiau jos viena su kita glaudžiai susijusios ir negali būti aiškinamos atskirai, nes turi būti suprantamos sistemiškai. Papirkimo kvalifikavimas priklauso nuo kyšio vertės ir nuo to, už kok – teisėtą ar neteisėtą – veikimą (ar neveikimą) vykdant galiojimus jis siūlomas, pažadamas ar duodamas. „Nedidelės vertės kyšio“ baudžiamasis teisinis vertinimas Bendras nusikalstamų veikų kvalifikavimo principas – kuo mažiau vertinamųjų nusikaltimo sudėties požymių numatyta statyme, tuo baudžiamasis statymas aiškesnis ir tuo mažiau yra galimybių piktnaudžiauti statymu j taikant. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką už nedidelės vertės kyš , padarė baudžiamąj nusižengimą ir baudžiamas bauda arba areštu. Nedidelės vertės kyšis Baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 2 dalyje nėra apibrėžtas konkrečia pinigine išraiška ir yra vertinamasis nusikaltimo sudėties požymis, o kitų dviejų Baudžiamajame kodekse nurodytų baudžiamųjų nusižengimų, t. y. smulkaus kyšininkavimo (Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalis) ir smulkaus papirkimo (Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 3 dalis) dispozicijoje minimas nedidelės vertės kyšis yra apibrėžtas materialine išraiška ir nurodyta, jog jo vertė yra ne didesnė negu 1 MGL. Motyvų, dėl kurių būtent Baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo nedidelio kyšio dyd reikėtų tvirtinti kaip vertinamąj nusikaltimo sudėties požym , taip š nusižengimą išskiriant iš Baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje sudarytos kyšio diferencijavimo pagal jo turtinę vertę sistemos, nėra. Teismas kiekvienu atveju spręsdamas, koks Baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 2 dalies dispozicijoje minimas kyšis yra nedidelės vertės, turėtų atsižvelgti ne tik kyšio piniginę išraišką, bet ir kyšio davėjo ir tarpininko, paėmusio kyš , turtinę padėt , taip pat kitas bylos aplinkybes. Nedidelės vertės kyšiu, numatytu Baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 2 dalyje, ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu gali būti pripaž stamas didesnis negu 1 MGL dydžio kyšis. Tokiu atveju nusikalstama veika (tarpininko kyšininkavimas) būtų laikoma baudžiamuoju nusižengimu. 30 Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 ir 2 dal bei 227 straipsnio 1 dal baudžiamoji atsakomybė taikoma už kyšio davimą ar priėmimą, kai kyšio vertė viršija 1 MGL. Taigi didesnio negu 1 MGL kyšio davimas ar priėmimas minėtuose straipsniuose laikomas nesunkiu ar net apysunkiu nusikaltimu, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tarpininko kyšininkavimą paėmus nedidelės vertės kyš laikoma tik baudžiamuoju nusižengimu. Taigi toks teisinis reguliavimas, kai traukiamas vertinamasis nusikaltimo požymis Baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 2 dal , neša painiavos taikant šio statymo normas praktikoje, griauna nuoseklią korupcinių nusikaltimų kvalifikavimo, susijusio su kyšio dydžiu, sistemą ir sukuria nepagr stai privilegijuotą nusikalstamos veikos sudėt . Kadangi nedidelės vertės kyšis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnio (Tarpininko kyšininkavimas) 2 dalyje yra vertinamasis požymis, kyla sunkumų kvalifikuojant tarpininko kyšininkavimą pagal to paties straipsnio 1 dal . Kaip žinome, 226 straipsnio 1 dalyje tvirtina tarpininko kyšininkavimo baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimo padarymą. Kaip jau minėta, kyšio dydis – viena iš esminių aplinkybių, kvalifikuojant korupcinio pobūdžio veikas. Įstatyme neapibrėžus kyšio materialia išraiška, tampa neaiški takoskyra tarp Baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo, t. y. tarpininko kyšininkavimo, ir 226 straipsnio 2 dalyje numatyto tarpininko kyšininkavimo kaip baudžiamojo nusižengimo. Pavyzdžiui, neaišku, kaip kvalifikuoti tokius atvejus, kai tarpininkui teikto kyšio dydis siekia du ar tris MGL. Ar tai nusikaltimas, ar baudžiamasis nusižengimas? Kyšio dydis – itin svarbus korupcinio pobūdžio veikų kvalifikavimui. Nedidelis kyšis – nesiekia 1 MGL ribos. Esant nedideliam kyšiui veika kvalifikuojama kaip baudžiamasis nusižengimas (Baudžiamojo kodekso 225 straipsnis 4 dalis). Išvados Tiek piktnaudžiavimo (Baudžiamojo kodekso 228 str.), tiek ir tarnybos pareigų neatlikimo (Baudžiamojo kodekso 229 str.) straipsnių dispozicijoje tvirtintas būtinas šių nusikaltimų požymis – neturtinio pobūdžio žala. Kadangi šis požymis yra vertinamasis, praktikoje kyla problemų nustatant ir rodinėjant jo turin . Didele žala turėtų būti pripaž stamas valstybės tarnautojų piktnaudžiavimu padarytas žmogaus konstitucinių teisių ar laisvių suvaržymas, valstybės institucijos autoriteto menkinimas, jos ar kitos organizacijos normalaus darbo trikdymas ir pan. Kaip rodo praktika, už piktnaudžiavimą asmuo kartais lieka tinkamai nenubaustas, nes piktnaudžiavimas vertinamas kaip drausminis nusižengimas net ir nesant pagrindo taip vertinti. Kitais atvejais asmuo išvengia net ir drausminės atsakomybės, jei iš tarnybos, paaiškėjus pažeidimams, jis pasitraukia pats. Taigi Baudžiamajame kodekse piktnaudžiavimo nuo kitų nusikaltimų atribojimas turi didelę praktinę ir teorinę reikšmę, nes tarnybinis nusižengimas ir tarnybinis nusikaltimas išoriškai labai panašūs, todėl būtini aiškūs kriterijai, leidžiantys piktnaudžiavimą atriboti nuo kitų nusikaltimų. Vertindami korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas galime kalbėti apie vienas ar kitas spragas, kurias visuomet galime aptikti statymuose. Tačiau korupcinių nusikaltimų tyrimas, jų atskleidimas ir vėliau baudžiamasis teisinis vertinimas teisme dažnai susijęs 31 ne tiek su pačiomis statymo spragomis, kiek su tų statymų skirtingu interpretavimu, tam tikrais atvejais, jų nežinojimu. Svarbu ne tai, kad asmuo būtinai būtų patrauktas atsakomybėn kaip valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, svarbu tai, kad jo veika būtų tinkamai vertinta pagal statymus. Manau, kad neturi lemiamos reikšmės, ar žmogus už nusikaltimus valstybės tarnybai atsakys kaip valstybės tarnautojas, ar nebūdamas valstybės tarnautoju atsakys už kitus nusikaltimus. Juo labiau, kad sankcijos už nusikaltimus valstybės tarnybai nėra pačios griežčiausios. Analizuojant teismų praktiką, pastebėtina, jog teismai gana blankiai vertina rodymus. Taigi, kad būtų lengviau tirti korupcinius nusikaltimus, reikalingos subalansuotos ir atitinkančios šiuolaikinius reikalavimus Baudžiamojo statymo normos ir doktrinos nuostatos. Literat ra Teismų praktika, 2007, Nr. 26. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 89 - 2741. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos statymas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 45 - 1708. Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis Nr. 2k-385/2006. Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis Nr. 2k-7-2/2007. Lietuvos Respublikos prokuratūros statymas. Valstybės žinios, 2003, Nr. 42 - 1919. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statymas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 41- 1162. Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos statymas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 42 1192. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-73-2005. Korupcinio pob džio nusikalstam veik baudžiamojo teisinio vertinimo aspektai Aurelijus Gutauskas Santrauka Straipsnyje mėginama parodyti ikiteisminio tyrimo bei teismų praktikos ir statymo taikymo teigiamas puses, taip pat trūkumus. Stengiamasi aptarti diskutuotinus klausimus, parodyti baudžiamųjų statymų netobulumus ir teisėsaugos institucijų veiklos trūkumus. Suprantama, jog trūkumų sąrašas nėra išsamus. Tad, nepretenduodamas absoliučią tiesą ir nesiruošdamas pateikti universalių kovos su korupcija receptų, autorius pateikia tik kai kuriuos iš jų. Straipsn autorius pradeda nuo pamatinio visų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų pagrindo – valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų baudžiamojo teisinio vertinimo. Toliau identifikuojami ir išryškinami atskirų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų – piktnaudžiavimo tarnyba, kyšininkavimo, papirkimo – baudžiamojo teisinio vertinimo aspektai. Be to, straipsnyje detalizuojami ir atskirų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų kvalifikavimo ypatumai. Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados. 32 Corruption Related Offences and the Aspect’s of its Criminal Legal Evaluation Aurelijus Gutauskas Summary Corruption based crime is one of the largest problems for both national and international community. Corruption is an overwhelming social phenomenon that abuses principles of law and fair administration of a state. It also diminishes social justice, builds obstacles for economical development destroying fair competition. It is dangerous for every individual, institutions of the community and moral foundations of the society. Corruption is still a serious problem in Lithuania as well as in the majority of new European states. It is revealed not only through regular internal corruption scandals, but is also exposed in various international surveys, such as Transparency International’s Corruption Perception Index (CPI), or the World Bank’s Business Environment and Enterprise Performance Survey (BEEPS). The problem of corruption is one of the most complicated problems to be dealt with. The impact on the level of corruption is not easily obtainable and the problem is resistant to various social corrections. After the Republic of Lithuania regained its independence which had influence on the essential changes in economy-social relations and corresponding legislative acts, property and personal relations among people had become significantly more modern and varied. In addition, a wider range of benefit forms which could be obtained or provided in relation with position of a civil officer appeared and thus respective evaluation had to be made in respect of the matter of criminal acts specified in Part XXXIII of the Criminal Code. In the article the author expresses a reasoned opinion based on theoretical knowledge and concepts on the issue discussed. The article also includes the analysis of criminal proceedings, corresponding judgements and courts positions on the issue of the matter of crime. Responsibility for the acts of corruption is regulated in the Criminal Code of the Republic of Lithuania. The Criminal Code specifies types of acts of corruption such as bribery, subornation, abuse of office and etc. Legal regulation of the acts of corruption is not perfect and it causes many difficulties while dealing with this phenomenon. While estimating the bribery crime the author presents an original point of view about certain shortcomings of the norms of Criminal Code, formulates useful recommendations for their corrections. The problems raised and tackled in the article - certain shortcomings, as well as advantages and disadvantages of criminal laws have been observed. The article in some aspects is able to give clarity to the prosecution and courts in investigating cases of corruption-related offences. Keywords: corruption, corruption related offences, investigating cases of corruption related offences. Informacija apie autori Aurelijus Gutauskas – Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros docentas, Teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus vedėjas, nacionalinis ekspertas pinigų plovimo ir korupcijos srityje prie Europos Tarybos sekretoriato, nacionalinis ekspertas prekybos žmonėmis srityje Rusijos Federacijoje. Skaitęs paskaitas vairiais baudžiamosios teisės klausimais daugiau nei 15 Europos universitetų, paskelbęs per 30 mokslinių straipsnių, išleidęs 4 monografijas. Mokslinių interesų sritys – nacionalinė ir tarptautinė baudžiamoji teisė; organizuotas nusikalstamumas; korupcija; prekyba žmonėmis; nusikaltimai, susiję su narkotikais. 33 INHIBITING FACTORS IN A HYPOTHETICAL SHOPLIFTING SITUATION – A CONTRIBUTION TO A CRIME PREVENTION Eduardo Ferreira Doctor, Instituto Superior de Polícia Judiciária e Ciências Criminais, Loures, Portugal Helena Carvalho Doctor, Lisbon University Institute – ISCTE, Portugal Annotation This paper addresses the relation between public urban safety and crime. It is assumed that crime prevention is a crucial tool to promote urban safety and that crime prevention programmes or measures must be designed and implemented based on knowledge about what tends to inhibit people from committing a certain crime. It is also assumed that inhibiting factors are, quite frequently, socially constructed and imposed, meaning that an individual hypothetical decision of offending, or not offending, is influenced by socially constructed ethical values, moral values and perceived social cost. In other words, it is assumed that an individual decision is not unique, in that it is felt, fought and implemented to cope with a particular situation. Results of an exploratory empirical study support these assumptions. A sample of 200 inhabitants of Lisbon was used in an inquiry into what kind of factors would inhibit each respondent from committing several hypothetical offences, namely shoplifting. The data was analysed using three methods of multivariate analysis: Multiple Correspondence Analysis, Cluster Analysis, and Categorical Regression. Results show that decisions are influenced by a complex set of factors. First, each decision is influenced by ethical and moral values and by perceived social cost which are mainly socially configured. Secondly, clear and significant differences are found between groups configured by inhibiting factors. Ethical and moral values and perceived social cost did not appear as unique in that each individual constructs them from a given situation. This means that socially configured ethical and moral values, not a unique situational morality, as well as perceived social cost can inhibit shoplifting. Implications for crime prevention design and implementation are analysed and discussed. Key words: urban safety, shoplifting, crime prevention, multidimensional profiles, multiple correspondence analysis, categorical regression (Catreg). Introduction The rapid increase and expansion of major European cities raises challenges and unprecedented threats and opportunities. Public safety and the search for safer cities is a relevant enough issue to be taken into consideration by any European country, irrespective of its development phase. Poverty, unequal civil rights and crime pose significant threats to urban safety and to a better quality of life both for those living in some urban areas and those whose life depends on some small urban trade or leisure establishments. Owners of small cafés, patisseries, delicatessen, restaurants, cinemas, theatres, shops or convenience stores, located in city centres, are major victims of petty crime and suffer significant economic 34 losses. For example, 38% of Lisbon’s trade and leisure establishments were victims of at least one crime in 2001, namely thefts, vandalism and insults or threats from customers. 1 Reducing the victimisation of small trade or leisure establishments will not in itself induce a greater sense of security and public safety in urban areas. However, it should be remembered that owners of small establishment tend to contribute significantly to two major processes that are related to crime-related feelings of insecurity. Firstly, they tend to reduce victimisation by closing their establishments earlier in the evening and by installing heavy and quite unattractive protection system on doors or windows. In turn, avenues and streets lined with closed and heavily protected shops or stores tend to induce a greater sense of insecurity that affects city dwellers’ lifestyles, namely staying in or going out in the late afternoon or evening, in a spiral that may be contributing to the slow economic, social and cultural “death” of many European city centres. Secondly, owners of small establishments are important sources for crime-related information. For example, in 2001 more than 63% of Lisbon inhabitants admitted to getting most information about crime events through neighbours, namely owners of cafes, shops and convenience stores. 2 The impact of the owners’ small urban establishments that are severely victimised and insecure cannot, therefore, be ignored when the issue is crime-related feelings of insecurity and urban public safety. Crime and crime-related feelings of insecurity can be considered key variables in the social construction of public safety. Hence, urban safety policies are in-going in many European countries in order to promote crime prevention; this is believed to lead to a decline in the sense of insecurity as well as to reduce the economic costs associated to this feeling. However, crime prevention-based urban safety policies do not always pay enough attention to what prevents petty crime in urban centres. While it its true that several theoretical and empirical studies have already attempted to show what drives people to committing petty crimes, it is also true that only a few have focused on what prevents people from committing such crimes. This paper assumes that crime prevention must address and enhance what inhibits most people from committing a crime. It also assumes that inhibiting factors are frequently socially constructed and imposed, and therefore individual differences are influenced by socially constructed ethical values, moral values or perceived social cost when hypothetical decisions of non-offending are considered. Adjusting crime prevention programmes or measures to what inhibits different social groups from shoplifting can promote better results and a higher return on investment in particular because it reduces direct economic cost incurred by the owners of trade and leisure establishment and also contributes to a greater sense of security, feeling of urban safety and consequently to better city centres. This paper describes an exploratory study that builds on the need to know more about relations between structural conditioning and regulation on one hand, and individual reasoning and decision-making on the other, in relation to shoplifting behaviour. Given 1 APAV (2002). Studies in Crime Prevention and Urban Victimisation. Project funded by the European Commission – Hippokrates Programme. Lisbon: APAV. 2 APAV (2002). Studies in Crime Prevention and Urban Victimisation, Project funded by the European Commission – Hippokrates Programme. Lisbon: APAV. 35 that a wide range of factors may prevent shoplifting, this research focuses on whether socially configured ethical and moral values and perceived social cost influence a hypothetical decision to offend or not to offend. From a methodological standpoint, we opted to analyse the hypothetical decision not to offend on the assumption that it can contribute to explaining shoplifting behaviours, and to the development of prevention programmes. We examined the structure of the reasons given for not committing shoplifting by a sample of 200 individuals in order to obtain different non-offending profiles. The main results show that there are clear and significant differences between groups configured by inhibiting factors when a hypothetical decision not to shoplifting is considered. Results also show that there are clear and significant differences between social groups when ethical values, moral values and perceived social cost are at stake in a hypothetical decision not to shoplift. The paper concludes with an analysis and discussion of the results in terms of their implications for crime prevention. Theoretical issues Self-reported non-offending behaviour was first suggested and tested as a powerful tool to understand and prevent offending behaviour in the mid 20th century by social control theories. However, most theoretical and empirical studies only took juvenile nonoffending behaviour into consideration. Unanswered questions on adult offending behaviour and the unprecedented rise of crime in contemporary societies (Felson, 1987) were later addressed by authors like Gordon (1973) who suggested a rational economic analysis of offending behaviour, and Stigler (1974) and Rubin (1978) who stressed the importance of the individual reasoning and decision in offending behaviour. Generally speaking, these authors helped to draw attention to the fact that most offenders divide their time between various criminal and non-criminal activities, in accordance with personal needs, the benefits of the investment in each activity, the associated costs or risks and their personal preferences. In other words, they drew attention to the fact that offenders do not respond solely to structural conditioning and regulation, but are also driven by subjective and individual reasoning and decisionmaking regarding immediate needs, benefits and costs. In the mid-eighties, Derek Cornish and Ronald Clarke (1986) systematised the assumption that a crime is a complex event that includes an individual, not necessarily a chronic offender, a motive and a situation and they used it to construct what they called the rational choice model. The term rational reflected the fact that most of those referred to as criminal offenders, like most human beings, can process information and evaluate alternatives on the basis of this processing. The term choice sought to reflect the fact that most of those referred to as offenders, like most human beings, can make individual rational and objective decisions. According to this model, every decision to offend should be understood as the result of an individual’s assessment mainly of the immediate personal needs, benefits and costs involved, and the choice of a certain type of crime in accordance with complex criteria. Almost no structural conditioning or regulation factors were conspicuous among these 36 criteria, but simply the number of targets available and their greater or lesser degree of accessibility or protection, a person’s knowledge and mastery of the methods and techniques necessary to carry out the crime, the financial gain to be obtained, the time involved, the possible physical dangers and, to a lesser extent, the risk of being arrested. This model has been validated by countless studies carried out among respondents who have been linked to or convicted for crimes. Like the routine activities model, which has very similar assumptions, it has been at the root of the implementation of situational prevention strategies that have led to the reduction in the number of crimes, the number of victims and even the extent of damage (quoted in Clarke, 1992). According to these models, prevention strategies should not concentrate on the perpetrators but rather on the situational characteristics that tend to favour the perpetration of crimes because most crimes against property and in some cases against people can be committed by almost anyone and are not necessarily driven, for example, by absolute need arising from unemployment or poverty. However, and in spite of their theoretical and empirical potential, rational choice models have still been unable to fully explain situations in which a crime does not talk place even though important factors exist to allow the observer to presuppose a positive decision to carry out such a crime. 3 In order to fill some of the gaps of rational choice theories, Nagin and Paternoster (1993) developed a model of criminal behaviour that included situational elements of target vulnerability and attractiveness as well as external and internal social control variables. They found some evidence that decision to offend involve more than the individual’s rational analysis of target vulnerability and attractiveness, and Charles Tittle (1995) later tried to systematise the role of internal and external control variables in offending behaviour. As a consequence, he developed the control balance theory and asserted that the probability of engaging in a deviant act and in different forms of deviance is affected by the amount of control to which respondents are subject in relation to the amount of control they can exercise. Nagin and Paternoster (1994) designed another model to link rational choice and social control theories. The main assumption was that more present-oriented and selfcentred respondents invest less in social bonds and, therefore, are less deterred from committing a crime by the possibility of damaging such bonds. They probably found strong evidence that this type of respondent invests less in conventional attachments and commitments. They also found some evidence that futureoriented and less self-centred respondents who invest more in conventional attachments and commitments can be deterred by the perceived risk of damage to that investment. What Nagin and Paternoster suggested was that the intention to offend is affected by perceived future social cost. Piquero and Tibbets (1996) went even further and, building on the work of Nagin and Paternoster, tried to integrate individual low self-control into a rational choice network. They suggested that individual variables, like self-control, have both direct and indirect effects via situational characteristics on intent to offend, and also that situational characteristics have direct effects on intent to offend, as well as effects on other 3 Considering that high target vulnerability and attractiveness and the likelihood of a low probability of arrest and punishment and of a high probability of personal economic benefit usually stand out as powerful determinants for a positive decision to carry out a crime. 37 situational characteristics. They found some evidence to support that including low selfcontrol with situational factors can improve a general model of offending. Empirical evidence also began to show that factors such as shame, embarrassment or fear of other significant people’s reaction tend to upset individual situational perceptions and decisions to offend. For example, Grasmick, Bursik and Cochran (1991) identified effects arising from self-imposed shame and socially-imposed embarrassment. The effects of shame were also identified and analysed by Tibbetts and Herz (1996 and 1997). Kohlberg had previously proposed (1973 and 1983) the hypothesis that different moral development stages are related to offending behaviour; this gained indirect evidence through the results of research that examined the effects of variables such as moral values and guilt. Trasler (1993), in particular, identified the question of conscience, or guilt, as one of the factors that could explain some of the limitations of rational choice models, whereas the potential interference of moral values and codes were identified and analysed by Paternoster and Simpson (1996), specifically for white-collar crime. Piquero and Paternoster (1998) also identified moral values as possible sources of inhibition. The probability of arrest as a deterrent factor was also analysed. The possible inhibitions caused by the fear of arrest were first suggested by Williams and Hawkins (1986). Klepper and Nagin (1998) found evidence in a study of the tax non-compliance scenario to suggest that fear of criminal prosecution could be a powerful deterrent. Nevertheless, as stressed by Nagin and Paternoster (1991), evidence showed that the threat of sanctions and perceived informal costs had independent crime-inhibiting effects. Empirical evidence has shown in recent years that ethical or moral values and the perceived social cost of offending can have a substantial effect on the rational evaluation of a target’s vulnerability and attractiveness, knowledge and mastery of the methods and techniques necessary to carry out the crime, the large financial gain to be obtained, the short time required to perpetrate the crime, the limited physical danger and low risk of being caught and formally sentenced. But, in spite of recent theoretical advances, it still remains unclear if and how social groups influence individual ethical and moral values, the evaluation of social cost and, therefore, offending or non-offending decisions. 4 Some approaches emphasise that each choice and decision is unique and constructed from a given situation rather than deducted from abstract and socially imposed values or principles. In contrast, others suggest that “morality” or perceived social cost mainly results from belonging to a social group and this belonging manifests itself in a strong belief in the values, rules, and symbols of the group and in a social capital that is proportional to the degree of conformity to those values, rules and symbols. This is quite decisive when it comes to the design and implementation of crime prevention, since some programmes or measures may not work in all environments and with for all social groups and persons. More recent approaches and research indeed found that there are complex interactions between structural conditioning, regulation and institutional values and norms on one hand, and subjectivity and individual reasoning and 4 Social cost has been captured in some researches as guilt, shame, embarrassment or fear of others’ reactions, which are usually conceptualised either as informal costs or as external social control dimensions. 38 decision on the other. Evidence about relations between social configurations and the individual’s reasoning of and decision to offend is, however, still scarce. 5 The same applies to gender, age and family status. Little evidence has been found that these factors can influence moral choice or perceived social cost, not only because of more or less normal developmental life stages but also because of the social configuration of perceived cost for social capital and ethical or moral values. 6 Furthermore, virtually all existing studies have examined the relationship between respondents’ ethical or moral values, attitudes or perceptions on one hand, and their hypothetical intention to offend on the other. However, few studies have used the hypothetical intention to refrain from crime as an outcome variable. Considering that selfreported offending behaviour surveys usually generate strong bias, whenever adults are inquired, this methodological option seems to have evident advantages in analysing the complex relations between structural conditioning, regulation, and group values and norms on one hand, and individual reasoning and decision-making on the other. The main theoretical assumptions of this research are that social groups are powerful determinants in the construction of matrices of appropriation of the social world and, by extension, about a whole set of social phenomena. As a consequence, it was understood that ethical and moral values and perceived social cost are not unique and constructed from each situation, but are mainly socially configured. Our main research assumption is therefore that it is not a “unique situational morality” but socially configured ethical and moral values together with perceived social cost that influence the individual’s rational calculation of the probability of fulfilling, in a certain situation, immediate personal needs with maximum benefit and minimum cost. Methods Data The data was retrieved from a survey designed by the authors in 2003. In order to assure social diversity, respondents were selected among university students, their families, and in different urban neighbourhoods. A short description of the sample is included in the Appendix. Data comprises the information obtained from 200 respondents, as follows: 1. Individual’s positions regarding a set of six reasons – in order of importance – that would stop them committing eight different crimes 7 . In this paper we just explored and analysed one crime: shoplifting; 5 About the effects of social configurations see, for example, Bauman (1989) or Elias (1965). See, for example, Killen and Smetana (2005). 7 The survey included eight crimes: shoplifting, fraud, robbery, vandalism, house burglary, car theft, verbal abuse, threat or insult, and assault and battery. The reasons for each crime were, in different order: 1. the guilt I would feel after doing it; 2. the damage I would cause to the victim or victims; 3. the embarrassment of being caught; 4. the absence of personal need; 5. the family or friends’ reactions; 6. the possibility of being arrested. 6 Respondents were asked to select and to order only three reasons. 39 2. Personal characteristics, above all gender, age, education, family status and occupation/job situation. Statistical methodology Multiple Correspondence Analyses (MCA) was chosen to explore the complex relations between structural conditioning, regulation and grupal values and norms on one hand, and subjectivity and individual reasoning and decision-making on the other, as a multidimensional and relational analysis was required that allowed us to display the relationships among the variables graphically. MCA is a technique that reduces the multidimensionality of the space, namely by the definition of new axes which support the graphical view of that space (Benzécri, 1984; Lebart et al., 1984; Geer, 1993a; Geer, 1993b; Gifi, 1996; Greenacre and Blasius, 2006; Greenacre, 2007; Carvalho, 2008) and it is very appropriate for categorical variables. 8 The graphic presentation of individual choice systems allowed us to detect distinct configurations and this must be stressed due to our aim. 9 Once the topological configuration of the main reasons quoted by respondents was known, we carried out a cluster analysis using the leading factors (dimensions) obtained through MCA. The complementary use of multiple correspondence analyses with a cluster analysis allowed us to define the different types of non-offending. Firstly, hierarchical clustering was achieved using different aggregation criteria (namely, ward and furthest criteria) in order to validate the number of profiles whose configurations were mapped by MCA. After that confirmation, a partition clustering was obtained (by a K-means algorithm) which optimises the solution for the desired segmentation. Having obtained different types of non-offending (the dependent variable), we then explored their main differences, according to gender, age, education, family status and occupation/job situation (independent variables). We conducted a Categorical Regression (Catreg) (Kooij et al., 1997 and Kooij et al., 2006) in order to identify which of the independent variables could explain differences among the profiles. Catreg was used because our criterion variable is categorical: different types of non-offending. Results Figure 1 shows the relative positions of the factors mentioned by the respondents that would prevent them from engaging in shoplifting. We found five different groups. In the second quadrant respondents for whom immediate personal needs or benefits are more important than social cost or ethical or moral values stand out. For this reason, we named them the self-centred. 10 8 The statistical software used was the SPSS (Statistical Package for the Social Sciences), version 15.0. 9 It must be noted that we decided to give precedence to the reasons that respondents cited as being of first importance when defining the profiles. 10 Hereafter the reasons cited by the respondents will be designated factors. 40 Arrest (1ª choice) Guilt (1ª choice) Deviant Moral -centred . . Need (1ª choice) . Dimension 2 Self-centred . . . . . . . Harm (1ª choice) Altruistic Embarrassment (1ª choice) Social-centred Dimension 1 Figure 1. Display of the inhibiting factors Opposite to them, in the fourth quadrant, are those who appear to be especially afraid of the social cost in that they are most worried about the possibility of being spotted and feeling embarrassed, but not about being arrested: we called them the social-centred. In the third quadrant respondents for whom ethical and moral values are the most important stand out, namely their main consideration is the damage that may be inflicted on the victim(s), but not a sense of guilt. We termed them the altruistic. Opposite to them, in the first quadrant, respondents for whom the possibility of being arrested is the most important matter stand out, hence they were designated deviant. Respondents who refer to a sense of guilt but not to the possible damage inflicted on the victim(s) lie between the latter group and the self-centred and we termed them the moralcentred. When the inhibiting factors are displayed in line with their priorities, it is quite obvious that the respondents fall into different groups and, thus, a typology with five different types (clusters) was defined. In order to find factors that explain the profiles, we conducted a Categorical Regression, using gender, age, education 11 , family status and occupation/job situation as predictor variables. As can be seen in Table 1, only gender and occupation/job situation significantly explain differences between the five profiles. 11 We used the International Standard Classification of Education (ISCED-97) to define the levels of education. 41 Table 1. Categorical regression of the types of non-offending on predictor variables Beta Part correlation Pratt's measure of relative importance -0.158* -0.157 0.156 Age n.s. 0.124 0.019 Family status n.s. 0.093 0.021 Education n.s. -0.041 0.052 -0.405** -0.317 0.753 Predictor variables Gender Occupation/Job situation 2 R adj. 13.0% F (9, 165) = 3.878** Note: Beta – standardized regression coefficients* p<0.01 ** p<0.001 Groups were then analysed by gender and occupation/job situation using Correspondence Analysis (CA). In terms of gender (Figure 2), male respondents tend to be more altruistic, while female respondents tend to be more moral centred, social centred or deviant. The self centred cannot be differentiated by gender. Moral - centred Self --centred Ma le Fe ma le Altruistic Deviant Social -centred Figure 2. Association between types of non-offending and gender 42 Regarding occupation/job situation (Figure 3), the most important factor differentiating the profiles (Pratt’s measure = 0.753), analysis shows that students or qualified professionals tend to be more self-centred. Those who have occupations/job situations that carry more prestige or social capital, like business owners and managers, tend to be more altruistic and moral centred. As for the respondents who appeared more social-centred, they share a quite low socio-professional status: they are either unemployed or engaged in low-skilled activities. The topological space configuration enhanced by Figure 3 clearly shows that the social-centred are in one side and the self-centred, moral centred and the altruistic are in the other side. Those respondents who were more social-centred share fewer social and economic resources, while others share greater social and economic resources. This means that a lesser or greater vulnerability to the possibility of damage to social capital tends to be associated to occupation/ job situation. Stude nt Self -centred Q ua lifie d pro fe ssio ns Deviant No n qua lifie d o r lo w qua lifie d Moral --centred Social- centred Altruistic Ma na g e rs a nd o wne rs Une mplo ye d Figure 3. Profiles of the types of non-offending by occupation As for education, although no significant differences were found, it should be stressed that respondents who were more self-centred share quite low qualifications, while the more self-centred, moral centred and altruistic share higher levels of formal education. This means that the more self-centred share fewer social, economic and cultural resources, while the others share greater social, economic and cultural resources. 43 As the respondents who were classified as more deviant display a similar profile to the social-centred, it seems that individuals with lower social and economic and capital are the most sensitive to the social costs of offending behaviours. Conclusions Our assumption that shoplifting tends to be inhibited by a very complex set of factors was confirmed. Individual decisions not to commit this type of crime are influenced by ethical and moral values and by perceived social cost, which, in turn, are mainly socially configured. Results show that there are clear and relevant differences between groups configured by inhibiting factors and that ethical and moral values and perceived social cost do not seem to be unique because each individual constructs them from a given situation. In other words, individuals are not prevented from committing shoplifting by a unique situational morality but by different socially configured ethical and moral values and perceived social cost. Another important finding is that fear of arrest has independent inhibiting effects and is therefore not a dimension of perceived social cost. This has been found in other studies and should be given special attention in future research. Guilt and damage to the victim also seem to have independent inhibiting effects and so are not dimensions of ethical and moral values. Results suggest that future research should analyse ethical (damage to the victim) and moral (guilt) values so as to confirm whether or not they are independent inhibiting factors. Results show significant differences between social groups according to gender and occupation/job situation. Gender appears as a strong differentiation factor. Men tend to be more altruistic while women tend to be more moral centred, social centred or deviant. This is quite surprising, since it is not supported by previous research, namely studies that found significant moral and ethical differences between women and men. 12 A possible explanation is that shoplifting tends to be more frequent among women so that men respondents may have been able to answer the hypothetical dilemma in a more distanced and elaborate fashion than the women who were thinking more about concrete situations. However, if this differentiation is correct it means that most of the prevention programmes and measures that will be cited in the next paragraphs must target women in particular. Considering social differentiations emerging from occupation/job situation, we found that those who seem to care mainly about their personal needs (the self-centred), share greater social and economic resources. The growing prevalence of social values centred on the individual and on social unaccountability among middle and upper class respondents, and the persistence of strong social values of solidarity among lower class respondents seems to be a plausible explanation for this configuration. 13 Since this group is not easily deterred by anything but passive and active protection measures e.g. electronic article surveillance and ink tags, video surveillance, security guards, and store redesign, crime prevention measures based on mediation or restorative justice may enhance ethical and moral values among this group and the community and, 12 13 See, for example, Gilligan (1982); Killen and Smetana (2005). See, for example, Pais (1998) and Almeida (1991). 44 therefore, contribute to better future results. Considering that this group shares greater social and economic resources, detection, return of the stolen article and some form of compensation (restorative justice) seems an interesting way of preventing shoplifting. Respondents who mainly considered social cost (the social centred) i.e. possible damage to social capital, tend to share fewer social and economic resources which is congruent with the fact that social capital is mainly built regarding public conformity to these values in middle and upper classes. Detection measures e.g. video and electronic article surveillance, followed by formal and public persecution and sentencing will most probably discourage shoplifting among most individuals in the self and social centred groups. However, results suggest that sentencing should be based on restoration, not on a fine or a prison term. The fear of arrest (the deviants) was quoted mainly by female and non-qualified or low qualified professionals. The fact that only the possibility of arrest seems to deter individuals belonging to groups with low socio-professional status is certainly disturbing and deserves more research and careful analysis; it implies that almost nothing will deter some individuals, belonging to lower classes, from shoplifting except certain arrest and imprisonment and particularly in situations where social capital will certainly not be damaged by the involvement in offending activities. Meanwhile, these results suggest that mediation and restoration programmes should be flexible enough to consider direct compensation/ restoration as well as short but effective prison terms. As for the inhibiting effects of ethical or moral values, we found that respondents who mainly cited a possible damage to the victim (the altruistic), or moral guilt (the moral centred), tend to share greater social and economic resources. This suggests that there is no significant differentiation (except for gender) between individuals who are inhibited by ethical (damage to the victim) or moral (guilt) values. The apparent stronger moral and ethical development of those who also share greater social, economic or cultural resources can certainly be understood as a result of socially configured values. However, because effective behaviours were not considered and reasoning and decision-making was determined through a hypothetical non-offending situation, respondents belonging to middle or upper classes who behave in unethical or immoral ways may have been able to answer the hypothetical dilemma in a more advanced fashion than better-behaved respondents who think less abstractly. For prevention purposes, long term information and educational programmes which highlight the costs of shoplifting for owners, employees and urban communities in general should be considered. While it is true that ethical and moral values are only acquired after long term processes, results show that they are not as expensive as detection, prosecution and sentencing measures. Overall, results clearly suggest that an explanatory model of non-shoplifting has to be multidimensional and take the role of socially configured ethical and moral values and perceived social cost into consideration in order to improve its explanatory capacity as well as its effectiveness in prevention. This is undoubtedly important for the planning and implementation of more flexible crime prevention programmes in that they must recognise that inhibiting factors are not the same for all social groups. These more flexible programmes may also benefit from complementary investments in developing new community values regarding shoplifting. More negative community reactions to shoplifting may induce stronger ethical and moral values and higher perceived social cost 45 and, in the long term, reduce the prevalence of this crime and of urban feelings of insecurity. Lastly, it must be stressed that this exploratory research only sought to identify and analyse hypothetical decisions and further research and analysis should be conducted in the near future on effective decisions and using multidimensional models that include ethical values, moral values and perceived social cost. References Almeida, J. F. (1991). Valores e Representações Sociais. Lisboa: Fundação Calouste Gulbenkian. Bauman, Z. (1989). Hermeneutics and modern social theory, in Held D. and Thompson J. (Eds.). Social Theory of Modern Societies: Anthony Giddens and his Critics Organised. Cambridge: Cambridge University Press, p. 34-55. Benzécri, J. P.; Benzécri, F. (1984). L’analyse des données, 2 vol. Paris: Dunod. Bourdieu, P. (1986). The Forms of Capital, in Richardson J. (Ed.). Handbook of Theory and Research for the Sociology of Education. New York: Greenwood Press, p. 241-258. Carvalho, H. (2008). Análise de Multivariada de Dados Qualitativos, Utilização da Análise de Correspondências Múltiplas com o SPSS. Lisbon: Ed. Sílabo. Clarke, R. Ed. (1992). Situational Crime Prevention: Successful Case Studies. Albany: Harrow and Heston. Cornish, D.; Clarke, R. (1986). The Reasoning Criminal. New York: Springer Verlag. Elias, N. (1965). The Established and the Outsiders. A Sociological Enquiry into Community Problems. London: Frank Cass & Co. Felson, M. (1987). Routine Activities and Crime Prevention in the Developing Metropolis. Criminology, 25, p. 911-931. Geer, J. (1993a). Multivariate Analysis of Categorical Data: Theory. USA: SAGE Publications. Geer, J. (1993b). Multivariate Analysis of Categorical Data: Applications. USA: SAGE Publications. Gilligan, C. (1982). In a different voice: Psychological Theory and Women's Development. Cambridge: Harvard University Press. Gifi, A. (1996). Nonlinear Multivariate Analysis. England: John Wiley & Sons. Gordon, D. (1973). Capitalism, class and crime in America. Crime and Delinquency, 19 (2), p. 163-186. Grasmick, H.; Bursik, R.; Cochran, J. (1991). Render unto to Caesar what is Caesar’s: religiosity and taxpayers’ inclinations to cheat. Sociological Quarterly, 32 (2), p. 251-266. Greenacre, M.; Blasius, J. (Eds.) (2006). Multiple Correspondence Analysis and Related Methods. London: Chapman & Hall. Greenacre, M. (2007). Correspondence Analysis in Practice. London: Chapman & Hall. Killen, M.; Smetana, J. (Eds.) (2005). Handbook of Moral Development. New Jersey: Lawrence Erlbaum Associates. Klepper, S.; Nagin, D. (1989). The deterrent effect of perceived certainty and severity of punishment revisited. Criminology, 27 (4), p. 721-746. Kooij, A.; Meulman, J. (1997). MURALS, multiple regression and optimal scoring using alternating least squares, in W. Bandilla and F. Faulbaum (Eds). Softstat’97 Advances in Statistical Software 6. Stuttgart: Lucius & Lucius, p. 99–106. Kooij, A.; Meulman, J.; Heiser, W. (2006). Local minima in categorical multiple regression. Computational Statistics and Data Analysis, No. 5, p. 446-462. Lebart, L.; Morineau, A.; Warwick, K. (1984). Multivariate Descriptive Statistical Analysis. USA: John Wiley & Sons. 46 Kohlberg, L. (1973). The Claim to Moral Adequacy of a Highest Stage of Moral Judgment. Journal of Philosophy, 70, p. 630-646. Kohlberg, L.; Levine, C.; Hewer, A. (1983). Moral stages: a current formulation and a response to critics. Basel: Karger. Nagin, D.; Paternoster, R. (1994). Personal capital and social control: the deterrence implications of a theory of individual differences in criminal offending. Criminology, 32 (4), p. 581-606. Nagin, D.; Paternoster, R. (1993). Enduring individual differences and rational choice theories of crime. Law and Society Review, 27 (3), p. 467-496. Nagin, D.; Paternoster, R. (1991). The preventive effects of the perceived risk of arrest: testing an expanded conception of deterrence. Criminology, 29 (4), p. 561-587. Pais, J. M. (Ed.) (1998). Gerações e Valores na Sociedade Portuguesa. Lisboa: Instituto de Ciências Sociais. Paternoster, R.; Simpson, S. (1996). Sanction threats and appeals to morality: testing a rational choice model of corporate crime. Law and Society Review, 30 (3), p. 549-583. Piquero, A.; Paternoster, R. (1998). An application of Stafford and Warr's reconceptualization of deterrence to drinking and driving. Journal of Research in Crime and Delinquency, 35 (1), p. 3-39. Piquero, A.; Tibbetts, S. (1996). Specifying the direct and indirect effects of low self-control and situational factors in offenders' decision making. Justice Quarterly, 13 (3), p. 481-510. Rubin, P. (1978). The economics of crime. Atlanta Economic Review, 28 (4), p. 38-43. Stigler, G. (1974). The optimum enforcement of laws’ in Becker, G. & Landes, W. (Eds.). Essays in the economics of crime and punishment. New York: Columbia University Press, p. 55-67. Tibbetts, S. (1997). Shame and rational choice in offending decisions. Criminal Justice and Behavior, 24 (2), p. 234-255. Tibbetts, S.; Herz, D. (1996). Gender differences in factors of social control and rational choice. Deviant Behavior, 17 (2), p. 183-208. Tittle, C. (1995). Control balance: toward a general theory of deviance. Crime & Society series. Boulder: Westview Press. Trasler, G. (1993). Conscience, opportunity, rational choice and crime in Clarke, R. & Felson, M. (Eds.). Advances in Criminological Theory, vol. 5, p. 305-322. Williams, K.; Hawkins, R. (1986). Perceptual research on general deterrence: a critical review. Law and Society, 20 (4), p. 545-572. 47 Appendix Table 2. Description of the variables used for the sample stratification N Gender Age Educational qualifications % Male 90 48.1 Female 97 51.9 Total 187 100.0 17-24 53 28.5 25-34 50 26.9 35-44 48 25.8 45-54 29 15.6 55-64 6 3.2 Total 186 100.0 4 years 27 14.4 6-9 years 46 24.5 Upper secondary 11 5.9 Post-secondary/Frequency of first stage tertiary 60 31.9 Tertiary education 44 23.4 Total 188 100.0 Student 40 21.3 Occupation/J ob situation Unemployed 17 9.0 Non-qualified or low qualified 51 27.1 Qualified professionals 61 32.4 Managers and owners 19 10.1 Total 188 100.0 To describe the differences between the profiles of the non-delinquency types we used the above-mentioned variables and also family status. Table 3. Family status N % Unmarried and no children 71 38.0 Non-traditional nuclear family with children 61 32.6 Traditional nuclear family with children 55 29.4 Total 187 100.0 48 Veiksniai, sulaikantys nuo nusikaltimo hipotetinėje vagiliavimo parduotuvėse situacijoje, – indėlis į nusikaltimų prevencijos veiklą Eduardo Ferreira, Helena Carvalho Santrauka Straipsnyje nagrinėjamas ryšys tarp viešojo miesto saugumo ir nusikalstamumo. Kova su nusikalstamumu yra viena iš svarbiausių priemonių, skatinančių saugumą miestuose. Nusikaltimų prevencijos programos ar priemonės turi būti sukurtos ir gyvendintos remiantis žiniomis apie tai, kas gali sulaikyti žmones nuo tam tikro nusikaltimo vykdymo. Empirinio tyrimo metu 200 Lisabonos gyventojų turėjo atsakyti klausimą, kokie veiksniai galėtų sulaikyti juos nuo tam tikro nusikaltimo vykdymo, pvz. nuo vagiliavimo parduotuvėse. Gauti atsakymai buvo analizuojami remiantis daugiaparametrės analizės metodais: daugelio kintamųjų atitikties analize, klasterine analize ir kategorine regresija. Tyrimo rezultatai rodo, kad žmonių sprendimams takos turi daug skirtingų veiksnių. Pirmiausia etinės ir moralinės vertybės, kurios paprastai formuojamos visuomenės. Aiškūs ir svarbūs skirtumai išryškėja analizuojant atsakymus skirtingų žmonių grupių, kurios buvo suformuotos pagal pasirinktus veiksnius, sulaikančius nuo nusikaltimo. Kiekvienas individas formuoja etines ir moralines vertybes priklausomai nuo situacijos. Taigi, nuo vagiliavimo parduotuvėse žmones gali sulaikyti visuomenės formuojamos etinės bei moralinės vertybės (ne situacinės) ir numanomi socialiniai kaštai. Straipsnyje taip pat analizuojamas ir aptariamas dalyvavimas kuriant ir vykdant nusikaltimų prevenciją. Reikšminiai žodžiai : miesto saugumas, vagiliavimas parduotuvėse, nusikalstamumo prevencija, daugiamačiai profiliai, daugelio kintamųjų atitikties analizė, kategorinė regresija. Information about the authors Eduardo Ferreira has a Masters in Organisational sociology and a PhD in Political Sociology. He is an Assistant Professor of Criminology in the Social and Human Sciences Department of the Judiciary Police School (Loures, Portugal), and Invited Professor at the Lusiada University (Lisbon), and the Internal Security and Police Sciences College (Lisbon). Among several research projects, he was involved in the Survey on European Police Education (supported by the European Police College), the Cybele Project – Studies in Crime Prevention and Urban Prevention (supported by the Hippocrates Programme of the European Commission), the Penelope Project – Domestic Violence in Southern Europe (supported by the Daphne Programme of the European Commission), and the European Law Enforcement Reference Manual Project (supported by the Oisin Programme of the European Commission). Helena Carvalho is a sociologist, assistant professor in the Department of Quantitative Methods at the Lisbon University Institute - ISCTE and researcher at the Center for the Research and Study of Sociology (CIES/ISCTE). She coordinates a postgraduate in Data Analysis in Social Sciences. She is an expert in methodological issues and data analysis. Her area of research is focused inside the quantitative and multivariate methods for categorical variables for categories, mainly methods of interdependence and dependence via optimal scaling (School of Leiden). 49 VIETINIO (LOKALAUS) TEISINIO REGULIAVIMO PROBLEMOS: VIENINGOS VIETINI (LOKALI ) TEIS S AKT SISTEMOS BEIEŠKANT Rytis Krasauskas Mykolo Romerio universiteto docentas, socialinių mokslų (teisė) daktaras Anotacija Straipsnyje analizuojamos vietinio (lokalaus) teisinio darbo santykių reguliavimo prielaidos. Taip pat atskleidžiama vietinių (lokalių) teisės aktų teisinė prigimtis ir šiuo metu Lietuvoje galiojanti vietinių (lokalių) teisės aktų sistema, iškeliamos šioje srityje egzistuojančios problemos ir pateikiami pasiūlymai, kaip jas spręsti. Reikšminiai žodžiai: vietiniai (lokalūs) teisės aktai, teisinis reguliavimas, darbo teisės šaltinis. vadas Vietinis (lokalus) teisinis reguliavimas bei vietiniai (lokalūs) teisės aktai, išskyrus teisin reguliavimą kolektyvinėmis sutartimis ir pačias kolektyvines sutartis, kurios nėra plačiau nagrinėjamos šiame straipsnyje, Lietuvos darbo teisės doktrinoje mažai tyrinėti 1 . Vietinių (lokalių) elgesio taisyklių kūrimas ir sisteminimas menkai reglamentuojami ir Lietuvos nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose. Juose tvirtinamos principinės nuostatos, sudarančios prielaidas socialiniam dialogui, nemažai dėmesio skiriama kolektyvinėms sutartims, kolektyvinėms deryboms, darbuotojų ir darbdavių atstovų statusui ir pan., tačiau nekalbama apie tai, kokie vietiniai (lokalūs) teisės aktai turi (arba turėtų / galėtų) būti priimami darbo vietoje – monėje, staigoje, organizacijoje ar kitoje organizacinėje struktūroje, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal Lietuvos Respublikos statymus turinčioje darbin teisnumą ir veiksnumą (toliau – monė), kokia tokių teisės aktų teisinė galia, rūšys ir jų klasifikavimo pagrindai. Straipsnyje analizuojamos vietinio (lokalaus) teisinio darbo santykių reguliavimo prielaidos, atskleidžiama vietinių (lokalių) teisės aktų teisinė prigimtis bei šiuo metu Lietuvoje galiojanti vietinių (lokalių) teisės aktų sistema. Didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose tvirtintam teisiniam reguliavimui, tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai pareigojančiam darbdavius priimti vietinius (lokalius) teisės aktus. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose tvirtintas teisinis reguliavimas dažnai yra direktyvinio pobūdžio, jam trūksta sistemiškumo. Neretai konkrečioje darbovietėje vietin (lokalų) teisin reguliavimą lemia joje nusistovėjusios tradicijos, o nacionaliniuose teisės aktuose expressis verbis tvirtinamos imperatyvios nuostatos vietiniais (lokaliais) teisės aktais reguliuoti konkrečius, statymuose nurodytus 1 Šiuos klausimus moksliniu lygiu tyrinėjo docentas V. Tiažkijus (Tiažkijus, 2005), docentė R. Macijauskienė (Macijauskienė, 2004), T. Bagdanskis (Bagdanskis, 2005). Minėti klausimai analizuoti ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentare (Nekrošius, 2003). 50 darbo santykius, praktikoje darbdavių yra interpretuojamos nevienodai, dažnai dėl objektyvių arba subjektyvių priežasčių nesilaikoma nustatytos konkretiems vietiniams (lokaliems) teisės aktams taikomos priėmimo tvarkos. Neretai kyla tiek praktinių, tiek teorinių klausimų: kokia turėtų būti vietinio (lokalaus) teisinio reguliavimo monėje apimtis, kuo skiriasi darbo tvarkos taisyklės, kurios turi būti priimamos suderinus jas su darbuotojų atstovais (minėto reikalavimo deklaratyvumą nulemia tai, kad daugelyje darboviečių tokių darbuotojų atstovų apskritai nėra), nuo darbdavio vienasmeniškai priimamų sakymų ar potvarkių, kaip tarpusavyje koreliuoja skirtingi vietiniai (lokalūs) teisės aktai ir pan. Šiuo straipsniu siekiama vertinti vietinių (lokalių) teisės aktų poveik darbo teisei, išanalizuoti Lietuvoje statymais ir po statyminiais teisės aktais nustatytą vietinių (lokalių) teisės aktų sistemą bei sisteminimo pagrindus. Straipsnyje taikomi loginės analizės, sisteminės analizės, lingvistinis, teleologinis, lyginamasis, analitinis-kritinis, empirinis ir kiti mokslinio pažinimo metodai. 1. Vietinio (lokalaus) teisinio darbo santyki reguliavimo prielaidos Kiekvienoje darbo vietoje veikia visas kompleksas vidaus elgesio taisyklių, sudarančių santykinai autonomišką ir pakankamai autentišką lokalaus teisinio reguliavimo sistemą 2 , t. y. nustatoma, kada darbuotojas turi ateiti darbą, kiek valandų turi dirbti, kur ir kaip turi pasižymėti, kad atėjo darbą ir išėjo iš jo, kur ir kokius darbo rankius turi pasiimti, kokias užduotis privalo vykdyti, kaip jam elgtis su bendradarbiais, administracija ar klientais ir pan. Toks jo elgesys nėra spontaniškas – jis yra iš anksto aiškiai nustatyto pliuralistinio teisinio reguliavimo dalis. Darbo teisės teorijoje minėtas teisinis darbo tvarkos reguliavimas dar vadinamas teisine darbo vietos sistema (Arthurs, 1985). Lietuvoje tokią „teisinę darbo vietos sistemą“ sudaro vietinių (lokalių) teisės aktų sistema. Pastebėtina, kad šiuo metu vardijant šaltinius, kuriuose tvirtinamos vietinės (lokalios) teisės normos (t. y. monėje veikiančios elgesio taisyklės, kuriomis nustatoma darbo tvarka) pasigendama tikslumo. Manytina, kad „vietinių (lokalių) norminių teisės aktų“ sąvoka (Darbo kodekse expressis verbis nurodomi „vietiniai (lokaliniai 3 ) norminiai teisės aktai“ (pavyzdžiui, Darbo kodekso 4 straipsnio 3 ir 4 dalys; 264 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3 dalis), o teisės doktrinoje kalbant apie tuos pačius teisės aktus vartojamas „vietinių (lokalių) norminių teisės aktų“ terminas 4 ) turėtų būti tikslinama, atsisakant žodžio „norminiai“, kuris yra perteklinis. Teisės teorijoje pripaž stama, kad visuose teisės aktuose yra formuluojamos teisės normos. Pavyzdžiui, A. Vaišvila nurodo, kad „teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos“ (Vaišvila, 2004). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 5 . 2 Šios teisinio reguliavimo sistemos kūrimą tiesiogiai veikia ir bendrosios teisės normos, nustatytos statymuose, kituose teisės aktuose, aukštesniu lygiu sudarytos kolektyvinėse sutartyse. 3 „Lokalinis“ ir „lokalus“ yra sinonimai (žr. Vaitkevičiūtė, 2001). 4 Žr. Tiažkijus, V. (2005). Darbo teisė: teorija ir praktika, Justitia, t. 1, p. 87; Nekrošius, I. (2003). Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, Justitia, t. 1, p. 44-45. 5 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys: 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis c. b. Ch. v L. Š. I , Nr. 3K-3-560/2007 J. kat. 11.9.10.8; 11.10 (S); 2005 m. vasario 14 d. nutartis c. b. V. Tubolcevas v AB „Lietuvos Jūrų laivininkystė“, Nr. 3K-3-109/2005, kat. 15.3.2; 114.11; 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis c. b. L. Karužienė v AB „Lietuvos draudimas“, Nr. 3K-3-532/2005, kat. 11.9.10.8; 15.3.2 ir kt. 51 Kiekvienas darbuotojas privalo gerai žinoti, kokias funkcijas jis vykdo, kokios yra jo pareigos, teisės, už ką jis atsako. Kuo detaliau reglamentuojamos darbuotojų teisės ir pareigos, tuo labiau padidinama jų atsakomybė už kokybišką jiems pavestų pareigų (darbinių funkcijų) atlikimą. Akivaizdu, kad darbo santykių reguliavimas vietiniais (lokaliais) teisės aktais yra ir prevencinio pobūdžio, nes drausmina darbuotojus. Vietinius (lokalius) teisės aktus būtina atskirti nuo vienkartinio pobūdžio tvarkomųjų dokumentų, kurie priimami dėl konkrečių darbuotojų ir kurie nustoja galioti nuo to momento, kai atsiranda, pasikeičia arba atšaukiamos tų darbuotojų pareigos ( , 2004). Įmonėje priimami teisės taikymo aktai dažniausiai yra vienkartinio pobūdžio. Jais vadovaujantis gyvendinamos darbdavio pareigos: priimami ir atleidžiami darbuotojai; išleidžiami darbuotojai atostogų (kasmetinių ar tikslinių); skiriama dirbti viršvalandinius darbus; forminamos darbuotojų komandiruotės; skiriamos drausminės nuobaudos; skelbiamos prastovos; darbuotojai nušalinami nuo darbo ir kt. Vienkartinio pobūdžio tvarkomuosiuose dokumentuose, skirtingai nuo vietinių (lokalių) teisės aktų, nėra formuluojamos savarankiškos teisės normos, t. y. elgesio taisyklės, taikomos darbuotojų grupei ir turinčios tęstin pobūd (pvz., darbdavio sakymas dėl darbo laiko režimo ir pan.). Europos Sąjungos Tarybos 1991 m. spalio 14 d. direktyvoje dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas (91/533/EEB) (Tarybos direktyva, 1991 m. spalio 14 d.) nustatyta, kad darbdavys turi pareigą informuoti darbuotoją, kuriam yra taikoma ši direktyva, apie visus esminius sutarties arba darbo santykių su juo aspektus (2 straipsnio 1 dalis). Pagal šią direktyvą minėta informacija turi būti teikiama inter alia vieno ar daugiau rašytinių dokumentų forma (3 straipsnio 1 dalies c punktas). Pažymėtina, kad, kaip nustatyta šioje direktyvoje, Tarybos tikslas – Bendrijos mastu tvirtinti bendrą reikalavimą, jog kiekvienas darbuotojas privalo gauti dokumentą, informuojant apie esmines jo sutarties arba darbo santykių sąlygas. Šio tikslo valstybės narės privalo siekti vairiomis formomis: tvirtinti statymais ir kitais teisės aktais arba užtikrinti, kad darbdaviai ir darbuotojai reikiamas nuostatas tvirtintų tarpusavio susitarimu. Reglamentuodamos monėse priimamus vietinius (lokalius) teisės aktus Europos Sąjungos valstybės laikosi skirtingos pozicijos. Pavyzdžiui, Belgijoje nustatyta būtinybė visose monėse priimti vieną iš vietinių (lokalių) teisės aktų – darbo tvarkos taisykles ( ё , 1999), Ispanijoje darbo tvarkos taisyklės nepriiminėjamos, Austrijoje jos nelaikomos darbo teisės šaltiniu ( ё , 2005), Latvijoje ir Estijoje darbo tvarkos taisykles būtina priimti tik tada, kai monėje dirba ne mažiau, kaip nustatyta, darbuotojų (Latvijoje – ne mažiau kaip 10 darbuotojų , o Estijoje – ne mažiau kaip 5 darbuotojai). Lietuvoje praktiškai gyvendinant pareigą pasitvirtinti vietinius (lokalius) teisės aktus iškyla „mažų darbdavių“ (darbdavių, pas kuriuos dirba keli darbuotojai) problema, t. y. kyla klausimas, ar galima be jokių išimčių tvirtinti vienodą pareigą darbo tvarką reglamentuoti vietiniais (lokaliais) teisės aktais tiek darbdaviui, pas kur dirba keletas darbuotojų, tiek darbdaviui, pas kur jų dirba 50 ir daugiau. Lietuvoje reglamentuojant vietin (lokalų) teisin reguliavimą darbdaviai nėra diferencijuojami pagal darbuotojų skaičių ( monės dyd ). Lietuvos Respublikos darbo kodekso 230 straipsnyje „Darbo tvarkos taisyklės“ be jokių išimčių nustatyta, kad „Darbo tvarką darbovietėje apibrėžia darbo tvarkos taisyklės. Jas tvirtina darbdavys, suderinęs su darbuotojų atstovais“. Ši nuostata yra taikoma vienodai tiek darbdaviams, darbinantiems 52 kelis darbuotojus, tiek darbdaviams, darbinantiems 50 ir daugiau darbuotojų. Pastebėtina, kad 2006 metais apie 75 proc. Lietuvoje veikusių ūkio subjektų atitiko mikro monės statusą, t. y. jos turi mažiau nei 10 darbuotojų; mažos (turinčios 10–49 darbuotojus) monės Lietuvoje sudaro apie 19 proc., vidutinės (turinčios 50–49 darbuotojus) monės – apie 5 proc, o didelės monės (turinčios daugiau nei 250 darbuotojų) tesudaro 1,5 proc. nuo bendro monių (tiksliau – ūkio subjektų) skaičiaus (Blažienė, Gruževskis et al., 2006). Taigi, net 94 proc. visų 2006 metais Lietuvoje veikusių monių sudarė monės, kuriose dirbo iki 50 darbuotojų. Pagal šiuo metu galiojant teisin reguliavimą Lietuvoje darbuotojų atstovai gali būti išrinkti ir monėse, kuriose dirba mažiau nei 50 darbuotojų. Antai pagal Profesinių sąjungų statymą profesinę sąjungą gali steigti ne mažiau kaip 3 darbuotojai (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal Darbo tarybų statymą monėje, kurioje dirba mažiau kaip 20 darbuotojų, darbo tarybos funkcijas gyvendina darbuotojų atstovas, renkamas darbuotojų kolektyvo susirinkime. Darbo atstovui taikomos visos šio ir kitų statymų, norminių teisės aktų ir kolektyvinių sutarčių nuostatos, kuriose nustatytos darbo tarybos ir jos narių teisės, pareigos ir garantijos (Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis), jei monėje dirba nuo 20 iki 50 darbuotojų – monės darbo tarybą sudaro 3 darbo tarybos nariai (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau 2006 m. Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas tyrimas rodo, kad tik 2,5 proc. monių, kuriose dirba iki 10 darbuotojų, ir 50 proc. monių, kuriose dirba nuo 10 iki 50 darbuotojų, turi išrinktus darbuotojų atstovus arba darbo tarybas (Blažienė, Gruževskis et al., 2006). Šiose monėse tradiciškai nėra ir veikiančių profesinių sąjungų (Blažienė, Gruževskis et al., 2006), o jose dirbančių darbuotojų teisės nėra atstovaujamos ir aukštesniu lygiu (šakiniu, teritoriniu, nacionaliniu) veikiančių profesinių sąjungų. Minėtose monėse dažnai nėra priimamos atskiros darbo tvarkos taisyklės, o svarbiausios darbo tvarką monėje reglamentuojančios elgesio taisyklės tvirtinamos administracijos direktoriaus ar kito darbdavio galioto asmens sakymais, potvarkiais, kurie nėra derinami su darbuotojų atstovais 6 . Atsižvelgiant tai, tikslinga nustatyti Darbo kodekso 230 straipsnio nuostatos taikymo išimtis, kurios turėtų būti siejamos su konkrečioje monėje dirbančių darbuotojų skaičiumi. Manytina, kad to nepadarius daugelyje Lietuvoje veikiančių mikro ir vidutinių monių būtų pažeidinėjamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 230 straipsnyje tvirtintas imperatyvus reikalavimas – monės darbo tvarkos taisykles derinti su darbuotojų atstovais. Šiame kontekste paminėtina, kad 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14/EB dėl bendrijos darbuotojų informavimo ir konsultavimo sistemos sukūrimo Europos bendrijoje vienas iš tikslų – „išvengti visų administracinių, finansinių ar teisinių apribojimų, galinčių varžyti mažųjų ir vidutinių monių kūrimą ir plėtojimą. Šiuo tikslu, pagal valstybių narių pasirinkimą, ši direktyva turėtų būti taikoma tik monėms, turinčioms mažiausiai 50 darbuotojų, arba padaliniams, kuriuose dirba mažiausiai 20 darbuotojų“ (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, 2002). Atsižvelgdamas tai, manyčiau, kad būtų tikslinga pakeisti Darbo kodekso 230 straipsn ir jame tvirtinti, kad darbo tvarka monėje, kurioje nėra darbuotojų atstovų (veikiančios profesinės sąjungos, neišrinkta darbo taryba ar darbuotojų atstovas), 6 Manyčiau, kad Darbo kodekso 230 straipsnyje tvirtintas reikalavimas darbo tvarkos taisykles derinti su darbuotojų atstovais nebūtų pažeidžiamas, jei, tuo atveju, kai darbuotojų atstovų monėje nėra, darbo tvarkos taisyklės būtų tiesiogiai suderinamos su darbuotojais – darbuotojų kolektyvu (Darbo kodekso 17 straipsnis) darbuotojų susirinkime (konferencijoje). 53 nustatoma ne darbo tvarkos taisyklėmis, o darbdavio sakymais, potvarkiais, kurių nebūtina derinti su darbuotojų atstovais. Manyčiau, kad siekiant išvengti galimų „didžiųjų“ darbdavių piktnaudžiavimų, kai darbo tvarka darbovietėje patvirtinama „apeinant“ darbuotojų atstovus, t. y. šios taisyklės su jais nederinamos, būtina vesti minėtos darbo tvarkos taisyklių derinimo su darbuotojų atstovais išimties taikymo prielaidas, kurios turėtų tiesiogiai priklausyti nuo monėje dirbančių darbuotojų skaičiaus (t. y. monėje turi dirbti ne daugiau kaip 50 darbuotojų) bei faktinės situacijos, t. y. tokia išimtis neturėtų būti taikoma inter alia monėms, kuriose dirba iki 50 darbuotojų, tačiau, kuriose remiantis statymuose nustatyta tvarka yra steigtos profesinės sąjungos ar išrinkti darbuotojų atstovai (darbuotojų atstovas arba darbo taryba). 2. Vietini (lokali ) teisės akt teisinė prigimtis Pripaž stama, kad darbo teisėje taikomas mišrus teisinio reguliavimo metodas. Štai I. Nekrošius (Nekrošius, 2004) nurodo, kad darbo teisėje yra du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: normatyvinis ir sutartinis. „Normatyvinis“ ir „sutartinis“ teisinis reguliavimas ir talpina vienam ar kitam teisiniam reguliavimui būdingas teisinio reguliavimo būdų (t. y. imperatyvaus ir dispozityvaus) kombinacijas, ir parodo, kokia forma (arba priemonėmis) yra reguliuojami darbo santykiai. Normatyvinis reguliavimo metodas apima teisin reguliavimą, tvirtintą statymuose, o sutartinis apima teisin darbo santykių reguliavimą, tvirtintą individualiose darbo ir kolektyvinėse (norminėse) sutartyse, tačiau ryškios takoskyros, leidžiančios identifikuoti, kokiam reguliavimui (normatyviniam ar sutartiniam) priskirti vietinius (lokalius) teisės aktus, nėra. Teisės teorijoje egzistuoja keletas vietinių (lokalių) normų (t. y. monėje veikiančių elgesio taisyklių, kuriomis nustatoma darbo tvarka) teisinės prigimties teorijų (Sugeno, Kanowitz, 2002). Pagal vieną iš jų – „Teisės normų teoriją“ (angl. The Legal-Norms Theory) – darbo tvarką nustatančios elgesio taisyklės turi privalomą pobūd , t. y. patys darbuotojai ir darbdaviai sipareigoja jų laikytis. Vieni šios teorijos šalininkai teigia, kad minėtos taisyklės yra privalomos darbuotojams ir tuomet, kai darbdavys jas kuria vienašališkai, o tokią darbdavio teisę jie kildina iš darbdavio teisės valdyti ir kontroliuoti verslą. Kiti teigia, kad darbo tvarką nustatančios elgesio taisyklės yra paprotinės teisės rezultatas. Dar kiti nurodo, kad darbo tvarką nustatančių elgesio taisyklių privalomumą lemia jų sankcionavimas statymuose. Antrosios vietinių (lokalių) normų teisinės prigimties teorijos – „Sutarties teorijos“ (angl. The Contract Theory) – šalininkai teigia, kad tai, kiek vietinėmis (lokaliomis) normomis yra reguliuojami darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo, tiesiogiai priklauso nuo darbo sutarties turinio, t. y. jos yra tarsi darbo sutarties priedas. Pagal šią teoriją vietinės (lokalios) normos negali būti laikomos teisės normomis, kadangi darbdavys jas priima vienasmeniškai ir jos nėra privalomos darbuotojui tol, kol pastarasis jų neakceptuoja pasirašydamas darbo sutart . Tokiu būdu jos tampa darbo sutarties dalimi ir tik nuo šio momento tampa privalomos darbo sutarties šalims – darbuotojui ir darbdaviui. Sutarties teorijos atmaina – „Egzistuojančio papročio teorija“ (angl. The Existing Custom Theory), pagal kurią darbuotojo ir darbdavio santykius monėje reguliuojančios vietinės (lokalios) normos kildinamos iš darbo vietos papročių ir, jeigu nėra aiškaus darbuotojo atsisakymo šias normas pripažinti ir jomis vadovautis, laikoma, kad darbuotojas konkliudentiniais veiksmais (t. y. jų laikydamasis ir joms paklusdamas) jas akceptuoja. Tokiu būdu jos tampa darbo sutarties dalimi. 54 Įvertinus visumin teisin reguliavimą, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje vietinių (lokalių) normų teisinė prigimtis labiausiai atitinka Teisės normų teorijos teiginius. Viena vertus, skirtingai nuo kolektyvinių sutarčių, kurių priėmimo procedūra – kolektyvinės derybos pakankamai aiškiai reglamentuojamos Darbo kodekse ir kurių sudarymas yra išimtinai sutartinio teisinio reguliavimo išraiška, darbdavio pareigą „bendradarbiauti“ (t. y. derinti darbo tvarkos taisykles (Darbo kodekso 230 straipsnis), konsultuotis (Darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) su darbuotojų atstovais leidžiant vietinius (lokalius) teisės aktus iš esmės lemia ne tik darbuotojų atstovų (profesinių sąjungų, jų organizacijų, darbo tarybų, darbuotojų atstovo) (ne)buvimas konkrečioje darbovietėje (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. administracinėje byloje Nr.N16-962/2006 dėl administracinės atsakomybės už Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimo darbdaviui inter alia suderinti vietinius (lokalius) teisės aktus su darbuotojų atstovais nevykdymą konstatavo, kad tuo atveju, jeigu objektyviai ne manoma atlikti tam tikrų lokalinių teisės aktų derinimo su profesine sąjunga ar darbo taryba procedūrų, negali kilti ir teisinės pasekmės, kadangi šiuo atveju nelieka darbdavio kaltės (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nutarimas, 2006 m. rugsėjo 21 d.)), tačiau visų pirma darbdavio pareiga tinkamai organizuoti darbą, užtikrinti saugų ir sklandų darbo procesą. Kita vertus, Lietuvoje sudarydamas darbo sutart darbuotojas sipareigoja ja sulygtą darbą atlikti tinkamai, t. y. vykdydamas darbo funkcijas paklusti monėje nustatytai darbo tvarkai (Darbo kodekso 93 straipsnis). Darbuotojo pareiga paklusti monėje nustatytai darbo tvarkai suponuoja darbdavio pareigą tinkamai ją reglamentuoti. Akivaizdu, kad darbuotojas, atėjęs darbą, be visuotinai taikomų teisės aktų, gyja pareigą paklusti ir konkrečioje darbovietėje taikomiems elgesio standartams, kurie pagal monės kompetenciją statymų nustatyta tvarka gali būti, o kai kuriais statyme numatytais atvejais turi būti tvirtinami priimant vietinius (lokalius) teisės aktus. Taigi vietiniai (lokalūs) teisės aktai yra norminės prigimties monėje veikiančių elgesio taisyklių, kuriomis nustatoma darbo tvarka, rinkiniai, išreiškiantys normatyvin teisinio reguliavimo metodą. Tai vietinės reikšmės teisės aktai, nustatantys statymų, Vyriausybės, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų priimtų norminių teisės aktų nesureguliuotas darbo sąlygas, privalomi tik tos monės darbo santykių subjektams – darbuotojams ir darbdaviui. Iš esmės šiuose teisės aktuose tvirtinami pareigojimai darbuotojams, kitaip sakant, tai yra pagrindinių darbuotojo pareigų, kuriomis siekiama užtikrinti darbo drausmę, tinkamą darbo proceso organizavimą darbovietėje, sąvadas. Galima teigti, kad teigiamas vietinių (lokalių) teisės aktų poveikis monei yra dvejopas: juose darbdavys išsamiai išdėsto savo reikalavimus darbuotojui, o šis, susipažinęs su jais, turi besąlygiškai jų laikytis, kitaip atsiranda neigiamų teisinių pasekmių. Lietuvoje vietiniai (lokalūs) teisės aktai turi atitikti tokius reikalavimus: 1) neturi prieštarauti aukštesnės galios teisės aktuose tvirtintoms draudžiamosioms nuostatoms; 2) neturi bloginti darbuotojų padėties, palyginti su ta, kuri yra nustatyta statymuose ir po statyminiuose teisės aktuose (Tiažkijus, 2005); 3) turi būti priimami atitinkamai galiotų subjektų ir laikantis nustatytos jų priėmimo tvarkos. 3. Vietini (lokali ) teisės akt sistema Vietinių (lokalių) teisės aktų rūšių vairovę, kuri tiesiogiai priklauso nuo juose tvirtinto teisinio reguliavimo turinio, iš esmės nulemia darbdavio teisių, o tam tikrais atvejais ir 55 pareigų, reguliuojant darbo bei glaudžiai su darbu susijusius procesus, visuma. Darbdaviu gali būti skirtingos teisinės prigimties subjektai, t. y. tiek monės, staigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, turinčios darbin teisnumą ir veiksnumą (Darbo kodekso 16 straipsnio 1 dalis), tiek kiekvienas fizinis asmuo, kurio teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Civilinis kodeksas (Darbo kodekso 16 straipsnio 2 dalis). Darbdavių teisinis statusas, kuris priklauso nuo konkretaus darbdavio veiklą reguliuojančių statymų ir po statyminių teisės aktų, veiklos tikslai (pvz.: pelno siekimas, labdaringa veikla), veiklos sritis (pvz.: lengvoji pramonė, žemės ūkis, namų ūkis), veiklos pobūdis (pvz.: veikla susijusi su pavojumi aplinkai; aplinkinių žmonių, darbuotojų sveikatai ir (arba) gyvybei) ir dar daugelis kitų veiksnių, darančių taką tam, kad kai kuriais konkretaus darbdavio veiklos etapais tikslinga, o tam tikrais atvejais ir būtina priimti vienos ar kitos formos bei turinio vietinius (lokalius) teisės aktus. Taigi praktikoje kyla pačių vairiausių faktinių situacijų, kuomet darbdaviai realizuoja savo teises, o atskirais atvejais ir pareigas 7 , monės lygiu reguliuoti darbo bei glaudžiai su darbu susijusius procesus. Įmonėje galiojanti vietinio (lokalaus) teisinio reguliavimo sistema priklauso nuo daugelio išorinių ir vidinių socialinių ir ekonominių veiksnių. Prie išorinių veiksnių, turinčių takos šios sistemos kūrimui monėje, priskirtina: valstybėje vyraujanti darbo santykių teisinio reguliavimo metodo struktūra (t. y. dominuoja imperatyvus (valstybinis) ar dispozityvus (sutartinis) teisinis reguliavimas); ekonominiai veiksniai (pvz., situacija darbo rinkoje, monėje gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų paklausa ir pan.) ir kt. Prie vidinių veiksnių, turinčių takos vietinio (lokalaus) teisinio reguliavimo sistemos kūrimui monėje, priskirtina: monės veiklos darbo organizavimo specifika, kuri tiesiogiai priklauso nuo to, kokioje pramonės ar ūkio šakoje monė veikia, darbuotojų ir darbdavio interesai, monėje taikomas personalo vadybos modelis, siekiami tikslai ir kt. Minėtos sistemos kūrimas monėje taip pat priklauso ir nuo subjektyvių aplinkybių, t. y. nuo konkretų darbdav atstovauti galiotų asmenų teisės išmanymo, gebėjimo analizuoti teisės normas, taip pat ir nuo vadybinių sugebėjimų. Taigi akivaizdu, kad pati vietinio (lokalaus) teisinio reguliavimo teisinė prigimtis, reikalaujanti tokio reguliavimo autentiškumo, lemia tai, kad statymų leidėjas imperatyviai eksplicitiškai ir/arba implicitiškai Darbo kodekse ir kituose darbo statymuose tvirtindamas atskiras nuostatas, kurios turi būti sureguliuotos monėje priimamais vietiniais (lokaliais) teisės aktais, kazuistiškai nereglamentuoja visų vietinių (lokalių) teisės normų turinio. Išskiriant šiuo metu Lietuvoje galiojančių vietinių (lokalių) teisės aktų rūšis, galima pritaikyti profesoriaus J. N. Poletajevo ( , 2007) pateiktą vietinių (lokalių) teisės aktų klasifikaciją, pagal kurią minėti teisės aktai grupuojami naudojant kelis kriterijus: 1) pagal veikimo sferą išskiriami: a) bendro (plataus) veikimo vietiniai (lokalūs) teisės aktai, kurie reguliuoja vairius darbo teisinius santykius (pavyzdžiui, vidaus darbo tvarkos taisyklės), b) specialaus (siauro) veikimo vietiniai (lokalūs) teisės aktai, kurie arba reguliuoja tam tikras darbo teisinių santykių sferas (pavyzdžiui, atostogų grafikai arba darbo apmokėjimo nuostatai), arba kurie taikomi tik atskirų kategorijų darbuotojams (pavyzdžiui, klientų aptarnavimo instrukcijos); 2) pagal galiojimo laiką išskiriami: a) 7 Darbdavio „pareigas“, skirtingai nei „teises“ sureguliuoti darbo bei glaudžiai su darbu susijusius procesus, prognozuoti kur kas lengviau, nes tai priskirtina imperatyvaus (arba valstybinio) teisinio reguliavimo sričiai, todėl darbdavių „pareigos“ paprastai expressis verbis yra tvirtinamos statymuose ir (arba) po statyminiuose teisės aktuose. 56 vietiniai (lokalūs) teisės aktai, kurių galiojimo laikas neapibrėžtas, b) vietiniai (lokalūs) teisės aktai su apibrėžtu galiojimo laiku (pavyzdžiui, atostogų grafikas); 3) pagal priėmimo būdą išskiriami: a) darbdavio vienasmeniškai priimami vietiniai (lokalūs) teisės aktai; b) vietiniai (lokalūs) teisės aktai, kuriuos priimdamas darbdavys privalo konsultuotis su darbuotojų atstovais; 4) pagal privalomumą išskiriami: a) būtini vietiniai (lokalūs) teisės aktai, kurių būtinumas monėje nulemtas imperatyvių statymuose tvirtintų nuostatų, b) vietiniai (lokalūs) teisės aktai būtini, esant tam tikroms aplinkybėms; c) fakultatyviniai vietiniai (lokalūs) teisės aktai, kurių priėmimas priklauso nuo darbdavio. Pažymėtina, kad Lietuvoje nėra aiškiai vardytos vietinių (lokalių) teisės aktų rūšys, o statymuose ir po statyminiuose teisės aktuose nustatant, kokie vietiniai (lokalūs) teisės aktai gali būti (tam tikrais atvejais – turi būti) priimami, pasigendama sistemiškumo. Pavyzdžiui, Darbo kodekse expressis verbis nurodoma, kad, be kolektyvinių sutarčių, darbo vietoje priimami skirtingų rūšių vietiniai (lokalūs) teisės aktai, t. y. darbdavio leidžiami sakymai, potvarkiai, vidaus darbo tvarkos taisyklės (Darbo kodekso 147 straipsnio 1 dalis, 230 straipsnis ir kt.), pareigybių aprašymai ir pareiginiai nuostatai (Darbo kodekso 232 straipsnis), monės darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai (Darbo kodekso 264 straipsnio 3 ir 4 dalys, 274 straipsnio 2 dalis ir kt.), technologinės instrukcijos ir kt. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtinto „Darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti vedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos vedimo monėse, staigose, organizacijose tvarkos“ aprašo (toliau – Aprašas) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 587, 2003) 6 punkte (Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 916 redakcija) nustatyta, kad „darbdavys ar darbdav atstovaujantis asmuo veda suminę darbo laiko apskaitą, sakymu ar kitu tvarkomuoju dokumentu patvirtindamas <...> monės padalinių ir darbų <...> sąrašą <...> ir suminės darbo laiko apskaitos režimo vedimo <...> tvarką“, o šio Aprašo 8. 2 punkte nustatyta, kad „Suderinto su darbuotojų atstovais padalinių, darbų sąrašo ir suminės darbo laiko apskaitos režimo vedimo tvarkos pagrindu darbdavys, darbdav atstovaujantis asmuo išleidžia sakymą dėl suminės darbo laiko apskaitos režimo vedimo“. Iš pateikto teisinio reguliavimo pavyzdžio akivaizdu, kad sakymas yra tik „vienas iš“ darbdavio ar darbdaviui atstovaujančio asmens priimamų vietinių (lokalių) dokumentų, o pagal Aprašo 6 punktą (Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 916 redakcija) suminės darbo laiko apskaitos režimo vedimo monėje, monės cechuose, baruose ir/ar darbuose tvarka gali būti patvirtinta ne tik sakymu, bet ir potvarkiu ar kitu tvarkomuoju dokumentu. Taigi kyla klausimas, kaip šiame kontekste vertinti Aprašo 8. 2 punkte tvirtintą teisin reguliavimą, pagal kur galima tokia teisinė situacija, kai tvarkos pagrindu, kuri patvirtinama ne sakymu, o potvarkiu ar kitu tvarkomuoju dokumentu, darbdavys, darbdav atstovaujantis asmuo išleidžia sakymą dėl suminės darbo laiko apskaitos režimo vedimo, t. y. koks yra santykis (jeigu jis iš viso yra) tarp darbdavio sakymo ir „kitų“ tvarkomųjų dokumentų. Paprasčiau šis klausimas reglamentuojamas Vyriausybės nutarimu Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 452, 2006) patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 15 punkte, kuriame nurodyta, kad „darbuotojų, 57 vairuojančių juridinio asmens transporto priemones, medicininės apžiūros organizavimo tvarka nustatoma juridinio asmens vadovo sakymu“. Šiuo atveju aiškus prioritetas suteikiamas vienam iš administracijos vadovo priimamų tvarkomųjų dokumentų – sakymui. Pakankamai paini vietinių (lokalių) teisės aktų samprata pateikiama ir teisės teorijoje. Antai A. Vaišvila (Vaišvila, 2004) vietinius (lokalius) teisės aktus (tiesa, A. Vaišvila expressis verbis nemini vietinių (lokalių) teisės aktų sąvokos, o šiuos aktus vadina „ monių, staigų, firmų teisės aktais“) priskiria statymų lydimiesiems aktams, t. y. tokiems teisės aktams, kurie priimami remiantis statymais ir jiems neprieštarauja, juos konkretina ir užtikrina jų gyvendinimą. Jo teigimu, „ monių, staigų, firmų teisės aktai – tai sakymai, kuriais staigos vadovas tvirtina pareigines instrukcijas, staigos viduje veikiančių kolegialių institucijų nutarimus. Juose išreikštos normos dažniausiai reguliuoja darbo ir drausmės santykius monėse, firmose, staigose.“ Manyčiau, kad pateiktas apibrėžimas ne visai atitinka teisinę tikrovę, o visi vietiniai (lokalūs) teisės aktai sutapatinami su administracijos vadovo sakymais. Pagal subjektą, turint teisę priimti vietinius (lokalius) teisės aktus, priėmimo tvarką ir teisinę galią, be kolektyvinės sutarties, Lietuvoje galima išskirti šiuos monėse galiojančius vietinius (lokalius) teisės aktus: 1) darbdavio vienasmeniškai leidžiami vietiniai (lokalūs) teisės aktai; 2) darbo tvarkos taisyklės. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos statymuose, kuriuose tvirtinta darbdavio teisė (pačiam arba per atstovus) „duoti privalomus vykdyti nurodymus“ ir „vykdyti monių, staigų, organizacijų operatyvin valdymą“, nėra numatyta, kokios formos aktais šios darbdavio funkcijos gyvendinamos. Pavyzdžiui, Darbo kodekse galima rasti net keliolika nuostatų, kur minėti darbdavio nurodymai vadinami skirtingai: 1) kai kur Darbo kodekse nurodoma, kad darbdavys priima sprendimus (Darbo kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnio 1 dalis, 83 straipsnio 1 dalis, 85 straipsnio 2 dalis, 295 straipsnio 2 dalis); 2) kitur nurodomi darbdavio reikalavimai (Darbo kodekso 104 straipsnio 1 dalis, 123 straipsnio 5 dalis, 195 straipsnio 5 dalis, 240 straipsnio 1 dalis); 3) Darbo kodekse galima rasti ir nuostatų, kuriose nustatoma, kad darbdavys ar jam atstovaujantis administracijos pareigūnas tiesiog duoda nurodymus (Darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalis, 258 straipsnis). Iš šiuo metu Darbo kodekse nustatyto teisinio reguliavimo taip pat nėra aišku, ar, pavyzdžiui, sprendimas, reikalavimas ir nurodymas reiškia tik darbdavio atliekamą valin veiksmą, ar šis veiksmas, be kita ko, turi būti formintas tokios pat formos vietiniame (lokaliame) teisės akte. Teisinis darbo santykių reguliavimas nustatant darbdavio priimamų vietinių (lokalių) teisės aktų formą tampa dar painesnis dėl Darbo kodekse tvirtintų „administracijos sakymo (nurodymo)“ (Darbo kodekso 240 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „drausminė nuobauda skiriama darbdavio arba administracijos sakymu (nurodymu) ir darbuotojui apie tai pranešama pasirašytinai“) ir „darbdavio sakymo (potvarkio)“ (Darbo kodekso 288 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „darbdavio atstovą savo sakymu (potvarkiu) skiria darbdavys“) sąvokų, kurios gali reikšti ir darbdavio atliekamą valin veiksmą, ir dokumento, kuriuo forminamas darbdavio atliekamas valinis veiksmas, pavadinimą. Ir tik Darbo kodekso 264 straipsnio 3 dalyje expressis verbis yra tvirtinta nuostata, iš kurios galima suprasti, kad darbdavys priima „ sakymus, potvarkius ar kitus dokumentus“ (Darbo kodekso 264 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad „ monės darbuotojų 58 saugos ir sveikatos vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai tvirtinami darbdavio sakymu, potvarkiu ar kitu dokumentu“). Įvertinus tai, kad Darbo kodekse pateikiamas tik pavyzdinis darbdavio vienasmeniškai priimamų vietinių (lokalių) teisės aktų rūšių sąrašas, darytina išvada, kad jų rūšys priklauso ir nuo monėje reguliuojant darbo santykius susiklosčiusių vidaus tradicijų. Akivaizdu, kad pirmiau nurodytos statymų nuostatos rodo statymų leidėjo nenuoseklumą, dėl kurio praktikoje darbdaviai arba administracijos pareigūnai priima vairius tvarkomuosius dokumentus (dažniausiai jie vadinami sakymais, potvarkiais, sprendimais, nutarimais ir pan.), kurie neturi aiškaus metodologinio pagrindo. Toks teisinis reguliavimas, kai iš esmės tapačiam teisiniam reiškiniui vadinti vartojamos kelios sąvokos, nesiderina su teisinio aiškumo principu ir nepateisina teisėkūros juridinės technikos panaudojimo kuriant darbo santykius reguliuojančias teisės normas. Šiuo atveju yra nepaisoma vieno teisėkūros juridinės technikos reikalavimo, keliamo teisės normos kalbai – teisės terminų vienovės reikalavimo. Dėl šios priežasties siūlytina priimti principin sprendimą ir darbo statymuose: 1) nustatyti aiškius darbdavio arba administracijos pareigūnų priimamų vietinių (lokalių) dokumentų atskyrimo kriterijus, pagr stus realia diferencijuoto teisinio reguliavimo būtinybe. Vienkartinio pobūdžio darbdavio tvarkomuosius dokumentus, susijusius su nurodymais konkrečiam darbuotojui (pvz., atostogų suteikimas, atlyginimo pakėlimas ir pan.), vadinti sakymais, o dokumentus, kuriuose tvirtinamos tęstinės elgesio taisyklės – vietinius (lokalius) teisės aktus (pvz., darbo laiko režimo nustatymas monėje ir pan.) – potvarkiais; arba 2) nebeskirstyti darbdavio arba administracijos pareigūnų priimamų tvarkomųjų dokumentų ir visus juos vadinti vienodai – sakymu (manytina, kad „ sakymas“ geriausiai atspindi tokio dokumento teisinę prigimt , t. y. lokalaus reguliavimo vienašališkumą), o darbo statymuose nustatyti griežtas darbdavio kompetencijos ribas, t. y. tvirtinti ribą, nuo kada darbo santykių monėje teisinio reguliavimo procesą turi sitraukti darbuotojų atstovai. Tokia riba turėtų būti siejama su darbo santykių reguliavo pobūdžiu: jei reguliavimas yra vienkartinio pobūdžio, jis gali būti tvirtintas sakymu, o jei tęstinio – reikalingas su darbuotojų atstovais suderintas vietinis (lokalus) teisės aktas – darbo tvarkos taisyklės. Išvados Atsižvelgiant tai, kad tik 2,5 proc. monių, kuriose dirba iki 10 darbuotojų, ir 50 proc. monių, kuriose dirba nuo 10 iki 50 darbuotojų, turi išrinktus darbuotojų atstovus arba darbo tarybas ir tai, kad šiose monėse tradiciškai nėra ir veikiančių profesinių sąjungų, o jose dirbančių darbuotojų teisės nėra atstovaujamos ir aukštesniu lygiu (šakiniu, teritoriniu, nacionaliniu) veikiančių profesinių sąjungų, siūloma pakeisti Darbo kodekso 230 straipsn , nustatant, kad darbo tvarka monėje, kurioje nėra darbuotojų atstovų (veikiančios profesinės sąjungos, neišrinkta darbo taryba ar darbuotojų atstovas), gali būti nustatoma ne darbo tvarkos taisyklėmis, o darbdavio sakymais, potvarkiais, kurių nebūtina derinti su darbuotojų atstovais. Tam, kad būtų išvengta galimų „didžiųjų“ darbdavių piktnaudžiavimų, kai darbo tvarka darbovietėje patvirtinama „apeinant“ darbuotojų atstovus, t. y. šių taisyklių su jais nederinant, būtina vesti minėtos darbo tvarkos taisyklių derinimo su darbuotojų atstovais išimties taikymo prielaidas, kurios 59 tiesiogiai sietinos su monėje dirbančių darbuotojų skaičiumi (t. y. monėje turi dirbti ne daugiau kaip 50 darbuotojų) ir faktinės situacijos, t. y. tokia išimtis neturėtų būti taikoma inter alia monėms, kuriose dirba iki 50 darbuotojų, tačiau, kuriose yra statymuose nustatyta tvarka steigtos profesinės sąjungos ar išrinkti darbuotojų atstovai (darbuotojų atstovas arba darbo taryba). Vietiniai (lokalūs) teisės aktai yra norminės prigimties monėje veikiančių elgesio taisyklių, kuriomis nustatoma darbo tvarka, rinkiniai, ir išreiškia normatyvin teisinio reguliavimo metodą. Jais nustatomos statymų, Vyriausybės, kitos valstybės ir savivaldybių institucijų priimtų norminių teisės aktų nesureguliuotos darbo sąlygos, kurios privalomos tik tos monės darbo santykių subjektams – darbuotojams ir darbdaviui. Vietinių (lokalių) teisės aktų poveikis monei yra dvejopas: juose darbdavys išsamiai išdėsto savo reikalavimus darbuotojui, o šis, susipažinęs su jais, turi besąlygiškai jų laikytis, kitaip atsiranda neigiamų teisinių pasekmių. Šiuo metu galiojančiuose statymuose ir po statyminiuose teisės aktuose vietinių (lokalių) teisės aktų išskyrimo atskiras rūšis teorinis pagrindas abejotinas, o monėje galiojanti vietinio (lokalaus) teisinio reguliavimo sistema priklauso nuo daugelio išorinių bei vidinių socialinių, ekonominių veiksnių ir subjektyvių aplinkybių. Akivaizdu, kad pirmiau nurodytos statymų nuostatos atskleidžia statymų leidėjo nenuoseklumą, dėl kurio praktikoje darbdaviai arba administracijos pareigūnai priima vairius tvarkomuosius dokumentus (dažniausiai jie vadinami sakymais, potvarkiais, sprendimais, nutarimais ir pan.), kurių išskyrimas neturi aiškaus metodologinio pagrindo. Toks teisinis reguliavimas, kai iš esmės tapačiam teisiniam reiškiniui vadinti vartojamos kelios sąvokos, nesiderina su teisinio aiškumo principu ir nepateisina teisėkūros juridinės technikos panaudojimo kuriant darbo santykius reguliuojančias teisės normas. Šiuo atveju yra nepaisoma vieno iš teisėkūros juridinės technikos reikalavimo, keliamo teisės normos kalbai – teisės terminų vienovės reikalavimo. Todėl siūlytina priimti principin sprendimą ir darbo statymuose: 1) nustatyti aiškius darbdavio arba administracijos pareigūnų priimamų vietinių (lokalių) dokumentų atskyrimo kriterijus, pagr stus realia diferencijuoto teisinio reguliavimo būtinybe. Vienkartinio pobūdžio darbdavio tvarkomuosius dokumentus, susijusius su nurodymais konkrečiam darbuotojui (pvz., atostogų suteikimas, atlyginimo pakėlimas ir pan.), vadinti sakymais, o dokumentus, kuriuose tvirtinamos tęstinės elgesio taisyklės – vietinius (lokalius) teisės aktus (pvz., darbo laiko režimo nustatymas monėje ir pan.) – potvarkiais; arba 2) nebeskirstyti darbdavio arba administracijos pareigūnų priimamų tvarkomųjų dokumentų ir visus juos vadinti vienodai – sakymu (manytina, kad „ sakymas“ geriausiai atspindi tokio dokumento teisinę prigimt , t. y. lokalaus reguliavimo vienašališkumą), o darbo statymuose nustatyti griežtas darbdavio kompetencijos ribas, t. y. tvirtinti ribą, nuo kada darbo santykių monėje teisinio reguliavimo procesą turi sitraukti darbuotojų atstovai. Tokia riba turėtų būti siejama su darbo santykių reguliavimo pobūdžiu: jei reguliavimas yra vienkartinio pobūdžio, jis gali būti tvirtintas sakymu, o jei tęstinio – reikalingas su darbuotojų atstovais suderintas vietinis (lokalus) teisės aktas – darbo tvarkos taisyklės. 60 Literat ra Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262; Nr. 77; Nr. 80; Nr. 82. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 64-2569; ibid., 2002, Nr. 71. Lietuvos Respublikos darbo tarybų statymas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 164-5972. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų statymas. Valstybės žinios, 1991, Nr. 34-933. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti vedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos vedimo monėse, staigose, organizacijose tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2003, Nr. 48-2120; Valstybės žinios, 2003, Nr. 49. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2006, Nr. 56-2000. Tarybos direktyva 91/533/EEB 1991 m. spalio 14 d. dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas, OL L 288, 1991. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Europos Bendrijos darbuotojų bendros informavimo ir konsultavimo sistemos sukūrimo, 2002/14/EB, OJ L 080, 2002. Latvian Labour Law, adopted by the Saeima on 20 June 2001. Text consolidated by Translation and Terminology Centrewith amending laws of: 12 December 2002, 22 January 2004, 22 April 2004. ( 13 2006 .). Э ,1992, . 15/16 – 241; . 2006, . 2–6. Arthurs, H. (1985). Understanding Labour Law: The Debate over „Industrial Pluralism“. Tiažkijus, V. (2005). Darbo teisė: teorija ir praktika. Vilnius: Justitia, t. 1. Blažienė, I.; Gruževskis, B. et al. (2006). Darbo tarybų steigimo analizė ir plėtros perspektyvos. Darbo tarybų veiklos plėtros galimybių vertinimas (Trečiojo tyrimų etapo ataskaita). – Vilnius: Darbo ir socialinių tyrimų institutas. ё , . . (1999). . : . ё , . . (2005). . : . , . . (2004). . . Nekrošius, I. (2004). Lietuvos Respublikos darbo kodekso rengimo ir gyvendinimo problemos. –. 18. Tarptautinės mokslinės konferencijos „Darbo teisė suvienytoje Europoje = Labour Law in United Europe = Arbeitsrecht im vereininigten Europa“ medžiaga, 2003 m. spalio 16–18 d., Vilnius. , . . (2007). : .К я, No. 1. Vaitkevičiūtė, V. (2001). Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas. Vaišvila, A. (2004). Teisės teorija: vadovėlis. 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Justitia. Sugeno, K.; Kanowitz, L. (2002). Japanese Employment and Labour Law. Published in Japan and Asia by University of Tokyo Press, p. 116-117. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas a. b. A. G. v. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, Nr. N16-962/2006, kat. 27 (S). 61 The Problems of the Local (Localised) Legal Regulation: in Search of a Single System of the Local (Localised) Legal Acts Rytis Krasauskas Summary In the article, the presumptions of the local (localised) legal regulation of labour relations are analyzed; the legal nature of local (localised) legal acts and the system of the local (localised) legal acts which is now effective in Lithuania are also revealed. It is noted that while implementing the duty to approve the local (localised) legal acts in Lithuania in practice, there arises a problem of “small employers” (employers who only have up to 50 employees working for them), which is proposed to be solved by amending the Article 230 of the Labour Code, by enshrining therein, that in the enterprise in which there are no representatives of the employees (functioning trade unions, non-elected labour council or representative of the employees), the work procedure is not established by the rules of work procedure, but by laws, orders, etc., which would be adopted only by the employer and which would not be necessarily coordinated with representatives of the employees. The legal nature of the local (localised) legal acts is also analyzed. Having analyzed the theories (the theories of the Legal Norms, Contract and Existing Custom) of the legal nature of the local (localized) norms which exist in the theory of law, and having assessed the overall legal regulation, the conclusion is drawn that in Lithuania, the legal nature of the local (localized) norms mostly conforms with the statements of the theory of the Legal Norms, and the local (localized) legal acts are the collections of rules of conduct of the normative nature which are functioning in the enterprise and whereby the work procedure is established, and that they express the normative method of legal regulation. While revealing the system of the local (localized) legal acts which is established by the laws and sub statutory legal acts at present, it is noted that in Lithuania, the kinds of local (localized) legal acts are not clearly specified, and while establishing in the laws and sub statutory legal acts, which local (localized) legal acts may be (in individual cases – must be) adopted, one misses the system. Having performed a comprehensive analysis of the legal regulation of labour relations and other relations closely linked to them by the local (localized) legal acts, the proposal is presented to adopt the principled decision: (1) to establish clear criteria of distinguishing the regulatory documents adopted by the employer or by officials of the administration, which are grounded on the actual necessity of differentiated legal regulation; or (2) to refuse any differentiation of the documents adopted by the employer or officials of the administration and to refer to all of them by one name, the order, while establishing strict limits of the competence of the employer in labour laws, i.e. to consolidate the limit when the representatives of the employees must join the process of legal regulation. Keywords: local (localised) legal acts, legal regulation, source of labour law. Informacija apie autori Rytis Krasauskas – socialinių mokslų (teisė) daktaras. Nuo 2002 metų jis yra Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedros lektorius. Veda darbo teisės, darbo sutarties kursus. 2007 metais apgynė daktaro disertaciją „Darbo santykių reguliavimas kolektyvinėmis sutartimis“. R. Krasauskas – keleto mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose autorius. 62 THE EVOLUTION AND SOME PROBLEMS OF WORKERS’ REPRESENTATION LAW IN RUSSIA Nikita Lyutov Senior lecturer, Labour and Social Security Law Department, Moscow State Law Academy, Russia Annotation This article presents a brief review of historical development of workers’ representation law in Russia, mainly at the workplace level. The author makes statements about imperfections of some legislative provisions concerning the representation and collective bargaining rights. In particular, the issues of discrimination of the minority unions, the weakness of consultation and information rights, as well as the right to strike are being discussed. The author gives prognosis concerning the perspectives of modification of labour legislation in this field. Key words: trade unions, works councils, collective bargaining, workplace representation, Russian Labour Law. Introduction Taking into account the traditions of Soviet social state, one must expect that modern Russian labour legislation is overly protective in respect of the employees’ representation. Even some Russian authors (Soifer, 2007; Kurennoy, 2007) criticize Russian Labour Law for the lack of flexibility. Nevertheless the comparison of Russian Law on Workers’ Representation with the analogous provisions of the European Union law shows that the Russian law gives much more freedom to the employers in this field. This does not mean that modern Russian Law on Trade Unions did not inherit structural issues and problems of the Soviet past. Some of these issues, especially concerning the workplace level, will be addressed in this article. 1. Socio-Historic Perspective Before the Revolution of 1917, trade unions in Russia were mostly political organizations of radical orientation. Any attempt to create a purely workers’ representative body limiting itself to improvement of working conditions faced a negative societal reaction and was labeled as “provocation” and “opportunism”. After the Revolution, trade unions achieved an extremely broad set of rights. The Temporary Government of Russia adopted Regulations on Works Council in Industrial Enterprises in April of 1917 granting a wide range of competences to the employees’ representatives on the workplace level. According to some Russian researchers, Regulations was a model for German Act on Works Councils (Betriebsrätgesetz) of 1920 (Lushnikova, Lushnikov, 2006). But the Russian Regulations had been in force for only a few months. After the October Revolution, Works councils were united with trade unions system on the plant-level and were decomposed. When a People’s Commissariat (Ministry) on Labour was liquidated in 1933 and its property and functions were transferred to the All-Union Organization of Trade Unions 63 (Russian abbreviation – VCSPS), the rights of Soviet trade unions became the widest in the world. But while the social function of trade unions was enormous, they could hardly act as workers’ representatives as long as they were actually a part of a state. 1 In 1958, the so-called “permanent industrial council” was established in parallel with a system of trade unions. It was meant to represent the employees on the workplace-level. During the 1970s these councils were a body with consulting competence subordinated to trade unions’ system. In the same time, trade unions enjoyed a wide spectrum of rights of common-decision making with the employer. A big list of management decisions was subject to approval on behalf of trade unions. In 1977 a new Constitution of the Soviet Union was adopted. It introduced a new subject of law named “a labour collective”. Labour collectives have achieved many rights in different fields not limited to labour relations. Over the following six years the Constitutional status of labour collectives was merely declarative, but in 1983 the Act “On labour collectives and the promotion of their role in the enterprise management” was adopted (Vedomosti VS SSSR, 1983). Nearly one hundred rights of labour collectives were non-binding upon the employer, but some of them (such as the acceptance by the employer of the disciplinary statute upon the approval of the labour collective) were of binding character. The law was criticized for both a lack of effectiveness and the consultation-character of labour collective rights. In 1988 a new Chapter of Code of Laws on Labour was adopted (Svod zakonov RSFSR, 1988), giving the binding effect to many decisions of the labour collective. Some of the rights seem quite strange in the context of the modern market economy. For example, all managers were elected by the labour collectives. A permanent body – “council of labour collective” – was established. Most of decisions of this council were binding to management. The rights of labour collectives could be divided into four groups: a) organizational; b) control and supervision rights; c) consultative; and d) decisive rights (Kurennoy, 1989). In case of a contradiction between management and council opinion, the issue had to be resolved in the meeting or conference of the labour collective. Such system of in fact two parallel managing structures has undermined the possibility to manage the enterprises. It has also created a competition between councils and trade unions (Borodin, 2004). After the dissolution of the Soviet Union a new reading of the Code of Laws on Labour was adopted in 1992. The powers of labour collectives were now dependant on whether an employer was a private or state-owned organization. There were certain rights belonging to labour collectives regardless of whether the organization was private or state owned (the conclusion of a collective agreement, the matters of self-government of a labour collective, and the list and order of social benefits’ granting to workers from the funds of the labour collective among certain others). If the state owned more than 50% of the employer’s company or organization, labour collectives had the right to: consider and approve the changes in the employer’s by-laws; define the terms of contract of the employers’ Chief Executive Officer (jointly with the owner of the employer); take decision regarding the separation of one or a few of the employer’s affiliated structures with a goal of creation of a new enterprise; and to take part in decision-making concerning the privatization of the employer. 1 My opinion regarding the role of the Soviet trade unions as de facto state institution is not shared by many Russian labour law scholars. Other point of view, together with deep theoretical analysis of Soviet and Russian trade unions’ functions’ evolution is well represented, for example, by prof. I. O. Snigiryova (Snigiryova, 2008). 64 The new Labour Code of Russia adopted in 2002 (Labour Code of the Russian Federation, 2002), unlike certain other post-Soviet states, such as Lithuania (Labour Code of the Republic of Lithuania, 2005), has abandoned the idea of labour collectives. A system of works councils that could substitute in some way the labour collectives, has not been established. Both information and consultation rights have greatly diminished. All of them are assigned to trade unions or “other representatives.” The consultation rights performance is subject to existence of the representative trade union within a company. Trade unions’ rights are designed in such a way that minority unions have very little opportunities to mobilize the workers and take part in collective bargaining. 2. Legal Sources The legal regulation of social dialogue institutions in Russia is based on statutes. The main source of legislation is the Constitution of Russia, adopted in 1993 (Constitution of the Russian Federation,1993). Article 30 of the Constitution provides that “1. Everyone shall have the right to association, including the right to create trade unions for the protection of his or her interests. The freedom of activity of public association shall be guaranteed. 2. No one may be compelled to join any association and remain in it,” i.e. both positive and negative right of the association is established. According to Article 15, paragraph 4 of the Constitution, international treaties that have been ratified by the Russian Federation, take precedence over the national laws. 2 Therefore, the next main source of legislation on workers’ representation and collective bargaining in Russia are the ratified Conventions of the International Labour Organization (ILO). Russia is a party to both fundamental ILO Conventions on freedom of association: No.87 and 98 (International Labour Organization Conventions, 1948). Russia did not ratify Collective Bargaining Convention of 1981 (No. 154), Labour Relations (Public Service) Convention of 1978 (No. 151) and Workers’ Representatives Convention of 1971 (No.135). Russia is a party to certain regional instruments that contain a general mentioning of the freedom of association. The detailed regulation of collective bargaining institutions and workers representation is contained in the Labour Code that came into force in 2002 and the Law on Trade Unions, their Rights and the Guarantees of their Activities of 1996 (as amended, further – Trade Unions Act) (Federal Act, 1996). There are certain other statutes, Presidential and Governmental regulations and decrees, but they mostly concern the higher level representation issues. The draft Labour Code of Russia has been a matter of consultations with the ILO experts, and certain recommendations were used in the Code (Lyutov, 2003). The provisions of both the Labour Code and Trade Unions Act have been discussed within the ILO Committee on Freedom of Association (CFA) after the complaints of the Seafarers’ Union of Russia (RPSM) and Russian Labour Confederation (KTR) (Committee on Freedom of Association cases No. 2216 and 2251). The allegations were made concerning the provisions supposedly violating the rights of workers to freely establish and join organizations of their own choosing and to determine their structures and membership, the 2 According to the prevailing legal opinion among the scholars, this rule is not applied in the case of contradiction between the Constitution itself and the international treaty (See, for example, Ebzeev, 2002). 65 right to bargain collectively and the right to strike. A KTR complaint was presented against the Government of Russia to the ILO Committee on Freedom of Association concerning the alleged acts of anti-union discrimination by the administration of the Commercial Seaport of Kaliningrad, including reprisals against workers present in the strike, pressure on workers to change their affiliation to another trade union, transfer of personnel, reduction of work schedule, salary cuts, refusal to implement a court decision ordering the reinstatement of worker members of the trade union and violation of trade union premises and property (Committee on Freedom of Association case No. 2199). Russian Government in 2004 has denied the alleged facts of anti-union discrimination and stated that Russian legislation provided for the effective means of protection of trade union rights and that according to the decision of Baltic district court, the illegally dismissed dockers have been reinstated. This case has been closed by the Committee (ILO Application of International Standards database LibSynd). Nevertheless, some (but not all) of issues of the case have been reflected in the amendment Act on the Labour Code No.90-FZ of 2006 (Sobraniye Zakonodatelstva Rossiyskoy Federazii, 2006). 3. Organization and Features of Workers’ Representation and Social Dialogue Institutions and Machineries The rules concerning the representation of the employees are defined in the Articles 30 and 31 of the Labour Code. They relate only to the employer’s level which may be higher than just a workplace. The interests of workers may be represented by so-called “primary trade union organization.” This term is being explained in the Trade Unions Act as a “voluntary union of trade union’s members, working, as a rule, in the same establishment, undertaking or organization … acting according to its own regulations established by its by-laws or the general regulations on primary trade union organization established by the corresponding trade union.” This definition means that primary trade union organization is a company-level trade union, although the rules of representation established by the Code relate to the company-level which in practice may be higher. Article 31 of the Labour Code provides that if there are no established primary trade union organizations within the company, or none of the primary organizations unite more than half of the employees of the employer, the interests of all employees may be represented by a different representative elected by a secret ballot at a meeting or conference of workers. This “other representative” existence, according to this Article, cannot interfere with the trade unions’ functioning within the company. The calculation of “half of the employees of the employer” includes any employee that has concluded a labour contract with the employer even if this contract has not been duly signed in manner provided by legislation. This includes apprentices, employees on probation and part-time workers. There are separate rules for appointment of the workers’ representatives for collective bargaining purposes at the company level. The procedures of collective bargaining stipulated in the Russian legislation have experienced a serious evolution since the first post-Soviet act on collective agreements was enacted in 1992. The most interesting transformation is a regulation of situation where two or more trade unions exist within the enterprise. This couldn’t happen in the Soviet time because all unions have been affiliated to the single organization – VCSPS. 66 As soon as independent (from VCSPS) unions have appeared, labour law has faced a problem of inter-union competition. The issue was first addressed in the Federal Act on Collective Agreements and Accords of 1992 (Rossiyskaya Gazeta, No. 98, 1992). According to Paragraph 4, Article 6 of the Act each trade union has had a right to conclude a collective agreement on behalf of its own members. The Labour Code of 2001 introduced a completely new rule for the situation where few unions exist in the company level. According to Article 37 of the Code two or more trade union organizations representing in total more than half of the employees of the employer have right to create a joint negotiating body for collective bargaining purposes. In such case this representative body has to include the representatives of all trade unions taking part in the organization of this joint body. If some trade union unites more than half of the employees, it is entitled to start collective bargaining without the prior creation of the joint body. The Code further imposes no obligation upon the majority union to create or participate in any joint body. The collective agreement that will be signed as a result of such collective bargaining will cover all the employees of the company irrespective of trade union membership. It is obvious that majority trade union or trade union organization has no interest in involving other competing unions in the process of collective bargaining. The procedures stipulated by the Labour Code allow the majority unions to easily avoid this. Minority unions in fact have very little arguments to persuade the employees to join their union taking into account that they have very few chances for participating in bargaining and no chances at all to perform separate bargaining on behalf of their own members. Most of the majority unions, enjoying the high level of membership on inertial basis, “on default” – are the old unions affiliated to the Federation of Independent Trade Unions of Russia (Russian abbreviation – FNPR) – a successor of VCSPS. In many cases they find common language and establish good relations with management. Most of their membership is a matter of habit 3 and such unions are not very much trusted by the employees. So, if a new union wishes to become a real party to collective bargaining, it should first explain to the employees that not any trade union is useless, second, persuade them to leave the old union and join the new, third – to perform successful collective bargaining basing on rather strict legislation concerning the strikes. All this should be done in the atmosphere of active anti-union campaign performed jointly by the employer and the old union. The employer also may make some demonstrative concessions in respect of the old union in order to show that a new one is ineffective. In general, this system of collective bargaining could be effective in a situation where there is no dominating trade union structure and all trade union organizations are more or less equal in power. But in current Russian situation with one dominating system of the “old” trade unions this system is significantly undermining the possibilities of the newly formed trade unions. 3 According to a recent sociological research, only 41% of Russian employees are aware of trade union’s existence at their workplace (http://www.rbc.ru/rbcfreenews-/20081015234137.shtml). 67 4. Content and Field of the Workers or the Workers’ Representatives’ Prerogatives Workers’ representatives’ rights may be divided into five categories: a) expression rights; b) information rights; c) consultation rights; d) veto right; and e) negotiation rights. A. Expression rights. The expression rights of workers are protected by general Constitutional provisions on freedom of speech. Employees may express their views individually to the employer, through the trade unions or other representatives who represent them, or directly in the meetings and conferences of the employees. There are no specific guarantees of protection of workers’ right to speech except for general guarantees that relate to trade union representatives in any case. If it is proven in court that an employee was dismissed for the critics of the employer, this would not be a sufficient ground for reinstatement and compensation unless the formal grounds and procedures of the dismissal were not in breach. B. Information rights. As it is stated in Article 53 of the Labour Code, the employees are entitled to receive information from the employer on the following issues: 1) the reorganization or liquidation of the employer’s business; 2) technological changes that may cause changes in working conditions; 3) other issues stipulated in legislation, statutory documents of the employer, or the collective agreement. Such “other issues” include the right of employees to receive full information concerning labour conditions and safety requirements (Article 21 of the Labour Code). This Article also stipulates the employee’s right to be informed about the fulfillment of collective agreement. This right is accompanied with a corresponding obligation of the employer to provide information. The parties of a collective agreement are under an obligation to provide each other with the information concerning the fulfillment of the agreement no later than one month from when a demand for information is made by the other party (Article 51 of the Labour Code). Article 37 of the Code states that parties of collective bargaining are obligated to disclose the information which may be necessary for collective bargaining if the other party has demanded it to be disclosed. The disclosure must be made no later than two weeks after the reception of the demand of disclosure. Although the same Article contains a provision that parties are held under obligation to keep the commercial, civil service, or state secrets that they have received as a result of such disclosure, it is not clear whether an employer is under an obligation to disclose commercial secrets for collective bargaining purposes. There is list of information that cannot be considered a commercial secret, set forth by a Governmental Decree of December, 5, 1991 No. 35 (SP Rossiyskoy Federtsii, 1992). The list of such information includes, inter alia: 1) statutory documents of the company and its by-laws; 2) any licenses, patents, registration certificates, etc.; 3) data and documents concerning the financial activity of the company that is necessary for tax control; 4) the documents concerning the company’s ability to perform its financial obligations; 5) data concerning the number of employees, their positions’ schedule, the amount of their wages and working conditions. 68 The employer’s failure to provide information concerning the fulfillment of the collective agreement or necessary for collective bargaining is punishable with a quite symbolic fine of 3.000 rubles according to Article 5.29 of the Administrative Offences Code (Russian Federation Administrative Offences Code, 2002). Besides the collective bargaining and safety questions mentioned above, workers’ information rights include the right of the strike committee headed by the workers’ representatives to receive information concerning the interests of the employees, according to Article 411 of the Labour Code. The workers’ representatives have the right to make proposals to employer’s managing bodies concerning the issues mentioned above and to take part in meetings of these bodies when these issues are being discussed. C. Consultation rights. The right of the workers’ representatives to be consulted is applicable in cases of taking certain listed management decisions by the employer and in the event of issuing so called “local normative acts of employer,” i.e. certain employer’s internal regulations. Articles 372 and 373 of the Labour Code provide for the consultation procedures in cases of employer’s issuing of certain types of local normative acts and the dismissal of the employees on certain grounds. 4 If the local normative act is subject to consultation with workers’ representatives, the employer is obligated to submit a draft act to the primary trade union organisation that represents all or the majority of workers. The union is supposed to present its motivated opinion concerning the draft act to the employer within five days. If the employer does not agree with the trade union’s opinion, it is under an obligation to hold additional consultations with union within three days. However, if no agreement is reached, the employer is entitled to issue the local normative act. The disagreement is fixed by a protocol and the union has the right to appeal the acceptance of the act through either labour inspection or the court. Nevertheless, such appeal may only be successful if the union can manage to prove that this local normative act violates the law. As it is easy to see, this consultation right, besides being rather weak, may only be performed in a case if there is a trade union that unites at least the majority of workers in the company. The right of the trade union to be consulted in case of dismissal is applicable to collective redundancy. The employer is obliged to inform the trade union about proposed collective redundancy two months before it would take place (or three months in advance if redundancy is big scale – the criterion of the scale is determined by the regional or sector of the economy collective agreements). As it is stated in Article 12, paragraph 3 of the Trade Unions Act, trade unions have the right to bring proposals regarding deferment of dates or temporary abandonment of measures involving mass redundancy of employees before local government authorities. This process acts as an appellate right concerning mass redundancies. Other cases of consultation in cases of dismissal apply only to members of a trade union. If a trade union member is dismissed due to mass redundancy, redundancy due to either a lack of qualification, state of health, or systematic non-fulfillment of his/her obligations set up in a labour contract, a mechanism of consultation is applied in a manner practically similar to the consultation in a process of local normative act adoption (Article 4 Russian labour legislation contains a limited list of grounds for dismissal. The mechanism of consultation is applied to some of them, listed below. 69 373 of the Code). In this case there is no requirement that the trade union represent a majority of workers. Besides dismissal issues, the Labour Code names the following management decisions to be taken with prior consultation with the trade union (or workers’ representative body): 1) in case of technological or organizational changes at the workplace that affect the conditions of the previously concluded employment contract, these conditions (except for the working duties of the employee) may be changed unilaterally by the employer, and if such changes are likely to lead to a mass redundancy, the employer, upon consultation with union, may establish a part-time work regime with a view to avoid such redundancies. This regime may be canceled only upon the consultation with the union body (Article 74 of the Labour Code); 2) as a general rule (with certain listed exceptions), workers may be asked to work overtime, on their days-off, or on holidays upon both their written consent and prior consultation with the union (Articles 99 and 113); 3) the prolongation of work on a rotational basis from a period of time of one to three months is also a subject of such consultation (Article 299). The following employer’s regulations are being taken with consideration of the union’s opinion: the rules of workers’ attestation (Article 81 of the Code); the list of employees working on unlimited working-day time conditions being established either by collective agreement or by the employer’ act upon the consultation with the union (Article 101); division of the working day into parts if this is required by technological or organizational reasons (Article 105); the acts on the additional wages beyond the norms established by law for work during days-off and holidays, in the night-time and in dangerous or unhealthy conditions as well as for vacation and transportation to the place of the vacation and compensation of expenses for moving from the place of living (for the Far-North region employers) (Articles 112, 147, 153, 154, 325 and 326); the schedule of employees’ vacations (Article 123) and the list of additional paid vacations (Article 116); the acts establishing the system of wages payment and the form of the wage notice (Articles 135 and 136); the act on production norms (Article 162); internal disciplinary regulations (Article 190); the act on company education (Article 196); safety instructions (Article 212); the norms of additional provision of safety wear and devices used by the employer (Article 221); the acts on the method of implementation of additional salary; and the working regime for the work on a rotational basis (Articles 297, 301 and 302). D. Veto right. The strongest right to influence on employer’s decision is granted to unions in case of dismissal of trade union officials on the same grounds as mentioned above. The dismissal of the elected head of the primary trade union organization and his/her deputy is subject to approval of the higher-instance trade union organization. This measure is designed in a way that protects the heads of traditional trade union organizations which are affiliated by common hierarchical structure. If, however, a trade union is not a member of any trade union association, its leaders may be deprived of protection. This right was significantly stronger before the adoption of the Labour Code (see below). Earlier Russian and Soviet legislation contained a wide list of management decisions which were a matter of obligatory approval of union representative bodies. After the adoption of the new Russian Labour Code this mechanism was substituted by the 70 consultation procedures. These consultation procedures may be applied either to the “employees’ representative body” or to the “elective body of primary trade union organization.” Taking into account that there is no established works councils system in Russia, in practice both mentioned bodies have the same meaning in practice. There is also one more subject of consultation procedures according to the Russian Labour Code – the Russian Tripartite Commission on Regulation of Social-Labour Relations, a higher level of workers’ representation. E. Negotiation rights. The employer is under an obligation to take part in collective bargaining if the other party so demands. There is a fine for the evasion of collective bargaining, stipulated by Article 5.28 of the Administrative Offences Code, the amount of which is negligible, varying from 1.000 to 3.000 rubles. It is quite difficult to prove that such evasion actually took place. There are no guidelines in Russian law that clarify what kind of actions (or lack of actions) of the employer may be considered as an evasion of collective bargaining. 5. The Evolution and Discussions Concerning the Workers’ Representation System Although the old system of workers’ representation that existed in Soviet times does not match the market economy reality and cannot be effective in modern conditions, 5 the current legislation trend can only be characterized as degradation with a view of market liberalization. A good example of such degradation is a right of trade unions to approve the dismissal of trade unionists. Article 374, paragraph 1 of the Labour Code states that the dismissal of the heads or deputy heads of establishment’s trade union that are not released from their ordinary working duties is possible, beside the general procedures on dismissal, only upon a prior written consent of the representative trade union body. The provisions of the article are only applicable to three grounds for dismissal according to the Labour Code. The guarantees previously contained in article 25 of the Trade Unions Act were much stronger. First of all, they were applicable to any ground for dismissal; secondly, they concerned any worker elected in the trade union body, third, the protection was extended not only to the dismissal but also to transfer of the employee to other position and to any disciplinary sanction in his/her regard. The Constitutional Court of Russia has considered in 2002 that overly rigid provisions of the Trade Unions Act in this field limit the constitutional principle of freedom of work and declared some of them unconstitutional. In 2003 the Constitutional Court has analyzed the provisions of Article 374 of the Labour Code practically on the same ground and came to the conclusion that Labour Code’s Article does not contradict the Constitution in the issue of employer’s right to perform its economic freedom (Constitutional Court Ruling, 2003). The second ruling of the Constitutional Court, in fact, means that the very necessity for the employer to approve the issue of trade union official’s dismissal does not contradict the economic freedoms, enshrined by the Constitution, although if such restriction is excessive (as was, in the Constitutional Court’s view, in case of the Trade Unions Act), such restriction 5 A theoretical analysis of modern system of workers’ representatives in Russia compared to Soviet system is presented in Yu. Penov article (Penov, 2008). 71 would be unconstitutional. The fact that Russian labour legislation is too restrictive in respect of workers’ representatives is understood by the social partners. A group of experts consisting of lawyers and sociologists (http://www.kommersant.ru/) in the field of industrial relations have been formed by Federal Service of Labour and Employment (Rostrud) for taking negotiations as response to a widely discussed public discontent about the situation. The experts have noted the negative consequences of the situation: a “shadow”, illegal strike actions, the lack of motivation to work in bad conditions without real possibility to influence on the situation, the danger of sharp social conflicts, backed with a growing difference in wages between the managing and blue collar employees. The negotiations between the experts and Rostrud that have been hold from March to May of 2008 resulted in the formulation of advises to Rostrud to prepare a draft law on modification of the Labour Code in order to facilitate the legal mechanism of strikes performance and facilitate the mechanism of workers’ representation at the workplace level (The proposals of the experts’ working party). The main advises of experts were the following: 1) the modification of the legal definition of the collective labour dispute in article 398 of the Labour Code in a way that would enable the structural parts of the employer not necessarily legally independent (departments, shop floors, mines etc.) to initiate the collective labour dispute. Accordingly, the right to strike is also supposed to be allocated to such parts of undertaking. There are examples when a strike of part of undertaking was considered illegal because the trade union has failed to prove that structural part of undertaking was separate from the main employer (Supreme Court of Russia Judgement, 2005). The definition of a collective labour dispute was also discussed from the point of widening its subject. It was proposed that collective labour disputes could be initiated in respect of any question concerning social and economic problems that in some way affect the employees; 2) a new article in the Labour Code that would provide for performance of solidarity strikes and the strikes aimed at critics of social and economic politics of government authorities (i.e., the political strikes). These proposals were made with taking into account the recommendations of the ILO Freedom of Association Committee, mentioned above; 3) the right of trade unions to be part in the collective labour dispute (see above), in parallel with the existing right of the employees to put their demands in the collective labour dispute upon the voting of no less than half of the participants of the employees’ meeting or two thirds of employees’ delegates’ conference; 6 the reduction of quorum for the conference delegates from two thirds to half – also as a reaction to the ILO advices; 4) the introduction of principle of good faith collective bargaining and participation in conciliatory procedures; 5) the limitation of the procedural requirements in respect of negotiating of the minimal services (works) to be performed during the strike action up to the essential services as it is understood in the ILO jurisprudence (ILO, 2006) 6) the facilitation of certain specific formal issues concerning the workers’ representation by the trade unions and declaration of strikes. 6 The conference of employees according to Russian law is being called if the number of the employees in the company is too big to make it possible to organize a personal meeting of all of them. In this case employees elect their representatives for the conference – the delegates. 72 Currently these proposals, 7 having been discussed by the experts with Rostrud are being under internal discussion within this authority. It is expected that at least some part of the proposals will be offered to the State Duma with a view to amend the provisions of the Labour Code. In parallel with this discussion, the Ministry of Healthcare and Social Development has prepared a draft law concerning the modification of the Labour Code in the same field. This draft law was also supposed to facilitate the strikes performance and allocate more rights to the minority unions in the enterprise (Draft law, 2004). It has received the negative recommendations within the Government and was returned to ministry for its further follow-up revision. The representatives of FNPR have also publicly announced that they have a list of proposals on the facilitation of the performance of strikes (http://www.rusnovosti.ru/). All these discussions and projects allow to say that society is waiting for the changes in the strikes and collective bargaining legislation in favour of trade unions and some of them may realistically be expected in the near future. Conclusion As it is clear from the description of consultation rights in section 4 of this article, the nature of these rights is rather weak, and it is not difficult for the employer to take management decisions by taking only a formal consultation with workers’ representatives. In fact an employer may ignore the opinion of the representatives. If the employer is not willing to co-operate with workers’ representatives regarding their information rights, it is difficult for representatives to protect such rights. This is often because of the required time for and difficulty of participation in court procedures compared to the scale of the issue in question. It is obvious that a more simplified mechanism of these rights’ realization is necessary. The employer’s obligation to take part in collective bargaining (negotiation right of workers’ representatives) is hampered by the lack of definition of “evasion” of collective bargaining. There is no clarified principle of good faith bargaining that would be helpful in explanation about what type of employer behavior should be considered as evasion. The sanctions for evasion are also negligible. The main lesson that can be drawn from the observation of these bodies and machinery is that they are currently not sufficient to adequately protect employees’ interests. The employer is in most cases free to act as it considers necessary without paying much attention to the workers’ opinion. There is also a little chance for the introduction of the works council system, analogous to the one existing in the EU, because both employers and the employees would object it. Trade unions are afraid that works councils would compete with the trade union movement. Few trade unions are aware of the nature of such a system and treat it as the analog of the Soviet system of labour collective councils, which was unsuccessful. Nevertheless, trade unionists would definitely welcome the widening of consultation and information rights if they would be granted to unions. Employers’ associations consider the procedures of this kind as a burden to business. And obviously, the employers are not 7 See arguments in support of these proposals in E. Gerasimova’s article (Gerasimova, 2006). 73 willing to bear the expenses of the works councils therefore they, at least will not take part in any initiatives concerning the introduction of works councils system. References Zakon SSSR o trudovih kollekitvah i povishenii ih roli v upravlenii predpriyatiyami, uchrejdeniyami, organizatsiyami [Law of the USSR on Labour Collectives and the Promotion of their Role in the Enterprise Management]. Vedomosti VS SSSR, 1983, No. 25, art. 383. Kodeks zakonov o trude RSFSR [Code of Laws on Labour]. Svod zakonov RSFSR, 1988, vol. 2, art. 123. Trudovoy Kodeks Rossiyskoy Federatsii [Labour Code of the Russian Federation], 2001 with amendments of February 28th, 2008. Sobranie Zakonodatelstva RF, January 7th, 2002, No.1, art. 3. The initial English text of Russian Labour Code is available in the national labour legislation database NATLEX: <http://www.ilo.org/dyn/natlex/docs/WEBTEXT/60535/65252-/E01RUS01.htm>. Labour Code of the Republic of Lithuania with amendments of December 20th, 2005. Valstybės žinios, 2002, No. 64-2569. English translation of the Lithuanian Labour Code is available from internet: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=287667>. Konstituziya Rossiyskoy Federatsii [Constitution of the Russian Federation]. Rossiyskaya Gazeta, No. 237, December 25th, 1993. English text of the Russian Constitution is available from internet: <http://www.constitution.ru/en/10003000-01.htm>. International Labour Organization Conventions No.87 (Freedom of Association and Protection of the Right to Organize Convention) of 1948 and No. 98 Right to Organize and Collective Bargaining Convention of 1949. ILO database of international labour standards ILOLEX: <http://www.ilo.org/ilolex/english/index.htm>. All further ILO Conventions and Recommendations are quoted by this database. Federalniy Zakon o professionalnih Soyuzah, ih pravah i garantiyah deyatelnosti [Federal Act on Trade Unions, their Rights and the Guarantees of their Activity], January 12th, 1996, amended on June 9th, 2005. Sobraniye Zakonodatelstva Rossiyskoy Federazii, January 15th, 1996, No. 3, art. 148. The initial English text of Russian Trade Unions Act is available in the national labour legislation database of ILO NATLEX: <http://www.ilo.org/dyn/natlex/docs/WEBTEXT/42900/64988/E96RUS01.htm>. Committee on Freedom of Association cases Nos. 2216 and 2251, ILO ref. Nos. GB.288/7 (Part II and GB.289/9 Part I). Committee on Freedom of Association Case No. 2199, Report No. 331 (Russian Federation): Complaint against the Government of the Russian Federation presented by the KTR in the ILOLEX database: <http://www.ilo.org/ilolex/english/newcountryframeE.htm>. ILO Application of International Standards database LibSynd: <http://webfusion.ilo.org/public/db/standards/normes/libsynd/index.cfm?Lang=EN&hdroff=1>. Sobraniye Zakonodatelstva Rossiyskoy Federazii, July 3rd, 2006, No. 27, art. 2878. Rossiyskaya Gazeta, No. 98, April 28th, 1992. Text of law in English is available in NATLEX ILO database of national labour legislation: <http://www.ilo.org/dyn/natlex/docs/WEBTEXT/29677/64851/E92RUS01.htm>. <http://www.rbc.ru/rbcfreenews/20081015234137.shtml>. SP Rossiyskoy Federtsii, 1992, No.1-2, art. 7. Kodeks Rossiyskoy Federatsii ob administrativnih pravonarusheniyah [Russian Federation Administrative Offences Code]. Sobraniye Zakonodatelstva Rossiyskoy Federazii, January 7th, 2002, No. 1, art. 1. Constitutional Court Decision No. 3-P of January 24th, 2002. Sobraniye Zakonodatelstva Rossiyskoy Federazii, February 18th, 2002, art. 745. <http://www.echr.ru/documents/doc- 74 /12025566-/12025566.htm>. Constitutional Court Ruling No. 421-O of December 4th, 2003. Rossiyskaya Gazeta, January 25th, 2004. <http://www.rg.ru/2004/01/27/uvolnenie-doc.html>. <http://www.kommersant.ru/doc-rss.aspx?DocsID=870433> . Predlojeniya rabochey gruppy ekspertov po liberalizatsii zakonodatelstva RF o kollektivnih trudovyh sporah I zabastovkah (The proposals of the experts’ working party on the liberalisation of the Russian legislation in issues of collective labour disputes and strikes): < http://ikd.ru/files/Popravkizabastovka.txt>. Supreme Court of Russia Judgement No. 93-G05-14 of August 26th, 2005 concerning the strike in the transport department of JSC „Serebro Magadana,” where this department couldn’t prove that it was a separate division within this JSC: <http://www.supcourt.ru/stor_text.php?id=7288032>. Draft law o vnesenii izmeneniy v Trudovoy Kodeks Rossiyskoy Federazii (v chasti privedeniya norm trudovogo prava po sovershenstvovaniyu regulirovaniya sozialnogo parnterstva v sootvetstvii s resheniyami Mejdunarodnoy Organizatsii Truda) [On Amending the Labour Code of Russia with a View to Modify the Social Partnership Norms in Accordance with the ILO Decisions]. Unpublished. See details of this draft law may be found in the Russian Chamber of Commerce and Industry site: <http://www.tpprf.ru/img/uploaded/2004120213240292.doc>. <http://www.rusnovosti.ru/program_reports/117235> . Borodin, I. I. (2004). Problemy predstavitelstva rabotnikov v sisteme sozialnogo partnerstva na urovne organizatsii [Borodin, I.I. Problems of workers’ representation in the social partnership at company level]. Noviy Trudovoy kodeks Rossiayskoy Federatsii I problem ego primeneniya [New Labour Code of Russia and problems of its application], Moscow. Ebzeev, B. S. (2002). Comment to the article 15 of the Constitution of Russia. Nauchnopracticheskiy kommentariy k Konstituzii Rossiyskoy Federazii [Scientific and Practical Comment of the Constitution of Russian Federation], Moscow. Gerasimova, E. S. Pravo profsoyuzov na zabastovku: rossiyskiy i mejdunarodniy opyt [Gerasimova, E.S. Trade unions’ right to strike: a Russian and international experience]: <http://www.trudprava.ru/index.php?id=418>. ILO. Freedom of Association. (2006). Digest of the Decisions of the Freedom of Association Committee of the Governing Body of the ILO. Geneva. <http://www.ilo.org/ilolex/english/23e2006.pdf>. Kurennoy, A. M. (1989). Proizvodstvennaya demokratiya i trudovoye pravo [Kurennoy, A. M. Industrial Democracy and Labour Law]. Moscow. Kurennoy, A. M. (2007). Gibkost’ v sfere truda: sovremenniye rossiysie realii [Kurennoy, A. M. Flexibility of labour: modern reality of Russia]. Sovremenniye tendenzii v razvitii trudovogo prava I prava sozialnogo obespecheniya [Modern trends in development of labour and social security law], Moscow. Lushnikova, M. V.; Lushnikov, A. M. (2006). Ocherki teorii trudovogo prava [Lushnikova, M. V.; Lushnikov, A. M. The Essays in Theory of Labour Law]. Saint-Petersburg. Lyutov, N. L. (2003). The Role of the ILO in the Adoption of the New Russian Labour Code. The International Journal of Comparative Labour Law and Industrial Relations, vol. 19(2). Penov, Yu. V. (2007). O teoreticheskih osnovaniyah uchastiya rabotnikov v upravlenii organizaziey I trudom [Penov, Yu. V. Theoretical grounds of workers’ participation in company decision-making and labour management]. Rossiyskiy ejegodnik trudovgo prava [Russian annual of labour law], No. 3, Saint-Petersburg. Snigiryova, I. O. (2008). Evoluziya pravovogo polojeniya rossiyskih profsoyuzov (vtoraya polovina XX-nachalo XXI vv.). Ego otsenka naukoy trudovogo prava [Snigiryova, I. O. The evolution of Russian trade unions’ legal status (second half of the XX-th and the beginning of the XXI-st century). Its consideration by a labour law science]. K 100-letiyu so dnya 75 rojdeniya professora N.G. Aleksandrova [Commemoration of 100 years of Prof. N.G. Aleksandrov]. Moscow. Soyfer, V. G. (2007). K voprosu o razvitii nauki trudovogo prava [Soyfer, V. G. Concerning the issue of development of labour law science]. Sovremenniye tendenzii v razvitii trudovogo prava I prava sozialnogo obespecheniya [Modern trends in development of labour and social security law]. Moscow. The Evolution and Some Problems of Workers’ Representation Law in Russia Nikita Lyutov Summary This article presents a brief review of historical development of workers’ representation law in Russia, mainly at the workplace level. Some basic characteristics of current Russian legislation concerning this issue and several problems of law (such as domination of one old and ineffective trade union association, complete gap in legal regulation of internal trade union relations and several other problems) are shown. Article also contains an analysis of transformation of workers’ representation rights starting from the pre-Soviet time up to a current moment. The author makes statements about imperfections of some legislative provisions concerning the representation and collective bargaining rights. Such problems as the issues of discrimination of the minority unions, the weakness of consultation and information rights, as well as the right to strike are being discussed. The article also contains information concerning the discussions about these problems among labour law specialists and Governmental authorities. In particular, article focuses on the proposals that were made in course of recent negotiations between the Russian Federal Service of Labour and Employment (Rostrud) and a group of labour lawyers and sociologists concerning the facilitation of the procedures of collective labour disputes and improvement of law concerning the workers’ representation. The author gives prognosis concerning the perspectives of modification of labour legislation in this field and also makes considers that a system of Works Councils analogous to the European Union system is unlikely to be implemented in Russia in the near future. Darbuotoj atstovavimo instituto raida ir problemos Rusijos teisėje Nikita Lyutov Santrauka Straipsnyje pateikta darbuotojų atstovavimo instituto raida Rusijos darbo teisėje, ypatingą dėmes skiriant monės lygiui. Autorius atskleidžia esminius darbuotojų atstovavimo ir kolektyvinių derybų teisinio reglamentavimo trūkumus. Ypač akcentuojami šie klausimai: mažų profesinių sąjungų diskriminavimas, informavimo ir konsultavimo teisių ignoravimas, teisės streikuoti realizavimo galimybės. Straipsnyje analizuojamos pastaraisiais metais Rusijoje vedamos derybos tarp politikų, mokslininkų ir socialinių partnerių dėl kolektyvinių darbo ginčų instituto tobulinimo, pateikta autoriaus pozicija dėl galimybės ir perspektyvos Rusijai perimti Vakarų Europoje plačiai naudojamą alternatyvaus darbuotojų atstovavimo – darbo tarybų – model . 76 Reikšminiai žodžiai: profesinės sąjungos, darbo tarybos, kolektyvinės derybos, darbuotojų atstovavimas, Rusijos darbo teisė. Information about the author Nikita Lyutov is a senior lecturer in the Labour and Social Security department of Moscow State Law Academy (MSAL), Russia. He teaches a course of international and comparative labour law. He has defended his Ph.D. thesis concerning the comparative analysis of collective labour disputes legislation in 2001. N. Lyutov is author of about 50 publications about Russian, International and comparative labour law, including some monographs. 77 DID JANTI IMIGRACIJA: GALIMAS IŠŠ KIS VIEŠAJAM SAUGUMUI Egidijus Nedzinskas Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto Policijos veiklos katedros lektorius, socialinių mokslų (teisė) daktaras Antanas Janušauskas Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto Policijos veiklos katedros docentas, socialinių mokslų (teisė) daktaras Anotacija Pastaruoju metu Lietuvą legaliai atvykstančių užsieniečių (imigrantų) srautas pastoviai didėja. Daugiausia žmonių imigruoja iš Rusijos Federacijos, Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos. Dauguma imigrantų atvyksta norėdami mūsų šalyje sukurti šeimą, dirbti ar mokytis, tačiau santykio su teisėtvarka analizė rodo, kad Lietuvoje beveik dvigubai padaugėjo nusikalstamų veikų, kurių padarymu tariami imigrantai. Reikšminiai žodžiai: imigrantas, užsienietis, migracija, viešasis saugumas. vadas Migracija – aktualus tyrimo objektas. Žmonės migruoja dėl vairiausių priežasčių, vairiomis kryptimis ir skirtingiems laikotarpiams. Jie neatsitiktinai persikelia gyventi ten, kur, jų nuomone, egzistuoja geresnės saviraiškos galimybės. Migrantais prasta vadinti žmones, kurie keičia vieną gyvenamąją vietą kitą arba iš vieno didelio geografinio vieneto persikelia kitą. Pastaraisiais metais migracijos reikšmė sparčiai didėja: asmeniui ji svarbi kaip žingsnis aukštesnės padėties visuomenėje ir geresnių gyvenimo sąlygų link, visuomenei – kaip priemonė, šalinanti pasiūlos ir paklausos disbalansą darbo rinkoje. Kita vertus, kai kurių Vakarų šalių patirtis rodo, kad migracija gali tapti pavojingų socialinių konfliktų tarp naujų atvykėlių ir vietos bendruomenės priežastimi (Kasnauskienė, 2006). Straipsnyje pateikto tyrimo tikslas – išanalizuoti Lietuvą 2002-2008 metais legaliai atvykusių užsieniečių (imigrantų) teisin statusą ir atlikti imigrantų santykio su šalies teisėtvarka analizę. Tyrimo objektas – imigrantai, legaliai atvykę šal 2002–2008 metais laikinai ar nuolat gyventi. Tyrimo uždaviniai: • nustatyti pagrindinius užsieniečių (imigrantų) laikino ar nuolatinio atvykimo Lietuvą veiksnius; • nustatyti užsieniečių (imigrantų), legaliai gyvenančių Lietuvos Respublikoje, nusikalstamumo ypatybes ir galimas grėsmes viešajam saugumui. Mokslinė problema, jos aktualumas ir ištirtumo laipsnis. Migracijos sąvoka apima bet kokią žmonių kaitą – vienoje valstybėje ar kertant jos sienas; ilgam ar trumpam laikotarpiui; savanorišką arba priverstinę; ieškant kitos darbo ar nedarbo vietos; legalią ir nelegalią; siekiant pakeisti politinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę ar kitokią aplinką. Taigi migracija klasifikuojama pagal priežastis, laiką, vietą, teisin statusą ir pan. 78 Lietuva – stipri tranzitinė valstybė, išvysčiusi puikią kelių, uostų, geležinkelių infrastruktūrą. Lietuvą kerta transporto koridoriai iš Lenkijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities bei Latvijos. Statistikos departamento duomenimis, pastaraisiais metais šal atvykstančių užsieniečių ir asmenų be pilietybės vis daugėja, tačiau kartu daugėja nusikalstamų veikų, kurių padarymu tariami imigrantai (www.stat.gov.lt; žiūrėta: 200804-20). Pastaruoju metu tai itin aktuali problema, tačiau atliktų šios srities mokslinių tyrimų Lietuvoje neadekvačiai mažai. Kaip rodo kitų šalių, susidūrusių su gausia imigracija, patirtis, būtinas tinkamas imigracijos politikos reguliavimas, nes būdama ekonomiškai naudinga tam tikru laikotarpiu, vėliau imigracija vis dėlto gali pažeisti socialinę aplinką. Būtina pažymėti, kad Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė ir kuriamos bendros imigracijos politikos dalyvė, formuodama šalies migracijos politiką turi atsižvelgti bendras Europos Sąjungos (toliau – ES) nuostatas. Lietuva turi aktyviai prisidėti prie formuojamos bendros ES migracijos (imigracijos) politikos ir siekti, kad ji tenkintų ir Lietuvos interesus. Tyrimo metodai: lyginamasis, statistinės analizės ir apibendrinimo. Statistinė analizė atlikta bazių vadybos sistema „Microsoft Access 7.0 for Windows“. Stjudento (t) kriterijus taikytas hipotezei apie vidutinių reikšmių lygybę tikrinti. Duomenų skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p<0,05. 1. Užsieniečiai (imigrantai) Lietuvoje Pastaruoju metu šal atvykstančių imigrantų srautas gerokai išaugo. Statistikos departamento duomenimis (www.stat.gov.lt žiūrėta: 2008-05-20), 2000 metais Lietuvą atvyko gyventi tik 1,5 tūkst., 2004 m. – 5,6 tūkst., o 2005 m. – net 7,5 tūkst. žmonių. Per 1990–2005 metus gyventojų Lietuvoje sumažėjo 290,5 tūkst. (7,9 proc.), iš svetur atvyko 80,3 tūkst. žmonių. Daugiausia asmenų atvyko iš Rusijos Federacijos, Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos, Kanados, Latvijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos ir Ispanijos. Tarp atvykusių Lietuvą asmenų yra gr žtančių Lietuvos Respublikos (toliau – LR) piliečių, tačiau tik nedidelė jų dalis. Nuolat daugėja atvykstančių asmenų ne iš ES valstybių narių: 2003–2004 m. tokie imigrantai sudarė 9,4 proc. bendro skaičiaus. Iš Lietuvos emigravo apie 10 proc. Lietuvos gyventojų (Kasnauskienė, 2004). Migracijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per minėtą laikotarp Lietuvą uždrausta atvykti 1952 užsieniečiams, tarp jų daugiausia piliečiams iš Rusijos Federacijos, Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Vietnamo ir Indijos (www.vrm.lt, žiūrėta: 2008-05-06). Suskaičiavę, kiek 2002–2006 metais užsieniečiams išduota leidimų laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje (1 lentelė), nustatėme, kad kasmet leidimų nuolat gyventi mūsų šalyje išduodama vidutiniškai 5 kartus daugiau nei leidimų laikinai joje gyventi (išduotų leidimų skaičius svyruoja nuo 4,4 kartų 2005 m. iki 5,2 kartų 2004 m.). Taigi pateikti duomenys rodo, kad per analizuojamą laikotarp didėja išduotų leidimų gyventi Lietuvoje skaičius, t. y. imigrantų Lietuvoje kasmet daugėja. 79 1 lentelė. Užsieniečiams (imigrantams) išduotų leidimų nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2002–2006 metais skaičius Metai 2002 2003 2004 2005 2006 Leidimai laikinai gyventi Leidimai nuolat gyventi abs. sk. proc. abs. sk. proc. Iš viso išduota leidim 4800 5400 4800 5600 5400 17,1 17,7 15,9 17,2 15,3** 23300 25100 25400 24900 27500 82,9 82,3 84,1 82,8 84,7* 28100 30500 30200 32600 35300 Procentas nuo vis Lietuvos gyventoj 0,81 0,88 0,88 0,95 1,04*** * p<0,001, lyginant 2006 metais imigrantams išduotų leidimų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje skaičius su 2002–2005 metais išduotų tokių pačių leidimų skaičiais. ** p<0,05, lyginant 2006 metais imigrantams išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje skaičius su 2002–2005 metais išduotų tokių pačių leidimų skaičiais. *** p<0,05, lyginant 2006 metais imigrantams išduotų leidimų laikinai ir nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje skaičius su 2002–2004 metais išduotų tokių pačių leidimų skaičiais. Suskaičiavę 2006 metais imigrantams išduotus leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje (2 lentelė) ir suskirstę juos pagal šalis, iš kurių imigrantai atvyko, nustatėme, kad daugiausia, net 85,8 proc., žmonių atvyko iš NVS šalių. Turintys Europos Bendrijos (toliau - EB) leidimus gyventi Lietuvoje sudaro tik 6,6 proc., t. y. labai nedidelė dalis lyginant su atvykėliais iš NVS šalių. Kiek mažiau (4,1 proc.) leidimų gyventi Lietuvoje išduota atvykėliams iš Izraelio, JAV ir kt. šalių. Beveik perpus mažiau leidimų išduota asmenims be pilietybės (2,7 proc.) ir atvykėliams iš islamo šalių (0,8 proc.). 2 lentelė. Užsieniečių (imigrantų), turinčių leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, skaičius pagal atvykimo šal , 2006 m. Atvykimo šalys Absoliut s skaičiai Atvykėliai iš EB šalių Atvykėliai iš NVS šalių Atvykėliai iš islamo šalių Atvykėliai iš JAV, Izraelio ir kt. šalių Iš viso 1665 21731 214 1017 24627 Procentai 6,6 85,8* 0,8 4,1 97,3 *p<0,001, lyginant atvykusiųjų iš NVS šalių skaičių su kitomis analizuojamomis atvykusiųjų grupėmis. Išanalizavę 2005 m. imigrantų, turinčių leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagal atvykimo tikslą duomenis (3 lentelė) nustatėme, kad beveik pusė (43 80 proc.) imigrantų gavo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, nes čia sukūrė šeimas. Nemaža dalis atvykusių asmenų (30 proc.) turi leidimus dirbti. Imigrantai, kuriems dėl tam tikrų priežasčių skirta papildoma apsauga, sudaro 15,5 proc. Atvykusiesiems mokytis išduota 10,6 proc. visų leidimų. 3 lentelė. Užsieniečių (imigrantų), turinčių leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenys pagal atvykimo tikslą, 2005 m. Atvykimo tikslas Sukurti šeimą Dirbti Mokytis Suteikta papildoma apsauga Kiti tikslai Iš viso Absoliut s skaičiai 2824 1978 698 1024 57 6581 Procentai 43* 30 10,6 15,5 0,9 100 * p<0,001, lyginant 2005 m. laikinai Lietuvą atvykusių ir sukūrusių šeimas imigrantų skaičių su kitomis analizuojamomis grupėmis. Taigi galima teigti, kad dėl pagrindinės Lietuvos gyventojų mažėjimo priežasties – emigracijos – didėja imigrantų ir jiems išduotų leidimų laikinai ar nuolat gyventi skaičius. Daugumai imigrantų leidimai laikinai gyventi Lietuvoje išduoti sukūrus šeimą. Nemaža dalis asmenų šal atvyksta dirbti arba mokytis. 2. Užsienieči (imigrant ) nusikalstamumas Lietuvoje Lietuva per Nepriklausomybės metus pasirašė ar prisijungė prie daugelio tarptautinių konvencijų žmogaus teisių ir visuomenės saugumo užtikrinimo klausimais. Paminėtinos pastarųjų metų reikšmingos tarptautinės sutartys: 2000 m. Tarptautinė konvencija dėl kovos su terorizmo finansavimu (Katuoka, 2000; 2005), 2000 m. Jungtinių Tautų konvencija prieš tarptautin organizuotą nusikalstamumą bei ją papildantys protokolai (Katuoka, 2000; 2005). Šie dokumentai pareigoja ne tik užtikrinti viešąj saugumą šalies viduje, bet ir aktyviai prisidėti prie saugios Europos ir saugaus pasaulio kūrimo. Sėkmingas šių tarptautinių sipareigojimų gyvendinimas labai svarbus Lietuvai formuojant patikimos užsienio partnerės vaizd ir integruojantis Europos Sąjungą. Integracija ES ir NATO, auganti tarptautinio terorizmo ir organizuoto nusikalstamumo grėsmė bei kiti vykstantys globalizacijos procesai lemia sparčius ir kardinalius pokyčius Lietuvos politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime. Visa tai didina valstybės strateginio valdymo reikšmę visose valstybės valdymo srityse, tarp jų ir viešojo saugumo užtikrinimo srityje. Išanalizavę 2004–2006 m. duomenis, kuriuos pateikėme 4 lentelėje, nustatėme, kad daugiausia žmonių, tariamų nusikalstamų veikų padarymu Lietuvoje, atvyko iš NVS šalių. 81 4 lentelė. Lietuvoje 2004–2005 m. užregistruotų užsieniečių (imigrantų), tariamų padarius nusikalstamas veikas, skaičius pagal atvykimo šal Atvykėliai iš EB šalių Atvykėliai iš NVS šalių Atvykėliai iš islamo šalių Atvykėliai iš kitų šalių Iš viso 2004 m. abs. sk. proc. 65 21,2* 216 70,6** 0 0 25 306 8,2*** 100 2005 m. abs. sk. proc. 59 20,1* 184 62,6 5 1,7 46 294 15,6 100 2006 m. abs. Sk. proc. 95 26,4* 173 48** 2 0,6 90 360 25*** 100 *p<0,05, lyginant 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. atvykusiųjų iš EB šalių skaičių su atvykusiųjų iš kitų šalių skaičiumi. **p<0,001, lyginant 2004 ir 2006 m. atvykusių iš NVS šalių asmenų, tariamų Lietuvoje padarius nusikalstamas veikas, duomenis. ***p<0,05, lyginant 2004 ir 2006 m. atvykusių iš kitų šalių asmenų, tariamų padarius nusikalstamas veikas, duomenis. Remdamiesi 2004–2006 m. Lietuvoje užregistruotų nukentėjusių užsieniečių (imigrantų) pateiktais duomenimis (5 lentelė), galime teigti, kad daugiausia nukenčia imigrantai, atvykę iš EB šalių, ir gerokai mažiau – iš NVS bei kitų šalių. 5 lentelė. Lietuvoje užregistruoti 2004–2006 m nukentėję užsieniečiai (imigrantai) pagal atvykimo šal abs. sk. Atvykėliai iš EB šalių Atvykėliai iš NVS šalių Atvykėliai iš islamo šalių Atvykėliai iš kitų šalių Iš viso 2004 m. proc. abs. sk. 2005 m. proc. 2006 m. abs. Sk. proc. 455 62* 498 63,2* 406 59* 173 23,6 177 22,4 172 25 9 1,2 11 1,4 11 1,5 97 13,2 102 13** 100 14,5 734 100 788 100 689 100 *p<0,05, lyginant 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. atvykusių iš EB asmenų skaičių su atvykusiųjų skaičiumi iš kitų analizuojamų šalių. Apibendrindami galime teigti, kad per analizuojamus 2004–2006 metus Lietuvoje daugėjo tiek imigrantų, nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų, tiek ir užsieniečių, tariamų padarius nusikalstamas veikas. Savo tyrimą numatome tęsti ir detaliau analizuoti su imigracija susijusias teisėsaugos problemas bei galimą jų taką šalies viešajai tvarkai ir valstybės nacionaliniam saugumui. 82 Išvados 1. Pastaruoju metu užsieniečiams (imigrantams) išduodamų leidimų nuolat gyventi Lietuvoje skaičius didėja – jų vidutiniškai išduodama 5 kartus daugiau nei leidimų laikinai gyventi šalyje. Šiuo metu Lietuvoje apie pusė visų užsieniečių, gavusių leidimus laikinai ar nuolat gyventi šalyje, yra NVS šalių piliečiai. Nemažos jų dalies atvykimo Lietuvą priežastis – šeimos sukūrimas. Tai rodo kultūrinių pokyčių tendenciją. Migracija yra dinamiškas procesas, kuris daro reikšmingą taką ne tik šalies, kurią imigruojama, bet ir visos Europos Sąjungos ekonominei bei socialinei aplinkai. Nustačius migracijos srautus, priežastis bei pasekmes, galima imtis atitinkamų priemonių, skirtų migracijos daromai takai reguliuoti. Efektyvios, subalansuotos migracijos kontrolės priemonės prisidėtų ir prie stabilios ekonominės bei socialinės aplinkos kūrimo. 2. Šalies teisėsaugos institucijų duomenimis, pastaruoju metu Lietuvoje beveik dvigubai padaugėjo užsieniečių (imigrantų), tariamų nusikalstamų veikų padarymu. Atsižvelgiant tai, kad minėti asmenys sudaro tik menką Lietuvos gyventojų dal , kalbėti apie jų galbūt keliamas grėsmes Lietuvos viešajam saugumui šiuo metu nėra pagrindo. Literat ra Brochman, G. (1995). European Integration and Immigration from Third Countries. Oslo: Institute for Social Research. 35 p. Joppke, C. (1999). Immigration and the Nation-State. The United States, Germany and Great Britain. Oxford, NY: Oxford Univ. Press. 215 . Kasnauskienė, G. (2006). Demografijos pagrindai. Vilnius, p. 173, 203. Katuoka, S. (2000). Tarptautinės sutartys ir dokumentai pilietinės visuomenės klausimais. Vilnius. 20 p. Mosley, H. (1990). „The social dimension of European Integration“' 129. International Labour Review, p. 147, 150. Rainer, R.; Ulrich, R. (1997). Changing Patterns of Immigration to Germany, 1945-1995. In Rainer Muenz and Myron Weiner, eds. Migrants, Refugees, and Foreign, p. 84, 93. Sopemi. (2004). German Report on International Migration (written by Barbara Froechich). Jungtinių Tautų Konvencija prieš tarptautin organizuotą nusikalstamumą. (2004-04-29). Vilnius: Viešoji staiga Vertimo, informacijos ir dokumentacijos centras. www.stat.gov.lt (žiūrėta 2008-04-20). Kauno miesto statistika: <http://www.kaunas.lt/miestas_/statistika/ (žiūrėta 2008-05-19). http://www.vrm.lt (žiūrėta 2008-05-06). Didėjanti imigracija: galimas išš kis viešajam saugumui Egidijus Nedzinskas, Antanas Janušauskas Santrauka Migracijos sąvoka apima bet kok žmonių judėjimą – vienoje valstybėje ar kertant jos sienas; ilgam ar trumpam laikotarpiui; savanorišką arba priverstin ; ieškant kitos darbo ar nedarbo vietos; legalų ir nelegalų; migraciją, siekiant pakeisti politinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę ar kitokią aplinką. Taigi migracija klasifikuojama pagal judėjimo priežastis, laiką, vietą, teisin statusą ir pan. Straipsnyje aprašyto tyrimo tikslas – išanalizuoti legaliai atvykusių 2002 - 2008 m. Lietuvą 83 užsieniečių (imigrantų) teisin statusą ir atlikti šių asmenų santykio su šalies teisėtvarka analizę. Pastaruoju metu pastebimas atvykstančių šal užsieniečių (imigrantų) srauto didėjimas. Išanalizavę 2002–2006 m. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktus duomenis, nustatėme, kad per minėtą laikotarp išduotų leidimų gyventi Lietuvoje nuolat daugėja, be to, leidimų nuolat gyventi Lietuvoje kasmet išduodama vidutiniškai 5 kartus daugiau nei leidimų laikinai gyventi. Daugiausia imigrantų mūsų šal atvyko iš Rusijos Federacijos, Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos. Increasing Immigration: the Possible Challenge for the Public Security Egidijus Nedzinskas, Antanas Janušauskas Summary The concept of migration includes every movement of people – in one state or crossing the frontiers; for a long or short period; voluntary or forced; looking for another working place or unemployment; legal or illegal; as well as the migration with the purpose to change political, social, economical, cultural or another environment. It is classified according to the reasons of movement, time, place, juridical status, etc. The aim of investigation is to analyse the juridical status of the foreigners (imigrants), who have come to Lithuania in 2002-2008 and to examine the relation between these persons and the law of the country. At the moment an increasing stream of immigrants is being observed. The analysis of the statistical data of 2002-2006 has shown that during the analyzed period the number of issued residence permits to live in Lithuania is statistically reliably increasing. What is more, the temporary residende permits in Lithuania are being issued at least 5 times more often than the permanent ones. The dominating persons among the immigrants are the citizens of the Russian Federation, Ukraine, Belarus, and Germany. The key words: immigrant, foreigner, migration, public security. Informacija apie autorius Antanas Janušauskas – Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto Policijos veiklos katedros docentas, biomedicinos mokslų daktaras, 28 mokslinių straipsnių autorius. Mokslinių interesų kryptys – visuomenės sveikata, studijų proceso optimizavimas ir karjeros ypatybės, visuomenės saugumas. Egidijus Nedzinskas – Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto Policijos veiklos katedros lektorius, Kauno technologijos universiteto edukologijos krypties doktorantas, 10 mokslinių straipsnių autorius. Mokslinių interesų kryptys – socialiniai mokslai, studijų proceso optimizavimas ir karjeros ypatybės, visuomenės saugumas. 84 VIEŠOSIOS TVARKOS, KAIP VIEŠOJO SAUGUMO SUDEDAMOSIOS DALIES, TURINIO ANALIZ Andrejus Novikovas Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto fakulteto Administracinės teisės ir proceso katedros docentas, socialinių mokslų (teisė) daktaras Anotacija Visais laikais viešojo saugumo problemos aktualios visuomenei. Viešosios tvarkos, kaip viešojo saugumo sudedamosios dalies, turinys vairiais istoriniais laikotarpiais kito. Jos turin ir sampratą sąlygoja vairūs faktoriai. Be viešosios tvarkos yra ir kitos giminingos sąvokos, kurios taip pat sudaro viešojo saugumo turin . Tikslus terminų ar sąvokų, jų jungčių, atspindinčių realią situaciją visuomenėje, parinkimas, leidžia išvengti dviprasmybių ar sąvokų dubliavimo. Reikšminiai žodžiai: viešoji tvarka, policija, visuomenės saugumas. vadas Siekimas užtikrinti vidinę tvarką būdingas kiekvienam socialiniam dariniui. Visuomeninių santykių ir ryšių sutvarkymas yra būdas ir kartu sąlyga, lemianti kiekvienos socialinės valdymo sistemos egzistavimą. Vienokia ar kitokia forma tai matoma kiekviename visuomenės vystymosi etape. Visais istoriniais laikotarpiais tvarka visuomenėje buvo palaikoma remiantis papročiais ir tradicijomis. Tačiau atsiradus privačiai nuosavybei, darbo pasidalijimui, susiformavus atskiriems visuomenės sluoksniams, saugumui reguliuoti takos turėjo moralės ir teisės normos, kurias saugojo visuomenė bei valstybė. Galima teigti, jog viena iš valstybės atsiradimo ir sėkmingo gyvavimo priežasčių yra tvarkos valstybėje sukūrimas ir jos palaikymas. Terminas „viešasis saugumas“ yra gana nauja kategorija. Jis atsirado pasiskolinus žod „viešasis“ iš darinių, vartojamų kitose mokslo, gyvenimo srityse, pavyzdžiui, „viešasis sektorius“, „viešoji nuosavybė“ „viešoji teisė“ ir pan. Lyginant su „privačiu saugumu“, kategorija „viešasis saugumas“ yra labai plati, nes skirtingai nuo „privataus saugumo“ apima daugumos visuomenės narių saugumo poreikius. Tačiau, kaip jau buvo minėta, tai yra naujoviška, plati kategorija, kurios turin sudaro kitos, giminingos, panašios kategorijos, tokios kaip viešoji tvarka, visuomenės saugumas ir pan., todėl norint diskutuoti apie viešąj saugumą reikėtų atskleisti giminingų kategorijų turin ir jų tarpusavio santyk . Atsižvelgiant aukščiau pateiktas mintis straipsnyje keliamas tikslas – išanalizuoti viešosios tvarkos, kaip viešojo saugumo sudedamosios dalies, turin . Straipsnio uždaviniai: • išanalizuoti kategorijos „viešoji tvarka“ turinio kaitą; • atskleisti dabartiniu metu vartojamos „viešosios tvarkos“ kategorijos santyk su giminingomis kategorijomis; • atriboti kategorijos „viešoji tvarka“ vartojimą nuo žodžių „apsauga“ ir „užtikrinimas“. 85 Straipsnio tyrimo objektas – viešosios tvarkos, kaip viešojo saugumo sudedamosios dalies, turinys. Apie viešosios tvarkos bei viešajai tvarkai giminingų kategorijų turin savo darbuose iš dalies analizavo A. Pumputis, A. Šakočius, R. Kalesnykas ir kiti Lietuvos mokslininkai. Rašant straipsn remtasi šiais metodais: • dokumentų analizės metodu, kuris taikomas nagrinėjant nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus, mokslinius straipsnius ir publikacijas; • istoriniu lyginamuoju metodu, kuris taikomas kai kuriuos faktus lyginant istorinėje raidoje; • loginiu metodu, kuris taikomas pateikiant pagrindines sąvokas, apibendrinimus; • apibendrinimo metodu, kuris taikomas išanalizuotai medžiagai apibendrinti, išvadoms ir pasiūlymams suformuluoti. Kategorijos „viešoji tvarka“, kaip viešojo saugumo sudedamosios dalies, turinio kaita Ankstyvuose vystymosi etapuose Vakarų Europos valstybių pagrindinis uždavinys buvo saugoti savo teritoriją nuo išorinių grėsmių. Už vidinę tvarką valstybėse (viešosios tvarkos apsaugą) atsakomybę prisiėmė Bažnyčia ir vietinės bendruomenės. Laipsniškai besivystant visuomeniniam gyvenimui, ši funkcija buvo perduota specialiai sukurtoms institucijoms, pavyzdžiui, policijai, kurios veikla buvo platesnė nei viešosios tvarkos ar visuomeninio saugumo užtikrinimas. XVI-XVII amžiuje Prancūzijoje terminas „policija“ asocijavosi ne tik su viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo užtikrinimu, bet ir su visa kita teisės aktais reguliuojama valstybės veikla. XVIII amžiuje policijos veikla buvo tapatinama su valstybės vidaus reikalų tvarkymu, o XIX a. valstybės aparato funkcijų diferencijavimo procese policijos veikla pradėta vertinti kaip valdymo sritis, užtikrinanti vidinės tvarkos valstybėje apsaugą (Mušketas, Chochlovas, 1998). XIX a. pab. – XX a. pr. policijos veikloje terminai „viešoji tvarka”, „viešosios tvarkos apsauga” praktiškai nebuvo vartojami. Pirmieji, mėginę šias sąvokas traukti teisinę terminiją ir teoriškai pagr sti jų turin , buvo to meto Vakarų Europos policijos (administracinės) teisės specialistai: V. M. Gesenas, P. Šeiminas, A. I. Elistratovas. Taip pat šie Rusijos mokslininkai: I. E Andrijevskis, V. F. Deriužinskis, A. A. Lopuchinas, I. T. Tarasovas ir kiti. Tačiau jų siūlomose sąvokose atsispindėję požiūriai policijos veiklą buvo gana neapibrėžti ir prieštaringi. Pavyzdžiui, V. F. Deriužinskis, bandydamas atskleisti viešosios tvarkos turin , vartojo tokias abstrakčias kategorijas kaip „visuomeninė gerovė”, „visuotinė gerovė” (Deriužinskis, 1903). A. A. Lopuchinas siūlė viešąją tvarką suvokti kaip visumą priemonių, skirtų žmonių gerovei ir saugumui sukurti (Lopuchinas, 1907) Iš daugelio to laikotarpio sąvokos apibrėžimų skiriasi apibrėžimas pateiktas P.G. Vinogradovo. Jis teigė, kad viešoji tvarka – „tai būsena, garantuojanti piliečių gyvybės, jų nuosavybės apsaugą, tvarką tarp piliečių, kai jie nedaro žalos vieni kitiems ir remiantis statyminėmis nuostatomis yra tenkinami jų interesai” (Vinogradovas, 1915). Šioje artimoje dabartinėms idėjoms formuluotėje atsispindi viešosios tvarkos sąvokos, kaip visuomenės funkcionavimo sąlygos, turinys. 86 Tarpukario Lietuvoje taip pat buvo bandoma pateikti viešosios tvarkos sampratą. Viešosios tvarkos reguliavimas buvo siejamas su policijos veikla. „Viešoji tvarka yra materialinė tvarka, suprantama kaip veiksmo padėtis priešinga kitos padėties (netvarkos) atžvilgiu. Materialinės netvarkos pavojus yra simptomas, kuris iššaukia policijos spėjamą veiksmą” (Vilutis, 1939). Nors pateikta viešosios tvarkos samprata yra gana abstrakti, tačiau, ją detalizuojant, yra nurodoma, kad viešoji tvarka apima tris elementus: 1) viešąją rimt , 2) viešąj saugumą, 3) viešąją sveikatą (Vilutis, 1939). Reikia sutikti su tarpukario mokslininko M. Klimaičio (Klimaitis, 1940) nuomone, jog viešoji tvarka – tai reliatyvi sąvoka, kurios turinys priklauso nuo vairių aplinkybių, pvz., nuo valstybinės santvarkos, statymų, papročių, civilizacijos, kultūros lygio ir t.t. Tai yra tam tikros rūšies kriterijai, kuriais nustatoma viešųjų ir privačiųjų interesų riba „in concreto”. Kiek kitaip viešoji tvarka buvo traktuojama sovietiniais metais. Tradiciškai „Tarybinėje administracinėje teisėje” viešoji tvarka buvo suvokiama plačiąja ir siaurąja prasme (Lapinskas, Petkevičius, 1980; Bezdenežnas, 1983; Donšinas, 1973; Jerpokinas, Popovas, 1973; Sereginas, 1975). Plačiąja prasme viešosios tvarkos turin sudarė visuomeninių santykių, susiklosčiusių visose visuomeninio gyvenimo srityse, laikantis ir gyvendinant teisinio ir neteisinio pobūdžio socialines normas, sistema. Siaurąja prasme viešosios tvarkos turin traukiami ne visi visuomeniniai santykiai, o tik jų dalis. Konkrečiau – tarp žmonių susiklostantys valiniai visuomeniniai santykiai, reguliuojami teisės normomis, kuriomis: • užtikrinamas visuomeninės rimties palaikymas, • užtikrinamas normalus valstybinių ir visuomeninių organizacijų funkcionavimas, • piliečiams sudaromos tinkamos darbo ir poilsio sąlygos, • gerbiamas jų orumas, moralė. Reikia pabrėžti, jog prie vietų, kur susiklosto minėtieji visuomeniniai santykiai, buvo priskiriamos ne tik viešosios vietos, prieinamos daugumai piliečių (parkai, gatvės, turgavietės, visuomeninis transportas ir pan.), bet ir gamybinės patalpos, gyvenamieji namai, butai (Jerpokinas, 1965; Manochinas, Aluškinas, Bagišajevas, 1996). Pateiktas viešosios tvarkos turinio suvokimas iš pirmo žvilgsnio atrodo siauras. Tačiau taip nėra, nes jis apima visuomeninius santykius, susiklostančius trijose pagrindinėse žmogaus gyvenimo bei veiklos srityse, t. y. darbo, buities ir poilsio. Toks platus viešosios tvarkos turinio traktavimas sukėlė daug neaiškumų bandant apibrėžti teisės saugomų visuomeninių santykių ribas. Šiame procese buvo nepagr stai išplėsti valstybinių bei visuomeninių organizacijų, atsakingų už viešosios tvarkos apsaugą, galiojimai, todėl atsirado prielaidos šioms institucijoms kontroliuoti visuomeninius santykius, susiklostančius ne tik viešose vietose, gamyboje, bet ir privačioje aplinkoje. Dabartiniu metu vartojamos „viešosios tvarkos“ kategorijos santykis su giminingomis kategorijomis Termino „viešoji tvarka” neapibrėžtumas reikalauja analizuoti š socialin reiškin detaliau. Užsienio (Sloan, 1971; Gerasimovas, 1992; Kononovas, 2000) bei Lietuvos 87 (Šakočius, 2000; Pumputis, 1997) mokslininkų darbuose pastebimos tendencijos siaurinti visuomeninių santykių, sudarančių viešosios tvarkos turin , apimt , pakeisti ar atsisakyti paties termino „viešoji tvarka”. Teisinėje literatūroje yra pateikiamas būdas, kaip susiaurinti visuomeninių santykių, sudarančių viešosios tvarkos turin , apimt . Tai manoma padaryti pripažinus, kad tokio pobūdžio visuomeniniai santykiai gali būti reguliuojami tik teisės normomis (Kazakovas, 1997). Iki dabartinių laikų bene aksioma buvo laikomas teiginys, jog viešosios tvarkos turin sudaro visuomeniniai santykiai, reguliuojami teisės ir kitomis socialinėmis neteisinio pobūdžio normomis: tradicijomis, papročiais, moralinėmis, religinėmis ir kt. Reikia pripažinti, jog teisės normos reguliuoja tą visuomeninių santykių viešose vietose dal , kurios neteisinio pobūdžio socialinėmis normomis efektyviai reguliuoti ne manoma ir, esant reikalui, būtinas valstybinių institucijų poveikis. Tai visuomeniniai santykiai, kurių pažeidimas prieštarauja piliečių moralei bei gali dezorganizuoti visuomenin gyvenimą (pavyzdžiui, alkoholio, narkotinių medžiagų viešose vietose vartojimas, viešosios rimties trikdymas, necenzūriniai keiksmai ir pan.) ir kurių apsaugą turi garantuoti valstybė. Neteisinio pobūdžio socialinės normos reguliuoja kitą visuomeninių santykių dal , kurią žmonės suvokia ir priima kaip visuomenėje susiklosčiusias, nusistovėjusias ir privalomas kiekvienam jos nariui elgesio taisykles. Reikia neužmiršti, kad neteisinė norma gali transformuotis teisinę. Tačiau vargu ar manoma teisiškai sureguliuoti visus visuomeninius santykius, atsirandančius žmonių gyvenime ar buityje. Kita vertus, galima sutikti, kad teisėtvarkos institucijos gali efektyviai apsaugoti tuos visuomeninius santykius, už kurių pažeidimą yra numatyta atsakomybė. Vadinasi, teisinis viešosios tvarkos reguliavimas turėtų būti grindžiamas teisės normų, kurias determinuotų socialinės neteisinio pobūdžio normos, kūrimu. Vis dažniau Lietuvos bei užsienio šalių mokslininkų darbuose keliamos idėjos atsisakyti termino „viešoji tvarka”. Kaip alternatyvūs „viešajai tvarkai” vardijami ir kiti socialinės tvarkos (Šakočius, 2000), saugios aplinkos (Pumputis, 1997), asmeninio saugumo (Solovej‘us, 1993) terminai. Su tokiomis nuomonėmis galima sutikti, tuo labiau, jog yra nemažai analogų užsienio valstybėse, kur sąvoka „viešoji tvarka” visai nevartojama arba vartojama abstrakčiai kaip „visuma nerašytų taisyklių, reguliuojančių individo elges visuomenėje” (Peters, 1961), „bendriausių nepatogumų, kylančių visuomenei, pašalinimas” (Sloan, 1971), „tvarka, ramybė ir tinkamas elgesys viešose vietose” (Osipovas, 1990). Šių potencialiai alternatyvių „viešajai tvarkai” terminų analizė neleido išskirti bendro termino, kuris visapusiškai pakeistų kategoriją „viešoji tvarka”. Straipsnyje laikomasi pozicijos, jog, sprendžiant šių dienų šalies teisėtvarkos problemas, terminą „viešoji tvarka” keisti būtų netikslinga, todėl vartojamas terminas „viešoji tvarka”. Siekiant apibrėžti „viešosios tvarkos” sąvoką, nustatyti jos socialinę reikšmę, būtina nustatyti jos santyk su kitomis giminingomis kategorijomis. Su viešosios tvarkos sritimi glaudžiai siejasi visuomenės saugumas. Visuomenės saugumas apima visuomeninius santykius, susijusius su pavojingų žmonių sveikatai ir gyvybei pasekmių, atsirandančių dėl žmonių pavojingų veikų ar stichinių nelaimių, likvidavimu, ir tokių pasekmių atsiradimo priežasčių pašalinimu. Asmens ir visuomenės saugumas suprantamas kaip gyvybiškai svarbių asmens ir visuomenės interesų apsaugos būklė. Jos išsaugojimas yra svarbiausias tikslas užtikrinant viešosios tvarkos apsaugą, nes 88 bet koks pasikėsinimas žmogaus gyvybę, sveikatą, laisves bei teises, garbę ir orumą, asmens neliečiamybę, turtą (tai ir yra grėsmė asmens saugumui), taip pat grėsmė visuomenės saugumui pažeidžia tarp žmonių susiklosčiusius santykius bei ryšius, gyvenimo ritmą, visuomenės rimt , t.y. visuomeninius santykius, sudarančius viešosios tvarkos turin . Todėl galima konstatuoti, kad taisyklių, reguliuojančių visuomenės saugumą, laikymasis yra viena iš sąlygų užtikrinti viešąją tvarką. Tyrinėdamas viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo santyk A. S. Prudnikovas (Prudnikovas, 1999) teisingai pastebėjo, kad šias dvi kategorijas sieja jų apsaugos subjektai, tačiau skiria visuomeninių santykių specifika, teisės pažeidimų pobūdis ir skirtingos reguliavimo priemonės. Taigi galima daryti išvadą, kad visuomeniniai santykiai, sudarantys viešosios tvarkos turin , glaudžiai susiję su visuomenės saugumo santykiais. Todėl, mūsų nuomone, viešąją tvarką reikėtų suvokti kaip sutvarkytų viešųjų santykių ir ryšių visumą, kurioje užtikrinta ne tik visuomenės rimtis, bet ir asmens bei visuomenės saugumas. Šiuo atveju visuomenės rimtis – tai visų viešųjų santykių dalyvių sureguliuota, nekonfliktiška veikla, t.y. santykiai tarp žmonių, reguliuojami teisės ir kitų neteisinio pobūdžio socialinėmis normomis, kurie susiklosto nuolatinio ar laikino buvimo bei daugelio žmonių lankomose vietose. Visuomeniniai santykiai visuomet pasireiškia kaip žmonių elgesio rūšių ir formų visuma (Savinas, Silajevas, 1990), todėl viešąją tvarką galime vertinti kaip visuomenės gyvavimą palaikančią būklę, kai yra užtikrinamas socialinių normų laikymasis ir žmonių saugumas viešose vietose. Kategorijos „viešoji tvarka“ vartojimo atribojimas nuo žodži „apsauga“ ir „užtikrinimas“ Teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992; Lietuvos Respublikos policijos veiklos statymas; Lietuvos Respublikos vietos savivaldos statymas) bei mokslinėje literatūroje (Gubanovas, 1999; Kononovas, 1997; Makuškinas, 2000) terminas „viešoji tvarka” dažniausias žodžių dariniuose: viešosios tvarkos užtikrinimas (garantavimas) ir viešosios tvarkos apsauga. Anksčiau šios kategorijos buvo suvokiamos kaip sinonimai (Lazarevas, Popovas, Rogozinas, 1987). Dabartiniu metu jų turinių esmė traktuojama nevienodai. Šių sąvokų analizė leistų atriboti vairių valstybinių ir nevalstybinių institucijų kompetenciją, reguliuojant ir saugant visuomeninius santykius, sudarančius viešosios tvarkos turin . Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalies, 26 straipsnio 4 dalies bei 94 straipsnio 1 dalies nuostatomis, galima teigti, kad viešoji tvarka Lietuvos valstybėje yra garantuojama. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos statymo 6 straipsnio 8 dalyje bei Lietuvos Respublikos policijos veiklos statymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte kalbama jau apie viešosios tvarkos užtikrinimą, tačiau to paties statymo 14 straipsnio 6 dalies 2 punkte bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje deklaruojama, jog viešoji tvarka yra apsaugoma. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šių sąvokų vartojimas yra dviprasmiškas ir painus. Toliau analizuodami bandysime jas atriboti. Etimologiškai terminas „garantuoti” reiškia laiduoti, užtikrinti (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000), terminas „užtikrinti” – garantuoti, laiduoti (Dabartinės lietuvių 89 kalbos žodynas, 2000). Kaip matome, šie du terminai yra sinonimai. Žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas teisinėje literatūroje traktuojamas kaip jų garantavimas. Užtikrinimas suvokiamas kaip bendrų garantijų (politinių, ekonominių, socialinių) bei kitokios veiklos ( statymų leidybos, teisės taikymo, organizacinės ir pan.), nukreiptos tų garantijų gyvendinimą, nustatymas. Todėl viešosios tvarkos užtikrinimą (garantavimą) teisinga būtų vertinti kaip sąlygų, leidžiančių palaikyti reikiamą viešąją tvarką bei gyvendinti jos apsaugą, kūrimą. Prie tokių sąlygų galima būtų priskirti politines, teisines, ekonomines, organizacines ir kitokio pobūdžio sąlygas, kurios formuoja efektyvų viešosios tvarkos apsaugos valstybėje ir atskirose jos teritorijose palaikymą. Vadinasi, galime daryti prielaidą, jog viešosios tvarkos užtikrinimo funkcija yra statymų leidžiamosios bei statymų vykdomosios valdžios funkcija. Vykdydama šią funkciją valstybė tvirtina pagrindines žmogaus teises bei laisves, garantuoja jų apsaugą, gyvendina teisin visuomeninių santykių, kaip viešosios tvarkos sudedamosios dalies, reguliavimą, kuria ir realizuoja programas, skirtas teisėtumui ir teisėtvarkai valstybėje stiprinti, formuoja teisėtvarkos institucijų sistemą, užtikrina jų veiklos materialin ir organizacin aprūpinimą. Kai kalbame apie kieno nors apsaugą, vartojame terminą „apsaugoti”, kuris etimologiškai reiškia pasirūpinti apsauga, saugoti nuo pavojaus (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000). Saugoti viešąją tvarką reiškia saugoti ir ginti visuomeninius santykius, einančius viešosios tvarkos turin . Todėl viešosios tvarkos apsauga turi būti suvokiama kaip veikla (teisinių ir organizacinių priemonių sistema), skirta palaikyti visuomenės rimties ir saugumo būklę, ginti žmonių gyvybę, sveikatą, nuosavybę, teises ir laisves, garbę ir orumą, visuomenės ir valstybės interesus nuo neteisėtų kėsinimųsi viešose vietose 1 . Viešosios tvarkos apsauga gali būti gyvendinama vairiomis priemonėmis: • kontroliuojant, kaip žmonės laikosi elgesio normų viešose vietose; • užkertant kelią žalingoms pasekmėms, keliančioms grėsmę asmeniniam ir visuomeniniam saugumui, atsirasti; • taikant poveikio priemones viešosios tvarkos pažeidėjams (patraukimas atsakomybėn). Todėl lyginant viešosios tvarkos užtikrinimą (garantavimą) su viešosios tvarkos apsauga, pirmuoju atveju turi būti kalbama apie deklaravimą, t. y. kaip turi būti organizuojama viešosios tvarkos apsauga, antruoju – kaip ši apsauga turi būti gyvendinama praktikoje. Apibendrinant reikėtų akcentuoti, jog viešoji tvarka nėra statinė kategoriją, jos turinio kaitą determinuoja vairios aplinkybės. Būtina viešosios tvarkos apsaugą skirti nuo viešosios tvarkos užtikrinimo (garantavimo), kadangi tai yra skirtingų valdžios lygių (vietos savivaldos ir valstybės) prerogatyva. 1 Reikia pasakyti, jog viešosios tvarkos turin suponuoja būtent tos žmogaus teisės ir laisvės, kurios tvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmame skyriuje. 90 Išvados 1. 2. 3. Platus viešosios tvarkos turinio traktavimas sukėlė daug neaiškumų bandant apibrėžti teisės saugomų visuomeninių santykių ribas. Šiame procese buvo nepagr stai išplėsti valstybinių bei visuomeninių organizacijų, atsakingų už viešosios tvarkos apsaugą, galiojimai, todėl atsirado prielaidos šioms institucijoms kontroliuoti visuomeninius santykius susiklostančius ne tik viešose vietose, gamyboje, bet ir privačioje aplinkoje. Potencialiai alternatyvių „viešajai tvarkai” terminų analizė neleido išskirti bendro termino, kuris visapusiškai pakeistų kategoriją „viešoji tvarka”. Straipsnyje laikomasi pozicijos, jog, sprendžiant šių dienų šalies teisėtvarkos problemas, terminą „viešoji tvarka” keisti būtų netikslinga, todėl vartojamas terminas „viešoji tvarka”. Viešosios tvarkos užtikrinimo funkcija yra statymų leidžiamosios bei statymų vykdomosios valdžios funkcija. Viešosios tvarkos apsauga turi būti suvokiama kaip veikla (teisinių ir organizacinių priemonių sistema), skirta palaikyti visuomenės rimties ir saugumo būklę, ginti žmonių gyvybę, sveikatą, nuosavybę, teises ir laisves, garbę ir orumą, visuomenės ir valstybės interesus nuo neteisėtų kėsinimųsi viešose vietose. Literat ra Administracinė teisė: bendroji dalis. (1939). Kaunas. 141 p. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. (2000). Vilnius, p. 32, 164, 898. Klimaitis, M. (1940). Policijos teisės ir pareigos. Teisė, Nr. 51. 174 p. Lapinskas, K.; Petkevičius, P. (1980). Tarybinė administracinė teisė, Vilnius, p. 403-405. Peters, F. (1961). Lehrbuch der Verwaltungsrecht. Fankfurt am Main. 337 p. Pumputis, A. (1997). Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu. Kriminalinė justicija, t. 7-8, 185 p. Sloan, K. (1971). Public order and the police. London: Police Review Publishing. 72 p. Šakočius, A. (2000). Kova su netvarka gyvendinant bendruomenės teisėtvarką. Mokymo metodinis leidinys. Vilnius. 31 p. , . . (1983). я : , . , 17 p. , . . (1915). . . p. 9-10. , . . (1992). я я . . , . . (1999). я . , я я . . , . . (1903). . , p. 7, 16. , . . (1973). я я . . 68 p. , . . (1965). я . .11 p. , . .; , . . (1973). я я . . 7 p. , . (1997). . , №11. 24 p. , . . (1997). ( ). , №12. , . . (2000). я . . 91 , . .; , я , . . (1907). , . . (2000). . .; . я , . . 28 p. . я , . .; , . . , p. 416-417. , . .; , . . (1998). , p. 35-56. , . . (1999). . . 9 p. , . . (1990). . : я . , . .; , . . (1990). Э я . 9 p. , . . (1975). я. , p. 19-20. , . . (1993). . . 131 p. , . я . (1987). .; я . 57 p. я . . . (1996). : . - : я . 141 p. я я . - я Viešosios tvarkos, kaip viešojo saugumo sudedamosios dalies, turinio analizė Andrejus Novikovas Santrauka Autorius teoriniu lygmeniu siekia atlikti viešosios tvarkos, kaip viešojo saugumo sudedamosios dalies, turinio analizę. Šiam tikslui pasiekti jis numatė kelis uždavinius: • išanalizuoti kategorijos „viešoji tvarka“ turinio kaitą; • atskleisti dabartiniu metu vartojamos „viešosios tvarkos“ kategorijos santyk su giminingomis kategorijomis; • atriboti kategorijos „viešoji tvarka“ vartojimą nuo žodžių „apsauga“ ir „užtikrinimas“. Atlikus pasirinktos temos analizę, pateiktos išvados: 1. Platus viešosios tvarkos turinio traktavimas sukėlė daug neaiškumų bandant apibrėžti teisės saugomų visuomeninių santykių ribas. Šiame procese buvo nepagr stai išplėsti valstybinių bei visuomeninių organizacijų, atsakingų už viešosios tvarkos apsaugą, galiojimai, todėl atsirado prielaidos šioms institucijoms kontroliuoti visuomeninius santykius, susiklostančius ne tik viešose vietose, gamyboje, bet ir privačioje aplinkoje. 2. Potencialiai alternatyvių „viešajai tvarkai” terminų analizė neleido išskirti bendro termino, kuris visapusiškai pakeistų kategoriją „viešoji tvarka”. Straipsnyje laikomasi pozicijos, jog, sprendžiant šių dienų šalies teisėtvarkos problemas, terminą „viešoji tvarka” keisti būtų netikslinga, todėl vartojamas terminas „viešoji tvarka”. 3. Viešosios tvarkos užtikrinimo funkcija yra statymų leidžiamosios bei statymų vykdomosios valdžios funkcija. Viešosios tvarkos apsauga turi būti suvokiama kaip veikla (teisinių ir organizacinių priemonių sistema), skirta palaikyti visuomenės rimties ir saugumo būklę, ginti žmonių gyvybę, sveikatą, nuosavybę, teises ir laisves, garbę ir orumą, visuomenės ir valstybės interesus nuo neteisėtų kėsinimųsi viešose vietose. 92 The Analysys of the Content of Public Order as a Component of the Public Safety Andrejus Novikovas Summary The object of the article is to analyse the content of the public order as a component of the public safety on a theoretical level. The author formulates a few tasks according to the object of the article: • to analyse the dynamics of the public order content; • to discover the relations of the „public order” category with other related categories; • to delimitate the usage of the terms “protection” and “security ” in junction with the “public order” category. There are a few conclusions the author made in the article: 1. The broad explanation of the “public order”content has determined the problems in defining the boundaries of public relations regulated by the law. The authorities of the governmental and the municipal institutions were expanded gratuitously, thus it causes these institutions to control public relations not only in public places, but also in private environment. 2. The analysis of the various categories did not allow to create a new term which would replace the category “public order”. So the usage of the term “public order” it is more efficient for solving the problems of law enforcement nowadays in Lithuania. 3. The function of the “public order security”, is a function of the legislative and the government levels. Meanwhile the function of “public order protection” could be described as an activity (the system of law and organisational means) focused on maintaining the safety and peace of society, protecting the life, health, property of people, protecting human rights and freedom, saving the interest of state and society from unlawful attempts in public places. This function could fall under the authority of the municipalities. Key words: public order, police, public safety. Informacija apie autori Andrejus Novikovas – nuo 2006 metų Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Administracinės teisės ir proceso katedros docentas ir valdybos narys. 2003 metais apgynė disertaciją tema „Viešosios tvarkos apsauga vietos savivaldoje“. Autoriaus mokslinių interesų kryptys: policijos teisė, administracinė teisė, savivaldos teisė, viešasis administravimas. 93 KOLEKTYVIN S TEIS SAUGOS PAREIG N TEIS S: ASOCIACIJ LAISV IR JOS GYVENDINIMAS Daiva Petrylaitė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentė, socialinių mokslų (teisė) daktarė Anotacija Tarptautiniai darbo standartai vienareikšmiškai pripaž sta, kad darbuotojų asociacijų laisvė ir teisė kolektyvines derybas yra darbo santykių egzistavimo pagrindas. Savo ruožtu kyla klausimas, ar statutiniai valstybės tarnautojai, turėdami specifin darbuotojo statusą, taip pat gali turėti ir turi absoliučią asociacijų laisvę ir teisę kolektyvines derybas. Šiame straipsnyje siekiant atsakyti minėtą klausimą analizuojama statutinių valstybės tarnautojų asociacijų laisvės gyvendinimo teisinė ir praktinė situacija Lietuvoje, jos atitiktis tarptautiniams darbo standartams, numatomos galimos kolektyvinių valstybės tarnautojų teisių vystymosi perspektyvos. Reikšminiai žodžiai: asociacijų laisvė, kolektyvinės derybos, statutiniai valstybės tarnautojai. vadas Kolektyvinių derybų ir kolektyvinių sutarčių sudarymo laisvės yra nekvestionuojamos, pamatinės visų darbuotojų teisės, kurias pripaž sta ne tik nacionaliniai, bet ir tarptautiniai teisės aktai. Tačiau savo prigimtimi ir forma darbo santykiai yra nevienalyčiai ir jų organizaciniai klausimai yra glaudžiai susiję su tos ekonominės veiklos srities, kurioje šie darbo santykiai pasireiškia, ypatumais. Vienokios teorinės ir praktinės kolektyvinių darbo santykių galimybės yra privačiame sektoriuje, kitokios – viešajame sektoriuje. Su vienokiais darbo organizavimo ypatumais susiduriame gamybos srityje, su kitokiais – paslaugų tiekimo srityje. Todėl bet kuri bendra teorija visada atspindi skirtingą jos taikymą konkrečioje praktinėje darbo santykių situacijoje. Kalbant apie kolektyvines darbuotojų teises, ypatinga jų specifika pasireiškia viešajame sektoriuje. Lietuvoje pastaraisiais metais ryškėja tam tikri socialinės partnerystės santykiai, daugelyje sričių formuojasi tam tikros socialinio dialogo tradicijos. Kylant gyvenimo lygiui, vairios socialinės grupės pagr stai siekia pagerinti savo materialinę, visuomeninę, socialinę padėt . Ne išimtis ir valstybės tarnautojai, kurie taip pat pagr stai siekia derybų būdu susitarti dėl kuo palankesnių darbo ir socialinių garantijų. Valstybės tarnybos santykiai Lietuvoje priskiriami viešosios teisės reguliavimo sričiai. Valstybės tarnautojų statuso, jų teisinių garantijų klausimus reglamentuoja speciali teisės šaka – valstybės tarnybos teisė. Kitaip tariant, valstybės tarnautojų darbo ir socialines garantijas nustato specialus Valstybės tarnybos statymas, statutinių valstybės tarnautojų – atitinkami statutai. Kiti darbo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai taikomi tik tada, jei atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėtas specialus Valstybės tarnybos statymas. Tokia pati sistema taikytina ir kalbant apie kolektyvines valstybės tarnautojų teises, tokias kaip teisė jungtis profesines sąjungas, teisė vesti kolektyvines derybas ir sudaryti kolektyvines sutartis staigos ir šakos lygiu ir teisė streikuoti. 94 1. Asociacij laisvė statutinėje valstybės tarnyboje 1.1. Asociacij laisvės reglamentavimas ir gyvendinimas valstybės tarnyboje tarptautiniu ir Europos regioniniu lygiu Pasauliniu mastu teisė jungtis asociacijas tvirtinta 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (Visuotinės žmogaus teisių deklaracija, 1991) 23 straipsnyje. Teisę laisvai jungtis asociacijas deklaruoja ir 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, 1991) 22 straipsnis, kuris skelbia kiekvieno žmogaus teisę laisvai jungtis asociacijas, skaitant teisę kurti profsąjungas ir stoti jas savo interesų ginti. Šiame straipsnyje tvirtinama ir naudojimosi šia teise apribojimų galimybė policijai. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1995) 11 straipsnyje numatomos naudojimosi šia teise išimtys, kurias statymas gali numatyti visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Nekliudoma vesti teisėtus naudojimosi šia teise apribojimus asmenims, tarnaujantiems policijoje ar valstybės valdymo organuose. Darbuotojų vienijimosi laisvė, teisė jungtis organizacijas tvirtinta fundamentalioje 1948 m. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis organizacijas gynimo“ (Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 87, 1996). Joje teigiama, kad tiek darbuotojai, tiek darbdaviai be jokių išimčių turi teisę pasirinkti, be išankstinio leidimo steigti ir stoti organizacijas, vadovaudamiesi tik tų organizacijų taisyklėmis. Valstybinės valdžios institucijos pareigojamos susilaikyti nuo bet kokio kišimosi, galinčio apriboti šią teisę arba suvaržyti naudojimąsi ja. Konvencijos 9 straipsnio 1 dalis nustato, jog nacionaliniai statymai ir kiti norminiai aktai turi nustatyti, kaip nurodytos šioje Konvencijoje garantijos yra taikomos policijai. Lietuva šią Konvenciją yra ratifikavusi ir privalo imtis priemonių, kad užtikrintų darbuotojų teisę laisvai jungtis organizacijas. Be to, šią teisę papildo ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 98 „Dėl teisės jungtis organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo“ (Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 98, 1996). Konvencijoje pažymima, jog darbuotojai turi būti tinkamai ginami nuo diskriminacijos veiksmų, neleidžiančių jiems jungtis organizacijas darbe, taip pat darbuotojai ir darbdavio organizacijos turi būti ginamos nuo bet kokio kišimosi jų steigimo, veiklos bei valdymo reikalus. Tačiau Konvencijos 6 straipsnyje teigiama, kad konvencija netaikoma valstybės tarnautojams, dalyvaujantiems valstybės valdyme. Pabrėžiama, jog tai jokiu būdu nepažeidžia jų teisių ir statuso. Europos socialinės chartijos (pataisytos) (Europos socialinė chartija, 1996) 5 straipsnyje pabrėžiama, kad visi darbuotojai ir darbdaviai, siekdami apsaugoti savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę laisvai jungtis nacionalines ir tarptautines organizacijas. Kokiu mastu šiame straipsnyje numatomos garantijos turi būti taikomos policijai, nustato valstybių vidaus teisės aktai. Darbuotojų kolektyvui atstovauti svarbi Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems taikomų garantijų monėje“ (Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 135, 1996). Konvencija reikalauja, kad 95 ją pasirašiusios valstybės užtikrintų darbuotojų atstovavimo gynimą nuo visokių veiksmų, kurie gali padaryti žalą, skaitant atleidimą iš darbo dėl jų statuso arba jų, kaip darbuotojų atstovų, veiklos, arba dėl jų ar veiklos profesinėse sąjungose tokiu mastu, kokiu jie veikia pagal galiojančius statymus ar kolektyvinius susitarimus, arba pagal kitas bendrai suderintas sąlygas. Kad darbuotojų interesams būtų atstovaujama efektyviai, jiems atstovaujančios organizacijos turi būti „nepavaldžios darbdaviams ir darbdavių organizacijoms“, – tokios nuostatos laikomasi ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 98 „Dėl teisės jungtis organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo“ 2 straipsnyje. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 151 „Dėl darbo santykių valstybės tarnyboje“ nurodoma, jog valstybės tarnautojų organizacijos turi būti visiškai nepriklausomos nuo valstybinės valdžios organų. Tiesa, šios Konvencijos Lietuva dar nėra ratifikavusi, tačiau atsižvelgė ją, kai valstybės tarnautojams buvo nustatyta teisė streikuoti Valstybės tarnybos statyme. Išanalizavus tarptautinius teisės aktus ir Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatas dėl asociacijų laisvės valstybės tarnyboje galima daryti išvadą, jog visiškas asociacijų laisvės uždraudimas valstybės tarnyboje yra nepriimtinas, tačiau tam tikras išimtis policijai nacionaliniai statymai nustatyti gali. Tai patvirtina ir Europos socialinės chartijos ekspertų komitetas konstatuodamas, kad, kalbant apie pareigūnų asociacijų laisvę, reikia daryti tam tikrą takoskyrą tarp teisės steigti profesines sąjungas ir stoti jas bei teisės kolektyvines derybas ir ypač tarp teisės imtis kolektyvinių veiksmų (streikų) (Samuel, 1997). Taigi, iš to galima matyti, kad tarptautinė bendruomenė pareigūnams, skirtingai nuo kitų darbuotojų, automatiškai negarantuoja visiška apimti ir sudėtimi viso asociacijų laisvės principo, o tik tam tikras š principą sudarančias teises. Tokios pozicijos laikosi ir užsienio valstybės, pavyzdžiui, teisė vienytis organizacijas valstybės tarnautojams su tam tikromis išimtimis tvirtinta demokratinių valstybių konstitucijose ir statymuose. Pavyzdžiui, Ispanijos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje tvirtinama teisė asociacijų kūrimą, o 28 straipsnis garantuoja teisę jungtis profesines sąjungas, tačiau pažymima, jog statymas gali nustatyti stojimo profesines sąjungas sąlygas valstybės tarnyboje (Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo statymas, 2003). Italijos Konstitucijos 39 straipsnis skelbia laisvą profesinių sąjungų kūrimąsi ir jų teisę sudaryti kolektyvines sutartis (Italijos Konstitucija). Tarptautinės darbo organizacijos Asociacijų laisvės komitetas yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės tarnautojai turi teisę savo pasirinkimu vienytis organizacijas. Nereikia jokių išankstinių leidimų, norint apginti savo profesinius interesus. Ši teisė taikoma neatsižvelgiant tai, ar asmenys dirba centriniame valstybės valdymo aparate, ar atlieka svarbias valstybės administravimo funkcijas. Nepaisant to, kad valstybės tarnautojo sąvoka vairiose valstybėse skiriasi, visiems asmenims, dirbantiems valstybiniame sektoriuje, turi būti garantuojama asociacijų laisvė. Tiesa, teisė vienytis organizacijas negarantuoja visa apimtimi teisės kolektyvines derybas ir teisės streikuoti (Kasiliauskas, 2005). 1.2. Asociacij Lietuvoje laisvės statutinėje valstybės tarnyboje gyvendinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje nurodoma, kad piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla 96 neprieštarauja Konstitucijai ir statymams. Konstitucijos 50 straipsnyje numatyta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Taip pat Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, 2002) 2 straipsnyje asociacijų laisvė vardyta pirmuoju principu. Taigi asociacijų laisvės principas – sudedamoji konstitucinės laisvės jungtis asociacijas ir kitas organizacijas dalis. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų statymo (Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų statymas, 1991) preambulėje skelbiama, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus. Sąvoką „darbuotojų“ reiktų suprasti plačiai, nes ji apima ir valstybės tarnautojus. Šio statymo taikymo ypatybės krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose nustatomos šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose statymuose. Valstybės tarnybos statymo (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos statymas, 2002) 16 straipsnio 1 dalies 7 punktas tvirtina valstybės tarnautojų teisę būti profesinių sąjungų nariais. Daroma išimtis valstybės tarnautojams, atliekantiems savivaldybės tarybos nario pareigas, kuriems profesinių sąjungų nariais būti draudžiama. Taip pat draudimą būti profesinių sąjungų nariais tvirtina ir Specialiųjų tyrimų tarnybos statymo (Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos statymas, 2000) 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Valstybės tarnautojams, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, Valstybės tarnybos statymas suteikia teisę dalyvauti sprendžiant valstybės tarnautojų vertinimo, pareigų paaukštinimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo klausimus, taip pat profesinių sąjungų organizacinėje veikloje. Tam skiriama iki 10 valandų tarnybos (darbo) laiko per mėnes , ir už š laiką mokamas darbo užmokestis (Valstybės tarnybos statymo 16 straipsnio 7 dalis). Kyla klausimas, kokiu mastu gali valstybės tarnautojai naudotis profesinėms sąjungoms suteiktomis garantijomis: ar tomis, kurias suteikia Valstybės tarnybos statymas, ar ir kitomis teisėmis, kurias turi profesinės sąjungos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi Valstybės tarnybos statymo 5 straipsniu, pagal kur darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys statymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos statymas. Kadangi Valstybės tarnybos statyme yra numatytos aukščiau minėtos profesinių sąjungų atstovų teisės, Vyriausiasis administracinis teismas prieina prie išvados, jog Profesinių sąjungų statymo nuostata dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo, tvirtinta 21 straipsnio 2 dalyje, valstybės tarnautojams netaikytina. Taigi valstybės tarnautojai, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, turi tik Valstybės tarnybos statyme numatytas jiems teises. Tokią Administracinio teismo poziciją pagr stai kritikuoja N. Kasiliauskas, teigdamas, jog vadovaujantis tokia nuostata valstybės tarnyboje veikiančios profesinės sąjungos turėtų kur kas mažiau teisių nei profesinės sąjungos, veikiančios kitose monėse, o tai prieštarautų Tarptautinės darbo organizacijos konvencijai Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis organizacijas“ (Kasiliauskas, 2005). Valstybės tarnautojams, priklausantiems profesinėms sąjungoms, turi būti suteiktos tokios pačios garantijos, kaip ir profesinių sąjungų nariams privačiame sektoriuje. Priešingu atveju, tai prieštarautų minėtos Konvencijos 3 bei 8 straipsniams, kurie nurodo, jog darbuotojų organizacijos turi teisę rengti savo status ir taisykles, visiškai laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti valdymą ir veiklą, rengti programas. Vadinasi, nacionaliniai statymai neturi būti taikomi taip, kad pažeistų Konvencijos 97 nuostatas. Vidaus tarnybos statute (Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo statymas, 2003) numatyti profesinių sąjungų vidaus reikalų staigose veiklos ypatumai. Pareigūnai gali steigti profesines sąjungas ar stoti jas savo interesų ginti. Išimt sudaro Vidaus reikalų staigos vadovas ir jo pavaduotojas. Skiriant profesinių sąjungų nariams drausmines nuobaudas (išskyrus atleidimą iš darbo), reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Be to, profesinių sąjungų nariams negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų staigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose (Statuto 43 straipsnio 4 dalis). Pareigūnui, išrinktam renkamuosius vidaus reikalų staigos profesinės sąjungos organus ir tarnaujančiam vidaus tarnyboje, skiriant tarnybines nuobaudas, reikalingas išankstinis tos profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas (Statuto 44 straipsnio 3 dalis). Be to, pareigūnai, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, turi teisę dalyvauti sprendžiant pareigūnų profesinius, ekonominius, socialinius klausimus, taip pat organizacinėje veikloje; statymas taip pat garantuoja minėtai veiklai 10 valandų tarnybos (darbo) laiko per mėnes , už kur mokamas darbo užmokestis (Statuto 44 straipsnio 4 dalis). Įdomu pastebėti ir tai, jog Vidaus tarnybos statutas teisina galimybę vidaus reikalų staigoje šios vidaus reikalų staigos vadovo teikimu sustabdyti ar nutraukti profesinių sąjungų veiklą, jeigu ši veikla prieštarauja statymams ir trukdo gyvendinti funkcijas siekiant užtikrinti žmogaus teises ir viešąj saugumą (Statuto 43 straipsnio 4 dalis). Tokia nuostata prieštarauja Profesinių sąjungų statymo 9 straipsniui, kuriame nustatyta, jog profesinės sąjungos, jų susivienijimų veikla gali būti sustabdyta ir nutraukta teismo sprendimu. Be to, tokia statymo leidėjo pozicija prieštarauja asociacijų laisvės principui. Nepaisant to, jog statymai tvirtina leidimą daugeliui valstybės tarnautojų vienytis profesines sąjungas, profesinės sąjungos valstybės tarnyboje – Lietuvoje vis dar pakankamai naujas reiškinys tarp vidaus reikalų sistemos pareigūnų. A. Laurinavičius pateikė apklausos duomenis, iš kurių matyti, kaip keičiasi tiek pačių pareigūnų, tiek civilių asmenų požiūris profesinių organizacijų kūrimąsi. Štai 1996 m. net 45-50 procentų pareigūnų, paklaustų apie visuomeninių organizacijų kūrimą, apskritai nesuprato klausimo esmės, 31 procentas pareigūnų manė, jog tokius veiksmus draudžia statymas, 15 procentų respondentų laikėsi nuomonės, jog tokie socialiniai dariniai nereikalingi. Po metų (1997 m.) policijos visuomeninius darinius laikė uždraustais ir nereikalingais apie 10 procentų respondentų. Po beveik šešerių metų (2002–2003 metais) jau tik 2-4 procentai respondentų mano, kad jungimasis organizacijas uždraustas statymų (Laurinavičius, 2003). Šie apklausos duomenys rodo, jog tiek pareigūnai, tiek civiliai asmenys vis labiau supranta asociacijų kūrimo svarbą, o tai leidžia manyti, jog netolimoje ateityje bus galima tikėtis didesnio valstybės tarnautojų aktyvumo stojant profesines sąjungas. Š faktą rodo ir jau susikūrusios profesinės sąjungos Lietuvoje. 2002 m. spalio 7 d. sikūrė ikiteisminio tyrimo staigų profesinė sąjunga (buvusi Tardytojų profesinė sąjunga), vienijanti asmenis ir pareigūnus, kurie atlieka ikiteismin tyrimą, bei kitus Vidaus reikalų sistemos pareigūnus ir darbuotojus (Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo staigų profesinės sąjungos svetainė). Strateginis ikiteisminio tyrimo staigų profesinės sąjungos tikslas – tapti atskiru, savarankišku, apskričių principu steigtu, ikiteisminio tyrimo staigų profesinių sąjungų susivienijimu ir vadovavimo bei veiklos koordinavimo centru. Ši profesinė sąjunga siekia steigti stiprias ir 98 nepriklausomas regionines profesines sąjungas, taip pat skatinti pareigūnų iniciatyvą, metodines rekomendacijas ir konsultacijas, tarpusavio bendradarbiavimą ir t. t. Nuo 1999 m. sausio 14 d. veikia Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga (Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos svetainė). Jai priklauso daugiau kaip 1200 Vilniaus miesto ir rajono pareigūnų. Taip pat veikia Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga (Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos svetainė). 2007 m. spalio mėnes steigta Lietuvos prokuratūros profesinė sąjunga (Lietuvos Respublikos prokuratūros profesinė sąjunga). Taip pat veikia Valstybinės mokesčių inspekcijos profesinė sąjunga. Šakiniu lygiu nuo 2001 metų veikia Lietuvos valstybės tarnautojų profesinė sąjunga. Šios profesinės sąjungos nariai yra savivaldybių, muitinių, socialinių staigų, mokesčių inspekcijų, draudimo, kalinimo staigų, užsienio šalių ambasadų, Lietuvos Respublikos Seimo bei kiti valstybinio sektoriaus darbuotojai (Lietuvos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos svetainė). Kita šakinė profesinė sąjunga – tai Vidaus reikalų sistemos respublikinė profesinė sąjunga, vienijanti vidaus reikalų sistemoje ir kitose teisėsaugos institucijose veikiančias profesines sąjungas, jų susivienijimus bei kitus junginius (Vidaus reikalų sistemos respublikinės profesinės sąjungos svetainė). Šios abi šakiniu lygiu veikiančios profesinės sąjungos priklauso Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai, vienijančiai iš viso 26 šakines organizacijas (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos svetainė). Taigi valstybės tarnautojų teisė stoti profesines sąjungas yra realiai gyvendinama ir, pažymėtina, kad daugiausia tarp statutinių valstybės tarnautojų. 2. Kolektyvinės derybos ir kolektyvinės sutartys statutinėje valstybės tarnyboje Teisė vesti kolektyvines derybas yra pagrindinė teisė, kuriai pritaria valstybės stodamos Tarptautinę darbo organizaciją: jos sipareigoja gerbti, plėtoti ir sąžiningai gyvendinti šią teisę. Kolektyvinės derybos – tiek darbdavių, tiek darbuotojų organizacijų teisė, pripaž stama tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje, tačiau valstybės tarnautojai gali būti išskiriami iš kitų darbuotojų – jiems kolektyvinių derybų teisė vienokiu ar kitokiu mastu gali būti ribojama. Kolektyvinės derybos dėl darbo sąlygų valstybės tarnyboje susijusios su ypatingomis problemomis, kurias iš esmės lemia tai, kad egzistuoja bendrosios tarnybos sąlygos, reglamentuotos Valstybės tarnybos statymu, ir yra specialūs statutai, nustatantys specifines tarnybos sąlygas statutiniams pareigūnams, o tai trukdo ir varžo derybas. Atsižvelgiant tai, kad darbo užmokestis ir socialinės valstybės tarnautojų garantijos turi būti nustatomos tik statymu (apie tai ne kartą savo nutarimuose yra pasisakęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas), valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, socialinių garantijų ir poilsio laiko klausimai detaliai reglamentuoti Valstybės tarnybos statyme bei statutuose. Todėl kolektyvinių derybų valstybės tarnyboje šalys neturi galimybių dėl šių klausimų derėtis. Jos beveik neturi galimybių derėtis ir dėl kitų su finansiniais ištekliais susijusių klausimų. Pavyzdžiui, dėl darbo laiko sutrumpinimo ar atostogų trukmės pailginimo, nes darbo užmokestis ir kitos finansinę potekstę turinčios valstybės tarnautojų darbinimo sąlygos turi būti numatytos valstybės biudžete, kuris gr stas šalies ekonomine padėtimi ir 99 visuotiniu interesu. Pažymėtina, kad šiandien valstybės tarnybos sistemoje vyrauja decentralizuota kolektyvinių derybų sistema. Kiekvienos staigos profesinės sąjungos bando pasirašyti kolektyvines sutartis, tačiau centralizuotos derybų sistemos nėra. Manytina, kad, perėjus prie centralizuotos kolektyvinių derybų sistemos ir atitinkamoms centrinės viešojo administravimo staigoms pavedus funkciją sudaryti šakos lygio kolektyvines sutartis, kolektyvinių derybų situacija žymiai pagerėtų. Ilgą laiką Lietuvoje buvo keliama ir kita objektyvi, aukštesnio lygio kolektyvinių derybų šalies – darbdavio organizacijos identifikavimo problema, sąlygojusi kolektyvinių sutarčių tiek statutinėje, tiek karjeros valstybės tarnyboje nebuvimą. Šių metų birželio mėnes Seimui priėmus Valstybės tarnybos statymo pataisas, buvo papildytas 51 straipsnis ir jame tvirtinta, kad vedant šakos kolektyvines derybas ir sudarant šakos kolektyvinę sutart atitinkamos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos partneriu, t. y. darbdavio atstovu laikoma Vyriausybė ar jos galiota institucija. Savo ruožtu sudarant nacionalinę kolektyvinę sutart su valstybės tarnautojus atstovaujančia profesine sąjunga derėtųsi Vyriausybė. Taigi, Lietuvos statymų leidėjas pasirinko Vyriausybės (ar jos galiotos institucijos) dalyvavimą sudarant aukštesnio lygmens kolektyvines sutartis valstybės tarnybos sektoriuje. Toks modelis sutinkamas užsienio valstybėse. Tačiau pastaruoju metu, kalbant apie nacionalines valstybės tarnautojų ir jų darbdavių kolektyvines derybas, vis daugiau valstybių realizuoja tok model , kuomet steigiama speciali institucija, kuriai pavedama profesionaliai atstovauti valstybei sudarant nacionalinę kolektyvinę sutart (Petrylaitė, 2008). Kita problema, susijusi su kolektyvinėmis derybomis valstybės tarnybos sektoriuje, kaip jau buvo minėta, yra valstybės tarnyboje sudaromų kolektyvinių sutarčių priklausomumas nuo valstybės ar savivaldybių biudžetų. Šią problemą taip pat būtų galima spręsti pasitelkiant užsienio valstybių praktiką. Pavyzdžiui, būtų galima nustatyti, kad kolektyvinės sutartys turi būti sudarytos iki biudžetinių svarstymų Seime arba numatyti galimybę naudotis lanksčiomis biudžeto formuluotėmis, kurios leistų valstybės institucijos viduje reguliuoti biudžeto paskirstymą taip, kad būtų gyvendinama kolektyvinė sutartis; leisti skolą, atsiradusią dėl nenumatytų išlaidų gyvendinant kolektyvinės sutarties nuostatas, perkelti ateinant biudžetą ir pan. Aišku viena, kad statymų leidėjas, turėdamas biudžeto formavimo galiojimus, negali iš esmės riboti kolektyvinės sutarties sudarymo laisvės ir trukdyti laikytis atitinkamų sudarytos sutarties sąlygų. Pastebėtina, kad Seimas birželio mėnes priėmė Valstybės tarnybos statymo pataisas ir pakeitė 24 straipsn , nurodydamas, jog valstybės tarnautojų pareiginės algos dydis kasmet nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazin dyd tvirtina Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tačiau 2008 metais tokios nacionalinės kolektyvinės sutarties nebuvo pasirašyta, maža to, Seimas nepatvirtino ir ateinančių metų bazinio valstybės tarnautojų pareiginės algos dydžio, nors, remiantis Valstybės tarnybos statymo 24 straipsnio 3 dalimi, tai turėjo būti padaryta iki einamųjų metų birželio 1 dienos. Šiandien pasakyti, kiek Lietuvoje valstybės tarnybos staigų turi galiojančias kolektyvines sutartis, yra sunku, nes tokia statistika nekaupiama. Galima pateikti keletą pavyzdžių. Antai 2005 metų vasarą Vilniaus teritorinėje muitinėje buvo pasirašyta kolektyvinė sutartis (Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos svetainė). Tai buvo pirmoji kolektyvinė sutartis Lietuvos statutinėje staigoje. Taip pat galima paminėti 2006 metų pabaigoje pasirašytą pirmą šakin bendradarbiavimo susitarimą tarp Policijos 100 departamento ir Lietuvos policijos pareigūnų profesinės sąjungos (Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo staigų profesinės sąjungos svetainė). Tai ne kolektyvinė sutartis, o tik dvišalio bendradarbiavimo protokolas. Tačiau, kaip teigia šio susitarimo šalys, tai pirmas žingsnis link šakos kolektyvinių derybų. Šiame susitarime šalys sipareigoja remti atskirose policijos staigose vykstančius kolektyvinių derybų procesus bei siekti glaudesnio bendradarbiavimo visos sistemos lygiu. 2008 m. kovo 31-ąją dieną visų pagrindinių valstybės tarnyboje veikiančių profesinių sąjungų vadovai patvirtino ketinimų protokolą dėl bendros veiklos ir nacionalinio valstybės tarnautojų profesinių sąjungų darinio kūrimo. Dokumente, kur pasirašė Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo staigų profesinė sąjunga, Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinė profesinė sąjunga, Lietuvos valstybės tarnautojų profesinė sąjunga, Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga, Valstybinės mokesčių inspekcijos profesinė sąjunga, Prokuratūros profesinė sąjunga, sakoma, kad svarbiausias valstybės tarnyboje veikiančių profesinių sąjungų prioritetas yra valstybės tarnautojų ekonominių teisių ir laisvių užtikrinimas bei sąlygų sudarymas naudotis Europos teisingumo garantijomis. Taip pat pabrėžiama, kad aktyvi socialinė politika yra raktas mūsų valstybės bei piliečių saugumą ir gerovę, šiandien mums ypač svarbu atgauti pagarbą valstybės tarnybai, pasitikėjimą savimi, savo visuomene, savo valstybe (Lietuvos profesinės sąjungos). 3. Kolektyviniai darbo ginčai valstybės tarnyboje Ginčų šiandieniniame gyvenime kyla dažnai ir dėl vairių priežasčių, nes kiekviena ginčo šalis visada turi savo interesų, siekiamų tikslų. Individualių darbo ginčų priežastys yra netinkamas darbo statymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų gyvendinimas, o kolektyvinių darbo ginčų priežastys yra nesutarimai dėl darbo, socialinių ir ekonominių sąlygų nustatymo ar pakeitimo vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutart . Kaip matome, galimi interesų (kol dar kolektyvinė sutartis nesudaryta ir derimasi dėl jos sudarymo) ir teisės (kai kolektyvinė sutartis yra sudaryta, bet jos nėra laikomasi ar ji nevykdoma) ginčai. Kolektyvinio darbo ginčo sąvoka pateikiama Darbo kodekso 68 straipsnyje. Kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Valstybės tarnybos statyme ir Statutuose nėra specialių normų, reglamentuojančių kolektyvinius darbo ginčus. Tenka vadovautis bendromis Darbo kodekso nuostatomis. Čia vėlgi daugiausia ypatumų sutinkame valstybės tarnybos santykių srityje. Sistemiškai analizuojant šių klausimų reglamentavimą Valstybės tarnybos statyme ir Darbo kodekse, pagrindine teisinio reguliavimo ir praktine problema galima vardyti neveiksnius tokių ginčų sprendimo metodus. Kitaip tariant, tai yra privalomo tarpininkavimo mechanizmo nebuvimas valstybės tarnyboje. Kalbant konkrečiai apie valstybės tarnybą, galima konstatuoti, jog Lietuvoje Valstybės tarnybos ar kiti specialūs statymai nenumato jokių ypatumų taikinimui ir tarpininkavimui valstybės tarnyboje. Be to, kol kas Lietuvoje šie metodai visų kolektyvinių darbo ginčų sprendimo praktikoje apskritai dar nėra gavę pagreičio. Todėl reikėtų stiprinti tarpininkavimo metodą ir skatinti, kad jis būtų taikomas ne tik privačiame sektoriuje, bet ir siekti, kad ir valstybės tarnybos srityje jis 101 taptų prastinis. Tikslinga būtų sudaryti atskirą sąrašą tarpininkų, kurie spręstų kolektyvinius darbo ginčus, kilusius valstybės tarnyboje, taip pat nustatyti kuo trumpesnius tokių ginčų sprendimo terminus. Nepaneigiant principo, jog pozityvieji kolektyvinio darbo ginčo metodai turi būti savanoriški, kilusio kolektyvinio darbo ginčo valstybės tarnyboje atveju, galima būtų teisinti galimybę tarpininkavimo institucijai tarpininko vaidmens imtis savo iniciatyva. Tok siūlymą sąlygoja valstybės tarnautojų, ypač teisėsaugos pareigūnų atliekamų pareigų svarba, nes kolektyviniai darbo ginčai, kilę valstybės tarnyboje, gali skaudžiai atsiliepti viešiesiems interesams, todėl būtina tokius kolektyvinius darbo ginčus spręsti, kiek manoma, efektyviau. 4. Teisė streikuoti Teisė streikuoti – tiek viena iš asociacijos laisvės teikiamų garantijų, tiek kolektyvinio poveikio priemonė, sprendžiant kolektyvinius darbo ginčus, tiesiogiai ar netiesiogiai numatyta visų demokratinių valstybių konstitucijose ar statymuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnio 1 dalyje tvirtinama darbuotojų teisė streikuoti, ginant savo ekonominius ir socialinius interesus. To paties straipsnio 2 dalyje pasakyta, jog šios teisės apribojimus, gyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato statymas. Nepaisant to, jog teisė streikuoti, viena vertus, nekvestionuojama asociacijų laisvės principo dalis, negalima pamiršti ir to, kad streikas – tai visuomet kraštutinis, radikalus kolektyvinio ginčo sprendimo būdas, nes streiku padaroma žala ne tik konkrečiam darbdaviui, bet tam tikra prasme ir visai visuomenei. Streikas yra visuomet susijęs su darbo proceso nutraukimu, tai gali sukelti grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui, todėl akivaizdu, jog teisė streikuoti negali būti neribota ir absoliuti, o ypač valstybės tarnyboje. Vakarų teisės doktrinoje aptinkama tendencija neriboti teisės streikuoti, remiantis tik formaliu tam tikros asmenų grupės statusu. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 87 deklaruojamą teisę kurti asociacijas turi visi asmenys, nepriklausomai nuo jų statuso, ši teisė savo ruožtu apima, kaip teigia Tarptautinės darbo organizacijos Ekspertų komitetas, ir teisę streikuoti. Taigi absoliutus streikų uždraudimas valstybės tarnautojams nacionaliniuose statymuose nesuderinamas su Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų reikalavimais. Be abejo, teisės streikuoti apribojimai leidžiami, tačiau atsižvelgiant ne vien formaliai valstybės tarnautojų statusą, bet, pirmiausia, jų atliekamas funkcijas. Taigi atimant teisę streikuoti, negalima vadovautis vien tik valstybės tarnautojo statusu kaip vieninteliu kriterijumi. Valstybės tarnautojams taikomi ribojimai turi būti pakankamai pagr sti, kitaip jie gali virsti asociacijų laisvės principo pažeidimu. Lietuvos Valstybės tarnybos statyme, be kitų valstybės tarnautojų teisių, tvirtinama ir teisė streikuoti (Valstybės tarnybos statymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tačiau statymas numato išimt – teisės streiką neturi valstybės tarnautojai, einantys valstybės ar savivaldybės institucijos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas. Streikuoti draudžia ir Statutai, taikomi statutiniams valstybės tarnautojams. Vidaus reikalų staigose veikiančioms profesinėms sąjungoms taikomas draudimas organizuoti streikus ir juose dalyvauti, organizuoti piketus ar mitingus, kurie tiesiogiai trukdytų vidaus reikalų staigos veiklai ar atlikti pareigūno tarnybines pareigas (Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1-2 dalys). Streikuoti draudžia ir Specialiųjų tyrimų tarnybos statymas. Jame teigiama, jog specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams draudžiama streikuoti ar dalyvauti piketuose, 102 mitinguose, kurie tiesiogiai trukdytų šios tarnybos veiklai ar atlikti tarnybines pareigas (Specialiųjų tyrimų tarnybos statymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Streikuoti ir piketuoti draudžiama Valstybės saugumo departamento pareigūnams (Valstybės saugumo departamento statymo 24 straipsnis), kalinimo staigų pareigūnams (Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 21 straipsnio 5 punktas), muitinės pareigūnams (Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas), Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnams (Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos statymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taigi Lietuvoje visi statutiniai valstybės tarnautojai teisės streikuoti neturi. Daugeliu atveju tam pačiam asmenų ratui draudžiama ne tik streikuoti, bet ir piketuoti, dalyvauti mitinguose, kurie tiesiogiai trukdytų tarnybos veiklai ar atlikti tarnybines pareigas. Susirinkimų laisvę tvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnis, skelbdamas, jog negalima drausti ir trukdyti piliečiams rinktis be ginklo taikius susirinkimus. Ši teisė gali būti ribojama tik statymu, ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybę ar visuomenę, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Ši laisvė atitinka žmogaus teisių ir laisvių standartus, nustatytus Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konstitucinis susirinkimų laisvės tvirtinimas reiškia, pasak Lietuvos Konstitucinio Teismo, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, kaip neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje tvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio gyvendinimo sąlyga. Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas). Reguliuodamas Konstitucijos 36 straipsnyje tvirtintą garantiją, statymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės gyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės. Konstitucinis Teismas pažymi, kad valstybės kišimasis naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripaž stamas teisėtu ir būtinu tik tada, jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Tokia yra ir Europos žmogaus teisių teismo praktika. Taigi kyla klausimų, ar statutiniams valstybės tarnautojams, neturintiems teisės streikuoti, pagr stai atimama teisė naudotis kitomis kolektyvinio poveikio priemonėmis (piketais, mitingais, eitynėmis, demonstracijomis ir kitais taikiais susirinkimais), ar toks draudimas nepažeidžia visuotinai priimto proporcingumo principo. Manytina, kad teisė pasinaudoti vairiomis protesto akcijomis, visų pirma, kaip tik turėtų būti pripaž stama tiems tarnautojams, kuriems nesuteikta teisė streikuoti. Be abejo, tokios akcijos turi būti rengiamos laikantis Susirinkimų statyme nustatytos tvarkos. Taigi galima teigti, jog taikūs valstybės tarnautojų susirinkimai neturėtų būti traktuojami kaip neigiamas reiškinys. Priešingai, jie leidžia išvengti gilesnių problemų ateityje, užtikrina valstybės tarnautojų teisę ginti jų darbo bei socialinius interesus, nes latentiniai konfliktai gali iššaukti nekonstruktyvius problemos sprendimo būdus. Be to, taikios protesto akcijos, kuriomis bandoma spręsti kolektyvinius darbo ginčus, skirtingai nei streikai, yra ne toks drastiškas problemų sprendimo būdas. Taigi būtų tikslinga nustatyti liberalesnes nuostatas dėl alternatyvių poveikio priemonių tiems valstybės tarnautojams, kurie neturi 103 teisės streikuoti. Lietuvoje didelių diskusijų sulaukė Vilniaus migracijos skyrių darbuotojų kolektyvinis darbo ginčas. 2007 metų sausio 10 dieną Vilniaus migracijos padalinių darbuotojai po daugiau nei tris valandas trukusio susirinkimo priėmė rezoliuciją ir suformulavo reikalavimus Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato administracijai. Profesinės sąjungos tyrimai parodė, kad Vilniaus migracijos padalinių darbuotojų darbo užmokestis lyginant su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais 10-15 procentų mažesnis ir nekito jau penkerius metus. Vilniaus migracijos padaliniuose iki šiol nėra jokios motyvacijos sistemos, viešojo administravimo funkcijas realiai vykdančių ir aukštąj išsilavinimą turinčių darbuotojų darbo užmokestis siekia vos 800 litų, skirtingai nei kituose didžiuosiuose šalies miestuose darbuotojams nemokami priedai nei už darbo stažą, nei už kvalifikaciją, nei už padidintą darbo krūv . Policijos komisariato vadovas atsakydamas šiuos reikalavimus pareiškė, kad migracijos skyrių darbuotojams mokamas toks darbo užmokestis, dėl kokio jie yra susitarę sudarydami darbo sutartis, ir kad jo dydis neprieštarauja darbo statymų nuostatoms. Kitaip tariant, šis pareigūnas apsiriboja tik tuo, kad nuosekliai vykdo galiojančius teisės aktus, bet nerodo jokio noro derėtis ir kalbėtis su darbuotojais dėl jų darbo sąlygų gerinimo. Tai labai dažnas reiškinys statutinėse valstybės staigose, kuriose vadovo sakymas ir jo cituojamas teisės aktas yra reikšmingesnis už bet kokius darbuotojų ir valstybės tarnautojų interesus. Nepavykus deryboms su darbdaviu, profesinė sąjunga pradėjo organizuoti spėjamąj Vilniaus migracijos darbuotojų streiką, kuriame dalyvautų daugiau kaip du trečdaliai visų darbuotojų. Dviejų valandų trukmės streikas turėjo vykti 2007 metų vasario 21 dieną. Tačiau darbdavys kreipėsi teismą prašydamas rengiamą streiką pripažinti neteisėtu ir pritaikyti laikinąsias poveikio priemones pagal Civilinio proceso kodeksą ir nukelti streiką kovo 23 dieną. Pažymėtina, kad remiantis Darbo kodeksu nukelti dar neprasidėjus streiką galima tik tuo atveju, jei kyla tiesioginė grėsmė, kad streiko metu gali būti neužtikrinti minimalūs visuomenės poreikiai. Tačiau šiuo atveju teismas nespręsdamas streiko teisėtumo klausimo, nenurodydamas jokių aplinkybių, kurios galėtų sukelti grėsmę visuomenės interesams, neatsižvelgdamas tai, kad profesinė sąjunga bandė nesėkmingai derėtis su darbdaviu, uždraudė migracijos darbuotojų streiką, jo datą nukeldamas vienam mėnesiui (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis). Darbuotojams po tokio teismo sprendimo nebeliko nieko kita, kaip tęsti darbą, tačiau tą dieną, kurią turėjo vykti teismo uždraustas streikas, jie dirbo apsivilkę marškinėlius su užrašu „streikas“ ir tokiu būdu išreiškė savo keliamus reikalavimus darbdaviui dėl egzistuojančių problemų jų darbo aplinkoje. Migracijos darbuotojus palaikė kitų miestų ne tik tokio paties pobūdžio darbuotojai, bet ir policijos pareigūnai, kurie pakaitomis vasario mėnes keletą dienų laisvu nuo darbo metu piketavo prie Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato. Tokiu būdu buvo išreikštas visų Lietuvos statutinių valstybės tarnautojų ir statutinėse staigose dirbančių darbuotojų solidarumas. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2008 m. kovo 3 d. kasacine tvarka išsprendęs bylą dėl minėtų protestų akcijų, pažymėjo, kad ketinusių streikuoti migracijos darbuotojų darbo funkcijos nepriskirtinos prie pagrindinių viešojo saugumo funkcijų, todėl nėra gyvybiškai reikšmingos, be to, pagal bylos duomenis nepakako faktų rodyti, kad ginčijamas streikas galėtų sukelti viešojo saugumo palaikymo funkcijų sustabdymą (2008 m. kovo 3 d. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis civ. byloje). Aukščiausiasis Teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės, o vėliau ir Vilniaus apygardos 104 teismas neteisėtai pripažino būsimą Vilniaus migracijos darbuotojų streiką kaip keliant pavojų gyvybiniams visuomenės poreikiams ir neteisėtai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – nukėlė dar neprasidėjus streiką. Išvados Konstitucinė asmenų teisė jungtis asociacijas reglamentuojama tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu yra kolektyvinių darbo santykių pagrindas. Teisę jungtis organizacijas turi ir valstybės tarnautojai, tačiau praktinio gyvendinimo naudojantis šia teise ribas lemia atitinkamas valstybės tarnautojo statusas, valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje jis eina pareigas, funkcinė paskirtis valstybės valdymo mechanizme. Įstatymų leidėjas asociacijų teisės gyvendinimo apribojimus nustato remdamasis tiek atskirų institucijų, kaip valstybės valdyme dalyvaujančio vieneto, funkcine paskirtimi, tiek asmenų pareigomis valstybės tarnybos sistemoje. Valstybės tarnyboje kyla kolektyvinių derybų praktinio gyvendinimo problemų. Probleminis klausimas – kolektyvinės sutarties turinys. Derybas dėl atitinkamų kolektyvinės sutarties sąlygų apsunkina valstybės ar savivaldybių institucijų finansinių išteklių priklausymas nuo valstybės ar savivaldybių biudžetų. Valstybės tarnybos statyme, leidžiančiame kolektyvines derybas valstybės tarnyboje, numatytas tokių derybų objekto ribojimas, tai yra kolektyvinėje sutartyje draudžiama nustatyti garantijas, susijusias su papildomomis valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšomis. Radikaliausias kolektyvinių darbo ginčų valstybės tarnyboje sprendimo būdas yra streikas, tačiau teisė streikuoti valstybės tarnautojams yra ribojama. Šiuo metu Lietuvoje draudžiama streikuoti valstybės tarnautojams, einantiems valstybės ar savivaldybės institucijos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas, policijos ir kitiems vidaus reikalų sistemos tarnybos pareigūnams, Valstybės saugumo departamento pareigūnams, prokuratūros pareigūnams, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams, kalinimo staigų pareigūnams, muitinės pareigūnams, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnams, diplomatams, profesinės karo tarnybos kariams. Asmenims, kuriems visiškai apribojama teisė streikuoti, turi būti numatytos alternatyvios garantijos sprendžiant iškilus kolektyvin darbo ginčą. Siekiant užkirsti kelią kolektyviniam ginčui atsirasti, panaikinti galimas ginčo kilimo priežastis, siekiant rasti efektyvaus kilusių nesutarimų sprendimo didelis dėmesys turi būti skiriamas tarpininkavimui ir kitiems pozityviems interesų derinimo būdams. Praktiškai vienintelis valstybės tarnautojų, kuriems visiškai ribojama teisė streikuoti, kolektyvinio ginčo sprendimo būdas yra naudotis konstitucine taikių susirinkimų teise. Nors, atsižvelgiant tam tikrų valstybės tarnautojų statusą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, ribojamos ir tam tikros susirinkimų teisės realizavimo formos, visiškai uždrausti šios teisės gyvendinimą net statymų leidėjas neturi teisinio pagrindo, nes, kad ir kaip būtų siekiama apsaugoti valstybės interesus ir viešąją tvarką, visiškas asmenų konstitucinių teisių gyvendinimo uždraudimas reikštų konstitucinių teisių paneigimą. 105 Literat ra Visuotinės žmogaus teisių deklaracija. Žmogaus teisės: tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius: Mintis, 1991, p. 12-19. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. Žmogaus teisės: tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius: Mintis, 1991, p. 31-53. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Valstybės žinios, 1995, Nr. 40987. Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis organizacijas gynimo“ . Valstybės žinios, 1996, Nr. 27-653. Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 98 „Dėl teisės jungtis organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo“. Valstybės žinios, 1996, Nr. 28-674. Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems taikomų garantijų monėje“. Valstybės žinios, 1996, Nr. 30-737. Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 151 „Dėl darbo santykių valstybės tarnyboje“. Prieiga per internetą: <http://www.ilo.ru/standards_ru.htm>. Europos socialinė chartija (pataisyta). Valstybės žinios, 1996, Nr. 49-1704. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014. Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 64-2569. Lietuvos Respublikos Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos statymas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 33-1250. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų statymas. Valstybės žinios, 1991, Nr. 34-933. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos statymas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 41-1162. Lietuvos Respublikos Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo statymas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 39-1088. Lietuvos Respublikos Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir gyvendinimo statymas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 94-2917. Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento statymas. Valstybės žinios, 1994, Nr.11163. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos statymas. Valstybės žinios, 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708. Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo statymas. Valstybės žinios, 2003, Nr. 42-1927. Ispanijos Konstitucija. Prieiga per internetą: <http://www.constitution.garant.ru/DOC_3864829.htm>. Italijos Konstitucija. Prieiga per internetą: <http://www.constitution.garant.ru/DOC_3864831.htm.>. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų statymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2000, Nr. 3-78. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių staigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo" 6 ir 7.2 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos darbo sutarties statymo 22 straipsniui“. Valstybės žinios, 2001, Nr. 107-3885. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių staigų bei valstybės monių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir 13 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos 106 Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos, Prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių staigų bei valstybės monių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 25 punkto 2 pastraipos (2001 m. gegužės 25 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir šių nuostatų 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių staigų bei valstybės monių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymo 16 straipsnio 4 daliai“. Valstybės žinios, 2003, Nr. 68-3094. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir statymams“. Valstybės žinios, 2004, Nr. 181-6708. 2008 m. kovo 3 d. LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis civ. byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas v. Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo staigų profesinė sąjunga, Nr. 3K-3-141/2008, kat. 9.3; 114.8.2; 116.1 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis. Kasiliauskas, N. (2005). Asociacijų laisvės gyvendinimo valstybės tarnyboje, policijoje ir kariuomenėje ypatumai. Vilniaus universiteto mokslo darbai: Teisė, Nr. 55, p. 17-46 Kasiliauskas, N. (2005). Kolektyvinės sutartys valstybės tarnyboje. Vilniaus universiteto mokslo darbai: Teisė, Nr. 55, p. 32-46 Laurinavičius, A. (2003). Tarnybinė teisė: statutinės valstybės tarnybos teisinis reguliavimas. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto leidybos centras. 400 p. Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo staigų profesinės sąjungos svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą <http://www.tardytojai.lt/render.php/default>. Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą <http://www.vpp.lt/viewpage.php?page_id=1>. Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą <http://www.laborunion.lt/RUNCMS.EN/modules/news/>. Lietuvos Respublikos prokuratūros profesinė sąjunga [interaktyvus]. <http://www.prokuraturosps.lt/viewpage.php?page_id=1>. Lietuvos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą <http://www.tiltas.lt/ximas/ps/?psl=tarp>. Vidaus reikalų sistemos respublikinės profesinės sąjungos svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.vrsps.lt/viewpage.php?page_id=8>. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą <http://www.lpsk.lt/static.php4?id=770&strid=769&>. Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinė profesinė sąjunga [interaktyvus]. Prieiga per internetą http://www.<vrsps.lt/j/index.php?option=com_content&task=view&id=139&ac=0&Itemid=50. Lietuvos profesinės sąjungos [interaktyvus]. <http://www.lprofsajungos.lt/?lang= lt&mID=1&id=1264>. Petrylaitė, D. (2008). Šakos kolektyvinių derybų institutas viešajame sektoriuje. Vilniaus universiteto mokslo darbai: Teisė, Nr. 66 (2), p. 7-20 Samuel, L. (1997). Fundamental social rights: case law of the European Social Charter. Strasbourg: Council of Europe. 133 p. 107 Collective Rights of Public Servants': Freedom of Associations and its Implementation Daiva Petrylaitė Summary This article discusses the main questions related to the realization of the principle freedom of associations in the Lithuanian public service: the organizational right, the right to collective bargaining and conclude collective agreements (especially branch level), and the right to strike. The main principle in the field of labour relations is the freedom of association and right to collective bargaining. Is it possible to realize this principle absolutely in the state service? According to the related Lithuanian legal acts, the public servants do not have limitations on the right to organize. There is specific regulation on freedom of association when we speak about policemen. The main problem with collective bargaining in public service is connected to special working requirements for public servants. The salary of public servants depends on the state budget possibilities. In Lithuania main problems are connected to collective bargaining for the salaries of public servants. This question is detailed in the Public Service Law and parties (public servants and employer) do not have the possibility to bargain. Another problem is to identify an employer as a party to collective agreement. Now it is clear that at enterprise level the employer is a state institution. Speaking about branch level it is not legally clear who can bargain for branch collective agreement in public service from employers’ side. Central state institutions, ministries, departments and others are not employers’ organizations. Therefore, central state institutions can not bargain for branch collective agreement. According to the Article 51 of the Constitution of the Republic of Lithuania, while defending their economic and social interests, employees shall have the right to strike, but the limitations of this right and the conditions and procedure for its implementation shall be established by law. The Public Service Law establishes the civil servants’ right to strike with exception for civil servants occupying the post of the head of a department in a state or municipal institution or agency, or any other senior post and statutory civil servants. The legislator has made quite a strong focus on the right to strike and its exercising in Lithuania, however, in practise strikes almost do not take place. Key words: freedom of associations, collective bargaining, public servants. Informacija apie autorę Daiva Petrylaitė – socialinių mokslų teisės krypties daktarė. Nuo 2006 metų ji yra Vilniaus universiteto Darbo teisės katedros docentė. Veda darbo teisės, kolektyvinės darbo teisės, valstybės tarnybos kursus lietuvių ir anglų kalbomis Vilniaus universitete bei Tarptautinio verslo mokykloje. 2005 metais apgynė daktaro disertaciją „Kolektyvinių darbo ginčų instituto teorinės ir praktinės problemos“. Monografijos „Kolektyviniai darbo ginčai“ autorė, Darbo teisės vadovėlio bendraautorė ir atsakingoji redaktorė bei keliolikos mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose autorė. 108 PAREIG N IR KARI VALSTYBINI PENSIJ REGLAMENTAVIMO YPATUMAI Vida Petrylaitė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantė Anotacija Lietuvos pareigūnų ir karių socialinės apsaugos garantijos užima ypatingą vietą Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje. Kariai ir pareigūnai kaip specifinė asmenų grupė, atliekanti ypatingą darbą Lietuvos valstybei, gali naudotis specialiomis papildomomis socialinės apsaugos garantijomis – valstybinėmis pareigūnų ir karių pensijomis. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti reikšmingiausias pareigūnų ir karių valstybinių pensijų reguliavimo problemas, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų santyk su kitomis socialinės apsaugos išmokomis. Reikšminiai žodžiai: pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, socialinė apsauga, socialinės garantijos. vadas Pareigūnų socialinių garantijų klausimas yra svarbus ir aktualus nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvoje, siekiant tvirtinti pareigūnų ir karių socialines garantijas, pasirinktas gana netipiškas socialinių garantijų modelis. Šio modelio specifiškumą lemia specialių socialinės apsaugos išmokų, skirtų tik pareigūnams ir kariams, bei bendrosios socialinės apsaugos schemų, kurios tam tikra dalimi taip pat yra taikomos pareigūnams ir kariams, santykis. Tiesa, nemažai Europos Sąjungos valstybių turi tvirtinusios specialias socialinės apsaugos schemas, taikomas kariams, pareigūnams, kitiems valstybės tarnautojams ir jiems prilyginamiems asmenims, kurios yra griežtai atskirtos nuo bendrosios (ypač socialinio draudimo formos) socialinės apsaugos sistemos, tai yra visiškai pakeičia pastarąją. Lietuvos pareigūnų ir karių socialinės apsaugos garantijos gali būti skirstomos tris sąlygines grupes: • pirmoji grupė – tai socialinės apsaugos garantijos, kurios yra būdingos tik pareigūnų ir karių schemoms, tačiau gali būti taikomos kartu su bendrosios socialinės apsaugos garantijomis, pavyzdžiui, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kurios gali būti mokamos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis; • antroji grupė – socialinės apsaugos garantijos, kurios pakeičia atitinkamas (panašias) valstybinio socialinio draudimo išmokas, pavyzdžiui, kompensacijos pareigūno mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais, laikino nedarbingumo mokėjimas; • trečioji grupė – tai socialinės apsaugos garantijos, kurios nepriklauso nuo pareigūno ar kario statuso ir yra skiriamos visiems Lietuvos Respublikos gyventojams ar darbuotojams, pavyzdžiui, išmokos vaikams ar nedarbo draudimo išmokos. 109 Šiame straipsnyje nagrinėjamos specialios, tik pareigūnams ir kariams taikomos socialinės garantijos, kurias galima vadinti pareigūnų ir karių socialinės apsaugos garantijomis. Lietuvoje šias garantijas galima laikyti „papildomomis“ socialinės apsaugos garantijomis, kadangi šalia jų pareigūnai ir kariai gali naudotis ir kitomis, visiems dirbantiems asmenims skirtomis socialinės apsaugos garantijomis. Garantijos, kurios išskiria pareigūnų ir karių kategorijai priklausančius asmenis iš kitų darbuotojų ar valstybės tarnautojų, vadinamos ne tik „papildomomis“ garantijomis, bet ir „privilegijomis“. Žinoma, toks teisinis reguliavimas, kai vienai gyventojų kategorijai yra nustatomos specifinės garantijos, suteikiamos papildomos teisės socialinę apsaugą, gali būti laikomas skaidančiu ar priešinančiu visuomenę, tačiau nereikia pamiršti, kad būtent šios kategorijos asmenų – pareigūnų ir karių – darbas yra specifinio pobūdžio ir reikalauja didelės atsakomybės. Be to, šių asmenų darbas susijęs su didele rizika sveikatai bei gyvybei, nes jie dažniau patiria traumų tarnybos metu, susiduria su didesne psichologine tampa ir panašiai. Pateisinant pareigūnų ir karių specialių socialinių garantijų nustatymą, reiktų paminėti ir ypatingą Lietuvos padėt ir vykdomą politiką pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai reikėjo reformuoti ir kartu užtikrinti teisėsaugos ir krašto saugumo sistemų veiklą. Nustatant papildomą pareigūnų socialinę apsaugą buvo siekiama keleto itin svarbių tikslų: užtikrinti teisės laikymąsi ir teisingumo vykdymą naujai atsikūrusioje valstybėje; užkirsti kelią specialistų pasitraukimui iš atitinkamų tarnybų; paskatinti naujų kadrų, ištikimų Lietuvos Respublikai, pritraukimą vidaus reikalų sistemą (Vitkauskas, 2005). Šiame straipsnyje nagrinėjamos kai kurios aktualiausios, daugiausia diskusijų keliančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų reguliavimo problemos, atskleidžiamas šių pensijų santykis su kitomis socialinės apsaugos schemomis. Nagrinėjant temą vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais valstybines bei valstybines socialinio draudimo pensijas, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, padariusiais didžiausią taką aptariamų pensijų teisiniam reguliavimui. Pareig n ir kari valstybini pensij schema Lietuvos Respublikos pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai yra tvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais statymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs, jog pagal š Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsn gali būti numatytos ir kitokios, ne tik jame nurodytos, pensijos ar socialinė parama, tarp jų – pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (Valstybės žinios, 2003). Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų statymą (Valstybės žinios, 1994) yra viena iš valstybinių pensijų rūšių. Be šios valstybinės pensijos, Valstybinių pensijų statyme taip pat yra nustatytos Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio, nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, teisėjų valstybinės pensijos. Pagal Valstybinių pensijų statymą vienos jame nustatytos pensijos 110 yra skiriamos ir mokamos už ypatingus nuopelnus Lietuvai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinės pensijos), kitų valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas yra siejamas su atitinkama tarnyba (pavyzdžiui, tarnyba vidaus reikalų, prokuratūros sistemose ir kt.) arba darbu (pavyzdžiui, moksliniu darbu), dar kitos valstybinės pensijos yra kompensacinio pobūdžio ir mokamos asmenims, kurie yra pripaž stami nukentėjusiaisiais asmenimis (pavyzdžiui, asmenims, tapusiems invalidais dėl 1991 m. sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių vykių, pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms (rezistencijos) dalyviams ir t. t.). Taigi, pareigūnų ir karių pensijos, nors tam tikrais aspektais daugiau ar mažiau skiriasi nuo kitų valstybinių pensijų, tačiau yra būtent jų – valstybinių pensijų – sistemos dalis, todėl nustatant pareigūnų pensijų teisin reguliavimą pirmiausia turi būti atsižvelgiama valstybinių pensijų sistemos esmę, tikslus ir principus. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sistemą nustato 1994 m. gruodžio 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymas (Valstybės žinios, 1994), sigaliojęs nuo 1995 metų sausio 1 dienos. Pagal š statymą skiriamos šios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos: a) už tarnybą; b) netekto darbingumo; c) našlių ir našlaičių. Greta šių valstybinių pensijų asmenims, kurie atitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų statymo nustatytas sąlygas, yra mokamos ir valstybinės socialinio draudimo senatvės, netekto darbingumo bei našlių ir našlaičių pensijos. Tokiu būdu pareigūnai ir kariai naudojasi „dviguba“ apsauga, esant vienai ir tai pačiai socialinei rizikai (Pieters, 1998). Nors valstybinių pensijų ir socialinio draudimo pensijų sistemos yra atskirtos, tačiau galima rasti tam tikrų bendrų bruožų ar specifinių šių dviejų pensijų tipų sąlyčio taškų, kurie leidžia teigti, kad šios dvi sistemos visgi yra susijusios ir derinamos viena su kita. Be to, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos yra priskiriamos bendrai Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų sistemai, ir joms taikomi pastarosios sistemos pensinių išmokų principai. Akivaizdu, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos užima ypatingą vietą nacionalinėje socialinės apsaugos sistemoje, ir, žinoma, ne visada išvengiama tam tikrų teisinio reglamentavimo trūkumų ar reguliavimo nenuoseklumo. Pareig n ir kari amžius – valstybini pensij skyrimo s lyga Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas nurodo, jog pareigūnams, ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų, pareigūno pensija skiriama tik sulaukus Valstybinių socialinio draudimo pensijų statymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus. Tokiu atveju atitinkamos pareigūno pensijos gavimas yra tiesiogiai susiejamas su sąlyga, kuri yra tipinė socialiniu draudimu pagr stos socialinės apsaugos schemos dalis. Toks tiesioginis pareigūno, ištarnavusio prokuratūroje 20 ir daugiau metų, teisės pareigūno pensiją susiejimas su socialinio draudimo kategorija – pensiniu amžiumi – nėra visiškai pagr stas ir logiškas. Tokią išvadą galima daryti atsižvelgiant tai, kad senatvės pensijos amžius socialinio draudimo schemoje yra siejamas ne su tam tikru, specialiu darbu ar pareigomis, bet yra nustatomas vienodas visiems valstybės gyventojams (moterims ir vyrams skirtingas) ir teoriškai reiškia, jog asmuo gali nebedirbti ir išeiti užtarnautą poils . Dar kartą reikia akcentuoti, kad atitinkamos pareigūnų valstybinės pensijos yra skiriamos už ypatingą darbą, trukus tam tikrą laikotarp , bet ne dėl to, jog asmuo apskritai nebegali užsiimti darbine veikla dėl 111 savo amžiaus. Taigi, statymo reglamentavimas, kad prokuratūroje tarnavusiems pareigūnams reikia sulaukti ir senatvės pensijos amžiaus, atrodo pernelyg griežtas ir nepagr stas vienos iš pareigūnų kategorijos atžvilgiu. Pareig n ir kari valstybini pensij dydžio nustatymas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymo 7 straipsnis nurodo, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal paskutinio mėnesio, kur pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokest , kur skaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsn (tarnybin rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacin rangą). Už kiekvienus tarnybos metus, skaitytus tarnybos laiką pensijai skirti, skiriama po 1 procentą nurodyto darbo užmokesčio. Analizuojant pareigūno ir kario valstybinės pensijos už tarnybą dydžio nustatymo taisykles pastebimas tam tikras panašumas su valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijomis: nustatant pensijos dyd atsižvelgiama turimą tarnybos stažą ir buvus pareigūno ar kario darbo užmokest . Viena vertus, nustatyta pensijos skaičiavimo tvarka gali būti vertinama teigiamai, kadangi leidžia atsižvelgti konkretaus pareigūno ar kario situacijos (jo pareigų, darbo pobūdžio, tarnybos pasiekimų, kvalifikacijos ir kt.) individualumą, tačiau, vertinant pareigūnų ir karių valstybines pensijas kaip valstybinių pensijų sistemos dal , tenka pastebėti didžiul skirtumą tarp kitų, artimų valstybinių pensijų, pavyzdžiui, teisėjų ir mokslininkų. Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų statymas (Valstybės žinios, 2002) nurodo, jog pagal bendrąją taisyklę apskaičiuojant teisėjo valstybinę pensiją asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, gijusiems ne mažesn kaip 20 metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 45 procentai šio dydžio. Akivaizdu, jog skaičiuojant pagal š principą teisėjo valstybinė pensija bus gerokai didesnė nei pareigūno ar kario, ištarnavusio tiek pat laiko ir gavusio tokio paties dydžio darbo užmokest . Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinajame statyme (Valstybės žinios, 1995) pasirinkta dar kita valstybinės pensijos skaičiavimo tvarka. Šio statymo 5 straipsnis nurodo, jog už kiekvienus visus daktaro stažo metus kiekvieną mėnes mokama 10 procentų to mėnesio valstybinių pensijų bazės suma, o už kiekvienus visus habilituoto daktaro stažo metus kiekvieną mėnes papildomai mokama 5 procentų to mėnesio valstybinių pensijų bazės suma. Kadangi nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojantis valstybinių pensijų bazės dydis yra 200 litų, galima daryti išvadą, jog mokslininko valstybinės pensijos skaičiavimo tvarka yra nepalankiausia, lyginant su kitomis valstybinėmis pensijomis, skiriamomis už tam tikrą ypatingą darbą ar tarnybą. Apžvelgus trijų statymų apibrėžtą valstybinių pensijų dydžio nustatymo tvarką, akivaizdu, kad minėtas valstybines pensijas laikyti vieninga sistema yra gana sunku. Tai galima teigti vertinus pensijų skaičiavimo tvarką, jau nekalbant apie kitas statymų nustatytas sąlygas, susijusias su šių pensijų skyrimu ir mokėjimu. 112 Pareig n ir kari valstybini pensij skyrimo ir mokėjimo apribojimas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymo 11 straipsnio 1 dalis nurodo, jog tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos, išskyrus našlių pensijas. Ši statymo nuostata leidžia suvokti šių pensijų specifiką ir esmin jų skirtumą nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų. Kaip minėta, pareigūnų ir karių valstybines pensijas valstybė nustato kaip specialias pensijas už tam tikrą tarnybą Lietuvos valstybei. Kad tokių pensijų skyrimas ir mokėjimas netaptų nepagr sta privilegija, statymų leidėjas yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų (Valstybės žinios, 2003). Tai reiškia, jog statymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, negali tvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kur asmuo pensiją išeitų nepagr stai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagr stai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dyd nebūtų atsižvelgiama pareigūno ar kario darbo užmokesčio dyd ar kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo bei proporcingumo principai. Kadangi šios pensijos yra skiriamos ir mokamos kaip atlyginimas už ypatingą tarnybą Lietuvos valstybei, taip pat atsižvelgiant tai, kad šios pensijos nėra susijusios su kokių nors mokų ar socialinių mokesčių mokėjimu, toks reguliavimas, kai pareigūno ar kario valstybinė pensija skiriama tik pasitraukusiems iš tarnybos asmenims, yra visiškai pagr stas. Tokie šių pensijų ypatumai suponuoja tai, kad statymų leidėjas turi galiojimus nustatyti tok teisin reguliavimą, kad asmenims, neišėjusiems iš tarnybos, tokia pensija nebūtų skiriama arba tokia pensija nebūtų mokama asmenims, kurie išėjo iš tarnybos ir kuriems buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kai jie gr žta tarnybą, už kurią skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareig n ir kari valstybini turintiems asmenims pensij skyrimas draudžiam j pajam Reglamentuojant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą dirbantiems asmenims (dirbantiems ne tarnyboje), statymo leidėjui teko tvirtinti tok reguliavimą, kuris iš esmės yra panašus ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, toliau tęsiančių darbinę veiklą, teisių užtikrinimą. Tokiam statyminiam sureguliavimui turėjo takos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimas. Iki 2003 m. liepos 4 d. galiojusios Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymo redakcijos 11 straipsnis nustatė šių pensijų gavėjams taikomus apribojimus, tai yra išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo mokos, arba gavo valstybinio socialinio draudimo ligos, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas, buvo mokama tik 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis. Tačiau toks reguliavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs teisėtų lūkesčių principo svarbą, reglamentuojant valstybės nustatytų socialinių išmokų skyrimą ir 113 mokėjimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Tai reiškia, kad statymu nustačius, jog tam tikri asmenys dėl jų darbo ar tarnybos turi teisę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nors ši pensija mokama iš valstybės biudžeto, valstybei atsiranda pareiga užtikrinti, kad statymo reikalavimus atitinkantys asmenys jiems paskyrus tokią pensiją gautų nustatyto dydžio pinigines išmokas. Tai, kad statymu yra nustatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, reiškia, jog valstybė sipareigoja mokėti nustatyto dydžio pinigines išmokas asmenims dėl jų tarnybos Lietuvos valstybei, jeigu šie asmenys atitinka statyme nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.). Taigi asmeniui, atitinkančiam šias sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų š turtinio pobūdžio sipareigojimą. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kuriems valstybė laiduoja teisę gauti pagal statymą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, dėl gaunamos pensijos būtų suvaržytos galimybės laisvai pasirinkti kitą darbą bei verslą, nors tokie asmenys ir atitiktų norintiesiems dirbti ar verstis verslu nustatytas sąlygas. Taigi, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų iš kitos darbinės veiklos, buvo užtikrintas remiantis tais pačiais principais, kuriais Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas grindė savo nutarimus, susijusius su valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimu dirbantiems pensininkams. Pareig n ir kari valstybini pensij mokėjimas išvykus užsien Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymo 15 straipsnis nurodo, jog pensininkui, persikėlusiam nuolat gyventi užsien , paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą siunčiama ten, kur šis asmuo gyvena, jei išvykusio pensininko tarnybos Lietuvoje laikas pensijai skirti ne mažesnis kaip 15 metų. Kitais atvejais pensija išmokama už šešis mėnesius priek tokio dydžio, kokia ji buvo išvykimo mėnes , ir toliau nebemokama. Toks statymo reguliavimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų statymo 43 straipsnio nuostatas, kurios teigia, jog, pensininkui persikėlus nuolat gyventi kitą valstybę, paskirta pensija mokama, jei jis yra gijęs ne mažesn kaip minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti dirbdamas Lietuvos monėse, staigose ar organizacijose, kitais atvejais pensija mokama už šešis mėnesius priek išvykimo mėnesio dydžio, toliau ji nebemokama. Šiuo metu minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas yra 15 metų. Taigi akivaizdu, jog šioje situacijoje statymų leidėjas „pasiskolino“ statymin reguliavimą iš Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų statymo. Tačiau paanalizavus valstybinių socialinio draudimo pensijų ir pareigūnų bei karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygų skirtumus ir ypatumus, galima būtų teigti, jog toks vienodas šio klausimo sureguliavimas yra nepagr stas ir per daug apribojantis pareigūnų ir karių, valstybinių pensijų gavėjų, teises. Pirmiausia, reikia atsižvelgti tai, kad pati teisė valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją bendruoju atveju atsiranda tik turint minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (ar kitos rūšies tam tikrą stažo laikotarp atitinkamos rūšies pensijai gauti). Taigi, galima teigti, kad didžioji dalis valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų gavėjų, išsikėlę gyventi užsien , teisę pensiją išsaugos. 114 Vis dėlto daliai pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos nustato pakankamai trumpą tarnybos stažą, pavyzdžiui, pareigūnams, sulaukusiems statymų arba statutų nustatyto išleidimo atsargą amžiaus (ar senatvės pensijos amžiaus) arba atleistiems dėl sveikatos ir ištarnavusiems penkerius ir daugiau metų. Taigi, atsižvelgiant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymo 3 straipsnyje nustatytas šių pensijų gavimo sąlygas, galima teigti, kad gana didelė dalis buvusių pareigūnų ir karių gali netekti galimybės gauti pensiją, išvykus užsien . Manytina, kad šią garantiją statymų leidėjas turėtų peržiūrėti ir labiau pritaikyti tokiai specialiai socialinei išmokai kaip pareigūno ar kario valstybinė pensija 1 . Išvados Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos užima ypatingą vietą Lietuvos socialinės apaugos sistemoje. Šių pensijų sistema ir jų reguliavimas pasižymi keletu aspektų, lemiančių jų sudėtingumą ir nevienareikšmiškumą. Pirma, šios pensijos yra bendros Lietuvos socialinės apsaugos sistemos dalis, todėl turi būti vertinamos kartu su kitomis socialinės apsaugos schemomis, atsižvelgiant jų santyk su kitomis socialinėmis išmokomis, ypač valstybinio socialinio draudimo išmokomis. Antra, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos yra neatsiejama Lietuvoje nustatytų valstybinių pensijų sistemos dalis. Taigi, šios pensijos turi būti vertinamos ir kitų valstybinių pensijų atžvilgiu, ypač tų valstybinių pensijų, kurios taip pat garantuoja tam tikras specialias garantijas, skiriamas už ypatingą darbą ar tarnybą Lietuvos Respublikai (teisėjų valstybinės pensijos ir mokslininkų valstybinės pensijos). Galiausiai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos turi būti vertinamos ir atsižvelgiant valstybinių socialinio draudimo pensijų sistemą, kadangi abi šios sistemos, nors ir būdamos savarankiškos, gali būti taikomos tam pačiam asmeniui vienu metu. Būtent toks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų glaudus ryšys su kitomis valstybinėmis pensijomis ir valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis sudaro tam tikrų teisinio reglamentavimo problemų. Šiame straipsnyje aptarus keletą tokių specifinių problemų, galima išskirti du pagrindinius reikalavimus (ar reikalavimų kryptis), kuriuos turėtų vertinti ir pasirinkti statymų leidėjas. Pirma, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kurios yra tik viena Lietuvos valstybinių pensijų sistemos dalis, turėtų geriau sikomponuoti šią sistemą. Dabartinis šių ir kitų valstybinių pensijų reglamentavimas atskleidžia gana didelę problemą, tai yra statymų leidėjas, reglamentuodamas valstybines pensijas atskirais statymais, nustato labai skirtingas šių pensijų skyrimo ir mokėjimo, pensijų dydžių nustatymo ir kitas sąlygas. Toks skirtingas reguliavimas gali būti vertinamas kaip nepagr stas, kadangi vieniems valstybinių pensijų gavėjams (ar asmenims, galintiems pretenduoti valstybines pensijas) sukuria palankesnes sąlygas nei kitiems. 1 Šioje vietoje būtina paminėti ir Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų statymo nustatytą reglamentavimą, susijus su teisėjų valstybinių pensijų mokėjimu užsien persikėlusiems jų gavėjams. Pagal šio statymo 10 straipsn teisėjų valstybinės pensijos gavėjui, kuriam ši pensija buvo paskirta, persikėlus nuolat gyventi užsien , pensija toliau mokama tik tuo atveju, jeigu asmens darbo teisėju Lietuvos Respublikos teismuose stažas yra ne mažesnis kaip 20 metų. Atsižvelgiant šio statymo 3 straipsnyje nustatytas teisėjų valstybinės pensijos skyrimo sąlygas, kurių viena nustato, jog asmeniui, norinčiam gauti teisėjo valstybinę pensiją, užtenka būti gijusiam tik ne mažesn kaip 5 metų teisėjo darbo stažą, dar labiau matyti nepagr stas pensijos gavėjų garantijų (teisių) ribojimas. 115 Antra, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kaip savarankiškos valstybinių pensijų sistemos dalis, turėtų būti griežčiau atribotos nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų sistemos. Akivaizdu, kad šios dvi sistemos turi savarankiškus, nepriklausomus pagrindus ir kas bene svarbiausia – visiškai skirtingą šių pensijų sistemų tikslą ir paskirt . Žinoma, pagr stu gali būti laikomas statymų leidėjo noras nustatyti tok reguliavimą, kuris nesukeltų papildomų finansinių sunkumų valstybės ir (ar) valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir nesudarytų tokios situacijos, kad kažkuri iš visuomenės grupių galėtų atsidurti itin privilegijuotoje padėtyje palyginti su kitais valstybės gyventojais. Tokiu atveju, siekiant šiuos aspektus suderinti su valstybinių pensijų tikslais bei principais, būtų galima rimtai pradėti svarstyti visiškai atskirą pareigūnų ir karių (ir kitų grupių asmenų, pavyzdžiui, teisėjų) pensijų schemą, kuri sujungtų tiek dabartinių valstybinių pensijų, tiek ir valstybinių socialinio draudimo pensijų sistemos principus ir leistų šių grupių atžvilgiu nustatyti pakankamas (atsižvelgiant asmenų darbo ar tarnybos pobūd ) ar didesnes nei kitiems gyventojams socialinės apsaugos garantijas ir kartu leistų išvengti dvigubos socialinės apsaugos taikymo. Literat ra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014. Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinasis statymas. Valstybės žinios, 1995, Nr. 1-4. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymas. Valstybės žinios, 1994, Nr. 99-1958. Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų statymas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 73-3088. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų statymas. Valstybės žinios, 1994, Nr. 101-2018. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų statymas. Valstybės žinios, 1994, Nr. 59-1153. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2003, Nr. 68-3094. Pieters, D. (1998). vadas pagrindinius socialinės apsaugos principus. Vilnius: Eugrimas. 148 p. Vitkauskas, K. (2005). Lietuvos policijos pareigūnų socialinės apsaugos problemos. Administracinė ir baudžiamoji teisė, t. 2, p. 36-44. Pareig n ir kari valstybini pensij reglamentavimo ypatumai Vida Petrylaitė Santrauka Lietuvoje, siekiant tvirtinti ir pagerinti pareigūnų ir karių socialines garantijas, pasirinkta specialias papildomas socialinės apsaugos išmokas minėtiems asmenims nustatyti kaip valstybines pensijas. 1994 m. priėmus Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų statymą, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos tapo neatsiejama Lietuvos valstybinių pensijų, taip pat visos socialinės apsaugos sistemos dalimi. Straispnyje „Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų 116 reglamentavimo ypatumai“ yra nagrinėjamos kai kurios aktualiausios, daugiausia diskusijų galinčios kelti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų reguliavimo problemos, atskleidžiamas šių pensijų santykis su kitomis socialinės apsaugos schemomis. Nagrinėjant temą analizuojami Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys valstybines bei valstybines socialinio draudimo pensijas, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai, padarę didžiausią taką aptariamų pensijų teisiniam reguliavimui. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos užima ypatingą vietą Lietuvos socialinės apaugos sistemoje, jos pasižymi glaudžiu ryšiu su kitomis valstybinėmis pensijomis bei specifiniu santykiu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis. Atsižvelgiant šių pensijų teisinio reguliavimo ypatumus, jo problematiką bei specialų šių pensijų tikslą ir paskirt , galima teigti, kad šios pensijos kaip papildomos garantijos asmenims, dirbusiems ypatingą darbą ar tarnavusiems Lietuvos Respublikos labui, yra pateisinamos ir reikalingos, tačiau jų reglamentavimas turėtų būti aiškesnis, tai yra turėtų sudaryti arba vieningą darnią sistemą su kitomis valstybinėmis pensijomis, arba reformuotis atskirą, tik pareigūnams ir kariams taikomą socialinės apsaugos schemą, kuri leistų išvengti dabartinio šių asmenų socialinės apsaugos garantijų sudvejinimo. Peculiarities of Officers' and Solgirs' State Pension Regulations Vida Petrylaitė Summary In order to guarantee special social security for Lithuanian officers and soldiers, in 1994 the Law on Officers’ and Soldiers’ State Pensions was introduced. These special state pensions for officers and soldiers have become a substantial segment of integrated system of Lithuanian state pensions as well as a part of the whole Lithuanian social security system. The paper „Pecularities of Officers’ and Soldiers’ State Pensions regulation“ deals with the most relevant and controversial aspects of the officers’ and soldiers’ state pensions, reveals relations between these pensions and other social security benefits. Dealing with the topic Lithuanian legislation is analysed as well as the most significant ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania. Lithuanian state pensions for officers and soldiers play an important role in Lithuanian social security system. Besides, they have close relations with other types of state pensions and specific regard to Lithuanian state social insurance pensions. Taking into account the peculiarities of these pensions, it can be stated that state pensions for officers and soldiers create an appropriate level of social security to persons who performed especial work or service for the welfare of the state and thus might be seen as fully justifiable. However, these pensions are in necessity of more definite regulation – greater conformity with other state pensions or reforming to separate social security scheme organized specially for officers and soldiers. Key words: officers’ and soldiers’ state pensions, social security, social guarantee. 117 Informacija apie autorę Vida Petrylaitė nuo 2006 metų dirba Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros asistente. Nuo 2007 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantė. Skaito paskaitas ir veda pratybas Vilniaus universiteto Teisės fakultete bei Tarptautinio verslo mokykloje. Mokslinių interesų bei doktorantūros studijų kryptys – tarptautiniai socialinės apsaugos aspektai, socialinės apsaugos ir darbo santykių ryšys. 118 LIETUVOS POLICIJOS VEIKLOS KOKYB S TOBULINIMO GALIMYB S Juozas Ruževičius Vilniaus universiteto Vadybos katedros profesorius Rimantas Kasperavičius Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Štabo Policijos veiklos strategijos skyriaus viršininkas Anotacija Straipsnyje analizuojama viešojo saugumo samprata, turinys ir sąsajos su policijos veiklos ir gyvenimo kokybe, išryškinti kokybės vadybos sistemų ir kitų kokybės gerinimo priemonių taikymo policijos veiklai tobulinti ypatumai, pateikiamas organizacijos padalinių sąveikos ir bendrųjų tikslų „matymo“ modelis, identifikuoti Lietuvos policijos veiklos sisteminio tobulinimo galimi etapai ir priemonės. Ypatingas dėmesys skiriamas kokybės vadybos priemonių taikymo policijos staigose ypatumams ir veiksmingumui atskleisti bei gerajai patirčiai apibendrinti. Be to, straipsnyje formuluojamos rekomendacijos ir žvalgos tiek veiksmingoms kokybės vadybos sistemoms kurti minėtose viešojo sektoriaus organizacijose, tiek ir šalies policijos veiklos vadybai tobulinti. Reikšminiai žodžiai: gyvenimo kokybė, viešasis saugumas, kokybės vadyba, policijos veiklos kokybė, ISO 9001, bendrasis vertinimo modelis, subalansuotų rodiklių sistema, visuotinės kokybės vadyba. vadas Atnaujintoje Lisabonos strategijoje ypatingas dėmesys skiriamas Europos Sąjungos organizacijų veiklai ir jų produktų kokybei tobulinti, taip pat konkurencingumui didinti, žinių ekonomikos, inovacijų plėtotei ir intelekto išteklių kokybei gerinti. Šiuo metu kokybė – svarbus verslo organizacijų konkurencingumo veiksnys, lemiantis valstybės valdymo ir kitų viešojo sektoriaus organizacijų veiklos efektyvumą, šalies ekonomin stabilumą ir jos visuomenės narių gyvenimo kokybę. Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinta Lietuvos policijos sistemos plėtros programa ir Viešojo saugumo plėtros iki 2010 metų strategija sudaro prielaidas kryptingam ir kompleksiniam policijos staigų veiklos tobulinimui bei efektyvios ir racionaliai veikiančios Lietuvos policijos sistemos sukūrimui. Vienas pagrindinių minėtų dokumentų prioritetų – policijos veiklos kokybės vadybos sistemų plėtra, leisianti tobulinti institucijos veiklą, policijos veiklos ir valdymo procesams naudoti informacines technologijas, nuo kurių tiesiogiai priklauso veiklos rezultatai ir policijos teikiamų viešųjų paslaugų kokybė. Tai nauja policijos veiklos tobulinimo kryptis, kurios moksliniai ir metodologiniai aspektai nėra pakankamai išnagrinėti užsienio literatūroje (Bruggeman, 2007), o mūsų šalyje kol kas nėra sistemiškai analizuoti. Apskritai Lietuvoje daugiausia nagrinėjama viešojo administravimo kokybė, neišskiriant policijos institucijų veiklos specifikos ir ypatumų. Kita vertus, ir pagrindinės viešojo sektoriaus veiklos kokybės matavimo ir vertinimo 119 sampratos dar nėra iki galo suprastos, daugelio mokslininkų priimtos ir vienodai taikomos (Implementation..., 2001; Puškorius, 2003; Bendrasis..., 2006; Peterson, 2006; Ajaif, 2008; Elhusein, 2008; Ruževičius, 2008a; 2008b). Straipsnio tikslas – apibendrinti kokybės tobulinimo teorinius aspektus, pritaikomus policijos institucijų veiklai gerinti ir identifikuoti vadybos priemones ir modelius, kurie gali būti taikomi kokybės vadybos sistemų (toliau – KVS) diegimo, palaikymo ir veiklos tobulinimo Lietuvos policijos organizacijose metu. Tyrimo metodologija: straipsnis parengtas remiantis mokslinės literatūros sistemine ir lyginamąja analize, šalies ir užsienio policijos institucijų patirties kokybės užtikrinimo srityje apibendrinimais, viešojo saugumo užtikrinimo dokumentais bei konsultacinio darbo, mokymų ir KVS diegimo viešojo sektoriaus organizacijose patirtimi. Gyvenimo kokybės, viešojo saugumo ir policijos veiklos kokybės s sajos Šiuo metu viešojo administravimo institucijoms ypatingą poveik daro pasaulinės globalizacijos ir ypač europinės integracijos procesai (Bruggeman, 2007; Elhusein, 2008; Ruževičius, 2008a). Lietuvos narystė Europos Sąjungoje verčia minėtas mūsų šalies organizacijas kokybiškai gyvendinti Europos administracinės erdvės valstybių valdymo koncepcijas, ieškoti veiksmingų novacijų pačioje valdymo sistemoje ir geresnių darbo organizavimo ir problemų sprendimo būdų. Mūsų šalies visiškos integracijos Europos ir pasaulinę ekonominę erdvę laikotarpiu kokybė yra ypač svarbi ne tik tradicinėms gamybos ir paslaugų šakoms ir monėms, bet ir visam visuomenės ūkiui, viešajam sektoriui bei valdžios institucijų veiklos veiksmingumui. Lietuva privalo sukurti ir plėtoti ne tik konkurencingą ekonomiką, bet ir užtikrinti viešųjų paslaugų kokybę, laiduojančią visuomenės narių gerovę. Visa tai sąlygoja poreik keisti požiūr kokybės objektų vairovę bei kokybės vadybos priemonėmis sprendžiamų klausimų ratą. Šiuolaikinė kokybės vadybos samprata turėtų būti praplečiama tokiomis naujomis dimensijomis, kaip socialinė kokybė, organizacijų socialinė atsakomybė, tausojamosios plėtros, ekonomikos ir organizacijų valdymo kokybė, veiklos tobulumas ir kt. Socialinė kokybė apima valdžios ir viešojo sektoriaus organizacijų veikos kokybę, žmogaus ir visuomenės kokybę, gyvenimo kokybę, organizacijų socialinę atsakomybę, verslo, valdžios institucijų bei visuomenės partnerystę ir kt. (Ruževičius, 2007). Valstybės valdžios ir savivaldybių sprendimų bei veiklos svarbiausias tikslas – laiduoti bendruomenės ir visų visuomenės narių gyvenimo kokybės augimą. Gyvenimo kokybė – tai individualus kiekvieno žmogaus materialinės, fizinės, psichologinės ir socialinės gyvenimo gerovės suvokimas ir jos vertinimas kultūros vertybių sistemos kontekste, siejant tai su asmens tikslais, viltimis, standartais ir interesais. Gyvenimo kokybei takos turi asmens fizinė ir dvasinė būklė, nepriklausomumo lygis ir socialinis ryšys su aplinka bei kiti veiksniai. Kitaip tariant, gyvenimo kokybė – žmogaus pasitenkinimas esamo gyvenimo dimensijomis, lyginant su žmogaus siekiamu ar idealiu gyvenimo lygiu. Jos vertinimas priklauso ir nuo žmogaus vertybių sistemos bei kultūrinės aplinkos, kuriai jis priklauso (Ruževičius, 2007). Gyvenimo kokybės matavimo ir vertinimo sisteminiai tyrimai pradėti palyginti neseniai – praėjusio šimtmečio viduryje, tačiau dar senovės graikų filosofai ieškojo gyvenimo gairių ir prasmės, kurios padėtų žmonėms pasiekti aukštesn egzistencijos lyg . Praėjusio amžiaus pradžioje gyvenimo kokybė buvo suvokiama daugiausia kaip 120 materialinė gerovė ar pinigai. Vėliau, keičiantis gyvenimo prasmės suvokimo ir vertybių turiniui, keitėsi ir gyvenimo kokybės samprata bei jos sudedamosios dalys. Šiuolaikinis gyvenimo kokybės kompleksinis vertinimas turėtų apimti visus jo komponentus, tarp jų ir asmens saugumą. Šio kokybės aspekto svarbą patvirtina ir tai, kad gyvenimo kokybei gerinti parengtos ir gyvendinamos kelios Europos Sąjungos finansuojamos programos (Ruževičius, 2007). Viešasis saugumas yra neatsiejama gyvenimo kokybės sudedamoji dalis (1 pav.). 1. MATERIALI APLINKA (prekių, paslaugų, būsto kokybė; ūkio ir viešojo sektoriaus kokybė; darbo ir poilsio galimybės bei sąlygos, gyventojų pajamos, perkamoji galia ir kt.) 2. ASMENS SAUGUMAS (viešasis saugumas; fizinis, teisinis, socialinis saugumas) APLINKOS KOKYB (tausojamoji plėtra) POPULIACIJOS SVEIKATOS KOKYB (visuomenės sveikata) IŠSILAVINIMO KOKYB SAVIRAIŠKOS GALIMYB S (galimybės dalyvauti kūrybinėje ir kultūrinėje veikloje, GYVENIMO KOKYB politikoje, visuomeniniame gyvenime ir kt.) MORALINIS PSICHOLOGINIS KLIMATAS (visuomenėje, valstybėje, organizacijoje, šeimoje) 1 pav. Gyvenimo kokybės sudedamosios dalys (Ruževičius, 2007) Viešąj saugumą galima būtų apibūdinti kaip asmens (piliečio), visuomenės ir valstybės teisėtų interesų apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, taip pat nuo gaisrų, technologinių avarijų ar gaivalinių nelaimių. Viešasis saugumas yra labai svarbus saugaus žmonių gyvenimo ir bendros gerovės augimo bei gyvenimo kokybės veiksnys, todėl viešojo saugumo užtikrinimas yra vienas svarbiausių valstybės uždavinių. Apibūdinat Lietuvos valstybės viziją viešojo saugumo srityje, šalies ilgalaikės raidos strategijoje numatyta sukurti tokią viešojo saugumo sistemą, kad valstybės institucijos, atsakingos už visuomenės saugumą ir viešosios tvarkos užtikrinimą, spręsdamos gyventojų problemas ir teikdamos jiems kokybiškas paslaugas, garantuotų viešąj saugumą (Valstybės..., 2002). Šios strategijos pagrindinis tikslas – sukurti palankią aplinką gyventojų materialinei ir dvasinei gerovei augti, kurią nusako trys pagrindiniai aspektai – žinių visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika. Kuriant saugią visuomenę, svarbus vaidmuo tenka viešojo saugumo politikai formuoti ir gyvendinti. Viešojo saugumo politika apima šias pagrindines sritis: • nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją ir kontrolę; • viešosios tvarkos užtikrinimą; • valstybės sienos apsaugą ir nelegalios migracijos kontrolę; • ekstremalių situacijų valdymą, užtikrinant reikiamą skubią pagalbą gaisro, avarijos ar kitos nelaimės atveju; • Lietuvos Respublikos vadovybės ir oficialių svečių apsaugą. 121 Viešasis saugumas yra esminė sąlyga ir užtikrinant šalies nacionalin saugumą. Nacionalinio saugumo pagrindų statymas žmogaus ir piliečio teises, laisves bei asmens saugumą vardija kaip vieną iš pagrindinių nacionalinio saugumo objektų ir nustato, kad Vyriausybė ir teisėsaugos sistema privalo apginti piliečius ir valstybę nuo korupcijos bei organizuoto nusikalstamumo, užtikrinti asmens ir turto saugumą bei patikimą valstybės sienos kontrolę. Formuoti viešojo saugumo valstybės politikos gyvendinimo strategiją ir organizuoti jos vykdymą pavesta Vidaus reikalų ministerijai. Parengta šalies viešojo saugumo plėtros iki 2010 m. strategija nustato valstybės ir savivaldybių institucijų veiklos vystymo prioritetus bei jų gyvendinimo kryptis, uždavinius ir priemones užtikrinant viešąj saugumą kaip vieną iš esminių sąlygų saugiam Lietuvos žmonių gyvenimui ir bendrai gerovei augti (Viešojo..., 2003). Kol kas per mažai dėmesio skiriama prevencinėms priemonėms gyventi, nusikaltimų priežastims ir sąlygoms šalinti ekonominėmis, socialinėmis, švietimo ir kitomis priemonėmis. Ne mažiau svarbu sukurti policijos bendradarbiavimo su visuomene ir kitais socialiniais partneriais sistemą, kuri skatintų visuomenę aktyviau dalyvauti viešojo saugumo užtikrinimo srityje. Pilietinės savisaugos ugdymas ir aktyvesnis savivaldos dalyvavimas viešojo saugumo užtikrinimo srityje gali daryti didelę taką bendruomenės gyvenimo kokybei. Svarstytinos ir bendruomenės policijos (angl. Community policing) koncepcijos elementų diegimo mūsų šalies policijos veiklą prasmingumas ir galimybės. Bendruomenės policija – tai nauja policijos veiklos filosofija, kuri remiasi kūrybingu ir vairiapusiu bendradarbiavimu tarp policijos pareigūnų ir piliečių – bendruomenės narių. Šis bendradarbiavimas padeda veiksmingiau ir sparčiau išspręsti vairias bendruomenės viešojo saugumo problemas. Bendruomenės policija Vakarų Europos valstybėse susikūrė kaip atsakas prieš egzistavusius tradicinius policijos modelius, kurie buvo reaktyvūs ir kuriuose policija buvo izoliuota nuo bendruomenės. Bendruomenės policijos veikla grindžiama šiais principais: 1) decentralizacija (užtikrinami glaudesni ryšiai su bendruomene); 2) problemos sprendžiamos glaudžiai bendradarbiaujant su bendruomene; 3) veiklos tobulinimo prioritetus lemia bendruomenės poreikiai ar pageidavimai; 4) viešojo saugumo užtikrinimas – ne vien policijos rūpestis (Brugeman, 2007). Pilietinės savisaugos plėtra, bendruomenės policijos principų gyvendinimas, savivaldos, policijos ir kitų suinteresuotų šalių partnerystės ugdymas – labai svarbūs viešojo saugumo kokybės užtikrinimo veiksniai. Nusikaltimų prevencija ir kontrolė gali būti veiksminga tik tada, kai joje dalyvauja didelė visuomenės dalis, todėl svarbu padėti bendruomenės nariams suvokti savo vertę ir teisę apsaugoti save ir kitus, stengtis tikinti juos, kad kiekvieno asmens veikla gali duoti teigiamų rezultatų nusikaltimų kontrolės ir nusikaltimų prevencijos kontekste, skatinti ir remti gyventojų ir verslininkų iniciatyvas apsaugoti savo turtą, būstą ir užtikrinti asmens bei viešąj saugumą. Viešąj saugumą mūsų šalyje užtikrina Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM), Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie VRM, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie VRM, Vadovybės apsaugos departamentas prie VRM, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM, Vidaus reiklų ministerijos vidaus tarnybos pulkai. Apskritai policija, užtikrindama viešąj saugumą, atlieka nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, kontrolę ir viešosios tvarkos laidavimą šalyje. Policijos darbo kokybę galima apibrėžti kaip policijos institucijų veiklos (teikiamų paslaugų) savybių, leidžiančių tenkinti aptarnaujamo regiono bendruomenės, visuomenės, valstybės ir kitų suinteresuotųjų šalių viešojo saugumo užtikrinimo poreikius 122 bei lūkesčius, visumą. Lietuvos policijos veiklos statyme tvirtinti šeši pagrindiniai Lietuvos policijos uždaviniai, tačiau penki iš jų labiau susieti su teisėtvarkos palaikymu ir teisės pažeidimų prevencija. Taigi daugiausia dėmesio policija turėtų skirti visuomenės saugumui užtikrinti ir viešajai tvarkai palaikyti bei nusikaltimams užkardyti. Iki šiol nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimo, kitaip dar baudžiamojo persekiojimo, funkcija laikoma pagrindine policijos funkcija. Pagal jos vykdymo rezultatyvumą dažniausiai vertinama visa policijos veikla. Nors sigaliojo nauji Baudžiamasis bei Baudžiamojo proceso kodeksai, šalies policija pagal struktūrą ir veiklos metodus labiau pritaikyta baudžiamajam persekiojimui vykdyti, naudojant senas procedūras bei senus veiklos metodus, o ne asmeniui, visuomenei apsaugoti ir tvarkai palaikyti, tai yra socialinio pobūdžio ir prevencinėms funkcijoms vykdyti. Taigi šiuolaikinio policijos komisariato misija – saugoti ir gerbti asmens teises ir laisves, užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, kurti saugią aplinką, stiprinti partnerystę su bendruomene, vykdyti nusikalstamos veiklos ir pažeidimų prevenciją. Viešojo administravimo veiklos kokybę taip pat padeda gerinti Vidaus reikalų ministerijos organizuojami Gerosios patirties pavyzdžių konkursai ir jų sklaida. 2007 m. konkursui buvo pateikti 27 projektai, kuriais buvo siekiama visuotinės kokybės vadybos ir kitomis priemonėmis gerinti viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, skatinti tausojamąją plėtrą, stiprinti viešąj saugumą, partnerystę ir bendradarbiavimą (tarp savivaldybių ir gyventojų, tarp policijos, bažnyčios ir gyventojų ir kt.), gyvendinti kokybės vadybos metodus, tobulinti procesų kokybę, diegti elektroninę valdžią ir kt. Geriausi projektai yra pristatomi tiek Lietuvoje, tiek ir kitose ES šalyse (Ruževičius, 2008a). Gerųjų patirčių sklaida yra ne tik visuotinės kokybės vadybos principas, bet ir vienas iš svarbių brandžios organizacijos ar šalies misijos uždavinių. Be materialinės, edukacinės ir kultūrinės naudos, tai iš esmės daro taką mūsų valstybės vaizdžiui šalies ir Europos bendruomenėje bei verslo pasaulyje. Taigi kokybė svarbi ne tik verslo organizacijoms, bet ir viešojo sektoriaus institucijoms. Ji tampa vis aktualesnė ir vairiose visuomenės gyvenimo ir kultūros sferose, kuriose didėja kokybės vadybos priemonėmis sprendžiamų klausimų ir problemų ratas. Policijos veiklos kokybės tobulinimo žvalgos 2006 m. Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinta Lietuvos policijos sistemos plėtros programa, Viešojo saugumo plėtros iki 2010 metų strategija ir šiuo metu gyvendinamas policijos staigų valdymo ir veiklos optimizavimas sudaro teisines ir vadybines prielaidas kryptingam ir kompleksiniam policijos staigų veiklos tobulinimui bei efektyvios ir racionaliai veikiančios Lietuvos policijos sistemos sukūrimui. Paminėtinos šios pagrindinės policijos sistemos optimizavimo priemonės – strateginio planavimo procesų stiprinimas ir policijos veiklos kokybės vadybos sistemų plėtra, leisianti tobulinti institucijos veiklą, policijos veiklos ir valdymo procesams naudoti informacines technologijas, nuo kurių tiesiogiai priklauso veiklos rezultatai ir policijos teikiamų viešųjų paslaugų kokybė. Minėtomis priemonėmis siekiama tokių tikslų: 1. Sukurti Lietuvos policijoje mechanizmą, užtikrinant nuolatin policijos organizacijos veiklos tobulinimą, taikant kokybės vadybos sistemas, modelius ir priemones. 123 2. Siekti, kad policijos teikiamos viešosios paslaugos labiau tenkintų visuomenės poreikius. 3. Naudojant suderintus, standartizuotus veiklos metodus veiksmingiau valdyti ir kontroliuoti policijos staigos pagrindinius veiklos procesus. 4. Stiprinti policijos administracinius ir strateginio planavimo gebėjimus. 5. Stiprinti policijos, bendruomenės ir kitų suinteresuotų šalių bendradarbiavimą ir partnerystę. Kokybės vadybos sistemos diegimo bendrasis motyvas yra gana paprastas. Išanalizavus užsienio šalių ir Lietuvos organizacijų patirt , galima apibendrinti, kad iki 70–80 proc. veiklos nesklandumų lemia neveiksmingas vadovavimas, blogai veikianti vadybos sistema arba jos nebuvimas, ir tik 20–30 proc. trūkumų priežastis yra darbuotojų klaidos ar jų kompetencijos trūkumai (Casadesus, 2000; Ruževičius at al., 2004; Bruggeman, 2007; Ruževičius, 2008a; 2008b). Kokybės vadyba šalies policijoje gyvendinama palaipsniui: 1990-1996 metais policijos veikla buvo labiau orientuota procesą, o ne siekiamus rezultatus, 1997 metus galima laikyti savotiško lūžio metais – buvo peržiūrėti ir vertinti policijos veiklos ir išteklių planavimo principai, nes nuo 1998 m. šalies biudžetas formuojamas programų arba institucijoje vykdomų konkrečių atskirų funkcijų pagrindu. Tuo pat metu pradėtas gyvendinti Lietuvos – Kanados viešojo administravimo reformos projektas. 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu patvirtino Strateginio veiklos planavimo metodiką. Strateginis požiūris leidžia geriau koordinuoti ir planuoti policijos padalinių veiklą ir ją koreguoti, atsižvelgiant aplinkos pasikeitimus, objektyviau vertinti policijos staigos ir jos darbuotojų veiklą pagal iš anksto suplanuotus siektinus konkrečius rezultatus, užtikrinti didesnę policijos darbuotojų motyvaciją, atidžiau kontroliuoti, kaip siekiami tikslai, gyvendinami uždaviniai ir vykdomos numatytos priemonės. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras vykdė keletą projektų, kurių metų diegė ir tobulino kokybės vadybos sistemą. 2002–2004 metais Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras dalyvavo PHARE Dvynių projekte, kuriame partnere buvo Teismo ekspertizės tarnyba prie Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos. Europos Komisija 2004 metais pritarė Lietuvos policijos parengtam projektui „Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išorinė akreditacija pagal ISO 17025 standartą“. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras 2007 m. pagal tarptautin standartą ISO 17025 „Tyrimų, bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencijai keliami bendrieji reikalavimai“ tapo pirmąja akredituota ekspertine staiga Lietuvoje. Olandijos akreditavimo taryba 2007 m. spalio 31 d. patvirtino Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro kompetencijos atitikt šiam standartui. Akredituotos 8 kriminalistinių tyrimų sritys ir 20 metodų: DNR, daktiloskopinių, trasologinių tyrimų, narkotinių medžiagų, rašysenos ir parašų, ginklų, transporto priemonių, alkoholinių skysčių tyrimo. Kai kurie Lietuvoje akredituoti metodai iki šiol neakredituoti kitose Europos šalyse. Pažymėtina, kad institucija, norėdama tapti Europos kriminalistinių tyrimų asociacijos nare, privalo būti akredituota. Kita vertus, augant tarptautiniam nusikalstamumui didėja ir akreditacijos reikšmė, nes tik sertifikuoti tyrimai gali būti pripaž stami kitų ES valstybių teismuose. Kokybės vadybos priemonių realus diegimas šalies teritorinėse policijos staigose pradėtas Policijos departamentui prie VRM sitraukus Jungtinių Tautų vystymo programos projektą „Administracinių gebėjimų stiprinimas Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos 124 ir Rusijos (Kaliningrado srities) policijoje“. Taigi Lenkijos, Ukrainos bei Lietuvos policijos staigose (Marijamolės pataisos namų kolonijoje, Panevėžio ir Lazdijų pataisos namų kolonijoje) buvo pradėtos gyvendinti kokybės vadybos sistemos (KVS), atitinkančios tarptautinio ISO 9001: 2000 standarto reikalavimus, o Lenkijos policijos institucijose, be minėtos KVS, pradėta taikyti nauja veiklos tobulinimo priemonė – Europos kokybės vadybos fondo (EFQM) savęs vertinimo modelis. Lietuvoje pirmoji kokybės vadybos sistema diegta 2007 m. Marijampolės policijos komisariate, 2008 m. šią sistemą diegė Panevėžio rajono policijos komisariatas, ją diegia Lazdijų rajono policijos komisariatas ir Lietuvos policijos mokymo centras. Minėtą sistemą diegti planuoja ir kitos institucijos. Straipsnio autorių išanalizuota KVS diegimo šalies policijos institucijose veikla atskleidė tokius sistemų kūrimo privalumus: • procesinis požiūris palengvino kiekvieno padalinio veiklos svarbos ir vietos procesų sistemoje suvokimą; • naudojantis procesų srauto diagramomis ir jų aprašais galima veiksmingiau mokyti naujus policijos komisariato darbuotojus ar pareigūnus, pakeitusius veiklos srit ; • policijos komisariato darbuotojai lengviau traukiami staigos veikos tobulinimo procesus; • neatitiktys veikloje ir problemos lengviau identifikuojamos ir fiksuojamos, vertinamas koregavimo veiksmų efektyvumas. KVS diegimo šalies policijos institucijose veiklos analizė atskleidė tokius sistemų kūrimo trukdžius: • kai kurių policijos darbuotojų pasipriešinimą naujovėms; • pareigūnų baimę atvirai išsakyti savo nuomonę apie jų veiklos problemas ir trūkumus; • nepamatuotus greitų permainų, veiklos kokybės pagerėjimo lūkesčius; • nepakankamą kokybės vadybos teorijos ir metodologijos suvokimą, bendrųjų kokybės vadybos priemonių taikymo policijos veiklai tobulinti gūdžių stoką; • nepakankamą kai kurių darbuotojų, kitų organizacijos padalinių veiklos „produkto“ specifikos, tikslų ir procesų bendrąj suvokimą. Š kokybės laidavimo aspektą pakomentuosime detaliau. Policijos vadovybė privalo sistemingai ir pakankamai informuoti darbuotojus apie diegiamas novacijas, aptarti su jais strateginius ir einamuosius organizacijos veiklos tikslus. Kita vertus, policijos pareigūnai turėtų vienareikšmiškai suvokti ne tik savo, savo skyriaus tikslus ir uždavinius ( taką viso „produkto” pridėtinės vertės kūrimo grandinėje – užtikrinant viešąj saugumą), bet ir gerai žinoti gretimų padalinių poreikius ir veiklos specifiką bei gerai „matyti” ir suprasti visos organizacijos tikslus, pokyčius, diegiamas veiklos tobulinimo priemones, policijos paslaugų vartotojų poreikius (2 pav.). Visa tai galima pasiekti organizuojant sistemingus mokymus, vadovybės ir darbuotojų susirinkimus bei integruojant minėtą atskirų padalinių ir visos organizacijos tikslų ir teikiamų paslaugų specifiką diegiamą ar tobulinamą KVS. Veiksmingai ir naudingai suinteresuotoms šalims kokybės vadybos sistemai sukurti ir prižiūrėti būtinas policijos institucijos aukščiausiosios vadovybės sipareigojimas siekti kokybės, aktyvi ir veiksminga vadovų veikla (lyderystė) šiame darbe. Lyderystę galima apibrėžti kaip takos darymo procesą, kuriuo iš anksto apgalvota, išugdyta ar susiformuota taka yra daromas „elegantiškas” spaudimas vieno asmens kitiems 125 asmenims, siekiant valdyti, struktūrizuoti ir palengvinti veiksmus bei santykius ir sukelti savanoriškas pastangas grupėje ar organizacijoje tikslui pasiekti (Ruževičius, 2007). Vadovai turi sukurti ir išlaikyti tokią vidinę aplinką, kurioje žmonės stengtųsi pasiekti užsibrėžtų kokybės tikslų. 1 skyrius (padalinys) 2 skyrius (padalinys) Organizacijos aukščiausioji N skyrius (padalinys) VADOVYB Organizacijos tikslai (bei galutinis produktas) ir vartotoj reikalavimai 2 pav. Organizacijos padalinių sąveikos, bendrųjų tikslų, galutinio produkto ir vartotojų jam keliamų reikalavimų „matymo“ modelis Veiklos kokybės gerinimas ir aukščiausios kokybės siekimas iš policijos vadovybės reikalauja naujos kokybės kultūros organizacijoje formavimo, kurios svarbiausiems elementams, laiduojantiems pokyčių diegimo ir kokybės gerinimo sėkmę, autoriai priskiria: 1) baimės (kritikuoti vadovybę, kolegas ir kt.) atmosferos panaikinimą (principas: „Geranoriška konstruktyvi kritika – problemų sprendimo ir veiklos kokybės gerinimo veiksminga priemonė“); 2) atviro požiūrio kokybės ir tarpusavio santykių problemas organizacijoje laikymasis; 3) betarpiškas aiškumas – vietoje trūkumų slėpimo, maskavimo; 4) policijos darbuotojų ir vietos bendruomenių abejingumo policijos veiklos kokybės tobulinimo iniciatyvoms ir šios institucijos vaizdžio gerinimo veiksmams ir priemonėms atmosferos išsklaidymas; 5) klaidų kaip galimybių matymo požiūrio suformavimas ir neatitikčių prevencijos posistemio sukūrimas; 6) visų darbuotojų kokybės mokymų ir nuolatinio kvalifikacijos kėlimo bei tobulėjimo sistemos diegimas; 7) vartotojų (tiek išorės – piliečių, bendruomenės narių, tiek ir vidaus – policijos darbuotojų) pasitenkinimo, poreikių, pageidavimų bei lūkesčių tyrimo ir vertinimo sistemos diegimas. Šios sistemos svarbą patvirtina moksliniai tyrimai: vienam besiskundžiančiam nepatenkintam vartotojui tenka iki 2-3 dešimčių nepatenkintų, tačiau „tylinčių“ asmenų. Taigi policijos organizacijoje būtina sukurti tokią vartotojų pasitenkinimo tyrimo ir vertinimo sistemą, kuri leistų „prakalbinti“ tylinčiuosius bendruomenės narius ir atitinkamai koreguoti organizacijos veiklą. Tai būtų vienas iš esminių veiklos tobulinimo šaltinių, leidžiančių didinti visuomenės pasitenkinimą policijos teikiamomis paslaugomis, gerinti jos vaizd . Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad iki 90 proc. neigiamai vertinančių instituciją vartotojų kardinaliai pakeičia savo nuomonę teigiamą, kai jų problema be vilkinimų išsprendžiama jiems priimtinu būdu (Ruževičius, 2007). 126 Policijos institucijos veiklą jos vadovybė turėtų gerinti ne tik mažais nuolatinio gerinimo žingsniais, bet ir radikaliais procesų pokyčiais. Vykstant šiems pokyčiams, vadovybė privalo užtikrinti kokybės vadybos sistemos funkcijoms vykdyti reikiamus išteklius ir informaciją. Vadovybė turėtų laiduoti, kad procesai vyksta kaip vientisa rezultatyvi ir efektyvi sistema, taip pat analizuoti ir optimizuoti procesų sąveiką. Darbuotojų traukimas kokybės gerinimo procesus yra viena iš KVS veiksmingumo prielaidų. Policijos vadovybė turėtų gerinti tiek visos organizacijos, tiek kokybės vadybos sistemos rezultatyvumą ir efektyvumą, traukdama darbuotojus ir juos remdama. Viešojo sektoriaus organizacijos kokybės sistemas diegia dėl išorinių ir vidinių motyvų. Vienas iš jų – gyti tarptautiniu mastu pripaž stamą kokybės savianalizės proceso model bei gauti trečiosios šalies (oficialiai galiotos – akredituotos ar nostrifikuotos institucijos) nepriklausomą veiklos vertinimą ir tarptautiniu mastu pripaž stamą kokybės sertifikatą. Kaip rodo tyrimai, ISO sertifikatas pagerina policijos organizacijos vaizd , padidina aptarnaujamo regiono bendruomenės ir visos visuomenės pasitikėjimą policija, išplečia tarptautino bendradarbiavimo viešojo saugumo užtikrinimo srityje galimybes ir padidina jo veiksmingumą. ISO standartų diegimas keičia visuomenės, klientų, partnerių ir pačių darbuotojų požiūr savo organizaciją. Neretai organizacijos, diegusios kokybės sistemą, pradeda atitinkamų kokybės sertifikatų reikalauti ir iš savo partnerių. ISO sertifikatas tampa tam tikru organizacijos veiklos brandos ženklu, rodančiu, kad institucija dalyvauja aukštų standartų veiklos praktikoje ir sistemingai tobulina kokybę, prisiimdama atitinkamus sipareigojimus. Kai kuriais atvejais policijos ar kitos viešojo sektoriaus institucijos KVS sertifikavimas padidina politinių ir valstybės valdžios bei savivaldybės institucijų palaikymą, tampa lengviau pasiekiami lobistiniai tikslai. Kokybės sistemos diegimas taip pat rodo organizacijos siekius sitvirtinti rinkoje ir tapti patikimu partneriu (Casadesus, 2000; Zutshi, 2004; Ruževičius, 2004; 2007). Ne mažiau yra svarbūs ir vidiniai sistemos diegimo motyvai – optimizuojama organizacijos struktūra, pareigybės ir galiojimai, tobulinami policijos veiklos procesai ir darbo organizavimas, pašalinami besidubliuojantys ar nekuriantys pridėtinės vertės procesai. Dėl to sumažėja veiklos finansinės ir laiko sąnaudos. Įdiegus kokybės vadybos model , policijos institucija tampa valdoma kaip vientisa sistema, kurios veiksmingai valdomi procesai lemia kokybiškų paslaugų sukūrimą. Kita vertus, pagerėja koregavimo veiksmų efektyvumas bei veiklos rezultatų analizės galimybės. Be to, visų lygių darbuotojai geriau suvokia savo indėl užtikrinant kokybę ir vaidmen organizacijoje, nes aiškiai apibrėžiami kiekvieno darbuotojo galiojimai. Tai gali sustiprinti darbuotojų motyvaciją, kartu ir jų lojalumą. Pagerėja organizacijos vidaus drausmė, procesų ir juose dalyvaujančių darbuotojų sąveika, konkrečiau apibrėžiamas darbų, pareigų pasidalijimas, procesai tampa tikslingesni, lengviau juos išmatuoti ir vertinti. Visa tai sudaro prielaidas mažinti išlaidas, didinti veiklos veiksmingumą, tobulinti valdymą ir kontrolę bei gerinti darbo sąlygas. Lietuvos monių tyrimai parodė, kad diegiant kokybės vadybos sistemas pagerėja vidinė ir išorinė komunikacija organizacijoje. „Šalutinis“, tačiau labai svarbus kokybės sistemos diegimo rezultatas tas, kad išmokstama komandinio darbo bei daug geriau suvokiama ir vertinama mokymų svarba (Ruževičius, 2004; 2007). Autoriai teikia tokias veiksmingos kokybės vadybos sistemos sukūrimo policijos institucijoje žvalgas ir rekomendacijas: 1) reikės netrumpo laiko tarpsnio, kol nauja kokybės kultūra paplis po visą organizaciją ir pakeis nusistovėjusią, tradicinę veiklos kultūrą. Pokyčių 127 institucionalizavimas – sąmoningai valdomas procesas, reikalaujantis pasirengimo, pastangų ir gūdžių; 2) vadovavimas – svarbiausia ir atsakingiausia veiksmingos KVS kūrimo veiklos sritis – turi būti patikėtas kompetentingiems vadybos srities asmenims. Vadovavimo principai turi būti numatyti strateginio planavimo būdu aukščiausiu vadovų lygmeniu; 3) neturint aiškios strateginio veiklos tobulinimo krypties ir vienareikšmiško kokybės vadybos sistemos tikslo suvokimo, kokybės diegimo pastangos nelaiduos visos KVS „slypinčios“ naudos; 4) kokybės vadybos sistemos tikslai ir tikėtini rezultatai turi būti nustatyti individualiai kiekvienai policijos organizacijai, atlikus išsamius tyrimus ir vardijus strategines nuostatas, susitarus dėl KVS vizijos – idealo, kurio turi siekti institucija. Svarbi sąlyga aukštam KVS veiksmingumui užtikrinti – idealizuotos vizijos nemodifikavimas ir neadaptavimas pagal esamą situaciją ir vairius galimus suvaržymus, kad būtų galima optimaliai priartėti prie idealizuoto rezultato; 5) KVS ir kitos veiklos tobulinimo priemonės turi būti grindžiamos konkrečiais, išmatuojamais, pasiekiamais ir realistiškais tikslais, turinčiais konkretų gyvendinimo terminą; 6) organizacijos aukščiausios vadovybės apsisprendimas ir aktyvus tiesioginis ar tinkamai deleguotas dalyvavimas naujos kokybės kultūros, veiklos tobulinimo, gr žtamojo ryšio ir jo koregavimo procesuose yra lemiamas veiksnys kuriant veiksmingą kokybės vadybos sistemą; 7) KVS diegimas ir tobulinimas privalo būti grindžiamas procesiniu požiūriu suvokiant, kad veiklos kokybę kuria ir laiduoja nuolat tobulinami ir susieti vieningą sistemą procesai. Pagrindiniams policijos veiklos procesams turi būti paskirti šią veiklą ir vadybą išmanantys ir iniciatyvūs jų „šeimininkai“ – procesų valdytojai, gebantys tiek veiksmingai valdyti jau suformuotą ir veikiant jam priskirtą procesą, tiek j modifikuoti, modeliuoti, užtikrinti nuolatin esamo ar naujai kuriamo proceso tobulinimą, gyvendinimą, dokumentavimą ir koordinavimą ir susiejimą su kitais procesais; 8) Didelė tikimybė, kad nepagerės policijos veiklos kokybė bei veiksmingumas, jeigu KVS kūrimo ir diegimo laikotarpiu nepakis policijos institucijos narių požiūris kokybės svarbą ir jos šiuolaikinių priemonių taikymo taką veiklos rezultatyvumui, taip pat pastebimai nepasikeis darbo santykiai, kokybės kultūra ir veiklos metodai. Aktuali visos Lietuvos policijos veiklos kokybės tobulinimo problema – diegiamų kokybės vadybos sistemų „formato“ racionalus pasirinkimas. Svarbu pasirinkti, ar kiekviename policijos komisariate kurti iš esmės skirtingą KVS, ar parengus vieningą nacionalin KVS „karkasą“ j vėliau išplėtoti ir kūrybiškai pritaikyti konkretaus komisariato specifikai. Tikėtina, kad antrasis variantas yra priimtinesnis, nes policijos institucijos yra statutinės organizacijos, kurių daugumos veiklos funkcijos ir procesai yra griežtai apibrėžti. Kita vertus, kuriant KVS privalu tiksliai identifikuoti ir dokumentuoti kiekvieno policijos komisariato strateginius, pagrindinius ir pagalbinius procesus, nes dažnai tie patys procesai būna savitai aprašomi, skirtingai interpretuojami ir ne visada tinkamu būdu gyvendinami. KVS diegimą, kasdien „naudojimąsi“ sistemomis ir vidin 128 komunikavimą žymiai palengvintų informacinių technologijų, tai yra kokybės vadybai pritaikytos specialios programinės rangos policijos staigose diegimas ir naudojimas. Autorių tyrimas atskleidė, kad šalies policijos komisariatų veiklos kokybę atspindi nuo 250 iki 350 rodiklių. Labai svarbu nustatyti, kuriuos iš minėtų rodiklių tikslinga priskirti prie sistemingai valdomų KVS indikatorių, kuriuos – prie nuolat stebimų ir periodiškai valdomų, o kuriuos – tik prie periodiškai stebimų ir analizuojamų rodiklių. Minėtų kokybės indikatorių grupių valdymo, priežiūros ir analizės procedūros yra nesunkiai standartizuojamos. Taigi straipsnio autoriai šalies policijai siūlo priimtinausią trijų etapų kelią, kuriuo siekiama nuolatinio ir sistemingo veiklos procesų kokybės tobulinimo. Pirmajame etape siūloma gerinti veiklos kokybę, gyvendinant keliolikoje pagrindinių policijos institucijų ISO 9001 standarto reikalavimus atitinkančią kokybės vadybos sistemą ir taip pasiekti bazin veiklos kokybės užtikrinimo lyg . Šiame etape institucijose būtina taip pat diegti aktyvią policijos paslaugų vartotojų pasitenkinimo matavimo ir vertinimo sistemą. Sėkmingai diegus KVS keliolikoje policijos staigų ir veiksmingai joms funkcionuojant, tai yra pasiekus KVS vairovės ir gerųjų patirčių „kritinę masę“, antruoju etapu būtų galima siekti sertifikuoti visos šalies policijos veiklą vienu bendru atitikties sertifikatu (kaip policijos staigų tinklo, valdomo centrinės policijos valdymo staigos – Policijos departamento prie VRM). Trečiajame etape siūloma siekti visų policijos veiklos sričių nuolatinio tobulinimo, remiantis visuotinės kokybės vadybos, EFQM veiklos tobulumo modelio ar jo pagrindu parengto ir adaptuoto viešojo sektoriaus organizacijų veikai tobulinti „Bendrojo vertinimo modelio“ (angl. CAF – Common Assessment Framework) kriterijais ir priemonėmis. Tuo pat metu rekomenduojama diegti ir subalansuotų veiklos rodiklių sistemą (angl. Balanced Scorecard), kuri leistų iš esmės tobulinti strateginio planavimo procesą ir padidintų policijos institucijų valdymo veiksmingumą (Kaplan, 1996; Manigent, 2008). Detaliau išanalizuosime trečiuoju šalies policijos veiklos kokybės tobulinimo etapu siūlomų diegti visuotinės kokybės vadybos (toliau – VKV) modelių privalumus ir jų teikiamas galimybes. Pokyčiai visuomenėje ir augantys reikalavimai viešojo administravimo veiksmingumui skatina ieškoti naujų sisteminių priemonių veiklos kokybei gerinti ir valdyti policijos organizacijose. Policijos veiklos kokybei ir policijos institucijos valdymui tobulinti galima naudoti verslo ir kitose srityse pasiteisinusią vadybos metodologiją atitinkamai ją adaptavus. KVS taikymo policijos veiklai gerinti ypatumus ir problemas jau aptarėme. Visapusiško veiklos kokybės tobulinimo poreikis atsiranda, kai realūs kaitos procesai yra labai spartūs, o kokybę užtikrinti siekia visa organizacijos bendruomenė ir kitos suinteresuotos šalys. Kokybės vadybos sistema efektyviai funkcionuoja tik tada, kai visos jos dalys veikia darniai ir procese dalyvauja visos suinteresuotosios grupės. Policijos veiklos kokybė tobulinama pačios institucijos ir (arba) išorinio vertinimo institucijų iniciatyva, kuria siekiama aukštesnės veiklos kokybės negu yra tuo metu. Administravimo ir veiklos kokybės tobulinimas apima naujų pasaulinio lygio kokybės modelių ir standartų rengimą bei priemonių ir mechanizmų jiems pasiekti sukūrimą. Nuolatinio veiklos tobulinimo principas organizacijoje reiškia sistemingą procesų stebėjimą ir nepaliaujamą jų gerinimą, siekiant aukštesnės veiklos, produktų ar paslaugų kokybės. Šis principas gali būti gyvendintas analizuojant ir pertvarkant veiklos procesus, sprendžiant problemas, kartojant veiklų ciklą ir kt. Šiam principui gyvendinti yra taikomi vairūs metodai, modeliai ir priemonės. Pasitelkus visuotinės kokybės vadybos (VKV) metodologiją kokybės tobulinimas pereina procesų 129 valdymo lygmen ir grindžiamas vairių tipų reikalavimais kiekvieno konkretaus proceso vyksmui ir rašais, fiksuojančiais faktinę proceso eigą. Reikalavimų ir rašų sugretinimas leidžia vertinti atitikties laipsn bei numatyti kitus tobulinimo veiksmus (Stancikas, 2004; Bruggeman, 2007; Ruževičius, 2007; Ajaif, 2008). VKV yra išskirtinę kokybės svarbą pabrėžianti vadybos teorija (doktrina) ir praktinių vadybos priemonių sistema, kurią pasirinkusi organizacija nuolat tobulėja, traukdama kokybės gerinimo procesus visus darbuotojus ir siekdama visiškai patenkinti išorinius bei vidinius vartotojų poreikius ir paisydama savo darbuotojų, akcininkų, klientų, visuomenės interesų. VKV – mokslas, organizacijos valdymo menas ir praktika, kurianti pridedamąją vertę ir vertybes tvariai vystomai organizacijai ir visuomenei (Ruževičius, 2008a). Minėtiems tikslams pasiekti naudojama suderinta daugiau kaip 100 kokybės vadybos metodų, modelių, priemonių, darbuotojų kompetencijos ugdymo sistema. Šiuo metu viešojo administravimo institucijoms ypatingą poveik daro pasaulinės globalizacijos ir ypač europinės integracijos procesai. Lietuvos narystė ES verčia minėtas mūsų šalies organizacijas kokybiškai gyvendinti Europos administracinės erdvės valstybių valdymo koncepcijas, ieškoti veiksmingų novacijų pačioje valdymo sistemoje ir geresnių darbo organizavimo ir problemų sprendimo būdų. Organizacijų veiklos kokybei ES šalyse vertinti ir tobulinti yra naudojamas Europos kokybės vadybos fondo (angl. EFQM) veiklos tobulumo modelis ir jo pagrindu parengtas ir adaptuotas viešojo sektoriaus organizacijų veikos tobulinimui „Bendrasis vertinimo modelis“ (angl. CAF – Common Assessment Framework) (Bendrasis..., 2007). Tyrimai parodė, kad šie modeliai gali būti veiksmingai pritaikomi ir policijos veiklai tobulinti (Bruggeman, 2007). Atlikta viešojo sektoriaus institucijų (tarp jų ir policijos) darbuotojų apklausa ir keliose organizacijose vesti mokymai parodė, kad didžiausi trukdžiai taikant organizacijose bendrąj vertinimo medel (toliau – BVM) yra šie: • nepakankamas VKV teorijos ir metodologijos suvokimas; • bendrųjų kokybės vadybos priemonių taikymo institucijos veiklai tobulinti gūdžių stoka; • kokybės vadybos sistemos kūrimo ir dokumentavimo žinių ir gebėjimų trūkumas; • organizacijos veiklos procesų identifikavimo, jų susiejimo sistemą ir matavimo gūdžių stoka (Ruževičius, 2008a). Kita vertus, dalis organizacijų stokoja lėšų sisteminiams mokymams organizuoti, bando sisavinti pakankamai sudėtingą ir kompleksinę veiklos tobulinimo koncepciją savišvieta, tačiau tai mažai veiksminga. Autoriai siūlo minėtas problemas šalinti ir taikyti efektyvesnius mokymo būdus – mokymąsi patyrimo būdu, diskusijų grupėse, naudojant veiklos situacijų ir modelių demonstravimo priemones, atvejo metodologiją ir kt. Naudojantis KVS diegimo Lenkijos policijoje gerąja patirtimi, ypač veiksminga ir efektyvu būtų policijoje parengti apie 20 KVS diegimo konsultantų, gerai suvokiančių policijos specialiuosius procesus, naudojančią mokymų būdą „mokytojai-mokytojams“ (angl. trainers for trainers), grupę. Šiuo atveju būtų keleriopa nauda policijos organizacijai – minimalizuojamas išorės konsultantų dalyvavimas ir galimas jų dominavimas, sutaupomi vidiniai finansiniai resursai ir ugdomos policijos staigų darbuotojų vadybinės kompetencijos. Policijos darbuotojų mokymai, be tradicinių temų, taip pat turėtų apimti ir tokias palyginti naujas sritis: 130 • • bendravimo ir „derėjimosi“ su piliečiais; bendravimo ir „derėjimosi“ su specifinėmis policijos paslaugų vartotojų grupėmis – vaikais, paaugliais, kitataučiais (užsieniečiais); • oratorinio meno mokymų; • laiko valdymo; • kokybės vadybos ir kultūros; • etikos ir protokolo; • edukacinių susitikimų; • vadybos ir atskaitomybės metodologijos ir kt. Taip pat rekomenduotina policijoje naudoti moderniausius asmenybės, kompetencijų, komandų, organizacijų vertinimo būdus, kaip pavyzdžiui „360º gr žtamasis ryšys“ ir kt. Gr žtamojo ryšio tyrimų ataskaitos išryškina individo stipriąsias puses ir tobulintinas sritis, pateikia tobulėjimo planus ir nurodo koučingo (angl. coaching) kryptis tolimesniam darbui su individu. Šiuo būdu galima vertinti policijos padalinius kaip komandą bet kuriame lygmenyje – nuo eilinių darbuotojų iki pačios aukščiausios grandies vadovų. Remiantis bendrojo vertinimo modelio (BVM) metodologija vertinamos visos pagrindinės organizacijos veiklos sritys pagal 9 veiklos kokybės kriterijų grupes ir siekiama nuolatinio veiklos tobulinimo, inovacijų, mokymosi iš organizacijų-lyderių bei savo organizacijos kitų padalinių patirties. BVM orientuotas organizacijos bendruomenės ir išorės klientų (suinteresuotų šalių) poreikių tenkinimą. Europos patirtis rodo, kad dar 1998 metais viešojo sektoriaus organizacijos pradėjo dalyvauti EFQM organizuojamame Europos kokybės apdovanojimo konkurse. Jau per 30 viešojo sektoriaus organizacijų (tarp jų ir policijos institucijų) tapo Europos mastu organizuojamo konkurso finalininkėmis ar buvo apdovanotos kokybės prizais. EFQM veiklos tobulumo modelis ir BVM gali būti taikomas visai policijos organizacijai ar bet kuriam jos padaliniui. Modelių taikymas leidžia: • identifikuoti organizacijos stipriąsias ir tobulintinas sritis pagal kiekvieną modelio subkriterijų; • nustatyti ir suderinti veiklos ar procesų sugretinimo požiūrius ar matavimo vienetus (angl. „benchmarking“); • vertinti veiklą pagal kiekvieną kriterijų ir subkriterijų balais, kurie yra suprantami ir gali būti palyginami tarptautiniu mastu; • vertinti balais organizacijos (ar jos padalinio) visos veiklos kokybės lyg , kuris gali būti palyginamas tiek tarptautiniu mastu, tiek ir tarp skirtingų institucijų šalies viduje; • sugretinti ir palyginti tarpusavyje atskirų organizacijos padalinių veiklos kokybę. • EFQM ir BVM modelių taikymo policijoje naudą galima suskirstyti tokias sritis (Ajaif, 2008; Bruggeman, 2007; Ruževičius, 2007): • palengvina suformavimą priemonių, padedančių ruošti ar keisti bendrą organizacijos strategiją ir paspartina visų lygių komunikaciją; • galima sugretinti efektyvų vadovavimą (lyderystę), veiklos politiką ir strategiją su veiklos rezultatais, kitaip tariant vertinti vadovavimo, politikos ir strategijos veiksmingumą; • galimas faktinės veiklos kokybės matavimas, remiantis siekiamybių kriterijais; 131 • partnerių, atstovaujančių vairias suinteresuotąsias šalis, traukimas policijos tobulinimo veiklas ir projektus; • struktūrizuoto konkretaus požiūrio (paremto konkrečiais faktais, duomenimis ir rodymais) organizacijos tobulinimą suformavimas; • požiūrio, kuris gali padėti policijos institucijai siekti veiklos kryptingumo, diegiant vairias su kokybe susijusias iniciatyvas, suformavimas; • metodologijos, paremtos policijos darbuotojų, piliečių ir visų kitų suinteresuotųjų šalių poreikių tenkinimu bei procesiniu požiūriu ir skatinančios tarpinstitucinę veiklą, taikymas. Tikėtina, kad tiek EFQM, tiek ir BVM modeliai ilgainiui gali tapti nuolatine ir viena iš pagrindinių ir sistemingai taikomų mūsų šalies policijos institucijų vadybai ir veiklai tobulinti ir vertinti priemone. Išvados 1. 2. 3. Policijos kokybę galima apibrėžti kaip policijos institucijų veiklos (teikiamų paslaugų) savybių, leidžiančių tenkinti aptarnaujamo regiono bendruomenės, visuomenės, valstybės ir kitų suinteresuotųjų šalių viešojo saugumo užtikrinimo poreikius bei lūkesčius, visumą. Pilietinės savisaugos plėtra, bendruomenės policijos principų diegimas, savivaldos, policijos ir kitų suinteresuotų šalių partnerystės ugdymas – labai svarbūs viešojo saugumo kokybės užtikrinimo veiksniai. Nusikaltimų prevencija ir kontrolė gali būti veiksminga tik tada, kai joje dalyvauja didelė visuomenės dalis, todėl svarbu padėti bendruomenės nariams suvokti savo vertę ir teisę apsaugoti save ir kitus, suformuoti asmenin sitikinimą, kad kiekvieno asmens veikla gali duoti teigiamų rezultatų visai nusikaltimų kontrolei ir nusikaltimų prevencijai, skatinti bei remti gyventojų, verslininkų iniciatyvas apsaugoti savo turtą, būstą ir užtikrinti asmens bei viešąj saugumą. Policijos vadovybė privalo sistemingai ir pakankamai informuoti darbuotojus apie diegiamas novacijas, strateginius ir einamuosius visos organizacijos veiklos tikslus. Kita vertus, policijos pareigūnai turėtų vienareikšmiškai suvokti ne tik savo, savo skyriaus tikslus ir uždavinius (bei taką viso „produkto” pridėtinės vertės kūrimo grandinėje – užtikrinant viešąj saugumą), bet ir gerai žinoti gretutinių padalinių poreikius ir veiklos specifiką ir gerai „matyti” bei suprasti visos organizacijos tikslus, pokyčius, gyvendinamas veiklos tobulinimo priemones, policijos paslaugų vartotojų poreikius. Visa tai galima pasiekti organizuojant sistemingus mokymus, vadovybės ir darbuotojų susirinkimus ir integruojant minėtą atskirų padalinių ir visos organizacijos tikslų ir teikiamų paslaugų specifiką diegiamą ar tobulinamą KVS. Išanalizavus užsienio šalių ir Lietuvos policijos institucijų kokybės vadybos sistemų gyvendinimo patirt , nustatyta, kad veiksmingiausiai KVS diegiama tada, kai kokybės vadybos projektą tiesiogiai kuruoja institucijos vadovybė, suformuota profesionalių vadybininkų ir policijos specialistų darni KVS diegimo komanda, bendraujama su visais organizacijos darbuotojais ir kryptingai formuojama nauja kokybės kultūra. Esant neaiškiai ar nepakankamai apibrėžtai policijos institucijos vadovybės kokybės politikai, vadovams ne sitraukiant tobulinimo procesų strategin valdymą arba tikintis, kad sistemą sukurs grupelė „ galiotų“ asmenų, kokybės sistemos gyvendinimas vyksta vangiai, ji gali nepateisinti visų lūkesčių ir jos gali 132 4. 5. 6. 7. nepriimti dalis darbuotojų. Policijos veiklos kokybę gali pagerinti vartotojų (tiek išorės – piliečių, bendruomenės narių, tiek ir vidaus – policijos darbuotojų) pasitenkinimo, poreikių, pageidavimų bei lūkesčių tyrimo ir vertinimo posistemio diegimas. Policijos organizacijoje būtina sukurti tokią vartotojų pasitenkinimo tyrimo ir vertinimo sistemą, kuri leistų „prakalbinti“ tylinčiuosius bendruomenės narius ir atitinkamai koreguoti organizacijos veiklą. Tai būtų vienas iš esminio veiklos tobulinimo šaltinių, leidžiančių didinti visuomenės pasitenkinimą policijos teikiamomis paslaugomis, gerinti jos vaizd . Policijos institucijoms siūlomas trijų etapų kelias, kuriuo siekiama nuolatinio ir sistemingo veiklos procesų kokybės tobulinimo. Pirmajame etape gerinama veiklos kokybė pirmiausia gyvendinant ISO 9001 standarto reikalavimus atitinkančią kokybės vadybos sistemą ir taip pasiekiant bazin veiklos kokybės užtikrinimo lyg . Šiame etape institucijose būtina taip pat diegti aktyvią policijos paslaugų vartotojų pasitenkinimo matavimo ir vertinimo sistemą. Sėkmingai diegus KVS daugelyje pagrindinių policijos staigų bei veiksmingai joms funkcionuojant, antruoju etapu būtų galima siekti sertifikuoti visos šalies policijos veiklą vienu bendru atitikties sertifikatu (kaip policijos staigų tinklo, valdomo centrinės policijos valdymo staigos – Policijos departamento prie VRM). Trečiajame etape siūloma siekti visų policijos veiklos sričių nuolatinio tobulinimo, remiantis visuotinės kokybės vadybos, EFQM veiklos tobulumo modelio ar jo pagrindu parengto ir adaptuoto viešojo sektoriaus organizacijų veikai tobulinti „Bendrojo vertinimo modelio“ kriterijais ir priemonėmis. Tuo pat metu rekomenduojama diegti ir subalansuotų veiklos rodiklių sistemą, kuri leistų iš esmės tobulinti strateginio planavimo procesą ir padidintų policijos institucijų valdymo veiksmingumą. Tikslinga prisijungti prie tarptautinio EFQM veiklos tobulumo model taikančių Europos policijos bendruomenės tinklo, nes tai leistų Lietuvos policijos padaliniams naudotis kitų Europos šalių policijos patirtimi kokybės vadybos srityje ir palyginti savo veiklos rezultatus ES mastu. Kita vertus, atsirastų galimybė dalytis ir keistis geriausiais praktikos pavyzdžiais bei dalyvauti tarptautinėse kokybės programose „Įsipareigoję tobulumui“, „Pripažinti už tobulumą“, „Europos tobulumo apdovanojimai“ ir kt. Rekomenduojama Policijos departamento prie VRM Štabe kurti kokybės vadybos padalin , kuris koordinuotų kokybės vadybos sistemų, visuotinės kokybės vadybos, savęs vertinimo modelių diegimą ir funkcionavimą visoje šalies policijos sistemoje. Šis padalinys taip pat būtų atsakingas už kokybės vadybos sistemos bei savęs vertinimo modelių diegimą ir funkcionavimą Policijos departamente prie VRM ir vykdytų vadovybės atstovo kokybės vadybai ir kokybės audito institucijos funkcijas. Literat ra Ajaif, M. (2008). Culture of Excellence in Some Semi Government Organizations in Dubai. Creating an Architecture of Quality and Excellence in the Middle East: Responsibilities, Challenges and Strategies, In Proceedings of the Congress. Dubai, p. 227-242. Bendrasis vertinimo modelis. Organizacijos tobulinimas taikant sivertinimą. (2006). Vilnius: Vidaus reikalų ministerija, Lietuvos viešojo administravimo institutas. 53 p. 133 Bruggeman, W.; Branteghem, J.- M.; Nuffel, D. (2007). Vers l’excellence dans la fonction de police. Bruxelles: Editions Politeia. 240 p. Casadesus, M.; Gimenez, G. (2000). The benefits of the implementation of ISO 9000 standard: empirical research in 288 Spanish companies. The TQM Magazine, vol. 6, p. 432-442. Elhussein, A. M. (2008). Quality, Competition and Public Sector Performance: A Theoretical Perspective. Creating an Architecture of Quality and Excellence in the Middle East: Responsibilities, Challenges and Strategies, In Proceedings of the Congress. Dubai, p. 556570. Implementation Guidelines for Performance Auditing Standarts. (2001). Stockholm: The Swedish National Audit Office. 98 p. Kaplan, R. S.; Norton, P. D. (1996). The Balanced Scorecard Translating Strategy Action. Cambridge: Cambridge Mass. 256 p. Manigent, A. (2008). Integrating the Balanced Scorecard with Operational Risk Management to Enhance Strategic Execution. Creating an Architecture of Quality and Excellence in the Middle East: Responsibilities, Challenges and Strategies, In Proceedings of the Congress. Dubai, p. 325-346. Peterson, M. (2006). Identifying Quality of Life Priorities for Societal Development: Using a Market Orientation to Benefit Citizens. Journal of Macro Marketing, vol.26 (1), p. 45-58. Puškorius, S. (2003). 2E koncepcijos plėtra. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 3, p. 31-38. Ruževičius, J. (2008a). Economic globalization challenges to quality of activities of Lithuanian organizations. International business development: globalization, opportunities, challenges: international scientific conference: Collection of articles. Vilnius: VU TVM, p. 87-103. Ruževičius, J. (2008b). The study of quality certification system of Lithuania. Engineering economics, vol. 2, p. 78-84. Ruževičius, J. (2007). Kokybės vadybos metodai ir modeliai. Vilnius: Vilniaus universitetas. 316 p. Ruževičius, J.; Adomaitienė, R.; Sirvydaitė, J. (2004). Motivation and efficiency of quality management systems implementation: a study of Lithuanian organizations. Total quality management & business excellence, vol. 15 (2), p. 173-189. Stancikas, E.; Bagdonienė, D. (2004). Visuotinės kokybės vadybos metodų taikymas organizacijoje. Kaunas: Technologija. 158 p. Valstybės ilgalaikės raidos strategija. (2002). Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimas. 74 p. Viešojo saugumo plėtros iki 2010 metų strategija. (2003).Vilnius: VRM. 24 p. Zutshi, A.; Sohal, A. S. (2004). Adoption and maintenance of management systems. Management environmental quality, 2004, vol. 15/4, p. 399-419. Lietuvos policijos veiklos kokybės tobulinimo galimybės Juozas Ruževičius, Rimantas Kasperavičius Santrauka Straipsnio tikslas – apibendrinti kokybės tobulinimo teorinius aspektus, pritaikomus policijos institucijų veiklai gerinti, taip pat identifikuoti vadybos priemones ir modelius, kurie gali būti taikomi kokybės vadybos sistemai (KVS) diegti, palaikyti ir veiklai tobulinti Lietuvos policijos organizacijose. Straipsnis parengtas remiantis mokslinės literatūros sistemine ir lyginamąja analize, šalies ir užsienio policijos institucijų patirties kokybės užtikrinimo srityje apibendrinimais, 134 viešojo saugumo užtikrinimo dokumentais, konsultacinio darbo, mokymų ir KVS diegimo viešojo sektoriaus organizacijose patirtimi. Straipsnyje išnagrinėtos viešojo saugumo, policijos veiklos kokybės ir gyvenimo kokybės sąsajos, išryškinti KVS ir kitų kokybės gerinimo priemonių taikymo policijos veiklai tobulinti ypatumai, pateikiamas organizacijos padalinių sąveikos ir bendrųjų tikslų „matymo“ modelis, identifikuoti Lietuvos policijos veiklos sisteminio tobulinimo galimi etapai ir priemonės. Tyrimai atskleidė, kad didžiausi veiklos tobulinimo viešojo sektoriaus organizacijose trukdžiai yra nepakankamas visuotinės kokybės vadybos (VKV) teorijos ir metodologijos suvokimas, bendrųjų kokybės vadybos priemonių taikymo institucijos veiklai tobulinti gūdžių stoka ir organizacijos veiklos procesų identifikavimo, jų susiejimo sistemą ir veiklos kokybės matavimo žinių ir patirties trūkumas. Straipsnio autoriai policijos institucijoms siūlo priimtiniausią trijų etapų kelią, kuriuo siekiama nuolatinio ir sistemingo veiklos procesų kokybės tobulinimo. Pirmajame etape siektina gerinti veiklos kokybę pirmiausia gyvendinant ISO 9001 standarto reikalavimus atitinkančią kokybės vadybos sistemą ir taip pasiekiant bazin veiklos kokybės užtikrinimo lyg . Šiame etape institucijose būtina taip pat diegti aktyvią vartotojų pasitenkinimo policijos paslaugomis matavimo ir vertinimo sistemą. Sėkmingai diegus KVS daugelyje policijos staigų bei veiksmingai joms funkcionuojant, antruoju etapu būtų galima siekti sertifikuoti visos šalies policijos veiklą vienu bendru atitikties sertifikatu (kaip policijos staigų tinklo, valdomo centrinės policijos valdymo staigos – Policijos departamento prie VRM). Trečiajame etape siūloma siekti visų policijos veiklos sričių nuolatinio tobulinimo, remiantis visuotinės kokybės vadybos, EFQM veiklos tobulumo modelio ar jo pagrindu parengto ir adaptuoto viešojo sektoriaus organizacijų veikai tobulinti „Bendrojo vertinimo modelio“ (angl. CAF – Common Assessment Framework) kriterijais ir priemonėmis. Tuo pat metu rekomenduojama diegti ir subalansuotų veiklos rodiklių sistemą, kuri leistų iš esmės tobulinti strateginio planavimo procesą ir padidintų policijos institucijų valdymo veiksmingumą. The Lithuanian Police Activities Quality Improvement Juozas Ruževičius, Rimantas Kasperavičius Summary The article aims to summarize theoretical aspects of the quality improvement used for effectiveness of the progress of police institutions and identification of the means and models of the management which can be adjusted during implementation period to support and advance quality management systems in the Lithuanian police institutions. Study methodology: the article is prepared on the basis of the system and comparative analysis of scientific literature grounded on the police institutions’ experience in quality of the related domain both in Lithuania and abroad. Providing public security has found its confirmation in documents and consulting work and the quality management systems study and implementation experience in the public sector organizations. The article considers linkage between the public security, police activities quality and quality of life, peculiarities of the quality management systems being chosen and other means of advance being applied, the model of “vision” of the aims and co-operative objectives of the units being presented, and possible stages and police system improvement means being identified. The study reveals that the biggest deviations of the improvement activities in the public sector organizations come as a result of lack of comprehension in methodology and management theory, insufficient subsidies of quality management means for skills development and identification process deficiency for the joint system entrance, and experience and knowledge measurement. 135 The authors of the article suggest the police institutions a three-stage way to constantly and systematically achieve the process quality improvement. The first stage presumes advance achievement of the quality of the activities, having, first and foremost, performed the quality management system, according to ISO 9001 standard requirements, thus having reached a new basic quality level of activities. This stage finds it necessary to implement the active measurement and customer assessment system to check the customer satisfaction of the police services and activities. Having implemented quality management system in several police institutions and having made sure it is functioning successfully, it might be possible at the second stage to long for unification of the country’s police activities certification in correspondence (as a network managed by the central management institution – the Police Department under the Ministry of the Interior). The third stage should follow permanent advance in all the areas of the police activities, based on the Total Quality Management, EFQM Excellence Model, or the criteria and measures adapted on its basis – Common Assessment Framework (CAF), aiming to improve public sector organizational activities. Meanwhile, the Balanced Scorecard System is recommended to be implemented, which might essentially improve the strategic planning process and the enlarged police institutions’ managerial effectiveness. Key words: quality of life, public security, quality management, police activities quality, ISO 9001, common assessment framework, balanced scorecard, total quality management. Informacija apie autorius Juozas Ruževičius – Vilniaus universiteto Vadybos katedros profesorius, verslo konsultantas, daugiau kaip 200 straipsnių ir 8 knygų kokybės vadybos tematika autorius. Mokslinių interesų sritys – organizacijų veiklos kokybės tobulinimas, visuotinės kokybės vadyba, studijų kokybė, kokybės vadybos sistemų veiksmingumas, tausojamoji plėtra. Rimantas Kasperavičius – Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Štabo Policijos veiklos strategijos skyriaus viršininkas, teisės bakalauras, viešojo administravimo magistras. Mokslinių interesų sritis – strateginis planavimas ir kokybės vadybos metodų ir modelių diegimas policijos veikloje. 136 EKONOMIKOS AKTUALIJOS THE ANALYSIS OF THE ISSUE OF DEVELOPMENT OF CREATIVE ECONOMY Jitka Kloudova Doctor of Social Sciences, associate professor, Tomas Bata University in Zlin, Czech Republic Annotation In recent years, a new type of competitive advantage is starting to separate. It is the competitiveness based on creativity. Although creativity and its link to learning and experience is normally considered as a condition for the emergence and spread of innovation, highlighting the creativity has become the basis for an entirely new direction with the potential of creating a new economic paradigm - the so-called “creative economy”. Currently, we have witnessed the development of a new economic sector, the creative sector, which is based on the use of new technologies and technological development. The main source of economic growth is viewed in creative workforce. Contribution acquainted with the problems of a creative economy, creative industry and creative class in relation to the theories of economic growth and points to a possible new approach and a view in relation to the limitlessness of creativity factor, which enters the manufacturing process. Key words: creative economy, creative industry, creative class, creativity, models of economic growth. Introduction Creative economy is an area that falls within the services sector. Tertiary sector currently ranks among the leading developed economies, has the largest share of gross domestic product and constitutes the highest added value here. The most significant share of GDP in developed countries in the services sector has the financial sector. At present, we can see dynamic growth in the output of creative economy and especially in the creative industries in GDP. In most advanced economies the trend moving from an industrial economy to a knowledge-based economy, information and the latest publications can be seen. The authors Richard Florida and John Howkins point to a creative economy (Florida, 2002b; Howkins, 2001). The authors demonstrate the economic benefits of scientists, artists, people with talent and abilities to come up with original, non-traditional and creative ideas that generate the highest value added in these economies. According to the results of the EU survey (Wiesand, Söndermann, 2005) the estimated number of employed in the creative sector in the EU is more than 4.7 million people, which makes 2.5% of the total workforce in the EU. For comparison, in the United States in 2000, there were 38 million people working in creative class, which is approximately 30% of the total workforce, and their income amounted to 50% of the total salaries. The terms to which creative economy is linked are creative industry, cultural industry, creative workforce, creative thinking, the emergence of creative geographic centres, etc. 138 The main objective of the paper is to analyse the issues of economic growth in the period of creative economy. The paper deals with research of the state of scientific knowledge in relation to the field of creative economy. Creative economy Creative economy has existed for centuries. It is based on the creative capabilities of individuals, and on an individual approach to solving problems. It is linked to finding new, non-traditional practices. The uniqueness of creative economy is that it relies on an unlimited resource, i.e. human creativity. A stronger impact of human creativity on economic growth appeared in the sixties and seventies in the United States with the development of information technology. At that time, the share of creative class in the total number of employees accounted for only 5%, while in 2006 it was already about 30%. According to OECD estimates, the creative industries are currently more than 7% of global GDP and in OECD countries will increase the rate of growth by 5 to 20% each year (The Institute for Prospective Technological Studies, 2006). During the 20th century American and European economies have transformed from the agricultural system to the industrial system. It was a large movement of people from rural communities to the rapidly increasing urban industrial centres. This led to extensive changes in demography, society, economy and culture. Today, America and Europe again face wide-ranging economic and cultural transformations - this time from an industrial to a creative economy. Creativity and creative economy Human creativity is currently one of the very important economic resources. The main economic resources are currently human intelligence, knowledge and creativity. In advanced economies we can observe the end of the classical industry, boom in services and expansion of the creative class (Florida, 2002b). Creativity or creative power is seen as a psychological operation in which an unconventional approach to the subject, originality, inventiveness, and initiative is applied. Finding new solutions are applied here (Nakonecny, 1995; Smekal, 2004). There are several types of creativity, which are closely related and which together operate on the development of a whole creative economy. These are: technological creativity (or invention), economic creativity (entrepreneurship) and artistic creativity (cultural creativity). Technological creativity. Technology is becoming a tool within the creative economy, which is highly used both in the media and film industry, in creating the design of products, etc. The development of new discoveries, inventions and technologies is associated with creative thinking, creative approach and promoting individualities. Technological creativity promotes economic growth and leads to raising the standard of living. Economic creativity. Economic creativity is associated with entrepreneurship, with new approaches in the development of companies, the development of new business ideas 139 and their application. Creative approach to entrepreneurship is the basis for the increasingly important future share of the creative economy in the total output of the economy. Artistic creativity. Art is becoming a major player in the creative economy. Nowadays the customer is used to high-quality design of products and high level of publicity. In the advanced economies, the arts and culture are becoming an integral part of everyday life. These three types of creativity, which mutually support one another, play a decisive role in the development of creative economy. Of course, creativity is closely linked to creativity and individuals in the field of technological, economic or artistic creativity. The development of these three components then issues into the development and growth of creative industries and supports the growth of the creative class. Creative class At present, more and more is human creativity getting ahead as a major factor in the economic growth. Human creativity is currently one of the very important economic resources. The main economic resources are currently human intelligence, knowledge and creativity. We can observe in the advanced economies the end of the classical industry, boom in services and expansion of the creative class (Florida, 2002b). At present, the ideas and knowledge as well as natural resources and financial capital are significant for the economic success. Intangible world presenting information mingles with the material world of money. There are terms used such as "intellectual capital" and "cultural industry". Florida (2002c) defined a new class of workers under the creative economy - the creative class. It is the workers in advertising, architecture, art, craft, design, fashion, film, music, theatre, publishing, research, software, staff generating new toys and computer games, working in television, radio. According to Florida, this creative class is represented by scientists, engineers, designers, architects, workers in the field of education, arts and entertainment. Their main economic function is the creation of new ideas, technologies or new creative contents. In the broader concept entrepreneurs, professionals working in the field of law, finance or health are included here. Florida also argues that the concentration of these people is the engine of the economy and the competitiveness of cities and regions (Kloudova, 2007). Creative industry Since 2001 we have seen in the work of major economists a mention of the growing importance of creative industry in the developed economies for economic growth. Sectors of creative economies are divided (Wiesand and Söndermann, 2005) into commercial, public and informal. Among the highly industrialized creative industry advertising and marketing, media, film industry, internet and mobile industry, the music industry, electronic publishing and printing, video and computer games are ranked. Among the less industrialized creative industries are activities related to the operation of museums, libraries and exhibitions. Handicraft, fashion and design are also among the 140 activities connected to the creative industry. Europe has participated in the world's production of creative industry with 29%. Three out of ten world's largest media companies are European companies (Friedewald, 2006). The Work Foundation in June 2007 published an analysis that captures the importance of creative industries for economic growth in Great Britain. The result of the analysis is that the creative industry in Britain today is one of the largest in the EU with the largest relative share of GDP. Creative industries in the UK are among the major players in the global economy (The Work Foundation, 2007). The analysis of economic growth and creative economy The search for the causes of economic growth is an analysis of determinants and conditions of the capacity of economic growth to produce goods and services. Economic development is subject to the growth of production factors. The increase in production factors can be of either quantitative or qualitative nature. In the economic literature various methodological approaches to the issue of economic growth models may be found. The approaches can be broken down into groups of basic social economic analysis, historical theory of evolution, empirical-statistical analysis and the exact model theory. Among these different approaches are also differences resulting from them. Models of growth can be divided into Keynesian models and neoclassical models. The emergence and development of theories of growth is linked to the names of T.R. Malthus, A. Smith, D. Ricardo, J. Schumpeter and others. Keynesian models of growth were created by Roy F. Harrod, E.D. Domar, M. Kalecki, N. Kandor, J. Robinson and other economists. CH.W. Coob, P.H. Douglas, R.M. Solow, J. Tobin, T. Swan, S. Kuznets, A. Maddison, P. Romer, R. Lucas and a number of other economists (Mach, 2001) contributed to the practical analysis of determinants of economic growth and the statistical measurement of long-term economic growth. Sources of growth of potential output are both in the inputs of production factors and the level of the technology used. The theoretical framework of growth accounting was developed by Prof. R.M. Solow, 1956, who divides the potential output growth as a result of the growth of capital, the growth of labour input and growth of the technology used. Coob-Douglas production function is often used (Mankiw, 2007). The new growth theory The new growth theory studies economic growth and brings concepts for finding the right solutions to the sustainable development. The emergence of the new growth theory is linked to the work of Romer, 1990 and Lucas, 1988. Their aim was to define the explicit paradigm, in which the long-term growth is determined in terms of the endogenous models, and in which the government's policy has a significant effect on long-term growth. Another phase of the new growth theory represents the explicit inclusion of research and development and imperfect competition in the model framework. Models of research and development can be 141 distinguished into two groups, the first is technological progress modelled as increase in the number of different products and intermediates (Romer, 1990), and the second focuses on the quality modelling products (Grossmann and Helpman, 1994). In the centre of neoclassical model is the accumulation of capital in time. One of the ways to explain the higher proportion of capital in income is a prerequisite for positive externalities of capital. This approach asserted the above mentioned Romer, 1986 and Lucas, 1988. The second explanation is the argument that capital is a much broader concept than the consideration of national accounts. Barro, 1992 presents the details of studies on the impact of human capital on growth. Barro and Sala-i-Martin, 1992 provided a conservative explanation for the slow convergence in their work assuming that the level of technology may be different in different countries. In their work they also seek to model its dynamics. The simplest version of endogenous growth model is the AK model, followed by Lucas’s two-sector model. In Lucas’s contribution to the new theory of growth is investment in human capital, which is an alternative to technical progress. Lucas’s work has one very important aspect, which lies in the basis of the traditional concept of human capital, in the centre of which is the internal income of individuals or families in the centre of his theory are the external effects of human capital. Romer, 1987 further developed and described this model in his work. The difference between the original and his version of the model was that the growth of knowledge is not the result of externalities of learning from the experience, but from the growth of input variability. Romer, 1990 further extended the model in the sense that companies which enter into a new intermediate sector must pay the cost of product development, which is offset by monopoly rents. Theoretically the most noticeable ways of modern growth theory are R&D models, which note also microeconomic decisions. About this issue, which links the theory of growth with the theory of monopolistic competition, and also seeks to precisely describe the process of innovation, wrote a number of authors such as Rosenberg, 1996 and Jorgenson, 1996. Creative economy and new paradigm for growth theory The new assumption in the new growth theories is that the marginal product of capital is constant rather than diminishing as in the neoclassical theories of growth. Capital often in the new growth models includes investments in knowledge, research and development of products, and human capital. The new growth theory, the theory of capital and investment, attach primary significance to the increase in investments in human capital, knowledge, and fixed capital. Economic theories are based on limited resources, production factors, thus the law of scarcity. In connection with the creative economy appears the dispute of the basic paradigm, since there is a potential of unlimited source and that is human creativity. The strategy of growth in the creative economy is focused primarily on the development of creativity as a potential of unlimited sources as opposed to targeting traditional manufacturing industries, which focus on optimizing scarce resources. Creativity reduces scarcity to satisfy requirements, therefore creativity will replace scarcity as a new paradigm in economics. 142 The modern world is more characterized by creativity than the classic models are able to explain. The classic models used to describe the factors of production such as labour and capital, but creativity is the most important factor of production, because it integrates ideas into labour and capital. In spite of the fact that creativity is imaginary, intangible and inexhaustible source, creativity leads to a surplus because it benefits from the law by increasing revenues. Creativity starts to be the basic source besides labour and capital. Without any additional provision of labour and capital can to increase production in case to add the creative ideas to work. Classical economics is based on limited resources. But from the perspective of economic growth, there are existing limited, as well as unlimited resources in the creative economy. Stagnation and decline in economic growth can usually be expected with the exhaustion of limited resources. A new paradigm for growth theory is that creativity and technological progress offer the possibility for regrouping existing resources and thus achieving sustainable development. Integrated ideas allow multiplying production. Thanks to technical progress, ideas are beginning to constitute a growing share of the capital structure. As a result of the growing share of creativity in the whole economy, a downward trend of marginal cost of all factors of production, namely labour, capital and creativity is seen. Conclusions The biggest problem in the constantly changing environment seems to remain competitiveness. This problem is solved by both companies and geographical groupings. With the development of globalization of world economy in the cities in the past several decades has developed from industry-oriented services to increasingly specialized and knowledge-based economy. In most cities in the world, globalisation has a significant impact on social and economic transformation. It is these socio-economic processes that are accompanied by the rapid movement of international capital, constantly increasing the mobility of talented people and workers, there are greater innovation needs and the need for specialized services, increasingly concentrating and dynamically developing network, connecting in the global market place local places with more remote places. World cities now face impressive economic changes taking place in the global economy. Individual countries need to distinguish that they will offer the world market specific products and creative services and therefore gain the best position possible in the global economic production chain. The countries seek for the sustainable economic development to acquire as many talented people as possible and foreign capital as well. Sustainable economic growth is strongly linked to workforce creativity. Creativity has become an unlimited source, one of the major factors of economic growth. Thanks to creativity, without adding an additional amount of capital or labour an increased output can be achieved. It is advisable to develop future research in this field in Czech Republic. 143 References Barro, R. J. (1992). Human capital and economic growth. Policies for Long-run growth, in Proceedings of a symposium sponsored by The Federal Reserve Bank of Cansas City, Jackson Hole, Wyoming, August. Barro, R. J. (2001). Education and Economic Growth. The Contribution of Human and Social Capital to Sustained Economic Growth and Well-Being. OECD, p. 14-41. Available from internet: <http://www.oecd.org/dataoecd/5/49/1825455.pdf>. Barro, R. J.; Sala-i-Martin, X. (1992). Convergence. Journal of Political Economy, April. Domar, E. (1946). Capital extension, rate of growth, an employment. Ecometrica, April. Florida, R. (2005). The Flight of the Creative Class. The New Global Competition for Talent. HarperCollins. Florida, R. (2002a). Entrepreneurship, Creativity, and Regional Development. Available from http://www.creativeclass.com/rfcgdb/articles/Entrepreneurship_Creatiinternet: vity_and_Regional_Development.pdf>. Florida, R. (2002b). The Rise of the Creative Class: And How It's Transforming Work, Leisure and Everyday Life. New York: Basic Books. 424 p. Florida, R. (2002 c). The Rise of the Creative Class. Washington Monthly, No. 5. Available from internet: http://www.washingtonmonthly.com/features/2001/0205.florida.html. Friedewald, M. (2006). Perspectives on the Creative Contens Sector. Institute Systems and Inovation Research, November. Gleaser, E. L. (2000). The new economics of urban and regional growth. Oxford University Press. Grossmann, G.; Helpman, E. (1994). Endogenous innovation in the theory of growth. Journal of Economic Perspectives, Winter. Harrod, R. F. (1939). An Essay in Dynamic Theory. The Economic Journal, vol. 49, March. Howkins, J. (2002). The Creative Economy: How People Make Money from Ideas. Penguin. 288 p. Jorgenson, D. (1996). Uncertaintly and technological change. Technology and growth. Federal Reserve Bank of Boston Conference Proceedings, No. 40, June. Kloudova, J. (2007). Creative Economy and Economy Growth. In Proceedings of the International science conference “Knowledge economy, education, science and practice”. Zlin: Tomas Bata University in Zlin. Mach, M. (2001). Makroekonomie II. Melandrium. Mankiw, N.G. (2007). Macroeconomics.Worth Publishers. Mankiw, G. N.; Romer, D.; Weil, D. (1992). A contribution to the empirics of economic growth. Quarterly Journal of Economics, 107, No. 2. Available from internet: http://www.nber.org/papers/w3541.pdf Marcus, C. (2005). Future of Creative Industries: Implications for Research Policy. Working Document EUR 21471. Brussels: European Commission. Nakonečný, M. (1995). Lexikon psychologie. Praha: Vodnář. 397 p. Lucas, R. (1988). On the mechanics of economic development. Journal of Monetary Economics, vol. 22, No 1, p. 3 - 42 Romer, P. (1986). Increasing returns and long–run growth. Journal of Political Economy, vol. 94, Is. 5, January, 1002 p. Romer, P. (1990). Endogenous Technological Change. Journal of Political Economy, vol. 98, No. 5, October, p. S71-S102. Rosenberg, N. (1996). Uncertaintly and technological change. Technology and growth. In Proceedings of the Federal Reserve Bank of Boston Conferenc, No.40, June. Smékal, V. (2004). Pozvání do psychologie osobnosti: člověk v zrcadle vědomí. Brno: Barrister & Principal. 523 p. The Institute for Prospective Technological Studies. (2006). The Creative content sector. Available at internet: <http://epis.jrc.es/Pages/Ccontent.html>. 144 The Work Foundation. (2007). Staying ahead: the economic performance of the UK\'s creative industries. London: The Work Foundation. Available from internet: <http://headshift.com/dcms/index.cfm?fuseaction=main.viewBlogEntry&intMTEntryID=3095>. Varazin, F. et al. (2004). Ekonomický rozvoj a růst. Praha: Professional Publishing. 329 p. Wiesand, A.; Söndermann, M. (2005). The creative sector – an engine for diversity, growth and jobs in Europe. European Cultural Foundation, September. Available from Internet: http://www.eurocult.org/-uploads/docs/114.pdf. The Analysis of the Issue of Development of Creative Economy Jitka Kloudova Summary World economy is an era full of changes, where creativity and innovation are the driving force behind the creative economy. Organizations and economic regions use creativity to the creation of significantly higher revenue, which increases the competitiveness of the future. The concept of creative economy is beginning to appear after 2000, particularly in the work of Richard Florida, and John Howkins. One of the preconditions of development of creative economy is sufficient creative workforce, i.e. a large number of educated people able to work as scientists, engineers, designers, architects, workers in the field of education, arts and entertainment. In the broader concept entrepreneurs, professionals working in the field of law, finance or health are included. Their main economic function is the creation of new ideas, technologies or new creative content. They dispose an unlimited production factor, creative ideas and new ideas. The new growth theories are mainly related to the work of P. Romero and R. Lucas. The modern growth theories include R&D models, which note even microeconomic decisions (Rosenberg, 1996; Jorgenson, 1996). With the development of creative economy, there is a need to define new growth models, which will be able to capture the potential of unlimited resources, and human creativity. Classical economics works with pre-limited resources and inputs. Developing creative economy, however, stands in terms of economic growth on the limited, as well as unlimited resources. New paradigm for growth theory is built on the fact that ideas are able to multiply the production. Thanks to technical progress, ideas are beginning to become significant factors of economic growth. New paradigm is based on one unlimited source, human creativity. K rybiškos ekonomikos vystymosi analizė Jitka Kloudova Santrauka Pasaulio ekonomika yra labai dinamiška, o kūrybiškos ekonomikos varomoji jėga – žmonių kūrybiškumas ir inovacijos. Realizuotos kūrybiškos idėjos didina pridėtinę vertę, kurios augimas užtikrina monių ir ekonominių regionų konkurencingumą. 145 Kūrybiškos ekonomikos koncepcija vartojama nuo 2000-ųjų metų Richardo Florido ir Johno Howkinso darbuose. Viena iš kūrybiškos ekonomikos vystymosi prielaidų – pakankamas darbuotojų kūrybiškumas, t. y. kai didelė dalis išsimokslinusių žmonių gali dirbti mokslininkais, inžinieriais, dizaineriais, architektais švietimo, meno ir pramogų srityse. Plačiąja prasme šią grupę gali būti traukti ir verslininkai bei profesionalai dirbantys teisės, finansų ar sveikatos apsaugos srityje. Pagrindinė jų ekonominė funkcija – naujų idėjų, technologijų ar naujo kūrybiško turinio kūrimas. Jie disponuoja neribotu gamybos veiksniu – kūrybinėmis ir naujomis idėjomis. Naujosios augimo teorijos yra susijusios su P. Romero ir R. Luco darbais. Moderniosioms augimo teorijoms priklauso taikomųjų tyrimų modeliai, kurie atkreipia dėmes net mikroekonominius sprendimus (Rosenberg, 1996; Jorgenson, 1996). Vystantis kūrybiškai ekonomikai būtina apibrėžti naujus augimo modelius, kurie atspindėtų neribotų išteklių potencialą – kūrybiškumo potencialą. Klasikinė ekonomika nagrinėja ribotus išteklius. Kūrybiškos ekonomikos vystymas pagr stas ribotais ir neribotais ištekliais. Modernioji augimo teorija yra pagr sta faktu, jog idėjos gali padidinti gamybos apimtis. Technikos pažangos dėka idėjos tampa svarbiu ekonomikos augimo veiksniu. Modernioji teorija pagr sta neribotais ištekliais, kūrybiškumu. Reikšminiai žodžiai: kūrybiška ekonomika, kūrybiška industrija, kūrybiška visuomenės klasė, kūrybiškumas, augimo modeliai. Information about the authors Jitka Kloudova - Associate Professor, Department of Economics, Faculty of Management and Economics, Tomas Bata University in Zlin, Czech Republic; Vice-Dean for Science and Research and International Relations, Faculty of Economy and Business, Bratislava School of Law, Slovakia. 146 THE ANALYSIS OF OPPORTUNITIES OF PUBLIC PRIVATE PARTNERSHIP IMPLEMENTATION IN LITHUANIAN TRANSPORT SECTOR Ieva Meidutė Associate Profesor, Doctor of Social Sciences, Vilniaus Law and Business College Annotation The goals of this article are to introduce the PPP model because the PPP model is not yet prevalent in Lithuania. The model including principles, structure and process is briefly described in this article. Also this article develops arguments for the choice of various Public Private Partnership arrangements taking into account various factors that affect the balance between costs and benefits of each alternative of public service provision and infrastructure development.The factors derived from the premises of the new institutional economics and theories of public finance are the nature of goods provided, positive externalities, transaction costs, management costs, risk costs, and interest rates. In the last part of the article the legal environment for PPP implementation as well as obstacles and opportunities for successful PPP projects in Lithuania are discussed. Key words: public private partnership, infrastructure, transport development. Introduction In the last two decades various countries of the world have shown a growing interest in Public Private Partnerships. A Public Private Partnership (PPP) is a partnership between the public and private sector for the purpose of delivering a project or service traditionally provided by the public sector. The goals of this article are to introduce the PPP model because the PPP model is not yet prevalent in Lithuania. The model including principles, structure and process is briefly described in this article. Also this article develops arguments for the choice of various Public Private Partnership arrangements taking into account various factors that affect the balance between costs and benefits of each alternative of public service provision and infrastructure development. The factors derived of premises of the new institutional economics and theories of public finance are the nature of good provided, positive externalities, transaction costs, management costs, risk costs, and interest rates. In the last part of the article the legal environment for PPP implementation as well as obstacles and opportunities for successful PPP projects in Lithuania are discussed. Energy and transport infrastructure facilities are seen as playing a central role reducing poverty in developing member countries (DMCs) by providing direct access to critical services and stimulating economic growth. Public Private Partnerships (PPP) support the development of infrastructure by improving DMCs ability to access resources to develop facilities at competitive costs. 147 1. Theoretical Justification of PPPs PPPs came out of the commercialization and privatization processes initiated in the 1980s in countries such as the United Kingdom, where increased private sector participation was seen as beneficial for the following reasons: • It removed conflicts of interest between the Government's role of defining policies, regulating industries, and providing outputs; • Allowed the private sector to provide outputs in competitive markets as it has strong incentives to perform due to the profit motive; • It reduced the Government's expenditure commitments which helped support macroeconomic stability, and allowed public expenditure to be reallocated towards high priority outputs in sectors such as health and education. Governments pursued this program by separating policy, regulatory and service delivery functions that were present within vertically integrated monopolies administered by public sector agencies. Policy functions such as planning sector reforms and designing regulations were transferred to Ministries, and responsibility for administering regulations assigned to special purpose, and in many cases independent, regulators. Service delivery functions were transferred to commercialized state owned enterprises (SOEs) and where markets were competitive, these firms were privatized. In many cases, particularly in infrastructure sectors, it became apparent that competition was not always feasible due to problems with economies of scale that offset the benefits of competition due to efficiency costs, and sunk costs that discouraged private investment. These issues led to the development of intermediate solutions such as PPPs that could be used to both regulate private sector providers and encourage them to commit capital for long term investment. PPPs provide a means of preserving economies of scale by allowing the private sector to compete for the market over time, rather than compete within the market. PPP contracts also provide a mechanism to ensure that risks are efficiently allocated between the public and private sectors, and there is a reasonable degree of certainty on the tariff mechanism and private sector return on investment (Freig, 2008). PPPs differ in terms of what resources they provide and the way in which they manage risks over time. Sources of resources and allocation of risks under the various PPP options are as follows: Table 1. Sources of Resources and allocation of Risks under Various PPP Options PPP Option Labor Financing Contract duration Output risk Investme nt risk Service contract Private NA 1 - 2 years Public Public Mgt. Contract Private Public 3 -5 years Public Public Operating Lease to Private Sector Private Public 5 - 15 years Public Public DBFO Private Private Public Private BOOT Private Private Private Private Source: Operations Evaluation Department. 148 1 5 -2 5 y e a rs 1 5 -2 5 y ea rs These options involve increasing levels of financial risk being assumed by the private sector service provider and increasing regulatory risk for the Government (mainly in terms of potential for monopoly). Service contracts are short term and in the context of infrastructure relates to services such as project design, or construction. Management contracts only provide private sector management expertise and no capital, and therefore they are primarily used where the Government wants to access private sector skills and technology to operate facilities. Operating leases provide private sector management expertise and no capital, and are used when the Government does not wish to sell an asset, but it is not concerned about the outputs produced by the asset (Freig, 2008; Gudelis, 2004). 2. PPP Model Design Build Finance Operate (DBFO) concessions are a primary form of PPP and they are used where the Government directly purchases the outputs, often through a standalone fund, using a fixed annuity payment plus a performance bonus, such as in the road sector. This type of PPP is relatively new in emerging economies, but it is becoming increasingly important in countries such as India. Build Own Operate Transfer (BOOT) concessions are the other main form of PPP and they are used where the Government does not directly purchase the outputs, but tariffs are typically set by a regulator, such as in the power sector. In some cases, quasi commercial SOEs may act as the offtaker for BOOT concessions. BOOTs are the most common form of PPP used in emerging economies to date. DBFOs and BOOT concessions are largely synonymous with the term PPP, and are the focus of the SES. DBFOs are used where it is difficult to manage demand risks and directly charge revenue from the public, and the Government procures the outputs from the private sector concessionaire. DBFOs are common in: • transport, particularly for secondary roads, or urban transit systems where the Government does not wish to allow the concessionaire to charge users the full costs of service; • schools and hospitals, where the Government wishes to continue to provide services, but procures the infrastructure from the private sector. Increasingly, DBFOs are being used in countries such as the UK, Australia, and India (EC, 2003). BOOT concession agreements have commonly been used in Asia to supplement capacity in: • the transport sector for air and seaports, and roads with high traffic volumes; • electricity and gas sectors for generation, distribution, and transmission; • water in a small number of cases. International experience shows that the application of a PPP model in which design, build, maintenance and financing are tendered as one task, results in better overall economy, greater innovation and better risk and responsibility allocation between the public and private parties (COM, 2005; Torton, 2006). To support the realisation of the potential benefits, it is crucial that: 149 • • the PPP tender provides as much freedom as possible with regard to design, choice of materials and execution methods. Consequently, a PPP tender will as far as possible be based on output specifications. the project risk allocation is based on an assessment of which party is better qualified to handle the individual risks. The proposed risk allocation is therefore based on an analysis of the public and private parties' ability to influence the individual risk elements (Amos, 2005). 3. Market Survey A significant contribution to the PPP evaluation has been a market survey among some domestic and foreign financial institutions and contractors. Some important input derived from the market survey: • That foreign players appear very interested in participating in the project, and that it would be an advantage if they participate in cooperation with Danish players who possess knowledge about local contract and market conditions. • That all players focus on generating more PPP projects to create a foundation of business to support investment in PPP competencies. • That the opportunity to optimise and control the project's design, construction and operating stages implies a potential cost saving of 10-15 % in addition to a reduction in the construction time of approximately one year. • That the contemplated risk allocation appears appropriate and transparent. • That the project is considered realistic and serious, not the least because the planning process is well under way and well documented. A financial analysis has been performed to clarify whether the application of a PPP model is expected to create economic advantages for county (Amos, 2005). The following key inputs were included in the assessment of expected variations between a traditional and a PPP model: • cost differences, including transaction, construction and operating costs; • differences in regards to time, at both the planning and construction stages; • differences in risk allocation, including the risks of exceeding the construction and operating costs budgets, as well as risks related to the construction period; • financing (Amos, 2005; EC, 2003). 4. Analysis of PPP implementation experience in Lithuania The implementation of public private partnership (PPP) to financing the transport infrastructure is provided in the long-lasting strategy of the development of the Lithuanian transport system (to 2025). The sector of transport, in the strategy document of the EU transport policy is separated as one of the common, in which this principle is successfully implemented, and especially accents the importance of this principle to realize the projects of Trans-European transport network (TEN-T). In the European level it is accepted, that indraft of the private capital can forward the implement of the TransEuropean transport network, which these days, is very late. The main reason of this lateness is the deficit of finance. 150 Since amount of the state budget and European Union financing is still not enough to improve state road network, protractedly maintained under conditions of insufficient financing, in the shortest possible time, it is necessary to attract additional funds. One of the possible solutions for improvement of state infrastructure objects is to attract private financial resources by signing a contract between government and private company or investor (hereafter – PPP). If we want to implement effectively the financial support of EU in the plans of transport sector and make the investment plan of Lithuanian transport infrastructure modernization we must essentially implement the PPP in the development of transport infrastructure, because the cost of transport infrastructure works has suddenly increased during the last years. This principle is widely implemented in France, the Netherlands, Germany, and also in the new members of the EU – Hungary, Poland, Slovakia, Czechia. The partnership of public and private sector is widely implemented in the world countries. PPP is implemented in the EU and other countries very often not only in the projects which are related with modernization of transport infrastructure but also and in the activity of different areas. For example, considering into account limited financing in road sector and reposing on pace of state economic growth and expected increase of road users paying capacity, the Ministry of Transport of the Republic of Latvia has accepted application of PPP projects in implementation of several projects. In compliance with the strategy of the Ministry of Transport of the Republic of Latvia for the time period until 2013 it is decided to begin work on implementation of three projects, by applying DBFM (designbuild-finance-maintain) principles, signing long-term service contracts un attracting financing of private investor: road E 77 section Riga bypass - Senite (pilot project); road E 67 section A4 Riga bypass (Baltezers - Saulkalne); road E 67 Kekava bypass. After 2013 it is planned to implement the following projects: road E22 section Priedaine Sloka; road E77 section Riga - Jelgava; road E22 section Riga bypass - Koknese. The experience of many world countries shows us that the partnership of public and private sectors can give benefit for the society and the country because the private sector during the project realization period can give public service, improve this quality or create, innovate and effectively manage the capital which is needed for this service lend. Many different models, which are implemented to solve the specifically tasks in different countries are known. The type of PPP project can be differently reliant on this size, repartition of the risk and structure of financing. In the EU policy it can not be indicated or the public authority institution must do the economical activity themselves or give it to the third part. The European Commission notes, that it is advisable to develop the PPP forms and accents that the members of the EU inform about the variable PPP forms and their problems. The policy of the EU unregulated implementation of the specific PPP form. The European Commission notes, that all PPP are reputed as public procurement or concession, and it is not necessary to create the new law instrument for all PPP agreement/contract. In recent years, the Private finance initiative has become the most important. This is the model, when the private sector during 3-5 years has invested the main sum in the object whereas the public sector has invested some part of the sum for the long time (2530 years). In this situation the private sector assumes the responsibility and all the risk to lend the public service according to pre-establish specification. Such investment of the 151 private sector, when PFI contract is used concerns 10-15 percent of all investment in the public sector in the EU. In Lithuania, only one PPP form – concession is regulated, but not directly in this field we can also assign the public procurement law. The forms are not regulated or regulated only in the common law instrument but incompletely. The typical procedure and rule of PPP can not be formulated. The coordination and maintenance of PPP projects are not performed, the information about the realization of PPP project in Lithuania and in other countries is not collected, not systemized and not analyzed. At the moment, the implementation of PPP principle is not devolved in Lithuania. The PPP projects are realized only in the municipality level. Only several ministries are prosecuting the PPP projects implementation (Ministry of Finance, Ministry of Economics and Ministry of Transport and Communications). The interest of the implementation opportunities of PPP principle are noted in the government institution. The PPP principles are widely implemented in the projects of the transport sector modernization in the EU. The principal interference of implementation of PPP principle in the development of the transport infrastructure is not performed in the Lithuania. Lithuania must quickly use the model of PPP in realizing the project of transport infrastructure modernization if it wants to reach the main goals which are to formulate in the long-lasting strategy of development of Lithuanian transport system (to 2025). If we want widely implement the PPP the political purpose is necessary. So much attention should be given for wide and systematic information of the society because such situation shows us, that business representatives get no information about opportunities to participate in the PPP projects, procedures, benefits. As the experience of another country shows, to reach the effective implementation of PPP principle we must start with neither big nor difficult projects. We can identify the common problem, that the implementation of the PPP principle to realize the project especially the project of transport infrastructure is not widely promoted: 1. Not prepared strategy of partnership of private and public sector. 2. The absence of the institution, which can be responsible for the implementation of private and public partnership sector development. This institution must select, analyze and spread the information about the realization of PPP projects in Lithuania and other countries, lend the methodical support about PPP project. 3. Lithuania doesn’t have the institution which implements the public and private expertise of PPP projects. 4. There is no clear reparation of competences between institution of public administration and agency, also there is no institution, which gives consulting and methodical support, prepares the typical form of partnership agreement, creates the method of the project preparation and the method of risk evaluation and division between the members of the project. 5. The absence of the typical procedure of PPP and no formulation of the mechanism of processes stimulation. 6. The existing base of law only partially shows the PPP forms, opportunities, processes and etc. 7. The information does not reach the society. 152 Conclusion The fundamental principle of a PPP model is to tender design, financing, construction, operation and maintenance as one task. International experience shows the following benefits of the PPP model: 1. PPP is based on an overall assessment of how to resolve a task in the most efficient manner - for example by linking together design, construction and operation. 2. PPP allows greater innovation than conventional tenders at all stages of the project. 3. PPP implies focus on an appropriate risk allocation and optimisation of the public and private competencies so that these complement each other in the best possible way. 4. PPP can help improve the quality of the service provided by offering the private partner financial incentives to control the delivery of the agreed service through the entire contract period. Experience from abroad shows that these benefits can contribute to higher public service quality without increasing the service price. References Amos, P. (2005). Public and Private Sectore Roles in the Supply and Transport Infrastructure and Service. Transport Papers, Washington. Freig, H.; Finlaysonm, B. (2008). Special Evaluation Study on ADB Assistance to Public Private Partnerships Infrastrukture Development. Asian Development Bank. 22 p. Gudelis, D.; Rozenbergaitė, V. (2004). Viešojo ir privataus sektorių partnerystės galimybės. Viešoji politika ir administravimas, No 8, p. 58-73. Guidelines for Successful Public Private Partnerships. (2003). European Commission Direktorate. General Regional Policy. Komisijos komunikatas dėl valstybinio viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerysčių ir Bendrijos teisės aktų, susijusių su viešuoju pirkimu ir koncesijomis. Briuselis. COM (2005) 569. 2005, p. 11-15. Torton, G. (2006). PPP evaluation – New motorway between Sonderborg and 45 motorway. Project report. Denmark. 58 p. The Analysis of Opportunities of Public Private Partnership Implementation in Lithuanian Transport Sector Ieva Meidutė Summary PPP is implemented in the EU and other countries very often not only in the projects which are related with modernization of transport infrastructure but also and in the activity of different areas. The experience of many world countries shows us that the partnership of public and private sectors can give benefit for the society and the country because the private sector during the project 153 realization period can give public service, improve this quality or create, innovate and effectively manage the capital which is needed for this service lend. Many different models, which are implemented to solve the specifically tasks in different countries are known. The type of PPP project can be differently reliant on this size, repartition of the risk and structure of financing. In the EU policy it can not be indicated or the public authority institution must do the economical activity themselves or give it to the third part. The European Commission notes, that it is advisable to develop the PPP forms and accents that the members of the EU inform about the variable PPP forms and their problems. The policy of the EU unregulated implementation of the specific PPP form. The European Commission notes, that all PPP are reputed as public procurement or concession, and it is not necessary to create the new law instrument for all PPP agreement/contract. Privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo galimybi Lietuvos transporto sektoriuje vertinimo analizė Ieva Meidutė Santrauka Siekdamos užtikrinti tinkamą paslaugų teikimą, valstybinės valdžios institucijos vis labiau domisi galimybe bendradarbiauti su privačiuoju sektoriumi. Partnerystės galimybėmis (viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė) valstybinės valdžios institucijos suinteresuotos, nes nori iš privataus sektoriaus pasisemti praktinės patirties. Kita vertus, šis interesas susijęs su valstybės biudžeto ribotumu. Privataus ir viešojo sektoriaus partnerystės terminas ES Komunikate nėra aiškiai apibrėžtas. Komunikate pažymima, kad visos viešojo ir privataus sektoriaus sritys (jeigu atitinka Europos Bendrijos steigimo sutarties taikymo srit ) siejamos su viešaisiais pirkimais arba koncesijomis. Paprastai šis terminas reiškia viešojo ir privataus sektoriaus lėšų skyrimą infrastruktūros objektams finansuoti, statyboms, renovacijoms ar objektų priežiūrai. Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę charakterizuoja: ilgai trunkantis viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas, pagr stas aiškiai suformuluotomis sutarčių sąlygomis, apibrėžiančiomis kiekvienos dalyvaujančios šalies atsakomybę bei rizikos laipsn . Reikšminiai žodžiai: privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas, infrastruktūra, transporto plėtra. Information about the author Ieva Meidutė, Associate Professor, Doctor, Head of Transport Management Department at Vilnius Law and Business College. She is the author of many research papers in Lithuanian and foreign publications. Research interests: transport, logistics, supply chain management. 154 INTRODUCTION SEQUENCE WITH FUNCTIONALITY THRESHOLD AND REAL OPTION Chengxin Qu Doctor, Assistant Professor, ESSEC (École Supérieure des Sciences Économiques et Commerciales), France Annotation Existing literature on introduction sequence mostly argues against introducing a low-end product before a high-end product. In this paper, we present a simple model to show when it can be optimal to introduce a low-end product first. Based on some observations in industry, high-end consumers are not only wealthier, but also more demanding in quality. With this property, introducing a low-end product first without commitment would not cannibalize the high-end segment because it does not satisfy the quality requirements of the high-end consumers. We also allow for a stochastic environment: the firm may find it valuable to retain flexibility, or the socalled “real options”, rather than make commitment about forthcoming products. With this model setup, we add a different perspective that it can be optimal to introduce a low-quality product first for purely marketing reasons. We show that functionality thresholds can play the same role as Piguovian third degree discrimination. Keywords: marketing, functionality thresholds, introduction sequence, real options, Piguovian third degree discrimination. Introduction Current literature on introduction sequence (Moorthy and Png, 1992; Krishnan and Gupta, 2001; Bhattachaya et al., 1998) repeatedly finds that, in a deterministic environment, it is not optimal to introduce a low-end product before a high-end product in the absence of “exogenous technological improvement”. Bhattachaya et al. (2003) show that it may be optimal to introduce a low-end product before a high-end product when technology evolves over time. In other words, for purely marketing considerations, introducing a low-end product first cannot be optimal because, by doing so, “the profits from the higher performance product are not only delayed by one period but also reduced because of cannibalization” (Krishnan and Gupta, 2001). This robust result is driven by the assumption that high end consumer derives higher utility than low end consumer from all products. In other words, high end consumers are “better” consumers. With this assumption, high end consumers would buy the low end product in the absence of high end product, and low end product introduced first without credible announcement would cannibalize the high end segment. However, this assumption does not hold for certain products. Consider the following example of an industrial product. Expanded polystyrene foam (EPS) is a raw material for package production (Probert and Schütte, 1999). Two types of package producers are potential clients for the EPS producer: package producers employing vacuum machines (vacuum clients) and those employing manual machines (manual clients). EPS is sold in different qualities to these two types of clients. Vacuum clients cannot use low-quality EPS; it causes machine breakdowns that make production uneconomical. Even if high- 155 quality EPS becomes unavailable, vacuum clients will simply refrain from buying. Manual clients, in contrast, can use EPS of high or low quality (and will decide on the basis of the quality/price ratio). When high-quality EPS is offered, only vacuum clients are willing enough to pay for it; they are the high-end consumers, and manual clients are low-end consumers. In this situation, low-quality EPS is sold to low-end consumers, and high-end customers do not buy it regardless of the availability of a high-end product. Another example is provided in Krishnan et al. (1999) and Krishnan and Gupta (2001) concerning capability of data processing machines: consumers need a specific capability of machines for a particular task, and will not buy machines with a capability below the requirement, regardless of price and availability of other products. This property is referred as strict downward substitutability in Krishnan et al. (1999) and reservation quality in Krishnan and Zhu (2006). Adner and Levinthal (2001) define functionality threshold as “the minimum objective performance (independent of price) that a given product must deliver in order for the consumer to consider it”. The existence of functionality threshold adds a new element to the introduction sequence literature: the high-end consumers are not only wealthier, as described in the literature, but they are also more demanding of quality. Therefore, if the low-end machine is introduced first, it is useless to the high-end users, who will not buy it, with or without an announcement about the high-end machine. Moreover, when two products are introduced simultaneously, the low-end product does not pose cannibalization threat and lead to a lower price of the high-end product. According to the literature, the optimal sequence in face of market uncertainty is unclear (Moorthy and Png, 1992). Intuitively, in an uncertain environment, introducing a high-end product after a low-end product delays the profit from the high-end segment; but, such a delay may also increase profit from this segment because of better pricing decision after observing the market’s response to the low-end product. The benefit of delay in the face of technological and market uncertainties is well-documented in marketing literature (Rosenberg, 1978; Kalish and Lilien, 1986); however, these papers do not directly address the issue of relative introduction sequence of products. In particular, in the presence of sink cost, there may be less to lose to introduce a low-end product first, in case market conditions do turn out to be unfavorable. In order to capitalize on information updates after the first product is introduced, the firm cannot make a commitment when introducing products sequentially; rather, it makes decisions on future launches after observing the market’s response to products introduced earlier. As the literature states: “commitment is harder to achieve with uncertainty” (Moorthy and Png, 1992). In the presence of high market uncertainties, it is valuable to retain flexibility, or the so-called “real options” (Huchzermeier and Loch, 2001), so that the firm can make better decisions based on their observations of the market. Regarding market payoff variability, the market’s willingness to pay is uncertain and depends on how the market perceives its style, brand, or environmental friendliness, etc, and also on the uncertain wealth level of the market itself. Consider the example used in Moorthy and Png (1992) concerning hardcover and paperback versions of the same book. If the first version of the book turns out to be very popular, it may be a good idea to charge a relatively high price for the next version. If the book is very unpopular, it may be a good idea to charge a relatively low price or simply cancel its release. Therefore, commitment 156 contradicts the real options thinking prevalent in both academic literature and business practice. In this paper, we study the introduction sequence in an uncertain market with functionality thresholds. We show that a low-end product may be introduced first, for purely marketing reasons, in a stochastic environment. 1. The Stochastic Model of Real Options Model Conception In the literature, high-end consumers are considered “better” consumers because they have a higher willingness to pay (WTP). Consequently, a low-end product threatens a high-end product but not vice versa. With functionality thresholds, high-end consumers are not only wealthier (“better”) but also choosier (“worse”). Consequently, low-end consumers cannot afford to buy a high-end product (same as in literature), but, also, highend consumers would not buy a low-end product which is useless to them. In the literature, the very fact that high-end consumers are “better” consumers makes it unattractive to introduce a low-end product first: a low-end product that is affordable to low-end consumers in the first period, prevents the firm from exploiting the higher WTP of the high-end consumers (this holds true with or without commitment). With functionality thresholds, it is not as dangerous to introduce a low-end product first. Highend consumers will not buy the low-end product even if no announcement about the highend product is made. Model Setup There are two groups of consumers, high-end consumers and low-end consumers with known functionality thresholds f h , f l , where f h > f l . Consumers will only purchase products that satisfy their functionality thresholds. Since our goal is not to study the introduction sequence in an exhaustive manner, but to demonstrate that it can be optimal to introduce a low-quality product first under certain conditions, we take product qualities as given in this paper. This applies to, for example, a situation in which a firm enters a new market with an existing product, or situations in which product qualities are set by industry standard. The quality of hardcover or paperback books can be seen as given, not decision variables. The quality of certain raw material or the capability of machines is also determined by industry standards the firms must accept. The firm has two products with qualities q h , ql that satisfy the functionality thresholds of the two segments: q h > f h , ql > f l . The two products have unit production cost of c h , cl , respectively. We will now make several other restrictive but plausible assumptions. We assume ql < f h : the quality of the low-end product does not satisfy the functionality thresholds of the high-end product and, therefore, poses no cannibalization threat to the high-end product. We further assume that the production cost of a high-end product surpasses the purchasing power of all low-end consumers and that no low-end consumer can afford the high-end product even if it is sold at cost. That is, a high-end product poses no 157 cannibalization threat to a low-end product, a property agreed to by the literature. Thus, the two segments are decoupled and cannibalization does not happen. The demand for the low-end product is described by the standard demand function Dl = bl − al pl , in which al is uncertain and can take two values: al with probability J, al with probability 1-J. The uncertainty of al can be caused by uncertain wealth level of the market or uncertain popularity of the products. Keeping al + al constant, a greater al − al means greater market uncertainty (Huchzermeier and Loch, 2001). Keeping al − al constant, a smaller al + al means a wealthier market. A greater J means that a firm is more optimistic about the market (Huchzermeier and Loch, 2001). The demand of the high-end product is also described by the standard demand function Dh = bh − a h p h , in which a h is uncertain and can take two values: a h with probability J, a h with probability 1-J. This model allows demand to change continuously with price, and captures the fact that the consumers within each segment have heterogeneous WTP. The WTP across two segments are perfectly correlated: if the market is poor in the high-end segment, it is poor in the low-end segment as well, and vice versa. If we have imperfect correlation, the conclusions will not change as long as the correlation is sufficiently high. For simplicity in analysis, we also assume that the product sold at cost would generate positive demand for target market even if the market condition turns out to be unfavourable: Dl = bl − al cl > 0 , Dh = bh − a h c h > 0 . δ . The firm has three choices to introduce two products: (a) simultaneously introduce There are two periods, the first period and the second period. The discount factor is both products in the first period; (b) introduce the high-end product in the first period, observe the market and decide on a low-end product in the second period; or (c) introduce a low-end product in the first period, observe the market and decide on a high-end product in the second period. In the two sequential approaches, the firm launches a product in the first period based on belief about a , observes the value of a , and decides on the other product in the next period based on the observed value of a . Not only is the model is easy to analyze this way, it is in fact sufficient for the purpose of the paper: to show that it can be optimal to introduce a low-end product first purely for marketing reasons. In a more general model with qualities as decision variables, there will be more results than in current paper. However, results from the current paper will remain valid because we take optimal quality levels from the more general model and define them as the given qualities in this paper. For results in this paper to be robust, the product technology and market space need to remain stable. The model does not apply to industries with rapid technology evolution or rapid change in market space. 158 2. Profits from the Three Approaches In this section, we calculate the total profits from these three approaches. Since the two segments are now decoupled due to their different quality requirements and WTP, the problem essentially becomes one under Piguovian Third Degree Discrimination (PTDD) in which “the firm decides what marketing program each segment must receive…” (Moorthy, 1984). Profit from Simultaneous Introduction When the firm introduces both products simultaneously in the first period, the profit is: E (π ) = J [ ( p h − c h )(bh − a h p h ) ] + (1 − J ) [ ( p h − c h )(bh − a h p h ) ] J [ ( pl − cl )(bl − a l pl ) ] + (1 − J ) [ ( pl − cl )(bl − a l pl ) ]. (1) The optimal price and profit can be written as: ph = * πh * bh + 2ch J ah + 2ch (1 − J )ah [b = h 2 J ah + 2(1 − J )ah , pl = + 2c h J a h + 2c h (1 − J )a h 4 J a h + 4(1 − J )a h * ] 2 bl + 2cl J al + 2cl (1 − J )al , πl π simu = π h* + π l * 2 J al + 2(1 − J )al * [b + 2c J a = l , + 2cl (1 − J )al 4 J al + 4(1 − J )al l l ] 2 (2) Profit from Sequential Introduction with a High-End Product Introduced First When a high-end product is introduced first, the optimal price of the high-end product is the same as in simultaneous introduction, and the price of the low-end product is determined after observing the market. If the market turns out to be wealthy, the profit function is π l = ( pl − cl )(bl − al pl ) . The optimal price for the wealthy market is 159 pl = ** bl + 2cl al . 2a l If the market turns out to be poor, the profit function is π l = ( pl − cl )(bl − al pl ) . The optimal price for the wealthy market is pl = ** bl + 2cl al . 2a l Considering the probability of a wealthy market or poor market, the undiscounted profit from the low-end product is πl [b + 2c a ] =J 2 ** l l l 4a l [b + 2c a ] + (1 − J ) 2 l l l 4a l . (3) Therefore, the total profit is π high = π h * + δπ l ** . (4) Profit from Sequential Introduction with a Low-End Product Introduced First When the low-end product is introduced first, with exactly the same procedure used to obtain π high , we can obtain the total profit π low = π l * + δπ h ** Where π h ** [b =J h + 2c h a h 4a h ] 2 [b + (1 − J ) h + 2c h a h 4a h ] (5) 2 . The Value of Real Options The value of real options for a low-end product is: πl −πl = ** * (al − al ) 2 bl J (1 − J ) [ 2 4a l a l J al + (1 − J )al ]. 160 (6) The value of real options for the high-end product is πh −πh = ** * (a h − a h ) 2 bh J (1 − J ) [ 2 4a h a h J a h + (1 − J )a h ]. (7) Simple algebra reveals that both values increase with market uncertainty and market wealth. 3. Comparisons of the Three Approaches In this section, we will compare these three approaches. We will outline the range of discount factors with which each approach is optimal. The range depends on the first period and second period profits of both products. Since this is essentially a PTDD ** * ** * problem, ( π h , π h ) and ( π l , π l ) become two interchangeable pairs, and the two products are, in a sense, “symmetric”. With simple algebra, we obtain the following result: ** ** * * If π h ≥ π l and π h > π l , the optimality conditions of the three approaches are given as: δ ≤ min( π l* π h* , ) ⇔ π simu ≥ max(π high , π low ) π l** π h** (8) π l* π h* − π l* δ ≤ ≤ ⇔ π high ≥ max(π simu , π low ) (here, the range of δ can be an π l** π h** − π l** empty set). π h* − π l* π h* δ ≥ max( ** , ) ⇔ π low ≥ max(π simu , π high ) . π h − π l** π h** If π h given as: δ≤ δ≥ ** ≥ πl ** (9) and π h ≤ π l , the optimality conditions of the three approaches are * * π h* ⇔ π simu ≥ max(π high , π low ) π h** π h* ⇔ π low ≥ max(π simu , π high ) π h** 161 (10) (11) If π h given as: ** ≤ πl ** and π h < π l , the optimality conditions of the three approaches are * * π l* π h* δ ≤ min( ** , ** ) ⇔ π simu ≥ max(π high , π low ) πl πh δ ≥ max( π l* π l* − π h* , ) ⇔ π high ≥ max(π simu , π low ) π l** π l** − π h** π h* π l* − π h* δ ≤ ≤ ⇔ π low ≥ max(π simu , π high ) . π h** π l** − π h** If π h given as: ** ≤ πl ** (12) (13) (14) and π h ≥ π l , the optimality conditions of the three approaches are * * π l* δ ≤ ** ⇔ π simu ≥ max(π high , π low ) πl π l* δ ≥ ** ⇔ π high ≥ max(π simu , π low ) . πl (15) (16) From the analysis, we can see that it can be optimal to introduce a low-end product first regardless whether the low-end product is more profitable or not, in the first period or in the second period. Introducing a low-end product becomes more attractive when π h * or π l ** decreases or π l * or π h ** increases. If the firm commits all prices in advance (credible announcement), there is no need to wait and the products should be introduced simultaneously. When the low-end product poses no cannibalization threat to the highend product, then the ability to charge a higher price for the high-end product in the absence of a low-end product is no longer relevant. 5. The Impact of Fixed Cost When the firm decides to launch a product, there is a volume independent sink cost, which may be quite important compared to all margins recovered from selling the product. Normally this fixed cost increases with quality, due to investment in superior equipment to accommodate higher quality (Banker et al. 1996). There is a simple way to ** * ** * represent the model with fixed cost. We still use π h > π h and π l > π l to represent the first period and second period profit after deducting the fixed cost from profits calculated in Section 4. Since the results in the previous section concerning the optimal ** * ** * approach depend on π h , π h , π l , π l only, all the results will still be valid. There is a 162 key difference though if abandoning option is exercised. When a product is not introduced in the first period, and the profit of this product in the worst case scenario in the second period is negative, the firm should abandon its launch. In that case, the profit from the product launched in the second period only contains the profit from the best case scenario. The rest of the analysis in the previous section will still hold. Note that if no abandoning option is exercised (profit is positive even in a worst case scenario), then π h ** − π h * or π l ** − π l * is not impacted by the presence of fixed cost. If the abandoning option is exercised, then π h − π h or π l ** * ** − π l increases with fixed cost. * Conclusions This paper uses a simple model to add two important elements to the introduction sequence literature: functionality thresholds and stochastic environment. In the literature, the very fact that high-end consumers are “better” (wealthier) consumers makes it unattractive to introduce a low-end product first; because a low-end product affordable to low-end consumers in the first period, prevents the firm from exploiting the higher WTP of the high-end consumers. With functionality thresholds, high-end consumers are not only wealthier (“better”) but also choosier (“worse”). Consequently, high-end consumers will not buy a low-end product even if no announcement about a high-end product is made. Due to the existence of functionality threshold, the ability to charge a higher price for the high-end product in the absence of a low-end product (Moorthy and Png, 1992; Krishnan and Gupta, 2001) is no longer relevant because the low-end product poses no cannibalization threat. The dominance of simultaneous introduction in the first period over introducing a low-end product before a high-end product (Moorthy and Png, 1992) no longer holds, because the low-end product introduced first does not appeal to the highend segment. The product launched first provides valuable information for the forthcoming product in a stochastic environment, or the so called real options. With several other restrictive but plausible assumptions, we construct the problem into a PTDD problem. The goal is not to address the introduction sequence problem in an exhaustive manner, but to offer an alternative perspective on when it may be a good idea to introduce a low-end product first for purely marketing reasons. In this model, we take product qualities as given in this paper. This applies to, for example, a situation in which a firm enters a new market with an existing product, or situations in which product qualities are set by an industry standard. When quality is the decision variable, our model states that the firm is able to avoid cannibalization if it chooses to sufficiently differentiate its products (with the models in the literature, the firm is unable to avoid cannibalization). Even though it remains unclear when the firm may find it advantageous to avoid cannibalization, results from the current paper will remain valid if the optimal quality levels indeed exclude cannibalization. We obtain the following results in this paper: 1. In an uncertain environment, the firm may find it advantageous not to make commitment and to maintain flexibility, or so called “real options”, when making introduction sequence decision. 2. Introducing a low-end product first may be the best option if it can provide valuable market information for better decision about a high-end product. The 163 more lucrative the high-end segment is, the more there is to gain from such market information update. If the benefit outweighs the loss of delaying profit from this segment, it is worthwhile to introduce a high-end product after a lowend product. 3. If there is a sink cost that increases with product quality, introducing a low-end product first implies that there is less to lose in case the market condition turns out to be unfavourable. 4. We analyze products differentiated in quality. But since the analysis is essentially a model of PTDD, the results may apply to other situations with PTDD as well, such as launching products across several geographically segmented markets. For example, launch sequence decision, the relative sequence of introducing products into Japan, US and Western Europe, is very important for multinational companies. This model may find applications in many real situations. When a firm enters new markets with existing products, there may be high market uncertainty in some emerging markets due to distinctive cultures, very different economy structures, or unreliable statistics. For example, in 2006, China recalculated its GDP and raised it by 16.7%, and in 2007, the World Bank recalculated China’s GPD by purchasing power parity and reduced it by 40%. China also has an economic structure and culture very different from the West. When introducing products into such markets, it may not be a good idea to introduce a high-end product first, since market analysis is very unlikely to be reliable. It is better to use a low-end product to test the waters first, as many multinationals have done. This is also the insight we add to existing papers which propose to delay introduction to learn more about the market: certain market information can only be learned after a product is introduced, no matter how good the market analysis is before introduction. Another application is introduction sequence into isolated markets, that is, several markets with no connection with one another. For example, the US, Europe and Japan are three major markets for iPhone, and product introduced in one market cannot be used in another; however, market information learned from one market can be used for better pricing in the other two markets. iPhone is introduced first in the US, the home market of the firm and the market with the lowest uncertainty. This model has several limitations. First, functionality thresholds, while not uncommon, do not exist for all products (books, for example). Even if functionality thresholds do exist, whether and when firms will use this property to avoid cannibalization remains unknown. Regarding market information provided by another product, in practice, there is no perfect correlation between different products. Therefore, the ability to use one product to provide market information for another product is limited. In addition, the assumption of perfect correlation and the assumption of no cannibalization in a sense contradict each other: the more similar these two products are, the more useful market information will be, but the more likely they are to cannibalize. The issue of reputation is also important: a low-end product introduced first may give the consumers the impression that it is a low-end firm and have a negative impact on future launches. Consumers may buy more than one unit: they may first buy a low-end product to try it out, and buy the high-end one or upgrade to it later on. Despite these limitations, this model shows that a low-end product may be introduced first, even if a high-end product is available at the same time, which is the purpose of this paper. 164 This study assumes no cost relationship among products. If we add a common platform, the results can be different. We exclude technology uncertainty and focus mainly on market uncertainty. Since literature on design flexibility with technological uncertainty (Krishnan and Bhattacharya, 2002; Bhattachaya et al, 1998) is already available, further study on introduction sequence with technological uncertainty is a hopeful direction. References Adner, R.; Levinthal, D. (2001). Demand Heterogeneity and Technology Evolution: Implications for Product and Process Innovation. Management Science, 47, p. 611-628. Banker, Khosla and Sinha. (1998). Quality and Competition. Management Science, 44, p. 11791192. Bhattachaya, S.; Krishnan V.; Mahajan, V. (1998). Managing New Product Definition in Highly Dynamic Environments. Management Science, 44, p. 50-64. Bhattachaya, S.; Krishnan, V.; Mahajan, V. (2003). Operationalizing Technology Improvement in Product Development Decision-making. European Journal of Operational Research, 149, p. 102-130. Huchzermeier, A.; Loch, C. (2001). Project Management Under Risk: Using the Real Options Approach to Evaluate Flexibility in R&D. Management Science, 47, p. 85-101. Kalish, S.; Lilien, G. (1986). A Market Entry Timing Model for New Technologies. Management Science, 32, p. 194-205. Krishnan, V.; Bhattachaya, S. (2002). Technology Selection and Commitment in New Product Development: the Role of Uncertainty and Design Flexibility. Management Science, 48, p. 313-327. Krishnan, V.; Gupta, S. (2001). Appropriateness and Impact of Platform-Based Product Development. Management Science, 47, p. 52-68. Krishnan, V.; Singh, R.; Tirupati, D. (1999). A Model-Based Approach for Planning and Developing a Family of Technology-Based Products. Manufacturing & Service Operations Management, 1, p. 132-156. Krishnan, V.; Zhu. W. (2006). Designing a Family of Development-Intensive Products. Management Science, 52, p. 813-825. Moorthy, K. (1984). Market Segmentation, Self-selection, and Product Line Design. Marketing Science, 3, p. 288-307. Moorthy, K.; Png, I. (1992). Market Segmentation, Cannibalization, and the Timing of Product Introductions. Management Science, 38, p. 345-359. Probert, J.; H. Schütte. (1999). BASF in China: the marketing of Styropor. INSEAD case. Rosenberg, N. (1976). On Technological Expectations. The Economic Journal, 86, p. 523-535. Tirole, J. (1988). The Theory of Industrial Organization. Cambrige: MIT Press MA. Introduction Sequence with Functionality Threshold and Real Option Chengxin Qu Summary 165 This paper uses a simple model to add two important elements to the introduction sequence literature: functionality thresholds and stochastic environment. In this paper, we present a simple model to show when it can be optimal to introduce a low-end product first. Based on some observations in the industry, the high-end consumers are not only wealthier, but also more demanding in quality. With this property, introducing a low-end product first without commitment would not cannibalize the high-end segment because it does not satisfy the quality requirements of the high-end consumers. We also allow for a stochastic environment: the firm may find it valuable to retain flexibility, or the so-called “real options”, rather than make commitment about forthcoming products. With this model setup, we add a different perspective that it can be optimal to introduce a low-quality product first for purely marketing reasons. We show that functionality thresholds can play the same role as Piguovian third degree discrimination. This model may find applications in many real situations. When a firm enters new markets with existing products, there may be high market uncertainty in some emerging markets due to distinctive cultures, very different economy structures, or unreliable statistics. When introducing products into such markets, it may not be a good idea to introduce a high-end product first, since market analysis is very unlikely to be reliable. It is better to use a low-end product to test the waters first, as many multinationals have done. This is also the insight we add to existing papers which propose to delay introduction to learn more about market: certain market information can only be learned after a product is introduced, no matter how good the market analysis is before introduction. Funkcionalumo lygmen ir reali pasirinkimo galimybi vedimo seka Chengxin Qu Santrauka Straipsnyje pateiktas paprastas modelis, kuris tyrimus vedimo sekos srityje papildo dviem svarbiais elementais: funkcionalumo lygmeniu ir stochastine aplinka. Straipsnyje aprašytas modelis parodo, kada optimalu rinką vesti žemos kokybės ir pigesn produktą. Pastebėta, kad aukštos kokybės produktų reikalauja ir juos vartoja turtingi žmonės. Tačiau aukštesnės kokybės prekės, kurių reikalauja turtingi vartotojai, iš rinkos neišstumia prastesnės kokybės ir pigesnių prekių. Mes taip pat darome prielaidą stochastinei aplinkai: monei galbūt naudingiau išlaikyti lankstumą, arba, kitaip tariant, turėti realią pasirinkimo galimybę nei sipareigoti dėl būsimų produktų. Turėdami omeny minėto modelio struktūrą, galime teigti, kad rinkodaros tikslais optimalu rinkai pateikti žemesnės kokybės ir pigesnių prekių. Straipsnyje parodoma, jog funkcionalumo lygmenys gali vaidinti tok pat vaidmen , kaip ir Pigou trečio laipsnio diskriminacija. Aprašytas modelis gali būti taikomas vairiose rinkos situacijose. Dėl skirtingų kultūrų, ekonomikos struktūros bei nepatikimos statistikos gali atsirasti rinkos neapibrėžtumas, ypač kai monė silieja naują rinką pristatydama tokių pat produktų, kurie rinkoje jau egzistuoja. Kadangi rinkos analizė dažniausiai nėra patikima, būtų netikslinga pirmiau rinką vesti naujų, aukštesnės kokybės ir brangesnių produktų. Atsižvelgiant daugelio daugiašalių monių patirt iš pradžių rinkoje reikėtų pristatyti žemesnės kokybės ir pigesnių produktų ir tik tada ją stebėti ir analizuoti. Taigi straipsnyje pateikiamas naujas požiūris: tam tikra informacija gali būti gauta tik rinkoje pristačius naują prekę ar produktą, nepriklausomai nuo to, kaip tobulai buvo išanalizuota rinka iki produkto vedimo. 166 Reikšminiai žodžiai: rinkodara, funkcionalumo lygmenys, vedimo pasirinkimo galimybės, Pigou trečio laipsnio diskriminacija. rinką seka, realios Information about the author The author, Chengxin Qu, holds a PhD in Operations Management from INSEAD, and is currently an assistant professor at École Supérieure des Sciences Économiques et Commerciales, France. 167 OBJECTIVE PREREQUISITES FOR THE STATE REGULATION OF THE ECONOMY Ognyana Stoichkovа Profesor, Doctor, Higher School of Insurance and Finance – Sofia, Bulgaria Annotation The article aims to analyze the objective prerequisites that enable the state interference on the contemporary economics with the stress on Bulgarian economy. The research is based on the historical approach analyzing the theories of state regulation role in the economy from one side and the empirical analysis approach from the other. Thus, a new role of the state interference on the economy is shown. Key words: objective prerequisites, state regulation, state stabilizer, state influence on the economy, instruments of state regulation. Introduction In the present market economy there are some social and economical problems that are independent on the market and that also require state intervention. If the concept “market economy” and “market system” are carefully studied or profoundly analyzed it will be realized that they are quite abstractive. They offer simple picture for the scene. Neither today, nor before in none countries the economy has existed only by the means of the market mechanism. Together with the market mechanism, the state control mechanism has always been used and keeps on being used even larger. In many cases the concept of “economic system” is replaced by the concept of “market system” or just “market”. However the market is not an economic system as a whole but only one of the mechanisms for co-ordination of the economic subject’s behavior. This mechanism has never been the only one to exist, even at the time of Adam Smith. At one time or another it has been used along with the state control mechanism. The dimension of their usage has been subject to changes and continues to change. Furthermore, these mechanisms lean on the traditions and habits of a certain society. Actually, the more the economic thought has concentrated over the market mechanism analysis as bringing down the essence of the entire economics, the less its conclusions and recommendations are found to be suitable for the practice. No matter how interesting the economic studies of the neo-classical school were, they remain only a search within the bounds of the pure theory, far away from the concrete economic realities. The article aims to analyze the objective prerequisites that enable nowadays the state interference on the contemporary economy with the stress on the Bulgarian economy. The research is based on the historical approach analyzing the theories of the state regulation role in the economy, from one side, and the empirical data analysis approach, from the other. 168 І. Theoretical basis of the state regulation The development of economics during the 20th century has started to materialize under the slogan “a theory that is closer to the real economic scene is needed”. The appearance of the Marxism, the “historical school” during the 19th century and especially the Institutionalism and the Keynesian economics (Keynesianism) during the 20th century have been original response to the abstract character of the economic theory. And if we discuss the individual contribution of the scientist to the economic development then we can not disagree with the statement of Paul Samuelson who has ranked Adam Smith with Karl Marx and John Maynard Keynes only. The emphasized economists do break-through in the researches of the pure market mechanism and are the ones to take a look of the economics in a wider aspect as they have managed to see that the economic science develops not only under the influence of the market “invisible hand”. This notion of the role of the state at a certain degree is a consequence of the widespread work of Adam Smith “An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations” (1776). In that work he has tried to prove that “…the market and its “invisible hand” are the best tools to ensure economic growth and public prosperity. On the market the contractor chases its own benefit and directed by the “invisible hand” acts in order to achieve a goal that has not been part of his intentions before.” (Smith, 2006). For that reason the state by no means does not have to implicate in the regulation of the economic processes. It is more than obvious that the economy is not a self-regulating market system and even in the mechanism of its control, the presence of the “visible hand”, i.e. the processes of conscious regulating the economic subjects’ behavior, more often can be noticed. The conscious coordination of the economic behavior is accomplished by state control first but is not reduced only to that. In this mechanism along with the state there are other elements that play certain part. According to the terminology of John Galbrait these elements are called the techno-structure. Many of these elements have a non-state character and are different formations that originate from the employers as well as from the hired workers. 2. Factors contributing to increase of the state role in the economy The proportion of the structure elements in the economy coordinating mechanism has changed towards increase of the relative part of the conscious control. And even though this process, as well as the other economic processes, is accomplished not in continuous but in wavy form, there are facts that accelerate a certain tendency. The research-workers have started to pay more attention to these factors and even have separated the following ones as basic: • Real perspectives of depletion of the Earth’s non-reproducible resources; • The growing threat of ecological disasters; • Uneven and irregular distribution of the natural resources and the complexity of the demographic problems. An economy that leans thoroughly on the market mechanism is incompetent to control the consumption itself. And this mechanism becomes more useless in its capacity of a regulator of the economic life. 169 As a whole all the modern and contemporary theories that develop the problem of the state’s economic role in the circumstances of market economy are disposed between two conceptions. These two conceptions might be considered as an expression of extreme positions. This is, on one hand, the new-Keynesianism – defends the expansion of the state intervention in the economy and on the other hand the neo-classical models that call on gradually reduction of the state control. All other theories essentially are certain synthesis of the mentioned above extreme positions. The beginning of these theories proceeds from the criticism of the two contrary approaches to the dimensions, boundaries and the methods for state regulation of the economy. In the advanced countries with mixed economy the state role in the economy’s functions is not the same. It differs in dimensions, structures and the state’s methods for influence of the economy as well as in society’s willingness to accept and support such state intervention in the economic life. These differences are conditioned by many factors of objective material nature and also by the influence of the traditions and certain concepts or mentality of the society. Notwithstanding the specific character of the economic, cultural, national and historical development of the various countries where the mixed economy operates well to some extent and notwithstanding the economic theories that these countries prefer, the economic role of the countries might be presented in the light of the following most significant functions (Wolf, 1993): • Elaboration of economic legislation, securing the legal fundamentals and social climate, that contribute to effective operating of the market economy; • Support of the competition and securing the function of the market mechanism; • Redistribution of the incomes and the material wealth that are orientated to solving the social problems of the country; • Regulating the distribution of the resources for modification the structure of the national product/domestic product; • Stabilizing the economy under the conditions of economic juncture variation and also stimulating of the economic growth; • Enterprising activities of the state. All these functions on one hand are orientated to support and alleviate the market economy function and on the other hand to regulate and rectify the market system activity including neutralizing of its negative sides as well. For the experience of all the countries with mixed economy those tendencies are not only peculiar but also the fact that the state has economic role and serves its purpose as being part of the market system mechanism itself using its regulative tools and leaning on its regularities without ignoring them. The listed state economic functions are proof that its economic role is not reduced only to manage the state enterprise in the economy, but also to enterprising activities within certain group of companies that the state owns. The state economic role involves economy control activities as a whole and also all its sectors as a united system. Therefore, the restitution and the privatization as a rule that mean quantitative reduction of the economy state enterprise might be accompanied with decrease of the regulating state role as well as with consolidation and expansion of the economic function fulfilled by the state. Regarding the enterprising functions executed by the state it has to be considered that in the advanced countries these functions are not decisive when related to economy state 170 control. The restitution, especially in the shape of privatization, leads to reduction of this function, even if it leads to shortening of the economy state enterprise whereas the state serves as a contractor. The experience of all the countries with mixed market economy serves as a proof for insufficient effectiveness of this economic sector. Its existence in most cases is caused by non-commercial motives but not by motives for profit and economic effectiveness. The state enterprise covers certain niche in the economy which is not attractive to the private enterprise that is guided by motives of commercial benefit only. The state strives for turning the market economy into ecologically safe one, guaranteeing the social and economic rights of the citizens, organizing the development of the science and technique progress, improving the structure and regional disproportions, ensuring the effective development of the international economic affairs. The state performs all of these activities thanks to the presence of the special state enterprise in the mixed economy as a combination of structures for its direct participation in the processes of manufacturing, distribution and exchange. The market economy mechanism is not able to embrace all the aspects of the economic system and to obey them to its laws. There are such branches and spheres in the economy of each country which are unable to develop themselves according to the market laws or their effectiveness in such conditions is short. As the world experience proves, it refers to the manufacture of the so called public commodities and services as well as the regulation of the external effects (Brown et al., 1998). No matter how the problem of the state intervention in the economy is evaluated, it is generally acknowledged that the external effects control and the supply of the nation with public commodities and services should be executed by the state. In all the advanced countries the state undertakes the development of such spheres as national defense, protection of the public peace, government and the satisfaction of the public needs for services in these branches. The state undertakes in its hands also the building and the running of the multiple communicational networks as well as the united energetic system. The educational and the public health services more and more operate on state funds’ account even though the results from the activity of these branches cannot be entirely considered as public services due to the reason that they combine features of both – public and individual commodities and services. State’s part in public needs satisfaction for commodities and services is not brought to the point that they have to be compulsory produced by the state enterprise. At the same time the state stimulates their manufacturing in the private enterprise companies and buys the commodities and services out of it. In the contemporary conditions the state part in connection with the necessity of providing society’s ecological safety grows up. As using more and more natural resources in the economic process the private enterprise does not restore all the consequences from the their exploitation. Thus, the private enterprise shifts part of its own duties to the society. Even more, by following only the market laws, the enterprises do not stop at the commercial exploitation of the non-reproducible national resources. And only the state intervention contributes to restore of the caused harms related to the using of the natural resources and also prevents the involving of the non-reproducible natural wealth that threatens people’s health in the economic process (Fischer et al., 1988). 171 The dimensions of the economy state enterprise, its branch and regional structure are under the impact of great number of factors which are quite variable. The mission of the state regarding this economic sector is to maintain it in optimum proportions which enable the striving for high economic effectiveness to be combined with the social responsibility to all the society’s circles and groups. At the entire peculiarity of the economic mechanism of the state enterprise companies’ operating, the market mechanism should lay in its basis. The market mechanism’s practice in the countries with advanced market economy proves that this mission is possible. Of course its resolution in countries of transition economy is connected to considerable and specific obstacles. They are determined by the fact that the market mechanism does not reach yet the necessary extent of impact in these countries. Also the state enterprise is not a product of long term operations of this mechanism but develops in the course of state economic system transition into a system of mixed market pattern (Musgrave et al., 1989). The specific character of the state enterprise in countries like Bulgaria is determined by the extended absence of advanced private enterprise, limitation of the population’s financial resources and the enterprising structures, the break-up of the traditional external and internal economic affairs and the sudden starting conditions aggravation of the transition to social orientated market economy. All this enforce the necessity of more active state enterprise participation in the support of the transition as compared to the world practice. For that purpose the most acceptable legal and organizational states for state enterprise’s function has to be updated and seek. Joint-stock forms, which give chance to the enterprises to separate from the state administration, have been the most effective ones in the practice of advanced countries. In all the advanced countries, essentially, the right of the state executive authorities to control directly the property of the subordinate enterprises has been rejected. Thus, the state turns straight to direct enterprising activity in order to supplement the market system in those spheres where the market is unable to satisfy the public needs. In cases like these the state makes up the free economic niches on the market. Emphasizing the significance of this function in the conditions of transition from market to mixed economy, the state role reduces in a number of other economic functions. Moreover, the state economic activity switches to the implementation of economic stabilization and distribution processes regulation. The state stabilization function assumes the securing of the market mechanism normal function. In the advanced countries this has been reached by applying complex tools in the struggle against monopolization, inflation and unemployment. As their experience indicates, the market mechanism doesn’t possess immunity against these “diseases” that sharply reduce the effectiveness of the economic processes, even to their entire disorganization. The solution to these problems is possible only on condition that the state determines as its main assignment the de-monopolization of the economy. As it is well-known the monopoly is inevitable product of the market structure functioning. This is the reason why with no state interference the monopoly causes enormous damages to the market structures and collapses the fundamentals of their existence. In the developed countries the State has been trying to restrict the monopoly tendencies since long time and endeavoring to prevent the economy of its influence. On contemporary point of view this 172 policy embraces such scales that it is entirely legal to explore de-monopolization as intransient state function. The effectiveness of the de-monopolization presumes that it is based on building a market with sufficiently branched corresponding infrastructure. From another point of view, it depends to a not inconsiderable degree on discovering optimum coordination between the policy, legal regulations (antimonopoly legislation) and organizational mechanisms that ensure their realization. The distribution function takes the most significant place amongst the state duties in all countries with market economy. It aims to eliminate the considerable differences in the income of separate social groups of the population. These distinctions arise as a result of self-regulation mechanisms inherent to the market economy. The specificity in the function of these mechanisms is that in certain period of time part of the population is not able to provide normal life standard. Market laws are quite harsh and even cruel. Besides, not always and compulsory they compel the guilty to suffer. The state executes the distribution functions in order to provide to all the members of the society a worthy life and thus to keep a secure social atmosphere and balance, without permitting social conflicts and cataclysms. Without going into details of the state distribution function as it can be an object of autonomous analysis, we need to indicate the transformation which it underwent through the transition from planned to mixed economy. In the first case the state is fully engaged with the function to allocate all the income. Essentially the state is occupied with this function since the phase of forming the primary incomes. In fact, it has a main role since the beginning of the process of income formation and allocation of every member of the society. Only the income in “grey” economy and in the sphere of individual work activity is formed and allocated without state direct influence. The functions of the state in subsequent income allocation is not that important anymore as it solves almost all its assignments related to income formation in the process of its primary allocation. In the second case, the contents of this state function turns out to be something else. Instead of the primary income allocation, which is accomplished on the base of market principles and laws and without the state interference, it executes distribution function as re-allocating already received income. Thus, the market turns to be a priority in the distribution environment, while the state concentrates its efforts on reallocation of the income and restricts its influence from primary distribution mainly by developing relevant legislation and following those regulations. Essential changes have occurred during the transition from planned to mixed economic system. Not only the functions and tendencies of the state make influence on the economy, but also the influence methods themselves. As it is well-known, there are two main groups of methods in state regulations – direct (administrative) and indirect (economic) (Wolf, 1993). Nonetheless that in a number of cases this classification proved to be at certain degree conditional, as a whole its usage is appropriate in analyzing particular issues. 173 3. State regulating role in the Bulgarian economy The specificity of the administrative methods lies in the fact that they are complex of compulsory for fulfillment state requirements and instructions with regards to subject of economic activity. The indirect methods suppose state influence to the economic interests of those subjects. Affecting them by implementation of behavior frames where their activity can be advantageous or disadvantageous. The core of these methods reveals that the administrative ones significantly restrict the freedom of the economic choice and that even sometimes it is excluded. At the same time the economic methods grant an entire freedom of choice to the economic subjects without limiting them. Moreover, the indisputable advantage of the economic methods over the administrative ones becomes apparent. The economic experience of all modern developed countries where the market economic principles are spread, witnessed to the implementation of the state economic functions mainly by the usage of the indirect methods. Hence, the transition to such a system means switching from administrative methods of government and regulations to economic ones. In parallel to this, regarding the entire importance of the indirect methods and their more increasing significance, this transition takes time. The process of mixed market economy formation often force the functioning of administrative methods for certain period of time in some spheres where they are not typical. For instance, they apply in the sphere of price-fixing as well as in the sphere of foreign economic activity. There are some spheres where the administrative methods are efficient enough and because of that their execution is not only desirable but necessary. This can be detected in monopoly market structures, in provision of ecology security and preservation of reproductive natural resources, in elaboration of important state standards, in health services and education, in protection of national interests and etc. The administrative methods are not inferior so far as they go, but only when they are economically ungrounded and when they have been applied in fields where the market methods operate successfully. The analysis of the developed countries’ experience draws the attention to one sufficient feature which indicates the scale change and the depth of state economic regulation. At first sight, the scales and intensity of the state interference in the economy increases. This tendency is peculiar for the developed countries since almost a century. During the World Wars the state role was inevitably raised due to the extraordinary circumstances, which are not related to natural development of the economic and social processes. But even without them, the general tendency towards the increase of state economic role in the past century is observable. Despite all, searching for some general regularity for the extension of the state economic role in the economic development process is barely legal. After the World War II similar tendency can not be observed always and everywhere. In many countries a huge complex of measures related to expressed in denationalization and privatization of state enterprises was implemented subsequently and successfully. More typical is that the alterations in the intensity of the state interference in mixed economic systems indicate periodical character. In some periods of time this state interference increases but in others – it is reduced. However, the necessity of state regulation has always been needed when it 174 comes to the question of countries with mixed economy where the state sectors influence is compulsory. The social goals of the state economic policy come to the fore in countries social market economy. Ones of the most widespread social goals of the state economic policy are the economic freedom and the economic equity. The economic freedom is considered to be a freedom for choosing the forms and kinds of economic, enterprising activities, the distribution and usage of proper resources, acquisition and selling of the properties, the behavior at the market, participation in tradeunion activities. The state is in a position to have a course of economic freedom limitation for the particular object of the economic activity. When we discuss the economic freedom as a state economic policy goal we do not mean a freedom that is close to anarchy or unconditioned freedom but such level of freedom that is necessary for effective operating of economic system and for achieving the state policy economic goals. There exists a clear connection/relation between the economic freedom and a variety of other quantities in the individual countries. The most important one is the relation between the freedom extent and the level of prosperity in a certain country. The higher the extent of the economic freedom is, the higher the level of the Gross Domestic Product per capita of the population is. Exactly this higher GDP growth creates impressive cycle that actuates further elaboration of the economic freedom. The Table 1 data for the economic freedom index in Europe in 2007 flatly displays that Bulgaria takes the 29th place in Europe and is under number 62 in the World according to the economic freedom index. Countries like Romania, Greece, Poland, Turkey, Russia and other EU countries or such that apply for EU membership. Notwithstanding the economic freedom index convention, it serves as a eloquent proof for the development of economy were the regulative state intervention does not limit the objective market principles but gives expanse to their activities. The economic freedom index in actual fact synthesizes the combined actions of the economic and administrative regulators/controllers such as the freedom of the business, trade, monetary, investment and fiscal policy, governmental freedom, financial freedom, corruption business environment, the work load and the right of property. 175 5 6 7 15 16 17 19 20 21 22 25 27 30 31 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 32 35 40 19 20 21 41 42 43 44 45 58 60 62 66 67 71 81 83 87 94 109 115 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 120 125 145 39 40 41 Property Rights Freedom from Corruption Labour Freedom 12 13 14 Fiscal Freedom Governme nt Size Monetary Freedom Investmen t Freedom Financial Freedom 2 3 4 Trade Freedom 7 8 9 Great Btitain Ireland Luxemburg Suisserlan d Estonia Denmark The Netherland s Iceland Finland Belgium Germany Cyprus Sweeden Lithuania Austria Spain Norway Czech Republic Armenia Georgia Slovak Republic Latvia Malta Portugal Hungary France Slovenia Italy BULGARIA Albania Romania Macedonia Moldova Turkey Poland Greece Croatia Bosna & Herzegovi na Russia Ukraine Belarussia Business Freedom 1 Economic freedom Ranking 2006 6 Country Economic freedom 2007 Ranking 2006 Table 1. Ranking of the countries according the Economic Freedom Index according to 10 specific kinds of freedoms 81.6 -0.7 92.1 76.6 74.6 54.2 79.3 90 90 90 86 82.7 81.3 79.3 79.1 0.1 -1.0 -1.0 92.8 90.0 83.3 76.6 76.6 70.0 81.1 81.1 78.6 73.1 73.1 68.6 85.1 85.1 83.6 90 90 70 90 90 70 90 90 90 74 85 91 60.4 70 78.4 78.1 77.6 77.1 2.2 1.4 0.1 80.0 95.3 88.3 76.6 76.6 76.6 89.7 55.2 65.8 66.8 32.1 47.8 83.0 86.8 87.0 90 80 90 90 90 80 90 90 90 64 95 86 51.2 74.7 59.2 77.1 76.5 74.5 73.5 73.1 72.6 72.0 71.3 70.9 70.1 69.7 -0.6 0.9 0.3 -0.5 -0.2 -1.4 -0.1 -0.1 0.3 -0.7 -0.3 94.1 95.3 90.8 88.2 70.0 95.0 86.4 79.8 77.1 97.0 61.2 74.0 76.6 76.6 76.6 76.6 76.6 76.6 76.6 76.6 79.2 76.6 82.4 75.4 62.2 74.3 87.8 53.6 91.0 66.9 70.1 66.1 79.9 50.3 39.0 41.2 48.0 54.9 31.5 76.6 40.5 63.6 45.9 52.7 82.9 89.7 80.0 81.5 84.7 85.2 81.2 85.7 78.6 82.6 86.2 60 70 90 90 70 80 70 70 70 50 70 70 80 80 50 70 70 80 70 80 50 80 90 90 80 90 90 90 50 90 70 90 70 97 96 74 82 57 92 48 87 70 89 43 69.9 53.4 70.5 54.6 70.0 52.0 60.1 46.8 52.7 51.1 77.2 69.4 68.7 68.4 -5.1 3.9 -0.8 84.5 78.9 71.1 75.6 61.8 76.6 93.1 94.2 93.0 91.6 91.3 60.8 79.7 77.9 76.7 60 60 70 70 70 80 30 30 50 29 23 43 80.9 99.9 62.5 68.2 67.8 66.7 66.2 66.1 63.6 63.4 62.2 61.3 61.3 60.8 59.5 59.3 58.8 57.6 55.3 54.7 -1.0 -1.6 1.1 -0.9 0.9 0.1 0.7 -2.1 -0.6 2.3 0.2 -0.1 0.9 -2.8 -0.5 -0.9 -2.2 76.8 70.0 79.6 71.2 86.1 74.2 73.7 66.9 56.1 70.9 60.9 70.0 67.4 56.1 70.2 53.8 53.8 76.6 76.6 76.6 76.6 76.6 76.6 76.6 60.8 63.2 74.0 73.4 74.4 76.0 76.6 76.6 77.8 70.2 89.3 74.0 79.6 79.2 64.2 69.7 68.5 91.3 91.5 91.7 90.0 90.4 79.4 79.1 74.5 79.9 90.0 69.2 42.2 49.6 41.8 32.0 56.8 46.4 65.6 77.7 74.9 67.8 71.7 69.9 55.3 45.3 36.5 45.6 74.1 79.2 80.2 76.6 81.3 79.0 80.8 75.7 80.7 69.7 91.1 68.0 70.2 80.3 78.3 79.3 81.1 70 50 70 70 50 70 70 60 60 50 50 30 50 50 50 50 50 70 70 50 60 60 50 60 60 70 60 60 50 50 50 40 60 60 50 90 70 70 70 50 50 30 30 30 30 50 50 50 50 30 10 42 66 65 50 75 61 50 40 24 30 27 35 35 34 43 34 29 64.1 60.0 46.0 66.1 65.9 48.7 57.6 71.5 60.6 61.4 58.1 45.4 45.4 56.2 48.5 52.0 57.3 54.0 53.3 47.4 -0.3 -2.2 -1.2 66.6 54.0 54.5 62.6 72.2 62.2 86.3 89.1 87.9 71.6 61.9 66.9 62.8 68.4 61.4 30 30 20 40 50 10 30 30 20 24 26 26 66.2 51.8 64.7 Source: www.heritage.org/index. Tim Kane, Kim R. Holmes and Mary Anastasia O`Grady (2007). 2007 Index of Economic Freedom (Washington D.C. The Heritage Foundation&Dow Jones, Inc. 2007). 176 The history of economic development even, in a country like USA where the stereotypes of classic free market are sufficiently steady spread and the market is not occupied with direct state interference, also disproved the myth that it dues its growth to the unlimited freedom of private entrepreneurship. In his analyses, the prominent American historian A. Schlesinger, Jr. (1986) emphasizes that the state interference does not encumber, but just the opposite, foster the economic growth of the country, started in the 30s in the last century when it became a necessity. So the question was only in searching for the right degree of this interference, which was considerably disparate due to different reasons. “The tendency in state interference in economic – defines A. Schlesinger, Jr. his conclusion – is tradition, an American one and has its deep roots in the national history, being inextricably bound up with the names of our most famous state figures and reflecting the American spirit and national character as well as the competing tradition of unlimited freedom of personal interest and private entrepreneurship“ (Schlesinger, 1986). According to A. Schlesinger, Jr., the first reason for the scale expansion of the state interference in economics inclines to the endeavor of adding more humane character to the contemporary society, based on the competition, i.e. to guarantee even rights for all members. The second reason, directly connected to the first one, is the understanding that preservation of democracy is impossible if the owners of the huge capitals and fortunes concentrate in their hands bigger power than democratic State. The third reason is proved with the fact that the State interference in the economic life is always strengthened by the intensity of chronic hindrances in economy, originated by different circumstances. Under pressure of this factor “The New Deal” from Franklin Roosevelt has been elaborated. “The New Deal” has been summoned to build state stabilizers in the market economy, which have been designed to defend it from depressions. The fourth reason refers to the feasible social concussions that will lead to destruction of the system itself. Precisely this policy of state social responsibilities for the fate of all individuals and which has not indicated by the social revolutionary theorists, has not allowed to all prognoses of the middle-class collapse shouldering the burden of its own contradictions, to come true. Eventually, the state interference in economy remains vitally needed for preservation of society’s moral principles as “the degree in which the religion loses its influence over the society and the way the personal interest principle commences to take dominant status, the moral support of the whole market system shakes” (Schlesinger, 1986). These general conclusions might be illustrated with a specific data from Bulgarian economy in the last years. A summary index of the reforms in the economy is the Gross Domestic Product. The general expenses drop towards the Gross Domestic Product is impressive as in 2006 they have reached their lowest level for the entire period (37, 2 %). With backing the incomes at relatively fixed levels the budget surplus increases. This resource might be used for decreasing of the tax burden. 177 Figure 1. Social security, assistance and attention expenses (% out of the GDP) (Kostadinova et al., 2007) The biggest part of the GDP in percentage take the social security expenses, aid and attention. This, actually, is normal, considering the shortage of resources in the insuring funds, the unemployment level and the generous sometimes social payments as well. Nevertheless, there is a drop of these expenses in the last 3 years which is a good tendency if it keeps that way. By examining the entire period from 1998 to 2006 a light increase of these expenses might be detected. Figure 2. Defense and security expenses (% out of GDP) (Kostadinova et al., 2007) The second place, as a budget share, is taken by the defense and security expenses. This is not typical of small countries like Bulgaria. In this sphere there is also light 178 decrease available in the last years, but really far away from the real possible one. It covers the expenses for the police and legal system. These expenses seem to be quite ineffective considering the insufficient property’s protection in the country. Figure 3. Economic activities and services budget’s expenses (% out of GDP) (Kostadinova et al., 2007) Another interesting fact is the third largest share of the budget’s expenses in percentage out of GDP namely the expenses for economic activities and services. To this group belong the various programs, projects, and subsidies for the agriculture, energetic, transportation and other industries, as well as the expenses for infrastructure. They have been 4,5 % out of the GDP in 2006 and have relatively permanent size. This fact means that the state is sensibly at some economic spheres which are not typical for it, instead of giving chance to the private enterprise to bear the expenses, investments and the management of these activities. On the other hand this serves as an opportunity for availability of corruption, accomplishing non-effective expenses and the impossibility to decrease the tax burden due to the necessity these expenses to be financed. Figure 4. Budget’s expenses for general state services (% out of GDP) (Kostadinova et al., 2007) 179 A growth of the expenses in the general state services sector for the period 2004 – 2006 is available. This simple fact means that the present government spends more money on administration and services. It proceeds from the increase of the state clerks’ numbers firstly and then – the incomes policy, which uses as a tool the salaries from the budget’s sphere in order to influence over the ones in the private enterprise. The indicated data is the reason for the specific conclusions regarding the extent of the state intervention in the economy and its effectiveness. • The decrease of the expenses in certain economic spheres does not stimulate the government to decrease sensibly the highest taxes – the ones on the labor. This is the reason for the social expenses in the budget to be the highest ones and to not decrease in the years. • A serious resource for decreasing the tax burden is available. This resource is the increase of the expenses effectiveness and the decrease of the budget surplus. • The high expenses of the governments are not equal to the equitable society. The sizeable expenses mean high taxes, big role of the government in distribution, and restriction of the citizen’s individual freedom. In many of the countries with sizeable governmental expenses the low-productive majority lives on the high-productive minority’s back and this minority finances the government expenses. The analysis of the state economic role in conditions of mixed economy is determined by the fact that the state and the market are imperfect as institutions for regulation of the economic activity. Their imperfectness is defined as such because both institutions are limited in their possibilities to influence the economic growth from one side while from another, even in the frames of their inherent abilities, these institutions can not fulfill their function ideally. Therefore, the world economic practice uses them together in their capacity of a factor for economic growth. Conclusions The results obtained from this research are the following: 1. The general conclusion made after analysing the main theories of government interference in the economy is that the economy needs a macroeconomic regulation. Wars, the existence of monopolies and unfair competition are among the main prerequisites charge this process actual. 2. On the base of the empirical data concerning Bulgarian main economic indicators, the higher the extent of economic freedom index, the higher becomes the level of prosperity. References Smith, A. (2006). The Wealth of Nations. Sofia: Rata. Schlesinger, A. Jr. (1986). Cycles of American History. Houghton Mifflin. Brown, C.V.; Jackson, P. M. (1998). The Economy of Public Sector. Wolf, Ch. Jr. (1993). Markets or Governments: Choosing between Imperfect Alternatives. MIT Press. Galbrait, J. (1967). The New Industrial State. 180 Keynes, J. M. (1973). The General Theory of Employment, Interest and Money. The Royal Economic Society. Musgrave, R. and P. (1989). Public Finance in Theory and Practice. McGraw-Hill Book Company. Fischer, S.; Dornbush, R.; Schmalensee, R. (1988). Economics. McGraw-Hill Company. Kostadinova, S.; Chobanov, G. (2007). The State Expanses during the period 1998-2006, No. 324. Available from internet: www.ime.bg. Objective Prerequisites for the State Regulation of the Economy Ognyana Stoichkova Summary Today's global economy is now much more opened and integrated. In the case of emergent, transitional and developing economies the creation of markets, the establishment of private property rights and the formation of democratic institutions of government are central issues. There is circularity reasoning-an infinite regress. Governments face a variety of constraints. In transitional and developing economies a fully established set of economic instruments which are normally available in western economies do not exist. This is the reason to pay attention to and discuss the possibilities of the state interference in the market economy in order to improve the economic efficiency and the prosperity of the people. The results obtained in this research article are as follows: 1. The general conclusion that is made after analyzing the main theories of government interference in the economy is that market economy needs macroeconomic regulation. Wars, the existence of the monopolies and the imperfect competition are among the main prerequisites to urge this process still active. 2. The relationship between the economic freedom, considered as a freedom to choosing the forms and different kinds of economic activities and the state regulating role is proved on the base of the empirical data concerning Bulgaria’s main economic indicators. The higher the extent of economic freedom index is, the higher the level of prosperity becomes. 3. The analysis of the state economic role in conditions of mixed economy is determined by the fact that the state and the market are imperfect as the institutions for regulation of the economic activity. Their imperfectness is defined as such because both institutions are limited in their possibilities to influence the economic growth from one side, while from the other, even in the frames of their inherent abilities, these institutions cannot fulfill their function ideally. Therefore, the global economic practice uses them together in their capacity of a factor for economic growth. Objektyvios ekonomikos valstybinio reguliavimo prielaidos Ognyana Stoichkova Santrauka Šiuolaikinė pasaulio ekonomika yra žymiai atviresnė ir integruota. Pereinamojo laikotarpio ir besivystančių ekonomikų atveju, rinkų kūrimas, nuosavybės teisių atstatymas ir demokratinių valdžios institucijų formavimas tampa pagrindiniais klausimais. 181 Valstybinės valdžios organai susiduria su daugeliu suvaržymų. Ekonominių instrumentų visuma, kuri yra visiškai gyvendinta vakarų ekonomikose, pereinamojo laikotarpio ir besivystančiose ekonomikose neegzistuoja. Tai skatina atkreipti dėmes ir aptarti valstybės sikišimo rinkos ekonomiką galimybes, norint padidinti ekonomikos efektyvumą ir žmonijos gerovę. Tyrimo rezultatai: 1. Bendra išvada, kuri kyla išanalizavus pagrindines valstybinio ekonomikos reguliavimo teorijas, yra ta, kad rinkos ekonomikai reikia makroekonominio reguliavimo. Karai, monopolijų veikla ir nesąžininga konkurencija yra vienos iš pagrindinių priežasčių, lemiančių šio proceso svarbą. 2. Ryšys tarp ekonominės laisvės, kuri suprantama kaip laisvė pasirinkti skirtingų formų ir rūšių ekonomines veiklas, ir reguliuojantysis valdžios vaidmuo yra rodomas remiantis empiriniais duomenimis, atspindinčiais Bulgarijos ekonomikos rodiklius. Kuo aukštesnis yra ekonominės laisvės indeksas, tuo aukštesnis tampa žmonių gerovės lygis. 3. Ekonominio valdžios vaidmens, esant mišriai ekonomikai, analizės būtinumą sąlygoja faktas, kad valdžia ir rinka, kaip ekonominės veiklos reguliavimo institucijos, yra netobulos. Jų netobulumas pasireiškia tuo, kad abi institucijos turi ribotas galimybes daryti taką ekonomikos augimui iš vienos pusės, kai iš kitos pusės, netgi jų galios ribose, šios institucijos negali idealiai atlikti savo funkcijų. Dėl to pasaulinė praktika jas susieja vieną visumą, kaip ekonomikos augimo veiksn . Reikšminiai žodžiai: objektyvios prielaidos, valstybės reguliavimas, valstybės stabilizavimo priemonės, valstybės taka ekonomikai, valstybinio reguliavimo priemonės. Information about the author Ognyana Stoichkova is a professor in economics and vice rector of the Higher School of Insurance and Finance- Sofia, Bulgaria. She graduated from Saint Petersburg State University of Economics and Finance in 1974 and since that time began her university career. The scope of her research interests are the problems of state regulating instruments and state interference on the market economy. Professor Ognyana Stoichkova is the author of text books in Micro-and Macroeconomics, The Economy of Public Sector and Monetary Policy. She has taken part in many scientific forums and has published her research papers in Bulgarian and foreign scientific publications. 182 RESEARCH AND ASSESSMENT OF THE MARKETING ENVIRONMENT OF NEW CONSTRUCTION COMPANIES Algis Žvirblis Professor, Vilnius Law and Business College Izolda Krutkienė Associate Professor, Doctor of Social Sciences, Vilnius Law and Business College Rolandas Vitk nas Associate Professor, Doctor, Vilnius Law and Business College Abstract The article reviews the results of research and complex qualitative as well as quantitative assessment of marketing environment of new construction companies. Assessment of business environment tends to gain increasing significance; first of all, to validate strategic marketing management decisions. However, qualitative analysis of environment components is the most frequent. Simultaneously, it is highly stressed that quantitative assessment is promising, thus its use to evaluate marketing environment is relevant. The article presents the developed methodology for complex assessment of factors of new construction companies marketing environment. The essential steps of the assessment are identification of environment factors, qualitative analysis of primary factors and quantitative assessment of marketing environment on the basis of multiplecriteria analysis. A system of evaluation of criteria and models has been developed for this purpose; so the methodology includes a three-stage system of quantitative assessment of marketing environment. The ways to apply this methodology are revealed by analysing and evaluating marketing environment of Lithuanian and Latvian new construction companies, by determining new opportunities and threats, which must be considered while making environment-friendly strategic decisions. Keywords: marketing environment of construction companies, environment components, multi-sets of factors, quantitative assessment, multiple-criteria analysis, Simple Additive Weighting (SAW) method. Introduction Complex studies of marketing environment are necessary to validate marketing decisions when implementing the concept of sustainable business development. The research of marketing complex is increasingly important due to the particularly dynamic changes of environment. Complex research of marketing environment helps to reduce negative effect of environment changes and often to use these changes (together with the revealed new opportunities) to acquire (or retain) competitive advantage. Works by Hao, 2000; Kotler et al., 2001; Hair et al., 2003; Kozlinskis et al., 2006 stress this point. It is also important to underline, as revealed by Smith, 2003 and Fleisher, 2003, that the research of business environment in general must have a goal to make the scope, 183 contents, methods and finally the results of a research help a company to improve the effectiveness of the development of activity. Analysis of marketing research methods shows that qualitative analysis of environment is the most popular. Qualitative analysis is usually being used in the design of business development strategies (Matekoniene et al., 2002). The following qualitative methods must be mentioned in the review of the methods of marketing environment analysis: PEST, PESTEL and environment dynamics analysis. Kotler, 2003 and Walsh, 2005 studied these methods in their works. Undoubtedly, the analysis is an important stage of marketing research for any company and one of the most important marketing functions of a company as highlighted by Kotler et al., 2003, Žvirblis; 2005 and Moffett et al., 2006 and Urbonavičius et al., 2007. Although subject-related literature does not provide a strict definition of contents and technique of qualitative analysis of marketing environment, a composition of analysed marketing environment components is defined. Thus political, economic, social and technological environment must be included when making a PEST analysis. A PESTEL analysis additionally includes legal and natural environment. However, aspects that must be analysed along each of these components are not defined completely, in other words, basic sets of factors defining these components are not provided. They must be shaped, as revealed by Žvirblis, 2005, Verdu et al., 2006, Hair et al., 2005, more on a practical basis considering a specific situation. As a result of qualitative analysis, experts usually distinguish factors with a forecasted positive effect and factors with a forecasted negative effect and they foresee the effect of marketing environment factors on the marketing decisions of a company. Besides, this analysis, together with analysis of environment dynamics, helps to foresee a comparative strength of distinguished factors (e.g. highly favourable, favourable, unfavourable, highly unfavourable, etc.) and trends (directions) of their change. It must be stressed that the contents of qualitative analysis is still being expanded and methodical tools are also used, for instance, the Delphi method to shape a common expert conclusion, calculations of concordance coefficients in order to attune expert assessments (Kendall, 1970). Lately, it is highly stressed how promising quantitative assessment is in general; therefore, the objectives of its application in assessment of marketing environment are also relevant. It must be stressed that a wider perspective is important here. After all, only this assessment (applying quantitative methods) may be incorporated into the general system of assessment of strategic marketing decisions. When analysing marketing environment of new construction companies, it is important to distinguish the trends (Zavadskas, Kaklauskas, 2005), to determine the main marketing environment components and to develop the basic sets of potential marketing environment factors (their mix). However, the essential thing remains the following: corresponding, i.e. identified and adequate, sets of factors must be developed for an investigated business situation on the basis of this general mix of potential factors. In an investigated situation, they may be supplied by specific factors, as well as included into peculiar events, the effect of which must be analysed further (Žvirblis, 2005). However, such basic (systematic) sets of factors (both separate components and marketing environment as a composition of components) must be included in formal expression for quantitative assessment. It is necessary to adapt conceptual principles for 184 assessment of business environment (Žvirblis, 2007) and general models which enable the method of quantitative assessment of marketing environment components and factors. In the most general form, models would express the dependence of compound variables (describing both a corresponding set of parameters and their changes and the direction of changes i. e. vectors), which mark the marketing environment components, on the identified dynamic factors determining them. Similarly, models would express the dependence of the summing variable i. e. vectors corresponding to the marketing environment (as a composition of components) on parameters of identified components (Žvirblis, 2007). Thus further analytic research is necessary to solve the problem related to the assessment of marketing environment of new construction companies. To summarise, it may be underlined that the analysis and assessment of marketing environment (its components and factors) is in general based on the following qualitative analysis methods: PEST, PESTEL, environment dynamics analysis. Whereas application of progressive quantitative assessment methods (they are being actively improved in general and applied to solve numerous similar scientific problems) in this field, i.e. complex assessment of marketing environment, is not sufficiently prepared from the theoretical perspective, thus it is rarely used in general. Research object: marketing environment as a complete set of general external forces and factors influencing the marketing system of a construction company. The goal of this research is to prepare a methodology for quantitative assessment of marketing environment; to apply the methodology in assessment of marketing environment of Lithuanian and Latvian new construction companies. Research methods: systematic analysis of scientific literature, analysis of quantitative assessment methods, multiple-criteria analysis, Simple Additive Weighting (SAW) method. 1. Development of Basic Models for Complex Qualitative and Quantitative Assessment of Marketing Environment As it was stressed previously, formalisation of marketing environment components (determined by respective sets of factors) and marketing environment as a composition of its components should be the basis for quantitative assessment of business environment (Žvirblis, 2005). Thus development of respectively formalised (in the most general form) assessment models is among the essential conditions. Development of such models is determined both by the specifics of respective methods of quantitative assessment (as well as availability of software - Zavadskas et al., 2002) and by the manner of their adjustment to business situations. Since principles of versatility, particularity and reliability of assessment are important when making strategic marketing decision, quantitative assessment of marketing environment factors must also follow these principles. It means that it is important to include a very wide range of factors, in other words, all their mix. The principle provision is that marketing environment as a complete set of general external forces and factors, which affect company’s marketing system, must be evaluated as providing or even determining favourable business opportunities but also as a possible source of threats to business development. 185 A developed methodology of assessment of marketing environment of new construction companies is provided here: • identification of significant primary factors; • expert evaluation of factor significances; • assessment of primary factors determining marketing environment components; • assessment of marketing environment components according to their primary determining factors using a compound measure, e.g. index, for each; • complex assessment of marketing environment (as a composition of components) applying its complex measure, e.g. level index. This way both primary and secondary (compound) assessments and their relative significance are included to determine the value of a complex measure, i.e. level index, of marketing environment. This system must be open, i.e. a possibility to include specific primary factors additionally must be foreseen. Basic formalised models of each component for quantitative assessment were developed based on these principle provisions. When specifying the entire set of factors analysed within a specific situation of new construction companies, these models must be adopted according to the identified factors. The basic business environment (as a composition of components) model for complex quantitative assessment of marketing environment of new construction companies is developed similarly. Values of each marketing environment component and significance parameters of their influence on the complex variable (level index) are considered here. These principle models (general matrix expressions) can look as follows. To evaluate the political environment: ⎡ a11 ⎢a (M ) {P } = ⎢ 21 ⎢ ... ⎢ ⎣an1 a12 a22 ... an 2 ... a1n ⎤ ⎡{P1}⎤ ... a2 n ⎥⎥ ⎢⎢{P2 }⎥⎥ , ... ... ⎥ ⎢ ... ⎥ ⎥ ⎥⎢ ... ann ⎦ ⎣{Pn }⎦ (1) here a11 , a12 , ..., a nn are the significance parameters of the influence of factors determining the political environment - vectors {P1} , {P2 } , ..., {Pn } on the compound (M ) variable - vector {P } . To evaluate the economic environment: ⎡b11 b12 ⎢b b (M ) {E } = ⎢ 21 22 ⎢ ... ... ⎢ ⎣bn1 bn 2 ... b1n ⎤ ⎡{E1}⎤ ... b2 n ⎥⎥ ⎢⎢{E2 }⎥⎥ , ... ... ⎥ ⎢ ... ⎥ ⎥⎢ ⎥ ... bnn ⎦ ⎣{En }⎦ 186 (2) here b11 , b12 , ..., bnn are the significance parameters of the influence of factors determining the economic environment - vectors {E1} , {E 2 } , ..., {E n } on the (M ) compound variable - vector {E } . To evaluate the social environment: ⎡ c11 c12 ⎢c c {S ( M ) } = ⎢ 21 22 ⎢ ... ... ⎢ ⎣cn1 cn 2 ... c1n ⎤ ⎡{S1}⎤ ... c2 n ⎥⎥ ⎢⎢{S 2 }⎥⎥ , ... ... ⎥ ⎢ ... ⎥ ⎥⎢ ⎥ ... cnn ⎦ ⎣{S n }⎦ (3) here c11 , c12 , ..., c nn are the significance parameters of the influence of factors determining the social environment - vectors {S1} , {S 2 } , ..., {S n } on the compound (M ) variable - vector {S } . To evaluate the technological environment: ⎡ d11 ⎢d (M ) {T } = ⎢ 21 ⎢ ... ⎢ ⎣d n1 d12 d 22 ... dn2 ... d1n ⎤ ⎡{T1}⎤ ... d 2n ⎥⎥ ⎢⎢{T2 }⎥⎥ , ... ... ⎥ ⎢ ... ⎥ ⎥ ⎥⎢ ... d nn ⎦ ⎣{Tn }⎦ (4) here d11 , d12 , ..., d nn are the significance parameters of the influence of factors determining the technological environment – vectors {T1} , {T2 } , ..., {Tn } on the (M ) compound variable - vector {T } . To evaluate the natural environment: ⎡ f11 ⎢f (M ) { A } = ⎢ 21 ⎢ ... ⎢ ⎣ f n1 f12 ... f 22 ... ... ... f n 2 ... f1n ⎤ ⎡{ A1}⎤ f 2 n ⎥⎥ ⎢⎢{ A2 }⎥⎥ , ... ⎥ ⎢ ... ⎥ ⎥ ⎥⎢ f nn ⎦ ⎣{ An }⎦ (5) here f11 , f12 , ..., f nn are the significance parameters of the influence of factors determining the natural environment – vectors { A1} , { A2 } , ..., { An } on the compound (M ) variable – vector { A } . To evaluate the legal environment: 187 ⎡ g11 ⎢g {L( M ) } = ⎢ 21 ⎢ ... ⎢ ⎣ g n1 g12 g 22 ... gn2 ... g1n ⎤ ⎡{L1}⎤ ... g 2 n ⎥⎥ ⎢⎢{L2 }⎥⎥ , ... ... ⎥ ⎢ ... ⎥ ⎥⎢ ⎥ ... g nn ⎦ ⎣{Ln }⎦ (6) here g11 , g12 , ..., g nn are the significance parameters of the influence of factors determining the legal environment – vectors {L1} , {L2 } , ..., {Ln } on the compound (M ) variable – vector {L } . This could be the model for assessment of marketing environment as a composition of components: ⎡k p1 k p 2 ⎢k ⎢ e1 k e 2 ⎢k ks 2 {M } = ⎢ s1 ⎢ kt1 kt 2 ⎢ k a1 k a 2 ⎢ ⎢⎣ kl1 kl 2 ... k pn ⎤ ⎡{P}⎤ ... k en ⎥⎥ ⎢{E}⎥ ⎢ ⎥ ... k sn ⎥ ⎢{S}⎥ ⎥⎢ ⎥ , ... ktn ⎥ ⎢{T }⎥ ... k an ⎥ ⎢{ A}⎥ ⎥⎢ ⎥ ... k ln ⎥⎦ ⎢⎣{L}⎥⎦ (7) here k p1 , k e1 , k s1 , …, k ln−1 , k ln are the significance parameters of direct and interaction impact of respective components – vectors {P} , {E} , {S } , {T } , {A} , {L} on the marketing environment – vector {M } . As it was stressed, the use of the aforementioned basic assessment models in a specific situation is related to separation of significant factors adequate to the situation of new construction business, i.e. to identification of factors and to their primary qualitative analysis. Without going into detail about the peculiarities of identification, it may be only stressed that it is an important assessment stage. Thus sets of identified (significant in this situation) marketing environment factors are formed, as well as a respective composition of identified components (when only some of the six marketing environment components are further analysed). The factors must be ranked during their identification according to the significance of their influence conditioned by the following main attributes: the level of influence, relevancy to the situation and occurrence of new opportunities or threats. Certain methods, which help to rank factors on their weight or, suppose, to use the pair comparison Saaty’s, 2001, method, must be applied as well. Theoretically based methods for determination of relation between weight coefficients, for ranking, etc. and the concordance model help to grant the objectiveness of the ranking. In any case, the system must retain only these factors that meet the selected level of significance. Further qualitative assessment of values of the identified environment factors is treated as preliminary. As a result the identified factors are 188 evaluated as favourable, unfavourable or neutral according to the level and direction of their influence. Of course, the important stage in the assessment of marketing environment is further quantitative assessment of its factors and components. First, it must be said that one of the marketing environment components – to be precise, influence of factors of macroeconomic environment on operational results of business entities – must be evaluated using the regressive analysis method. However, this method cannot be the main one in complex assessment of marketing environment. Thus we have to stay with one of the most promising quantitative methods: multiplecriteria analysis. The completed study included a high variety of multiple criteria analysis methods and systems, including the following groups: rank-ordering methods, classification/sorting methods, value-focused approach and optimisation methods (Zapounidis, Doumpos, 2002; Zavadskas, Kaklauskas, 2005). The value-focused approach was selected as the closest to the tasks and adequate to the research object. The Method for Analytical Hierarchy Process (AHP) and the Technique for Order Preference by Similarity to Ideal Solution (TOPSIS), which are more frequently used to determine priority of alternatives, were analysed within this approach. Besides, the Multiple Criteria Complex Proportional Assessment Method (COPRAS) and the Simple Additive Weighting (SAW) method were analysed (Ginevičius, Podvezko, 2001, 2004). The latter method is validated and can be applied in simple complex assessment of marketing environment. As pointed by, for example, Parkan, Wu, 2000, Zhang, Yang, 2001, Zopounidis, Doumpos, 2002, the SAW method allows to sum up primary factors of a very different nature in principle. It is also applicable when all factors within the system are interdependent, as well as in case interaction of factors within the system and, most importantly, influence of this interaction on the summed value is insignificant. In the latter case, as demonstrated in practice, it is possible to assume that the specified factors are not interdependent (if their number does not exceed a certain limit). An important condition when applying the SAW method is formation of a system of assessment criteria and factors adequate to the situation. The sum of significance of all criteria (factors) must be equal to 1 (or 100%), although this condition is not obligatory in general when using a more complex algorithm. Since often both maximising and minimising criteria (factors) are included, their values must be normalised. Using the provided methodology, as we shall see, a normalisation procedure will not be required in assessment of marketing environment. Following these provisions, a measure unit and its value must be selected as well for each identified factor when using the SAW method. A 100-point system is suggested (100 points mark an absolutely favourable effect of a factor), although a 10-point system is also possible (then an absolutely favourable effect of a factor would score 10 points). Acceptable is also a non-dimensional expression of this measure (in decimal points). This value, in any case, is determined on the basis of expert assessment, applying the aforementioned special methods as well. Aforementioned things provide essential opportunities to integrate the provided assessment technique in the general quantitative assessment system for strategic marketing management decisions (Žvirblis, 2007). Its incorporation into business computer controlled sub-systems and systems are also promising. 189 Moreover, the provided quantitative assessment methodology is compatible with SWOT analysis as a methodical tool and helps to reveal opportunities of and threats to a company; and it is important to underline this fact. Firstly, it manifests itself from the strategic space perspective (or its expansion or narrowing). It also improves opportunities to strive at compatibility of strategic marketing decisions (both at their formation and implementation stages) with marketing environment factors and its changes 2. Results of Research and Assessment of Marketing Environment of Lithuanian and Latvian New Construction Companies’ Based on the aforementioned principles and models and applying the provided methodology, a research of marketing environment components and factors, their identification, qualitative marketing environment analysis, adaptation of basic models using the identified primary factors, as well as quantitative assessment of marketing environment was performed for new construction companies’. Having analysed the basic sets of factors, all six components of marketing environment were identified and became an object of an expanded PESTEL analysis. Nevertheless the significances and influence level of specific factors were expertise evaluated differently, thus concordance coefficients W (by Kendall, 1970) were calculated. The necessary level of accommodation of experts’ (respondents’) opinions ( Wmin =0,5-0,7) was achieved, however. It was applied both when marking factors as significant (thus determining the contents of marketing environment components), when making qualitative assessment and determining the significance of the identified factors and when determining the significance of influence of each identified factor on size of a respective component. Besides, the experts (respondents) also determined the significance of influence of each identified marketing environment component on complex marketing environment level index. The following generalised expression was used for qualitative assessment of separated factors: highly favourable (++), favourable (+), neutral (+–), unfavourable (–) highly unfavourable (– –). Assessment of environment (according to components) could be the following: sufficiently favourable, medium favourable, unfavourable. The 100-point system was confirmed for determination of quantitative values of identified factors. It was decided that 100 points mark absolutely favourable (positive) influence of a factor on a company, 70-80 points mark highly favourable influence, 60-70 points mark favourable influence, 50–60 points mark medium favourable influence, 40– 50 points mark unfavourable influence, 30–40 points mark highly unfavourable influence. In such case we do not need a sign of influence direction, because all factors have a single-direction influence. Both current situation and 3 years perspective forecasted changes were comprised (as specified by respective possible variants, 1 (status quo situation) and 2 (trend situation), of assessment). Identified factors, results, their qualitative and quantitative assessment, as well as the assessment of significance of their influence on a respective marketing environment component and the calculations of concordance coefficients W in detail are summarised in Table 1. The results of factor identification and qualitative expert assessment of distinguished primary factors give us sets of factors determining each marketing environment component. They are the basis for further assessment of marketing environment of new construction companies. They are used to make (on the basis of basic models (1) – (6)) corresponding equations (using the previously validated SAW method 190 and assuming that the identified factors have a single-direction influence and are not interdependent) for scoring (in points) of marketing environment components. Thus in general we have the following real model (corresponding to specific conditions of quantitative assessment of construction companies’ marketing environment): P= E= i =4 ∑ ai Pi =a11 P1 + a 22 P2 + a33 P3 + a 44 P4 , i =6 =b11 E1 + b22 E 2 + b33 E3 + b44 E 4 + b55 E5 + b66 E 6 , ∑ bi = 1; i =1 ∑ bi Ei i =1 ∑ ai = 1; 4 (8) i =1 6 i =1 (9) Table 1. The results of primary factors identification for Lithuanian new construction companies’ marketing environment and assessment of their values and significance of influence as well as calculations of concordance coefficients W Marketing environment components and the determining essential factors Political environment (P): EU membership Stability of Government Influence of political parties on construction business Corruption factor Economic environment (E): GDP growth Level of population income Investment climate Development of free economic zones Size of taxes, their change Public procurement Social environment (S): Implementation of social programmes Demographic situation Problem of skilled construction workers Migration processes Agreed marking Qualita-tive assessment P1 P2 Weights 1 2 (+ +) (+ −) 75 60 70 55 0.3 0.3 P3 (+ –) 60 65 0.2 P4 W (– –) 40 0,754 45 0,743 0.2 0,782 E1 E2 E3 (++) (+ ) (+) 65 55 60 60 60 65 0.2 0.2 0.15 E4 (+) 50 55 0.15 E5 E6 W (−) (– –) 45 40 0,733 50 45 0,716 0.15 0.15 0,748 S1 (+ ) 60 60 0.2 S2 (–) 50 55 0.2 S3 (–) 30 35 0.3 S4 (– –) 30 35 0.3 0,616 0,632 0,691 60 60 0.4 W Technological environment (T): Priority of progressive technologies Assessment in points T1 (+) 191 Marketing environment components and the determining essential factors Use of innovations Updating of machinery Agreed marking Qualita-tive assessment T2 T3 (+ ) (–) W Ecological environment (A): State of infrastructure Environmental requirements Specific requirements to construction work S= T= A= L= i =4 0.4 0.3 A3 (–) 40 45 0.3 0,691 0,676 0,723 60 40 40 0,766 60 50 45 0,738 0.3 0.3 0.4 0,792 L1 L2 L3 W (+ ) (+−) (−) = d11T1 + d 22T2 + d 33T3 , ∑ d i = 1; ∑ f i Ai i =1 i =3 ∑ g i Li i =1 0,758 65 50 i =3 i =1 i =3 0,784 0.3 0.3 0,819 60 40 =c11 S1 + c 22 S 2 + c33 S 3 + c 44 S 4 , ∑ ci = 1; ∑ d i Ti 55 55 (+) ( –) ∑ ci S i i =1 50 50 Weights A1 A2 W Legal environment (L): Legal regulation of competition Laws on construction industry Institutional decisions Assessment in points 1 2 4 (10) i =1 3 (11) i =1 3 = f11 A1 + f 22 A2 + f 33 A3 , ∑ f i = 1; (12) i =1 =g11 L1 + g 22 L2 + g 33 L3 , ∑ g i = 1. 3 (13) i =1 We have the following model (it is based on direct impact of components) for complex assessment of construction companies’ marketing environment (determination of the index of marketing environment level in points): M= i =6 ∑ ki M i i =1 =k p1 P + k e1 E + k s1 S + k t1T + k a1 A + k l1 L, ∑ k i = 1. 6 i =1 (14) The following weights of influence of separate components (values of coefficients of k s1 = 0,3 ; k t1 = 0,1 ; the equation (14)) are determined: k p1 = 0,2 ; k e1 = 0,2 ; k a1 = 0,1 ; k l1 = 0,1 (Concordance coefficient W =0,783). To model, on the basis of the equations (8)–(14), and to analyse influence of the identified marketing environment 192 factors and their possible combinations (according to comparative variants reflecting possible factor combinations considering possible compositions of components), multivariant calculations were made. The results of assessment of marketing environment components are shown in Table 2. Table 2. The results of assessment of components according to specific combinations of primary factors Marketing environment components Political environment (P) Economic environment (E) Social environment (S) Technological environment (T) Ecological environment (A) Legal environment (L) Scoring (in points) according to combinations of primary factors Status quo situation Trend situation 60.5 59.5 43.5 46 40 44 54 57 48 46 54.5 51 Complex assessment of marketing environment level index within the comparative variants M(I) and M(II) (Table 3) was performed. Besides, having selected different compositions of components (with three very significant components) and having redistributed values of influence coefficients in the following way: k p1 = 0,25 , k e1 = 0,40 , k s1 = 0,35 , variants M(III) and M(IV) were modelled additionally (Table 3). When modelling influence of primary factors, factors providing the most favourable opportunities and factors posing threats were analysed in detail. Reliability of the results of marketing environment assessment of factors and components is based on the significances of concordance coefficients (W = 0,616 – 0,819 > Wmin = 0,5 – 0,7). Table 3. The results of assessment of marketing environment level index according to comparative variants (compositions of components) Compositions of environment components (comparative variants) M(I) M(II) M(III) M(IV) Environment level index (in points) Status quo situation Trend situation 47.6 49.1 46.5 47.9 50.6 49.1 48.8 47.4 193 The summary of the results of the preformed analysis and assessment of marketing environment factors of Lithuanian new construction companies (although they may be analysed from various perspectives) showed that: • the political environment has the favourable influence (EU membership is outstanding among the factors), because it scored 59.5-60.5 points. However, the corruption factor is evaluated as extremely unfavourable; • the social environment is evaluated as the worst: the status quo situation scored only 40 points (migration processes are considered an extremely unfavourable factor now and in the future; the influence of implementation of social programmes is evaluated as the most favourable); • among other marketing environment components the following factors can be specified as having favourable influence: legal regulation of competition, investment climate; and the following factors as having the least favourable influence: specific requirements to construction work, public procurement; • among compositions of all analysed marketing environment components the M(I) variant (trend situation) is evaluated as the most favourable according to its influence (due to higher values of indices of all components except for the political environment), and this corresponds to medium favourable level of environment. Analogically analyzing and evaluating the marketing environment of Latvian new construction companies, it was determined that the political environment may be evaluated by 50-55 points, whereas the social environment scores around 40 points (i.e. less than average level). The macroeconomic environment may get a slightly lower evaluation than Lithuanian one, i.e. 41 point. The remaining marketing environment components – technological, ecological, and legal environments – are being evaluated analogically as it is shown in Table 2. The general index of marketing environment level according to the status quo situation as well as to the trend situation is lower than in Lithuania and scores less than 50 points (45 and 47 points respectively). It is worth noticing that the difference is clearer while evaluating the perspective for 3 years. It must be stressed that when situation changes (when value of any of identified factors changes or new significant factors emerge) and a possibility of new significant events occurs (in general this happens periodically), it is expedient to perform a directed modelling and to have reliable forecasts of the influence of marketing environment factors. Conclusions 1. 2. As the practice of marketing research shows, qualitative analysis (PEST, PESTEL, dynamics analysis) is more frequent in business environment analysis. Whereas promising methods of quantitative assessment are rarely used (regressive analysis is an exception). Therefore, it is expedient to make conceptual analysis of perspectives of quantitative assessment and to base specific methods used. By development of a theoretical basis for business environment research and assessment, a methodology was prepared, which integrates methods of qualitative analysis and complex quantitative assessment of primary factors of new construction companies 194 3. 4. 5. 6. marketing environment. The quantitative assessment is based on the basic models of marketing environment components and the general model of marketing environment as a composition of components developed during formalisation, as well as on application of multiple criteria assessment method. It is an important theoretical tool used while validating strategic marketing management decisions of new construction companies, especially when implementing an environmental management strategy. An assessment methodology includes assessment of both primary factors and compound values (indices of marketing environment components) and determination of complex index of the level of marketing environment as well, was validated. Simple Additive Weighting (SAW) method, which involves summing of the multiplication product between values and significances of the criteria, is applicable here. It allows to determine influence of both significant factors and separate components and thus to reveal new emerging opportunities (or foreseen threats). The performed complex assessment of marketing environment factors of Lithuanian new construction companies showed that political environment has (and may have in the future) the most favourable influence (it scored 60.5 points). Social environment is evaluated as the worst (status quo situation scored 40 points and the perspective trend situation scored 44 points; the unfavourable level of social environment). Having calculated the influence level of various combinations of factors and compositions of components, it was determined that the marketing environment can be evaluated as medium favourable (50.6 points) within the context of the forecasted perspective trend situation. The performed analysis and assessment of marketing environment of Latvian new construction companies showed that political and social environment has unfavourable influence. The other components of marketing and environment can be evaluated analogous as these components are evaluated in Lithuania. Viability of the prepared methodology for complex assessment of marketing environment is determined also by the fact that this quantitative assessment technique may be incorporated into the system of general quantitative assessment of business decisions and, in turn, into long-term business computer controlled sub-systems and systems. References Fleisher, Craig S. (2003). Strategic and Competitive Analysis: Methods and Techniques for Analyzing Business Competition. New Jersey: Prentice Hall. 457 p. Ginevičius, R.; Podvezko, V. (2001). Complex assessment of economical-social development of Lithuanian regions. Building, vol. 7, No 4, p. 304–309. Ginevičius, R.; Podvezko, V. (2004). Complex assessment of the use of information technologies in the countries of Eastern and Central Europe. Journal of Business Economics and Management, vol. 5, No 4, p. 183–192. Hair, Joseph F. et al. (2003). Marketing Research: Within a Changing Information Environment. Mc Graw-Hill, Higher Education. 720 p. Hao, M. (2000). Competitive advantage and firm performance. Competitiveness Review, vol. 10, issue 2, p. 16–20. Kendall, Ma. (1970). Rank correlation methods. Griffin and Co, London. Kotler, Ph. (2003). Marketing management. New Jersey: Pearson Education, INC. 706 p. 195 Kotler, Ph. et al. (2001). Principles of Marketing. Prentice Hall. 650 p. Kozlinskis, V.; Guseva K. (2006). Assessment of Some Business Macro Environment Forecasting Methods. Journal of Business Economics and Management, vol. 7, No 3, p. 111 – 117. Matekonienė, J.; Mačerinskienė, I.; Darulis, A.; Krutkienė, I.; Sabaitė, G. (2002). Strategy of Small and Medium-sized Business Development until 2015. Long-term Economic Development Strategy of Lithuania until 2015. Vilnius: Science of Lithuania, 41 book, p. 675711 (in Lithuanian). Moffett, S.; Mcadam, R.; Parkinson, S. (2006). Developing a model for technology and cultural factors in knowledge management: a factor analysis. Knowledge and Process Management, vol. 9, issue 4, p. 237–255. Parkan, C.; Wu, M. L. (2000). Comparison of three modern multicriteria decision – making tools. International Journal of Systems Science, vol. 31, No 4, p. 497–518. Saaty, T. L. (2001). Fundamentals of the Analytical Hierarchy Process. Pittsburgh: RWS Publications. 412 p. Smith, B. (2003). The effectiveness of marketing strategy making process: A critical literature review and a research agenda. Journal of Targeting, Measurement and Analysis for Marketing, vol. 11, No 3, p. 273–390. Urbonavičius, S. at al. (2007). Importance of marketing functions in a company. Engineering Economics, No 3 (53), p. 71 – 77. Verdu, J. A. et al. (2006). Managers’ environmental perceptions: an institutional perspective. International Journal of Business Environment, vol. 1, No 1, p. 5–23. Walsh, P. R. (2005). Dealing with the uncertainties of environmental change by adding scenario planning to the strategy reformulation equation. Management Decisions, vol. 43, No 1, p. 113–122. Zapounidis, C.; Doumpos, M. (2002). Multicriteria classification and sorting methods: a literature review. European Journal of Operational Research, vol. 138, No 2, p. 229–246. Zapounidis, C.; Doumpos, M. (2002). Multicriteria decision aid in financial decision making: methodologies and literature review. Journal of Multi-Criteria Decision Analysis, vol. 11, p. 167–186. Zavadskas, E. K.; Kaklauskas, A. (2005). Working out a rational model of Lithuanian construction industry development. Journal of Business Economics and Management, vol. VI, No 2, p. 7180. Zavadskas, E. K.; Ustinovičius, L.; Peldschus, F. (2002). Development of Software for Multiple Criteria Assessment. Informatica, vol. 14, No 3, p. 259–272. Zhang, W.; Yang, H. (2001). A study of the weighting method for a certain type of multicriteria optimization problem. Computers and Structures, vol. 79, No 31, p. 2741–2749. Žvirblis, A. (2005). The principles and methodology of marketing analysis. Monograph. Vilnius: Technika. 208 p. (in Lithuanian). Žvirblis, A. (2007). Complex evaluation of business macro-environment components and factors. Ekonomika, No. 80, p. 103 – 116 (in Lithuanian). Research and Assessment of the Marketing Environment of New Constrution Companies Algis Žvirblis, Izolda Krutkienė, Rolandas Vitk nas Summary The article reviews the development principles and methods for evaluation of macroenvironment components and factors, as well as corresponding models for quantitative 196 evaluation of macro-environment of Lithuanian and Latvian new construction companies and the results of modelling of the influence of its factors. Evaluation of business environment is gaining significance and mostly to validate strategic marketing management decisions. However, the practice of marketing research shows that qualitative analysis is usual in the research of macro-environment. When developing theoretical basis for research and evaluation of business macro-environment, it is expedient to solve tasks of quantitative evaluation conceptually. The article presents the developed methodology for complex evaluation of macroenvironment; the methology includes methods of qualitative analysis and quantitative evaluation of macro-environment. It is based on identification of macro-environment factors, on qualitative analysis of primary factors and on complex quantitative evaluation by multiple criteria analysis using the developed system of criteria. A developed system of quantitative evaluation, which includes evaluation of both primary factors and compound values (indices of macro-environment components) and determination of complex index of macro-environment level, allows to analyse influence of significane factors and to use the results as emerging new opportunities (ot to avoid foreseen threats). Quantitative evaluation of macro-environment is based on developed basic models of macro-environment components and the general model of macroenvironment as a composition of components developed during formalisation. This methodology is an important theoretical tool to validate strategic business decisions of a company, especially while implementing the environmental management strategy. Macro-environment of Lithuanian and Latvian construction companies was evaluated using this methodology. The potential of use of the adjusted application MS Excel was stressed. The evaluation and modelling have shown that political environment is (and may be in the future) the most favorable (scored 60.5 points). The social environment was evaluated as the worst (status quo situation scored 40 points, and perspective trend situation scored only 44 points; the scores mark lower than medium favourable level of social environment). Two groups of primary factors were distinguished (according to favourable influence). The first includes the most favourable factors: GDP growth, investment climate, implementation of social programmes, EU membership. The second includes the least favourable factors: specific requirements to construction work, public procurement and the most unfavourable factor of migration processes (together with the problem of skilled construction workers). Macro-environment level index makes up 47.450.6 points. Analogically analyzing and evaluating the marketing environment of Latvian new construction companies, it was determined that the general index of marketing environment level is lower than in Lithuania and scores less than 50 points. Nauj statybos moni rinkodaros aplinkos tyrimai ir vertinimas Algis Žvirblis, Izolda Krutkienė, Rolandas Vitk nas Santrauka Straipsnyje pristatomi marketingo aplinkos komponentų ir veiksnių kompleksinio vertinimo principai ir metodai, taip pat modeliai, skirti naujų statybos monių marketingo aplinkos 197 kiekybiniam vertinimui. Plėtojant teorinius verslo aplinkos tyrimo ir vertinimo pagrindus, tikslinga konceptualiai spręsti kiekybinio vertinimo uždavinius. Straipsnyje išdėstyta kompleksinio marketingo aplinkos vertinimo metodologija, kuri remiasi formalizacijos proceso metu sukurtais baziniais aplinkos komponentų modeliais, taip pat ir aplinkos, kaip komponentų visumos, bendruoju modeliu. Ši metodologija yra svarbi, norint pagr sti kompanijos strateginius sprendimus ir gyvendinti darnios plėtros su aplinka strategiją. Be to, pastaroji metodologija integruoja kokybinės analizės ir kiekybinio vertinimo metodus. Jos pagrindą sudaro aplinkos veiksnių identifikacija, kokybinė pirminių veiksnių analizė ir kompleksinis kiekybinis vertinimas, taikant daugiakriterinę analizę (konkrečiai pagr stas kriterijų reikšmių ir jų reikšmingumų sandaugų sumavimo metodas), bei suformuluota kriterijų sistema. Parengta kiekybinio vertinimo sistema, apimanti tiek pirminių veiksnių, tiek integrinių dydžių (aplinkos komponentų indeksų) vertinimą, taip pat ir kompleksinio aplinkos lygio indekso nustatymą, leidžia nagrinėti monei reikšmingų marketingo aplinkos veiksnių daromą taką ir išvengti numatomų grėsmių. Taikant minėtą metodologiją atliktas Lietuvos ir Latvijos naujų statybos monių marketingo aplinkos kiekybinis vertinimas, kuris atskleidė, kad palankiausiai vertinama (ir ateityje bus taip vertinama) politinė aplinka (60,5 balo). Nepalankiausiai vertinta socialinė aplinka (status quo situacija vertinta 40 balų, o perspektyvinė trendo situacija – tik 44 balais, tai yra žemiau vidutinio palankumo aplinkos lygio). Be to, išskirtos dvi pirminių veiksnių grupės (pagal takos palankumą): pirmajai priskirti palankiausi BVP augimo, investicijų klimato, socialinių programų gyvendinimo, narystės ES veiksniai, o antrajai – nepalankiausi veiksniai: specifiniai reikalavimai statyboms, viešieji pirkimai ir ypač nepalankus veiksnys – migraciniai procesai (kartu ir kvalifikuotų statybininkų problema). Marketingo aplinkos lygio indeksas yra 47,4 – 50,6 balai. Taip pat straipsnyje pabrėžtos adaptuoto programinio paketo MS Excel panaudojimo galimybės. Analogiškai analizuojant ir vertinant Latvijos naujų statybos monių rinkodaros aplinką, nustatyta, kad bendras aplinkos lygio indeksas Latvijoje yra žemesnis negu Lietuvoje ir nesiekia 50 balų. Reikšminiai žodžiai: statybos monių rinkodaros aplinka, aplinkos komponentai, veiksnių multikompleksai, kiekybinis vertinimas, daugiakriterinė analizė. Information about the authors Algis Žvirblis, Professor habil dr. at the Faculty of Economic in, Vilnius Law and Business College and at the Dept of Economics and Finance Management, Mykolas Romeris University. The author of 4 books, 2 monographs („The Principles and Methodology of Marketing Analysis“, included). Research interests: marketing management, assessment of marketing efficiency, quantitative methods (multiple – criteria) assessment of business environment and competitiveness. Izolda Krutkienė, Associate Professor, Doctor, Deputy Director for Academic Affairs at Vilnius Law and Business College. She has taken part in many scientific forums and is the author of many publications on business, particularly SME development. Rolandas Vitkūnas, Associate Professor, Doctor, Dean of Faculty of Economics at Vilnius Law and Business College. Research interests: tranport, logistics, management. 198 RECENZIJOS IR APŽVALGOS DAIVOS PETRYLAIT S, TOMO DAVULIO, VIDOS PETRYLAIT S KOLEKTYVIN S MONOGRAFIJOS „EUROPOS S JUNGOS TEIS S AKT GYVENDINIMAS LIETUVOS DARBO TEIS JE“ Recenzija Genovaitė Dambrauskienė Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto profesorė, socialinių mokslų (teisė) daktarė Europos Sąjungos darbo teisės gyvendinimo Lietuvos teisėje klausimai aktualūs nuo tada, kai Lietuva rengėsi tapti Europos Sąjungos nare ir vyko nacionalinės teisės derinimas su Europos Sąjungos teisinėmis nuostatomis, taip pat nuo 2004 m. gegužės 1 dienos, kai Lietuva stojo Europos Sąjungą ir Europos Sąjungos teisės aktai tapo sudedamąja nacionalinės teisės dalimi, iki dabar, kai jau galime analizuoti Lietuvos patirt inkorporuodami ir taikydami Europos Sąjungos teisę nacionalinę teisės sistemą. Kitaip tariant, Europos Sąjungos darbo teisės gyvendinimo Lietuvoje tyrimai pagal tyrinėjimo laikotarp praėjo keletą etapų: pirmąj , kai tyrimai buvo orientuoti integravimosi procesų analizę (iki stojimo Europos Sąjungą buvo tiriama, kokios yra taisyklės ir kaip jos turi būti inkorporuotos Lietuvos teisę), antrąj , kurio metu buvo tyrinėjama Europos Sąjungos darbo teisės veikimo Lietuvoje pradžia (Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare buvo tiriama, kaip taikyti Bendrijos teisę praktikoje; kokios teisinės nuostatos ir kaip jos perkeltos ar neperkeltos Lietuvos teisę), ir trečiąj , kai tyrinėjama jau egzistuojanti praktika bei Lietuvos teisės derinimasis prie naujų Bendrijos teisės leidėjo iniciatyvų darbo teisės srityje (praėjus ketveriems metams nuo Lietuvos stojimo Europos Sąjungą tiriama, kokia susiformavo praktika; kurie klausimai vis dar lieka neišspręsti). Recenzuojamoje monografijoje didžiausias dėmesys skiriamas šiuolaikinei Europos Sąjungos darbo teisės gyvendinimo Lietuvoje problematikai, o integracijos proceso ir Bendrijos teisės veikimo Lietuvoje pradžios problemos nagrinėjamos tiek, kiek to reikia dabartinės situacijos analizei. Pažymėtina, kad išsamus ir visuotinis Europos Sąjungos darbo teisės gyvendinimo Lietuvoje tyrimas atliekamas ne pirmą kartą, 1 tačiau nuo ankstesnių darbų ši monografija iš esmės skiriasi. Pirma, monografijoje analizuojama dabar egzistuojanti Europos Sąjungos nuostatų perkėlimo nacionalinę Lietuvos teisę situacija: nagrinėjami Lietuvoje nuo stojimo Europos Sąjungą sigalioję nauji teisės aktai ar senų pakeitimai ir jau per ketverius metus susiformavusi Lietuvos teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Plačiai analizuojami Lietuvos Respublikos 2004, 2005 ir 2008 metų Darbo kodekso pakeitimai, nauji teisės aktai ir pakeitimai senuose teisės aktuose šiais klausimais: nediskriminacijos, darbo ne visą darbo laiką, darbuotojų komandiravimo teikti paslaugas, darbuotojų teisių apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiu, darbuotojų privatumo, darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus Europos kooperatinėje bendrovėje, vienos valstybės ribas 1 Davulis, T. (2004). Darbo teisė: Europos Sąjunga ir Lietuva. Vilnius: Teisinės informacijos centras. 200 peržengiančio bendrovių jungimosi reglamentavimo. Neabejotinas monografijos autorių atlikto tyrimo privalumas – Europos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, susijusios su tyrimo objektu, analizė. Antra, monografijoje analizuojami iki šiol išsamiai ir detaliai beveik nenagrinėti Europos Sąjungos darbo teisės gyvendinimo Lietuvoje klausimai: diskriminacijos dėl rasės, etninės kilmės, negalios, amžiaus, religijos ar sitikinimų, seksualinės orientacijos, darbo ne visą darbo laiką, darbuotojų komandiravimo teikti paslaugas, darbuotojų teisių apsaugos, monių, verslo ar verslo dalių perdavimo kitam darbdaviui atveju, darbuotojų procesą, saugos ir sveikatos. Monografijoje aiškiai išreikštas sisteminis požiūris vykstant perkeliant tam tikras Europos Sąjungos darbo teisės nuostatas Lietuvos teisę, pateikiamas kritiškas ir argumentuotas minėto proceso vertinimas bei identifikuotoms problemoms pasiūlomi sprendimo variantai, atsisakyta formalios teisinių nuostatų analizės (t. y. aiškinimosi, ar tokia taisyklė yra Lietuvos darbo teisėje) ir pereita prie išsamaus tyrimo metodo (t. y. tiriama, kaip ši taisyklė veikia aiškinant ir taikant teisę Lietuvos teismų praktikoje, kaip ji dera su kitomis teisinėmis nuostatomis, kaip išreiškia teisinio reguliavimo tikslus ir esmę). Trečia, Europos Sąjungos teisė taip pat nuolat keičiasi, todėl monografijoje analizuojamos ir naujos Bendrijos teisės leidėjo iniciatyvos, aktuali Europos Teisingumo Teismo praktika bei jos gyvendinimas Lietuvos teisėje. Kartu su jau egzistuojančių bei per pastaruosius metus naujai priimtų (diskriminacija lyties pagrindu, darbuotojų apsauga nuo kenksmingų veiksnių, konkretesni tam tikrų profesijų arba veiklos rūšių darbo laiko organizavimo reikalavimai, vienos valstybės ribas peržengiantis bendrovių jungimasis ir kt.) teisinių nuostatų analize monografijos autoriai pateikia Europos Sąjungos teisės vystymosi tendencijas: „Europos socialinio modelio“ vystymąsi, flexecurity (užimtumo lankstumo ir saugumo) principo taikymą praktikoje, laikino darbo reglamentavimo pokyčius ir kt. Darbą sudaro šešios pagrindinės, tarpusavyje logiškai susijusios dalys, kurios detaliau suskirstytos pagal reguliuojamų visuomeninių santykių grupes. Pirmoje dalyje atliekamas darbo santykių teisinio reguliavimo Europos Bendrijoje istorinis tyrimas, kurio rezultatai parodo darbo teisės vietą ir raidą Europos Bendrijoje bei atskleidžia Europos Bendrijų kompetenciją reguliuojant darbo santykius. Taip pat analizuojamas Europos Sąjungos ir Lietuvos teisinės sistemos santykis. Monografijos autorių palaikoma Europos sąjungos teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę pozicija nėra nauja, tačiau sveikintinas yra šios pozicijos pritaikymas praktinėse situacijose – konkrečiai vertingos yra pastabos dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir Europos Sąjungos teisę gyvendinančių teisės aktų kolizijos sprendimo būdų. Antroje dalyje, skirtoje laisvam darbuotojų ir jų šeimos narių judėjimui, analizuojami darbuotojų judėjimo laisvės teisiniai pagrindai, turinys, taikymo sritis, jos apribojimai, reikšmė ir darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių socialinė apsauga pagal Europos Sąjungos teisę. Trečioje monografijos dalyje nagrinėjamas darbuotojų lygiateisiškumo principas Europos Sąjungos ir Lietuvos darbo teisėje. Pažymėtina, kad autoriai sistemingai vertina bendras ir specialias Lietuvoje šiuo klausimu veikiančias teisės normas ir pateikia argumentuotų rekomendacijų dėl jų tobulinimo. Ketvirtoje dalyje išskiriami ir analizuojami pagrindiniai Europos Sąjungos darbo teisės normomis reguliuojami individualiosios darbo teisės institutai bei jų gyvendinimas 201 Lietuvos teisėje. Monografijos autoriai taikliai pastebi, kad Lietuvos teisės atitikimas Europos Sąjungos teisinėms nuostatoms vertinamas ne tiek, kiek tiksliai yra perrašomos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, bet kaip šios nuostatos realizuojamos nacionalinėje darbo teisės sistemoje ir kaip jos veikia praktikoje. Individualios darbo teisės dalyje ypač akivaizdu, kad nei automatinis direktyvų perrašymas Lietuvos teisės aktus, nei nenuoseklus, nesistemingas, o kartais ir nelogiškas teisės aktų keitimas ar naujų leidimas nėra tinkamas metodas reguliuoti darbo santykius. Todėl autorių iškeltos teisinio reguliavimo problemos, jų analizė ir pasiūlyti sprendimo variantai yra aktualūs ne tik teisės mokslininkams, bet ir praktikams. Penktoji monografijos dalis yra skirta Europos Sąjungos darbuotojų saugos ir sveikatos teisinių nuostatų gyvendinimo Lietuvos teisėje analizei. Po atlikto tyrimo autoriai palankiai vertina Europos Sąjungos darbo teisės gyvendinimą Lietuvoje ir kartu pagr stai akcentuoja kai kurių naujų statyminių nuostatų priėmimo būtinumą. Kaip pažangi ir aktuali šiuolaikinei informacinei visuomenei sveikintina autorių pozicija darbuotojų privatumo užtikrinimo srityje: garantuojama Europos Sąjungos teisės aktų reikalaujama darbuotojų privatumo apsauga, autorių laikytina minimalia. Autoriai mano, kad modernėjant informacijos priemonėms ši apsauga neišvengiamai turėtų didėti. Šeštoje dalyje nagrinėjami kolektyviniai darbo santykiai. Autoriai detaliai analizuoja skirtingas informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo formas, jų apimt ir turin . Monografijoje pateiktos išvados, logiškai kylančios iš atlikto tyrimo, yra originalios ir teisiškai argumentuotos. Tai leidžia vertinti recenzuojamą monografiją kaip išbaigtą ir vertingą mokslin darbą, skirtą Europos Sąjungos darbo teisės gyvendinimo Lietuvoje problematikos analizei, neabejotinai pasižymint moksliniu naujumu, aktualumu ir praktine reikšme. Monografijoje aprašyti tyrimo rezultatai ir išvadose suformuluoti pasiūlymai galėtų būti sėkmingai panaudoti Lietuvos teisėkūroje. Monografiją „Europos Sąjungos teisės aktų gyvendinimas Lietuvos darbo teisėje“ išleido VĮ Registrų centras. 202 Atmena autoriams Leidinys „Verslo ir teisės aktualijos“ skirtas originaliems, kituose leidiniuose neskelbtiems Lietuvos ir užsienio autorių moksliniams straipsniams, kuriuose savitai aiškinamos verslo ir teisės teorinės, praktinės ir metodologinės problemos, pateikiami jų sprendimai, tyrimų rezultatai, mokslinė interpretacija ir vertinimai. Straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, rusų, vokiečių ar prancūzų kalba. Straipsniuose, parašytuose rusų, vokiečių ar prancūzų kalba, turi būti pateikta išplėstinė santrauka ir anglų kalba (iki 30 proc. straipsnio apimties). Straipsnio apimtis – iki 15 lapų. Didesnės apimties straipsnis priimamas tik redaktorių kolegijai sutikus. Po straipsnio pavadinimo rašomas autoriaus (-ių) vardas, pavardė, darbovietė, pareigos. Teksto pradžioje pateikiama anotacija, nurodomi straipsnio tematikos reikšminiai žodžiai. Po to pateikiamas vadas, kuriame apibrėžiamas tyrimo tikslas, objektas, uždaviniai, mokslinė problema, jos aktualumas ir ištirtumo laipsnis, pagrindiniai rezultatai, jų naujumas ir taikyti mokslinio tyrimo metodai. Toliau pateikiamas pagrindinis tekstas, kuriame išdėstomi ir pagrindžiami tyrimo rezultatai, pabaigoje – išvados, cituotos literatūros sąrašas ir straipsnio santrauka (apie 1500 spaudos ženklų). Santraukoje turi būti išdėstyti pagrindiniai straipsnio teiginiai ir išvados. Po kiekvieno straipsnio turi būti santrauka lietuvių ir anglų kalba, reikšminiai žodžiai – anglų kalba. Straipsnio pabaigoje turi būti pateikta trumpa informacija apie autorių (-ius). Nuorodos šaltinius ir literatūrą tekste pateikiamos lenktiniuose skliaustuose, nurodant autoriaus pavardę ir knygos leidimo metus, pavyzdžiui, (Krugman, 2006; Dicken, 2007). Šaltinių ir cituotos literatūros sąrašas pateikiamas straipsnio pabaigoje prieš santrauką abėcėlės tvarka pagal bibliografinių nuorodų standartus. Pavyzdžiui, Molle, W. (2006). The Economics of European Integration: Theory, Practice, Policy. London: Macmillan Press. 446 p.; Molle, W. (2002). Globalization, regionalism and labour markets. Regional Studies, vol. 36.2, issue 1, p. 161172. Tarp straipsnio pavadinimo ir autoriaus vardo bei pavardės, skyriaus pavadinimo ir teksto, teksto ir formulės, teksto ir lentelės, teksto ir paveiksliuko paliekamas vienos eilutės intervalas. Straipsnio puslapiai numeruojami apačioje centre. Tekstas spausdinamas Microsoft Word redaktoriumi, 12 pt dydžio Times New Roman šriftu. Rankraštis maketuojamas 17 centimetrų pločio ir 24 centimetrų aukščio formato lape viena skiltimi, vienos eilutės protarpiu (single) su 1,5 cm paraštėmis. Pastraipos pradedamos su 0,7 cm trauka. Matematinės išraiškos (formulės) spausdinamos tik Microsoft Equation redaktoriumi kursyviniu Times New Roman šriftu, simboliai iš formulių – tik Microsoft Equation redaktoriumi. Paveiksliukai dedami tekstą kaip vienas objektas. Rankraščio dalims naudojamas dydis ir stiliaus šriftas: Pavadinimas Autorius Organizacija Anotacija Pagrindinis tekstas Pastraipų pavadinimai Santrauka 14 pt, pusjuodis (Bold) 12 pt, pusjuodis (Bold) 11 pt, kursyvinis (Italic) 11 pt, kursyvinis (Italic) 12 pt, normalus (Normal) 12 pt, pusjuodis (Bold) 11 pt, normalus (Normal) Literatūros sąrašas 11 pt, normalus (Normal) Informacija apie autorių 10 pt, kursyvinis (Italic) 203 maž. raidės, lygiuojama prie kairiojo krašto maž. raidės, lygiuojama prie kairiojo krašto maž. raidės, lygiuojama prie kairiojo krašto maž. raidės, lygiuojama prie kairiojo krašto lygiuojama per visą lapą maž. raidės, lygiuojama prie kairiojo krašto lygiuojama per visą lapą lygiuojama per visą lapą numeruojant, o tekstas su viena trauka lygiuojama per visą lapą Matematinės išraiškos: pagrindiniai simboliai, indeksai Lentelių pavadinimai Paveiksliukų pavadinimai 11 pt, kursyvinis (Italic) 9 pt, kursyvinis (Italic) viena trauka nuo kairiojo krašto 11 pt, kursyvinis (Italic) 11 pt, kursyvinis (Italic) centruojama, virš lentelės centruojama, po paveiksliuku Straipsnis turi būti parengtas vadovaujantis „Atmenos autoriams“ nuorodomis ir tinkamai suredaguotas. Straipsnius vertins 2 recenzentai. Straipsniai siunčiami elektroniniu paštu izolda.krutkiene@vtvk.lt. Straipsnio pabaigoje turi būti parašytas autoriaus vardas ir pavardė; mokslinis laipsnis ir vardas, mokslo sritis ir kryptis; darbovietė, pareigos, adresas, telefonas, faksas ir elektroninis paštas bei kita autoriaus nuožiūra svarbi informacija. Leidinio „Verslo ir teisės aktualijos“ redaktorių kolegija 204 Guidelines for Authors The journal presents authentic scientific papers by Lithuanian and foreign scholars, presenting original explanations and solutions to theoretical and methodological economic and legal problems, research results, practical issues, scientific interpretation and evaluation. Authors are invited top submit papers in Lithuanian, English, Russian, German or French language. The papers written in Russian, German or French must contain an extended summary in English (up to 30 per cent of the paper size). The size of the paper should be up to 15 pages. The front page presents the title of the paper, name of the author, name of institution represented by the author. The annotation and keywords corresponding to the topic should be presented at the beginning of the body part of the paper. The aim and methodology applied in the research as well as scientific issue, its relevance, object, main results and their novelty should be presented in the introduction part. The introduction should be followed by the body part. The conclusions and the list of references should be presented at the end of the paper. The paper must be accompanied by a summary and keywords in English. The length of the summary should be no less than 1500 symbols. Information about the author(s) should be presented at the end of the paper. References to authors in the text should be in the following style: (Krugman, 2006; Dicken, 2007). The list of bibliographic references must be presented in alphabetic order and the format references should follow the APA requirements. For example, Molle, W. (2006). The Economics of European Integration: Theory, Practice, Policy. London: Macmillan Press. 446 p.; Molle, W. (2002). Globalization, regionalism and labour markets. Regional Studies, vol. 36.2, issue 1, p. 161172. Single line spacing is used between the title of the paper and the author’s (authors’) name; the title of the chapter and the text; the text and the formulae; the text and the table; the text and the illustration. The pages of the paper should be numbered in the centre of the bottom part of the page. The paper should be written using the computer program MSWord for Windows in a DOC format. Times New Roman font, size: 12 pt. Manuscripts should be formatted on A4 paper size, Size: 17x24 cm; Alignment: Justified; Spacing: Single; Margins: 1.5 cm. Paragraph with 0,7 cm. indentation. Formulae typed only using Microsoft Equation, Font Times New Roman, Italics. Formulae symbols used in the text types using only Microsoft Equation. Pictures should be inserted as one object. The following fonts and sizes should be used for manuscript Title Author Institution Annotation Text body Chapter titles Summary 14 pt, (Bold) 12 pt, (Bold) 11 pt, (Italic) 11 pt (Italic) 12 pt, (Normal) 12 pt, (Bold) 11 pt (Normal) List of References 11 pt (Normal) Information about the author(s) 10 pt (Italic) 11 pt, (Italic) Mathematical expressions: main symbols, indexes (Lower case, Alignment - Left) (Lower case, Alignment - Left) (Lower case, Alignment - Left) (Lower case, Alignment - Left) (Alignment – Justified) (Lower case, Alignment - Left) (Alignment – Justified) (Numbered, Alignment – Justified, Single Indent) (Alignment – Justified) (Single Left Indent) 9 pt, (Italic) 205 Names of tables Names of illustrations 11 pt, (Italic) 11 pt, (Italic) (Centered above the table) (Centered below the illustration) The paper should be prepared according to the rules provided in the Guidelines for Authors and edited properly. The editorial office is not responsible for author’s language and stylistic mistakes. All papers published in the journal are peer reviewed. The papers should be submitted in an electronic form to izolda.krutkiene@vtvk.lt . The following data about the author should be provided upon submittion of the research paper: name, surname, academic degree and title (indicating the scientific field); current employment (name, occupation, address, telephone number, fax number, and e-mail address); other relevant data. Editorial Board 206 Verslo ir teisės aktualijos: mokslo darbai / Vilniaus teisės ir verslo kolegija. – Vilnius: VTVK, 2008. – 2008, t. 2. – 194 p., iliustr. – ISSN 1822-9530. Leidėja VšĮ „Vilniaus teisės ir verslo kolegija“ Laisvės pr. 58, LT-05120 Vilnius Tel. 8 5 242 6000 El. paštas info@vtvk.lt www.vtvk.lt Kalbos redaktorė Ilona Ružaitė Spausdino UAB „Ciklonas“ J. Jasinskio g. 15, LT-01111 Vilnius Tel. 8 5 249 1060 www.spaudoscentras.lt Tiražas 80 egz.