Planetos formuojasi iš dujų bei dulkių diskų aplink jaunas žvaigždes. Disko evoliucijai, taigi ir planetų formavimuisi, įtakos turi tokie reiškiniai, kaip žvaigždės spinduliuotė ar kaimyninių žvaigždžių gravitacija. Pavyzdžiui, keletą kartų už Saulę masyvesnių žvaigždžių spinduliuotė turėtų būti pakankamai energinga, kad išgarintų kone visas dujas iš disko.
Taigi mokslininkai mano, jog prie tokių žvaigždžių susiformuoti gali nebent mažos uolinės planetos. Visgi pastaruoju metu bent prie dviejų tokių masyvių žvaigždžių aptiktos planetos, dydžiu nenusileidžiančios Jupiteriui.
Dabar pasiūlytas jų kilmės paaiškinimas – planetos formavosi kitur ir buvo pagriebtos jau užaugusios. Tyrėjai sumodeliavo jauno žvaigždžių spiečiaus evoliuciją, įtraukdami skirtingos masės žvaigždes bei planetas, susiformavusias realistiškose orbitose. Taip pat modelyje buvo ir planetų-vienišių, t.y. tokių, kurios skrieja pačios sau, be žvaigždės.
Paaiškėjo, kad kartais žvaigždės gali pagauti vienišas planetas arba netgi pagrobti planetas iš kaimynių. Efektyviausiai tą daro masyviausios žvaigždės. Vidutiniškai per 10 milijonų metų spiečiaus evoliucijos, kokia nors planeta pagaunama ar pavogiama vieną kartą. Aptiktos masyvios planetos nuo savo masyvių žvaigždžių nutolusios daugiau nei po 100 astronominių vienetų (1 AU yra vidutinis atstumas tarp Žemės ir Saulės).
Toks planetų nuotolis leidžia spręsti, jog jos buvo prisijungtos iš tarpžvaigždinės erdvės, o ne pavogtos iš kaimynių. Bet kuriuo atveju, hipotezę reikės patikrinti ir patvirtinti.
