Dialogo dalyviai:

nokrela SOKRATAS, GLAUKONAS, POLEMARCHAS,

TRASIMACHAS, ADIMANTAS, KEFALAS

PIRMOJI KNYGA

327
I. [Sokratas]. Vakar su Aristono sūnumi Glaukonu
buvau nuėjęs į Pirėją. Norėjau pasimelsti d e i v e i i , be
to, pasižiūrėti, kaip jie švęs tą šventę — juk ji šven­
čiama pirmą kartą. Vietinių gyventojų eitynės atrodė
labai gražiai, bet ne mažiau iškilmingos buvo ir trakų b
eitynės. Pasimeldę ir pasižiūrėję iškilmių, ėjome atgal
į miestą. įš tolo pamatęs mus einant namo, Kefalo sū­
nus Polemarchas paliepė tarnui mus pasivyti ir papra­
šyti, kad jo palauktume. Pribėgęs tarnas truktelėjo
mane iš užpakalio už apsiausto ir tarė:
— Polemarchas prašo jo palaukti.
Aš atsisukau ir paklausiau, kur jis.
— Ana, eina iš paskos. Palaukite jo.
— Gerai, palauksime, — pasakė Glaukonas.
Netrukus atėjo Polemarchas su Glaukono broliu c
Adimantu, Nikijo sūnumi Nikeratu ir dar kai kuo —
visi grįžo iš iškilmingų eitynių.
Polemarchas tarė:
— Man atrodo, kad jūs skubate grįžti į miestą.
— Įspėjai, — atsakiau aš.
— A r matai, kiek čia mūsų?
— Kurgi nematysi!
— Taigi turėsite arba mus visus nugalėti, arba
likti čia.
— Bet juk yra dar viena išeitis — įtikinti jus, kad
reikia paleisti mus namo.
— Argi galėtumėte įtikinti tuos, kurie visai nenori
jūsų klausyti? * 23
 — Jokiu būdu negalėtume, — atsakė Glaukonas. — Kefalai, — tariau aš, — iš tikro aš mėgstu kalbė­
— Tad turėkite galvoje, kad mes jūsų neklausy­ tis su senais žmonėmis. Mat jie jau y r a nuėję tą kelią,
sime. k u r i u o ir mums galbūt teks keliauti. Todėl, man atro­
Adimantas pridūrė: do, iš jų reikia sužinoti, koks tas kelias — ar sunkus
— A r žinote, kad šį vakarą deivės garbei bus rai­ ir duobėtas, ar lygus ir patogus. Kadangi jau esi pa­
telių lenktynės su deglais? siekęs tą amžių, kai, anot poetų, stovima prie „senat­
— Raitelių? — paklausiau aš. — Tai naujiena. Jie vės slenksčio", tai norėčiau sužinoti, ar šis amžiaus
raiti lenktyniaus, perduodami vieni kitiems deglus? Ar tarpas tau atrodo sunkus, ar tu kitaip apie jį manai.
aš teisingai supratau? III. — Sokratai, — atsakė jis,— prisiekiu Dzeusu, aš
— Taip, — atsakė Polemarchas. — Be to, bus nakti­ tau pasakysiu taip, kaip man atrodo. Mes, maždaug
nės iškilmės, jas būtų verta pamatyti. Taigi po vaka­ vieno amžiaus žmonės, dažnai sueiname į draugę, pa­
rienės pakilsime ir eisime pažiūrėti tų iškilmių. Ten teisindami senovės priežodį 3 . Dauguma iš mūsų suėję
bus daug jaunuolių, galėsime pasikalbėti. Tik pasiliki­ dejuoja, ilgisi jaunystės malonumų, prisimena meilės
te, nedvejokite. džiaugsmus, išgėrimus, puotas ir kitus panašius daly­
Glaukonas tarė: kus ir kremtasi, tarsi netekę didelių gėrybių: tada tai
jie gyvenę, o dabar — argi tai gyvenimas?! Kai kurie
— Matyt, reikės pasilikti.
skundžiasi, kad namiškiai juos uja, ir traukia vis tą
— Jei jau tu sutinki, — tariau, — tai taip ir pada­ pačią giesmę, kiek nelaimių jiems atnešusi senatvė.
rykime. Man atrodo, Sokratai, kad jie kaltina ne tą, kas kaltas,
II. Taigi nuėjome į Polemarcho namus. Tenai rado­ nes jeigu būtų kalta senatvė, tai ir aš patirčiau tas pa­
me Polemarcho brolius Lisiją ir Eutidemą, o su jais čias nelaimes, ir visi kiti, kurie sulaukė tokio amžiaus;
chalkedonietį Trasimachą, peanietį Charmantidą ir o aš sutikau senių, kurie buvo visai kitaip nusiteikę.
Aristonimo sūnų Klitofontą. Buvo namie ir Polemarcho Antai kartą man girdint kažkas paklausė, poeto So­
tėvas Kefalas. Jis man atrodė labai susenęs: mat jau foklio'': ,,Sofoklį, o kaip dėl meilės teikiamų smagu­
seniai buvau jį matęs. Jis sėdėjo krėsle ant pagalvės mų? Ar dar įstengi turėti reikalų su moterimi?" „Tylėk,
su v a i n i k u 2 ant galvos, nes ką tik buvo aukojęs namų žmogau, — atsakė Sofoklis, — su didžiausiu malonumu
ištrūkau iš meilės, tarsi būčiau pabėgęs nuo žiauraus
kieme. Susėdome prie jo—-ten aplinkui buvo pristaty­
ir pašėlusio valdovo".
ta krėslų.
Pamatęs mane, Kefalas tuojau pasisveikino ir tarė: Man ir tada tas j o atsakymas pasirodė vykęs, ir
— Tu, Sokratai, nedažnai ateini į Pirėją mūsų at­ šiandien jis ne mažiau patinka. Senatvė iš tikrųjų iš­
lankyti. Negerai. Jei aš dar turėčiau tiek jėgų, kad laisvina nuo tokių dalykų ir suteikia visišką ramybę.
galėčiau lengvai išsiruošti į miestą, tau nereikėtų į čia Kai aistros susilpnėja ir aprimsta, atsiranda tokia savi­
vaikščioti — mes pas tave ateitume. Bet dabar jau tu jauta, apie kurią kalbėjo Sofoklis: žmogus jaučiasi iš­
turėtum dažniau mus aplankyti. Žinok, kad juo labiau sivadavęs nuo daugybės siautėjančių valdovų. O jų,
nyksta kiti, kūniški, malonumai, tuo didesnis kyla no­ kaip ir kitų negerovių bei pašlijusių santykių su na­
miškiais, priežastis ta pati: kalta, Sokratai, ne senatvė,
ras pasikalbėti ir tuo daugiau malonumo teikia pokal­
o žmogaus būdas. Kas gyvena tvarkingai ir yra sugy­
biai. Taigi neatsisakyk padaryti man šį malonumą: ir
venamas, tam ir senatvė nebūna labai sunki; o kas ne
su šiais jaunuoliais bendrauk, ir mus dažniau aplan­
toks, tam, Sokratai, ir senatvė, ir jaunystė būna sunki.
kyk! J u k esame seni pažįstami ir artimi draugai.
 IV. Gėrėdamasis tokiu jo atsakymu ir norėdamas jį — Teisybę sakai.
dar labiau įtraukti į pokalbį, tariau: V. — Tikrą teisybę. Bet dar man pasakyk: kokią d
•— Kefalai, aš manau, kad dauguma žmonių, girdė­ didžiausią naudą, tavo nuomone, teikia turtai?
dami tokius žodžius, nesutiks su tavimi ir manys, k a d — Bijau, — tarė Kefalas, — kad daugelis manim ne­
tu lengvai pakeli senatvę ne dėl savo būdo, o dėl to, patikės. Tu žinai, Sokratai, kad, kai žmogus pajunta,
kad turi didelį turtą. J u k turtingieji, kaip sakoma, turi jog mirtis jau nebetoli, jį apima baimė ir susirūpinimas
kuo pasilengvinti senatvę. dėl tokių dalykų, kurie jam anksčiau nė į galvą ne­
— Teisingai sakai, — tarė Kefalas, — jie nesutiks. ateidavo. Visokie pasakojimai apie Hadą 7 — kad už
įš dalies jie teisūs, bet ne tiek, kiek įsivaizduoja. Tie­ šičia padarytas neteisybes tenai reikėsią atlikti baus- e
sa glūdi Tėmistoklio 5 atsakyme kažkokiam serifiečiui p , mę, — iš kurių anksčiau jis tik juokėsi, dabar sukelia
kuris jį koneveikė, teigdamas, kad Temistoklis pelnęs nerimą jo sieloje: o jeigu tai tiesa? Ir jis pats — ar tai
šlovę ne savo nuopelnais, kad už ją jis esąs skolingas sa­ dėl senatvės negalios, ar tai dėl to, kad jau yra netoli
vo miestui: „Teisingai. Būdamas serifietis, aš nebūčiau ano pasaulio, — pradeda į visa tai žiūrėti rimčiau.
garsus, bet tu nebūtum garsus, ir būdamas atėnietis". Apimtas baimės ir nepasitikėjimo savimi, jis peržvel­
Šie žodžiai tinka ir neturtingiems žmonėms, kurie sun­ gia savo gyvenimą, ar nėra kartais ko nors kuo nu­
kiai pakelia senatvę: romiam žmogui, jeigu jis betur­ skriaudęs. Tas, kuris randa savo gyvenime daug nedo­
tis, senatvė nebus labai maloni, bet prasto būdo žmo­ rybių, išsigąsta lyg vaikas, staiga pažadintas iš miego,
gus, kad ir koks jis būtų turtingas, senatvėje niekada ir gyvena, laukdamas ateityje tik bloga. O tą, kuris 331
nesijaus patenkintas. nesijaučia ką nors r bloga padaręs, visuomet lydi,
Aš vėl paklausiau: kaip sako Pindaras 8, graži viltis, maloni senatvės mai­
— Ar tu, Kefalai, daugumą savo turtų paveldėjai, tintoja. Šis poetas, Sokratai, yra labai gražiai pasakęs,
ar pats įsigijai? kad su tuo, kuris praleidžia gyvenimą teisingai ir
— Kur aš tau įsigysiu! Turtų kaupimo atžvilgiu aš šventai,
esu viduryje tarp senelio ir tėvo. Senelis, mano bend­ eina kartu
ravardis, paveldėjęs maždaug tokio dydžio turtą, kokį Malonioji senatvės maitintoja,
aš dabar turiu, padidino jį keleriopai, o mano tėvas Puoselėjanti širdį viltis,—
Daugiausia ji valdo žmonių besiblaškančią dvasią.
Lisanijas padarė jį mažesnį, negu aš dabar turiu. Aš
esu patenkintas, kad sūnums palieku ne mažesnį, o tru­ Puikūs, nuostabūs žodžiai! Aš pridursiu, kad būti tur­
putį didesnį turtą negu paveldėjau. tingam yra labai naudinga — žinoma, ne kiekvienam
— Šito tavęs paklausiau todėl,— tariau, — kad man žmogui, o tik padoriam. Iškeliauti į aną pasaulį nesi­
atrodo, jog nesi labai prisirišęs prie savo turtų; taip bijant, k a d ką nors — net prieš savo norą — būsi apga- b
elgiasi daugiausia tie, kurie ne patys įsigijo turtus. O vęs, kam nors pamelavęs ar kad kam nors lieki sko­
tie, kurie patys sukaupė, dvigubai labiau prisiriša prie lingas — ar dievui aukų, ar žmogui pinigų, — štai dėl
turtų negu kiti. Mat kaip poetai myli savo kūrinius, k o labai svarbu būti turtingam. Yra daug ir kitų rei­
kaip tėvai vaikus, taip ir tie, kurie įsigijo turtų, jais kalingų dalykų, bet, juos palyginęs, aš vis dėlto ma­
rūpinasi, nes tai yra jų pačių darbo vaisius; be to, nyčiau, Sokratai, kad turtas padoriam žmogui ypač
kaip kiti, taip ir jie prisiriša prie turtų ir dėl jų teikia­ reikalingas ir labai j a m pravers.
mos naudos. Su tokiais žmonėmis sunku bendrauti, nes — Tu puikiai kalbi, Kefalai, — pasakiau. — Bet štai c
jie nori kalbėti tik apie turtus. teisingumas — ar teisingumu mes vadinsime tiesiog zt
sakyti tiesą ir sugrąžinti tai, kas ką yra iš ko paėmęs, — Dievaži, tikriausiai ką kita. Simonidas mano, kad
ar šiuos du dalykus kartais vadinsime teisingais, o kar­ draugai privalo draugams daryti gera, o bloga — nie­
tais neteisingais? Pateiksiu tau pavyzdį. Jei kas iš drau­ kuomet.
go, turinčio sveiką protą, pasiskolintų ginklą, o vėliau, — Suprantu, — pasakiau. — Kai kas nors grąžins
kai šis išprotėjęs reikalautų ginklą grąžinti, jį atiduo­ pinigus tam, kuris juos pas jį pasidėjo, tai nebebus
tų, kiekvienas pasakys, kad nereikia grąžinti ir kad skolos grąžinimas, jei tas grąžinimas ir grąžintojui, ir
gavėjui bus žalingas, o grąžintojas ir gavėjas bus drau­
tas, kuris grąžintų, pasielgtų neteisingai, kaip ir tas, ku­
gai. A r ne šitai norėjo pasakyti Simonidas?
ris tokiam žmogui sakytų tiesą.
— Kaip tik šitai.
— Teisingai kalbi.
— Na, o priešams ar reikia grąžinti skolą, jei esa­
— Taigi ,,sakyti tiesą ir grąžinti tai, ką paėmei" me skolingi?
dar nebus teisingumo apibrėžimas. — Aišku, — atsakė Polemarchas, — ir jiems priva­
— Kaip tik šitai bus jo apibrėžimas, — įsiterpė Po- lome grąžinti tai, kas pridera. Mano manymu, priešas
lemarchas, — jei bent kiek tikėsime Simonidu 9. privalo atsilyginti priešui kaip pridera — kuo nors
— Na, — tarė Kefalas, — jūs čia svarstykite, o man bloga.
jau metas pasirūpinti aukojimu. VII, — Atrodo, — tariau, — kad Simonidas, kaip
— Vadinasi, Polemarchas bus tavo įpėdinis? — pa­ poetas, mįslingai nusakė, kas yra teisinga. Matyt, jis
klausiau jo. norėjo pasakyti, kad teisingumas — tai grąžinimas kiek­
vienam to, kas jam pridera, o tai jis pavadino skola.
— Kas gi daugiau, — atsakė Kefalas šypsodamasis
— O tu kaip manai?
ir tuojau išėjo aukoti.
— Prisiekiu Dzeusu, jei kas nors jo paklaustų: ,,Si-
VI. — Na, tai tu, žodžio Įpėdini, — tariau, — pasa­ monidai, ką kam reikia mokėti paskirti — žinoma, tai,
kyk, ką sako Simonidas, kad tu jam pritari? kas pridera, — kad pasiteisintų gydymo meno vardas",
— Kad yra teisinga kiekvienam atiduoti tai, ką esi ką, tavo manymu, jis atsakytų?
skolingas. Man atrodo, kad tai gerai pasakyta. — Aišku, kad kūnui vaistus, maistą ir gėrimą.
— Žinoma, sunku netikėti Simonidu — tai išmintin­ — O kam ką reikia suteikti — tai, kas pridera, —
gas ir dieviškas žmogus. Bet ką jis turi galvoje, taip kad parodytum virėjo meną?
sakydamas, tū, Polemarchai, galbūt supranti, o aš ne­ — Valgiams — skonį.
suprantu. Tik aišku, kad Simonidas kalba ne apie tai, — Gerai, o kuo kam reikia atlyginti, kad meną ga­
ką mes ką tik svarstėme — kad viską, ką pasiskolino­ lėtume pavadinti teisingumo menu?
me, reikia grąžinti, savininkui pareikalavus, net jeigu — Jei laikysimės to, ką sakėme anksčiau, tai bus
tas būtų ir išprotėjęs, nes paimtas daiktas jau yra sko­ menas draugams daryti gera, o priešams — bloga.
la, kurią turime grąžinti. Ar ne taip? — Taigi draugams daryti gera, o priešams — bloga
— Taip. Simonidas vadina teisingumu?
— Taigi jokiu būdu nereikia atiduoti daikto, kai jį — Man taip atrodo.
grąžinti reikalauja beprotis? — O ligos ir sveikatos atžvilgiu kas yra pajėgiau­
— Teisybė. sias sergantiems draugams daryti gera, o priešams —
bloga?
— Matyt, Simonidas, sakydamas, jog yra teisinga
— Gydytojas.
grąžinti skolą, turi galvoje ką kita.
 — O jūreiviams, kurių tyko jūreivystės pavojai? — Kitaristas geriau už teisingąjį tinka groti kitara.
— Vairininkas. O kur teisingojo dalyvavimas bus labiau pageidauti­
— O teisingas žmogus? Kokiais atvejais ir kokiais nas negu kitaristo?
veiksmais jis yra pajėgiausias draugams padėti, o prie­ — Man atrodo, piniginiuose reikaluose.
šams kenkti? — Išskyrus turbūt tuos atvejus, Polemarchai, kai
— Man atrodo, kare, vieniems padėdamas kautis, o reikia pasinaudoti pinigais, sakysim, kai reikia bendrai
kitus puldamas. pirkti ar parduoti arklį. Tada, manau, naudingesnis
— Gerai. Bet, mielas Polemarchai, nesergantiems bus prityręs raitininkas. A r ne taip?
gydytojas yra nereikalingas. — Matyt, taip.
— Teisybė. —• O kai reikia pirkti laivą — laivų statytojas arba
— O neplaukiantiems — vairininkas. vairininkas?
— Taip. — Suprantama.
— Išeina, kad tiems, kurie nekariauja, teisingas — O kai reikia bendrai tvarkyti auksinius ar si­
žmogus yra nereikalingas? dabrinius pinigus, tai kokiais atvejais teisingasis būna
— Kažin, ar taip yra. naudingesnis už kitus?
— Tai tu manai, kad teisingumas ir taikos metu — Kai norime pasidėti pinigus ir atgauti juos svei­
kus, Sokratai.
reikalingas?
— Tai, sakai, kai nenorime jais pasinaudoti, o tik
— Reikalingas.
laikyti padėtus?
— Ir žemdirbystė? Ar ne?
— Taip.
— Taip.
— Vadinasi, kai pinigais nesinaudoji, tai teisingu­
— Kad gautume derlių?
mas būna kaip tik naudingas?
— Taip.
••— T u r b ū t t a i p .
— Ir batsiuvystė?
— Kai reikia saugoti sodininko peilį, teisingumas
— Taip.
yra naudingas ir visuomenei, ir paskiram žmogui, o
— Manau, sakysi, kad aprūpintų batais.
kai reikia juo naudotis, tada reikalingas sodininkas.
— Aišku.
— Taip atrodo.
— Na, o teisingumas taikos metu kokiam reikalui
— Turbūt pasakysi, kad, kai reikia saugoti skydą
ir kam įsigyti, tavo nuomone, yra reikalingas.
ir lyrą ir jais nesinaudoti, yra naudingas teisingumas,
— Kad būtų galima sudaryti sandėrius, Sokratai.
o kai reikia jais naudotis, tada būna naudingesnis pės­
— O ką vadini sandėriais? Ar bendrus veiksmus, tininko ir muzikanto išmanymas.
ar ką kita? — Aišku, kad taip.
— Bendrus veiksmus. — Panašiai yra ir su visais kitais daiktais: kai jais
— Gerai. O ar, žaidžiant šaškėmis, geru ir naudin­ naudojamės, teisingumas būna nenaudingas, o kai ne-
gu bendru bus tas, kuris teisingas, ar tas, kuris moka sinaudojame — naudingas?
žaisti šaškėmis? — Matyt, taip.
— Tas, kuris moka žaisti šaškėmis. VIII. — Taigi, mano mielas, teisingumas nėra jau
— O plytoms ir akmenims mūryti ar teisingasis yra toks vertingas dalykas, jei jis būna naudingas tik ta­
geresnis ir naudingesnis bendras už mūrininką? da, kai nesinaudojama daiktais. Bet pasvarstykime štai
— Jokiu būdu ne.
 — Tikrai.
ką: ar tas, kuris geriausiai sugeba smogti kumštynėse
— Tačiau jie mano, jog teisinga blogiems daryti d
ar kitokiose rungtynėse, nemoka taip pat ir geriausiai
gera, o geriems kenkti.
apsisaugoti nuo smūgių? — Taip išeina.
— Tikriausiai moka.
— Bet gerieji y r a teisingi ir negali neteisingai
— O tas, kuris sugeba apsisaugoti nuo ligos, la­ elgtis.
biausiai gali sukelti ją kitam? — Teisybė.
— Man atrodo, gali. — Taigi pagal tavo žodžius išeitų, k a d yra teisinga
— Ar tas, kuris sugeba slapta sužinoti priešų pla­ daryti bloga tiems, kurie nieko bloga nedaro.
nus ir rengiamus veiksmus, nebus kartu ir geras ka­ i — Jokiu būdu, Sokratai, — atsakė jis. — Tokia iš-
riuomenės saugotojas? Į vada, žinoma, netikusi.
— Tikriausiai bus. į — Taigi,— tariau, — y r a teisinga blogiesiems kenk-
— Vadinasi, kas ką sugeba saugoti, tą sugeba ir I ti, o teisingiesiems — padėti.
pavogti? ! -— Šita išvada geresnė už aną.
— Atrodo, kad taip. ! — Taigi, Polemarchai, tokiems žmonėms, kurie su-
— Taigi, jei teisingasis sugeba pinigus saugoti, tai I klysta, vertindami kitus žmones, dažnai atsitinka, kad e
sugebės juos ir pavogti. , jie teisingu dalyku laiko draugams kenkti, nes, jų aki­
— Pagal tavo samprotavimą taip išeina. mis, jie yra blogi, o priešams — daryti gera, nes jie
— Taigi paaiškėjo, kad teisingas žmogus yra tarsi jiems atrodys esą geri. Tad mūsų išvada bus visai
koks vagis. Tu tai tikriausiai sužinojai iš Homero 10. į priešinga minėtiems Simonido žodžiams,
Mat Homeras labai vertina Odisėjo motinos senelį Au- i — įš tikrųjų, — tarė jis, — taip atsitinka. Bet pa-
toliką ir sako, kad jis visus žmones pranokęs suktumu | tikslinkime apibrėžimą. Atrodo, mes neteisingai api­
ir priesaikos laužymu ". Taigi atrodo, kad, pagal tave, brėžėme draugą ir priešą.
pagal Homerą ir Simonidą, teisingumas y r a tarsi koks — O kaip mes juos apibrėžėme, Polemarchai?
vogimo menas, tik draugų labui, o priešų nenaudai. Ar — Kas atrodąs geras, tas ir esąs draugas.
ne šitai norėjai pasakyti? — O kaip mes, — paklausiau, — patikslinsime api­
— Prisiekiu Dzeusu, ne, — tarė jis. — Aš jau nebe­ brėžimą?
žinau, ką kalbėjau. Bet man vis tiek atrodo, kad teisin­
— Draugas yra tas, — atsakė jis, — kuris ir atrodo
gumas — tai daryti gera draugams, o priešams —
bloga. geras, ir iš tikrųjų y r a geras; o kas tik atrodo esąs
— O ką tu vadini draugais? Ar tuos, kurie atrodo geras, bet toks nėra, tas atrodo esąs draugas, o iš tik- 335
esą geri žmonės, ar tuos, kurie iš tikrųjų yra tokie, rujų nėra draugas. Tas pats apibrėžimas tinka ir
[)i iešui.
net jeigu ir neatrodo esą geri? Panašiai ir su priešais.
— Suprantama, — tarė jis, — kad, kas ką laiko ge­ — Atrodo, pagal šį apibrėžimą geras žmogus bus
ru, tą ir myli, o ką laiko blogu, to neapkenčia. di augąs, o blogas žmogus — priešas.
— Argi šiuo atžvilgiu žmonės kartais nesuklysta? — Taip.
Daug ką laiko gerais, nors jie nėra geri, ir priešingai. — Matyt, tu nori, kad mes teisingumo apibrėžimą,
— Suklysta. ii'i;>ianti, jog teisinga yra draugui daryti gera, o prie­
— Taigi tokiems žmonėms gerieji yra priešai, o dui -bloga, papildytume šitaip: yra teisinga daryti 33
blogieji — draugai.
 draugui gera, jei jis yra geras, ir kenkti priešui, jei — Ir ne sausumo ypatybė yra drėkinti, o to, kas
jis yra blogas. jam priešinga.
b — Tikrai. Man atrodo, kad šitaip labai gerai pa­ — Aišku.
sakyta. — O kenkti — n e gero žmogaus ypatybė, bet j am
IX. — Argi teisingam žmogui būdinga kenkti kai priešingo.
kuriems žmonėms? — paklausiau. — Suprantama.
— Tikriausiai, — atsakė jis, — blogiems žmonėms — Teisingasis — tai juk geras žmogus.
ir priešams reikia kenkti. — Aišku, geras.
—• O jei kenki arkliams, ar jie darosi geresni, ar — Vadinasi, Polemarchai, ne teisingo žmogaus dar­
blogesni? bas kenkti — ar draugui, ar kam kitam; tai darbas to,
— Blogesni. kas jam priešingas, tai yra neteisingo žmogaus.
— A r šunų, ar arklių ypatybių atžvilgiu? — Man atrodo, kad tu, Sokratai, kalbi visai tei­
— Arklių.
singai.
— O jei kenksi šunims, jie pasidarys blogesni šu­ — Taigi, jei kas tvirtina, kad teisingai elgtis — tai
nų, o ne arklių ypatybių atžvilgiu? kiekvienam atiduoti tai, kas pridera, ir jeigu jis tą ati­
— Aišku, šunų. davimą supranta taip, kad teisingas žmogus privalo
c — O dėl žmonių, mano mielas, argi nesakysime, daryti žalą priešams, o draugams — tai, kas išeina
kad, jeigu jiems kenksime, jie taps blogesni žmogiškų­ jiems į naudą, tai žmogus, kuris šitaip sako, nėra iš­
jų ypatybių atžvilgiu? minčius, nes jis kalbėjo netiesą — j u k mums paaiškė­
— Tikriausiai. jo, kad teisinga n į g k a d a , n i e k a m - n e d a r y t i žalos.
— O teisingumas argi ne žmogaus ypatybė? — Sutinku su tuo, — atsakė Polemarchas.
— Be abejo. Taigi, — pasakiau, — aš ir tu — abu bendrai ko-
— Taigi, mano mielas, ir tie žmonės, kuriems ken­ vosimc prieš kiekvieną, kuris tvirtins, kad šitaip yra
kiame, būtinai turi pasidaryti neteisingesni. pasakęs Simonidas ar Biantas, ar Pitakas 12, ar koks ki­
— Būtinai. tas išmintingas ir garsus vyras.
— Argi muzikantai muzika gali padaryti žmones — Aš esu pasirengęs dalyvauti toje kovoje.
nemuzikalius? — A r žinai, kieno man atrodo būsiąs tas posakis,
— Tai neįmanoma. kuris teigia, jog esą teisinga draugams daryti gera, o
— O prityrę jojikai jojimu atpratinti žmones nuo priešams kenkti?
jojimo? — O kieno? — paklausė Polemarchas.
— Negali. — Manau, kad jis bus Periandro 13 ar Perdiko u , ar
Kserkso 15, ar tėbiečio Ismenijo 16, ar kieno nors kito,
, — O teisingieji teisingumu padaryti žmones netei­
dėl savo turtų įsivaizduojančio save galingu vyru.
singus? O geri žmonės savo geromis ypatybėmis pa­
— Labai teisingai kalbi.
daryti žmones blogus?
— Gerai, — pasakiau. — Bet kadangi paaiškėjo, kad
— Tai neįmanoma.
ne tai yra teisingumo ir to, kas teisinga, esmė, tai kas
— J u k šaldyti, manau, yra ne šilumos, o to, kas gi kita teisingumas dar galėtų būti?
jai priešinga, ypatybė. X. Mums kalbant, Trasimachas jau ne kartą mėgi­
34 — Taip. no įsikišti į pokalbį, bet greta sėdėjusieji, norėdami iki
 galo išklausyti kalbų, jį vis sulaikydavo. Kai tik bai­ rysi viską, kad tik nereikėtų atsakinėti, kai kas tavęs
gėme kalbėti ir aš pasakiau paskutinius žodžius, jis ne­ ko paklaus.
beištvėrė ir, visas įsitempęs lyg žvėris, puolė mus, — Tu esi gudrus, Trasimachai, ir gerai žinai, kad
tarsi norėdamas sudraskyti. Mes su Polemarchu nejuo­ jeigu paklaustum, iš kokių skaičių susideda dvylika, ir
kais išsigandome ir susigūžėme, o jisai, kreipdamasis paklausęs iš anksto įspėtum: „Žiūrėk, žmogau, kad b
i visus, suriko: man nesakytum, jog dvylika —tai dukart šeši arba
triskart keturi, arba šešiskart du, arba keturiskart trys.
— Ką jūs čia, Sokratai, tiek laiko malate niekus!
c Ko vaidinate naivuolius ir pakaitomis vienas kitam nu­ Aš nepakęsiu, kad man tokius niekus taukštum", —
sileidžiate? Jeigu iš tikrųjų nori sužinoti, kas yra tei­ tai, manau, tau būtų aišku, kad niekas į tavo klausimą
singumas, tai neklausinėk ir nesipuikuok, kad gali su­ negalės atsakyti. O jeigu kas tau pasakytų: „Kaip čia
išeina, Trasimachai? Argi mano atsakymuose negali
kirsti kitų atsakymus. Juk žinai, kad klausinėti yra
būti nė vieno iš tų dalykų, kuriuos tu iš anksto už­
lengviau negu atsakinėti; tu ir pats atsakinėk ir pasa-
draudei? Keistuolis! O jeigu vienas iš tų dalykų būtų
d kyk, ką vadini teisingumu. Žiūrėk, kad man nesaky­
teisingas, argi aš turėčiau ką kita sakyti, o ne tiesą? c
tum, jog tai yra pareiga arba jog tai naudingumas, Kaip tu manai?" Ką tu jam į tai atsakytum?
arba tikslingumas, arba pelningumas, arba tikimas! Kad
ir ka sakysi, sakyk aiškiai ir tiksliai. Aš nepakęsiu, — Pakaks, — tarė Trasimachas, —• tu ir vėl tą patį.
kad man tokius niekus pasakotum! — O kodėl gi ne? — paklausiau. — Tą patį ar ne tą
Tie žodžiai pribloškė mane; išsigandęs pažvelgiau i patį, bet taip gali pagalvoti tas, kurio tu klausi. Ar tu
manai, kad jis atsakys ne taip, kaip jam atrodo, vis
jį. Ir jeigu aš nebūčiau pažiūrėjęs į jį pirmiau negu
tiek, ar jam drausime, ar ne?
e jis į mane, būčiau turbūt netekęs žado 17! Laimei, kai
jis Įniršo dėl mūsų pokalbio, aš į jį pažiūrėjau pirmas — Vadinasi, ir tu taip darysi? Ir tavo atsakyme
ir todėl dabar įstengiau jam atsakyti. Truputį drebė­ bus kas nors, ką aš uždraudžiau?
damas tariau: — Nenustebsiu, — atsakiau, — jei man taip ir išeis.
— Trasimachai, nepyk ant mūsų! Jeigu mudu — aš — Na, —tarė jis, — o jeigu aš nurodysiu kitokį at- d
sakymą apie teisingumą, daug geresnį negu visi šie at­
ir jis — ir suklydome, nagrinėdami šį klausimą, tai su­
sakymai? Kokią bausmę tu sau pasiskirsi19?
klydome ne iš blogos valios. Negi tu manai, kad, ieš­
kodami aukso, mes savo noru vienas kitam nusileistu- — Kokią gi kitą bausmę, jei ne tą, kuri tinka ne­
me ir šitai mums sukliudytų jį surasti? O juk mes mokšai! O nemokšai pritinka pasimokyti iš to, kuris
ieškome teisingumo, kuris yra daug kartų brangesnis žino. Tai šitokią bausmę aš sau skiriu.
už auksą. Nejaugi mes, užuot dėję visas pastangas jį — Gražiai suoki! Ne, tu užsimokėk už mokymą20'
surasti, tarsi kokie kvailiai vienas kitam nuolaidžiau­ — Kai tik turėsiu pinigų, — atsakiau.
jame? Tik pagalvok, mano mielas! Deja, mes neįsten- — Bet juk tu jų turi! — sušuko Giaukonas. — Tra­
337 gėme jo surasti. Tad jūs, kurie įstengiate tai padaryti, simachai, dėl pinigų nesirūpink: mes visi sudėsime So- e
užuot ant mūsų pykę, turėtumėte mūsų pagailėti. kratui.
XI. Tai išgirdęs, Trasimachas kandžiai nusijuokė ir — A, matau, kad Sokratas galėtų elgtis, kaip yra
tarė: įpratęs: pats neatsakinėti, o kai kitas atsakinės, prikib­
— O Herakli 18 ! Štai toji įprastinė Sokrato ironija! ti prie įrodymų ir juos sukirsti!
Aš jau seniai tai žinojau ir kitiems iš anksto sakiau, — Gerbiamasis,— tariau, — kaipgi atsakyti, jei,
3g kad tu nesutiksi atsakinėti, o apsimesi kvaileliu ir da­ pirmiausia, nežinai ir sakaisi nežinąs, o antra, jei ir 37
 — Ir kad kiekvienoje valstybėje viešpatauja tas,
turi apie tą dalyką kokią nors nuomonę, tau uždrausta
sakyti tai, ką galvoji, be to, dar žymaus žmogaus? Vei­ kuris turi valdžią?
kiau tau pritiktų kalbėti, juk tu sakaisi žinąs ir turįs — Žinoma.
e
ką pasakyti. Tad nesididžiuok, būk toks malonus, at­ — Kiekviena valdžia leidžia įstatymus savo pačios
sakyk man ir leisk Glaukonui ir kitiems iš tavęs pasi­ naudai: demokratija — demokratiškus, tironija — tiro­
mokyti. niškus; panašiai daro ir kitos valdžios. Išleidusios įsta­
XII. Man tai pasakius, ir Glaukonas, ir kiti pradėjo tymus, jos paskelbia, kad jie yra teisingi pavaldi­
jo prašyti, kad neatsisakytų. Buvo aiškiai matyti, jog niams — tai kaip tik ir yra naudinga valdantiesiems, —
Trasimachas trokšta kalbėti, kad pasižymėtų, nes tarė­ ir tuos, kurie jų nesilaiko, baudžia kaip įstatymų ir
si turįs puikų atsakymą, bet jis apsimetė labai norįs, teisingumo pažeidėjus. Šitai, mano mielas, aš ir norė­
339
kad aš atsakyčiau. Pagaliau jis nusileido ir tarė: jau pasakyti: visose valstybėse teisingumu laikoma
— Štai kokia ta Sokrato išmintis! Kitų jis nenori tas pat — tai, kas naudinga valdžiai. O juk ji yra jėga.
mokyti, o pats visur vaikščioja, mokosi iš kitų ir net Todėl, jeigu teisingai samprotauji, išeina, kad teisin­
jiems už tai neatsidėkoja! gumas visur yra tas pat — tai, kas naudinga stipresnia­
— Kad iš kitų mokausi, teisybę sakai, Trasimachai, jam.
bet kad aš esą neatsidėkojąs, klysti. Aš juk atsilyginu, — Dabar aš suprantu, ką tu kalbi. Pamėginsiu iš­
kiek įstengiu, o įstengiu tik pagirti, nes pinigų netu­ siaiškinti, ar tai tiesa. Tu ir pats, Trasimachai, atsakei,
riu. O kaip noriai aš šitai darau, kai kas nors, mano kad teisingumas yra tai, kas naudinga, no'3 man už­
nuomone, gerai kalba, tu ir pats tuoj pamatysi, kai tik draudei taip atsakyti. Tu tik dar pi idėjai ,,stipresnia- "
man atsakysi; aš esu įsitikinęs, kad tu gerai kalbėsi. jam".
— Tad klausyk. Aš teigiu, kad teisingumas yra tai, — Matyt, visai nereikšmingas priedas.
kas naudinga stipresniajam. Na, ko nepagiri? Matyt, — Dar neaišku, gal jis ir svarbus. Tik aišku, kad
nenori. reikia ištirti, ar tu sakai tiesą. Ir aš sutinku, kad tei­
— Kai tik suprasiu, ką tu kalbi, — atsakiau. — Kol singumas yra kažkas naudinga. Bet tu priduri „stipres­
kas dar nesuprantu. Tu sakai, kad teisingumas yra tai, niajam", o aš šito nežinau. Todėl šitai dar reikia išsi­
kas naudinga stipresniajam. Ką tu nori tuo pasakyti, aiškinti.
Trasimachai? Jei daugiakovininkas Polidamantas 21 yra — Tai aiškinkis.
stipresnis už mus ir jo kūno jėgoms palaikyti yra nau­ XIII. — Taip ir padarysiu, — atsakiau. — Sakyk man,
dinga jautiena, tai ar ir mums, silpnesniems už jį, nau­ ar tu teigi, kad paklusti valdantiesiems taip pat yra
dinga ir teisinga valgyti tokį patį maistą? teisinga?
•— Tu bjaurus, Sokratai: kimbi prie žodžių, kad — Teigiu.
kuo labiau iškreiptum mano apibrėžimą. — Ar bet kurios valstybės valdantieji yra neklys- c
— Visai ne, mano mielas, tik tu pasakyk aiškiau, I antys, ar gali ir klysti?
ką turi galvoje. — Suprantama, — atsakė jis, — jie gali ir klysti.
— Argi tu nežinai, — tarė jis,—kad vienos valsty­ — O ėmęsi leisti įstatymus, ar neišleidžia vienų
bės yra tironų valdomos, kitos tvarkosi demokratiškai, įstatymų teisingų, o kitų—neteisingų?
o dar kitos yra aristokratų rankose? — Aš taip ir manau.
— Kaipgi nežinosi! — Bet išleisti teisingus įstatymus jiems patiems yra
naudinga, o išleisti neteisingus — nenaudinga. Ar taip? 39
 — Taip. kas jiems patiems y r a nenaudinga. įš viso to išeina,
— Ir pavaldiniai turi paklusti viskam, ką tik nusta­ k a d n ė kiek ne mažiau teisinga daryti tai, kas stip­
to valdovai? Tai ir yra teisinga? resniesiems nenaudinga, negu tai, kas jiems naudinga. \
•— O kaipgi kitaip? — Bet, — paprieštaravo Klitofontas, — stipresniajam
— Taigi pagal tave išeina, kad yra teisinga vykdy­ naudingu dalyku jis vadino tai, ką stipresnysis laiko
ti ne tik tai, kas stipresniajam naudinga, bet ir tai, kas esant sau naudinga. Silpnesnysis šitai turi vykdyti —
priešinga, tai yra nenaudinga. tai ir esą teisinga.
— Ką tu čia kalbi? — Bet Trasimachas ne taip kalbėjo,— pasakė Pole-
— Man atrodo, tą pati, ką ir tu. Įsižiūrėkime ati­ marchas.
džiau. Argi mes nesutarėme, kad valdovai, įsakydami — Ar ne vis tiek, Polemarchai? — tariau.— Jei da- c
pavaldiniams vykdyti jų nurodymus, kartais suklysta bar Trasimachas kalba taip, mes taip ir suprasime jo
ir pasirenka ne tai, kas jiems patiems yra naudinga, tuo žodžius.
tarpu iš pavaldinių pusės bus teisinga vykdyti bet ko­ XIV.— Sakyk man, Trasimachai, ar tu šitaip norė­
kius valdančiųjų įsakymus? Ar ne taip sutarėme? jai apibrėžti teisingumą: teisinga yra tai, kas stipres­
— Manau, kad sutarėme. niajam atrodo esą naudinga, nesvarbu, ar tai bus iš
— Tik prisimink,— tariau aš,— jog tu sutikai, kad tikro naudinga, ar ne? A r galiu teigti, kad tu šitaip
yra teisinga daryti ir tai, kas valdantiesiems ir stiprie­ sakei?
siems yra nenaudinga, kai valdantieji, patys to neno­ — Visai ne. Argi tu manai, kad aš stipresniuoju
rėdami, įsako daryti tai, kas jiems kenkia; juk, pagal vadinu tą, kuris klysta, ir kaip tik tada, kai jis klysta?
tave, yra teisinga, kad pavaldiniai vykdytų tai, ką — Aš maniau, k a d tu tai turėjai galvoje, kai su­
jiems įsako. Tokiu atveju, išmintingasis Trasimachai,
tikai, jog valdantieji nėra neklystantys, bet, priešingai, d
ar neprisieis padaryti išvadą, kad yra teisinga daryti
kartais ir klysta.
priešingai, negu tu sakai? J u k silpnesniesiems įsakoma
— Koks tu priekabus, Sokratai, savo samprotavi­
vykdyti tai, kas stipresniesiems yra nenaudinga!
muose! Ar tu, pavyzdžiui, vadini gydytoju tą, kuris
— Taip, prisiekiu Dzeusu, Sokratai,— sušuko Pole- suklysta, gydydamas ligonius, kaip tik dėl to, kad jis
marchas,— visiškai aišku, kad taip! suklysta? Arba puikiu skaičiuotoju tą, kuris skaičiuo­
— Ypač jeigu tu jam šitai paliudysi,— įsikišo Kli- damas suklysta, kaip tik tada, kai jis suklysta ir kaip
tofontas. tik dėl tos jo klaidos? Aš manau, kad mes tik taip
— O kam Sokratui reikia liudininko? — tęsė Pole- sakome, jog gydytojas suklydo, skaičiuotojas suklydo,
marchas.— J u k pats Trasimachas pripažįsta, kad val­ gramatikos mokytojas suklydo. O iš tikrųjų kiekvie- e
dantieji kartais įsako vykdyti tai, kas jiems patiems nas iš jų — tiek, kiek jis yra vertas to vardo, kuriuo
kenkia, o pavaldiniai elgiasi teisingai, jiems paklusdami. jį vadiname,— niekuomet nesuklysta. Tad, griežtai kal­
— įš tikrųjų, Polemarchai, Trasimachas tvirtino, jog bant — nes ir tu giriesi mėgstąs tikslumą,— niekas, kas
yra teisinga, kad pavaldiniai vykdytų valdančiųjų įsa­ gerai išmano savo darbą, neklysta, nes klystama tik
kymus. tuo atveju, kai trūksta žinių, kitaip tariant, išmanymo.
— Bet, Klitofontai, jis taip pat tvirtino, kad tei­ Taigi nei amatininkas, nei išminčius, nei valdovas nie­
singumas yra tai, kas naudinga stipresniajam. Patei­ kuomet nesuklysta, kai jis puikiai išmano savo darbą,
kęs šiuos du teiginius, jis sutiko, kad stipresnieji kar­ nors dažnai sakoma, kad gydytojas suklydo, valdovas
tais liepia silpnesniesiems ir pavaldiniams vykdyti tai, suklydo. Šitokia prasme tu ir turi suprasti mano atsa- 41
 kymą. Štai jis kuo tiksliausiai: valdovas — kiek jis yra dinsi. Jis vadinamas vairininku ne dėl to, kad plaukia,
tikras valdovas— neklysta; jis neklysdamas nustato, o dėl to, kad vairuoja ir vadovauja irklininkams.
kas jam geriausia, o pavaldiniai turi šitai vykdyti. Taigi, — Tavo tiesa,— sutiko jis.
kaip jau iš pradžių sakiau, teisingumas yra daryti tai, •— Išeitų, kad kiekvienas iš jų, tai yra ir gydyto­
kas naudinga stipresniajam. jas, ir vairininkas, turi kokių nors naudingų žinių.
>XV. — Trasimachai,— tariau,— negi tau atrodo, kad — Aišku, turi.
aš priekabiauju? — Ar tai ir nėra meno paskirtis — surasti ir parū­
— Ir dar kaip,— atšovė jis. pinti, kas kam naudinga?
— Ar tu manai, jog aš samprotaudamas tyčia užda- — Taip, tokia jo paskirtis,— atsakė Trasimachas.
vinėjau tokius klausimus, kad tau pakenkčiau? — O ar bet kuriam menui reikia dar ko nors, be
— Tuo aš esu tikras, bet tu nieko nepeši: nuo ma­ jo paties didžiausio tobulumo?
nęs nepaslėpsi savo piktų kėslų, o nepaslėpęs neįsteng­ — Ką tu čia turi galvoje?
si manęs sukirsti pokalbyje. — Štai ką,— atsakiau.— Pavyzdžiui, jei tu manęs
— Gerbiamasis, aš net nemėginčiau tavęs sukirsti. paklaustum, ar mūsų kūnui pakanka paties savęs, ar
Bet, kad ir vėl tarp mūsų nekiltų šitoks nesusipratimas, jam reikia dar ko nors, aš atsakyčiau: būtinai reikia.
tu man pasakyk: ar žodžius „valdovas" ir „stipresny­ Todėl ir atsirado gydymo menas, kad mūsų kūnas yra
sis" tu vartoji įprastine, kasdiene, ar tiksliai apibrėžta netobulas ir jam nepakanka paties savęs. Meno pri­
prasme, sakydamas, kad bus teisinga, jei silpnesnysis reikė, kad suteiktų kūnui tai, kas jam naudinga. Ar
darys tai, kas naudinga stipresniajam? aš teisingai kalbu?
— Aš turiu galvoje valdovą,— atsakė jis,— pačia — Teisingai.
tiksliausia šio žodžio prasme. Todėl juodink ir šmeižk — Tai ką? Argi pats gydymo menas nėra tobulas?
mane, jei tik gali! Man visai nesvarbu. Bet tu neįsteng­ Ar apskritai menui būna reikalinga kokia nors papil­
si to padaryti. doma ypatybė, kaip, pavyzdžiui, akims regėjimas, au­
— Negi tu manai, jog aš esu toks kvailas, kad im­ sims klausa? Ar kuriam nors menui reikalingas dar
siuosi kirpti liūtą 22 —kitaip tariant, apgauti Trasi- koks nors menas, kuris nuspręstų ir parūpintų, kas pir­
machą? majam naudinga? O gal pačiame mene yra koks neto­
— O vis dėlto mėginai,— atrėžė jis,— nors tai ne bulumas, ir kiekvienam menui reikalingas kitas me­
tavo jėgoms. nas, kuris svarstytų, kas pirmajam naudinga, o šiam
— Užteks šitokių kalbų,— tariau aš.— Geriau pasa­ svarstančiam menui reikia vėl kito, ir taip be galo?
kyk man: ar gydytojas tikrąja šio žodžio prasme, kaip Ar gal kiekvienas menas pats sprendžia, kas jam nau­
tu jį čia apibūdinai, rūpinasi tik pinigais, ar ligonių dinga? O gal, kad išsiaiškintų, kas pašalins jo trūku­
gydymu? mus, menui nereikia nei jo paties, nei kito meno? Juk
— Ligonių gydymu. menas neturi jokio trūkumo, jokios kliaudos, ir jam
— O vairininkas? Ar tikras vairininkas yra viršes­ nereikia ieškoti to, kas naudinga, už paties savęs. Me­
nis už irklininką, ar jis tik paprastas irklininkas? nas, jeigu jis yra teisingas, lieka nepažeidžiamas ir
grynas, kol išsaugo savo nepriekaištingumą ir vienti­
— Viršesnis.
sumą. Na, ar pagal tavo nustatytą tikslią žodžio reikš­
— Aš manau, jog negalima atsižvelgti vien tik į mę taip išeina, ar ne?
tai, kad jis irgi plaukia laivu — irklininku jo nepava­ — Atrodo, kad taip.
 — Vadinasi,— tariau,— gydymo menas rūpinasi ne XVI. Kai svarstydami priėjome šitą vietą ir visiems
tuo, kas naudinga gydymo menui, o tuo, kas naudinga dalyviams pasidarė aišku, kad teisingumo apibrėžimas
kūnui, virto savo priešingybe, Trasimachas, užuot atsakęs,
— Taip,— atsakė jis. paklausė:
— Ir jojimo menas rūpinasi ne tuo, kas naudinga — Sakyk, Sokratai, ar tu turi auklę?
jojimui, o tuo, kas naudinga arkliams. Ir kiekvienas — Ka? — pasakiau.— Tu verčiau atsakytum, o ne
kitas menas rūpinasi.ne tuo, kas jam pačiam naudinga, šitokių dalykų klaustum.
nes jam nieko nereikia, o tuo, kas naudinga jo objektui.
— Juk tavo auklė užmiršta netgi nušluostyti tau
— Atrodo, kad taip. nosį. O reikėtų. Ji tavęs neišmokė skirti avies nuo pie­
— Bet, Trasimachai, visi menai valdo ir pajungia mens.
sau tą sritj, kurioje jie taikomi. — Ką tu čia dabar paistai?
Trasimachas, nors ir nenorom, su tuo sutiko. — Mat tu galvoji, kad aviganiai arba jaučiaganiai
— Taigi kiekvienam menui rūpi ne tai, kas naudin­ prižiūri savo avis ir jaučius, juos šeria, jais rūpinasi,
ga stipresniajam, o tai, kas naudinga silpnesniajam, turėdami kokį kitą tikslą, o ne šeimininkų ir savo pa­
kuriam jis vadovauja. čių gerovę. Tu manai, kad ir valstybių valdovai — tie,
Trasimachas bandė prieštarauti, bet pagaliau su kurie iš tikrųjų valdo,— žiūri į savo pavaldinius kaž­
tuo sutiko. Kai jis sutiko, aš tariau: kaip kitaip, negu piemenys į avis, ir kad jie dieną
— Vadinasi, kiekvienas gydytojas — jei jis yra tik­ naktį rūpinasi kuo kitu, o ne tuo, kad patys turėtų kuo
ras gydytojas — rūpinasi ne tuo ir paskiria ne tai, kas daugiau naudos. „Teisinga", „teisingumas", „neteisin­
yra naudinga gydytojui, bet tai, kas naudinga ligoniui. ga", „neteisingumas"—visa tai tau taip tolima, jog tu
Juk sutarėme, kad gydytojas tiksliąja šio žodžio pras­ net nežinai, kad teisingumas ir tai, kas teisinga, iš tik­
me yra kūnų valdytojas, o ne mėgėjas pasipelnyti. rųjų yra svetimas gėris: stipresniajam ir valdančia­
Juk šitaip sutarėme? jam tai teikia naudą, o tam, kuris paklūsta ir tarnauja,
Jis sutiko. gryniausią žalą. Neteisingumas — priešingai: jis valdo,
— Vadinasi, ir vairininkas tiksliąja šio žodžio pras­ tiesą sakant, naivius ir todėl teisingus žmones, o pa­
me yra irklininkų vyresnysis, o ne irklininkas. valdiniai daro tai, kas naudinga valdovui, nes jis turi
Jis sutiko. galią. Dėl jų uolumo valdovas klesti, o jie patys ne­
•— Taigi toks vairininkas, kuris kartu yra ir vyres­ turi iš to jokios naudos. Naivuoli Sokratai, reikia at­
nysis, rūpinsis ne tuo ir įsakys ne tai, kas naudinga vai­ kreipti dėmesį į tai, kad teisingas žmogus, palyginti su
rininkui, o tai, kas naudinga irklininkui, tai yra tam, neteisingu, visur pralaimi. Pirmiausia sandėriuose, kai
kuris jam paklūsta. vienas su kitu imasi kokio bendro reikalo: tu niekur
nerasi, kad, galutinai atsiskaitant, teisingasis gautų
Trasimachas vargais negalais sutiko.
daugiau negu neteisingasis — jis visada pralaimi. To­
— Taigi, Trasimachai,— tariau,— ir kiekvienas val­ liau— santykiuose su valstybe: kai reikia mokėti mo­
dovas, kaip valdovas, vis tiek, kokią valdžią jis turė­ kesčius, teisingasis, tokį patį turtą turėdamas, įneša dau­
tų, rūpinasi ne tuo ir įsako ne tai, kas jam pačiam yra giau pinigų, o neteisingasis — mažiau; o kai reikia
naudinga, o tai, kas naudinga pavaldiniui, kurio labui jis gauti, teisingasis nieko negauna, o neteisingasis gerai
veikia; ką tik jis kalba ir ką tik jis daro, visada žiūri, pasipelno. Kai vienas ir kitas užima kokią nors vietą
kas naudinga pavaldiniui ir kas jam tinka. valdžioje, net jei teisingasis neturėtų jokių kitų nuos-
 tolių, nukenčia jo namų reikalai, nes jis neturi laiko — Keistas tu žmogus, Trasimachai. Pabėrei mums
jais užąiimti, o iš valstybės reikalų jis negali pasipel­ tokius žodžius ir dabar ruošiesi išeiti, nei pakankamai
nyti, nės yra teisingas. Be to, jis sukelia giminaičių ir įrodęs jų tikrumą, nei pats būdamas įsitikinęs, kad iš
pažįstamų nepasitenkinimą, nes, nenorėdamas pažeisti tikro taip yra, kaip tu sakei. Negi manai, kad tai menk­
teisingumo, atsisako jiems padėti. O neteisingam žmo­ niekis — imtis apibrėžti tokį dalyką? Juk tai taptų gy­
gui /viskas klostosi priešingai. Aš kartoju tai, ką tik venimo taisykle, pagal kurią gyvendamas kiekvienas
k a r k i a u : valdžios turėjimas suteikia daug pranašumų. iš mūsų turėtų kuo daugiausia naudos!
344 — Aš manau,— atsakė Trasimachas,— kad čia yra
Jeigu nori nuspręsti, kiek asmeniškai naudingiau yra
būti neteisingam negu teisingam, turi šitai turėti gal­ kitaip.
voje. Lengviausiai tai suprasi, jeigu imsi neteisingu­ — Atrodo,— tariau,— kad tu mumis visai nesirūpi­
mą labiausiai išbaigtu pavidalu, kai klesti kaip tik tas, ni, tau visai nesvarbu, ar mes, nežinodami to, ką tu
kuris pažeidė teisingumą, o neteisingumo auka, vis sakaisi žinąs, gyvensime blogiau, ar geriau. Bet, miela­
dėlto nesiryžusį nusižengti teisingumui, yra itin apgai­ sis, malonėk ir mums tai atskleisti. Mūsų čia tiek daug:
lėtinoje būklėje. Tokia yra tironija. Jinai čia iš pasalų, tau labai apsimokės, jeigu padarysi mums malonę. Dėl
čia jėga grobia tai, kas jai nepriklauso — šventyklų savęs paties aš galiu pasakyti, jog netikiu ir nemanau,
ir valstybės, asmeninį ir visuomeninį turtą,— ir ne pa- kad neteisingumas būtų naudingesnis už teisingumą,
b laipsniui, bet vienu kirčiu. Jei paskiras asmuo padaro net ir tuo atveju, kai neteisingumui suteikiama visiš­
tik dalį šių nusikaltimų, jis yra baudžiamas ir užsi­ ka veikimo laisvė. Mano mielas, tegul kas nors būna
traukia didžiausią gėdą. Tokius žmones vadina švent­ neteisingas, tegul jis gali slapta arba kovoje daryti
vagiais, vergų grobikais, įsilaužėliais, plėšikais, vagi­ skriaudas, vis tiek aš nepatikėsiu, kad neteisingumas
mis— pagal tai, kokį nusikaltimą jie padarė. O jei kas yra naudingesnis už teisingumą. Galimas daiktas, kad
ne tik atima iš piliečių turtą, bet ir juos pačius paver­ ir dar kas nors iš mūsų taip galvoja, ne aš vienas. Tad,
čia vergais, tokius žmones, užuot pavadinę kuriuo gerbiamasis, įtikink mus galutinai, kad mes, teisingu­
nors gėdingu vardu, vadina klestinčiais ir laimingai mą labiau vertindami už neteisingumą, galvojame
neteisingai.
c gyvenančiais ne tik tėvynainiai, bet ir svetimtaučiai
kaip tik todėl, kad žino: toksai žmogus visiškai Įgy­ — Kaipgi aš tave įtikinsiu? — pasakė Trasima­
vendino neteisingumą. Mat tie, kurie smerkia neteisin­ chas.— Jeigu tavęs neįtikino tai, ką čia kalbėjau, ka
gumą, bijosi ne elgtis neteisingai, o patys patirti ne­ man su tavim daryti? Juk grūste neįgrūsiu savo pa­
teisingumą. Tad neteisingumas, Sokratai, jei jis dide­ žiūrų tau į sielą!
lio masto, yra stipresnis už teisingumą, jame daugiau — Vardan Dzeuso, tik ne šitaip! Tu pirmiausia lai­
laisvės, jėgos ir valdingumo; teisingumas, kaip jau iš kykis to, ką pasakei, o jei norėsi savo nuomonę pa­
pradžių sakiau, yra tai, kas naudinga stipresniajam, o keisti, pasakyk apie tai atvirai ir neapgaudinėk mūsų!
neteisingumas yra naudingas ir pravartus pats savaime. O dabar, Trasimachai, grįžkime prie to, kas buvo pa­
sakyta. įš pradžių apibrėžęs tikrą gydytoją, tu vėliau
į XVII. Tai pasakęs, Trasimachas, tarsi vanotojas, nepagalvojai, jog to paties tikslumo reikia laikytis ir
užpylęs mums ausis žodžių srautu, jau ketino išeiti, bet apibrėžiant tikrą piemenį. Tu manai, kad jis gano avis
pokalbio dalyviai jo neišleido, privertė pasilikti ir sa­ tik todėl, kad yra piemuo, nesi • ūpindamas jų gerove,
vo žodžius pagrįsti įrodymais. Ir aš pats jo šito pra- o tarsi koks puotautojas, kuris ketina gerai pasivaišin­
46 šiau, sakydamas: ti už stalo, arba tarsi pirklys, kuris ketina iš jų ne-
 blogai pasipelnyti, tik ne kaip piemuo. O juk šis me­ — Ne.
nas turi atitikti ne kokį kitą, o savo tiesioginį tikslą, — Argi mes nesutarėme, kad kiekvienas menas yra
ir kuo geriausiu būdu — tada avys bus geriausiai už­ savaip naudingas?
laikomos; toks menas yra pakankamas šiam tikslui, — Tegul bus taip.
kol jis neturi jokių trūkumų. Todėl, manau, mes visi •— Taigi, jeigu amatininkai turi kokią bendrą nau­
sutiksime, kad kiekviena valdžia, kaip valdžia, rūpi- dą, tai aišku, kad ją jiems teikia kokia nors bendra
e naši gerove ne kieno nors kito, o tik tų, kuriuos ji veikla, kurioje jie visi dalyvauja.
valdo ir globoja, vis tiek, ar tai bus valstybė, ar pa­ — Atrodo, kad taip.
skiras asmuo. Ir nejaugi tu manai, kad tie, kurie val­ — Mes teigiame, kad amatininkai tą naudą, kurią
do valstybes — tikri valdovai,— valdo savo noru? teikia atlyginimas, gauna iš apmokėjimo už darbą
—• Prisiekiu Dzeusu, ne tik manau, bet ir gerai žinau. meno.
•— Betgi, Trasimachai,— tariau,— argi tu nepaste­
Trasimachas vargais negalais sutiko.
bėjai, kad kitų valdžios vietų niekas nenori užimti sa­
— Taigi naudą, kurią kiekvienas amatininkas gauna d
vo noru, o reikalauja atlyginimo, nes mano, jog iš to
iš atlyginimo, teikia ne jo paties menas. Tiksliau kal­
ne jiems bus nauda, o tik pavaldiniams? Pasakyk man
bant, gydymo menas teikia sveikatą, apmokėjimo už
štai ką: ar ne todėl mes skiriame vieną meną nuo kito,
darbą menas — atlyginimą, statymo menas — namą, o
kad kiekvienas iš jų turi savo paskirtį? Tik, mano
samdymo menas — atlyginimą už tai. Kiekvienas me­
mielas, nepasakyk kokios keistenybės, nes kitaip mes
nas dirba savo darbą ir teikia naudą pagal savo pa­
niekada neišsikapstysime.
skirtį. O jei prie meno nebus pridėtas atlyginimas, ar
— įš tikro mes skiriame juos kaip tik dėl to,— at­
menininkas turės iš jo naudos?
sakė jis.
— Atrodo, kad ne.
— Argi kiekvienas menas neteikia mums tik tam
tikros naudos, o ne naudą apskritai? Pavyzdžiui, gy­ — Vadinasi, kai jis dirba veltui, menas neteikia e
dymo menas teikia sveikatą, laivo vairavimo menas — jam jokios naudos.
saugumą plaukiant. Panašiai ir kiti menai. — Aš taip manau.
— įš tikrųjų. — Dabar, Trasimachai, jau aišku, kad joks menas
— Taigi darbo apmokėjimo menas teikia atlyginimą. ir jokia valdžia nesirūpina tuo, kas jai pačiai yra nau­
b J u k jis tam ir skirtas. O gal tu gydymo meną ir vaira- dinga, bet, kaip jau anksčiau sakėme, parūpina ir įsa­
.y^vimo meną laikai tuo pačiu menu? Arba, jei nori tiks- ko tai, kas naudinga pavaldiniui, nes žiūri tik silpnes­
. v į liai apibrėžti, kaip anksčiau siūlei, pasakyk: jei kas niojo naudos. Todėl, mielas Trasimachai, aš neseniai
^ ^ i nors, vairuodamas laivą, tampa sveikesnis, nes jam. sakiau, kad niekas savo noru nenori valdyti ir taisyti
>/: svetimų ydų, o reikalauja atlyginimo, nes tas, kuris 347
\ yra naudinga plaukioti jūroje, ar dėl to laivų vaira­
vimo meną pavadi: si gydymo menu? nori tinkamai taikyti savo meną, niekuomet neveikia
— Jokiu būdu ne,— atsakė Trasimachas. ir neliepia savo labui, o tik savo pavaldinių didžiau­
— Ir, manau, nepavadinsi atlyginimu už darbą, jei sios gerovės vardan. Štai kodėl tiems, kurie imasi val­
kas, pasisamdęs dirbti, pasveiks? dyti, reikia atlyginti — arba pinigais, arba garbe, arba
c — Aišku, kad ne. bausme, jei atsisako valdyti.
— Ir gydymo meno nepavadinsi menu dirbti pasi- — Ką tu nori tuo pasakyti, Sokratai? — paklausė
48 samdžius, jei gydantysis gauna atlyginimą? Glaukonas.— Pirmąsias dvi atlyginimo rūšis aš žinau, 49

•t Platonas
 bet nesuprantu, kodėl tu ir bausmę priskyrei prie — O tu girdėjai,— tariau,— kiek gėrybių Trasima-
atlyginimo. chas priskyrė neteisingo žmogaus gyvenimui?
— Vadinasi, tu nesupranti, kaip atlyginama geriau­ — Girdėjau, bet netikiu.
siems,— tariau.— Dėl to ir valdo dori žmonės, kai jie — Tad jeigu nori, pamėginkime jį įtikinti, kad jo
sutinka valdyti. Argi tu nežinai, kad garbės ir turtų teiginys neteisingas. Žinoma, jeigu mums pasiseks įro­
troškimas yra laikomas gėdingu — toks jis iš tikrųjų dyti, kad jis neteisus.
ir yra. — Kur nenorėsi! — atsakė Glaukonas.
— Aš tai žinau,— atsakė jis. — J e i g u mes imsime prieštarauti jam, žodis po
— Todėl geri žmonės nesutinka valdyti nei dėl tur­ žodžio vardydami gėrybes, kurias teikia teisingumas,
tų, nei dėl garbės. Mat jie nenori nei, viešai imdami o po to vėl kalbės jis, ir mes vėl atsakysime į jo kal­
atlyginimą, būti vadinami samdiniais, nei, slaptai nau­ bą, tai teks skaičiuoti ir matuoti gėrybes, kurias nu­
dodamiesi valdžios teikiamomis gėrybėmis, būti vadi­ rodysime, ir prireiks teisėjo, kad nuspręstų, • kiek jų
nami vagimis. Jų nevilioja ir garbė, nes jie nėra gar­ kiekvienas iš mūsų pateikė kiekviename savo atsaky­
bėtroškos. Kad jie sutiktų valdyti, juos reikia priversti me. O jeigu mes svarstysime taip, kaip iki šiol, vieni
ir uždėti bausmę. Todėl ir laikoma gėdingu dalyku sa­ su kitais sutardami, tai patys būsime ir teisėjai, ir
vo noru siekti valdžios, nelaukiant prievartos. O di­ gynėjai.
džiausia bausmė — tai būti valdomam blogesnio žmo­ — Teisingai sakai.
gaus, jeigu pats nesutikai valdyti. Man atrodo, kad kaip — Katras iš šių dviejų būdų tau patinka?
tik bijodami šitos bausmės dori žmonės ir valdo, kai — Antrasis,— atsakė jis.
yra valdžioje: jie imasi valdyti ne tikėdamiesi kokio XX. — Na, Trasimachai,—• tariau,— atsakyk man iš
nors gėrio ir jausdami pasitenkinimą, bet būtino rei­ pat pradžių. Ar tu teigi, kad tobulas neteisingumas yra
kalo verčiami, nes neturi už save geresnių nei sau ly­ naudingesnis už tobulą teisingumą?
gių, kuriems galėtų pavesti tvarkyti reikalus. Jei at­ — Tikrai taip manau,— atsakė jis,— ir pasakiau,
sirastų valstybė, kurioje gyventų tik geri žmonės,
kodėl.
tikriausiai joje kiltų intrigų, siekiant išvengti valdžios,
— Na, gerai. O ką tu manai apie tuos du dalykus?
panašiai kaip dabar varžomasi dėl jos. Tada paaiškėtų,
Turbūt vieną iš jų vadini dorybe, o kitą — nedorybe?
kad tas, kuris iš tiesų yra tikras valdovas, siekia nau­
dos ne sau, o pavaldiniams; ir kiekvienas tai supran­ — O kodėl gi ne?
tantis žmogus verčiau sutiktų, kad kitas jam teiktų — Vadinasi, teisingumą vadini dorybe, o neteisin­
naudą, negu pats rūpintųsi kito nauda. Aš jokiu būdu gumą — nedorybe.
nenusileidžiu Trasimachui, kad teisingumas esąs tai, — Suprantama, mielasis. J u k aš ir sakau, kad ne­
kas naudinga stipresniajam. Bet tai mes apsvarstysime teisingumas yra naudingas, o teisingumas — ne.
vėliau. Man atrodo, daug svarbesnis yra neseniai Tra- — O kaip vis dėlto reikia sakyti?
simacho pareikštas tvirtinimas, jog neteisingo žmogaus — Kaip tik priešingai.
gyvenimas esąs geresnis negu teisingo. O kaip tau, — Negi teisingumą vadinti nedorybe?
Glaukonai, atrodo? Kuris iš tų dviejų teiginių yra — Ne, tik kilniu naivumu.
teisingesnis? — A r neteisingumą tu vadini piktavališkumu?
— Aš manau,— atsakė jis,— kad teisingo žmogaus — Ne, tik sugebėjimu sveikai galvoti,— atsakė jis.
gyvenimas yra naudingesnis. — A r tau, Trasimachai, neteisingieji atrodo protin­
gi ir geri?
 — Aš ne to klausiu,— pasakiau,— o klausiu tik, ar
— Bent tie, kurie yra tobulai neteisingi ir sugeba
užvaldyti ištisas valstybes ir tautas. O tu turbūt manei, teisingasis, nors nenori ir nesiekia pranokti teisingojo,
kad aš kalbu apie tuos, kurie pjausto pinigines? Be nori pranokti neteisingąjį?
abejo, ir tokie darbai yra naudingi, jei tik neiškyla — Taip ir yra.
aikštėn. Bet apie juos neverta kalbėti; kas kita tai, — O neteisingasis? Argi jis siekia pranokti teisin­
apie ką aš ką tik kalbėjau. gąjį ir teisingumo reikaluose?
e — Aš suprantu,— tariau,— ką tu nori pasakyti, tik — O kodėl gi ne? — atsakė Trasimachas.— J u k jis
stebiuosi, kad tu neteisingumą priskiri prie dorybių ir nori visus pranokti.
išminties, o teisingumą — prie priešingų dalykų. — Taigi neteisingasis norės pranokti kitą neteisin­
—• įš tikro aš juos taip skirstau,— atsakė jis. gąjį ir jo darbus ir pats stengsis turėti daugiau už vi­
— Tai, brolau, kietas riešutas, ir nelengva j tai ką sus kitus?
nors pasakyti. Mat, jei tu būtum teigęs, kad neteisin­ — Taip ir bus.
gumas y r a naudingas, bet būtum sutikęs, jog tai yra XXI. — Vadinasi,— tariau,— teisingas žmogus ne­
ydingas ir gėdingas dalykas, tai mes, remdamiesi vie­ nori pranokti į save panašaus žmogaus, tik į save ne­
šąja nuomone, turėtume ką atsakyti. Bet dabar jau panašų, o neteisingas nori pranokti ir į save panašų,
aišku, kad tu sakysi, jog neteisingumas yra ir gražus,
ir nepanašų.
349 ir stiprus, ir jam priskirsi visas tas ypatybes, kurias •— Puikiai pasakei.
mes priskiriame teisingumui, nes išdrįsai palaikyti jį
— Ar neteisingasis yra protingas ir geras, o teisin­
dorybe ir išmintimi.
gasis — nei protingas, nei geras?
— Tu puikiai įspėjai, tarsi žynys.
— Kaip tik taip.
— Vis dėlto,— pasakiau,— nereikia nusiminti, rei­
— Vadinasi, neteisingasis yra panašus j protingą ir
kia toliau visa tai svarstyti, kol tu, kaip man atrodo,
gerą, o teisingasis — nepanašus.
kalbi tai, ką galvoji. Man rodos, Trasimachai, kad tu
— Kaipgi, toks būdamas, jis bus nepanašus į tokį,
nė kiek nejuokauji, o kalbi taip, kaip iš tikrųjų tau
atrodo. o toks nebūdamas, bus panašus?
— Taigi kiekvienas iš jų yra toks, į kokį jis yra
— Argi tau ne vis tiek, ar man iš tikrųjų taip at­
rodo, ar ne — tu tik įrodyk, jog kalbu netiesą. panašus.
b — Vis tiek,— atsakiau.— Bet pamėgink dar man at­ — O kodėl turėtų nebūti? — atsakė Trasimachas.
sakyti: ar tau atrodo, kad teisingas žmogus nori kuriuo — Gerai, Trasimachai,— tariau.— Vieną žmogų tu
nors atžvilgiu pranokti kitą, irgi teisingą? vadini nusimanančiu apie muziką, o kitą — nenusima­
— Jokiu būdu ne,— atsakė jis,— nes kitaip jis ne­ nančiu?
•— Žinoma.
būtų toks mandagus ir naivus, kokį jį dabar matome.
— Katrą iš jų vadini protingu, o katrą — nepro­
— Ar ir teisingumo reikaluose?
— Net ir teisingumo. tingu?
— Nusimanantį vadinu protingu, o nenusimanantį •—
— O ar jis nenorėtų pranokti neteisingo žmogaus? neprotingu.
Ar jis tai laikytų teisingu dalyku?
— Nusimanantis apie muziką yra ir geras, o nenu­
— Laikytų teisingu dalyku ir norėtų pranokti, bet simanantis — blogas?
52 neįstengtų. — Taip.
— Na, o gydytojas? Irgi taip pat?
 — Panašiai. — Taip.
— Ar tau, mano mielas, atrodo, kad nusimanantis — O teisingasis nenorės pranokti į save panašaus,
apie muziką žmogus, derindamas lyrą, stygų įtempimu tik nepanašų?
ir atleidimu siekia dar ko nors daugiau, negu nusima­
— Taip.
nyti apie muziką?
— Ne, neatrodo. — Taigi teisingas žmogus yra panašus į išmintingą
— Na, o ko nors daugiau, palyginti su nenusima­ ir gerą, o neteisingas — į blogą ir neišmanėlį.
nančiu apie muziką? — Taip atrodo.
— Būtinai siekia. — Bet.juk sutarėme, jog kas į ką panašus, tas toks
350 .—. o gydytojas? Ar, paskirdamas vienokį ar kitokį ir yra.
maistą ar gėrimą, jis siekia šituo ko nors daugiau, ne­ — Sutarėme.
gu būti gydytoju ir išmanyti gydytojo darbą? — Vadinasi, paaiškėjo, kad teisingas žmogus yra ge­
— Ne. ras ir išmintingas, o neteisingas — neišmanėlis ir blogas.
— O ar siekia jis ko nors daugiau, palyginti su XXII. Trasimachas su visu tuo sutiko, bet ne taip
negydytoj u? lengvai, kaip aš čia pasakoju, o tik vargais negalais
-„..ii-i''"'-^'1— T a i p . ir verste verčiamas. Jį pilte pylė prakaitas — juk buvo
v vasara. Čia aš pirmą kartą pamačiau Trasimachą iš­
'f — Imkim bet kurią žinojimo ir nežinojimo sritį: ar
v raudusį. Kai sutarėme, kad teisingumas yra dorybė ir
'> kas nors, išmanantis savo darbą, savo veiksmais ir žo­
džiais siekia ko nors daugiau negu kitas, išmanantis išmintis, o neteisingumas — yda ir neišmanymas, aš
tą patį darbą, ar to paties toje pačioje srityje, kaip tariau:
ir tas, kuris į jį panašus? — Gerai. Šitai mes jau pripažinome. Bet taip pat
— Turbūt to paties,— atsakė jis. sakėme, kad neteisingumas yra galingas. Ar prisimeni,
b — O neišmanėlis? Argi jis nesiektų pranokti ir ži­ Trasimachai?
novą, ir kitą neišmanėlį? — Prisimenu. Bet man nepatinka tai, ką tu čia da­
—• Tikriausiai siektų. bar pasakei. Aš turiu kai ką į tai atsakyti. Beje, jei
— Bet ar žinovas yra išmintingas žmogus? imsiu kalbėti, esu tikras, jog tu pavadinsi tai daugžo-
— Taip. džiavimu. Taigi arba leisk man kalbėti, ką tik noriu,
— O išmintingas yra geras? arba, jei nori, klausk, o aš tau, tarsi močiutėms, se­
— Sutinku. kančioms pasakas, leisiu pasakoti ir arba linkčiosiu,
— Taigi išmintingas ir geras žmogus nenorės pra­ arba purtysiu galvą.
nokti sau lygaus, o tik tą, kuris į jį nepanašus, vadi­ — Tik jokiu būdu ne priešingai savo nuomonei.
nasi, jam priešingas? — Atsakysiu taip, kad tau patiks, nes neleidi man
— Atrodo, kad taip,— atsakė jis. kalbėti. Ko dar nori?
— O blogas ir neišmanėlis norės pranokti ir sau — Prisiekiu Dzeusu,— tariau,— nieko. Jei sutinki
lygų, ir priešingą. atsakinėti, tai atsakinėk, o aš klausinėsiu.
— Tikriausiai. — Klausk.
•— Vadinasi, Trasimachai,— tariau,— išeina, kad ne­ — Aš tavęs paklausiu to paties, ko neseniai klau­
teisingas žmogus nori pranokti ir į save panašų, ir ne- siau. Mat aš noriu, kad apsvarstytume viską iš eilės.
54 panašų. Ar ne taip sakei? Tad koks yra santykis tarp teisingumo ir neteisingumo?
Juk buvo pasakyta, kad neteisingumas yra galingesnis
 ir stipresnis uz teisingumą. Tačiau jei teisingumas yra ga sukelti neapykantą, tai argi jisai, atsiradęs tarp
išmintis ir dorybė, tai lengva bus įrodyti, kad jis yra laisvų žmonių ar vergų, neprivers jų vienas kito ne­
stipresnis už neteisingumą, nes neteisingumas yra ne­ apkęsti, vaidytis ir ar nepasidarys neįmanoma ką nors
mokšiškumas. Niekas to negalėtų paneigti. Bet aš, Tra- bendrai veikti?
simachai, nenoriu taip paprastai išspręsti to klausimo. —• Tikrai pasidarys.
Veikiau štai kaip: ar tu pripažįsti, jog valstybė gali — O jeigu jis atsiras tarp dviejų žmonių, ar neiš­
būti neteisinga ir mėginti neteisingai pavergti kitas siskirs jiedu, ar nepradės vienas kito neapkęsti, ar ne­
valstybes ir laikyti jas savo valdžioje? pasidarys priešai ir vienas kitam, ir teisingiesiems?
— Kaipgi nepripažinsi? — atsakė jis.— Ypač tai ga­ — Pasidarys,— atsakė Trasimachas.
li padaryti geriausioji iš valstybių, tobula savo netei­ — O jeigu, nuostabus žmogau, neteisingumas at­
singumu. siranda tik viename žmoguje, ar jis praras savo galią,
— Suprantu,— tariau,— kad tai tavo teiginys. Bet ar turės jos nė kiek n e mažiau?
aš štai kaip į tai žiūriu: ar valstybė, užvaldžiusi kitą — Tegul turi jos nė kiek ne mažiau!
valstybę, savo galybę išlaikys,be teisingumo pagalbos, — O neteisingumo galia tokia, kad vis tiek, kur
ar būtinai turės pasitelkti teisingumą? jis atsiranda — valstybėje, gentyje, kariuomenėje ar
•— Jeigu, kaip tu ką tik pasakei, teisingumas yra kokioje kitoje bendrijoje,— pirmiausia padaro neįma­
išmintis, tai turės pasitelkti teisingumą, o jei yra taip, noma veikti sutartinai, nes sukelia nesantaiką ir vai­
kaip aš sakiau,— tai neteisingumą. dus, vidaus ir išorės priešiškumą, taip pat ir teisingo
— Puiku, Trasimachai, kad ne tik galvos linktelė­ priešininko atžvilgiu. Ar ne taip?
jimu ar papurtymu pritari ar atmeti, bet visai gražiai — Taip.
atsakai. — Aš manau, kad ir viename žmoguje neteisingu­
— Noriu tau įtikti,— atsakė jis. mas veikia taip, kaip reikalauja jo prigimtis: pirmiau­
XXIII. •— Ir gerai darai. Bet padaryk man dar tokį sia jis padaro jį neveiklų, nes žmogus nesutaria ir
malonumą ir pasakyk: ar valstybė arba kariuomenė, vaidijasi pats su savimi, tampa priešu ir pats sau, ir ^
arba plėšikų ir vagių gauja, arba kokia kita žmonių teisingiems žmonėms. Ar ne taip.
grupė, kuri bendrai imsis kokios nors neteisybės, galė­ — Taip. ,'
tų, tavo nuomone, ką nors laimėti, jei tie žmonės vie­ — M a n o mielas, bet juk teisingi yra ir dievai?
ni su kitais elgtųsi neteisingai? — Galbūt.
— Negalėtų. — Taigi, Trasimachai, neteisingasis bus priešas die­
— O jeigu nesielgtų neteisingai? Tada geriau sek­ vams, o teisingasis — draugas.
tųsi? — Gardžiuokis savo žodžiais,— tarė jis.— Drąsiau!
•— Aiškus dalykas, kad geriau. Aš tau neprieštarausiu, kad šitiems neįsįpykčiau.
•— Mat, Trasimachai, neteisingumas sukelia tarpu­ —• Na, tai padėk man gardžiuotis ir toliau atsaky­
savio nesantaikas, vaidus, neapykantą, o teisingumas — damas, kaip iki šiol atsakinėjai. Paaiškėjo, kad teisin­
santarvę ir draugystę. Ar n e taip? gi žmonės yra išmintingesni, geresni ir geriau gali
— Tegul bus taip,— atsakė jis,— nenoriu tau prieš­ veikti, o neteisingi nieko negali veikti kartu. Net jei­
tarauti. gu sakome, kad kada nors neteisingieji sutartinai yra
— Gerai darai, gerbiamasis. Pasakyk man dar štai ką nors svarbaus nuveikę, tai, šitaip sakydami, mes
ką. Jei neteisingumui, kur tik jis atsiranda, y r a būdin­ esame ne visai teisūs. J u k jeigu jie būtų buvę visiškai
neteisingi, tai būtų nesusilaikę ir puolę vieni kitus. — Sakysime.
Taigi aišku, kad jie turėjo šiek tiek teisingumo, kuris XXIV. —Dabar, manau, geriau supranti, ko tavęs
jiems trukdė skriausti ir vienas kitą, ir savo priešus; klausiu: ar kiekvieno daikto paskirtis n ė r a tai, ką ga­
kaip tik dėl to jie ir įvykdė tai, ką įvykdė. Atlikti lima padaryti tik su juo arba su juo padaryti geriau,
nedorus darbus juos skatino juose slypintis neteisin­ negu naudojantis kuriuo nors kitu daiktu?
gumas, bet jie buvo tik pusiau nedori, nes tie, kurie — Suprantu,— tarė jis,— ir manau, kad kaip tik
yra visai blogi ir neteisingi, visiškai nieko negali tai ir yra kiekvieno daikto paskirtis.
veikti. Štai kaip aš šitai suprantu, o ne taip, kaip tu — Gerai. O ar tau neatrodo, kad kiekvienas daik­
iš pradžių teigei. Dabar pasvarstykime, ar teisingieji tas, jeigu jis turi savo paskirtį, turi ir savo ypatybių?
gyvena geriau už neteisinguosius ir yra laimingesni, Grįžkime prie minėtų pavyzdžių: ar sutinkame, kad
nes mes žadėjome vėliau išsiaiškinti šį klausimą. Įš akys turi savo paskirtį?
to, ką esame pasakę, man atrodo, jau ir dabar viskas — Turi.
aišku, bet vis tiek reikia apsvarstyti giliau, nes čia — Vadinasi, akys turi ir savo ypatybę?
kalbame ne apie bet ką, o apie tai, kaip reikia gyventi. — Turi ir tai.
— Tai svarstyk,— pasakė Trasimachas. — Na, o ausys ar turi savo paskirtį?
— Aš taip ir darau,— atsakiau.— Pasakyk man, ai­ — Turi.
tu manai, kad arklys turi kokią nors paskirtį? — Vadinasi, ir ypatybę?
•— T u r i . — Taip, ir ypatybę.
— A r n e tai tu laikai arklio ar kurio kito gyvulio — O ar ne taip yra ir su visais kitais daiktais?
paskirtimi, ką galima atlikti ar bent geriausiai atlikti — Taip.
tik su to gyvulio pagalba? — Gerai. Ar akys galėtų gerai atlikti savo paskirtį,
— Nesuprantu. jei neturėtų joms būdingos ypatybės, o vietoj jos turė­
— Paklausiu kitaip: ar gali regėti kuo kitu, o ne tų ydą?
akimis? — Kaipgi jos galėtų? Matyt, vietoj regėjimo tu tu­
— Negaliu. ri galvoje aklumą.
— O ar gali girdėti kuo kitu, ne ausimis? — Kaip tik regėjimas, — tariau, — ir yra akių ypa­
— J o k i u būdu ne. tybė. Bet ne to aš klausiu. Aš tik klausiu, ar kas nors,
— Todėl teisinga sakyti, kad tai yra jų •— akių ir turėdamas jam būdingą ypatybę, atlieka savo paskirtį
ausų — paskirtis. gerai, o turėdamas ydą — blogai?
— Teisinga. — Taip ir yra. Teisybę sakai.
•— A r galėtum vynuogės šakelę nupjauti kardu, pei­ — Ar ausys, netekusios savo ypatybės, blogai at­
liu ar dar k u o kitu? liks savo paskirtį?
— Žinoma. . — Blogai.
— Bet, aš manau, niekuo kitu taip gražiai nenu­ — Ar šis dėsnis tinka ir visiems kitiems daiktams?
pjausi, kaip sodininko peiliu, kuris yra kaip tik tam — Man atrodo, tinka.
darbui padarytas. — Na, o dabar pasvarstykime štai ką. Ar siela turi
— Teisybė. kokią nors paskirtį, kurios daugiau niekas negalėtų
— Tai ar nesakysime, kad tai yra sodininko peilio atlikti, — pavyzdžiui, rūpintis, valdyti, svarstyti ir pa­
paskirtis? našiai? Ar galėtum visa tai pagrįstai priskirti kam
 nors kitam, o ne sielai? Argi nesakysim, kad tai y r a man rodosi, darau ir aš: dar neišsprendęs klausimo,
būdinga sielai? kurį mes iš pradžių svarstėme — kas yra teisingu­
fr- Visa tai galima priskirti tik sielai. mas, — mečiau jį į šalį ir šokau nagrinėti, ar teisin­
-1- Na, o gyvybė? Ar nesakysim, kad ji būdinga gumas yra yda ir nemokšiškumas, ar išmintis ir dory­
sielai? bė; paskui, išgirdęs teiginį, kad neteisingumas esąs c
— Suprantama, — atsakė Trasimachas. naudingesnis už teisingumą, nebeiškenčiau ir nuo ano
— Vadinasi, pripažinsime, kad siela turi jai būdin­ klausimo perėjau prie šito. Taip išėjo, kad visi svarsty­
gą ypatybę? mai nedavė jokios naudos. J u k jeigu nežinau, kas yra
— Pripažinsime. teisingumas, tai vargu ar galėsiu sužinoti, ar teisingu­
e — Ar siela, Trasimachai, netekusi jai būdingos ypa­ mas yra dorybė, ar ne, ir ar tas, kuris ją turi, yra lai­
tybės, galės gerai atlikti savo paskirtį, ar negalės? mingas, ar nelaimingas.
— Negalės.
— Taigi bloga siela valdys ir rūpinsis būtinai blo­
gai, o gera siela atliks visa tai gerai.
— Būtinai.
. į — Argi mes nesutarėme, kad sielos ypatybė yra
\ teisingumas, o neteisingumas — yda?
— Sutarėme.
— Taigi teisinga siela ir teisingas žmogus gyvens
gerai, o neteisingas — blogai.
— Pagal tavo išvedžiojimus taip išeina.
354 — Bet tas, kuris gerai gyvena, yra laimingas, jam
sekasi, o kuris blogai gyvena — priešingai.
— Be abejo.
— Taigi teisingasis yra laimingas, o neteisingasis —
nelaimingas.
— Galbūt, — atsakė Trasimachas.
— Bet būti nelaimingam yra nenaudinga, o būti
laimingam — naudinga.
— Kaipgi kitaip?
— Taigi, laimingasis Trasimachai, neteisingumas
nėra naudingesnis už teisingumą.
— Na ir vaišinkis sau, Sokratai, šitais dalykais per
bendidijas!
— Tai tu mane vaišini, Trasimachai, — pasakiau, —
b nes pasidarei sukalbamas ir lioveisi pykęs. Vis dėlto
dar nesijaučiu iki valiai prisivaišinęs — tai mano kal­
tė, ne tavo! Kaip smaližiai, dar iki soties neprisigar-
60 džiavę ankstesniojo valgio, puola ragauti naujo, taip,
 — Yra ir tokia trečia gėrio rūšis. Bet kas iš to?
— Kuriam iš tų gėrių priskirtume teisingumą?
358 .— Aš jį priskirčiau gražiausiam gėriui, kurį reikia
branginti ir patį savaime, ir dėl to, ką jis duoda, jei
nori būti laimingas.
— Bet daugumai žmonių atrodo kitaip, — tarė Glau­
k o n a s . — Jie priskiria jį varginančio gėrio rūšiai: juo
reikią užsiimti tik dėl atlyginimo, gero vardo ir gar­
ANTROJI KNYGA bės; šiaipjau geriau jo vengti, nes pats savaime jis
esąs labai sunkus.
357 II. — Žinau, — atsakiau, — kad dauguma žmonių
I. Šitaip pasakęs, aš jau maniau, kad man neberei­
taip mano. Ne veltui Trasimachas jau seniai peikia šią
kės daugiau kalbėti. Bet pasirodė, jog tai buvo tik
įžanga. Glaukonas, kuris visada būna labai karingas, ir gėrio rūšį ir garbsto neteisingumą. Bet aš, matyt, esu
dabar nesutiko su Trasimacho atsisakymu ir tarė: nenuovokus.
— Sokratai, ar tu tiktai nori, kad atrodytų, jog mus b — Na, — tarė Glaukonas, — tai išklausyk ir mane.
b įtikinai, ar iš tikrųjų nori įtikinti, kad bet kokiu atve­ Gal tada su manim sutiksi. Man atrodo, kad Trasima­
ju teisingumas yra geriau už neteisingumą? chas per greit pasidavė tarsi angis tavo kerams. Aš
dar nesu patenkintas nei vieno, nei kito teiginio įro­
— Norėčiau jus iš tikrųjų įtikinti, — atsakiau, —
jeigu tai nuo manęs priklausytų. dymu. Mat aš trokštu sužinoti, kas yra teisingumas ir
c neteisingumas ir kokią jiedu turi galią, patys savaime
— Betgi t u , — tarė Glaukonas, — darai ne tai, ka glūdėdami žmogaus sieloje; atlyginimą ir padarinius pa­
nori. Pasakyk man: ar tu laikai gėriu tai, ką mes verti­ likim nuošalyje. Jeigu sutinki, aš padarysiu taip: grįšiu
name ne dėl to, ką tai duoda, bet patį savaime, kaip,
prie Trasimacho įrodinėjimų ir pasakysiu, pirma, kaip
pavyzdžiui, džiaugsmą ar nekaltus malonumus, kurie
dauguma žmonių supranta teisingumą ir iš kur mano jį
ateityje neturi jokių padarinių, o tik džiugina tą, kuris
esant kilusį; antra, parodysiu, kad visi, kurie jo laiko­
juos patiria?
si, daro tai prieš savo valią, laikydami jį būtinybe, o
— Man atrodo, kad tai yra kažkas panašu į gėrį. ne gėriu; trečia, įrodysiu, kad jų elgesys yra visai su­
— Na, o tai, ką mes vertiname ir patį savaime, ir prantamas, nes, kaip jie sako, neteisingo žmogaus gy­
c dėl to, ką tai duoda, kaip, pavyzdžiui, protingumas, re­ venimas y r a geresnis n e g u teisingo. Man pačiam, So­
gėjimas, sveikata ir visa kita, kas mums yra vertinga kratai, viskas atrodo n e taip, bet aš nežinau, ką many­
dėl abiejų priežasčių, ar tu laikai gėriu? ti. Trasimachas ir šimtai kitų savo kalbomis man išūžė
— Taip. CĮ galvą, o kad kas būtų apgynęs teisingumą ir įrodęs,
— O ar tau neatrodo, kad yra dar ir trečia gėrio jog jis geriau už neteisingumą, nesu girdėjęs. Aš no­
rūšis, kuriai priklauso gimnastika, ligonių slaugymas, rėčiau, kad kas nors išgarbintų jį patį savaime, ir la­
d gydymas ir kiti pelningi užsiėmimai? Juos pavadintu­ biausiai pageidaučiau, kad tu tai padarytum. Todėl aš
me varginančiais, bet naudingais. Vargu ar mes pano­ tyčia girsiu neteisingą gyvenimą ir tuo parodysiu, kaip
rėtume užsiimti jais dėl jų pačių, jeigu ne atlyginimas turėtum išpeikti neteisingumą ir išgirti teisingumą. Ar
52 ir kitokia jų teikiama nauda. sutinki su mano pasiūlymu?
 — Sutinku, — atsakiau. — Argi protingam žmogui gas i. Jis buvo piemuo ir tarnavo tuometiniam Lydijos
gali būti kas nors maloniau, kaip galimybė kuo daž­ valdovui. Kartą, užėjus liūčiai, sudrebėjo žemė, ir ne­
niau kalbėti ir klausyti apie tokį dalyką? toli nuo tos vietos, kur jis ganė, prasivėrė žemė ir at­
•— Puiku. Taigi išklausyk, ką sakiau pirmiausia iš- sirado didžiulis plyšys. Nustebęs jis nusileido į tą ply­
dėstysiąs — kas yra teisingumas ir iš kur jis kilo. Sa­ šį ir, kaip pasakojama, pamatė ten visokių nuostabių
koma, k a d neteisingai elgtis paprastai yra gera, o pa­ dalykų, taip pat ir tuščiavidurį varinį arklį su dure­
tirti neteisingumą — bloga. Bet jąątirti neteisingumą lėmis. Įkišęs pro dureles galvą, viduje jis pamatė la­
e
yra didesnis blogis už tą gėrį, kurį patiria tasai, kuris voną, iš pažiūros didesnio nei žmogaus ūgio. Lavonas
neteisingai elgiasi. Todėl žmonės, paragavę ir vieno, ir buvo visai nuogas, tik ant rankos žibėjo auksinis žie­
kito, tai yra ir elgęsi neteisingai, ir kentėję nuo netei­ das. Numovęs tą žiedą, Gigas išlindo lauk. Kai pieme­
singumo, nusprendė, kad jeigu jau negalima vieno iš nys susirinko pranešti valdovui apie kaimenių būklę —
tų dalykų išvengti ir laikytis kito, tai geriausia vie­ jie taip darydavo kas mėnesį, — atėjo ir Gigas, užsi­
niems su kitais susitarti ir nei daryti skriaudų, nei jų movęs auksinį žiedą. Sėdėdamas tarp kitų, jis netyčia 360
patirti. Tada jie pradėjo leisti įstatymus ir daryti tar­ atsuko žiedo akį į delno pusę ir tuoj pat pasidarė ne­
pusavio sutartis, o įstatymų nuostatus pavadino teisė­ matomas. Greta sėdėjusieji ėmė kalbėti apie jį taip,
tais ir teisingais. Tai tokia esanti teisingumo kilmė ir tarsi jo čia visai nebūtų. Gigas nustebo, vėl užčiuopė
esmė. Teisingumas užima tarpinę vietą tarp to, kas yra žiedą, atsuko akį į išorę ir vėl pasidarė matomas. Su­
visų geriausia, tai yra neteisingai elgtis ir likti nenu­ sidomėjęs jis ėmė bandyti, ar iš tikro žiedas turi tokią
baustam, ir to, kas yra visų blogiausia, tai yra kęsti galią, ir visada išeidavo taip, kad vos tik jis atsukda­
skriaudas ir negalėti atsikeršyti. Teisingumas yra vi­ vo žiedo akį į delno pusę, pasidarydavo nematomas, o
duryje tarp šių dviejų dalykų, ir žmonės jį vertina n e kai pasukdavo ją į išorę — matomas. Įsitikinęs, kad
todėl, kad jis yra gėris, bet todėl, kad patys neįstengia taip yra, jis išsiprašė, kad kartu su kitais pasiuntiniais
skriausti kitų. J u k tam, kuris gali daryti skriaudas ir jį vėl pasiųstų pas valdovą. Atsidūręs rūmuose, jis su- b
yra tikras vyras, niekuomet neateis į galvą susitarti, viliojo valdovo žmoną, jos padedamas nužudė jį ir
jog negalima skriausti ar būti skriaudžiamam, — ne­ užėmė jo sostą. Jei būtų du tokie žiedai, ir vieną už­
bent jis būtų išprotėjęs! Tai tokia, Sokratai, yra tei­ simautų teisingas žmogus, o kitą — neteisingas, tik­
singumo esmė, ir taip jis, anot žmonių, atsirado. riausiai nė vienam iš jų neužtektų tvirtybės likti išti­
III. Kad ir tie, kurie elgiasi teisingai, daro tai prieš kimam teisingumui ir susilaikyti nepalietus svetimo
savo valią ir tik dėl to, kad neįstengia neteisingai elg­ turto, kai gali be baimės pasiimti turguje, ko tik gei­
tis, geriausiai pamatykime, jei mintyse įsivaizduosime džia širdis, įsigauti į svetimus namus ir mylėtis su kuo
šitokį dalyką: ir teisingam, ir neteisingam žmogui duo­ tik nori, ką nori žudyti, ką nori išlaisvinti iš grandi- c
kime valią daryti, ką tik jie nori, ir pažiūrėkime, k u r nių — apskritai elgtis su žmonėmis tarsi koks dievas.
juos nuves jų polinkiai. Teisingąjį užklupsime einantį Šiuo atžvilgiu teisingasis niekuo nesiskirtų nuo netei­
tuo pačiu keliu, kaip ir neteisingasis, — abu ves sava­ singojo, abu darytų tą patį. Tai aiškiausiai įrodo, kad
naudiškumas; kiekviena prigimtis siekia naudos sau ir nė vienas nėra teisingas savo valia, o tik iš prievartos,
laiko ją gėriu, ir tik Įstatymas jėga priverčia gerbti nes teisingumo niekas nelaiko gėriu ir, kai tik gali
lygybę. Žmonės turėtų puikiausią galimybę daryti, kaip elgtis neteisingai, taip ir daro. Mat kiekvienas žmogus
aš sakau, ką tinkami, jeigu jiems suteiktume tokią ga­ mano, kad neteisingumas j a m yra naudingesnis už tei­
lią, kokią, sako, kadaise turėjęs Lydo palikuonis Gi­ singumą, ir jis mano teisingai, — pasakys tas, kuris gi- d
5 Platonas
 na tokį požiūrį. J u k jeigu kas nors, turėdamas tokią priešingą pirmajam žmogui: nedarydamas nieko netei­
galią, niekuomet nepanorės pasielgti neteisingai ir ne­ singa, tegul jis būna laikomas didžiausiu nedorėliu, kad
palies svetimo turto, tai visiems, kurie šitai pastebės, išlaikytų teisingumo išmėginimą ir įrodytų, jog jo ne­
jis atrodys apgailėtinas ir kvailas. Viešai tokį žmogų paveiks piktos paskalos ir tai, kas jas lydi. Tegul jis
jie vieni kitiems g i r s — i š baimės, kad patys nenuken­ tvirtai eina savo keliu iki pat mirties, laikomas nedo­
tėtų. Štai kaip yra. rėliu, nors iš tikrųjų y r a teisingas. Ir kai jie abu prieis
IV. Tų dviejų žmonių, apie kuriuos kalbame, gy­ kraštutinę ribą, vienas — teisingumo, kitas — neteisin­
venimą sugebėsime teisingai įvertinti tik tada, kai su­ gumo, tada galėsime spręsti, katras iš jų yra laimin­
gretinsime patį neteisingiausią ir patį teisingiausią; ki­ gesnis.
taip nieko neišeis. Kaip juos gretinsime? Ogi štai kaip: V. — Ak, mielas Glaukonai, — tariau, — kaip pui­
iš neteisingojo neatimsime nė mažiausios neteisingu­ kiai tu nugludinai tarsi kokias statulas tuodu vyrus,
mo dalelės, o iš teisingojo — nė mažiausios teisingumo kad galėtume juos įvertinti!
dalelės. Įsivaizduokime, kad jiedu abu yra tobuli savo — Stengiausi, kiek galėdamas, — atsakė jis. — Ka­
įpročiais. Pirmiausia tegul neteisingasis elgiasi taip, dangi jiedu yra tokie, tai, aš manau, bus nesunku-nu­
kaip tie, kurie puikiai išmano savo amatą: geras vai­ sakyti, koks gyvenimas laukia vieno ir kito. Reikia ši­
rininkas arba gydytojas žino, ką jo menas gali ir ko tai padaryti, ir jei man išeis grubokai, tai žinok, So­
negali; jis imasi to, ką gali, ir numoja ranka į tai, ko kratai, kad čia ne mano žodžiai, o tų, kurie vietoj
negali; o jei kartais suklysta, moka pasitaisyti. Taip ir teisingumo garbina neteisingumą. J i e sakys, kad toks
neteisingasis, imdamasis nedorybių, turi mokėti pasi­ teisingasis bus plakamas rykštėmis, kankinamas, jį su­
slėpti, jei nori būti neteisingas. Kas leidžiasi sugauna­ rakins grandinėmis, jam. išdegins akis, ir galų gale,
mas, tą reikia laikyti prastai išmanančiu savo darbą. iškentęs visas kančias, jis bus pamautas ant mieto ir
J u k didžiausias neteisingumas — atrodyti teisingam, sužinos, kad pageidautina ne būti, o tik atrodyti teisin­
kai iš tikrųjų toks nesi. Taigi tobulai neteisingam žmo­ gu. Eschilo žodžius kur kas teisingiau būtų taikyti ne­
gui dera vaizduoti tobuliausią teisingumą, neužmirštant teisingajam. J u k jie iš tikrųjų sakys, kad neteisingasis
nė menkiausios smulkmenos; leiskime jam, darant di­ užsiima tikrais dalykais, o ne regimybe, ir nori ne at­
džiausius nusikaltimus, įgyti didžiausią teisingo žmo­ rodyti neteisingas, o būti toks:
gaus šlovę; jeigu jis kur suklups, tegul įstengia pasi­
Jis varo gilią vagą proto dirvoje —
taisyti; tegul jis bus pakankamai iškalbingas pasitei­ įš jos išauga užmojai kilniausi 2 .
sinti, jeigu jį įskųs dėl kokio nusikaltimo; tegul jis
jėga nugali ten, kur reikia panaudoti smurtą, nes jis Pirmiausia jis paims į savo rankas valdžią, nes at­
ir drąsus, ir stiprus, be to, turi draugų ir turto. Salia rodys esąs teisingas; paskui ves žmoną iš kokios tik
šitokio nedorėlio pastatykime teisingąjį, paprastą ir panorės šeimos, išleis dukteris už ko panorėjęs, už­
kilnų žmogų, kuris, Eschilo žodžiais tariant, nori ne megs ryšius ir bendraus su kuo tik užsigeis ir, be to,
atrodyti, o būti geras. Visa, kas apsimesta, reikia at­ iš visko turės naudos, nes nė kiek nesibodi neteisin­
mesti. Mat, jei jis dėsis esąs teisingas, jam reikš pa­ gumu. Jeigu iškils asmeninis ar visuomeninis konflik­
garbą, plauks dovanos — juk visiems jis atrodys kaip tas, jis laimės ir nugalės priešus, o nugalėjęs juos, pra-
tik toks, ir bus neaišku, ar jis yra teisingas dėl teisin­ lurtės, apipils malonėmis draugus, sutriuškins priešus,
gumo, ar dėl dovanų ir pagarbos. Atimkime iš jo vis­ dievams aukos gausias aukas ir prabangias dovanas —
ką, palikime tik teisingumą, ir padarykime jį visiškai jis geriau už teisingąjį sugebės įsiteikti dievams ir
 žmonėms, kuriems tik panorės, ir veikiausiai jam, o 2iūri teisybės visur. Juodojoje žemėje auga
ne teisingajam lemta būti labiau mylimam dievų. Tai­ Miežiai jam ir kviečiai, o vaisiais lūžta jo sodai,
gi, Sokratai, jie sako, kad ir dievai, ir žmonės netei­ Avys veda be skaičiaus, žuvim jo vandenys knibžda 4 .
singajam sukuria geresnį gyvenimą negu teisingajam. fvžasėjas ir jo sūnus 5 teisingiesiems parūpina iš dievų
VI. Kai Glaukonas baigė kalbėti, aš jau ketinau dar didesnių gėrybių: nuveda juos į Hadą, suguldo į
jam paprieštarauti, bet jo brolis Adimantas tarė: guolius, surengia šiems šventiesiems pokylį ir leidžia
— Sokratai, ar tu manai, kad klausimas jau iš­ jiems visą laiką girtauti, užsidėjus ant galvų vainikus,
spręstas?
manydami, jog amžinas girtumas esąs puikiausias atly­
— Kur čia manysi, — atsakiau. ginimas už dorybę. Kiti mano, kad dievų malonė esanti
— Nepasakyta tai, kas svarbiausia. dar didesnė; jie sako, jog dievobaimingas ir priesaiką
— Ar nežinai priežodžio, kad brolis broliui pade­ gerbiąs žmogus po mirties gyvenąs vaikų vaikuose ir
da? Taigi, jei jis ko nepasakė, pagelbėk jam, nors man ateinančiose kartose. Štai už ką — ir už kitus panašius
užtenka ir to, ką jis pasakė; jo kalba išmušė mane iš dalykus — jie liaupsina teisingumą. Nedorėlius ir ne­
vėžių, ir aš nebežinau, kaip apginti teisingumą. teisingus žmones Hade jie panardina į dumblą ir ver­
— Niekus kalbi, — tarė Adimantas. — Paklausyk, čia rėčiu nešioti vandenį 6 , o kol jie gyvi, skleidžia
ką aš dar pasakysiu. Mums reikia apsvarstyti ir tuos apie juos piktas paskalas — ta bausmė, kurią minėjo
tvirtinimus, kurie prieštarauja tam, ką pasakė Glauko­ Glaukonas, kalbėdamas apie teisingus žmones, laiko­
nas: jie giria teisingumą ir peikia neteisingumą. Tada mus nedorėliais, ištinkanti neteisinguosius. Daugiau
aiškiau suprasime, ką norėjo pasakyti Glaukonas. Tė­ apie juos nėra ką pasakyti. Štai kaip giriami vieni ir
vai ir visi kiti, kurie rūpinasi kieno nors auklėjimu, peikiami kiti.
savo vaikus moko ir ragina būti teisingus; jie giria VII. Be šito, apsvarstyk, Sokratai, ir kitokią nuo­
teisingumą ne dėl paties teisingumo, bet dėl gero var­ monę apie teisingumą ir neteisingumą, kurią pareiškia
do, kuris įgyjamas teisingumu, kad tam, kuris atrodo ir paprasti žmonės, ir poetai. Visi jie vienu balsu
teisingas, atitektų ir valstybinės tarnybos, ir pelningos
liaupsina susivaldymą ir teisingumą kaip gražų, bet
vedybos, ir kitokia nauda, kurią minėjo Glaukonas,
sunkų ir varginantį dalyką, o nesusivaldymą ir netei­
kalbėdamas apie žmogų, kuris turi gerą vardą, nors ir
singumą vaizduoja esant malonų ir lengvai pasiekiamą
nėra teisingas. Maža to, šie žmonės nurodo ir kitus
pranašumus, kuriuos teikia geras vardas: dievų malo­ dalyką, kurį smerkia tik viešoji nuomonė ir įstaty­
nę ir gausias gėrybes, kurių dievai negaili pamaldie­ mai. Jie sako, kad neteisingumas apskritai yra nau­
siems. Apie tai kalba kilnusis Heziodas ir Homeras. dingesnis už teisingumą: turtingus ir įtakingus nedorė­
Pagal Heziodą, dievų valia teisingiesiems lius ir viešajame, ir asmeniniame gyvenime jie yra
linkę laikyti laimingais ir gerbti, o tų, kurie yra silpni
Duona (...) dirvoj užauga, kalnų ąžuolynų viršūnės ir neturtingi, negerbia ir nesiskaito su jais, nors ir lai­
Čeža nuo gilių rusvų, o stuobriuose dūzgia bitutės. ko juos geresniais už anuos. Keisčiausias jų požiūris
Nuo gausybės gaurų jų vilnotos avys net svyra 3,
Į dievus ir dorybę: dievai geriems žmonėms skirią ne­
ir dar daug kitų gėrybių gavę jie iš dievų. Panašiai sa­ laimes ir blogą gyvenimą, o blogiesiems — priešingą
ko ir Homeras: likimą. Elgetaujantys žyniai atėję beldžiasi į turtingų­
tavo šlovė lig padangių iškilo, jų duris ir įtikinėja , esą jiems dievai yra suteikę ga­
Lygu karaliaus beydžio, kuris iš dievo malonės lią aukomis ir kerais panaikinti kokį nors jų pačių ar
Valdo galybę žmonių ir, šalį tvarkydamas plačią, j II protėvių padarytą nusikaltimą — ir tai būsią padą-
 ryta linksminantis ir puotaujant; o jeigu kas panorės Pagal tuos samprotavimus išeina, kad jeigu aš būsiu
pakenkti savo priešui, už mažą atlyginimą jie gali už­ teisingas, bet manęs tokiu nelaikys, tai neturėsiu jo- :
keikimais ir magiškais mazgeliais padaryti žalą vis kios naudos, o tik vargus ir nuostolius, o jeigu būsiu į
tiek ar geram, ar blogam žmogui — jie tvirtina sugebą neteisingas, bet įgysiu teisingo žmogaus šlovę, gyven- j c
palenkti dievus, kad jiems padėtų. Tiems savo žo­ siu puikiai, tarsi koks dievas. Tad jeigu, kaip man
džiams paremti jie pasitelkia liudininkais poetus, kal­ tvirtina išminčiai, regimybė nugali net tiesą ir yra lai­
bančius apie tai, kad blogis esąs lengvai pasiekiamas. mės laidas, reikia pasukti kaip tik šituo keliu: aplink
Jo save nupiešiu vaizdingą dorybės paveikslą — tai padės
galėsi lengvai pilnom rieškutėmis semtis; man sukurti regimybę — ir po šia priedanga paslėpsiu
Kelias į jį kuo lygiausias; arti jis prie mūsų gyvena. gudriąją ir mitriąją išmintingojo Archilocho lapę 1 2 .
O šaunumo dievai be prakaito niekam neduoda.
Kelias į jį gana ilgas, status 7.
Kai kas gal pasakys: nelengva visą laiką slėpti savo
nedorumą. Mes atsakysime: nė vienas iš didelių daly­
Įrodinėdami, kad žmonės gali dievus paveikti, ima kų nėra lengvas; jeigu norime būti laimingi, turime d
liudininku Homerą, kuris pasakė: eiti tuo keliu, kuriuo mus veda tų samprotavimų pėd­
J u k dievai tai ir tie atskleidžia, sakai. Norėdami paslėpti nedorumą, mes sudarysime
Nors aukštesni jie dora ir galybe, garbės daugiau turi. sąjungas ir grupuotes; yra ir įtikinėjimo mokytojų,
Jeigu dievam nusikalsta žmogus ar nusižengia sunkiai, kad mus išmokytų kalbėti teismuose ir liaudies susirin­
Vis dėlto juos smilkalais ir karščiausia malda arba vyno
Pilstymais, dūmais aukų, apžadais jam nulenkti pavyksta 8. kimuose. Pasitelkdami tai įtikinėjimus, tai prievartą,
mes visada laimėsime ir nebūsime baudžiami. „Bet nuo
e Jie turi šūsnis knygų, parašytų, anot jų, Mušėjo ir Or­ dievų negalima nei pasislėpti, nei jų priversti". Jeigu
fėjo 9, Selenės 10 ir Mūzų sūnų. Pagal šias knygas jie dievų nėra arba jeigu jiems visiškai nerūpi žmonių e
atlieka savo apeigas ir ne tik paskirus žmones, bet ir reikalai, tai mums nėra ko stengtis nuo jų pasislėpti.
365 ištisas tautas įtikinėja, esą aukomis ir linksmomis pra­ O jeigu jie yra ir rūpinasi mumis, tai juk apie juos
mogomis galima panaikinti ir nuplauti ne tik gyvųjų, mes žinome arba esame girdėję iš pasakojimų ir poetų,
bet ir mirusiųjų nedorybes. Tas apeigas jie vadina kurie aprašė jų kilmę. Tie patys poetai pasakoja,
įšventinimais. Jos mus išvaduojančios nuo pomirtinių jog esą galima dievus palenkti į savo pusę aukomis,
kentėjimų, o kurie jų neatlieka, tų po mirties laukia nuolankiomis maldomis ir dovanomis. Tai reikia arba
baisūs dalykai n. tikėti ir vienu, ir kitu, arba visai netikėti. Jei tikėsime
VIII. Kiek daug tokių ir kitokių panašių dalykų, jais, tada būkime neteisingi ir iš pelno, kurį gausime
brangusis Sokratai, kalbama apie dorybę ir ydą ir apie per nedorybes, aukokime jiems aukas. Būdami teisin­
tai, kaip jas vertina žmonės ir dievai! Ką, tavo nuo­ gi, galėsime dievų nebijoti, bet neteksime naudos, ku- 366
mone, turi daryti jaunuoliai, paveikti tokių kalbų? rią teikia neteisingumas. O būdami neteisingi, pasi­
Nors jų siela yra kilni ir sugeba protauti, juos suvi­ pelnysime ir savo maldomis įkalbėsime dievus dova­
lioja tokie samprotavimai tarsi jaukas, ir iš jų jie daro noti mums mūsų nusikaltimus ir išvengsime bausmės.
išvadas, koks turi būti žmogus ir kokiu keliu jis turi „Bet Hado karalystėje būsime nubausti už čia padary­
b eiti, kad užsitikrintų sau kuo geriausią gyvenimą. Jau­ tus nusikaltimus — arba mes patys, arba mūsų vaikų
nuolis veikiausiai paklaus savęs Pindaro žodžiais: vaikai." Tačiau, mano mielas, protaujantis žmogus į
Ar tiesa padės man užkopti į aukštą tvirtovę, lai atsakys: įšventinimai daug gali, taip pat dievai iš­
?0 Ar apgaulė ir melas? gelbėtojai, jei tikėsime didžiausiomis valstybėmis ir yj
dievų vaikais — poetais ir dievų pranašais, kurie sako, te šitaip kalbėję ir iš mažens būtumėte mus tuo įtiki- 367
kad yra kaip tik taip. nę, mums nereikėtų sergėti vieniems kitų nuo nedorų
IX. Tad kuo dar remdamiesi pasirinktume teisin­ darbų, o kiekvienas pats sergėtųsi, baimindamasis,
gumą vietoj didžiausio neteisingumo? Jei tik mokėsi­ kad, nedorai elgdamasis, netaptų didžiausio blogio
me paslėpti neteisingumą po apsimestu padorumu, ir bendrininku".
dievų, ir žmonių akyse mūsų gyvenimas atitiks mūsų Štai ką, o galbūt ir dar daugiau galėtų pasakyti apie
norus — ir mums gyviems esant, ir po mirties; taip teisingumą ir neteisingumą Trasimachas arba kas nors
mums sako ir paprasti žmonės, ir mokyčiausieji. Sa­ kitas, grubiai, mano nuomone, iškreipdamas jų prigim­
kyk, Sokratai, ar po viso to, kas pasakyta, dvasios tį, o aš — nenoriu nuo tavęs slėpti — kalbėjau stipriai, b
stiprybe ir kūno galia apdovanotas žmogus, be to, kaip tik įstengiau, nes trokštu išgirsti, kaip tu šitai pa­
turtingas ir kilmingas, galėtų panorėti gerbti teisingu­ neigsi. Todėl ne tik įrodyk mums, kad teisingumas yra
mą? Jis tik pasijuoks, išgirdęs garbinant teisingumą, geriau už neteisingumą, bet ir pasakyk, kokį jie pa­
o ir tas, kuris įstengia įrodyti, kad tai, ką mes pasakė­ daro žmogų, patys savaime glūdėdami jame — gerą ar
me, yra melas, ir kuris pats yra visiškai įsitikinęs, kad blogą. Apie tai, kokį žmogus turi vardą, nekalbėk — ir
geriausias dalykas—teisingumas, net ir tas yra labai Glaukonas tau taip patarė. Juk jeigu tu turėsi galvoje
atlaidus neteisingiesiems ir nepyksta ant jų, nes gerai tikrąjį vardą ir dar pridėsi tariamą, mes sakysi- c
žino, kad, išskyrus vieną kitą žmogų, kuris, apdova­ me, kad tu giri ne teisingumą, o tik teisingumo regi­
notas dieviška prigimtimi, piktinasi neteisingumu ar­ mybę, ir peiki ne neteisingumą, o tik neteisingumo regi­
ba, žinojimo apšviestas, susilaiko nuo nedorybių, dau­ mybę, kad ragini mus slėpti savo nedorumą ir sutari
giau niekas nėra teisingas savo noru ir smerkia netei­ su Trasimachu, jog teisingumas yra svetimas gėris,
singumą tik iš bailumo arba dėl senatvės, arba dėl naudingas stipresniajam, kuriam parankus ir naudin­
kokios kitos negalios, tai yra todėl, kad neįstengia ne­ gas jo paties neteisingumas, o silpnesniajam teisingu­
dorai elgtis. Aišku, kad iš tikrųjų taip yra. Juk pir­ mas nereikalingas. Kadangi tu tvirtinai, jog teisingumas
masis iš tokių žmonių, kuris tik įgyja galią, pirmasis priklauso prie didžiausių gėrybių, kurias verta turėti
ir elgiasi nedorai, kiek tik gali. Šito priežastis, So­ dėl to, ką jos duoda, o dar labiau dėl jų pačių,— to- d
kratai, yra tai, nuo ko mudu su broliu pradėjome visa kių, kaip regėjimas, klausa, protas, sveikata ir kitos
tai su tavimi svarstyti, sakydami: „Keistas tu žmogus! gėrybės, tikros dėl savo pačių prigimties, o ne dėl
įš jūsų visų, kurie sakotės esą teisingumo gerbėjai — žmonių nuomonės, — tai tu ir išgirk šitą teisingumo
pradedant senovės didvyriais, kurių kalbos mums yra pusę: pasakyk, kad teisingumas pats savaime yra nau­
išlikusios, iki šiandieninių žmonių, — dar nė vienas dingas tam, kam jis būdingas, o neteisingumas— ža­
nesmerkė nedorybės ir negarbino teisingumo dėl ko lingas. Tai, kad už teisingumą atlyginama garbe ir
nors kito, o ne dėl garbės, aukštų vietų ir dovanų, ku­ pinigais, palik kitiems išgirti. Aš galėčiau pakęsti gir­
rias jis teikia. Tuo tarpu paties teisingumo ar netei­ dėdamas, kaip kiti giria teisingumą ir smerkia netei­
singumo, glūdinčio sieloje to, kam jis būdingas, nors singumą, iškeldami į pirmą vietą atlyginimą ir garbę,
tai būtų paslėpta ir nuo dievų, ir nuo žmonių, dar nie­ bet nepakęsiu, jei tu šitaip kalbėsi — nebent tu šito
kas nei poezijoje, nei prozoje nėra pakankamai ap­ pareikalautum, — nes tu visą gyvenimą sprendei tik
svarstęs ir įrodęs, kad neteisingumas yra didžiausias šį vieną klausimą. Todėl ne tik įrodyk mums, kad e
blogis, koks tik gali glūdėti sieloje, o teisingumas — leisingumas geriau už neteisingumą, bet taip pat pa­
didžiausias gėris. Jei nuo pat pradžių jūs visi būtumė­ sakyk, kokį jie padaro žmogų, patys savaime glūdėda- 73
 mi jame — nesvarbu, ar dievai ir žmonės tai mato, ar
ne, — ir kodėl vienas iš jų yra gėris, o kitas — blogis. mis, o paskui ir tai, kas smulkiomis, jeigu tik parašyta
X. Aš visada gėrėdavausi ' Glaukono . ir Adimanto tas pat.
368 įgimtais gabumais, bet dabar mane ypač sužavėjo jų — Žinoma, — tarė Adimantas. — Bet, Sokratai, ko­
kalbos. J a s išklausęs, tariau: kį tu čia matai ryšį su teisingumo klausimu?
— O jūs iš tiesų savo šaunaus tėvo vaikai! Ne be — Aš tau pasakysiu. Ar teisingumas yra būdingas
pagrindo Glaukono gerbėjas savo elegiją, kuria krei­ paskiram žmogui, ar jis būna būdingas ir ištisai vals­
pėsi į judu, pasižymėjusius mūšyje prie Megaros, pra­ tybei?
dėjo tokiais žodžiais: — Ir valstybei, — atsakė jis.
— Argi valstybė nėra didesnė už paskirą žmogų?
Jūs, Aristono šaunuolio vaikai, dievų giminaičiai13.
— Aišku, didesnė.
Man, mielieji, atrodo, kad čia gerai pasakyta. Jūs tik­ — Didesniame dalyke veikiausiai ir teisingumas
rai turite kažką dieviška, jei, sugebėdami taip puikiai yra didesnio masto ir lengviau suvokiamas. Taigi, jei
kalbėti apie neteisingumo naudingumą, vis dėlto ne­ norite, pirmiau panagrinėkime, kas yra teisingumas
to manote, kad neteisingumas yra geriau už teisingumą. valstybėse, o paskui lygiai taip pat ištirsime jį ir paski­
Man atrodo, kad jūs iš tikrųjų taip nemanote. Taip r a m e žmoguje, tai yra pasistengsime mažesniajame su­
sprendžiu išviso jūsų elgesio, nes vien tik jūsų kalbo­ rasti panašumą į didesnįjį.
mis aš nepatikėčiau. Bet kuo labiau aš jumis tikiu, tuo — Man atrodo, kad tai geras pasiūlymas.
labiau nesumoju, ką daryti, nežinau, kaip jums padėti, — Jei mes mintyse įsivaizduotume besikuriančią
nes jaučiuosi neįstengsiąs. Kad taip iš tikro yra, rodo valstybę, tai pamatytume joje ir teisingumo, ir netei­
štai kas: kalbėdamas prieš Trasimachą, tariausi įrodęs, singumo pradus.
jog teisingumas yra geriau už neteisingumą, bet jūsų — Tikriausiai.
mano įrodymas nepatenkino. Kita vertus, negaliu — Yra vilties, kad tokiomis sąlygomis lengviau
e
neginti savo nuomonės, nes, man atrodo, būtų nedora pastebėsime tai, ko ieškome.
nepagelbėti tavo akivaizdoje plūstamam teisingumui, — Aišku, lengviau.
kol dar esi gyvas ir įstengi kalbėti. Taigi geriausia gin­ — Tai, man atrodo, reikia pasistengti šitai padary­
ti jį, kiek išgali. Ir Glaukonas, ir kiti manęs prašė, kad ti. Čia didelis darbas. Patys spręskite.
(pagelbėčiau kiek galėdamas ir nemesčiau svarstyti, — J a u nuspręsta, — tarė Adimantas. — Pradėk.
} iKkol neišaiškinsiu teisingumo ir neteisingumo esmės ir XI. — Mano nuomone, — t a r i a u , — v a l s t y b ė atsi­
j j ^ j r t i k r o j o vieno ir k i t o n a u d i n g u m o . Aš jau sakiau, kaip randa tada, kai kiekvienas iš mūsų jaučiasi negalįs
^<iv/ man atrodo: Halrsima>r-Mir]~Trnamės tyrinėti, yra ne­ pats vienas viskuo apsirūpinti, nes reikia dar daugelio
lengvas; man rodos, jis pagal jėgas tik tam, kieno dalykų. Ar tu manai esant kokią kitą valstybės susi­
skvarbus žvilgsnis. Mes, mano nuomone, nesame pa- darymo priežastį?
^ kankamai stiprūs ištirti tokį dalyką — tai tas pat, ką — Ne, nemanau.
žmogų, turintį prastą regėjimą, versti iš toli skaityti — Vadinasi, kiekvienas žmogus pasitelkia tai vie­
smulkias raides. O jeigu staiga kas nors susiprotėtų, ną, tai kitą žmogų, kad patenkintų vieną ar kitą po­
kad tos pačios raidės būna ir didesnės, parašytos di­ reikį, ir kadangi visiems daug ko trūksta, žmonės su­
desnėje lentoje, tai, manau, būtų tiesiog atradimas pir- siburia į draugę, kad bendrai gyventų ir vieni kitiems
j4 miau perskaityti tai, kas parašyta stambiomis raidė­ padėtų; tokią bendriją ir vadiname valstybe. Ar ne
I a i p?
 — Taip. -— Taip.
— Vadinasi, kiekvienas ką nors duoda kitam ir ką — Tai ką? Kas geriau dirba — ar tas, kuris moka
nors iš kito gauna, ir mano, kad taip jam y r a geriau. daug darbų, ar tas, kuris tik vieną?
— Žinoma. — Aišku, tas, kuris moka tik vieną darbą.
— Na, tai mintyse kurkime valstybę nuo pat pra­ — Bet, aš manau, taip pat yra aišku, kad, jei pra­
džių, — tariau. — Kaip matyti, ją kuria mūsų poreikiai. leisi darbo laiką, nieko nepadarysi.
— Be abejo. — Aišku.
d — O pirmutinis ir svarbiausias poreikis yra apsirū­ — Mat joks darbas nelaukia, kol dirbantysis turės
pinti maistu, kad galėtum gyventi. laiko; priešingai, jis turi visą laiką rūpintis darbu, o
— Aišku. ne dirbti jį priešokiais.
— Antrasis poreikis — būstas, trečiasis — drabu­ — Būtinai.
žiai, ir taip toliau. — Išeina, kad galima padaryti daugiau, geriau ir
— Taip jau yra. lengviau, kai kiekvienas dirba kokį nors vieną darbą,
— Na, o kaip valstybė gali visu tuo apsirūpinti? kuris atitinka jo sugebėjimus, be to, dirba laiku, ne-
Matyt, vienas turės būti žemdirbiu, kitas — namų sta­ užsiimdamas kitais darbais.
tytoju, dar kitas — audėju. Turbūt pridėsime dar ir — Be abejo.
batsiuvį ir dar kai ka iš tų, kurie padeda patenkinti — Taigi, Adimantai, parūpinti visam tam, ką mes
mūsų kūno poreikius. minėjome, reikia ne keturių, o daugiau žmonių. J u k
— Teisybė. žemdirbys, aišku, nepasidarys nei gero arklo, nei
— Taigi valstybę būtinai turi sudaryti bent keturi kauptuko, nei kitų žemdirbystei reikalingų įrankių.
ar penki žmonės. Taip pat ir statybininkas — jam irgi daug ko reikia.
e — Taip atrodo. Lygiai taip pat ir audėjas, ir batsiuvys.
— Tai ką? Ar nereikia, kad kiekvienas iš jų dirb­ — Teisybė.
tų savo darbą visos bendrijos labui — vienas žemdir­ — Taigi statybininkai, kalviai ir daug kitų amati­
bys augintų maistą keturiems ir sunaudotų keturis ninkų, prisijungę prie mūsų mažutės valstybės, pada­
kartus daugiau laiko ir darbo ir dalytųsi su kitais tuo, rys ją didelę.
ką jis išaugino? Ar jis turi nesirūpinti kitais, auginti
— Be abejo.
tik ketvirtą dalį tos duonos sau vienam ir sunaudoti
— Bet valstybė dar nebus labai didelė, jei net prie
370 tik ketvirtą dalį laiko, o kitas tris dalis skirti būstui
įsirengti, įsitaisyti drabužiams, apavui ir nevargti dėl jų pridėsime aviganius, jaučių ir kitokių galvijų pie­
kitų, bet pasirūpinti viską savo jėgomis ir tik sau pa­ menis, kad žemdirbiai turėtų jaučių žemei arti, o sta­
čiam? tybininkai kartu su žemdirbiais turėtų kinkomų gyvu­
lių kroviniams vežioti, kad audėjai ir batsiuviai turėtų
— Pirmasis atvejis geresnis, Sokratai, — tarė A d i -
mantas. vilnų ir odų.
— Prisiekiu Dzeusu, — pasakiau, — čia nėra nieko — Sudėjus viską į krūvą, — tarė Adimantas, —
nuostabaus. Ir man pačiam kilo tokia mintis, kai tu išeis jau nemaža valstybė.
pasakei, kad iš pradžių žmonės gimsta nelabai pana­ — Bet beveik neįmanoma įkurti valstybę tokioje
šūs vienas į kitą — kiekvieno prigimtis ir sugebėjimai vietoje, kur ji apsieitų be prekių įvežimo iš kitur.
b dirbti vieną ar kitą darbą y r a skirtingi. A r ne taip? — Aišku, neįmanoma.
 — Taigi dar reikės žmonių, kurie atgabentų iš ki­ silpnos sveikatos žmonės, netinkami kitokiam darbui.
tos šalies tai, ko reikia. Jie ten, turguje, tik ir laukia, kad už pinigus įsigytų
— Reikės. ką nors iš tų, kurie nori parduoti, ir vėl parduotų už
— Bet toks tarpininkas grįš tuščiomis, jeigu jis pinigus tiems, kuriems reikia ką nors nusipirkti.
nuvyks tuščiomis, tai yra nenugabens kitiems nieko — Todėl, — tariau, — miestui yra reikalingi smul­
iš to, ko jiems reikia. Ar ne taip? kūs prekiautojai. Argi mes nevadiname smulkiais pre­
— Manau, kad taip. kiautojais tų, kurie sėdi turguje ir verčiasi pirkimu ir
— Vadinasi, reikia gaminti ne tik tai, ko patiems pardavimu, o tų, kurie keliauja iš vieno miesto į ki­
reikia, bet taip pat ir tokių dalykų, už kuriuos gautum tą — pirkliais?
įvežamų prekių, ir tiek, kiek jų reikia. — Vadiname.
— Reikia. — Mano nuomone, yra ir kitokių tarpininkų. Tai
— Taigi mūsų valstybei reikės daugiau žemdirbių žmonės, kurie dvasiniu atžvilgiu nelabai verti būti
ir įvairių amatininkų. • bendrijoje, bet jie turi daug fizinės jėgos ir gali dirbti
— Taip, daugiau. sunkius darbus. Jie parduoda savo jėgą ir jos kainą
— Taip pat ir daugiau tarpininkų, kad jie įvežtų vadina atlyginimu. Todėl jie ir vadinami samdiniais.
ir išvežtų įvairius dalykus. Tai bus pirkliai. Ar n e A r ne taip?
taip?
— Taip.
— Taip.
— Taigi valstybei reikalingi ir samdiniai.
— Taigi mums reikės ir pirklių?
— Manau, kad taip.
— Reikės.
— Adimantai, ar jau pakankamai išaugo mūsų
— O jei prekyba vyks jūromis, reikės ir daugybės
valstybė, kad ją galėtume laikyti tobula?
žmonių, nusimanančių apie jūreivystę.
— Turbūt.
— Reikės jų nemažai.
— O kur joje vieta teisingumui ir neteisingumui?
XII. — Na, o pačioje valstybėje kaip jie savo
tarpe dalysis tuo, ką pagamins? Juk kaip tik dėl to su­ Kuriuose iš mūsų minėtų dalykų jie pasireiškia?
darėme bendriją ir sukūrėme valstybę. — Nežinau, Sokratai, — atsakė Adimantas. — Ne­
— Aišku, — atsakė Adimantas, — kad dalysis par­ bent kokiame nors visų tų dalykų tarpusavio sąryšyje.
duodami ir pirkdami. — Galimas daiktas, — tariau, — kad tu esi teisus.
— Todėl reikės ir turgaus, ir pinigų, kurie išreikš­ Bet reikia tai išsiaiškinti ir eiti iki galo. Pirmiausia
tų keičiamų daiktų vertę. pažiūrėkime, kaip gyvens šitaip pasirengę žmonės. Jie
— Reikės. augins duoną, darys vyną, siūs drabužius, apavą,
— Jeigu žemdirbys ar kuris kitas amatininkas, nu­ statys namus, vasarą dirbs daugiausia basi ir pusnuo­
nešęs savo gaminius į turgų, nepataikys atvykti tuo giai, o žiemą — tinkamai apsirengę ir apsiavę. Susima­
pačiu laiku, kaip ir tas, kuriam reikia pirktis tuos ga­ lę miežius arba kviečius, kruopas virs, o iš miltų už­
minius, ar jis tuščiai leis laiką, sėdėdamas turguje vi­ maišys tešlą ir ant nendrių arba ant švarių lapų keps
są dieną? iš jos skanius pyragus ir duoną; gulėdami ant mirtų
— Jokiu būdu ne, — atsakė Adimantas. — Atsiras ir kukmedžio lapų pakloto, jie puotaus kartu su savo
žmonių, kurie, tai matydami, apsiims būti tarpininkais. vaikais, užsigerdami vynu; pasipuošę vainikais, jie
Gerai sutvarkytose valstybėse paprastai tuo užsiima girdos himnus dievams, linksmai bendraudami vieni su
 kitais; saugodamiesi skurdo ir karo, jie turės tiek vai­ — Taigi reikės vėl padidinti valstybę, nes sveiko­
kų, kiek leidžia jų ištekliai. sios valstybės jau nepakaks: ją reikės išplėsti, papil­
XIII. Čia įsikišo Glaukonas, sakydamas: dyti daugybe tokių žmonių, kurie valstybei nėra būti­
— Tu verti tuos žmones vaišintis, matyt, vien sau­ ni: visokiais medžiotojais, mėgdžiotojais —• figūrų,
sa duona! spalvų ir dar kitais, kurie užsiima dailiaisiais menais, —
— Teisybę sakai, — tariau. — Užmiršau pasakyti, poetais ir jų kūrinių atlikėjais, rapsodais, aktoriais,
kad jie turės kai ką ir prie duonos. Aišku, kad tu­ teatro rangovais, įvairių reikmenų gamintojais, viso­
rės ir druskos, ir alyvų, ir sūrio, ir svogūnų, ir kiausių dirbinių, ypač moterų papuošalų, meistrais. c
daržovių — tai vis valstiečių maistas. Mes pridėsime Mums reikės padidinti ir patarnautojų skaičių. Argi
jiems ir gardėsių — figų, žirnių, pupų. Jie keps mirtos nereikės auklėtojų, auklių, žindyvių, kambarinių, kir­
vaisius ir buko riešutus ir po truputį gurkšnos vyną. pėjų, taip pat virėjų ir mėsininkų? Prireiks ir kiaulia-
d Šitaip jie gyvens santarvėje, sveiki sulauks gilios se­ ganių. Mūsų pirmojoje valstybėje jų nebuvo, nes ne­
natvės ir mirdami perduos savo palikuonims tokį patį reikėjo, o šitoje valstybėje reikės. Be to, reikės dau­
gyvenimo būdą. gybės visokių galvijų, jeigu jau maistui bus vartojama
mėsa. A r ne taip? d
— Sokratai, jei kurtum kiaulių valstybę, ar ne to­
— Žinoma.
kiu pačiu pašaru jas šertum? — paklausė Glaukonas,
— Šitaip maitinantis, ir gydytojų reikės daug dau­
— Bet ko gi dar reikia, Glaukonai? giau negu anksčiau.
— To, kas įprasta, — atsakė jis. — Jei nori, kad jie — Žinoma, daugiau.
gerai jaustųsi, paguldyk juos į guolius, valgius sudėk i XVI. 4— Ir šalis, kurios iki šiol užteko gyventojams
e ant stalų, duok mėsos ir gardėsių, kokius valgo dabar­ išmaitinti, pasidarys per maža. Kaip tu manai?
tiniai žmonės. — įš tikrųjų taip.
— A, suprantu. Atrodo, mes kalbame ne tik apie — Taigi, jeigu norėsime turėti pakankamai ganyk­
besikuriančią valstybę, bet ir apie valstybę, gyvenan­ lų ir dirvų, reikės atsirėžti dalį kaimynų žemės, o šie
čią pertekliuje. Gal tai ir neblogai. Mat, nagrinėdami savo ruožtu turės atsirėžti dalį mūsų žemės, jeigu ir
šitokią valstybę, mes galbūt geriau pastebėsime, kaip jie, nesitenkindami tuo, kas būtinai reikalinga, pasi­
valstybėje atsiranda teisingumas ir neteisingumas. duos troškimui turėti vis daugiau ir daugiau. e
Valstybė, kurią čia aptarėme, yra tikroji, tai y r a svei­ — Tai bus neišvengiama, Sokratai.
ka, valstybė. Jei norite, galime panagrinėti ir karščiuo- — Tada, Glaukonai, turėsime kariauti. Ar kaip ki­
373 jančią valstybę. Matyt, kai kam mūsų nustatytas pa­ taip elgsimės?
prastas gyvenimo būdas nepatiks, jie bus nepatenkin­ — Be karo neapsieisim, — atsakė jis.
ti, jiems duok ir guolių, ir stalų, visokių rykų, mėsos, — Kol kas nekalbėsime apie tai, — tariau, — ar ka­
kvepalų, smilkalų, heterų, gardėsių — ir visko kuo ras yra gėris, ar blogis. Pasakysime tik, kad jau at­
daugiau. Išeina, kad būtinais dalykais reikia laikyti skleidėme, kas sukelia karą — aistra vis daugiau turė­
jau ne tai, apie ką mes iš pradžių kalbėjome — na­ ti; užvaldžiusi žmones, ji tampa visų asmeninių ir
mus, drabužius, apavą, — ne, duok mums paveikslų ir valstybinių nelaimių priežastimi.
papuošalų, aukso, dramblio kaulo ir kitų panašių daly­ — Teisybė.
kų. Ar ne taip? — Tada, mano mielas, reikės dar labiau padidinti
b — Taip. valstybę — net visa kariuomene, kuri galėtų ginti nuo 374
(> Platonas
priešų valstybės turtą ir visa tai, apie ką mes čia kal­ — Šiam užsiėmimui reikia turėti ir atitinkamų įgim­
bėjome, ir atremti priešų antpuolius. tų savybių.
— Na, o patys piliečiai — ar jie neįstengtų ka­ — Be abejo.
riauti? — Atrodo, mūsų darbas bus parinkti — jei tik suge­
— Ne, — tariau,— negalėtų, jei tu ir mes visi, kur­ bėsime — žmones, kurie dėl įgimtų savybių tinka sau­
dami- savo valstybę, teisingai išsprendėme tą klausi­ goti valstybei.
mą; jei prisimeni, mes nutarėme, kad vienas žmogus — Taip, tai mūsų darbas.
negali gerai išmanyti daugelio menų. — Prisiekiu Dzeusu,— tariau,— užsikrovėme neleng­
— Tu teisus. vą darbą. Vis dėlto nenusiminkime, darykime, kiek
— Tai ką? Ar karo veiksmai nėra menas? mūsų jėgos leis.
— Ir dar koks,— atsakė Glaukonas. — Žinoma, nereikia nusiminti,— pritarė Glaukonas.
— Tad ar batų siuvimu reikėtų labiau rūpintis ne­ — A r tu manai, kad šiuo atžvilgiu yra skirtumas
gu karo menu? tarp geros veislės šuniuko_Jrj^jiajj4alio_j^^j;ros šeimos
— Jokiu būdu ne. savybių?
— Batsiuviui mes uždraudėme būti dar ir žemdirbiu — Kokias savybes tu turi galvoje?
ar audėju, ar statybininku, j a m leidome likti tik bat­ — Ir vienas, ir kitas turi būti aštraus regėjimo
siuviu, kad jis gerai atliktų batsiuvio darbą. Ir kiekvie­ priešui susekti, miklus susektą priešą vytis ir stiprus,
nam kitam palikome tik vieną darbą, kuriam jis iš jei reikės su pasivytu priešu kautis.
prigimties geriausiai tinka; jį, atsisakęs kitų darbų, jis
— Visos tos savybės reikalingos.
ir dirbs visą savo gyvenimą ir, jei tik neleis laiko vel­
— O kad gerai kautumeis, reikia būti narsiam.
tui, puikiai jį atliks. O argi nesvarbu, kad visa, kas
susiję su karo menu, taip pat būtų gerai atliekama? — Kaipgi kitaip! ,
Argi karo menas yra toks lengvas, jog ir žemdirbys, — A r galės būti narsus arklys ar šuo, ar kitas kuris
ir batsiuvys, ir bet kuris kitas amatininkas gali kartu gyvulys, jei jis nebus aršus? Argi nesi pastebėjęs, kad
būti ir geras karys? Niekas neišmoks gerai žaisti šaš­ įniršis yra nesutramdomas ir nenugalimas ir kad kiek­
kėmis ar kauleliais, jeigu neužsiiminės tuo iš pat ma­ viena įniršio apimta siela yra bebaimė ir nepasiduo­
žens, o žais tik retkarčiais. Tai nejaugi, paėmęs į ran­ danti?
kas skydą ar kurį kitą ginklą ir užsivilkęs karinę ap­ — Esu pastebėjęs.
rangą, tuoj pat pasidarysi geru kovotoju ir hoplitų 14 — Dabar aišku, kokios turi būti kūniškos sargybi­
kautynėse, ir bet kuriame kitame mūšyje? J o k s įran­ nio ypatybės.
kis, paimtas į rankas, iš karto nepadarys tavęs nei — Aišku.
meistru, nei atletu ir bus nenaudingas, jeigu nemoki
— Ir kad jo siela turi būti arši.
su juo apsieiti ir esi neįgudęs.
, XV. — Kitaip tie įrankiai būtų neįkainojami. — Ir tai aišku.
— Vadinasi, kuo svarbesnis yra sargybinių (cpuAa|) — Bet, Glaukonai,— tariau,— ar būdami tokio bū­
darbas, tuo labiau jis nesuderinamas su kitais užsiėmi­ do, jie nebus žiaurūs ir vieni kitiems, ir kitiems, pilie­
m a i s — j u k jis reikalauja meistriškumo ir didelių pa­ čiams?
stangų. — Prisiekiu Dzeusu,:—atsakė Glaukonas,—į tai ne­
— Ir aš taip m a n a u , — t a r ė Glaukonas. lengva atsakyti.
c — Saviesiems jie turi būti švelnūs, o priešams — pažįstamą, vizgina uodegą, nors niekados nebūtų pa­
žiaurūs. Priešingu atveju jiems neprisieis laukti, kad tyręs iš jo nieko gera. Ar tai ne nuostabu?
kiti juos išžudytų — jie patys išžudys vieni kitus. — Iki šiol,— tarė Glaukonas,— aš nekreipiau dė­
— Teisybė. mesio į tai, bet aišku, kad taip yra.
— Tai ką daryti? — tariau.— Kur rasti kartu ir švel­ — Šita jo prigimties ypatybė yra nuostabi ir netgi
nų, ir narsų būdą? J u k įniršis ir švelnumas y r a vienas tikrai filosofiška.
kitam priešingi. — Kaip tai suprasti?
— Aišku. — Mat apie žmogaus, kurį mato, draugiškumą ar
— O jei vienos iš tų dviejų ypatybių truks, žino­ priešiškumą šuo sprendžia pagal tai, pažįsta jis jį ar
ti gus jokiu būdu negalės būti geras sargybinis. Atrodo, ne. Argi tai nėra siekimas pažinti, kai savas žmogus
kad tų dviejų ypatybių neįmanoma sujungti; tad išei­ nuo svetimo skiriamas, remiantis atpažinimu ir neat-
na, kad negalima rasti gero sargybinio. pažinimu?
— Tikra bėda,— tarė Glaukonas. — Šito nepaneigsi.
Aš kiek pagalvojau ir, apsvarstęs tai, ką anksčiau — Argi siekimas pažinti ir išminties siekimas nėra
kalbėjome, tariau: tas pat?
— Teisybę sakai, mano mielas. Mes patekome į — Tas pat,— atsakė Glaukonas.
bėdą, nes nutolome nuo to vaizdinio, kurį susikūrėme. — Todėl drąsiai galima sakyti, kad ir žmogui, ku­
— Kaip? ris bus švelnus saviems ir pažįstamiems, iš prigimties
— Mes nesumojome, kad yra žmonių, kurie turi bus būdingas išminties ir pažinimo siekimas.
šias dvi priešingas ypatybes. — Galima sakyti.
— Kur jie? — Taigi nepriekaištingas valstybės sargybinis turės
e — Tai būdinga ir kitiems gyvūnams, o ypač tam, būti iš prigimties siekiantis išminties, siekiantis pažinti,
kurį lyginome su mūsų sargybiniu. Tu, be abejo, ži­ be to, aršus, vikrus ir stiprus.
nai, kad geros veislės šunys būna labai romūs su sa­ — Visai teisingai.
vais, pažįstamais, o su nepažįstamais — priešingai. — Toks ir turės būti sargybinis. O kaip mes tokius
— Žinau. žmones auginsime ir auklėsime? Ar, šitai svarstydami,
— Vadinasi,— tariau,— šitai yra galima, ir, ieško­ mes lengviau išsiaiškinsime tai, dėl ko ir pradėjome
dami tokio sargybinio, mes nenusikaltome prigimčiai. šią kalbą,— kaip visuomenėje atsiranda teisingumas
— Atrodo, kad ne. ir neteisingumas? Reikia žiūrėti, kad nenutoltume nuo
XVI. — Ar tau neatrodo, kad būsimajam sargybi­ mūsų pokalbio tikslo ir nesileistume perdaug toli.
niui dar kai ko trūksta: j a m turi būti įgimtas ne tik Glaukono brolis tarė:
įniršis, bet ir išminties siekimas. — Aš manau, kad šitai mums labai pravers, sie­
376
— Kaip tu sakai? — paklausė Glaukonas.— Nesu­ kiant mūsų tikslo.
prantu. — Mielas Adimantai, prisiekiu Dzeusu, tada nerei­
— Ir šį bruožą,— pasakiau,— tu pastebėsi šunyse; kia atsisakyti išsiaiškinti šį klausimą, net jei tai ilgai
gyvuliui tai tikrai nuostabus dalykas. užtruktų.
— Būtent? — Tikrai nereikia.
— Pamatęs nepažįstamą žmogų, šuo urzgia, nors — Na, tai neskubėdami, kaip daro pasakotojai, im­
84 prieš tai nebūtų patyręs iš jo nieko bloga, o pamatęs kimės — tegul tik žodžiais — auklėti šiuos žmones.
 motinas pasakoti vaikams tik '.pripažintuosius mitus,
— Taip ir reikia daryti.
kad jais sparčiau ugdytų jų sielas, negu jų kūnus —
XVII. — Koks gi bus tas auklėjimas? Turbūt bū­
rankomis. Daugumą dabar pasakojamų mitų reikės
tų sunku surasti geresnį auklėjimą už tą, kuris atmesti.
praktikuojamas nuo seniausių laikų: kūnui — gimnas­ — Kokius gi? — paklausė Adimantas.
tika (YU(xvaariXT]), o sielai — dailieji menai (\iov>aixų) 15. — Pagal reikšmingesnius mitus galėsime spręsti ir
— įš tikro taip. apie smulkiuosius. J u k ir vieni, ir kiti kuriami pagal
— Turbūt pradėsime nuo dailiųjų menų, o tik pas­ tą patį pavyzdį ir veikia lygiai taip pat. Ar ne taip?
kui — gimnastika. — Taip. Bet aš nesuprantu, kokius reikšmingesnius
— Kodėl gi ne? mitus tu turi galvoje.
— Dailiesiems menams tu priskiri ir pasakojimus — Tuos,— tariau,— kuriuos mums pasakojo He­
(Aoyoc). A r ne? ziodas, Homeras ir kiti poetai. Sukūrę melagingus mi­
— Priskiriu. tus, jie pradėjo pasakoti juos žmonėms ir iki šiol
— Pasakojimai būna dviejų rūšių — tikri ir prama­ pasakoja.
nyti. — Kokie tie mitai,— paklausė Adimantas,— ir ką
— Taip. tu jiems prikiši?
— Ir auklėti reikia abiejų rūšių pasakojimais, bet
— Tai, ką visų pirma ir iš esmės dera prikišti —
pradėti nuo pramanytųjų?
ypač kai prasimanymas nevykęs.
— Nesuprantu, apie ką tu kalbi.
— Ką tu turi galvoje?
— Ko čia nesuprasti? — tariau.— J u k iš pradžių vai­
kams pasakojame mitus, o mitai apskritai — tai išmonė, — Kai kas nors, kalbėdamas apie dievus ir didvy­
bet juose yra ir šiek tiek tiesos. Taigi mitais vaikus rius, neigiamai vaizduoja jų savybes, tai yra lygiai tas
pradedame auklėti pirmiau negu gimnastika. pat, kaip kad jeigu dailininkas nupieštų ką nors visai
— Taip. nepanašų į tai, ką jis norėjo nupiešti.
— Todėl aš ir sakiau, kad pirmiau reikia imtis dai­ — Tokius dalykus iš tiesų reikia peikti, tik kuriuo
liųjų menų, o tik paskui gimnastikos. atžvilgiu?
— Teisingai,— tarė Adimantas. — Visų pirma,— tariau,— didžiausią melą apie di­
— Argi tu nežinai, kad kiekviename darbe svar­ džiausius dievus išgalvojo tas, kuris negražiai pasako­
biausia yra pradžia, ypač jei tai liečia jauną ir glež­ ja, jog Uranas padaręs tai, ką jam priskiria Heziodas,
ną būtybę? Kaip tik tuomet ugdosi ir įsitvirtina tie ir kad Kronas jam už tai atsikeršijęs 1 6 . Net jei visa
bruožai, kuriuos kas nors nori įdiegti auklėtiniui. tai, kas pasakojama apie Krono darbus ir kančias, ku­
— įš tikro taip yra. rias jis patyrė iš sūnaus, būtų teisybė, vis dėlto nerei­
— Argi mes lengva širdimi leisime vaikams klau­ kėtų šito lengva širdimi pasakoti kvailiukams vai­
sytis ir dėtis į galvas bet kokius ir bet kieno sugalvo­ k a m s — verčiau apie tai nutylėti. O jeigu jau būtinai
tus mitus, dažniausiai prieštaraujančius toms pažiūroms, reikia papasakoti, tai bent tegul tik nedaugelis slapta
kurias, mūsų manymu, jie privalės turėti suaugę? tai išgirsta, paaukoję ne paršelį 1 7 , o kokią nors didelę
— Jokiu būdu neleisime. ir sunkiai įgyjamą auką, kad tik vienas kitas galėtų
— Taigi pirmiausia mums reikės prižiūrėti mitų girdėti pasakojimą.
kūrėjus: j e i g u jų kūrinys bus geras, priimsime jį, o jei — Šitokie mitai iš tikrųjų nekokie.
blogas — atmesime. Paskui mes įkalbėsime aukles ir
b — Mūsų valstybėje, Adimantai, jų nereikėtų pasa­ — Teisybę sakai. Bet norėčiau žinoti, kokie turėtų
koti. Negalima pasakoti jaunam žmogui, esą, dary­ būti mitai apie dievus.
damas didžiausius nusikaltimus ir visokiais būdais — Štai kokie: dievą visuomet reikia vaizduoti to­
keršydamas savo tėvui už nedorybes, jis nepadarytų kį, koks jis yra,— vis tiek, ar epe, ar lyrikoje, ar tra­
nieko ypatinga, o tik pasielgtų taip, kaip darė pirmieji, gedijoje.
didieji dievai. — įš tikrųjų. t)
— Prisiekiu Dzeusu,— tarė jis,— ir man pačiam at­ — Argi dievas nėra iš esmės geras? Argi ne tokį
rodo, kad tokių dalykų nereikia pasakoti. jį ir reikia vaizduoti?
— Kaipgi kitaip?!
— Apskritai nereikia pasakoti, kad dievai su die­
— J u k joks gėris nėra žalingas. A r ne taip?
vais kariauja, spendžia vieni kitiems spąstus, vaidija-
— Taip.
c si,— juk visa tai netiesa. J e i norime, kad tie, kurie
— Argi tai, kas nežalinga, kenkia?
saugos mūsų valstybę, laikytų didžiausia gėda vaidytis
— Jokiu būdu ne.
tarpusavyje, tuo labiau nereikia jiems pasakoti nei
— O kas nekenkia, argi daro ką nors bloga?
smulkiai aprašinėti milžinų mūšių ir kitokių dievų ir
— Nedaro.
didvyrių vaidų su savo artimaisiais ir giminaičiais —
— Kas nedaro nieko bloga, tas negali būti ir kokio
priešingai, jeigu norime juos įtikinti, kad nė vienas
nors blogio priežastis.
pilietis niekuomet nejautė neapykantos kitam ir kad
d tai būtų nedora, tai seniai ir senutės iš mažens turi — Negali.
vaikams apie tai pasakoti, o ir vėliau, kai vaikai pa­ — Tai ką? Gėris yra naudingas?
ūgės; ir poetus reikia priversti, kad jie kurdami laiky­ — Naudingas.
tųsi šių taisyklių. O pasakojimų apie tai, kaip Herą — Vadinasi, gėris y r a teisingo veikimo priežastis.
sukaustė grandinėmis jos sūnus Hefaistas, kurį jo tėvas — Taip.
nutrenkė į žemę už tai, kad šis mėgino užstoti moti­ — Taigi gėris yra ne bet kokių, o tik teisingų veiks­
ną 18, arba apie dievų kovas, sukurtų Homero, negali­ mų priežastis. Dėl blogio jis niekuo dėtas.
ma įsileisti į mūsų valstybę, nesvarbu, ar jie būtų ale­ — Visiškai teisingai,— pritarė Adimantas. c
goriniai, ar ne. J u k vaikai nesugeba atskirti, kur ale- — Kadangi dievas yra geras,— pasakiau,— tai jis
e gorija, o kur — ne: nuomonės, kurias jie įsisąmonina negali būti viso ko priežastis, kaip tvirtina dauguma;
tokiame amžiuje, lieka visam laikui, neišdildomos ir jis yra tik nedaugelio dalykų priežastis, o dėl dauge­
nepajudinamos. Todėl nepaprastai svarbu žiūrėti, kad lio dalykų jis nėra kaltas: juk gėrio būna mažiau negu
mitai, kuriuos vaikai pirmiausia išgirsta, kuo rūpestin­ blogio. Gėrio priežastimi negalima laikyti nieko kito,
giausiai diegtų jiems dorybes. kaip tik dievą, o blogio priežasties reikia ieškoti kur
XVIII. — Tai suprantama. Bet jei kas mūsų pa­ nors kitur.
klaustų, kas tai per mitai ir apie ką jie, ką mes jiems — Man atrodo, kad tu labai teisingai kalbi.
atsakytume? — Todėl negalima priimti nei Homero, nei kitų poe­
379
— Adimantai,— tariau,— dabar mudu n e poetai, o tų suklydimų apie dievus, kai jie neteisingai teigia, d
valstybės kūrėjai. O valstybės kūrėjams pakanka ži­ jog esą
noti, kokie turi būti mitai, ir žiūrėti, kad šito būtų lai- Rūmuose Dzeuso prie slenksčio du kubilu stovi didžiausiu
88 komasi. Kurti mitus — ne jų reikalas. Su dovanom: viename jų nelaimės, antrajame — gėriai, 89
ir tam, kuriam Dzeusas duoda iš abiejų, niuose reikia teigti, kad dievas yra ne viso ko, o tik
Tam atsitinka nelaimių, bet kartais ir laimė ateina, gėrio priežastis.
— Tai visiškai priimtina,— tarė Adimantas. d
o tą, kuriam tik iš antrojo,
— O koks bus antrasis įstatymas? — paklausiau.—
Skurdas ir badas per šventąją žemę ji vejasi nuolat " . Argi tu manai, kad dievas yra burtininkas, kuris ty­
Taip pat netiesa, kad Dzeusas esąs dalytojas čia pasirodo mums tai vienu, tai kitu pavidalu: čia jis
ir gėrybių visų, ir nelaimių 2 0 .
pats keičiasi, įgydamas įvairius kitus pavidalus,-čia tik
klaidina mus, versdamas manyti apie jį tai viena, tai
XIX. Mes nepritarsime, jei kas sakys, jog Atėnė ir kita? O gal dievas yra kažkas paprasta, ir jis niekad
Dzeusas paragino Pandarą sulaužyti priesaiką ir nu­ neišeina už savo pavidalo ribų?
traukti paliaubas 2 5 ; atmesime ir pasakojimą, kad Te­ — Negaliu taip iš karto atsakyti.
midė ir Dzeusas sukėlę vaidą tarp dievų 22. Negalima
— O jeigu kas peržengia savo pavidalo ribas, tai jis
leisti jaunuoliams klausytis ir šių Eschilo žodžių: kinta arba savaime, arba' dėl kieno "nors kito poveikio. e

Nusikaltimą dievas pasiunčia žmonėms, — Be abejo. .

Kai nori jų namus sugriaut iš pamatų 23 .
— Bet tai, kieno būklė kuo geriausia, mažiausiai ,
Jeigu kokiame nors kūrinyje bus tokios jambinės ei­ pasiduoda įvairiems poveikiams. Juk, pavyzdžiui,''
lutės ar bus aprašyta Niobės nelaimės arba Pelopo ai­ sveiko ir stipraus kūno neįstengia pakeisti valgis, gė­
nių kančios 24r arba trojiečių vargai, tai arba reikia rimas, sunkus darbas arba augalų — saulės kaitra, vė­
nepripažinti, kad tai yra dievo darbas, arba, jeigu vis jai ir kiti panašūs dalykai.
dėlto dievo, tai sugalvoti maždaug tokį paaiškinimą, — Be abejo.
kokį mes čia norime surasti: poetas turės sakyti, kad — Narsiausios ir protingiausios sielos išoriniai įvy­
dievas daro tik tai, kas teisinga ir gera, o bausmė, kiai taip pat negali sudrumsti ir pakeisti. 38!
krintanti tiems žmonėms, y r a jiems į naudą. Bet ne­ — Žinoma.
galima leisti poetui tvirtinti, kad nubaustieji kenčia, — Net ir sudėtiniai daiktai — rykai, namai, drabu­
ir dar dievo valia. O jei poetai sakys, kad tuos žmo­ žiai,— jeigu jie gerai padaryti ir tvarkingai užlaikomi,
nes reikėjo nubausti ir kad vargsta tik nedorieji, ku­ dėl tos pačios priežasties taip pat mažai kinta dėl lai­
riems dievas daro gera, juos bausdamas, šitai galima ko ir kitokių išorinių dalykų poveikio.
leisti sakyti. Bet negalima leisti sakyti, jog dievas, — įš tikrųjų taip yra.
kuris yra geras, esąs kaltas dėl kieno nors nelaimių,— — Taigi kiekvienas daiktas, arba iš prigimties to- b
tam turime iš visų jėgų priešintis: mūsų valstybėje bulas, arba tobulai padarytas, arba ir toks, ir toks, be­
tokių dalykų niekas — nei jaunas, nei senas, jeigu jis veik nesikeičia dėl kieno nors poveikio.
nori, kad valstybėje viešpatautų teisėtumas,— neturi — Atrodo, kad taip.
nei kalbėti, nei klausytis pasakojant eilėmis ar proza, — Bet juk dievas ir visa, kas su juo susiję, yra
nes toks tvirtinimas ir nedoras, ir nenaudingas, ir, be visais atžvilgiais tobula.
to, prieštaringas. — Žinoma.
— Aš kartu su tavimi balsuosiu už šį įstatymą, jis — Todėl jam mažiausiai tinka keisti savo pavidalą.
man patinka. — Mažiausiai.
— Tai bus pirmasis įstatymas ir pirmoji taisyklė XX. — Bet gal jis pats save keičia ir įgyja kitą
dėl dievų: pagal ją, ir kalbose, ir poetiniuose kūri­ pavidalą? 91
 — Matyt, jei tik jis keičiasi. — Argi tu nežinai, kad tikro melo — jei taip gali­
— Ar jis pakeičia save į geresnį ir gražesnį, ar į ma pasakyti — nekenčia visi dievai ir žmonės?
blogesnį ir bjauresnį? — Kaip, kaip?
— Tik į blogesnį,— atsakė Adimantas,— jeigu jau — Ogi štai: niekas nenori apsigauti ir kito apgauti
c keičiasi. Juk negalėtume pasakyti, kad dievui trūksta dėl pačios esmės ir dėl svarbiausių dalykų — čia kiek­
grožio arba dorybių. vienas labiau už viską vengia melo.
— Puikiai pasakei,— tariau.— Bet jeigu taip yra, — Aš vis dar nesuprantu.
Adimantar, tai ar tu manai, kad kas nors — nesvarbu, — Tu manai,— tariau,— kad aš čia kalbu kažką ne­
dievas ar žmogus — pats savo noru padarys save ku­ paprasta, tuo tarpu aš tik sakau, kad apgauti savo sie­
riuo nors atžvilgiu blogesnį? lą tikrovės atžvilgiu, palikti ją suklaidintą ir pats bū­
— Tai neįmanoma. ti nemokša ir persisunkęs melu niekas nenori: čia visi
— Taigi neįmanoma ir tai, kad dievas panorėtų pa­ labiausiai neapkenčia melo.
keisti pats save: kiekvienas iš dievų, būdamas geriau­ — Tikra teisybė.
sias ir gražiausias, visuomet išlaiko savo pavidalą. — Tai va — šitai, apie ką aš ką tik kalbėjau, visai
— Tai būtina,— sutiko Adimantas. pagrįstai galima pavadinti tikruoju melu: tai suklaidinto
d — Tad, mielas bičiuli, tegul nė vienas poetas ne­ žmogaus sieloje glūdįs nežinojimas. O žodinis melas jau
pasakoja mums, kad yra sielos būsenos atgaminimas, vėlesnis jos atvaiz­
dievai, prisimetę svečiais iš tolimo krašto das, vadinasi, jau ne grynas melas. Ar ne taip?
Ir apsirengę prastai, per miestus ir per kaimus keliauja 25 , — Taip.
tegul niekas neskleidžia paskalų apie Protėją ir Teti- XXI. — Taigi tikrojo melo nekenčia ne tik dievai,
dę 26 , tegul tragedijose ir kituose kūriniuose nevaiz-. bet ir žmonės.
duoja Heros, pasivertusios žyne ir renkančios aukas — Manau, kad taip.
argiečio Inacho vaikams, gyvybės davėjams 27,
— O kaip su žodiniu melu? Gal kai kada jis kai
kam būna ir naudingas, tad neverta jo neapkęsti? Pa­
ę ir tegul apskritai neprasimano nebūtų dalykų. Ir moti­ vyzdžiui, priešų ir vadinamųjų draugų atžvilgiu — kai
nos neturi, patikėjusios poetais, gąsdinti savo vaikų jie, apimti šėlo ar beprotybės, puola daryti ką nors
prasimanymais, jog kažkokie dievai vaikščioja nakti­ bloga, ar tada melas nėra naudinga priemonė, pade­
mis, pasivertę visokiais svetimšaliais. Šitokiomis pasa­ danti nukreipti juos nuo blogų darbų? O ir tuose mi­
komis jos įžeidinėja dievus, o ir vaikai nuo jų darosi tiniuose pasakojimuose, apie kuriuos ką tik kalbėjome,
bailūs. melas yra naudingas, jei tik jis kaip galima panašes­
— Jos neturėtų šito daryti,— pritarė Adimantas. nis į tiesą, nes mes nežinome, kaip viskas buvo iš tik­
— Vadinasi, patys dievai nesikeičia. Bet galbūt jie rųjų senovėje.
burtais apgauna mus ir įtikina, jog jie rodosi įvairiais — įš tikrųjų taip būna,— sutiko Adimantas.
pavidalais? — Bet kokiu atžvilgiu melas yra naudingas dievui?
— Galbūt. Galbūt jis, neturėdamas žinių apie senus laikus, apgau­
382 — Tai ką? — tariau.— Negi dievas panorės apgau­ dinėja mus, sukurdamas tiesos regimybę?
dinėti mus — žodžiais arba iš tikrųjų,— vietoj savęs pa­ — Tai būtų tiesiog juokinga!
kišdamas mums tik vaiduoklį? — Vadinasi, dievuje nėra melagio poeto.
92 — Nežinau,— atsakė Adimantas. — Manau, kad ne.
 — O gal jis imtų apgaudinėti, išsigandęs priešų?
— Jokiu būdu. , . .
— O gal dėl savo artimųjų šėlimo, ar beprotybės?
—.Bet juk nė vienas beprotis ar patrakėlis nėra
dievų mylimas.
— Taigi dievui nėra jokio pagrindo meluoti.
— Nėra.
-r- Todėl nė vienas dievas ar demonas nemeluoja.
— Jokiu būdu nemeluoja.
— Taigi dievas yra kažkas visiškai paprasta ir tik­
ra ir savo veiksmais, ir žodžiais; jis ir pats nesikeičia,
ir kitų neapgaudinėja nei žodžiais, nei siųsdamas ženk­
lus — nei miegant, nei budint.
— įš tavo žodžių man ir pačiam šitai darosi aišku.
— Taigi,— tariau,— tu sutinki, kad antroji taisyk­
lė, kurios reikia laikytis ir samprotavimuose, ir kūry­
boje, kai kalbama apie dievus, yra tokia: dievai — n e
burtininkai, jie nekeičia savo pavidalo ir neapgaudi­
nėja mūsų nei žodžiais, nei darbais.
— Sutinku,— atsakė Adimantas.
— Taigi, daug ką girdami Homero poezijoje, mes
vis dėlto nepritarsime sapnui, kurį Dzeusas pasiuntė
Agamemnonui 2 S . Nepritarsime ir Eschilui toje vietoje,
k u r Tetidė sako, jog Apolonas per vestuves pranašavęs
man laimę vaikuose, kurie
Ilgai gyvensią, nepatirdami ligų.
Dievai mane mylėsią, saugosią visad.
Pajaną užgiedojo, aukštindams mane.
Ir aš tikėjaus — Febo lūpos nemeluos,
įš jųjų trykšta pranašavimai dievams.
O j i s — giedojęs pats, tada puotavęs pats,
Pasakęs pats,— patsai nužudė mano sūnų! 2 9

Kai koks nors, poetas ims šitaip kalbėti apie dievus,

mes supyksime ir neduosime jam choro 3 0 ; . taip pat
uždrausime mokytojams naudoti šitokią poeziją jauni­
mui auklėti, nes sargybiniai turi būti dievobaimingi ir
panašūs į dievus, kiek tai žmogui įmanoma.
. — Aš visiškai sutinku su šiais reikalavimais ir esu
pasirengęs laikyti juos įstatymais.
 TREČIOJI KNYGA

I. — Taigi,— tariau,— dievų atžvilgiu reikės laiky­

tis šitokios taisyklės: tie, kuriems privalu gerbti die­
vus ir savo gimdytojus ir tarpusavio meilę laikyti la­
bai svarbiu dalyku, jau iš pat mažens turi vienų pa­
sakojimų klausytis, o kitų — nesiklausyti.
— Man rodos,— tarė Adimantas,— kad mes visai
teisingai nutarėme.
— Na, o jeigu jie turi būti narsūs, tai ar nereikia
jiems kalbėti n s tik šitokius dalykus, bet dar ir kito­
kius, kad išrautume mirties baimę? Kaip tu manai, ar
gali būti narsus tas, kuris bijosi mirties?
— Prisiekiu Dzeusu, manau, kad ne.
— Ar tu manai, kad žmogus, kuris tiki Hadu ir jo
baisumais, nebijos mirties ir verčiau pasirinks mirtį
mūšyje negu pralaimėjimą ir vergiją?
— Jokiu būdu ne.
— Taigi, kaip matyti, mums reikės susirūpinti ir
tokiais mitais ir iš tų, kurie juos pasakoja, reikalauti,
kad taip naiviai nejuodintų Hado karalystės, o daugiau
ją išgirtų, nes jų pasakojimai ir neteisingi, ir nenau­
dingi būsimiems kariams.
— Reikės,— pritarė Adimantas.
— Taigi iš epo, pradėję nuo pirmos eilutės, išbrauk­
sime visus šitokius dalykus:
Aš malonėčiau geriau už tarną būti pas kitą
Žmogų beturtį, kuris ir duonos pristinga ne kartą,
Nei karaliauti visų ligi šiol numirusių tarpe '.
 Išbrauksim ir šitas eilutes:
— Ir poezijos kūriniuose reikia piešti visai priešin­
A Kad neiškiltų į šviesą žmonėms ir dievams nemirtingiems
gą vaizdą.
Rūmai jo tvankūs, priplėkę, kurių ir dievai neapkenčia 2, — Aišku.
arba : — Taip pat išmesime iš poezijos ir didžiųjų vyrų d
Nuostabūs dedas dalykai! Ir Hado namuos pasilieka skundus ir dejones.
Vėlei pavidalas senas, tik jausmo širdy nė krislelio 3. — J e i išmetėm anuos, reikia išmesti ir šitai.
Ir šitą: — Pažiūrėkime,— tariau,— ar teisingai darome, iš­
mesdami tokius dalykus. Mes teigiame, kad tikras vy­
Vienas tik jis gyvastingas, kiti — be gyvybės šešėliai 4 , ras nelaiko baisiu dalyku kito tikro v y r o mirties,, nors
ir: tai būtų ir jo draugas.
Siela iš kūno išskrido ir Hado šalin nukeliavo, — įš tikrųjų taip teigiame.
Savo likimą apverkus, jaunystę ir jėgą palikus 5. — Todėl jis neaimanuos, tarsi tą būtų ištikę kaž­
387 Ir šitą: kas baisaus.
— Neaimanuos.
Suplazdėjęs šešėlis prasmego — Mes taip pat teigiame, kad toks vyras, garbingai Į I
2emėn kaip dūmas lengvutis 6, gyvendamas, yra visiškai nepriE'lausomas ir mažiau- j e(
ir: šiai reikalingas kitų žmonių. '
— Teisybė. "
Kaip gūdžioje olos tamsumoj šikšnosparniai švokščia,
— Todėl jam visai nebaisu netekti sūnaus ar brolio,
Emę plasnoti sparnais, kai vienas krinta nuo sienos,
ar turto, ar kitų panašių dalykų.
Kur jie, sukibę eilėj, greit glaudžiasi vėlei į pulką,—
Lygiai taip švokštė tos vėlės ir skrido, pulkan susimetę 7.
— Visai nebaisu.
b Mes paprašysim Homero ir kitų poetų neužsigauti, jei — Vadinasi, kai jį ištiks kokia nelaimė, jis nevaitos,
visus šitokius dalykus išbrauksime — ne dėl to, kad jie o tyliai iškęs.
būtų nepoetiški ir nemalonūs daugeliui klausytojų, bet — Tylių tyliausiai.
dėl to, kad, priešingai, kuo jie poetiškesni, tuo mažiau — Todėl teisingai pasielgtume, atimdami iš didžiųjų
tinka klausytis vaikams ir suaugusiems, jeigu žmogus vyrų aimanas ir palikdami j as moterims — ir tai nerim­
turi būti laisvas ir labiau bijotis vergijos negu mirties. toms — ir niekam tikusiems vyrams, kad tie, kuriuos 388
— Ir aš taip manau,— pritarė Adimantas. norime išauklėti šalies sargybiniais, gėdytųsi taip
II. — Taip pat reikia atmesti visus baisius ir gąs­ elgtis.
dinančius su tuo susijusius pavadinimus — Kokito, — Teisingai,— patvirtino Adimantas.
Stikso 8 , vėlių, vaiduoklių ir kitus,— kuriuos išgirdus — Ir vėl prašysime Homero ir kitų poetų nepasa­
c žmonėms plaukai pasišiaušia. Galbūt jie tinka kur nors koti, kad Achilas, deivės sūnus, „vertės nuo šono ant
kitur. Bet mes būgštaujame dėl sargybinių, kad n u o šono, aukštielninkas gulė ir kniūpsčias" ir ,,pagaliau,
tokių sukrėtimų jie nepasidarytų pernelyg nervingi ir atsikėlęs iš guolio, nerimo pilnas, išbėgo pajūriu" ar­
jautrūs. ba kad jis „stvėrė ( . . . ) rankom abiem pajuodavusias b
— Ir pagrįstai būgštaujame. dulkes nuo žemės, bėrė jas sau ant galvos" 9, ir ap­
skritai nevaizduoti jo verkiančio ir vaitojančio. Ir
— Vadinasi, tokių pavadinimų reikia atsisakyti.
96 — Reikia. apie Priamą, kuris savo kilme buvo artimas dievams,
nesakyti, kad jis 9?
7 Platonas
 Prašė maldavo visus, atsiklaupdamas žemėj į purvą,
Vyrą kiekvieną vardu pavadindamas 10.
Taip, šito iš tikrųjų negalima pasakoti, jeigu no- b
11 /.moti mano nuomonę.
Dar labiau prašysime jų neversti dievų sielvartauti Juk tiesą reikia vertinti. Jei mes teisingai sakė­
ir kalbėti: me, kad dievams melas iš tikrųjų yra nenaudingas, o
C Oi, kokia vargšė ir kaip nelaiminga aš močia herojaus u . žmonėms jis naudingas kaip vaistas, tai aišku, kad to­
O jeigu jau apskritai negalima dievų taip vaizduoti, kį vaistą reikia leisti naudoti tik gydytojams, o neis­
tai kokio reikia įžūlumo, kad didžiausiąjį iš dievų pa­ iu.inančių prie jo negalima prileisti.
rodytum tokį nepanašų į save, tariantį tokius žodžius: — Aišku.
— Jau kam kam, o valstybių valdovams tikrai dera
Vargas! Tą mieląjį vyrą antai mano akys pamatė,
Kaip apie mūrus jį veja. Širdis man sugrudo, nes gaila 12,
meluoti ir priešams, ir savo piliečiams — savo valsty­
bės labui, bet visi kiti neturi griebtis melo. Jeigu koks c
arba: nors žmogus meluos valdovams, mes pasakysime, kad
Vargas man! Štai Sarpedonas, kuris man brangiausias tarp vyrų, I ai yra toks pat — o gal dar didesnis — nusikaltimas,
Turi pražūti nuo rankos nūn Menetiado Patroklo 13. kaip kad jeigu ligonis meluotų gydytojui arba darantis
d III. Jeigu jaunuoliai, mielas Adimantai, tokių da­ gimnastikos pratimus slėptų nuo mokytojo tikrąją sa­
lykų klausysis rimtai ir neišjuoks jų kaip dievams ne­ vo kūno būklę, arba irklininkas nesakytų vairininkui
pritinkančių, tai vargu ar kas nors, būdamas tik žmo­ liesos apie laivą ir jūreivius, kaip einasi jam pačiam
gus, laikys žeminančiu dalyku ir priekaištaus sau, jeigu ir kitiems jūreiviams.
jam šaus į galvą pasakyti ar padaryti ką nors pana­ — Teisingai kalbi.
šaus,— priešingai, jis be jokios gėdos dėl kiekvieno — Taigi, jei valdovas sugaus meluojant kurį nors d
menkniekio raudos ir aimanuos. iš tų, kurie dirba,
e — Tikra teisybė. Žynį, ar tą, kuris gydo, ar gerą dailidę 15,
— Taigi šito neturi būti, kaip mes ką tik išsiaiš­ jis nubaus jį už tai, kad šis įveda pražūtingą paprotį,
kinome. Šios išvados ir laikykimės, kol kas nors neįti­ kuris apvers valstybę tarsi kokį laivą.
kins mūsų pakeisti ją kita, geresne. — Ypač jeigu po žodžių eis darbai.
— Sutinku.
— Bet mūsų jaunuoliai neturi būti ir perdėm ju- — Na, o nuosaikumas (aocppooryvri) ar nebus reika­
kūs: po stipraus juoko priepuolio beveik visada ap­ lingas mūsų jaunuoliams?
ima visai priešinga nuotaika,. — Kaipgi ne! —atsakė Adimantas.
— Man irgi taip atrodo,— pritarė Adimantas. — Dauguma žmonių svarbiausiu nuosaikumo bruo- e
— Taigi negalima vaizduoti, kaip juokas suima gar- žu laiko ne tik paklusimą valdovams, bet ir saikingumą
389 bingus žmones, o juo labiau — dievus. valgant, geriant ir meilės dalykuose.
— Taip, šito tai juo labiau. — Ir man taip atrodo.
— Todėl mes neleisime Homerui šitaip kalbėti apie — Taigi, manau, mes pavadinsime vykusiais tuos
dievus: žodžius, kuriuos taria Homero Diomedas:
Liaukis, nutilk. Paklausyk patarimo tu mano geriausiai ls ,
Nebesuvaldomai juoktis pradėjo dievai laimingieji,
Šlubį Hefaistą pamatę vikriai sukinėjantis rūmuos "'. l.iip pat ir tokias eilutes:
98 Pagal tave išeina, kad negalima tokių dalykų pasakoti. Vyrai achajai tylėdami žengė, rūstybe kvėpavo,
Gerbė jie savo vadus ir jų klausė 17, 99
 ir kitus panašius žodžius. - Teisingai kalbi.
— Puiku. - Be to, mūsų auklėtiniai neturi imti dovanų ir bū-
— O ką tu pasakysi apie šitokius žodžius: 11 >,»odūs.
Vargšas girtuokli, tau akys šunies, o širdis tai kaip stirnos 4 — Jokiu būdu.
— Negalima jiems pasakoti, kad
ir po jų einančius? A r jiems pritari? Ar gerai bus, jei
kas nors kalbėdamas ar eilėse bus toks įžūlus su savo Dovanos tinka dievams, karalius garbiuosius palenkia 24 .
390 valdovu? Negalima pagirti ir Achilo auklėtojo Feniko, kuris
— Visai negerai. esą teisingai pataręs savo auklėtiniui padėti achajams,
— Tokie žodžiai, mano nuomone, nepadės skiepyti jei šie duos dovanų, o jei ne — ir toliau pykti 2 5 . Mes
jaunuoliams nuosaikumo. Beje, nereikia stebėtis, jeigu nesutiksime ir su visais tais negražiais dalykais, kurie
jie patinka. Kaip tau atrodo? pasakojami apie Achilą — kad jis buvęs toks godus,
— Taip pat, kaip ir tau. jog priėmęs Agamemnono dovanas 2 6 , arba kad miru­
IV. — Na, o kai poetas išmintingiausiu vyro lūpo­ siojo kūną grąžinęs tik po to, kai gavęs išpirką — ki­
mis tvirtina, jog puikiausias dalykas — tai, kad taip nesutikęs grąžinti 2 7 .
b skobnys lūžta gėrybėm, — Tokie poelgiai nenusipelno pagyrimo.
Duona, mėsų kalnais, ir vyno pylėjas nespėja
Semt iš kraterio ir pilt kiekvienam prinešęs j taurę 19, — Aš gerbiu Homerą, bet vis dėlto kad ir nenoro­
mis turiu pasakyti, jog nedora tokius dalykus priskirti
ar šitai, tavo manymu, tinka skiepyti jaunuoliams su­ Achilui ir tikėti, kai šitai tvirtina kiti poetai. Arba
sivaldymą? Arba šitai: vėlgi — štai ką Achilas sako Apolonui:
Bet nusibaigti badu — baisiau už viską pasauly 20 ,
Pavojingiausias dievų, tu mane suvedžiojai, taiklusis,
arba kad Dzeusas, kai visi dievai ir žmonės miegojo
Keršyčiau tau iš tikrųjų, jei tokią galybę turėčiau 28 .
c ir tik jis vienas budėjo, staiga apimtas meilės geismo,
viską užmiršo ir, pamatęs Herą, taip įsiaudrino, jog net Net upės dievui Achilas nepakluso 29 ir buvo pasiren­
nenuėjo į savo kambarį, o panorėjo čia pat ant žemės gęs kautis su juo; arba apie savo plaukus, skirtus ki­
su ja susijungti, ir prisipažino jai esąs apimtas tokios tai upei, Sperchėjui, jis pasakė:
aistros, kokia nė tada jo nebuvo užvaldžiusi, kai jiedu Lai jau ir garbanos mano palydi Patroklą herojų 30,
pirmą kartą susitiko slapta, n u o savo tėvų 21. Arba kad
Arėjas ir Afroditė Hefaisto buvo apkalti lovoje 2 2 ir o Patroklas tada jau buvo miręs. Neįtikėtina, kad jis
kiti panašūs dalykai? būtų šitaip padaręs. A r b a pasakojimai apie Hektoro
— Prisiekiu Dzeusu,— tarė Adimantas,— tokie da­ lavono valkiojimą aplink Patroklo kapą 3 1 , belaisvių
lykai man atrodo netinkami. aukojimą l a u ž e 3 2 — m e s pasakysime, kad visa tai —
d —• Bet jei garsūs vyrai ir žodžiais, ir darbais rodo melas. Mes neleisime, kad mūsų kariai tikėtų, jog
ištvermę, reikia žiūrėti ir klausyti. Kad ir, pavyzdžiui, Achilas, deivės ir dorovingojo Pelėjo, Dzeuso sūnaus 33,
šitai: sunūs, išauklėtas išmintingojo Chirono 3 \ buvęs tokios
prieštaringos dvasios, jog sirgęs dviem viena kitai
Trenkė sau kumščiu todėl į krūtinę ir pratarė šitaip: priešingomis ligomis — žemu turtų troškimu ir išdidžia
„Reikia ištverti, širdie! Nepalygint baisesnę ištvėrei
100 Kančią" 23.
panieka dievams ir žmonėms.
 — Teisingai kalbi.
I»ūna laimingi, o teisingi žmonės — nelaimingi, kad ne­
V. — Taip pat netikėsime,— tariau,— ir kitiems ne­
teisingumas esąs naudingas, jei tik jis neiškyla aikš­
leisime pasakoti, kad Poseidono sūnus Tesėjas ir Dzeu-
tėn, ir kad teisingumas esąs naudingas kitam, o pačiam
d so sūnus Pirito jas buvę gudrūs ir klastingi grobikai 3 3
ieisingajam jis — bausmė. Tokius dalykus mes uždrau-
arba kad kuris kitas dievo sūnus ar didvyris būtų iš­
sime kalbėti ir liepsime eilėse ir mituose pasakoti visai
drįsęs daryti tokius baisius ir šventvagiškus darbus,
priešingai. Ar ne taip?
apie kuriuos meluoja poetai; mes priversime poetus
— Taip.
sakyti arba kad tai ne jų darbai, arba k a d jie nėra
— J e i sutinki, kad aš kalbu teisingai, tai manau, kad
dievų vaikai — tik jau ne priešingai ir vienam, ir ki­
sutinki ir su mūsų ankstesniais samprotavimais.
tam. Tegul jie nebando įtikinti jaunuolių, kad dievai
e
sukelia blogį ir kad didvyriai nė kiek ne geresni už — Teisingai manai.
žmones. Kaip jau anksčiau sakėme, tai nedora ir ne­ — Kad apie žmones šitaip negalima kalbėti, mes
atitinka tiesos. J u k įrodėme, kad iš dievų negali kilti nutarsime tik tada, kai išsiaiškinsime, kas yra teisin­
blogis. gumas ir kuo jis savaime naudingas tam, kuris yra
— Be abejo. teisingas, nesvarbu, ar kiti ji laiko tokiu, ar ne.
— Net ir klausytis apie tai yra žalinga. Mat kiek­ — Tikra teisybė.
vienas ims pateisinti savo nedorumą, jei įsitikins, kad VI. — Apie pasakojimus užteks kalbėti. Dabar, aš
šitaip daro ir darė ir tie, kurie dievams giminingi, ir manau, reikia paanalizuoti išraiškos būdus. Tada bū­
Dzeuso artimieji: sime išsiaiškinę, ir ką reikia pasakoti, ir kaip.
tarp Idos kalnų — Nesuprantu, ką tu turi galvoje,— pasakė Adi-
Aukuras jų tėvo, Dzeuso, iškilęs. mantas.
3e
J ų gyslomis dar teka kraujas dieviškas .
— Turi suprasti,— tariau.— Gal šitaip greičiau su­
Todėl reikia padaryti galą šitokiems mitams, kad jie prasi: visa, ką mitų kūrėjai ir poetai pasakoja, jie
mūsų jaunuoliams neįskiepytų nuomonės, jog esą ga- pasakoja arba apie praeitį, arba apie dabartį, arba apie
392 Įima lengva ranka daryti nusikaltimus. ateitį, ar ne?
— Reikia.
— O kaipgi kitaip galėtų būti?
— Kadangi mes svarstome,— tariau,— kokių pasa­
— Ir visa tai jie arba paprastai pasakoja, arba
kojimų reikia ir kokių nereikia, tai kokią jų rūšį dar
mėgdžiodami, arba darydami ir viena, ir kita kartu.
liko aptarti? Jau išsiaiškinome, kaip reikia kalbėti apie
. dievus, d e r j ^ n j ^ . j ^ ^ . d i d y y r i u ^ į r - . a p I e - H a 3 b karalystę. — Man dar ne visai aišku.
— Visiškai. — Matyt, aš juokingas ir nenuovokus mokytojas! —
— A r tik ne apie žmones mums liko išsiaiškinti? tariau.— Nemoku paaiškinti! Tada padarysiu taip, kaip
— Teisingai. daro tie, kurie nemoka aiškinti: imsiu kokį nors atski­
— Bet, mano mielas, kol kas mes nieko negalime rą atvejį ir, juo remdamasis, pamėginsiu parodyti, ką
apie tai pasakyti. aš noriu pasakyti. Sakyk, ar žinai „Iliados" pradžią,
— Kodėl? kur poetas pasakoja, kaip Chrisas prašė Agamemnono
— Aš manau, mes turėtume sakyti, kad ir poetai, (Mažinti jam dukterį, kaip šis supyko ir kaip Chrisas,
ir tie, kurie rašo proza, dažniausiai klaidingai spren- negavęs dukros, meldė dievą atkeršyti achajams?
b džia apie žmones — jie mano, kad nedorėliai paprastai - Žinau.
 — Zinai, kad, baigiant eilutėmis: icliajams užimti Troją, o patiems nepražūti, ir prašė, e
jr meldė k, i d achajai, pasigėdiję dievo, grąžintų jam dukterį už
Vyrų achajų, labiausiai gi brolių Atridų valdovų 37 , išpirką. Jam taip pasakius, kiti jį pagerbė ir sutiko,
poetas kalba savo vardu ir visai nemėgina nukreipti bet Agamemnonas užpyko ir liepė jam eiti šalin ir
mūsų minties kitur, vaizduodamas, jog kalba kas ki­ niekad daugiau nesugrįžti, nes tada jam nepadėsiąs
tas, o ne jis pats. Bet tolesnėse eilutėse jis kalba taip, nei skeptras, nei dievo vainikas. O apie jo dukterį pa­
tarsi jis pats būtų Chrisas, ir nori sudaryti mums įs­ sakė, kad paleisiąs ją ne anksčiau, negu ji pasensianti.
pūdį, kad kalba ne Homeras, o senasis šventikas 38. su juo Arge gyvendama. Jis liepė jam eiti sau ir ne- 3 9 4
Panašiai sukurtas visas pasakojimas apie Trojos karą, erzinti jo, jei norįs sveikas sugrįžti namo. Tai išgirdęs,
apie įvykius Itakėje ir kitose „Odisėjoje" aprašytose senis išsigando ir tylėdamas pasišalino. Išėjęs iš sto­
vietose. vyklos, labai maldavo Apoloną, kreipdamasis į jį vi­
— įš tikrųjų,— pritarė Adimantas. sais jo epitetais ir primindamas jam apie savo dova­
— Vadinasi, ir tai, kai jis pateikia kitų žodžius, ir nas — ir šventykloms statyti, ir šventoms aukoms,—
kai Įsiterpia pats ir kalba nuo savęs, vis tiek yra pa­ kad, atsilygindamas už visa tai, strėlėmis atkeršytų
sakojimas. achajams už jo ašaras" 39 . Šitaip, mano mielas, yra pa- b
— Aišku. sakoj ama paprastai, nemėgdžiojant.
— Bet kai jis kalba kieno nors kito vardu, ar ne­ — Suprantu.
sakome, kad tada jis stengiasi kalbėjimo būdu kuo VII.— Dabar tau aišku, kad galima pasakoti ir prie­
labiausiai panėšėti į tą asmenį, kurį mums pasakė šingai: pakanka išmesti žodžius, kuriuos poetas įter­
kalbėsiant? pia nuo savęs, ir palikti tik dialogą.
— Sakome, kaipgi ne. — Aišku. Tai juk būdinga tragedijai.
— Bet argi pasidaryti panašiam į kitą žmogų bal­ — Teisingai supratai,— tariau.— Dabar, manau, tau
su arba išvaizda nereiškia pamėgdžioti tą, į kurį da­ jau aišku tai, ko anksčiau nesugebėjau išaiškinti: kad
raisi panašus? vieną poezijos ir mitų rūšį ištisai sudaro pamėgdžio- c
— Be abejo. j imas — tai, kaip tu sakai, tragedija ir komedija, o ki­
tą— paties poeto pasakojimas: tai ypač būdinga diti­
— Panašiais atvejais, matyt, ir Homeras, ir kiti poe­
tai pasakoja pamėgdžiodami. rambams; o epinėje poezijoje ir daugelyje kitų poezi­
jos rūšių naudojama ir viena, ir kita. Ar supranti?
— Taip išeina. — Suprantu, ką tu anksčiau norėjai pasakyti.
— O jeigu poetas niekur nesislėptų, tai visoje jo — Prisimink, ką mes anksčiau sakėme: kad jau
kūryboje ir pasakojime nebūtų pamėgdžiojimo. Kad nurodėme, apie ką reikia kalbėti poezijoje, bet mums
nesakytum, jog ir vėl nesupranti, aš tau paaiškinsiu, dar reikia išsiaiškinti, kaip šitai turi būti kalbama.
kaip šitai atsitinka. Jei Homeras, pasakęs, jog atvyko — Prisimenu.
Chrisas su išpirka už dukterį ir maldavo achajų, o ypač — Kaip tik tai aš ir turėjau galvoje, sakydamas, d
karalių, ir toliau kalbėtų kaip Homeras, o ne taip, kad mums reikia nuspręsti, ar poetams visur leisime
tarsi jis būtų virtęs Chrisu, tai supranti, kad šitai bū­ naudoti pamėgdžiojimą, ar vienur leisime, o kitur —
tų ne pamėgdžiojimas, o paprastas pasakojimas. Jis ne, ir būtent kur, ar visai neleisime.
atrodytų maždaug šitaip — pasakysiu proza, nes nesu — Numanau, kad tu svarstai, ar įsileisime trage-
poetas: „Atvykęs šventikas meldė dievus, kad padėtą <li ja ir komediją į mūsų valstybę, ar ne. 105
 — Galbūt,— atsakiau.— O gal ir daugiau ką — kol i II'i ką nors pamėgdžioti. O jeigu jau jie mėgdžios, tai
kas dar nežinau: kur žodis neš mus tarsi vėjo dvel­ 11 k lai, kas pritinka — tai yra iš pat vaikystės mėg­
kimas, ten ir eisime. džios narsius, santūrius, laisvus žmones ir panašiai.
— Gerai pasakei. '/.vmų ir gėdingų dalykų jie neturi daryti, kad mėgdžio­
e — Dabar, Adimantai, pagalvok: ar sargybiniai turi dami patys iš tikrųjų nepasidarytų tokie. Argi tu ne­
būti pamėgdžiotojai, ar ne? Beje, juk ir tai išplaukia pastebėjai, kad mėgdžiojimas, jeigu jis tęsiasi nuo
iš to, ka jau anksčiau nutarėme — kad kiekvienas gali mažens, virsta įpročiu ir žmogaus prigimties bruo­
gerai dirbti tik vieną, o ne daug darbų, ir jeigu pamė­ žu — jis paveikia ir išorę, ir balsą, ir dvasią.
gintų imtis daug ko, jam nieko neišeitų ir jis niekur — Ir dar kaip paveikia.
nepasižymėtų! — Mes neleisime,— tariau,— kad tie, kuriais mes
— Be abejo. rūpinamės ir kurie turi tapti šauniais vyrais, vyrai bū­
— Ar negalima to paties pasakyti ir apie pamėg­ dami, pamėgdžiotų moterį — jauną ar seną, su vyru
džiojimą? Tas pats žmogus negalėtų vykusiai pamėg­ besivaidijančią ar su dievais besiginčijančią, besidi­
džioti daugelio dalykų. džiuojančią savo laime ar nelaimėje aimanuojančią,
— Teisybė. liūdinčią ar verkiančią; dar labiau drausime pamėg­
395 — Vargu ar kas galėtų dirbti kokį nors svarbų džioti sergančią, gimdančią ar mylinčią moterį.
darbą ir kartu vykusiai pamėgdžioti daugelį dalykų. — Be abejo.
J u k netgi tais atvejais, kai, atrodytų, dvi pamėgdžio­ — Neleisime mėgdžioti nei vergų, nei vergių —
jimo rūšys yra artimos viena kitai, tiems patiems as­ juk jie daro tik tai, kas vergams dera.
menims šitai nepavyksta — pavyzdžiui, tiems, kurie — Neleisime.
kuria ir komedijas, ir tragedijas. Argi tu ką tik ir vie­ — Neleisime mėgdžioti ir blogų žmonių, bailių,
nos, ir kitos nepavadinai pamėgdžiojimu? kurie elgiasi priešingai, negu mes ką tik kalbėjome,—
— Pavadinau, ir tu teisybę sakai, kad tie patys as­ piktžodžiauja, vieni kitus išjuokia, nešvankiai kalba
menys negali daryti kartu ir viena, ir kita. ir girti, ir blaivūs būdami, ir apskritai ko tik jie ne­
— Ir rapsodai negali būti kartu ir aktoriai. pridaro ir vieni kitiems, ir kitiems žmonėms, ir žodžiais,
— Negali. ir darbais! Aš manau, kad negalima pratintis mėgdžio­
b — O tie patys aktoriai netinka ir tragedijai, ir ko­ ti ir bepročių kalbos bei elgesio: reikia išmokti skirti
medijai, nors ir viena, ir kita — pamėgdžiojimas. Ar ne? išprotėjusius ir nedorus žmones — vyrus ir moteris, ir
— Pamėgdžiojimas. nedera nei daryti ką nors panašaus, nei jų pamėgdžioti.
— Be to, Adimantai, man atrodo, kad žmogaus — Teisybę sakai.
prigimtis turi tiek bruožų bruoželių, kad daugeliu at­ — Na, o ar reikia pamėgdžioti kalvius arba kokį
žvilgių neįmanoma atkurti ar parodyti viso to, ką sie­ kitą darbą dirbančius, irkluojančius trijeras arba duo­
kiama atkartoti pamėgdžiojimu. dančius irklininkams taktą, arba darančius ką nors
— Tikra teisybė,— pritarė Adimantas. panašaus?
VIII. — Taigi, jei laikysimės pirmojo dėsnio, ku­ — Jokiu būdu! — sušuko Adimantas.— Juk jiems
rį nustatėme,— kad sargybiniai bus atleisti nuo visų uždrausta tokiais dalykais užsiimti.
c kitų darbų ir tik sergės valstybės laisvę, ir labai uo­ — Gerai. O ar ims jie pamėgdžioti žvengiančius
liai, niekuo kitu neužsiimdami, tik tuo, kas susiję su /.ilgus, baubiančius jaučius, šniokščiančias upes, ošian­
106 jų pareigomis,— tai jiems nereikės nieko kita daryti čią j urą, griaustinį ir panašius dalykus?
 — Ne,— atsakė Adimantas.— J u k jiems uždrausta vimą ir paukščių balsus. Visą jo pasakojimą sudarys
pasiduoti beprotybei ir pamėgdžioti bepročius. l), i mėgdžiodamas balsu ir judesiais — paprasto pasakoji­
— J e i aš teisingai suprantu tavo mintį,— tariau,— mo bus visai nedaug.
yra tam tikra kalbėjimo ir pasakojimo rūšis, kurią — Teisybė,— pritarė Adimantas.
vartoja tikrai doras žmogus, kai jam reikia ką nors — Tai ir yra,— tariau,— tos dvi pasakojimo rūšys,
pasakyti, bet yra ir kita rūšis, visai nepanaši į pirmą­ kurias minėjau.
ją, kurios pasakodamas griebiasi priešingos prigimties — įš tikrųjų taip ir yra.
ir priešingai išauklėtas žmogus. — įš tų dviejų rūšių viena tik nežymiai kinta, ir,
— Kokios tos rūšys? — paklausė Adimantas. suteikus tokiam pasakojimui tinkamą harmoniją ir rit­
— Aš manau,— tariau,— kad nuosaikus doras žmo­ iną, visi, gerai jį perpratę, pasakos maždaug tuo pa­
gus, kai jis pasakodamas prieis prie dorybingo žmo­ čiu stiliumi — juk nukrypimai čia nedideli — ir tuo pa­
gaus kokio nors posakio ar darbo, panorės šitai perteik­ čiu ritmu.
ti taip, tarsi jis pats būtų tas žmogus, ir nesigėdys — Atrodo, kad iš tikrųjų taip yra,— sutiko Adi­
tokio pamėgdžiojimo. Geriausiai išeina, kai pamėgdžio-
mantas.
jamas doras žmogus, kurio poelgiai ryžtingi ir išmin­
— Na, o antroji rūšis yra visai priešinga: norint
tingi. Žymiai prasčiau ir silpniau pamėgdžiojami pa­
tinkamai paveikti klausytoją, reikalingos įvairiausios
šlijusios sveikatos arba pakrikę dėl polinkio įsimylėti,
harmonijos ir ritmai, nes čia galimi visokiausi pasi­
girtavimo ar kokios kitos nelaimės žmonės. O kai pasa­
keitimai.
kotojas susidurs su savęs nevertu žmogumi, jis visai
nenorės tapti panašus j už save blogesnį žmogų, nebent — Šiai rūšiai tikrai šitai būdinga.
tik trumpai akimirkai, kai tas žmogus daro ką nors ge­ — Visi poetai ir apskritai kalbėtojai pasakoja arba
ra,— jis gėdysis, nes yra neįpratęs pamėgdžioti tokius vienu, arba kitu būdu, arba derina juos abu.
žmones, ir kartu bodėsis prisiimti pavidalą žmogaus, — Be abejo.
kurį širdyje niekina,— nebent tik juokais galės šitai — Tai ką mums daryti? Ar į savo valstybę įsilei­
padaryti. sime abi tas rūšis, ar tik vieną katrą iš jų, o gal mišrią?
— J e i mano nuomonė nusvertų, įsileistume tik tą ,
— Suprantama.
nemišrią rūšį, kai poetas pamėgdžioja dorą žmogų.
IX. — Taigi jis pasakos tokiu būdu, kurį mes ap­
tarėme, kalbėdami apie Homero epą,— ir pamėgdžio­ — Bet, Adimantai, malonus ir mišrus pasakojimas,/
damas, ir paprastai pasakodamas, bet pamėgdžiojimo o vaikams, auklėtojams ir daugumai paprastų žmonių'
bus žymiai mažiau negu pasakojimo. Ar teisingai kalbu? maloniausia yra pasakojimo rūšis, priešinga tai, kurią
— Toks pasakotojas tikrai naudos tokį pasakojimo tu siūlai,.
būdą. — Taip, jiems ji iš tikro malonesnė.
— Kuo toks pasakotojas bus blogesnis,—tariau,— — Bet gal tu. pasakysi,—tariau,— kad ji netinka
tuo uoliau jis stengsis viską pamėgdžioti ir n ė vieno mūsų valstybei, nes mes neturėsime nei dvilypio, nei
dalyko nelaikys savęs nevertu. Todėl jis viską steng­ daugialypio žmogaus. Kiekvienas darys tik ką nors
sis pamėgdžioti rimtai ir gausios publikos akyse — ir viena.
griaustinį, ir vėjo švilpimą, krušos barbenimą, ašių ir — Pasakysiu.
ratų girgždėjimą, trimitų, fleitų ir birbynių balsus, vi­ — Todėl tik mūsų valstybėje batsiuvys bus tik bat-
sokių įrankių sukeliamus garsus, šunų lojimą, avių blio­ :;iu\ vs, o ne batsiuvys ir kartu vairininkas, žemdirbys —
 — Harmonija ir ritmas turi prisiderinti prie žodžių.
tik žemdirbys, o ne kartu dar ir teisėjas, karys bus tik
— Be abejo.
karys, o ne kartu dar ir prekiautojas ir t. t.
— Bet mes pripažinome, kad raudų ir aimanų poe­
— Teisybę sakai.
398 _ Taigi, jeigu į mūsų valstybę atvyktų žmogus,
zijoje negali būti.
— O kokios būna raudų dermės? Pasakyk, juk tu
sugebąs pasiversti kuo tik nori ir viską pamėgdžioti,
nusimanai apie muziką.
ir norėtų mums parodyti savo kūrinius, mes ji pagerb­
tume kaip šventą, nuostabų, žavų žmogų, bet pasaky­
— Mišri lydinė, griežta lydinė ir kitos panašios.
tume, k a d mūsų valstybėje tokių žmonių nėra ir ne­
— Tad turėtume jų atsisakyti — tariau. — Jos ne­
leidžiama jiems atsirasti, ir išsiųstume jį į kitą valstybę, tinka net moterims, kurios turi būti padorios, o ką jau
kalbėti apie vyrus!
b ištepę galvą mira ir apvainikavę vilnoniais kaspi­
— Teisingai.
nais, o patys tenkintumės griežtesniu poetu bei pa­
sakotoju, nors ir ne tokiu žaviu, bet tinkamu mūsų
— Sargybiniams visiškai netinka girtumas, išglebi­
tikslui, kuris pamėgdžiotų dorovingo žmogaus kalbė­
mas ir tingėjimas.
jimo būdą ir kalbėtų taip, kaip mes nustatėme iš pra­ — Aišku.
džių, kai aptarėme karių auklėjimą. — O kurios dermės glebina ir yra būdingos užsta­
lės dainoms?
— Jei tai nuo mūsų priklausytų, mes šitaip elgtu-
mėmės. — Joninė, — atsakė Glaukonas, — ir lydinė — jas
vadina palaidomis.
— Atrodo, mano mielas, kad mes jau baigėme ap­
— Ar šitokios, mano mielas, tinka kariams?
tarti tą dailiųjų menų dalį, kuriai priklauso pasakoji­
mai ir mitai: išsiaiškinome, ką ir kaip reikia kalbėti. — Ne. Atrodo, kad lieka tik dorinė ir fryginė.
— Ir man taip atrodo. — Aš, — tariau, — nenusimanau apie dermes, bet
c tu mums palik tą, kuri tinkamai pamėgdžiotų narsaus
X. — Ar nereikėtų, — tariau, — dabar pakalbėti
vyro, atsidūrusio karinių veiksmų įkarštyje ir priversto
apie dainas ir lyrinę poeziją?
įveikti visokiausius sunkumus, balsą ir tartį. Kai jam
— Tikrai reikėtų.
nesiseka, kai jis sužeistas ar eina į mirtį, arba jį ištin­
— Kiekvienas galėtų pasakyti, ką apie tai turėtume
ka kokia kita nelaimė, jis drąsiai ir ištvermingai pake­
kalbėti ir kokios jos turėtų būti, kad atitiktų mūsų
lia savo likimą. Palik mums ir kitą dermę, kuri pamėg­
anksčiau nustatytas taisykles.
džiotų žmogų, taikiu metu užsiėmusį ne priverstine, o
Glaukonas nusišypsojęs tarė:
savanoriška veikla, kai jis arba stengiasi ką nors įti­
— Aš, Sokratai, matyt, esu ne iš tų žmonių, nes
kinti, prašo, meldžia dievus arba pamoko ir pataria
dabar negalėčiau pasakyti, ką apie tai turėtume tvir­
žmogui, arba, priešingai, kai pats išklauso kitų prašy­
tinti. Beje, šį tą numanau.
mų, pamokymų arba įtikinėjimų, žmogų, kuriam seka­
— Vis dėlto, — tariau, — tu visų pirma gali drąsiai
si, bet kuris nesikelia į puikybę, o visada elgiasi išmin­
d tvirtinti, kad lyriką sudaro trys dalys —• žodžiai, har­
tingai ir santūriai, atsižvelgdamas į padarinius. Tad
monija ir ritmas.
palik mums šias dvi dermes — jos puikiausiai pamėg­
— Taip, šitai galiu tvirtinti, — sutiko Glaukonas.
džioja prievartą ir savanoriškumą, laimę ir nelaimę,
— Kadangi lyriką sudaro ir žodžiai, šiuo atžvilgiu nuosaikumą ir narsumą.
ji niekuo nesiskiria nuo nedainuojamų žodžių, jai ga­
lioja tos taisyklės, apie kurias ką tik kalbėjome. — Tai kaip tik tos dermės, apie kurias aš ką tik
110 — Teisybę sakai. kalbėjau, — pasakė Glaukonas.
 — Taigi dainose ir lyrinėje poezijoje mums nerei­ koks — priešingiems dalykams pamėgdžioti. Man ro­
kės nei daugiabalsiškumo, nei visų dermių sumaišymo. dos, aš esu girdėjęs, kaip jis kalbėjo apie kažkokį su­
— Atrodo, kad nereikės. dėtinį metrą, kurį vadino enopliju, kartu daktilinį ir
— Taigi mums nereikės trigonų, pektidų 40 ir kito- herojinį metrą, tik nežinau, kaip jį sudarinėjo ir kaip
d kių daugiastygių instrumentų su daugybe dermių dir­ tolygiai išdėstydavo pakilimus ir nuleidimus eilutėje,
bėjų. sudarytoje iš ilgų ir trumpų skiemenų. Be to, jis, kiek
— Matyt, kad ne. pamenu, minėjo jambą ir kažkokį kitą metrą, rodos, c
— O fleitų dirbėjus ir fleitininkus ar priimsi Į mū­ trochėją, kurį sudaro ilgų ir trumpų skiemenų derinys.
sų valstybę? Juk fleita turi daugiausia balsų, ir visų Kai kuriais atvejais jis ne mažiau peikė arba gyrė
dermių maišymas — tai tik fleitos pamėgdžiojimas. tempą negu patį ritmą, o kartais ir vieną, ir kitą drau­
— Teisingai. ge, bet aš nesugebu to atpasakoti. Tuos dalykus, kaip
— Taigi,— tariau,—valstybei lieka reikalingos tik sakiau, palikime Damonui, nes juos aptarti ilgai už­
lyra ir kitara, o piemenims laukuose — birbynė. truktų. O gal tu kitaip manai?
— Pagal šį samprotavimą taip išeina. — Prisiekiu Dzeusu, ne, — atsakė Glaukonas.
— Čia nėra nieko ypatinga, mano mielas, — pasa- — Bet tu galėtum bent jau pasakyti, kad grakštu­
e
kiau, — kad Apoloną ir jo instrumentą mes vertiname mas ir grakštumo stoka priklauso nuo ritmo tobulumo
labiau negu Marsiją ir jo instrumentą41. ir netobulumo.
— Prisiekiu Dzeusu, nieko ypatinga. — Be abejo.
— Po šimts! — tariau. — Nė nepastebėjome, kaip — Panašiai ritmiškumas atitinka gerą kalbėjimo d
vėl apvalėme mūsų valstybę nuo prabangos, kuria ją stilių, o neritmiškumas — jo priešingybę. Taip pat ir
sakėme esant užsikrėtusią! gera bei prasta harmonija, jeigu, kaip ką tik sakėme,
•— Mes pasielgėme protingai, — pasakė jis. ritmas ir harmonija derinasi prie žodžių, o ne žodžiai
XI. — Na, — tariau, — tai apvalykime ją ir nuo vi­ prie jų.
so kito. Po harmonijų iš eilės reikia kalbėti apie .rit­ — Jie tikrai turi taikytis prie žodžių.
mus. Mums reikia ieškoti ne įvairių, iš visokiausių — O argi išraiškos būdas ir pati kalba neatspindi
pėdų sudarytų ritmų, bet tokių, kurie atspindėtų doro žmogaus sielos?
ir narsaus žmogaus gyvenimą, o juos suradus, reikia — Kaipgi ne!
400
ritmą ir melodiją priderinti prie atitinkamų žodžių, bet —• O visa kita — kalbos ypatybės?
ne žodžius derinti prie ritmo ir melodijos. Kokie yra — Taip.
tie ritmai, turėsi tu nurodyti, panašiai kaip nurodei
— Vadinasi, kalbos gražumas, harmoningumas,
dermes.
grakštumas ir ritmingumas išplaukia iš sielos papras­
— Prisiekiu Dzeusu, aš nežinau, ka sakyti. įš paty­
tumo — ne to minties skurdumo, kurį tik pagražindami e
rimo žinau, kad yra trys pėdų rūšys, iš kurių sudaromi
vadiname paprastumu, o tikrojo būdo paprastumo, ku­
metrai, panašiai kaip yra keturi sąskambiai, iš kurių
riame jungiasi gėris ir grožis.
sudaromos visos dermės. Bet negalėčiau pasakyti, ko­
kį gyvenimą kurie iš jų pamėgdžioja 42 . — Visai teisingai.
b — Tuo klausimu, — pasakiau aš, — pasitarsime su — Ar mūsų jaunuoliai neturi visaip šito siekti, jei
Damonu 43 — koks metras tinka žemam elgesiui, koks nori atlikti savo pareigas?
112- įžūlumui, beprotybei ir kitokioms ydoms reikšti ir — Turi. 113
r, l'l.ii.juas
 — Juk šito apstu dailėje ir visose vaizduojamojo nuo pat vaikystės, kai dar nesuvokia protingos kalbos,
meno šakose — audimo, siuvinėjimo mene, statyboje, o vėliau, kai ateis tokios kalbos laikas, jis pamils ją
visokių reikmenų gamyboje, kūnų ir augalų prigimty­ kaip savą, suvokdamas, kad ji būdinga jam pagal iš­
je: viskas yra arba gražu, arba bjauru. Bjaurumas, ne- siauklėjimą.
ritmingumas ir neharmoningumas yra giminingi kal­
— Man atrodo, — pasakė Glaukonas, — kad kaip
bos ir būdo piktumui, o priešingos savybės yra artimos
tik dėl to dailieji menai tokie svarbūs auklėjimui.
išmintingumui ir dorovingumui.
— Visai teisingai, — pritarė Glaukonas. — Kai mokėmės skaityti, — tariau, — tik tada pa­
XII. — Negi mums reikės prižiūrėti tik poetus ir sijutome susigaudą, kai suvokėme, kad skirtingų rai­
versti juos arba įkūnyti savo kūriniuose gerus papro­ džių visuose junginiuose, kuriuose tik jų pasitaiko,
čius, arba visai atsisakyti kūrybos? Ar nereikės kont­ yra visai nedaug, ir įpratome skirti kiekvieną raidę,
roliuoti ir kitų menininkų ir neleisti jiems gyvų būty­ nei dideliuose, nei mažuose junginiuose neniekindami
bių paveiksluose, pastatuose ir kitokiuose kūriniuose jų, tarsi būtų neverta kreipti į jas dėmesį, bet visur
įkūnyti ydų, nesivaldymo, žemumo ir bjaurumo? O stengdamiesi atpažinti jas. Tik tada išmokome skaityti,
tiems, kurie negalės paklusti šitiems reikalavimams, iš kai su tuo susidorojome.
viso neleisime kurti; kitaip mūsų sargybiniai, augdami — Teisingai.
tarp tų blogio atvaizdų, tarsi ganydamiesi užterštoje — Vadinasi, ir raidžių atvaizdus kur nors vande­
ganykloje ir kasdien po truputį skabydami apnuodytą nyje arba veidrodyje mes atpažinsime tik tada, kai
žolę, pamažu, nejučiomis sukauptų savo sieloje dideli pažinsime pačias raides — o čia reikalingas tas pats
blogį. Todėl mums reikia ieškoti tokių menininkų, ku­ menas ir pratybos.
rie dėl savo įgimtų gabumų galėtų eiti grožio ir grakš­ — Be abejo.
tumo prigimties pėdomis, kad mūsų jaunuoliams, tarsi — Prisiekiu dievais, mes nebūsime perpratę nė dai­
sveiko krašto gyventojams, viskas eitų į naudą, kad liųjų menų — nei mes patys, nei sargybiniai, kuriuos
iš kurios tik pusės jų akis ir ausis pasiektų gražūs kū­ mums reikia auklėti, — tol, kol nežinosime visų nuo­
riniai, jie tarsi švelnus vėjelis iš gerų kraštų neštų saikumo, narsumo, kilnumo ir didžiadvasiškumo rūšių
jiems sveikatą ir nejučiomis jau iš pat mažens suar­ ir visko, kas šioms dorybėms yra gimininga, ir tų da­
tintų juos su gražiu žodžiu ir skatintų draugauti ir su­ lykų, kurie yra joms priešingi, kol neaptiksime jų vi­
tarti su juo. sur, kur tik jie pasitaiko—Jų pačių ir jų atvaizdų,—•
— įš tikrųjų jie būtų gerai auklėjami! ir dideliuose, ir mažuose dalykuose, nes ir čia reika­
— Glaukonai, — tariau, — ar ne dėl to dailieji me­ linga tas pat — menas ir pratybos.
nai auklėja, kad ritmas ir harmonija giliausiai įsisk­
verbia į sielos gelmes ir stipriausiai ją paveikia? Jie — Teisingai kalbi.
patys yra grožis ir žmogų padaro gražų, jei tik jis tei­ — Vadinasi, jei koks nors žmogus turėtų puikių
singai auklėjamas; o jeigu ne — priešingai. Šitaip iš­ dvasinių ypatybių ir jo išorinė išvaizda derintųsi su
auklėtas žmogus labai gyvai pajunta apsileidimą ir vidinėmis savybėmis, nes jos turėtų bendrų bruožų,
bjaurumą meno ir gamtos kūriniuose ir piktinasi jais; tai būtų gražiausias reginys tam, kuris sugeba matyti.
jis giria gražius kūrinius ir su džiaugsmu priima juos — įš tikrųjų.
į savo širdį, jis maitinasi jais ir pats tampa tobulas; — Argi gražiausias dalykas nėra maloniausias?
jis teisingai peikia bjaurius dalykus ir neapkenčia jų
-— Be abejo.
 — A r tau neatrodo, — tariau, — kad baigėme ap­
,-; •— Tokius žmones ir mylėtų labiausiai tas, kuris atsi-
tarti dailiuosius menus? Tikslą tikrai pasiekėme, nes
. davęs dailiesiems menams, o tų, kuriems toks harmo-
visa, kas susiję su dailiaisiais menais, turi baigtis mei­
; ningumas nebūdingas, — nemylėtų.
le grožiui.
; •— J e i tai būtų dvasinis trūkumas — nemylėtų, o
— Sutinku, — pasakė Glaukonas.
jeigu fizinis — padarytų nuolaidą ir norėtų mylėti.
XIII. — Po dailiųjų menų jaunuolius reikia mokyti
e — Suprantu, — tariau. — Tu turi ar turėjai tokį nu­
gimnastikos.
mylėtinį. Sutinku ir nekaltinu tavęs dėl to. Bet pasa­
— Be abejo.
kyk štai ką: ar nesaikingi malonumai dera su nuosai­
— Ir šiuo atžvilgiu reikia auklėti nuodugniai, pra­
kumu?
dedant nuo mažens ir toliau visą gyvenimą. Mano
— Kaipgi derės, — atsakė Glaukonas, — jei jie
nuomone, štai kaip yra — beje, spręsk ir tu: aš nema­
įaudrina sielą ne mažiau kaip skausmas!
nau, kad jeigu žmogaus kūnas yra sveikas, tai dėl jo
— O ar dera jie su kokia kita dorybe? gerų savybių ir siela tampa gera; pagal mane, yra
403 — Jokiu būdu ne. priešingaįj^ge.ia.. sielą savo geromis savybėmis sąly­
f ^ . O s u įžūlumu ir nesivaldymu? goja kūno gerovę. A r ne taip?
— Visų mažiausiai.
— Ir man taip atrodo.
— A r galėtum pasakyti kokį didesnį ir stipresnį — Taigi, jeigu mes pakankamai pasirūpinsime mū­
malonumą už meilės smagumus? ....i. sų sargybinių siela ir paskui jiems patiems pavėsime
— Negalėčiau, — tarė. — Nėra už juos audririges- rūpestingai mankštinti savo kūną, o patys, kad nerei­
nio. kėtų daugžodžiauti, pasitenkinsime, nurodydami tik
— Protingos meilės ypatybė"-yra mylėti tai, kas keletą pavyzdžių, mes pasielgsime teisingai.
kuklu ir gražu, be to, mylėti (santūriai ir,.harmoningaU — Teisingai.
— įš tikrųjų. """"" — J a u sakėme, kad sargybiniai turi vengti girtavi­
— Vadinasi, protingai meilei nedera tai, kas yra mo. Niekam nepritinka taip nusigerti, jog nebežino­
beprotiška ir gimininga nesivaldymui. tum, kur esi, o sargybiniams ypač.
— Nedera, — atsakė Glaukonas.
— Būtų juokinga, jei sargybinį turėtų saugoti sar­
b — Nedera jai ir meilės malonumai: protingai besi- gybinis.
mylintieji — nei įsimylėjėlis, nei mylimasis — neturi — O kaip su maistu? J u k šie žmonės yra svar­
turėti su jais nieko bendra. biausių varžybų dalyviai, ar ne?
— Tikrai, Sokratai, prisiekiu Dzeusu, šitai jai ne­
— Taip.
dera.
— Tai ar jiems netiktų atletų maistas 4 4 ?
— Vadinasi, mūsų kuriamoje valstybėje tu taip
— Galbūt.
sutvarkysi, kad įsimylėjėlis būtų draugas savo myli­
— Bet toks maistas kenkia sveikatai, nuo jo žmo­
majam, kartu leistų laiką ir elgtųsi su juo kaip su sū­
gus pasidaro apsnūdęs. A r nematai, kad atletai visą
numi vardan kilnaus tikslo, jei šis sutinka. O šiaip jis
gyvenimą miega ir, jei tik bent kiek pažeidžia savo
c tegul taip su juo bendrauja, kad niekada negalėtų kil­
režimą, iškart sunkiai suserga?
ti net įtarimas, jog tarp jų yra kas nors daugiau. Prie­
šingu atveju jis užsitrauks priekaištą, kad yra grubus •— Matau.
ir nesupranta grožio. — Taigi, — tariau, — kariai turi būti geriau pareng­
ti. J i e turi būti budrūs kaip šunys, gerai matyti ir gir-
U6 — Teisingai.
 dėti ir būti tokie sveiki, kad žygiuose, dažnai keičian- — Kai valstybėje paplis ištvirkavimas ir ligos, argi 405
b tis maistui ir gėrimui, priversti kęsti tai kaitrą, tai dar­ tada neprireiks teismų ir ligoninių 49? Argi nebus ger­
ganą, nesusirgtų. biama teisė ir gydymo menas, kai net ir daugelis lais­
— Ir man taip atrodo. vų garbingų žmonių jais uoliai užsiims?
— Tad ar tik nebus gimnastika mūsų ką tik aptar­ — Tikriausiai.
tų dailiųjų menų sesuo? XIV. — Tad ar galėtum rasti dar svaresnį įrody­
— Ką tu turi galvoje? mą, jog piliečiai auklėjami blogai ir gėdingai, negu
— Toks auklėjimas paprastas ir patogus, ypač karo tai, kad gydytojai ir prityrę teisėjai pasidarė reikalin­
dalykuose. gi ne tik prastiems žmonėms ir amatininkams, bet net b
•— Koks tas auklėjimas? ir tiems, kurie giriasi esą išauklėti garbingai? Argi ne
— Šitai galima sužinoti kad ir iš Homero. Juk ži­ gėda, argi tai prikišamai nerodo auklėjimo stokos, kai
nai, kad šis poetas žygiuose savo herojų nemaitina žmonės, neturėdami savo teisingumo supratimo, yra
c žuvimi, nors jie būtų Helesponto 45 pajūryje, nei virta priversti naudotis pašalinių žmonių sprendimais ir pa­
mėsa, o tik kepta; kariams taip yra patogiau, nes ug­ daryti juos savo viešpačiais ir teisėjais?
nis visur po ranka, ir puodų nereikia vežiotis su sa­ — Didžiausia gėda.
vimi.
— Teisybė. — Ar tau neatrodo, kad dar didesnė gėda, kai kas
nors ne tik didesnę dalį savo gyvenimo praleidžia teis­
— Man atrodo, Homeras niekur nemini ir priesko­
muose bylinėdamasis — tai kitus kaltindamas, tai pats
nių. Ir kiti atletai žino, kad, norint išlaikyti stiprų kū­
kaltinamas, — bet dėl savo neišsiauklėjimo net di­
ną, reikia nuo jų susilaikyti.
džiuojasi, kad sugeba daryti nusikaltimus ir, būdamas c
— Jie tai žino ir susilaiko, — pritarė Glaukonas.
vikrus kaip vijurkas, moka visokiausiais būdais išsi­
d — Atrodo, mano mielas, kad tu nepritari ir Sira­
sukti, ištrūkti per šimtus užpakalinių durų, kad tik iš­
kūzuose įprastam maistui 46 , ir siciliečių valgių gausy­
bei— jei mūsų išvados tau atrodo teisingos. vengtų bausmės — ir tai vis dėl menkniekių, nieko
— Nepritariu. nevertų dalykų, nes jis nežino, jog kur kas geriau ir
naudingiau savo gyvenimą tvarkyti taip, kad nereikė­
— Taip pat nepritari, kad vyrai, kurie nori išsau­
tų ieškoti snaudžiančio teisėjo pagalbos?
goti stiprų kūną, pasiimtų meilužę iš Korinto 47.
— Nepritariu. — įš tikrųjų tai dar didesnė gėda.
— Ir kad gardžiuotųsi pagarsėjusiais Atėnų kepi­ — O ar ne gėda kreiptis į gydytojus ne dėl žaizdų
niais 48? ir kokių nors kasmet pasikartojančių ligų, bet dėl to,
— 2inoma. kad nuo tinginiavimo ir tokio gyvenimo būdo, apie d
— Šitokį maitinimąsi ir gyvenimo būdą galėtume kurį kalbėjome, žmonės tarsi tvenkiniai prisipildo skys­
palyginti su lyrine poezija ar daina, sudėta iš visokių čių ir garų ir priverčia šauniuosius Asklepijo 50 sūnus
e dermių ir ritmų. sugalvoti toms ligoms išpūtimų ir katarų pavadinimus?
— Galėtume. — Tai iš tikrųjų nauji ir keisti ligų pavadinimai.
— Ten įvairovė gimdo nesivaldymą, šičia — ligą; — Asklepijo laikais, — tariau, — tokių ligų dar ne­
tuo tarpu dailiųjų menų paprastumas sukuria dvasios buvo. Aš sprendžiu iš to, kad Asklepijo sūnūs neprie­
pusiausvyrą, o gimnastikos — kūno sveikatą. kaištavo moteriai, kuri sužeistam ties Troja Euripilui e
jjg — Tikra teisybė. davė gerti Pramno vyno, įbėrusi į jį miežinių miltų ir ng
įtrupinusi sūrio 51 — o tai, kaip atrodo, turėjo sukelti — Šitokiam žmogui, — tarė Glaukonas, — kaip tik
uždegimą; nepeikė jie ir Patroklo gydymo būdo. taip reikia naudotis gydymu.
— įš tikrųjų keistas gėrimas tokiam ligoniui! — Ar ne todėl, — paklausiau, — kad jis turi darbą, 407
— Ne toks jau keistas, jei turėsi galvoje, kad iki kurio nedirbant jam neverta nė gyventi?
Herodiko 52 Asklepijo mokiniai dar netaikė dabartinio — Tikriausiai todėl.
gydymo būdo ir nemokėjo pakreipti ligos eigos. Hero- — O turtuolis, kaip sakėme, neturi tokio darbo,
dikas buvo gimnastikos mokytojas. Apsirgęs jis gydėsi kurio priverstas atsisakyti, nebegalėtų gyventi.
gimnastika; iš pradžių taip kankino patį save, o paskui — Bet šito paprastai neprisipažįstamą.
ir daugelį kitų žmonių. — Ar esi girdėjęs, — paklausiau, — Fokilido 53 po­
•— Kaip?—-paklausė Glaukonas. sakį, kad kūno tvirtumu reikia rūpintis tik tada, kai
— Jis atitolino savo mirtį. Sirgdamas mirtina liga turi iš ko gyventi.
ir neįstengdamas išsigydyti, jis metė viską į šalį ir gy­ — Manau, kad šituo reikia rūpintis jau ir anks­
veno vien tik gydydamasis ir žiūrėdamas, kad nė kiek čiau.
nenukryptų nuo įprasto gyvenimo būdo, ir savo iš­ — Dėl šito dalyko nesiginčykim su Fokilidu, o ver­
minties dėka sulaukė senatvės. Bet tai buvo mirtinin­ čiau patys išsiaiškinkime, ar turtuoliui reikia mankš­
ko gyvenimas. tinti savo kūną ir ar be šito jam gyvenimas — ne gy­
— Puikiai jam atsilygino jo menas! venimas? O gal tik dailidėms ir kitiems amatininkams
rūpinimasis ligomis trukdo dirbti savo darbą, bet ap- b
— Pagal nuopelnus, — tariau, — nes žmogus neži­ skritai Fokilido patarimas niekam nekliudo? .
nojo, jog Asklepijas neparodė savo palikuonims šito­ — Prisiekiu Dzeusu, •— atsakė Glaukonas, — labiau­
kio gydymo būdo ne dėl to, kad būtų jo nežinojęs siai trukdo per didelis rūpinimasis kūnu, kai nesiten­
arba neturėjęs patyrimo, o dėl to, kad žinojo, jog vi­ kinama paprasta gimnastika: šitai erzina ir namų rei­
sose gerai tvarkomose valstybėse kiekvienam žmogui kaluose, ir karo žygiuose, ir nemalonu, kai tuo užsiima
yra skirtas koks nors darbas ir jis turi jį atlikti, o ne mieste sėdintys valdžios atstovai. Bet blogiausia, kad
visą gyvenimą gydyti savo ligas. Įdomu, kad šitai sa­ toks perdėtas rūpinimasis kūnu kliudo įgyti žinių, mąs-. c
vo elgesiu patvirtina amatininkai, o tarp turtingųjų tyti ir užsiimti saviaukla; mat žmonės mano, jog nuo
ir laikomų pasiturinčiais šito nepamatysi. to per daug įtempiamas protas, ima svaigti galva, ir
— Ką tu nori tuo pasakyti? kaltina dėl to filosofiją, kuri padeda ugdyti ir patik­
XV. — Dailidė susirgęs prašo gydytojo, kad duotų rinti dorybes, tarytum ji būtų kliūtis viskam ir tarytum
jam vimdomųjų arba vidurius paleidžiančių vaistų, kaip tik ji verstų žmogų be paliovos galvoti tik apie
kurie padėtų atsikratyti ligos, arba kad pridegintų ar ligas ir visą laiką kankintis dėl savo sveikatos.
išpjautų ligą. O jeigu jam paskirs ilgą gydymą, lieps — Taip jau yra, — sutiko Glaukonas.
apsirišti galvą vilnoniais skudurais ir taip toliau, jis — Todėl, matyt, galima teigti, kad ir Asklepijas
iškart pasakys, kad neturi laiko sirgti, be to, kas iš to­ šitai žinojo: tiems, kurie iš prigimties turi sveiką kūną
kio gyvenimo, jei visą laiką galvosi tik apie ligą ir ir tvarkingai gyvena, bet gauna kokią neįprastą ligą, — d
nedirbsi savo darbo. Jis numoja ranka į tokį gydytoją tokiems žmonėms ir tokiais atvejais jis nurodė, kaip
ir, grįžęs prie įprasto gyvenimo, arba pasveiksta ir reikia gydytis: ligą reikia išvaryti vaistais arba išpjau­
toliau dirba savo darbą, arba, jeigu jo kūnas yra per ti, tačiau reikia laikytis įprasto gyvenimo būdo, kad
silpnas įveikti ligą, miršta ir išsivaduoja iš bėdų. nenukentėtų visuomeniniai reikalai. Bet liguistiems ir 121
 silpniems žmonėms, visą gyvenimą sergantiems vidaus — Tikra teisybė. Bet ką tu, Sokratai, manai apie
šitokį dalyką: argi mūsų valstybei nereikia gerų gy­
ligomis, jis nemėgino palengvinti, keisdamas jų gyve­
dytojų? O geriausi gydytojai turbūt bus tie, per kurių
nimo būdą ir šitaip tik užvilkindamas ligą, ir pratęsti
rankas perėjo kuo daugiau žmonių — sveikų ir ligo- c\
vargingą tokių žmonių gyvenimą, suteikti jiems gali­
nių, — panašiai kaip geriausi teisėjai bus tie, kurie tu­
mybę turėti palikuonių, suprantama, tokių pat silpnų, rėjo reikalų su įvairiausios prigimties žmonėmis.
kaip ir jie patys. Žmogų, kuris neįstengia išgyventi
— Taip, mums iš tikrųjų reikia gerų gydytojų ir
e prigimties jam skirto amžiaus, Asklepijas laikė never­
teisėjų. O ar žinai, kokius aš laikau geriausiais?
tu gydyti, nes toks žmogus nenaudingas nei sau pa­
— Jei pasakysi — žinosiu.
čiam, nei visuomenei.
— Pamėginsiu, — atsakiau. — Bet savo klausimu tu
— Tavo nuomone, Asklepijas rūpinosi visuomene? sujungei du visai skirtingus dalykus.
— Aišku, rūpinosi, — tariau. — O ir jo sūnūs įrodė, — Kaipgi?
kad jis buvo kaip tik toks. Argi nematai, kaip jie pa- — Geriausi gydytojai bus tie, kurie iš pat mažens
408 sižymėjo mūšiuose ties Troja, gydydami kaip tik taip, ne tik mokysis savo meno, bet ir susidurs su kuo
kaip aš sakau? Ar neatsimeni, kad Menelajui, kuri su­ daugiau sunkiai sergančių žmonių, o ir patys bus iš e
žeidė Pandaro strėlė, jie iš žaizdos prigimties silpnos sveikatos ir kamuojami visokių li­
Kraują išspaudė ( . . . ) , o paskui jau švelniosiom žolelėm gų. Juk jie kūną gydo ne kūnu, nes tokiu atveju gy­
Barstė ją 54 dytojai negalėtų būti ligoti, — jie gydo kūną siela, o
ja negalima gerai gydyti, jei ji yra bloga ar pasidarė
ir, kaip ir Euripilui, nenurodė, ka po to reikia gerti tokia.
ir valgyti. Mat žmonėms, kurie prieš sužeidimą buvo
b sveiki ir tvarkingai gyveno, užtenka vaistų, nors tuo — Teisybę sakai, — sutiko Glaukonas.
metu jiems ir prisieitų išgerti vyno, medaus, miežinių — O teisėjas, mano mielas, savo siela vadovauja 409
miltų ir sutrinto sūrio mišinį. O iš prigimties liguisto, kitai sielai. Todėl neleistina, kad jo siela iš jaunumės
be to, dar ir nesusivaldančio žmogaus gyvenimą jie bendrautų su nedoromis sielomis ir pati išmėgintų vi­
laikė esant nenaudingą nei jam pačiam, nei kitiems, sas nedorybes — ir visa tai tik dėl to, kad pagal savo
todėl manė, kad neverta jo gydyti, net jei jis būtų tur­ pačios patyrimą galėtų spręsti apie kitų poelgius, pa­
tingesnis už Midą 55. našiai kaip gydytojas taikliai sprendžia apie kitų ligas
— Pagal tave išeina, — tarė Glaukonas, — kad As­ pagal savąsias. Priešingai, kad galėtų sveikai spręsti,
kas yra teisinga, siela iš jaunumės turi būti nekalta ir
klepijo sūnūs buvo labai protingi.
nepatyrusi nedorybių. Todėl dori jaunuoliai atrodo nai­
XVI. — Jiems ir dera tokiems būti, — pasakiau, — vūs ir lengvai leidžiasi nedorėlių apgaunami — juk jie b
nors tragedijų rašytojai ir Pindaras yra kitokios nuo- neturi jokių nedoriems žmonėms giminingų bruožų.
c monės ir tikina, kad Asklepijas, nors ir buvęs Apolono
— Jie tikrai yra tokie.
sūnus, papirktas auksu, išgydęs mirštantį turtuolį ir už
tai buvęs perkūno nutrenktas. Bet mes, laikydamiesi — Todėl, — tariau, — geras teisėjas bus ne jaunas,
to, ką anksčiau pasakėme, netikėsime nei vienu, nei o senas žmogus, kuris tik subrendęs patyrė, kas yra
kitu: jei jis būtų buvęs dievo sūnus, tai nebūtų norė­ nedorybė, — žinoma, patyrė ją ne savo sieloje glūdin­
jęs nedorai pasipelnyti; o jeigu jis mėgo nedorai pel- čią ir ne kaip savo paties savybę, o priešingai — glū­
dinčią kitų žmonių sielose, kaip kažką jam svetima. 123
122 nytis, tai nebuvo dievo sūnus.
c Daug laiko prireikė, kol jis išmoko pažinti šį blogį — — Tuo pačiu keliu eidamas, nusimanantis apie dai- b
juk j a m tai žinojimo, o ne patyrimo dalykas. liuosius menus žmogus panorėjęs pasitelks gimnastiką,
— Šitoks teisėjas būtų tikrai idealus. kad galėtų apsieiti be gydytojo pagalbos — išskyrus
— Tai ir bus, — t a r i a u , — t a s geras teisėjas, kurio tik būtinus atvejus.
tu ieškai, nes geras tas, kuris turi gerą sielą. O mitrus — Ir man taip atrodo.
ir įtarus žmogus, pats pridaręs visokių nedorybių ir — Jis gimnastikuos ir įveiks sunkumus, kad paža­
manantis esąs apsukrus ir protingas, bendraudamas su dintų įgimtą sielos narsumą ir smarkumą, o ne tam,
į save panašiais žmonėmis, atrodo nepaprastai įžval­ kad Įgytų jėgos, kaip kiti atletai, kurie ir maitinasi, ir
gus, nes visko baiminasi, pats savyje matydamas ne­ laikosi ypatingo režimo tik norėdami išvystyti kūno
dorybių pavyzdžius. Bet kai tenka bendrauti su gerais
jėgą.
žmonėmis ir vyresniais už save, tada jis atrodo kvai-
— Tu visiškai teisus.
d las, nes yra nepatiklus, kai nėra pagrindo nepasitikėti,
— A r tu, Glaukonai, manai, jog tie, kurie nutarė, c
ir nesupranta sąžiningumo — juk jis savo sieloje nieko
kad auklėti reikia dailiaisiais menais ir gimnastika, ši­
panašaus neturi. O kadangi su blogais žmonėmis jis
taip padarė dėl to, jog, kaip mano daugelis, vienu iš
susiduria dažniau negu su gerais, tai ir sau pačiam, ir
jų lavintų kūną, o kitu — sielą?
kitiems atrodo veikiau išmintingas, o ne neišmanėlis.
— O kaipgi kitaip?
— Tikra teisybė, — sutiko Glaukonas.
— Man atrodo, — tariau, — kad ir viena, ir kita
XVII. — Vadinasi, — tariau, — ne tokio teisėjo yra skirta sielai.
mums reikia ieškoti, jei norime, kad jis būtų geras ir — Na jaul
išmintingas, o tokio, kokį prieš tai nurodėme. Mat ne­ — Ar nesi pastebėjęs, kokio būdo būna tie, kurie
dorybė niekuomet nepažins nei dorybės, nei savęs pa­ visą gyvenimą skiria gimnastikai ir visai nesidomi
čios, o dorybė, jeigu ji ugdoma, pažins ir nedorybę, ir dailiaisiais menais arba priešingai?
pačią save. Man atrodo, k a d toks žmogus tampa išmin- — Ką tu turi galvoje? ^
e tingas, o n e nedorėlis. — Vienų žiaurumą ir grubumą, — atsakiau, — o ki­
— Ir man taip atrodo. tų švelnumą ir romumą.
— Taigi kartu su tokia teisėtvarka tu įvesi mūsų — Taip, tie, kurie' užsiima tik gimnastika, tampa
410
valstybėje ir tokį gydymo meną, kokį čia aptarėme. grubesni negu dera, o tie, kurie domisi tik dailiaisiais
Abu šie menai rūpinsis tais piliečiais, kurie ir kūnu, menais, pasidaro perdaug švelnūs — tai jų nepuošia,—
ir siela bus pilnaverčiai; tiems t kurie n e tokie, kurie patvirtino Glaukonas.
lf ,; silpno kūno, leis numirti, ortuos, .kurių nedora siela — O juk grubumas galėtų skatinti įgimtą sielos
•; / ir kurie, be to, yra nepagydomi7nūžū3ys-. aršumą ir, teisingai ugdomas, virstų narsumu; bet, ži­
— Šitaip bus geriau ir tiems nelaimingiesiems, ir noma, per didelis grubumas pasidaro nepakenčiamas,
valstybei. — Ir man taip atrodo.
— Aišku, — tariau, — jog jauni žmonės saugosis,, — Na, o romumas būdingas į filosofiją linkusiai e

kad tik nereikėtų pasinaudoti teisėjo paslaugomis, jei­ prigimčiai; tiesa, perdėtas romumas skatina pernelyg
gu jie bus išauklėti tų paprastų dailiųjų menų, kurie, didelį būdo minkštumą, bet jeigu gerai auklėjama, jis
kaip sakėme, įskiepija nuosaikumą, dvasia. lieka romumu ir kuklumu.
124 — Be abejo. - Taip ir yra. 125
 nų, silps, pasidarys kurčias ir aklas, nes jis neskatina
— Mes teigiame, kad sargybiniai turi turėti abi šio žmogaus, nemaitina jo ir neapvalo jo pojūčių.
šias įgimtas ypatybes.
— Tai tiesa.
— Turi.
— Toks žmogus, m a n o nuomone, pradeda nekęsti
— Bet jos turi būti suderintos viena su kita. žodžio, lieka nemokša, jis niekada neįtikinėja žodžiu,
— Be abejo. bet tarsi žvėris siekia savo tikslų smurtu ir grubumu;
411 — Jeigu jos suderintos, siela yra nuosaiki ir narsi. jis gyvena, paskendęs tamsybėje ir kvailybėje, be har­
— įš tikrųjų. monijos ir grožio supratimo.
— O jeigu nesuderintos — grubi ir baili. — įš tikro taip būna, — pritarė Glaukonas.
— Teisybė. — Matyt, kaip tik dėl šių dviejų žmogaus prigim­
XVIII. •— Jeigu žmogus leisis žavimas fleitos gar­ ties pusių koks nors, aš sakyčiau, dievas dovanojo
sų ir per ausis tarsi per piltuvą leis lieti į savo sielą žmonėms du menus — dailiuosius menus ir gimnastiką;
saldžias, švelnias ir graudžias harmonijas, apie kurias bet dovanojo juos ne dėl kūno ir sielos (šitai nebent
neseniai kalbėjome, jeigu jis visą gyvenimą čia gailiai tik tarp kitko), o dėl žmoguje glūdinčių narsumo ir
vaitos, čia džiūgaus, veikiamas tų dainų, tai, jeigu jis filosofinio pradų, kad tai įsitempdami, tai atsileisdami
turi aršią sielą, iš pradžių jos aršumas suminkštės, pa- jiedu sudarytų deramą harmoniją.
b
našiai kaip suminkštėja kaitinama geležis, ir anksčiau — Atrodo, kad taip, — tarė Glaukonas.
buvęs nenaudingas kietas jo būdas dabar gali išeiti — Taigi tą, kuris geriausiai suderina gimnastiką su
jam į naudą; bet jeigu jis be paliovos atsiduos tiems dailiaisiais menais ir geriausiai pateikia juos sielai,
kerams, tai jo dvasios stiprybė pradės tirpti, kol jis visai pagrįstai galėtume laikyti tobulai įvaldžiusiu dai­
visai ją susilpnins, tarsi išpjaus iš sieI6š"visas sausgys­ liuosius menus ir puikiu harmonijos kūrėju — daug
les, ir pasidarys jis tada „menkas kovotojas" 56. geresniu už tą, kuris moka derinti stygas.
— Būtinai šitaip atsitiks, — pritarė Glaukonas. — Teisingai kalbi, Sokratai.
— J e i žmogus bus iš prigimties švelnus, muzika jį — Vadinasi, Glaukonai, ir mūsų valstybėje, kad
greitai padarys ištižusį, o jei aršus, tai ir nuslopinęs būtų išsaugota valstybinė santvarka, nuolat bus reika­
savo karštumą, jis liks ūmus, dėl menkniekių greitai lingas toks rūpintojas.
c užsidegantis ir greitai vėl nurimstantis. Toks žmogus — Būtinai.
iš aršaus pasidarys irzlus, piktas ir viskuo nepaten­ XIX. — Tai tokie yra. mūsų mokymo ir auklėjimo
kintas. būdai. A r reikia leistis į smulkmenas, kokie bus mūsų
•— Tikra tiesa. piliečių šokiai, žvėrių medžioklė, medžioklė su šuni­
— Na, o jei žmogus uoliai mankštins savo kūną, mis, gimnastikos varžybos ir arklių lenktynės? J u k
gerai ir gausiai valgys, bet nė kiek nesidomės nei dai­ maždaug aišku, kad visi šitie dalykai turi būti suderin­
liaisiais menais, nei filosofija, tai ar, jausdamas savo ti su pagrindiniais būdais, todėl bus nesunku nustaty­
kūno jėgą ir drąsą, nepasikels jis į puikybę ir nepra­ ti, k o reikia.
noks narsumu pats savęs? — Be abejo, nesunku, — patvirtino Glaukonas.
— Visai galimas daiktas. — Sutarta, — pasakiau. — Kas mums dar lieka ap­
— Jeigu jis niekuo kitu neužsiims ir visai nebend- svarstyti? A r ne tai, kurie piliečiai valdys, o kurie
d raus su Mūzomis, jo žinių troškimas, jei jis ir glūdi paklus?
jo sieloje, neparagaudamas nei pažinimo, nei ieškoji- — Žinoma.
126 mo, atribotas nuo žodinės kūrybos ir kitų dailiųjų me­
 — Aišku, kad turi valdyti senesnieji, o jaunesnieji — kaip šitai atsitinka mūsų valia, aš suprantu, bet
paklusti. kaip šilai įvyksta nejučiom, man dar neaišku.
— Aišku. - • K o d ė l ? — p a k l a u s i a u . — J u k turbūt ir tu manai,
— Ir valdyti turi geriausieji iš jų. kaip ir aš, kad nuo gerų dalykų žmonės atsisako prieš
— Ir tai aišku. savo valią, o nuo blogų — savo noru? Argi nėra bloga
—• Argi geriausieji žemdirbiai nėra labiausiai tin­ apsigauti tiesos atžvilgiu, o gera — laikytis tiesos? Ar
kami žemei dirbti? tau neatrodo, kad turėti teisingą nuomonę apie tikro­
— Be abejo. vę ir yra laikytis tiesos?
— Kadangi valdantieji turi būti geriausi iš sargy­ — Teisingai sakai, — tarė Glaukonas. — Ir man at­
binių, tai argi jie nebus tie, kurie labiausiai tinka rodo, kad žmonės nenoromis atsisako nuo teisingos
valstybei ginti? nuomonės.
— Suprantama. — Išeitų, kad tai atsitinka, kai žmones apvagia, su­ h T v
v\i -^
d — J i e turi būti protingi, sumanūs ir rūpintis vals­ vilioja arba jėga priverčia. '*
tybe. — Aš ir vėl nesuprantu.
— Taip. — M a t y t , — t a r i a u , — aš kalbu kaip tragedijoje.
•— Labiausiai rūpinamasi tuo, kas mylima. Apvogtais aš vadinu tuos, kurie leidžiasi perkalbami
•— įš tikrųjų. arba yra užmaršūs: vienus nejučiom apvagia laikas, o
— O labiausiai žmogus myli tada, kai reikalo nau­ kitus — žodiniai įrodymai. Ar dabar supranti?
dą laiko ir savo asmenine nauda ir kai mano, kad rei­ — Suprantu, — atsakė Glaukonas.
kalo sėkmė sutampa su jo paties sėkme, o jeigu ne — — J ė g a priverstais aš vadinu tuos, kuriuos kančios
priešingai. ar sielvartas priverčia pakeisti savo nuomonę.
— Taip yra, — tarė Glaukonas. — Ir šitai suprantu. Teisingai kalbi.
e — Taigi iš sargybinių mes atrinksime tokius žmo­ — O suviliotais, manau, ir tu pats pavadinsi tuos,
nes, kurių gyvenimo tikslas, pagal mūsų stebėjimus, — kurie pakeičia nuomonę arba malonumų pakerėti, ar­
uoliai tarnauti valstybės labui ir kurie jokiu būdu ne­ ba iš baimės.
sutiktų veikti prieš ją. — Vilioja visa, kas apgaulinga.
— Tokie žmonės kaip tik bus tinkami valdyti. XX. — Taigi, kaip jau sakiau, reikia ieš 1, žmo­
— Man rodos, tarp visokio amžiaus žmonių reikia nių, kurie tvirčiausiai gina savo pažiūras ' iog
,
ieškoti tokių, kurie laikosi šitokio požiūrio, kurių nei reikia daryti tai, kas, jų nuomone, vals' -
4
vilionėmis, nei prievarta nepriversi užmiršti ar atsisa­ dingiausia. J a u vaikystėje, siūlant i
kyti nuomonės, kad reikia daryti tai, kas valstybei yra reikia stebėti, kur kuris iš jų bū' v
naudingiausia. leidžiasi apgaunamas. Turinčius °
— O ką tu vadini atsisakymu? duodančius apgaulei reikia -
tokie, atmesti. Ar ne taip 9 / <Č\
— A š tau tuoj pasakysiu, — tariau.,— M a n atrodo,
kad nuomonės iškrenta iš žmogaus sąmonės arba jo — Taip. .v, ^ ~o
*-<> P .A
-J13 valia, arba nejučiom: jo valia, kai žmogus apsigalvo­ Be to, jiems
\ , i i / . \ l i i ; ir t a i p r '"v c wt , .vi , 1 " i s - Sakyk
jęs atmeta klaidingą nuomonę, o nejučiom — kai at-
128 meta kurią nors teisingą nuomonę. Ii 'ISIIIJ' J!<
 — Aišku, kad turi valdyti senesnieji, o jaunesnieji i .u 11 M i, 11 atsitinka mūsų valia, aš suprantu, bet
paklusti. k<n|> ii M i \ ksla nejučiom, man dar neaišku.
— Aišku. i . MI.'I'.' p a k l a u s i a u . — J u k turbūt ir tu manai,
— Ir valdyti turi geriausieji iš jų. k,n|i i. .i•., kad nuo gerų dalykų žmonės atsisako prieš
— Ir tai aišku. s.n.i •ai 1,1, o nuo b l o g ų — s a v o noru? Argi nėra bloga'
— Argi geriausieji žemdirbiai nėra labiausiai tin­ ap-.i". nii Liesos atžvilgiu, o gera — laikytis tiesos? Ar
kami žemei dirbti? la u neatrodo, kad turėti teisingą nuomonę apie tikro­
— Be abejo. ve n yra laikytis tiesos?
— Kadangi valdantieji turi būti geriausi iš sargy­ - Teisingai sakai, — tarė Glaukonas. — Ir man at­
binių, tai argi jie nebus tie, kurie labiausiai tinka rodo, kad žmonės nenoromis atsisako nuo teisingos
valstybei ginti? nuomonės.
— Suprantama. — Išeitų, kad tai atsitinka, kai žmones apvagia, su­
— J i e turi būti protingi, sumanūs ir rūpintis vals­ vilioja arba jėga priverčia. '*
tybe. — Aš ir vėl nesuprantu.
— Taip. — Matyt, — tariau, — aš kalbu kaip tragedijoje.
•— Labiausiai rūpinamasi tuo, kas mylima. Apvogtais aš vadinu tuos, kurie leidžiasi perkalbami
— įš tikrųjų. arba yra užmaršūs: vienus nejučiom apvagia laikas, o
— O labiausiai žmogus myli tada, kai reikalo nau­ kitus — žodiniai įrodymai. Ar dabar supranti?
dą laiko ir savo asmenine nauda ir kai mano, kad rei­ — Suprantu, — atsakė Glaukonas.
kalo sėkmė sutampa su jo paties sėkme, o jeigu ne — — J ė g a priverstais aš vadinu tuos, kuriuos kančios
priešingai. ar sielvartas priverčia pakeisti savo nuomonę.
— Taip yra, — tarė Glaukonas. — Ir šitai suprantu. Teisingai kalbi.
— Taigi iš sargybinių mes atrinksime tokius žmo­ — O suviliotais, manau, ir tu pats pavadinsi tuos,
nes, kurių gyvenimo tikslas, pagal mūsų stebėjimus,— kurie pakeičia nuomonę arba malonumų pakerėti, ar­
uoliai tarnauti valstybės labui ir kurie jokiu būdu ne­ ba iš baimės.
sutiktų veikti prieš ją. — Vilioja visa, kas apgaulinga.
— Tokie žmonės kaip tik bus tinkami valdyti. XX. — Taigi, kaip jau sakiau, reikia ieškoti žmo­
— Man rodos, tarp visokio amžiaus žmonių reikia nių, kurie tvirčiausiai gina savo pažiūras ir mano, jog
ieškoti tokių, kurie laikosi šitokio požiūrio, kurių nei reikia daryti tai, kas, jų nuomone, valstybei yra nau­
vilionėmis, nei prievarta nepriversi užmiršti ar atsisa­ dingiausia. J a u vaikystėje, siūlant jiems užsiėmimus,
kyti nuomonės, kad reikia daryti tai, kas valstybei yra reikia stebėti, kur kuris iš jų būna itin užmaršus ir
naudingiausia. leidžiasi apgaunamas. Turinčius gerą atmintį ir nepasi­
— O ką tu vadini atsisakymu? duodančius apgaulei reikia atrinkti, o tuos, kurie ne
tokie, atmesti. Ar ne taip?
— Aš tau tuoj pasakysiu, — tariau. x —Man atrodo,
kad nuomonės iškrenta iš žmogaus sąmonės arba jo Taip.
valia, arba nejučiom.: jo valia, kai žmogus apsigalvo­ Be to, jiems reikia užkrauti darbų, sunkumų ir
jęs atmeta klaidingą nuomonę, o nejučiom — kai at­ varžybų ir taip pat juos stebėti.
meta kurią nors teisingą nuomonę. Teisingai.
(I l > l , i | . . n . r .
 — Reikia jiems surengti ir trečios rūšies išmėgi­
nimą — stebint patikrinti juos vilionėmis. Panašiai kaip - Kai papasakosiu, suprasi, jog ne veltui delsiau.
kumeliukus vaiko, triukšmaudami ir rėkaudami, ir žiū­ — Pasakok, nebijok!
ri, ar jie baikštūs, taip ir jaunuolius reikia iš pradžių — Gerai, — tariau, — papasakosiu, tik nežinau, d
priversti patirti ką nors baisaus, o paskui suteikti jiems kciip čia išdrįsti ir, kokiais žodžiais pasakoti. Pirmiausia
malonumų ir išbandyti juos stipriau negu auksą ugni­ pamėginsiu įtikinti pačius valdovus ir karius, o paskui
mi; tada paaiškės, ar jie yra atsparūs vilionėms, ar vi­ n kitus piliečius, kad jie tik sapnavo, jog patyrė ir
sada dori, ar jie gerai sergi ir patys save, ir dailiuo­ išgyveno visa tai, ką mes jiems įdiegėme, auklėdami
sius menus, kurių mokėsi, ar visokiomis aplinkybėmis n lavindami juos, o iš tikrųjų tuo metu jie buvo po
yra nuosaikūs ir harmoningi, žodžiu, ar jie sugeba bū­ žeme, auginami ir formuojami jos gelmėse — ir jie pa­
ti naudingiausi ir patys sau, ir valstybei. Tą, kuris iš­ lys, ir jų ginklai, ir visa jų apranga. Kai jie buvo baig-
laikys šitą išmėginimą ir visais amžiaus tarpsniais — li, žemė, jų motina, išleido juos į pasaulį. Todėl ir da­
vaikystėje, jaunystėje ir brandos laikotarpiu — pasiro­ bar šalimi, kurioje gyvena, jie privalo rūpintis kaip
dys kaip vientisas žmogus, ir reikia padaryti valstybės motina ir žindyve ir ginti ją, jei kas užpuls, o kitus
valdovu ir sargybiniu, reikšti jam pagarbą gyvam ir piliečius laikyti broliais, nes ir jie gimė iš žemės.
mirusiam, garbingai palaidoti ir įamžinti jo atminimą. — Ne veltui tu ilgai gėdijaisi pasakoti tokį prasi­
O tuos, kurie ne tokie, reikia atmesti. Štai kaip, Glau- manymą.
konai, reikia atrinkti valdovus ir sargybinius — tiesa,
— Tai visai suprantama, —• tariau. — Bet vis dėlto
šitai nusakyta kol kas tik bendrais bruožais, nesilei­
džiant į smulkmenas. paklausyk ir mito pabaigos. Nors jūs, valstybės pilie- 415
( iai, visi esate broliai — sakysiu jiems, tęsdamas mi­
— Ir man atrodo, kad atrinkti reikia šitaip. tą,— bet dievas, lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus
— Tokius sargybinius visai pagrįstai galima pava­ tinkami valdyti, įmaišė aukso, todėl jie yra vertingiau­
dinti pačiais tikriausiais valstybės sargybiniais, nes jie si; lipdydamas jų padėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žem-
saugos valstybę nuo išorės priešų, o jos viduje saugos 11 irbius ir įvairius amatininkus — geležies ir vario. Jūs
jos draugiškus piliečius, kad šiems nekiltų noras, o visi esate giminingi, bet vaikus dažniausiai gimdote
anie negalėtų daryti bloga. O jaunuoliai, kuriuos vadi­ panašius į save, nors gali atsitikti, kad iš aukso gims b
nome sargybiniais, būtų jų padėjėjai ir jų valios vyk­ sidabro vaikas, o iš sidabro — auksinis; panašiai ir ki­
dytojai. tais atvejais. įš valdovų dievas visų pirma ir, svarbiau­
— Sutinku. sia, reikalauja, kad kaip tik čia jie būtų šaunūs sargy­
XXI. — Neseniai sakėme, kad kartais melas būti­ biniai ir nieko taip uoliai nesaugotų, kaip savo pali-
nas. Kokiu būdu mes galėtume priversti valdovus — !• uonis, ir žiūrėtų, kokio metalo priemaišų yra jų vaikų
o jei tai neįmanoma, tai bent kitus piliečius, — patikėti sieloje; kad, jeigu vaikas gims su geležies ar vario
kuriuo nors iš tokių prasimanymų? priemaišomis, jokiu būdu jo negailėtų, o atsižvelgtų į
— Kokiu? — paklausė Glaukonas. i<> prigimtį ir padarytų iš jo amatininką arba žemdirbį; c
— Ne kokiu nors nauju, o finikiečių sugalvotu 57. " i ei g u gims vaikas su aukso arba sidabro priemaiša,
Anksčiau šitaip dažnai būdavo, kaip sako poetai, ir iai reikia pagarbiai pervesti jį į sargybinius arba pa-
žmonės jais tiki, bet mūsų laikais šito nebuvo ir var­ 'li'iejus. Juk buvo išpranašauta, kad valstybė pražus,
gu ar galėtų būti, todėl sunku būtų tuo įtikinti. i .n |.i saugos geležinis arba varinis sargybinis. Sakyk,
— Tu, matyt, nesiryžti papasakoti. l .np pi i versti patikėti šiuo mitu? JSJ
 — Dabartinių žmonių tuo neįtikinsi, — atsakė Glau- me, kad jie butų švelnus ir vieni kitiems, ir tiems, ku­
konas, — bet šitai galima įteigti jų sūnums ir vėles­ riuos saugo.
nėms kartoms. — Teisingai.
XXII. — Vis dėlto, — tariau, — ir tai paskatintų pi­ — Sveikas protas sako, jog, be auklėjimo, juos dar
liečius labiau rūpintis ir valstybe, ir vienus kitais; aš : e.ikia aprūpinti būstais ir kitokiais reikmenimis taip,
taip suprantu tavo žodžius. Sėkmė čia priklausys nuo kad tai netrukdytų jiems visą laiką būti geriausiais
to, kaip plačiai pasklis toks gandas. O mes apginkluo­ sargybiniais ir neskatintų jų daryti bloga kitiems pi­
kime tuos iš žemės gimusius žmones ir veskime juos į liečiams.
priekį, valdovams vadovaujant. Tegul jie atėję pasi­ — įš tikro sveikas protas taip sako.
renka mieste geriausią vietą stovyklai, iš kur jiems — Na, o jei norime, — tęsiau aš, — kad jie būtų to­
būtų patogiausia laikyti gyventojus paklusnius, jei kas kie, ar nereikia jų gyvenimo ir būstų sutvarkyti maž­
nenorėtų paklusti įstatymams, ir atremti išorės priešą,
daug šitaip: pirmiausia, nė vienas iš jų neturi turėti
jei šis pultų lyg vilkas kaimenę. Įkūrę stovyklą ir pa­
tokios asmeninės nuosavybės, išskyrus būtiniausius da-
aukoję dievams, tegul jie įsirengia būstus. A r ne taip?
Ivkus. Paskui niekas negali turėti tokių namų ar san­
— Taip, — pritarė Glaukonas. delio, į kuriuos negalėtų laisvai įeiti kiekvienas, kuris
— Tokius būstus, kurie žiemą saugotų nuo šalčio, iik panorės. Maistą, reikalingą narsiems ir nuosaikiems
o vasarą — nuo karščio. kariams, jie turi gauti iš kitų piliečių kaip atlyginimą . e
— Be abejo. Man rodos, tu kalbi apie namus, už savo tarnybą. Jo turi gauti tiek, kiejk^eikia^viene- '
— Taip, — tariau, — bet apie karių namus, o ne tiems metams, nei daugiau, nei įnaziau. Jie valgys
pirklių. bendrai ir gyvens bendrai kaip karo stovykloje. Dėl
— O kuo jie vieni nuo kitų skiriasi? aukso ir sidabro jiems reikia pasakyti, kad jie savo
— Pamėginsiu tau paaiškinti. Baisiausias ir šlykš­ sieloje visą laiką nešiojasi dievų jiems suteiktą dieviš-
čiausias dalykas — tai jeigu piemenys taip augina šu­ k.j auksą ir sidabrą, todėl jiems nėra jokio reikalo tu­
nis kaimenėms saugoti, kad šie dėl nepaklusnumo ar­ reli, dar ir žmonių aukso, ir kad būtų nedora suteršti
ba iš bado, arba dėl blogo įpročio daro avims bloga ir dieviškąjį auksą mirtingojo aukso priemaišomis; jų
yra panašūs ne į šunis, o į vilkus. auksas turi būti švarus, ne toks, kaip auksinių mone-
— Tai tikrai baisu, — pritarė Glaukonas. lii, kurios dažnai nedorai padirbinėjamos. įš visų pi- 41?
— Todėl visokiais būdais reikia saugotis, kad val­ liečiu tik jiems vieniems nebus leidžiama naudoti, net
dovų padėjėjai, kadangi jie yra pranašesni už pilie­ paliesti aukso ir sidabro nei būti su jais po vienu sto-
čius, nepradėtų su jais panašiai elgtis ir, užuot buvę -u, nei puoštis auksiniais ir sidabriniais papuošalais,
draugiškais sargybiniais, nepasidarytų panašūs į žiau­ nei gerti iš auksinių ir sidabrinių taurių. Tik šitaip jie
rius viešpačius. vali išsaugoti ir save, ir valstybę. Kai tik jie įsigis že­
— Taip, šito reikia saugotis. mes, nuosavus namus ir pinigų, tuoj pat iš sargybi­
— Geriausiai nuo šitokių dalykų apsisaugosime, jei niu pasidarys namų šeimininkais ir žemdirbiais, iš ki­
juos deramai išauklėsime. ni piliečių sąjungininkų — jų viešpačiais ir priešais.
— Bet juk taip ir yra. I'a lys neapkęsdami ir nekenčiami, kitiems spąstus spęs- b
— Dėl šito, mielas Glaukonai, neverta ginčytis, — danu ii patys jų baimindamiesi, jie visą laiką gyvens,
atsakiau.— Geriau tvirtinkime, kaip ką tik sakiau, kad dauv kibiau bijodami vidinių priešų negu išorinių, ir 133
juos reikia teisingai išauklėti, nesvarbu kaip, jei nori­
tada ir jie patys, ir valstybė atsidurs prie pražūties
slenksčio. Dėl visų šių priežasčių, kaip sakiau, ir reikia
kaip tik taip tvarkyti sargybinių būstus ir visa kita ir
įtvirtinti šitai Įstatymu. Ar sutinki?
— Sutinku,— atsakė Glaukonas.

j
 KETVIRTOJI KNYGA

I. Čia į pokalbį įsikišo Adimantas: 419

— O kaip pasiteisinsi, Sokratai, jei kas nors pasa­
kys, kad tu šituos žmones nori padaryti ne itin laimin­
gus — ir, be to, jie patys bus dėl to kalti? J u k iš tikrųjų
valstybė yra jų rankose, bet jie nepasinaudos nė
viena iš valstybės teikiamų gėrybių; tuo tarpu kiti
įsigis ariamos žemės, pasistatys didelius ir gražius na­
mus, gerai juos įsirengs, aukos dievams ypatingas au­
kas, vaišins svečius, turės tai, apie ką tu čia kalbėjai,—
aukso ir sidabro, ir apskritai visa tai, kas paprastai
gyvenimą padaro laimingą. Žodžiu, galima sakyti, kad
|i<' bus lyg ir pagalbiniai samdiniai, nieko kita neveiks, 420
<> tik eis sargybą.
— Taip,— atsakiau,— jie dirbs tik už pavalgymą —
IJC maisto, negaus jokio kito atlyginimo ir negalės
•avo noru išvykti į kitus kraštus, pirkti dovanų hete­
roms ir šiaip išlaidauti savo nuožiūra, kaip daro tie,
I•.uiie garsėja kaip laimingi žmonės. Taigi tu, kaltin­
damas mane, išleidai iš akių šiuos ir daug kitų dalykų.
Tai pridėk ir šiuos kaltinimus.
Vadinasi, tu klausi, kaip pasiteisinsiu? b
Taip, aš klausiu šito.
Aš manau, kad, eidami tuo pačiu keliu, surasi-
ux', k<i atsakyti. Pasakysime, kad nebus nieko nuosta­
baus, j oi mūsų sargybiniai, šitaip gyvendami, bus la-
ii.u laimingi. Beje, mes kuriame šią valstybę ne siek-
'l.uiii pridaryti itin laimingą kurį nors vieną gyventojų
I'K'I.MU, bet norime, kad visa valstybė ištisai būtų 135
 laiminga. J u k kaip tik tokioje valstybėje mes tikėjo­ dinių puotų dalyviai, tas, matyt, turi galvoje ne vals­
mės surasią teisingumą, o neteisingumą, priešingai,— tybę, o kažką kita. Taigi reikia nuspręsti, ar mums rūpi
c blogiausiai tvarkomoje valstybėje, ir taip išspręsią mus pačių sargybinių didžiausia gerovė, ar visos valstybės
dominantį klausimą. Dabar mes kuriame, mūsų many­ gerovė. Sargybiniai ir jų padėjėjai turi padėti šitai pa­
mu, laimingą valstybę, bet ne tokią, kurioje būtų lai­ siekti, ir jiems, o ir visiems kitiems, reikia įteigti, kad
mingi tik kai kurie piliečiai, o tokią, kurioje būtų lai­ jie turi puikiai išmanyti savo darbą. Žodžiu, gerai tvar­
mingi visi. Paskui panagrinėsime priešingą valstybę. Jei komoje ir klestinčioje mūsų valstybėje kiekvienam
mes pieštume žmogaus figūrą ir kas nors priėjęs imtų luomui turi tekti sava dalis, atitinkanti jo prigimtines
priekaištauti, kad mes gražiausioms kūno dalims nesu­ savybes.
teikiame gražiausių spalvų, jeigu, pavyzdžiui, akys, ku­ II. — Man atrodo, tu gerai kalbi.
rios yra gražiausias dalykas, būtų nupieštos ne purpuri­ — Na, o ar atrodys tau teisinga tai,'ką aš pasaky­
nės, o juodos spalvos, tai mes galėtume pasiteisinti, at-
siu apie su tuo labai susijusius dalykus?
į sakydami: „Keistuoli, nemanyk, jog mes turėtume taip
— Kas gi?
gražiai išpiešti akis, kad jos pasidarytų visai nepana­
šios į akis; lygiai taip pat ir kitas kūno dalis. Verčiau — Ar tik ne šitai pagadina visus kitus amatinin­
žiūrėk, ar išeina gražus visas kūnas, kai deramai per­ kus, ir jie pasidaro niekam tikę?
teikiame kiekvieną jo dalį". Panašiai ir čia: nereika­ — Ką tu turi galvoje?
lauk sargybiniams tokios laimės, kuri padarytų juos — Turtą ir neturtą.
e kuo tik nori, tik ne sargybiniais. Mes galėtume ir žem­ — Kaip tai suprasti?
dirbius apvilkti prašmatniais drabužiais, apkarstyti — Štai kaip. Ar tau atrodo, kad praturtėjęs puo­
auksu ir leisti jiems dirbti žemę tik savo malonumui; džius norės rūpintis savo amatu?
o puodžiai tegul patogiai įsitaiso prie židinio, geria — Nė kiek,— atsakė Adimantas.
vyną ir puotauja, pasidėję šalia žiestuvą ir dirbdami — Ar jis nesidarys vis tingesnis ir nerūpestingesnis?
savo darbą tik tada, kai užeina noras. Panašiai ir vi­ — Tikrai.
sus kitus galėtume padaryti laimingus, kad klestėtų — Taigi jis taps blogesniu puodžiumi.
visa valstybė. Bet neįkalbinėk mūsų, nes, jeigu tavęs — Teisybė.
421 paklausytume, žemdirbys jau nebebūtų žemdirbiu, puo­ — O jeigu dėl neturto jis neįstengs įsigyti įrankių
džius puodžiumi ir apskritai nė vienas iš valstybę su­ ir kitų amatui reikalingų dalykų, tai ar jo gaminiai
darančių žmonių nebebūtų tuo, kas jis yra. Beje, dėl riebus prastesni? Ar jis ne blogiau išmokys amato sa­
kitų dar būtų ne tokia didelė bėda. J u k jeigu batsiu­ vo sūnus ir kitus mokinius?
viai pasidarytų niekam tikę, pagestų ir dėtųsi esą ne
tuo, kas jie yra iš tikrųjų, valstybei nebūtų jokios bė­ — Taip ir bus.
dos. Bet jeigu įstatymų ir valstybės sargybiniai tik — Taigi ir dėl neturto, ir dėl turto tampa prastesni
atrodys esą tokie, tai pamatysi, kad jie pražudys visą ir patys amatininkai, ir jų gaminiai.
valstybę ir tik jie vieni turės progą gerai įsitaisyti ir — Atrodo, kad taip.
b klestėti. Jei mes sargybinius padarysime tikrais sargy­ — Vadinasi, suradome dar kai ką, ko visokiais bū­
biniais, tai jie jokiu būdu nekenks valstybei. O tas, ku­ dais reikia saugotis,— sargybiniai turi žiūrėti, kad tie
ris kalba apie kažkokius žemdirbius, tarsi jie būtų ne dalykai nepastebimai neprasiskverbtų į valstybę.
136 valstybės nariai, o tik dykaduoniai ir laimingi visaliau­ — Kokie dalykai?
 liesais šunimis, negu kartu su jais kovoti prieš riebias
422 — Turtas ir neturtas: vienas iš jų gimdo ištižimą,
Ir minkštakūnes avis?
tinginystę ir naujovių troškimą, o kitas, be naujovių
troškimo, dar ir niekšiškumą ir piktadarybes. — Nemanau, kad šitaip pasirinktų. Bet jeigu į vie­
ną valstybę suplauktų ir kitų turtai, tai kažin, ar ne­
— Visai teisingai,— sutiko Adimantas.— Bet, Sok­
ratai, pagalvok ir apie štai ką: kaip mūsų valstybė ga­ būtų pavojaus neturtingai valstybei?
lės kariauti, jei neturės pinigų, ypač jei teks susiremti — Tu esi laimingas,— tariau,— jei manai, jog ga­
su galinga ir turtinga valstybe? lima ir kitas valstybes vadinti valstybėmis, o ne tik
tą, kurią mes kuriame.
— Aišku,— atsakiau,— kad prieš vieną tokią vals-
b tybę bus sunkiau kariauti, o prieš dvi — lengviau. — Kodėl?
•— Kaip čia išeina? — Kitas valstybes,— tariau,— reikia vadinti ilges­
— Pirmiausia dėl to, kad, jeigu jau prisieis kariauti, niu vardu, nes kiekvienoje iš jų yra daug valstybių,
tai mūsų vyrai, prityrę kariai, kausis su turtingais kaip tame vaikų žaidime i. Šiaip ar taip, jose yra dvi
žmonėmis. viena kitai priešiškos valstybės: viena vargšų, kita —
— Žinoma. turtingųjų, o kiekvienoje iš šių dviejų — vėl daug vals­
— Tai ką, Adimantai? — tariau.— Ar tau neatrodo, tybių. Jei į tas valstybes žiūrėsi kaip į vieningą vals­
kad vienas kumštininkas, būdamas gerai išsimankštinęs, tybę, pralaimėsi, o jei žiūrėsi į jas kaip į daug vals­
lengvai galės kovoti su dviem nežimankštinusiais tur­ tybių ir vieniems atiduosi kitų turtus ir galybę ir net
tingais ir nutukusiais žmonėmis? juos pačius perkelsi iš vienos grupės į kitą, visada
— įš karto su abiem būtų sunkoka,— atsakė Adi­ turėsi daug sąjungininkų, o priešų — mažai! Kol mūsų
mantas. valstybė bus gerai tvarkoma — taip, kaip mes nutarė­
— O jeigu jis truputį pabėgėtų atgal, o paskui at- me,— ji bus labai galinga; aš kalbu ne apie tariamą,
c sisukęs smogtų pirmajam, kuris prie jo prisiartins? bet apie tikrąją galią, net jeigu valstybę gintų tik
Jeigu jis dažniau pavartotų šį būdą, ir dar saulei ke­ tūkstantis karių. Vargu ar tarp graikų ar barbarų tu
pinant? Ar toks karys neįveiks .net ir daugiau kaip rasi nors vieną valstybę, kuri būtų didelė šia prasme,
dviejų tokių priešininkų? tuo tarpu tariamai didelių — daugybė, ir jos keliskart
didesnės už mūsiškę. Ar ne taip?
— Tikrai, čia nebūtų nieko nuostabaus.
— Prisiekiu Dzeusu, taip,— atsakė Adimantas.
— Negi tu manai, kad turtingieji yra vikresni ir III. — Kaip tik šitai mūsų valdovai ir laikytų ta
labiau prityrę kumščiuotis negu kariauti? riba, iki kurios reikia plėsti kuriamą valstybę; pagal
— Nemanau,— atsakė Adimantas. ją jie nustatys teritorijos dydį ir nesikėsins į kitas
— Vadinasi, mūsų kariai lengvai galės kautis su žemes.
dukart ir net triskart gausesniu priešu. — Apie kokią ribą tu kalbi? — paklausė Adimantas.;
— Sutinku. Man atrodo, kad tu teisingai kalbi. — Mano manymu, štai apie kokią: valstybę galima
d — Na, o jeigu, nusiuntę pasiuntinius į kitą valstybę, didinti tol, kol ji išlieka vieninga, bet ne daugiau.
jie pasakytų teisybę: „Mes neturime nei aukso, nei si­ — Puiku.
dabro, nes mums tai uždrausta, bet jums juk neuž­ — Todėl mes sargybiniams uždėsime ir kitą parei-
drausta. Todėl, jei kartu su mumis kariausite, galėsite •gą — visokiais būdais žiūrėti, kad valstybė nebūtų nei
pasiimti visas priešų gėrybes", ar tu manai, kad, si­ perdaug maža, nei perdaug didelė, ji turi būti pakan­
jas tai išgirdę, šie verčiau pasirinks kovoti su stipriais ir kamo didumo ir vieninga.
 — Mes jiems uždedame nesunkią pareigą!
Klausosi žmonės mieliau ir esti labai sužavėti,
— Uždėsime jiems ir kitą, dar lengvesnę pareigą —
Kai tik išgirsta dar naują, lig šiol negirdėtą jiems dainą 2,
d jau kalbėjome, kad sargybinių palikuonis, jeigu jie
nevykę, reikia perkelti į kitus luomus, o kitų luomų labiausiai reikia baimintis, kad jie nepamanytų, jog
tinkamus žmones — į sargybinius. Šituo mes norėjome poetas kalba ne apie naują dainų turinį, o apie naują
pasakyti, jog ir kiekvienam iš kitų piliečių reikia pa­ dainavimo būdą, ir neimtų jo girti. Nedera nei šito gir­
skirti tokį darbą, kuriam jis iš prigimties yra tinka­ ti, nei taip suprasti šių eilių. Reikia vengti įvesti naują
mas, kad kiekvienas, dirbdamas tik tą vieną darbą, bū­ dailųjį meną, nes tai kelia pavojų viskam: kaip tvirtina
tų vieningas, o ne daugialypis; tada ir visa valstybė Damonas, negalima pakeisti dailiųjų menų vartojamų
pasidarys vieninga, o ne susiskaidžiusi. priemonių, nepakeiciant visų valstybės pagrindų, ir aš
— Tai paprastesnis uždavinys. juo tikiu.
— Kai kam gali pasirodyti, mielas Adimantai, kad — Ir mane priskirk prie tų, kurie juo tiki,— tarė
mes keliame sargybiniams labai daug ir didelių rei­ Adimantas.
kalavimų. Tačiau visa tai yra niekai, jeigu jie žiūrės IV. — Matyt,— tariau,— sargybiniai turės įsirengti
tik vieno didelio dalyko, tikriau sakant, ne didelio, o sargybos postą šičia — dailiųjų menų srityje.
pakankamo. — Čia lengvai ir nepastebimai prasiskverbia įsta­
— Kas tai? tymų nepaisymas.
— Auklėjimas ir lavinimas,— atsakiau.— Jeigu, ge­ — Taip, prisidengęs nekenksmingos pramogos
rai auklėjami, jie taps nuosaikiais žmonėmis, tai leng­ skraiste.
vai susigaudys ir šituose, ir kituose dalykuose, kuriuos — įš tikrųjų įstatymų nepaisymas žalingas kaip
čia praleidome, tokiuose, kaip, pavyzdžiui, žmonos su-' tik dėl to, kad, pamažu braudamasis, jis iš lėto įsi­
424 siradimas ir vedybos bei vaikų gimdymas. Juk, pagal skverbia į žmogaus įpročius ir būdą, paskui iš čia, jau
priežodį, draugų viskas turi būti bendra. didesniu mastu,— į piliečių sandėrius, kuo begėdiškiau­
— Tai būtų labai teisinga. siai kėsinasi į pačius įstatymus ir valstybės santvarką,
— įš tikrųjų,— tariau,— valstybės sutvarkymui už­ kol galų gale viską apverčia aukštyn kojomis — ir as­
tenka pirmojo postūmio, toliau jis juda savaime, Įgyda­ meniniame, ir visuomeniniame gyvenime.
mas vis daugiau jėgos, tarsi ratas. J u k teisingas auk­ — Galimas daiktas, kad iš tikro taip yra.
lėjimas ir lavinimas pažadina geruosius žmogaus pri­ — Man taip atrodo.
gimties bruožus, o kas jau turėjo juos, tų tie bruožai — Todėl, kaip jau iš pradžių sakėme, net mūsų
tokio auklėjimo dėka pasidaro dar geresni — ir ap- vaikų žaidimai turi kaip galima labiau atitikti įstaty­
b skritai, ir ypač jų perdavimo palikuonims prasme; tai mus, nes jeigu žaidimai netvarkingi ir vaikai nesilaiko
būdinga visoms gyvoms būtybėms. taisyklių, neįmanoma išauginti jų dorais ir pareigingais
— Suprantama. piliečiais.
— Todėl, trumpai sakant, valstybės sargybiniai — Aiškus dalykas.
ypač turi rūpintis, kad nuo jų akių nepasislėptų nie­ — O jeigu vaikai iš pat pradžių žaisdami pripras
kas, kas gadina auklėjimą, ir labiau už viską žiūrėti, prie tvarkos, dailieji menai įskiepys jiems pagarbą įs­
kad į gimnastiką ir dailiuosius, menus nebūtų Įvesta tatymams, ir šie jų įpročiai, priešingai negu kitų vaikų,
visokių naujovių, pažeidžiančių nustatytąsias taisyk- nuolat stiprės ir pasireikš visur, net ir pertvarkant
340 les. Jeigu kas sako, kad valstybės santvarką, j e i g u . k a s buvo ne taip.
- Teisybę sakai,— sutiko Adimantas,
 — O jei ne, jie visą gyvenimą leis ir taisys įsta­
— Tuose dalykuose, kurie laikomi smulkmenomis,
jie įžvelgs elgesio taisykles, tuo tarpu tie, apie kuriuos tymus, manydami, kad šitaip pasieks tobulumą.
iš pradžių kalbėjome, šį sugebėjimą yra visiškai — Pagal tave išeina, kad jie gyvens kaip tie ligo­
praradę. niai, kurie dėl nesusivaldymo nenori atsisakyti neti­
— Kokias taisykles? kusio gyvenimo būdo.
— Štai kokias: vyresniųjų akivaizdoje jauniems — Kaip tik taip.
dera tylėti, užleisti jiems vietą, atsistoti, jiems įėjus,, — įš tikrųjų jie gyvens juokingai: gydydamiesi pa­
gerbti tėvus; taip pat tokias, kurios liečia rūpinimąsi sieks tik tiek, kad paįvairins ir sustiprins savo nega­
išorės tvarkingumu — kirptis plaukus, tvarkingai reng­ lias, bet vis tikėsis pasveiksią, jei kas patars kokį nau­
tis, apsiauti kojas ir taip toliau. ją vaistą.
— Sutinku. — Taip, tokių ligonių būklė iš tikro tokia.
— Būtų naivu dėl tokių dalykų leisti įstatymus; — Ar ne juokinga ir tai,— tariau,— kad jie didžiau­
šitaip niekur nedaroma. Be to, tokių nutarimų vis tiek siu savo priešu laiko tą, kuris atvirai sako tiesą: jeigu
niekas nesilaikytų, net jeigu jie būtų raštu išdėstyti. jie nesiliaus girtuokliavę, persivalgę, paleistuvavę ir
— Kodėl gi? tinginiavę, tai niekas jiems nepadės — nei vaistai, nei
•— Kas kokia linkme buvo išauklėtas, Adimantai, prideginimai, nei pjūviai, nei užkerėjimai, nei amu­
tokia eis ir toliau. Ar nežinai, kad panašus paprastai letai, nei kiti panašūs dalykai.
traukia prie savęs panašų? — Nelabai juokinga,— pasakė Adimantas.— Koks
— Be abejo. čia juokas, kai pykstama už gerą patarimą.
— Atrodo, kad tu nelinkęs liaupsinti tokių žmonių.
— Aš manau, galėtume sakyti, kad nuo auklėjimo-
— Prisiekiu Dzeusu, ne,— atsakė Adimantas.
galų gale priklauso, ar žmogus bus geras, ar blogas.
V. — Vadinasi, tu nesiimsi girti ir valstybės, kuri
— Aišku, kad taip.
visa ištisai, kaip mes ka tik kalbėjome, užsiima pana­
— Todėl aš kol kas ir nesiėmiau dėl tokių dalykų šiais dalykais. Ar tau neatrodo, kad tas pat vyksta
leisti įstatymų.
blogai tvarkomose valstybėse, kur piliečiams uždraus­
— Suprantama. ta keisti visą valstybės santvarką ir tie, kurie bando
— O pasakyk, vardan dievų,— tariau,— ar mes im­ tai padaryti, baudžiami mirtimi? O tas, kuris pataikau­
simės leisti kokius nors įstatymus dėl turgaus — tai yra ja taip valdomiems piliečiams, visaip stengiasi jiems
dėl įvairių turguje sudarinėjamų sandėrių, o jei nori r įtikti, iš anksto įspėja jų norus ir stropiai stengiasi
tai ir dėl amatininkų tarpusavio santykių, barnių, muš­ juos patenkinti, yra laikomas geru piliečiu, išmintin­
tynių, bylų iškėlimo, teisėjų parinkimo? Be to, prireiks gu valstybės vyru, jam reiškiama visokeriopa pagarba.
nustatyti turgaus mokestį, uosto mokestį, apskritai rū­ A r taip išeina?
pintis turgaus, miesto, uosto ir panašiais reikalais. — Man atrodo, tokia valstybė elgiasi kaip ir tie
— Neverta davinėti nurodymų nepriekaištingai iš­ ligoniai. Aš negaliu tam pritarti.
auklėtiems žmonėms. Daugeliu atvejų jie ir patys leng­ — Ir tavęs nežavi drąsa ir paslaugumas tų žmonių,
vai supras, kokie įstatymai čia reikalingi. kurie uoliai tarnauja tokioms valstybėms?
— Aš gėriuosi jais, bet išskyrus tuos, kurie apsi­
—Taip, mano mielas,— tariau,— jei tik dievas jiems
duos išsaugoti tuos įstatymus, kuriuos anksčiau išdės­ gauna tokių valstybių atžvilgiu ir tariasi iš tikrųjų esą
tėme. dideli valstybės vyrai dėl to, kad minia juos giria.
 — Kaip tu sakai? — paklausiau.— Tu nesutinki su neteisingumas, kuo jie vienas nuo kito skiriasi ir kurį
jais? Ar tu manai, kad žmogus, kuris nemoka matuoti, įš jų reikia turėti, kad būtum laimingas — nesvarbu,
e nepatikės, kai visi kiti, taip pat nemokantys matuoti, ar tai bus paslėpta nuo visų dievų ir žmonių, ar ne.
įtikinės, kad jis yra keturių uolekčių aukščio? — Niekus kalbi,— tarė Glaukonas.— J u k tu pats
— Negalės nepatikėti. pasižadėjai šį dalyką išaiškinti — sakei, jog iš tavo pu­
— Todėl nepyk ant jų. įš tikrųjų tai patys juokin­ sės būtų nedora visomis jėgomis ir visokiais būdais e
giausi žmonės: jie, kaip ką tik kalbėjome, visą laiką nepagelbėti teisingumui.
taiso savo įstatymus, manydami, kad įstengs padaryti — Teisingai man priminei,— pasakiau.— Taip ir
galą visokiems sutarčių laužymams ir kitiems pana­ reikia daryti. Bet ir jūs turite man padėti.
šiems dalykams, kuriuos čia minėjome, ir nesupranta, — Mes pasirengę.
kad jie primena žmones, kertančius hidrai galvą '. — Tikiuosi,— tariau,— jog surasime tai, ko ieško­
427
— Teisybė, nieko kito jie ir nedaro,— pritarė Adi- me, štai kokiu būdu. Aš manau, kad mūsų valstybė,
mantas. jei tik ji yra gerai sukurta, turi būti tobula.
— O aš manyčiau,— tariau,— kad bet kokioje vals­ — Būtinai.
tybėje — tiek' blogaį,/'tiek gerai sutvarkytoje — tikras — Aišku, kad ji yra išmintinga, narsi, nuosaiki ir
įstatymų leidėjas neturėtų kvaršinti sau galvos dėl to­ teisinga.
kių įstatymų, nes pirmuoju atveju jie nenaudingi ir — Aišku.
visiškai nereikalingi, o antruoju vienus iš jų bet kas
— Vadinasi, kai ką nors būsime joje suradę, ne­
gali nustatyti, o kiti savaime išplaukia iš ankstesnių
surasta bus tik tai, kas liks.
įgūdžių.
— Ką tu turi galvoje?
b — Kas mums dar liko aptarti iš įstatymų leidybos? — Jei, pavyzdžiui, mes ieškome kokio nors vieno 428

— Mums jau nieko,— tariau,— bet Delfų Apolonui iš keturių daiktų, tai pakanka arba iš anksto žinoti,
dar liko padiktuoti didingiausius, puikiausius ir pirmu­ koks tas daiktas, arba žinoti kitus tris daiktus — tada
tinius įstatymus 4 . rasime ir ketvirtąjį; juk aišku, kad lieka kaip tik tas
— Kokius? — paklausė Adimantas. daiktas.
— Apie šventyklų statymą, aukojimus ir apskritai — Teisingai sakai.
apie dievų, demonų ir didvyrių garbinimą, apie miru­ — Vadinasi, ir mums reikia panašiai ieškoti, jeigu
siųjų laidojimą ir apie tai, kaip reikia nusipelnyti mi- mūsų valstybei būdingos keturios ypatybės.
c rusiųjų palankumą. Mat patys mes tokių dalykų ne­ — Be abejo.
žinome, bet, kurdami valstybę, mes nieku kitu nepa­ — Mano manymu, pirmiausia yra akivaizdus jos b
tikėsime— jei būsime protingi — ir nesikreipsime į išmintingumas, nors tai atrodo keistoka.
nieką kitą, kaip tik į savąjį tikėjimo aiškintoją ', kuris — Kodėl?
sėdi ant akmens 6 žemės viduryje ir aiškina žmonėms — Valstybė, kurią nagrinėjome, iš tikrųjų atrodo
tuos dalykus. išmintinga, nes joje įgyvendinami protingi sprendimai.
— Puikiai pasakei! Taip ir padarysime. — Teisingai.
d VI. — Aristono sūnau,— tariau,— galima sakyti, — O protingi sprendimai, aišku, yra žinojimas
- kad mūsų valstybė jau įkurta. Dabar paimk šviesų ži­ {fijuarrifiTj); nemokšiškumas čia nepadės, reikia mokėti
bintą ir, pasišaukęs brolį, Polemarchą ir kitus, pažiū- protingai samprotauti.
144 rėk, ar nepamatysime, kur slypi teisingumas ir kur — — Aišku. 145
iii Platonas
 — Valstybėje yra daug įvairių žinojimo rusių,
— Suprantama. dinama išmintinga. Atrodo, kad tik labai nedaug žmo­
•— Argi dėl dailidės meno išmanymo valstybę ga­ nių iš prigimties tinka įgyti šį žinojimą, kurį tik vie­
lima vadinti išmintinga ir darančia protingus sprendi­ ną iš visų žinojimo rūšių galima pavadinti išmintimi.
mus? — Labai teisingai kalbi,— tarė Glaukonas.
— Jokiu būdu ne! Kitaip ją reikėtų pavadinti dai­ — Štai mes jau — nežinau, kokiu būdu,— suradome
lidžių valstybe. vieną iš keturių valstybės ypatybių — ir ją pačią, ir
— Vadinasi, nors valstybei ir pageidautina, kad jos vietą valstybėje.
medžio dirbiniai būtų kuo geresni, tačiau dėl to, kad — Man atrodo, mes ją pakankamai išsiaiškinome.
jie nagingai padaryti, valstybės negalima vadinti iš­ VII. — Narsumą — koks jis yra ir kur jo vieta
mintinga. valstybėje (dėl to valstybė ir vadinama n a r s i a ) — n e ­
— Ne. sunku aptikti.
— O dėl vario ir kitokių panašių gaminių? — Kaipgi?
— Jokiu būdu ne! — Į ką gi kita žiūrima, kai valstybė vadinama nar­
— Ir ne dėl mokėjimo auginti javus, nes kitaip ją sia ar bailia, jei ne į tą jos gyventojų dalį, kuri dėl
reikėtų pavadinti žemdirbių valstybe. jos kovoja ir leidžiasi į karo žygius?
— Aš taip manau. — Tik į šitą žiūrima,— sutiko Glaukonas.
— Tai ką? — tariau.— Ar mūsų įkurtoje valstybėje — A r kiti piliečiai bus bailūs,— tariau,— ar narsūs,
kam nors iš piliečių būdingas toks žinojimas, kuris pagal juos negalima spręsti apie valstybę.
padėtų spręsti ne smulkius, o valstybinius klausimus, — Negalima.
geriausiai tvarkyti vidaus ir išorės santykius? — Taigi valstybė yra narsi tik tam tikros savo da­
— Vis dėlto yra. lies dėka — todėl, kad toje jos dalyje glūdi galia, ku­
—• Koks tas žinojimas ir kam jis būdingas? ri visą laiką išsaugo tokią nuomonę apie pavojus —
kad jie slypi ten ir ten,— kokią jai auklėjimu įdiegė
— Tai menas visada būti budriam; jis būdingas tiems
įstatymų leidėjas. Ar n e šitai tu vadini narsumu?
valdantiesiems, kuriuos pavadinome tobulais sargybi­
niais. — Nelabai supratau, apie ką tu kalbi. Pakartok dar
— O kaip dėl šito žinojimo tu pavadinsi mūsų kartą.
valstybę? — Aš teigiu,— tariau,— kad narsumas yra tam tik­
— Darančia protingus sprendimus ir išmintinga. ras išsaugojimas.
— Kaip tu manai, ar mūsų valstybėje kalvių bus — Ko išsaugojimas?
daugiau negu tikrųjų sargybinių? — Įstatymo auklėjimu įdiegtos nuomonės apie pa­
— Kalvių bus daug daugiau. vojų — kas jis yra ir koks. Aš sakiau, kad ji išlieka,
— O ir palyginti su visais kitais, kurie turi kokių tai yra žmogus išsaugo ją ir kentėjimuose, ir malonu­
nors žinių ir pagal jas yra vadinami, sargybinių bus muose, ir aistrose, ir baimėje ir niekad jos neatsisako.
visų mažiausiai. Jei nori, aš paaiškinsiu tai palyginimu.
— Visų mažiausiai. — Žinoma, noriu.
— Taigi dėl tos mažiausios gyventojų dalies, kuri — Tu, be abejo, žinai,— tariau,— kad dažytojai,
vadovauja ir valdo, ir jai būdingo žinojimo visa pa­ norėdami nudažyti vilnas purpuro spalva, pirmiausia
gal prigimties reikalavimus įkurta valstybė būtų va­ Įš daugybės spalvų vilnų išsirenka vien tik baltas,
paskui jas įvairiais būdais labai rūpestingai paruošia,
 — Nežinau, bet aš nenorėčiau išsiaiškinti, kas yra
e kad purpuriniai dažai kuo geriau jas kąstų, ir tada teisingumas, kol neaptarėme nuosaikumo. J e i nori pa­
jau dažo. Šitaip nudažytos vilnos jau nefolunka, ir jų daryti man malonumą, pirmiau aptark jį.
spalva nesikeičia nuo plovimo — nesvarbu, ar su šar­ — Noriu ir, man rodos, netgi privalau. - e
mu, ar be jo. Jei dažo be paruošimo, žinai, kas atsi­ — Tai pradėk.
tinka, vis tiek, kokia spalva dažytų. — Taip ir padarysiu,— pasakiau.— Nuosaikumas,
— Žinau, kad tada vilnos išblunka ir juokingai mūsų požiūriu, labiau panašus į sąskambį ir harmo-
atrodo. i niją negu kitos ypatybės.
— Tai va,— tariau,— ir mes darome kažką pana­ j! — Kaip šitai suprasti?
šaus, kai išsirenkame karius ir auklėjame juos dai- ji — Nuosaikumas,— t a r i a u , — y r a tam tikra tvarka;
430 liaisiais menais ir gimnastika. Mes nesiekiame nieko tai malonumų ir geismų valdymas — juk taip tvirtina,
kito, o tik to, kad jie kuo geriau ir su įsitikinimu per­ sakydami, kad reikia „įveikti save", tik nežinau, kaip.
imtų įstatymus — tarsi dažus; dėl jų įgimtų bruožų ir Ir apie daug ką kita sakome, kad tai — nuosaikumo
dėl tinkamo auklėjimo jų nuomonė apie pavojus žymės. Ar ne?
ir kitus dalykus bus nepajudinama, ir tų dažų nebus — Taip,— pritarė Glaukonas.
galima nuplauti jokiais stipriais šarmais — nei malonu­ — A r ne juokinga sakyti „įveikti save"? Išeina, kad
mais, kurie veikia stipriau už bet kokius šarmus, nei ' žmogus turi įveikti tą, kuris aiškiausiai nuolaidžiauja
b
skausmu, nei aistra, nei baime, nei jokia kita iš tokių I sau; vadinasi, tas, kuris nuolaidžiauja, ir bus tas, ku-
.-•gailių priemonių. Štai tokią galią ir teisingos bei pagrįs- į ris turi įveikti; juk kalbama apie tą patį žmogų. 431
\ t o s nuomonės apie tai, kas pavojinga, o kas — ne, iš- — Teisybė.
jįsaugojimą aš ir laikau narsumu, jeigu tu neprieštarauji. I — Bet man atrodo,— tariau,— kad šiais žodžiais no­
— Nė kiek,— tarė Glaukonas.— Man atrodo, kad rima pasakyti, jog žmogaus sieloje yra dvi dalys —
tokios nuomonės apie šiuos dalykus, kuri, nors ir yra viena geresnė, kita blogesnė. Kai savo prigimtimi ge­
teisinga, bet susidarė ne auklėjimo dėka, kaip, pa­ resnė dalis pažaboja blogesniąją, tada sakoma, kad
vyzdžiui, gyvulių ar vergų nuomonė, tu nelaikai pa­ žmogus „įveikia save",— tai yra pagyrimas; kai dėl
tvaria ir vadini ją ne narsumu, o kaip nors kitaip. blogo auklėjimo arba dėl bendravimo su blogais žmo­
c — Tikra teisybė. nėmis nugali blogesnioji dalis, tada priekaištaujama,
— Taigi aš sutinku su tavo narsumo apibrėžimu. barama ir sakoma, kad žmogus „nusileidžia sau" ir b
— Sutik ir su tuo,— tariau,— kad narsumas yra pi­ nesivaldo.
lietinė dorybė. Jei norėsi, kada nors.kitą kartą galė­
— Paprastai taip ir sakoma.
sime ją aptarti smulkiau. J u k dabar mes norime išsi­
aiškinti, kas yra teisingumas, o ne narsumas. Apie — Dabar pažiūrėk į mūsų naująją valstybę: joje

I
narsumą, manau, jau užteks. rasi vieną iš tų dviejų atvejų; tu teisingai pavadinsi
— Gerai sakai,— sutiko Glaukonas. ją įveikusia save, nes tai, kieno geresnioji dalis valdo
d VIII. — Mums dar liko aptarti dvi mūsų valstybės blogesniąją, turi būti vadinama nuosaikiu ir įveikusiu
ypatybes — nuosaikumą ir teisingumą, dėl kurio ir sdve. . •
vyksta šis pokalbis.
— Teisingai.
— Kokiu būdu mes galėtume iškart surasti teisin­
ga gumą, kad nebereikėtų terliotis su nuosaikumu? — Žiūriu ir matau, kad tu sakai tiesą.
mu,—malonumų
Vis dėltoirtukančių,
rasi joje
ypač
ir tarp
daugybę
vaikų,visokių
moterų,troški­
ver) c
 / gu- ir daugybės vadinamųjų laisvų žmonių, kurie mažai jų turi vyrauti ir valstybėje, ir kiekviename paskirame
v.Jįd verti.
žmoguje.
— Be abejo.
— Ir man taip atrodo.
— O paprastus ir nuosaikius troškimus, kuriems
— Gerai,— tariau.— Tris valstybės ypatybes jau ap­
vadovauja protas ir teisinga nuomonė, turės tik nedau­
žvelgėme. Dar liko ketvirtoji ypatybė, kurios dėka
gelis žmonių, kurie iš prigimties yra geri ir geriausiai
valstybė susyja su dorybe. Aišku, jog tai yra teisin­
išauklėti.
gumas.
— Teisybė.
— Aišku.
— A r nematai, kad ir mūsų valstybėje 'taip yra —
— Dabar, Glaukonai, mes turime tarsi medžiotojai
daugumos žemus troškimus valdo nedaugelio dorų žmo-
apstoti šį tankumyną ir žiūrėti, kad teisingumas neiš­
d nių protingi troškimai.
trūktų ir nepaspruktų n u o mūsų. J u k aišku, kad jis
— Matau.
slepiasi kur nors čia. Gerai žiūrėk, gal tu pirmas jį
IX. — Taigi, jeigu jau pavadinti kokią nors vals-
pamatysi ir man parodysi.
. tybę įveikusia ir malonumus, ir troškimus, ir pačią save,
tai tik mūsų valstybę. — O, kad aš galėčiau jį pamatyti! Bet aš tam rei­
kalui nelabai tinku: būsiu patenkintas, jei galėsiu
— Teisingai kalbi,— pritarė Glaukonas.
sekti paskui tave ir pamatyti, kai tu jį man parodysi.
— O ar dėl viso to negalėtume pavadinti jos ir
— Na, tai pasimelsk dievams ir sek paskui mane!
nuosaikia?
— Puikiausiai! — Taip ir padarysiu. Tik tu eik pirmas.
— Cia iš tikrųjų neįžengiamas tankumynas, aplin­
— Ir jeigu kokioje nors valstybėje valdovai ir pa-
e
valdiniai yra tos pačios nuomonės, kas turi valdyti, kui tamsu, nieko negali įžiūrėti. Bet vis tiek reikia
tai tik mūsų valstybėje. A r tau taip neatrodo? eiti.
— Sutinku. — Reikia.
Aš pažiūrėjęs tariau:
— O jeigu taip, tai kuriems iš jų, tavo nuomone, bū­
— Žiūrėk, Glaukonai! Man rodos, užtikome jo pėd­
dingas nuosaikumas — valdovams ar pavaldiniams?
sakus. Dabar jis iš mūsų neištruks.
— Ir vieniems, ir kitiems.
— Gera žinia! — pasakė Glaukonas.
— Matai,— tariau,— vadinasi, mes teisingai nuspė-
— N a ir žiopliai mudu!
jome, kad nuosaikumas primena harmoniją.
— Kodėl?
— Kodėl?
-=— Ogi, mano mielas, jis jau seniai painiojasi mums
— Narsumas ir išmintis, glūdėdami tik kurioje nors
po kojomis, o mes vis nematėme! Tai bent žiopliai!
vienoje valstybės dalyje, visą valstybę padaro narsią
Kaip kartais žmogus ieško to, ką turi rankoje, taip ir
432 arba išmintingą, o nuosaikumas pasireiškia kitaip: jis
mes žiūrėjome ne į jį, o dairėmės tolyn. Todėl ir
viską derina pagal save ir sukuria tobulą visų piliečių
nepastebėjome.
santaiką — vis tiek, ar jie būtų silpni, ar stiprūs, ar vi­
— Kaip čia išeina?
dutinio stiprumo, ar, jei nori, pasižymintys protu arba
— Štai kaip,— tariau.— Man atrodo, mes nepaste­
kūno jėga, arba gausumu, arba turtais, arba kitais
bėjome, kad jau seniai tam tikra prasme kalbame apie
dalykais. Todėl pagrįstai galėtume sakyti, kad ši darna
ir yra nuosaikumas, kitaip sakant, geresniosios ir blo- teisingumą!
— Per ilga tavo įžanga. Aš nekantrauju išgirsti apie
b gesniosios dalių natūrali dermė tuo atžvilgiu, kuri iš
teisingumą.
433 X. — Na, tai klausyk,— tariau,— ar aš teisingai kal­ — A r tau neatrodo, k a d ir teisingumas kovoja su e
bėsiu. Kai kūrėme valstybę, jau iš pat pradžių nusta­ jais dėl valstybės tobulumo?
tėme vieną pareigą. O toji pareiga ir yra teisingumas — Be abejo.
arba kokia nors jo atmaina. Jei prisimeni, mes nusta­ — Pagalvok dar štai apie k ą — n e ž i n a u , ar sutiksi
tėme ir daug kartų kartojome, kad kiekvienas pilietis su manimi: juk valstybės valdovams tu patikėsi ir tei­
privalo dirbti kurį nors vieną visuomenei reikalingą sėjavimą?
darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka. — Žinoma.
— įš tikrųjų taip sakėme. — Spręsdami bylas, jie turbūt labiausiai žiūrės, kad
— O kad dirbti savo darbą ir nesikišti į kitus kaip niekas negrobtų svetimo turto ir neprarastų savojo.
b tik ir yra teisingumas, tai mes iš daug ko esame girdėję — Kaip tik šito žiūrės.
ir net patys esame tai sakę. — Nes tai teisinga?
— Esame sakę. — Teisinga.
— Taigi, mano mielas, kiekvienam dirbti savo dar­ — Taigi ir šitas pavyzdys rodo, jog yra teisinga, \
bą, matyt, ir bus teisingumas. Ar žinai, iš ko aš taip kad kiekvienas valdytų,savo J u r t ą ir dirbtų savo darbą. l_434
sprendžiu? — įš tikrųjų taip.
— Na, o ar sutiksi su manim štai dėl ko: jei dai­
"-— Nežinau,— atsakė Glaukonas.— Pasakyk.
lidė pradės dirbti batsiuvio darbą, o batsiuvys — dai­
— Man atrodo,— tariau,— kad tai, kas liko, apta­ lidės, susikeitę darbo įrankiais ir verslais, arba jeigu
rus tris mūsų valstybės ypatybes — nuosaikumą, narsu­ tas pats žmogus ims dirbti abu darbus ir amatininkai
mą ir išmintingumą,— suteikia joms galimybę atsirasti susikeis vietomis, ar tu manai, kad valstybei dėl to
c ir išlikti. Bet juk sakėme, kad tai, kas liks, suradus bus didelis nuostolis?
šias tris ypatybes, ir bus teisingumas. — Nelabai,— atsakė Glaukonas.
— Be abejo. — Bet jeigu koks amatininkas arba kas nors kitas,
— Bet jeigu reikėtų nuspręsti, kuri iš šių ypatybių iš prigimties verslininkas, iškils savo turtų, įvairių ry-
valstybę labiausiai daro tobulą, būtų sunku pasakyti, šių. jėgos ar kitų panašių dalykų dėka ir užsimanys
ar tai bus valdančiųjų ir pavaldinių nuomonių sutapi­ pereiti į karių luomą arba jeigu kuris nors iš karių
mas, ar įstatymus atitinkanti karių nuomonė apie tai, bandys patekti į luomą tų, kurie svarsto valstybės rei­
kas pavojinga, o kas — ne, ir jos išsaugojimas, ar val­ kalus ar budi jos sargyboje, būdamas to nevertas, ar­
dovų protingumas ir budrumas, o gal toji ypatybė, ba jeigu šie susikeis įrankiais ir užsiėmimais arba
d kuri yra būdinga ir vaikams, ir moterims, ir vergams, jeigu tas pats žmogus mėgins vienas dirbti visus šiuos
ir laisviems žmonėms, ir amatininkams, ir valdantie­ darbus, tai, manau, ir tu sutiksi, kad šitoks susikeiti-
siems, ir pavaldiniams,— tai, kad kiekvienas dirba sa­ mas ir kišimasis ne į savo reikalus bus pražūtingas
vo darbą, nesigriebdamas jokių pašalinių darbų. valstybei.
— Būtų sunku šitai nuspręsti,— pritarė Glaukonas. — Be abejo.
— Taigi, kaip matyti, sprendžiant valstybės tobu­ — Taigi tų trijų luomų kišimasis į svetimus rei­
lumo klausimą, kiekvieno piliečio sugebėjimas dirbti kalus ir perėjimas iš vieno luomo į kitą labai žalingas
savo darbą varžosi su nuosaikumu, narsumu ir išmin­ valstybei — šitai galėtume pavadinti didžiausiu nusi­
timi. kaltimu, c
J52 — Atrodo. — Teisybė. - 153
 — O didžiausio nusikaltimo savo valstybei ar ne­ — Panašus,— sutiko Glaukonas.
pavadinsi neteisingumu? — Mes pripažinome teisinga tokią valstybę, kurioje
,— Kaipgi nepavadinsi? trys skirtingos prigimties luomai kiekvienas dirba sa­
i s:"' XI. — Tai štai kas yra neteisingumas. Ir dar kartą vo darbą, o nuosaikia, narsia ir išmintinga valstybę va­
""Tpakartokime: priešingai negu pastarasis, teisingumas dinome dėl šių luomų atstovų savybių ir polinkių.
yra visųv trijų luomų — verslininkų, padėjėjų ir sargy­ ~— Teisybė.
binių — atsidavimas savo darbui, kaMėekv-ie"nas atlie­ — Taigi, mano mielas, lygiai taip pat vertinsime ir
ka tai, kas jam būdinga. Šitai ir valstybę padaro paskirą žmogų: jo sieloje surasime tas pačias rūšis,
teisingą. kaip ir valstybėje, ir dėl tokios pačios jų būsenos c

d — Man atrodo, kad kitaip ir negali būti,— pasakė (jtaOr|) bus teisinga žymėti jas tais pačiais pavadinimais.
Glaukonas. — Suprantama.
— Kol kas dar šito griežtai netvirtinkime,— ta­ — Štai, mano mielas,— pasakiau,— mums iškilo vi­
riau,— bet jeigu ši idėja tiks ir kiekvienam paskiram sai nesunkus klausimas: ar siela turi tas pačias tris
žmogui ir pasitvirtins, kad ir jame pasireiškia teisingu­ savybių rūšis, ar ne.
mas, tada jau sutiksime, nes ko gi dar abejoti? O jei — Man neatrodo, kad tai būtų lengvas klausimas.
ne, tada turėsime aiškintis kitaip. Bet dabar užbaikime Matyt, Sokratai, priežodis teisingai sako: „Gražūs da­
šį svarstymą taip, kaip esame numatę: kadangi jau lykai yra sunkūs".
išsiaiškinome, kuo pasireiškia teisingumas, stebėdami — Tikriausiai. Ir žinok, Glaukonai, kad aš manau, d
e didelį objektą, mums bus lengviau pastebėti jį paski­ jog tomis priemonėmis, kuriomis iki šiol naudojomės
rame žmoguje. Mes nutarėme, kad tas didelis objek­ svarstydami, mes pakankamai tiksliai neaprėpsime šio
tas bus valstybė, ir sukūrėme ją kuo tobuliausią, ge­ dalyko — kelias i jį daug ilgesnis ir sudėtingesnis.
rai žinodami, kad tokiai valstybei tikrai bus būdingas Vis dėlto jis yra vertas mūsų ligšiolinių svarstymų ir
teisingumas. Tai, ką ten suradome, perkelkime į pa­ tyrinėjimų.
skirą žmogų. Jeigu sutaps — puiku, o jeigu paskirame — Argi to neužtenka? Aš tuo pasitenkinčiau.
žmoguje surasime kažką kita, mes patikrinsime tai, — Aš tuo labiau,— pasakiau.
vėl grįžę prie valstybės. Galbūt, šitaip sugretindami, — Tad nenusimink ir imk aiškinti toliau.
435 tarsi trindami vienas i kitą du medžio gabalus, pri­ — Argi mums nebūtina sutikti,— tariau,— kad kiek- e
versime įsižiebti teisingumą ir, kai jis nušvis, sustip­ vienam iš mūsų būdingos tos pačios dorovinių savybių
rinsime jį mumyse pačiuose. rūšys ir tie patys įpročiai, kaip ir valstybei? J u k jie į
— Teisingas tavo kelias,— tarė Glaukonas.— Rei­ valstybę yra patekę iš mūsų. Būtų juokinga manyti,
kia taip ir daryti. jog aršumas kai kurioms valstybėms būdingas ne to­
— J e i apie du daiktus — vieną didesnį, kitą mažes­ dėl, kad tokie ten yra paskiri žmonės: tuo pasižymi
nį — sakome, kad tai yra tas pats daiktas, tai ar jie Trakijos 7 , Skitijos 8 ir beveik visų šiaurinių žemių 435

nėra panašūs tuo, dėl ko mes juos vadiname tuo pa­ gyventojai; proto smalsumas labiau būdingas mūsų
čiu daiktu? O gal jie nepanašūs? kraštams, o godumas — finikiečiams ir egiptiečiams.
— Panašūs. — Teisybė,— sutiko Glaukonas.
b — Taigi ir teisingas žmogus pačios teisingumo idė­ — Ir visai nesunku įsitikinti, kad iš tikrųjų taip
jos atžvilgiu nė kiek nesiskirs nuo teisingos valstybės, yra. ^
354 bet, priešingai, bus į ją panašus. — Nesunku. .^ ^' 155
 : XII. — Sunku išsiaiškinti štai ką: ar mūsų veiks­
tis pasislinks į kairę ar į dešinę, į priekį ar atgal,
mus sukelia tas patį s r f ^ ^ e , ' ar, kadangi jų yra trys,
tada jau jokiu būdu nepasakysi, kad jis stovi.
kiekviena^ iš jų sukelią, tik taip. tikrą veiksmą — pažįs­
— Teisingai.
tame yien(5S iš mūsų l savyl>rų w dėka, aršumą sąlygoja
— Todėl tokios kalbos mūsų nesutrikdys ir neįti­
kitas,i trečia* verčia mus siekti malonumų, kuriuos teikia
kins, k a d koks nors daiktas, likdamas pačiu savimi, 437
b valgymas, giminės pratęsimas ir kiti panašūs dalykai.
O gal visais šiais atvejais mūsų veiksmus sukelia visa staiga ims daryti ar patirs ką nors, kas būtų priešinga
siela? Štai ką sunku deramai išsiaiškinti. jo tapatybei ar nukreipta prieš ją.
— Bent jau manęs tai tikrai neįtikins.
— Ir man taip atrodo.
— Tačiau, kad nereikėtų nagrinėti tokių gluminan­
— Pamėginsime nustatyti, ar šios savybės tapačios,,
čių tvirtinimų ir ilgai įrodinėti jų klaidingumo, suti­
ar skirtingos.
kime, jog taip yra, ir eikime toliau, susitarę, kad jeigu
— Kokiu būdu?
vėliau tie dalykai pasirodys esą klaidingi, tai atkris
i — Aišku, jog tai, kas tapatu, nesiekia tuo pačiu
ir.visos iš šio teiginio padarytos išvados.
iį metu daryti arba patirti tai, kas priešinga jo tapaty-
— Taip ir padarykime,— tarė Glaukonas.
*bei ir yra nukreipta prieš ją. Todėl, jeigu pastebėsime
XIII. — Ar linktelėti pritariant ir papurtyti galvą b
c tokį reiškinį, tai žinosime, kad čia yra ne tas pats
neigiant, siekti ko nors ir tai atmesti, traukti prie sa­
dalykas, o daug dalykų.
vęs ir atstumti ir kiti panašūs dalykai nėra vienas ki­
— Tegul bus taip.
tam priešingi veiksmai ar būsenos?
— Dabar klausyk, ką aš pasakysiu.
— Žinoma, priešingi.
— Sakyk.
— Na, o jausti alkį, troškulį ir apskritai trokšti,
— Ar gali tas pats daiktas tuo pačiu metu ir tuo
norėti, geisti — ar visų tų dalykų mes nepriskirsime
pačiu atžvilgiu judėti ir stovėti?
toms rūšims, apie kurias ką tik kalbėjome? Argi siela
— Jokiu būdu.
to, kuris geidžia, nesiekia, to, ko geidžia, arba netrau­
— Sutarkime dar tiksliau, kad vėliau neiškiltų ne­
kia prie savęs to, ką nori turėti? Arba štai: argi, no- c
susipratimų. Jei apie žmogų, kuris stovi, bet judina
rėdama ką nors turėti, ji nepritaria pati sau galvos
rankas ir galvą, kas nors sakytų, kad jis ir stovi, ir
linktelėjimu, tarsi jos kas klaustų, ir nesiekia paten­
d kartu juda, mes, aš manau, nesutiktume — šiuo atveju
kinti savo noro ?
reikėtų sakyti, kad viena jo dalis juda, o kita nejuda. s*

Ar ne taip? — Taip.
— Taip. — Na, o nenorėti, netrokšti, negeisti — ar tai ne
— O jeigu tas, kuris taip sako, būtų dar sąmojin- tas pat, kaip ir atstumti, vyti šalin? Ar tai ne priešingi
gesnis ir imtų tvirtinti, kad vilkelis kartu ir sukasi, ir aniems dalykai?
stovi, nes j o smaigalys remiasi į tą pačią vietą, ir kad — Be abejo. d
yra daugiau daiktų, kurie sukasi, likdami toje pačioje — Turime sutikti ir su tuo, kad yra tam tikra troš­
vietoje, mes atmestume jo tvirtinimą, nes šiais atve­ kimų rūšis; stipriausi iš jų — alkis ir troškulys.
jais daiktai juda ir stovi ne tuo pačiu atžvilgiu, ir — Sutiksime.
e sakytume, kad jie turi tiesumą ir apskritumą: tiesio­ — Alkis yra noras valgyti, o troškulys — noras
sios krypties atžvilgiu jie stovi, niekur nenukrypdami,
gerti.
j,56 o ratu sukasi. Bet jeigu, daiktui sukantis, tiesioji kryp­
— Taip. 157
 — Ar troškulys yra žmogaus noras ne tik to, ką — Panašiai daug yra daug tik palyginti su mažai,
nurodėme, bet dar ir ko nors kito? Kitaip sakant, ar dvigubai — palyginti su puse ir taip toliau: sunkesnis
troškulys yra noras gerti būtinai karštą arba šaltą gė­ yra sunkesnis, palyginti su lengvesniu, greitesnis — su
rimą, gerti daug arba mažai — žodžiu, gerti tam tik­ lėtesniu, karštas su šaltu, taip pat ir visa kita.
rą gėrimą? Jeigu žmogui karšta, ar prie troškulio — Suprantama.
neprisidės ir noras ko nors šalto, o jeigu šalta — tai — Na, o mūsų žinios? A r ir čia nėra panašiai? Pa­
karšto? Jei troškulys labai stiprus, norima daug gerti, žinimas pats savaime yra susijęs su pačiu pažįstamu
jei silpnas — mažai. Tačiau pats troškulys visada bus dalyku, nesvarbu, kokį dalyką imsime: jis yra toks
ne troškimas ko nors kito, bet tik natūralus noras todėl, kad susijęs su tam tikru dalyku. Juk, pavyzdžiui,
gerti, o alkis — natūralus noras valgyti. kai išmoko statyti namus, ši pažinimo sritis išsiskyrė
— Tai tiesa,— tarė Glaukonas.— Kiekvienas troški­ iš kitų, todėl buvo pavadinta namų statybos menu.
mas pats savaime yra troškimas to, kas kiekvienu konk­
— Ir kas iš to?
rečiu atveju atitinka jo prigimtį, tuo tarpu vienokios
— Vadinasi, jis taip buvo pavadintas dėl to, kad
ar kitokios kokybės troškimas jau yra šalutinis dalykas.
skyrėsi nuo visų kitų pažinimo rūšių?
— Bet nesiduokime išmušami iš vėžių,'— tariau,— jei
kas sakys, kad niekas nenori tiesiog gerti, bet būtinai — Taip.
tam tikro gėrimo, nori ne tiesiog valgyti, bet būtinai — Kokių ypatybių turi pažįstamas dalykas, toks tam­
tam tikro maisto,— juk visi trokšta to, kas gera. Taigi, pa ir pats pažinimas. Tas pat būdinga ir kitoms paži­
jei troškulys yra troškimas, tai tik tam tikro gėrimo nimo rūšims bei menams.
arba ko nors kito, į ką nukreiptas troškimas. Tą patį — įš tikrųjų taip.
galima pasakyti ir apie visus kitus troškimus. XIV. — Jeigu dabar jau supratai,— tariau,— tai
— Toks prieštaravimas turi šiokį tokį pagrindą,— matai, ką aš norėjau pasakyti: patys savaime daiktai
pasakė Glaukonas. santykiauja tik su pačiais savimi, o siejami su kitais
— Bet tai liečia tik tuos dalykus, kurie su kuo daiktais, jie įgyja tų daiktų savybes. Aš nesakau, kad
nors siejami: jie turi tokias savybes todėl, kad tai, jie tampa tokie patys, kaip ir tie dalykai, su kuriais
su kuo jie siejami, taip pat turi tokias savybes, o pa­ jie siejami,— pavyzdžiui, kad žinios apie sveikatą ar
tys savaime jie siejasi tik patys su savimi. ligas yra sveikos ar ligotos, o gėrio ar blogio pažini­
— Nesuprantu. mas yra geras ar blogas. Pažinimas ir pažįstamas daly­
— Nejaugi nesupranti, kad didesnis daiktas yra di­ kas nėra tas pat, pažinimas siejasi su jo savybėmis —
desnis tik už ką nors? šiuo atveju su sveikata ar ligotumu; ši savybė ir api­
— Žinoma. brėžia jį. Todėl tokį pažinimą vadiname ne tiesiog
— Ar tik ne už tą, kuris mažesnis? pažinimu, bet gydymo menu — pagal jo šalutinę savybę.
— Taip.
— Supratau,— tarė Glaukonas.—Man atrodo, kad
— O daug didesnis tik už daug mažesnį?
taip ir yra.
— Taip.
— O ar troškulio nelaikai vienu iš tų dalykų, ku­
— O anksčiau buvęs didesnis — tik už anksčiau bu­
rie tuo, kas jie yra, siejasi su kuo nors kitu? J u k troš­
vusį mažesnį, būsiantis didesnis — tik už būsiantį ma­
kulys yra ko nors troškimas.
žesnį?
— Be abejo. — Gėrimo.
 — Su tam tikru gėrimu siejasi tam tikras troškulys, tiems geismams, pavadintume neprotingu ir geidžian-
o pats savaime troškulys nėra noras gerti daug ar ma­ čiuoju (TO E.TUUU^T}TIK6V) — jis yra visokių malonumų
žai, skanaus ar neskanaus gėrimo — žodžiu, jis nesie­ ir pasitenkinimo bičiulis.
jamas su kokia nors ypatybe: pats savaime troškulys — Visai teisinga šitaip tvirtinti. e

yra natūraliai susijęs tik su gėrimu apskritai. — Taigi,—tariau,— nustatėme, jog mumyse yra du
— Visiškai teisingai. pradai. O ar sielos aršumas, dėl kurio mes ir būname
— Todėl ištroškusio žmogaus, kiek jis yra ištroškęs, pikti, yra trečiasis pradas, ar priskirsime jį vienam iš
siela nenori nieko kita, kaip tik gerti; to ji siekia, Į tų dviejų pradų, kuriam jis savo prigimtimi yra ar­
tai veržiasi. timesnis?
— Aišku. — Turbūt priskirsime jį prie neprotingojo prado.
— O jeigu, nors ji yra ištroškusi, kažkas vis dėlto — Kartą girdėjau pasakojant, ir aš tuo tikiu, kad
ją sulaiko, vadinasi, joje glūdi kažkas skirtinga nuo Leontijas, Aglajono sūnus, grįždamas iš Pirėjo keliu,
geidžiančiojo prado, skatinančio ją gerti tarsi žvėrį. einančiu palei šiaurinę sieną iš išorinės pusės, toje J
J u k mes tvirtiname, kad tas pats daiktas tuo pačiu vietoje, kur buvo vykdomos mirties bausmės, pašte- 5
metu negali daryti priešingų dalykų toje pačioje savo bėjo gulinčius lavonus. Jis norėjo pasižiūrėti į juos,
dalyje ir tuo pačiu atžvilgiu. bet kartu jautė pasibjaurėjimą ir nusisuko. Kuri laiką 440

— Žinoma, ne. jis kovojo su savimi, užsidengė galvą, bet troškimas

— Lygiai taip pat apie lankininką, aš manau, ne­ pamatyti nugalėjo — plačiai atmerkęs akis, jis pribėgo
galima sakyti, kad jo rankos tuo pat metu ir traukia prie lavonų, šaukdamas: „Šekit, žiūrėkit, nelaimingo­
lanką į save, ir stumia jį nuo savęs. Reikia sakyti taip: sios, sotinkintės tuo puikiu reginiu!"
„Viena ranka stumia nuo savęs, kita traukia Į save". — Ir aš pats apie tai girdėjau,— pasakė Glaukonas.
— įš tikrųjų taip yra,— pritarė Glaukonas. — Šis pasakojimas rodo, kad kartais Įniršis kovoja
— A r nebūna kartais, kad žmogus jaučia troškulį, su geismais, vadinasi, skiriasi nuo jų.
bet atsisako gerti?
— įš tikrųjų.
— Taip būna dažnai ir daug kam.
XV. — J u k ir šiaip dažnai matome,— tariau,— kaip
— Ką galima pasakyti apie tokius žmones? Turbūt
geismai įveikia žmogų prieš proto nusistatymą: jis
tai, kad jų sieloje glūdi pradas, kuris liepia gerti, ir
plūsta save, niršta ant tų jame įsikūrusių prievartau­
kitas pradas, kuris draudžia gerti, ir šis pastarasis
tojų; kovojant tiems*dviem pradams, pyktis tampa pro­
nugali tą, kuris liepia.
to sąjungininku. Bet kad pyktis eitų išvien su troški­
— Ir man taip atrodo.
mais prieš protą, kai šis draudžia, to, manau, nesi pa­
— Šis draudžiantis pradas, jeigu jis atsiranda, at­
stebėjęs nei savyje, nei kituose.
siranda dėl sugebėjimo samprotauti, o tai, kas verčia
ir traukia,— dėl kentėjimų ir ligų. Ar ne taip? — Prisiekiu Dzeusu, niekada nesu pastebėjęs.
— Atrodo, kad taip. — Kai žmogus jaučiasi pasielgęs neteisingai, tada, c
— Taigi,— tariau,— mes pagrįstai galime sakyti, jog kuo jis kilnesnis, tuo mažiau sugeba pykti, jei nu­
tai yra du skirtingi pradai: vieną iš jų, kurio dėka skriaustasis pasmerkia jį kęsti badą, šaltį ir kitas pa­
žmogus sugeba samprotauti, galėtume pavadinti protin­ našias kančias, nes mano, jog tasai elgiasi teisingai, ir,
guoju sielos pradu (TO ?iOYicmx6v), o kitą, kurio dėka kaip jau sakiau, jo pyktis atsisako prieš ji sukilti.
žmogus myli, jaučia alkį ir troškulį ir pasiduoda ki­ — Teisybė. 161
H Platonas
 — O jeigu žmogus jaučiasi nuskriaustas, jis virte :>M ui Homeras aiškiai pavaizdavo, kaip vienas iš dvie­
verda, pyksta ir tampa sąjungininku to, kas jam atro- ili skirtingų pradų priekaištauja kitam — pradas, suvo- c
d do teisinga,— dėl to jis yra pasirengęs iškęsti badą, I i,uitis, kas geriau, o kas blogiau, bara neprotingą
šaltį ir kitas panašias kančias, kad tik nugalėtų; jis • ii s t ringą j į pradą.
neatsižada savo kilnių siekių — arba pasiekti savo, - Tu labai teisingai kalbi.
arba numirti,— nebent jį nuramintų protas, panašiai XVI. — Vargais negalais išsiaiškinome, kad vals-
kaip piemuo pašaukęs nutildo šunį. i y bėję ir kiekvieno paskiro žmogaus sieloje yra tie
— Tavo palyginimas labai vykęs,— pagyrė Glauko- patys pradai ir jų yra tiek pat.
nas.— J u k mūsų valstybėje sargybiniai turi būti tarsi — Tai tiesa.
sarginiai šunys, o valdovai — tarsi piemenys. — Vadinasi, jeigu valstybė yra išmintinga, tai būti­
— Puikiai supratai mano mintį,— tariau.— Bet at­ nai turi būti išmintingas ir paskiras žmogus, ir tuo
kreipk dėmesį dar štai į ką. pačiu atžvilgiu.
e — I ką? — Be abejo.
— Kad dėl įniršio išėjo priešingai, negu mums iš — Kur ir kaip pasireiškia paskiro žmogaus narsu- d
pradžių atrodė. Anksčiau mes jį siejome su geidžian- inas, ten pat ir lygiai taip pat bus narsi ir valstybė. Ir
čiuoju pradu, o dabar j a u manome visai kitaip, nes visos kitos dorybės yra vienodai būdingos abiem — ir
kai žmogaus sieloje vyksta kova, įniršis eina išvien su paskiram žmogui, ir valstybei.
protu. — Būtina, kad taip būtų.
— Teisingai. — Aš manau, Glaukonai, kad mes pripažinsime ir
— Tai ar jis skiriasi nuo protingojo prado, ar yra lai, jog paskiro žmogaus teisingumas pasireiškia ly­
tik tam tikra jo rūšis, ir sielai būdingos tik dvi rūšys giai taip pat, kaip ir valstybės.
pradų: protingasis ir geidžiantysis? O gal panašiai kaip — Šitai taip pat būtina.
442 valstybėje yra trys luomai—verslininkų, sargybinių — Bet turbūt dar neužmiršome, kad valstybė yra
leisinga tada, kai kiekvienas iš trijų luomų dirba savo
ir sprendžiančiųjų,— taip ir sieloje yra trečiasis pra­
darbą.
d a s — aistringasis (flnuoeiSric). Jei jo nesugadina blo­
— Atrodo, kad neužmiršome.
gas auklėjimas, jis būna protingojo prado padėjėjas.
— Todėl reikia įsiminti, kad ir kiekvienas iš mūsų
— Tikrai įniršis yra trečiasis pradas.
bus teisingas ir atliks savo darbą tada, kai kiekvienas e
— Taip, jeigu paaiškės, kad jis skiriasi nuo protin­
įš mumyse esančių pradų atliks savąjį.
gojo prado.
— Tuo visai nesunku įsitikinti. Tai galima pastebėti — Šitai reikia gerai įsiminti,— patvirtino Glauko-
jau vaikuose: iš pat kūdikystės jie nuolat pyksta, bet n<ts.
b proto, man rodos, daugelis iš jų visai neturi, o daugu­ -— Taigi protui pritinka valdyti, nes jis yra išmin-
ma įgauna jo tik labai vėlai. liugas ir rūpinasi visa siela, o įniršis turi paklusti jam
— Prisiekiu Dzeusu, tu čia gerai pasakei. Ir gyvu­ u būti jo padėjėjas.
lius stebint galima įsitikinti, kad tikrai y r a taip, kaip Žinoma.
tu sakai. Be to, šitai liudija ir Homero eilutės, kurias
Ir, kaip jau sakėme, dailiųjų menų ir gimnasti­
jau anksčiau citavome: 442
kos derinys padės pasiekti šių pradų harmoniją—
Trenkė sau kumščiu todėl į krūtinę ir pratarė šitaip: |iioi,i jis padarys veržlesnį ir maitins ji gražiomis kai- jes
162 „Reikia ištverti, širdie!" 9
bomis ir pamokymais, o įniršį susilpnins, sušvelnins
— Jeigu mūsų sieloje dar yra kokia nors abejonė, e
žodžiais ir nuramins harmonija ir ritmu.
— Tikra teisybė. ,iu>s galime visiškai ją išsklaidyti, pateikdami pavyz­
— Abu šie pradai, šitaip išauklėti, išlavinti ir ge­ džių iš kasdienio gyveninio.
rai suvokę savo paskirtį, valdys geidžiantį] į, kuris — Kokių?
sudaro didžiausią sielos dalį ir iš prigimties yra ne­ — Jeigu mums reikėtų susitarti dėl mūsų valstybės
pasotinamas turtų. Reikia žiūrėti, kad, persisotinęs va­ ir paskiro žmogaus, panašaus į ją savo prigimtimi ir
dinamaisiais kūno malonumais ir sustiprėjęs, jisai ne­ panašiai išauklėto, galėtume pateikti štai tokį pavyz­
atsisakytų atlikti savo paskirtį ir neužsimanytų pavergti dį: ar galima manyti, kad toks žmogus pasisavintų jam
ir valdyti tai, kas jam svetima, ir nesugriautų visų pra­ patikėtą auksą ar sidabrą? Kas, tavo nuomone, pagal­
dų veiklos. iotų, kad toks žmogus labiau galėtų tai padaryti negu 443
— Be abejo. tas, kuris ne toks, kaip jis?
— A b u pradai,— tariau,— puikiai saugotų ir sielą, — Niekas.
ir kūną nuo išorės priešų: vienas iš jų — patarimais, — Argi toks žmogus būtų tinkamas šventvagys­
o kitas — gindamas ginklu; jis paklus valdančiajam tėms, vagystėms, išdavystėms — tiek draugų, tiek
pradui ir narsiai vykdys jo nutarimus. valstybės?
— Taip. — Aišku, netinkamas.
— Aš manau, kiekvieną paskirą žmogų vadinsime — Argi jis galėtų sulaužyti priesaikas ar kokius
tiek narsiu, kiek j o įniršis ir skausme, ir malonumuose kitokius susitarimus?
laikosi proto nurodymų dėl to, kas pavojinga, o kas ne. — Negalėtų.
— Teisingai. — Argi tokiam žmogui pritiktų svetimauti, nesi­
— O išmintingu — tik dėl tos mažos dalies, kuri rūpinti tėvais, negerbti dievų? Kam nori, tik ne jam!
kiekviename viešpatauja ir duoda tuos nurodymus, — Tik jau ne jam,—- pritarė Glaukonas.
nes ji žino, kas naudinga ir kiekvienam paskiram pra­ — O viso to priežastis y r a ta, kad kiekvienas jame b
dui, ir šių trijų pradų visumai. esantis pradas atlieka savo darbą valdymo ir paklu­
— Be abejo. simo atžvilgiu, ar ne?
— Na, o nuosaikiu jį pavadinsime dėl tų pradų — Taip, priežastis kaip tik ta.
draugystės ir santarvės, kai ir valdantysis, ir abu jam — Taigi, ar dar gali abejoti, kad teisingumas yra
paklūstantys pradai sutaria, jog protingasis pradas turi ne kas nors kita, o toji jėga, kuri ir žmones, ir valstybes
valdyti ir negalima prieš jį sukilti. Ar ne? padaro kaip tik tokius, o ne kitokius?
— Tai ir yra ir valstybės, ir paskiro žmogaus nuo­ — Prisiekiu Dzeusu, neabejoju.
saikumas. XVII. — Taigi visiškai išsipildė mūsų sapnas — tai,
—• Bet j u k kaip tik dėl to ir kaip tik tokiu būdu, ka mes tik numanėme: kai tik pradėjome kurti vals-
kaip jau ne kartą sakėme, žmogus bus ir teisingas. lybę, iškart, kažkokio dievo vedami, suradome teisin- c
— Be abejo. gumo pradą ir pavyzdi.
— Na, ar dar liko bent mažiausias įtarimas, kad tei­ — Tikrai išsipildė.
singumas gali pasirodyti esąs kažkas kita, o ne tai, — Vadinasi, Glaukonai, mūsų tvirtinimas, kad tam,
ką mes pripažinome esant valstybės teisingumu? kuris pagal prigimtinius sugebėjimus tinka būti batsiu­
— Man atrodo, ne,— atsakė Glaukonas. viu, yra teisinga siūti batus ir neužsiimti niekuo kitu,
o tas, kuris tinka būti dailide, tegul dailidžiauja ir ki- 155
 dalių sumišimas ir klaidžiojimas, nesivaldymas, bailu­
ti amatininkai tegul dirba tik savo darbą, buvo tam mas, nemokšiškumas — žodžiu, visokiausias blogis.
tikras teisingumo atvaizdas, todėl jis ir padėjo mums. — Tai vis viena ir tas pat. c
— Atrodo, kad taip. — Dabar jau aišku,— tariau,— kokie poelgiai yra
— Teisingumas iš tikrųjų yra kažkas panašaus, tik
leisingi, o kokie neteisingi, nes žinome, kas yra tei­
ne žmogaus išorinių veiksmų, o vidinio poveikio sau
singumas ir kas — neteisingumas.
pačiam ir savo sugebėjimams prasme. Toks žmogus
— Argi žinome?
nė vienam iš jo sieloje glūdinčių pradų neleis atlikti
— Teisingumas ir neteisingumas niekuo nesiskiria
svetimo darbo ar kištis Į kito sritį — priešingai, jis
nuo sveikų ir ligas sukeliančių pradų, tik šie glūdi
įves savo viduje tikrą tvarką, sudrausmins ir valdys
kūne, o anie — sieloje.
save, bus pats sau draugas; jis suderins tris savo sie­
— Kokiu būdu?
los pradus kaip tris pagrindinius dermės tonus — aukš­
čiausiąjį, žemiausiąjį ir vidurinį — ir visus galimus — Sveikas pradas sąlygoja sveikatą, o ligas suke­
tarpinius tonus; visa tai jis susies ir iš daugialypio liantis — ligą.
save padarys vieningą, nuosaikų ir harmoningą. To­ — Taip.
kie yra ir jo veiksmai, nesvarbu, ar jie susiję su turto — Panašiai teisingi veiksmai skatina teisingumą, o d
įsigijimu, ar su kūno priežiūra, ar su valstybės reika­ neteisingi — neteisingumą.
lų sprendimu, ar su asmeniniais sandėriais. Visur jis — Be abejo.
laiko ir vadina teisinga ir gražia tokią veiklą, kuri — Suteikti sveikatą — tai sukurti tokius santykius
padeda sukurti ir išsaugoti šitokią sielos būseną, o iš­ tarp kūno pradų, kai valdo tas, kuriam pagal prigimtį
mintimi— mokėjimą vadovauti tokiai veiklai; netei­ dera valdyti, o sukelti ligą — tai sudaryti tokius santy­
singa jis laiko tokią veiklą, kuri pažeidžia šią būseną, kius, kai valdoma arba paklūstama priešingai prigimčiai.
o nemokšiškumu — nuomonę, kuri jai vadovauja. — Teisingai.
— Tu, Sokratai, visai teisus. — Vadinasi, ir įdiegti sielai teisingumą — tai nu­
— Tai štai,— pasakiau.— Jeigu mes tvirtintume, kad statyti prigimtimi paremtus pradų pavaldumo santy­
apibūdinome teisingą žmogų ir teisingą valstybę bei kius, o įdiegti neteisingumą — tai nustatyti vieno kurio
vieno ir kito iš jų teisingumą, negalėtum pasakyti, jog prado viešpatavimą kitiems arba vieno prado paklus­
labai klystame. numą kitam priešingai prigimčiai.
— Prisiekiu Dzeusu, negalėtum. — Tikra teisybė.
— Tai patvirtinsime šitai? — Taigi dorybė, atrodo, yra tam tikra sveikata,
— Patvirtinsime. grožis ir sielos palaima, o nedorybė — liga, bjaurumas e
XVIII. — Apie tai pakaks,— tariau.— Dabar, ma­ ir silpnumas.
nau, reikia aptarti neteisingumą. — įš tikrųjų taip.
— Teisingai. — Ar geri įpročiai neskatina dorybės, o blogi —
— Ar tai nebus šių trijų pradų nesantaika, truk­ nedorybės?
dymas vienas kitam, kišimasis į svetimus reikalus, vie­ — Neišvengiamai.
no kurio prado sukilimas prieš visą sielą, siekiant XIX. •— Atrodo, mums dar liko išsiaiškinti, ar nau­
445
viešpatauti joje, nors jo prigimtis tokia,- kad jam de­ dinga teisingai elgtis, turėti gerų įpročių ir būti teisin-
ra vergauti viešpataujančiam pradui? Aš manau, šitai gam, nesvarbu, ar kas mato tai, ar ne, ir daryti nusi­
ir tvirtinsime apie neteisingumą; jis yra įvairių sielos kaltimus, būti neteisingam, nors ir negrėstų bausmė. 157
 — Bet, Sokratai, man atrodo, kad dabar būtų juo­
kinga šitai aiškintis: jeigu, pažeidus kūno prigimtį,
gyvenimas žmogui pasidaro nepakenčiamas, net jei jis
iki soties turėtų visokiausių valgių, gėrimų, tuitų ir
neribotą valdžią, tai koks bus jo gyvenimas, jeigu su­
darkyta ir pažeista prigimtis to, kuo mes gyvename,
jeigu žmogus daro ką tik panori, išskyrus tai, kas ga­
lėtų padėti jam išsivaduoti iš nedorybės ir neteisingu­
mo ir įgyti teisingumą ir dorybę? J u k mes gerai išsi­
aiškinome, kas yra ir viena, ir kita.
— įš tikrųjų šitai būtų juokinga. Bet vis dėlto, ka­
dangi mes jau pasiekėme tokį tašką, iš kurio aiškiau­
siai matyti, jog yra kaip tik taip, negalime trauktis.
— Prisiekiu Dzeusu, trauktis — blogiau už viską.
— Na, tai eikš šen, — tariau, — pažiūrėk, kiek yra
nedorybės rūšių, — tai verta pamatyti.
— Ateinu, o tu tęsk.
— įš tikrųjų, žiūrint iš čia tarsi iš stebėjimo bokš­
to, į kurį užkopėme svarstydami, man atrodo, kad yra
tik viena dorybės rūšis, o nedorybės rūšių — nesuskai­
čiuojama daugybė; keturias iš jų verta paminėti.
— Apie ka tu kalbi? — paklausė Glaukonas.
— Kiek yra valstybės santvarkos rūšių, tiek, atro­
do, yra ir sielos rūšių.
— O kiek jų yra?
— Penkios valstybės santvarkos rūšys,— atsa­
kiau, — ir penkios sielos rūšys.
— Sakyk, kokios?
— Viena iš santvarkos rūšių yra ta, kurią ka tik
aptarėme; pavadinti ją galima dvejopai: kai tarp val­
dančiųjų iškyla vienas žmogus, šitai vadinama monar­
chija, o kai valdžią dalijasi keletas — aristokratija.
— Teisybę sakai, — tarė Glaukonas.
— Vis dėlto tai viena rūšis, — pasakiau, — nes ar
bus daug valdovų, ar vienas, jie nepažeis svarbiausių
įstatymų, jeigu remsis tuo auklėjimu ir išsilavinimu,
kurį mes aptarėme.
— Be abejo, nepažeis.
 PENKTOJI KNYGA

L — Šitokią valstybę ir valdymo formą aš vadinu 449

i'isinga ir gera. Tokiu laikau ir ją atitinkantį paskirą
mogų. O jei šitokia valstybė yra teisinga, tai visos
l.ilos yra blogos ir neteisingos. Jos ne tik blogai val-
• lomos, bet ir piliečių sielos jose blogai ugdomos. Jų
\ I.I keturios rūšys.
Kokios? — paklausė Glaukonas '.
Aš jau rengiausi iš eilės išvardyti jas pagal tai, kaip
|os, mano nuomone, pereina viena į kitą, kai Polemar-
• IMS, sėdėjęs kiek tolėliau nuo Adimanto, ištiesė ran- b
I i , sugriebė jį už apsiausto ties petimi, prisitraukė prie
,.i\</s ir pasilenkęs pradėjo kažką sakyti jam į ausį.
Mis išgirdome tik šiuos žodžius: ,,Ką darysime? Ar
I >.iliksime jį ramybėje?"
A d i mantas atsakė jau garsiai:
Jokiu būdu.
Ko jūs neketinate palikti ramybėje? — paklau-
.1,111.

Tavęs, — atsakė Adimantas.

Manęs? Kodėl? c
Mums atrodo, — pasakė jis, — kad tu nenori
iii'inlis ir vogčiomis praleidi ištisą pokalbio dalį —
n IMI i,i svarbią, kad tik tau nereikėtų aiškinti. O gal
n., n I.I t, kad mes užmiršome, kaip tu prabėgomis pasa-
i .i Oil m o l e r ų i r vaikų, jog draugų viskas bus bendra?
Argi aš negerai pasakiau, Adimantai?
i '.erai, bet šitai, kaip ir kitus dalykus, reikia pa-
ii i i n 11. Koks bus tas bendrumas? J u k gali būti viso- jgg
d kių bendrumo rūšių. Taigi nesididziuok ir pasakyk, • n tai pati geriausia išeitis. Todėl aš ir nesiryžau pa- d
apie kokį bendrumą tu kalbi. Mes jau seniai laukiame, liesti šių dalykų, kad pokalbis, mano mielas, neliktų
kad tu pagaliau imsi kalbėti apie vaikų gimdymą, apie vien tik gražiomis svajonėmis.
tai, kaip gimę jie bus auginami, ir apskritai apie tą, — Nebijok! Tavo klausytojai juk ne bukapročiai,
kaip tu sakei, moterų ir vaikų bendrumą. Mat mes jie patiklūs ir geranoriai.
manome, kad valstybės santvarkai turi didžiulę reikš­ — Tu, mielasai, turbūt šitai sakai, norėdamas mane
mę, ar tai gerai tvarkoma, ar blogai. O tu, dar neišaiš­ padrąsinti?
kinęs šio klausimo, jau pradėjai kalbėti apie kitą vals- — Taip, — atsakė Glaukonas.
450 tybės santvarką. Todėl mes ir nutarėme, kaip pats gir­ — O tau išeina visai priešingai. J e i aš pasitikėčiau
dėjai, neleisti tau eiti toliau, kol neišaiškinsi visų šitų savimi ir būčiau tikras, kad žinau, ką sakau, tavo pa­
dalykų, kaip išaiškinai kitus. drąsinimas labai tiktų: juk tas, kuris žino tiesą, pro- e
— Aš irgi esu to nutarimo bendrininkas, — tarė tingiems ir draugiškai nusiteikusiems žmonėms drąsiai
Glaukonas. ir nedvejodamas kalba apie svarbiausius dalykus; bet
— Be abejo. Žinok, Sokratai, kad mes visi taip nu­ kai žmogus abejoja ir ieško, kaip aš dabar, kalbėti
tarėme, — pasakė Trasimachas. baisu ir pavojinga — ne dėl to, kad bijočiau sukelti
II. — Ką jūs darote? — sušukau. — N a ir prikibote klausytojų juoką (tai būtų vaikiška), bet dėl to, kad, 451
prie manęs! Vėl pradedate ilgiausią pokalbį apie vals­ pats nuklydęs nuo tiesos, ir savo draugus suklaidin­
tybės santvarką, tarsi viską pradėtume iš pradžių! Aš čiau dėl tokių dalykų, dėl kurių klysti y r a pavojinga.
jau džiaugiausi, kad baigiau apie ją, maniau, jūs pasi­ Todėl, Glaukonai, aš maldauju Adrastėją 3 , kad neįsi­
tenkinsite tuo, kas buvo pasakyta. J ū s nė neįtariate, žeistų dėl to, ką kalbėsiu. Aš manau, kad netyčia nu­
b kokį klausimų spiečių išjudinote savo pasiūlymu — aš žudyti žmogų yra mažesnis nusikaltimas, negu apgauti
tai numačiau, todėl ir praleidau tą klausimą, nenorė­ jį grožio, gėrio ir teisėtumo dalykuose. Tokiais daly­
damas jūsų nuvarginti. kais verčiau rizikuoti priešų, o ne draugų tarpe. Todėl b
— Tai ką, — pasakė Trasimachas, — ar tu manai, geriau nedrąsink manęs!
kad mes čia atėjome aukso žarstyti 2 , o ne kalbų pa­
— Na, Sokratai, — tarė Glaukonas, — jei dėl tavo
siklausyti?
aiškinimo pakliūsime į kokią bėdą, mes dovanosime
— Tik ne tokių ilgų, — atsakiau aš.
tau kaltę, kaip daroma žmogžudystės atveju, — pa­
— Sokratai, — tarė Glaukonas, — protingi žmonės
skelbsime, kad esi apsivalęs nuo nusikaltimų, ir saky­
tokių kalbų gali klausytis visą gyvenimą. Bet dėl mūsų
sime, kad tu mūsų neapgavai. Taigi drąsiai kalbėk!
tu nesirūpink. Tik turėk kantrybės ir atsakyk į mūsų
c klausimą: išdėstyk, koks bus tas sargybinių moterų ir — Gerai, — tariau.— Bet švarus yra tik tas, kuriam
vaikų bendrumas. Kaip bus auginami vaikai nuo gimi­ atleista k a l t ė , — j u k taip skelbia įstatymas. Vadinasi,
mo iki tol, kol pradės mokytis — šis laiko tarpas yra l.iip turi būti ir mano atveju.
sunkiausias. Pamėgink parodyti, kaip visa tai turi — Be abejo, tik tu kalbėk!
vykti. — Dabar vėl reikia pradėti iš pradžių; verčiau jau
— Nelengva tai paaiškinti, mano mielas. Jums šitai I) ii tume iškart viską iš eilės aptarę. Turbūt geriausia
sukels dar daugiau abejonių, negu tai, ką iki šiol svars­ I MIS padaryti štai kaip: dabar, kai jau visiškai išsiaiški- c
tėme: J ū s nepatikėsite, kad tuos dalykus galima įgy- nonie vyrų vaidmenį, reikia aptarti ir moterų vaidme­
170 vendinti, o jei ir sutiksite, kad galima, tai abejosite, nį, juo labiau, kad ir tu ragini mane taip daryti. n\
 III. Geros prigimties ir išauklėtiems taip, kaip mes jose 5 : nors jų veidas raukšlėtas ir išvaizda nemaloni,
nutarėme, žmonėms, mano nuomone, nėra geresnio bū­ jie vis dėlto noriai mankštinasi.
do pasirūpinti žmoną ir vaikų ir su jais elgtis, kaip tas — Prisiekiu Dzeusu, šitai tikrai atrodytų juokin­
kelias, kuriuo mes iš pat pradžių pradėjome eiti. Ban­ g a i — bent jau pagal dabartinius papročius, — atsakė
dą saugančiais sargybiniais mes nusprendėme padaryti Glaukonas.
vyrus. — Jeigu jau pradėjome kalbėti, — tariau, — nesibi­
— Taip. jokime šaipūnų pajuokų, kad ir ką jie sakytų apie ši­
— Taigi eikime toliau tuo pačiu keliu, suteikime tokį pasikeitimą — apie moterų mokymą gimnastikos
moterims tokią pačią prigimti ir auklėjimą, kaip ir ir dailiųjų menų, o ypač valdyti ginklą ir jodinėti.
vyrams, ir pažiūrėkime, ar taip bus gerai, ar ne. — Teisybę sakai.
— Kaipgi? — paklausė Glaukonas.
— Kadangi jau pradėjome kalbėti, reikia išpeikti
— Štai kaip. Ar mes manome, kad sarginės kalės
dabartinio papročio griežtumą ir paprašyti šaipūnų su­
turi saugoti kaimenes kartu su šunimis, kartu su jais
silaikyti nuo pašaipų ir prisiminti, kad dar visai
medžioti ir daryti visa kita, ar jos netinka tam, nes ve­
da ir augina šuniukus ir, vadinasi, turi nesitraukti nuo neseniai graikai, panašiai kaip ligi šiolei dauguma bar­
namų, o kaimenių priežiūra reikia rūpintis šunims? barų, laikė gėdingu ir juokingu dalyku pasirodyti vy­
rui nuogam ir, kai kretiečiai pirmieji pradėjo mankštin­
— Jos viską turi daryti kartu, tik, žinoma, reikia
tis 8, o paskui ir lakedemoniečiai, tų laikų šaipūnai irgi
atsižvelgti į tai, kad jos yra silpnesnės už šunis.
galėjo iš to pasijuokti. A r ne taip?
—• Ar galima reikalauti, kad kokie nors gyvi pada­
rai atliktų tą patį darbą, jeigu jie nevienodai auginami — Taip.
ir auklėjami? — Bet kai žmonės patyrė, kad patogiau mankštintis
— Negalima. išsirengus, negu prisidengus visą kūną, akims šitai pa­
— Taigi, jei moterims pavėsime tuos pačius darbus, liovė atrodyti juokinga, nes protas įtikinėjo, kad šitaip
kaip ir vyrams, tai jas reikės lygiai taip pat mokyti. kur kas geriau. Tai parodė, kad tuščias yra tas žmogus,
— Taip. kuris juokingu dalyku laiko ne blogį, o ką nors kita;
— Vyrus mokėme dailiųjų menų ir gimnastikos. norėdamas ką nors išjuokti, jis tyčiojasi ne iš kvailu­
mo ir blogio, o visai iš ko kito.
— Taigi ir moteris reikės mokyti tų dviejų menų,
taip pat ir karo dalykų; ir naudosime jas lygiai taip — Tikra teisybė, — pritarė Glaukonas.
pat, kaip vyrus. IV. — Taigi pirmiausia mums reikėtų susitarti, ar
— Taip jau išeina pagal tavo žodžius. galima tuos dalykus įgyvendinti, ar ne, o paskui iš­
spręsti ginčytiną klausimą — juokais arba rimtai, kaip
— Bet daugelis dalykų tikriausiai nesiderins su pa­
pročiais ir atrodys juokingi, jei mėginsime juos įgy­ kam patinka, — ar žmonių giminės moteriškoji pusė
vendinti. •gali dalyvauti visuose vyrų reikaluose, ar negali daly­
vauti nė viename iš jų, o gal vienuose gali, o kituo­
— Be abejo.
se — ne ir prie kurių priskirtume karo reikalus. Ar ne
— O kas tau atrodytų juokingiausia? — paklau­ geriausia nuo to pradėti, kad sėkmingiausiai pasiektu­
siau. — Turbūt tai, kad moterys nuogos mankštinsis me savo tikslą?
palestrose 4 kartu su vyrais — ne tik jaunos, bet ir pa­
gyvenusios, panašiai kaip seniai mankštinasi gimnazi­ -— Žinoma.
 — Jei sutinki, užuot ginčijęsi su kitais, mes ginčy- — Na, tai žiūrėkime, — tariau, — ar nesurasime ko­
simės patys su savimi, kad priešininkų teiginiai, mūsų kios išeities. Mes sutarėme, kad skirtingos prigimties
puolami, neliktų be apsaugos — kad neapgultume ne­ žmonių užsiėmimai turi būti skirtingi ir k a d v y r o ir
ginamos tvirtovės, moters prigimtis yra skirtinga. O dabar mes staiga
— Mielu noru, — sutiko Glaukonas. ėmėme tvirtinti, kad skirtingos prigimties žmonės gali
— Taigi jų vardu pasakysime: „Sokratai ir Glau- dirbti tą patį darbą. Ar šitai mums prikiša?
konai! J u m s visai nereikia, kad kiti užginčytų jūsų — Kaip tik šitai.
454
teiginius. Juk, pradėję kurti valstybę, jūs sutarėte, kad — Didelė ginčijimosi meno galia, Glaukonai!
kiekvienas turi dirbti tik vieną darbą, atitinkantį jo — Kodėl?
prigimtį". — Daugelis netgi nejučiom įsitraukia į ginčą ir ta­
— Aš manau, sutarėme — kaipgi kitaip? riasi samprotaują, nors iš tikrųjų ginčijasi, nes nesu­
— ,,0 ar galima paneigti, kad moteris iš prigimties geba analizuojamo dalyko suskirstyti į rūšis. Todėl jie
labai skiriasi nuo vyro?" kimba prie žodžių, stengiasi surasti prieštaravimą prie­
— Kurgi nesiskirs! šininko teiginyje ir, užuot svarstę, ima rungtyniauti
— „Taigi, ar nereikia, kad kiekviena lytis dirbtų ginčijimosi mene.
skirtingą darbą, atitinkantį jos prigimtį?" — Teisybė, daug kam taip atsitinka. Ar kartais ir
— Be abejo. mums čia nėra panašiai?
— „Tai argi jūs neklystate, argi neprieštaraujate — Be abejo, — atsakiau. — J u k ir mes nejučiom b
patys sau, tvirtindami, kad vyrai ir moterys turi dirbti pradėjome ginčytis dėl žodžių 8 .
tuos pačius darbus, nors jų prigimtis yra labai skirtin­ — Kaip čia išeina?
ga?" Ar turėsi ką jiems į tai atsakyti, keistuoli? — Mes narsiai gynėme teiginį, kad skirtingos pri­
— įš karto atsakyti būtų nelengva, bet aš tavęs gimties žmonių užsiėmimai turi būti skirtingi, o ginčas
paprašysiu, ir dabar prašau, kad tu atsakytum už mus kilo dėl žodžių — juk mes neišsiaiškinome, kas sudaro
ir išdėstytum visa tai, kas patvirtina mūsų teiginius. prigimtinių savybių rūšinį skirtumą ir panašumą ir su
— Kaip tik šitai ir daugelį panašių dalykų aš se­ kuo susiję viena ir kita, kai skirtingos prigimties žmo­
niai numačiau, Glaukonai, todėl bijojau ir delsiau kal­ nėms paskyrėme skirtingus užsiėmimus, o panašios
bėti apie įstatymą dėl to, kaip įsitaisyti žmoną bei prigimties — tuos pačius.
vaikų ir juos auginti. — įš tikrųjų šito mes neišsiaiškinome.
c
— Prisiekiu Dzeusu, atrodo, tai tikrai nelengvas — Todėl, atrodo, mes galime užduoti sau tokį klau-
dalykas! simą: ar nuplikusių ir plaukuotų žmonių prigimtinės
— Nelengvas, — tariau.—Bet mat kaip yra: ar kas savybės yra tokios pačios, ar priešingos? Jei sutarsi­
įkris į mažą tvenkinį, ar į didžiulę jūrą, vis tiek steng­ me, kad priešingos, tada vėl paklausime: jeigu plikiai
sis išplaukti. užsiima batsiuvio amatu, ar plaukuotieji gali juo užsi­
— Be abejo. imti, ir, priešingai, jei plaukuotieji siuva batus, ar gali
— Todėl ir mums reikia plaukti ir pamėginti išsi­ šitai daryti ir plikiai?
kapstyti iš šio svarstymo, tikintis, kad koks delfinas — Juokinga šito klausti, — tarė Glaukonas.
išneš mus ant nugaros arba išgelbės kitas koks ste­ — Ar ne dėl to juokinga, kad tada, kai nustatėme
buklas 7. vyrų ir moterų prigimties skirtingumą ir panašumą, d
— Reikia pamėginti. nustatėme jį ne apskritai, o apsiribojome tik ta jų skir- 175
tingumo ir panašumo rūšimi, kuri susijusi su jų užsi­ o kito — trukdo. Ar n e taip tu suskirstei tuos, kurie
ėmimais. Pavyzdžiui, mes sakėme, kad ir gydytojas, ir įš prigimties gabūs kokiam nors dalykui, ir tuos, kurie
tik gydytojo sielą turintis žmogus pasižymi tomis pa­ negabūs?"
čiomis prigimtinėmis savybėmis. Ar ne taip? — Kiekvienas atsakys, kad taip.
— Taip. — Ar žinai kokį žmonių užsiėmimą, kuriame vyriš­
— Bet gydytoją ir dailidę laikėme skirtingos pri­ koji lytis nepranoktų visais atžvilgiais moteriškosios?
gimties žmonėmis? Negaiškime pasakodami, kad moterys audžia, kepa pa­
— Žinoma. plotėlius, verda viralą, — čia jos šį tą nutuokia! Todėl d
V. — Vadinasi, jeigu paaiškės, kad tarp vyriškos moterį labiausiai pajuokia, jei ji su tuo nesusidoroja.
ir moteriškos lyčių yra skirtumas tikimo kuriam nors — Teisybę sakai, — tarė Glaukonas, — kad beveik
menui arba užsiėmimui atžvilgiu, sakysime, kad tokiu visuose dalykuose vyriškoji lytis pranoksta moterišką­
atveju šitai ir reikia pavesti vienai arba kitai lyčiai. ją. Nors daugelis moterų įvairiais atžvilgiais yra pra­
Bet jei pasirodys, kad vyrai ir moterys skiriasi tik tuo, našesnės už vyrus, bet apskritai yra taip, kaip tu sakai.
kad moterys gimdo, o vyrai apvaisina, tai sakysime, — Taigi, mielas drauge, negali būti, kad valstybės
kad šitai neįrodo, jog vyrai ir moterys skiriasi tuo at­ kūrėjai patikėtų kurį nors darbą moteriai tik todėl, kad
žvilgiu, apie kurį mes kalbame. Priešingai, mes ir to­ ji moteris, arba vyrui — tik todėl, kad jis vyras. Ga­
liau manysime, kad ir sargybiniai, ir jų žmonos turi bumai yra paskirstyti lygiai abiem lytims, ir moteris
užsiimti tuo pačiu. iš prigimties tinka visoms pareigoms, kaip ir vyras, e
— Teisingai m a n y s i m e , — t a r ė Glaukonas. tik vyras yra stipresnis už moterį.
— Tada reikia paraginti mūsų priešininką paaiškin­ — Teisybė.
ti mums, kokio meno ar užsiėmimo atžvilgiu — iš tų
— Tai ar viską patikėsime tik vyrams, o mote­
menų ir užsiėmimų, kurie susiję su valstybės tvarky­
mu, — vyro ir moters prigimtis yra skirtinga. rims — nieko?
— Būtinai reikia! — Jokiu būdu!
— Tiesa, kaip tu neseniai sakei, taip ir kas nors — Tada turbūt sakysime, kad viena moteris iš pri­
kitas gali pasakyti, kad nelengva atsakyti iškart, bei gimties turi sugebėjimų gydyti, o kita — neturi, viena
pagalvojęs jis nesunkiai su tuo susidorosiąs. gabi dailiesiems menams, o kita — ne.
— Galimas daiktas, kad taip ir pasakytų. — Be abejo.
— Jei nori, paprašykime priešininko sekti mūsų — Viena yra gabi gimnastikai ir karo dalykams, o 456
samprotavimą. Gal mes įrodysime jam, kad su valsty­ kita — visai nekaringa ir nemėgsta gimnastikos?
bės tvarkymu susijusių užsiėmimų atžvilgiu moterys — Ir aš taip manau.
niekuo nesiskiria.
— Viena linkusi į filosofiją, o kita jos nekenčia?
— Sutinku.
Viena narsi, o kita — baili?
— Tada pasakykime jam: „Atsakyk! J u k tu sakei,
kad vienas žmogus yra gabus kuriam nors dalykui, o — Yra ir tokių.
kitas — negabus; vienas greitai ką nors išmoksta, o — Vadinasi, yra moterų, tinkamų saugoti valstybei
kitas — sunkiai; vienas, truputį pasimokęs, būna labai ir netinkamų tam. J u k ir iš vyrų sargybiniais atrinko­
išradingas, o kitas, ilgai mokęsis ir lavinęsis, neįsimena me tuos, kurie iš prigimties yra į tai linkę.
nė to, ko jį mokė; vieno kūnas gerai tarnauja dvasiai, j — Taip, atrinkome kaip tik tokius. m
 — Taigi valstybei saugoti pagal savo prigimtį ly­ — Juokingas klausimas! — atsakė Glaukonas.
giai tinka ir vyrai, ir moterys, tik moterų šie sugebė­ — Suprantu, — tariau. — O ar sargybiniai, palygin­
jimai silpnesni, o vyrų — stipresni. ti su kitais piliečiais, nebus patys geriausi?
— Atrodo, kad taip. — 2inoma, geriausi. e
b VI. — Todėl tokiems vyrams parinksime ir tokias — O ar jų moterys bus geriausios, palyginti su ki­
moteris, kad jos būtų vyrų draugės ir kartu su jais tomis moterimis?
saugotų valstybę, nes jos sugeba tai daryti ir savo pri­ — Kur kas geresnės už kitas.
gimtimi yra giminingos sargybiniams. — Ar valstybei gali būti kas nors naudingiau, kaip
— Teisingai. turėti geriausius vyrus ir geriausias moteris?
— Argi toms pačioms prigimtims nereikia pavesti — Negali.
tų pačių darbų? 45
— O tokius juos padarys dailieji menai ir gimnas- '
— Aišku, reikia pavesti tuos pačius. tika, jeigu jais auklėsime taip, kaip mes aptarėme.
— Štai, apsukę ratą, mes vėl grįžome į pradinį taš­ — Be abejo.
ką ir sutariame, kad neprieštarauja prigimčiai mokyti — Taigi tegul sargybinių žmonos nusivelka drabu­
sargybinių moteris dailiųjų menų ir gimnastikos. žius, nes vietoj jų jos apsisiaus narsumu, ir kartu su
— įš tikro neprieštarauja. vyrais dalyvauja karuose ir visuose kituose valstybės
c — Taigi mūsų nuostatai nėra neįgyvendinami ir gynimo reikaluose ir niekuo kitu neužsiima. Tik joms, b
nepagrįsti, nes jie atitinka prigimtį. Atrodo, prigimčiai kaip silpnesnėms, reikės duoti lengvesnes užduotis
veikiau prieštarauja tai, kas dedasi dabar. negu vyrams. O tas vyras, kuris juoksis, pamatęs nuo­
— Taip atrodo. gas moteris besimankštinančias, siekiant tobulumo,
— Mes juk svarstėme, ar mūsų nuostatai įgyvendi­ „skina dar nenunokusį j u o k o vaisių" 9 ir, atrodo, pats
nami ir ar jie yra geriausi. nežino, iš ko juokiasi ir ką daro. J u k gerai sakoma —
— Taip. ir bus sakoma, — kad tai, kas naudinga, yra gražu, o
— Kad jie įgyvendinami, jau sutarėme. kas žalinga — bjauru.
— Sutarėme. — Visai teisingai.
— Dabar reikia sutarti, kad jie yra geriausi. VII. — Taigi galime sakyti, kad, svarstydami įsta­
— Taip. tymą dėl moterų, išvengėme pirmosios bangos, ir ji c
— Argi, norint moterį išauklėti sargybine, netinka neužliejo mūsų, kai nutarėme, kad sargybiniai vyrai
d tas pats auklėjimas, kuris padaro sargybiniu vyrą? Juk ir sargybinės moterys viską turi daryti kartu: priešin­
abiejų lyčių prigimtiniai sugebėjimai tokie patys. gai, mūsų pokalbis įrodė, kad šitai įgyvendinama ir
— Tinka. naudinga.
— O ką tu manai apie tokį dalyką. . . — Tikrai tu išvengei grėsmingos bangos.
— Kokį? — Kai pamatysi, kas bus toliau, sakysi, kad ši bu­
— Ar tu nepatyrei, kad vienas žmogus geresnis, vo visai nedidelė.
kitas — blogesnis? O gal tu visus laikai vienodais? — Pamatysim, o tu kalbėk toliau, — tarė Glauko­
— Jokiu būdu! nas.
— O kaip tu manai, kurie mūsų sukurtoje valsty­ — Po šito įstatymo ir kitų, kuriuos aptarėme anks­
bėje bus geresni — ar sargybiniai, išauklėti taip, kaip čiau, eina štai koks.
178 mes aptarėme, ar batsiuviai, išauklėti savo amato? — Koks? 179
 — Visos šių vyrų žmonos turės būti bendros; nė — Aš manau, kad jeigu valdovai bus verti šio var­
d viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru. do ir tokie bus ir jų padėjėjai, tai vieni mielai vykdys c
Bendri turės būti ir vaikai: nei tėvas nepažins savo sū­ įsakymus, o kiti mielai įsakinės — arba paklusdami
naus, nei sūnus — tėvo. įstatymams, arba pamėgdžiodami tai, ką mes jiems įsa­
— Šį įstatymą bus sunkiau priimti, negu aną — var­ kysime.
gu ar žmonės patikės, kad jis įgyvendinamas ir nau­ — Suprantama.
dingas. — Tu būk įstatymų leidėju ir panašiai, kaip atrin­
— Aš manau, — tariau, — kad niekas neužginčys, kai į sargybinius vyrus, parink jiems ir žmonas — tik
jog būtų labai naudinga turėti bendras žmonas, bend­ žiūrėk, kad būtų kuo panašesnės į juos, — ir perduok
rus vaikus — jei tik tai būtų įmanoma. Daugiausia gin­ jas jiems. Kadangi jie bendrai gyvens ir bendrai val­
čų, mano nuomone, sukels klausimas, ar toks dalykas gys, neturėdami nieko nuosava, nuolat bendraus, kartu
įmanomas, ar ne. mankstinsis gimnastikos patalpose, bus vienodai auklė- d
e — Aš manau, kad bus ginčijamasi ir dėl vieno, ir jami, įgimtas poreikis sužadins siekimą suartėti vie­
dėl kito. niems su kitais. O gal tau atrodo, kad aš kalbu ne apie
— Tu sakai, kad reikės įrodyti ir viena, ir kita, — tai, kas neišvengiama?
tariau, — o aš maniau, kad nuo vieno iš įrodymų išsi­ — Tai ne geometrinė, o meilės būtinybė 10; ji, atro­
suksiu, jei tu sutiksi, jog tai yra naudinga; tada mums do, yra stipresnė už aną ir geriau įtikina ir užvaldo
liktų tik aptarti, ar tai įgyvendinama, ar ne. daugumą žmonių.
— Ne, nieko nebus, neišsisuksi: įrodyk ir viena,
VIII. — Teisingai, — tariau. — Bet, Glaukonai, kles­
ir kita!
tinčioje valstybėje būtų nedora be jokios tvarkos vie- e
— Ką darysi,— tariau,— reikia prisiimti tokią baus-
458 niems su kitais santykiauti ar ką kita daryti, o ir val­
mę. Tik padaryk man vieną malonumą: leisk surengti
dovai neleis.
sau šventę! Panašiai elgiasi tingūs žmonės: vaikščioda­
mi sau vieni, jie mėgaujasi savo svajonėmis. Užuot — Šitai būtų neteisinga, — patvirtino Glaukonas.
suradę, kaip įgyvendinti savo troškimus, tokie žmonės — Aišku, jog vėliau įvesime santuokas — kiek tai
apeina visa tai, kad nereikėtų kvaršinti galvos, ar tai įmanoma, šventas 11. O šventos bus naudingiausios san­
įvykdoma, ar ne. Jie įsivaizduoja, kad tai, ko trokšta, tuokos.
jau yra, ir pradeda tvarkyti visa kita, džiaugsmingai — Ir aš taip manau.
svajodami apie tai, ką jie darys, kai troškimai bus — O kuriuo atžvilgiu naudingiausios? Tu, Glauko­
b įgyvendinti; jų ir taip tingi siela tampa dar tingesnė. nai, pasakyk man štai ką: tavo namuose aš matau 459
Panašiai ir aš jau pradedu pasiduoti šiai silpnybei ir no­ daug medžioklinių šunų ir geriausių veislių paukščių.
riu vėlesniam laikui atidėti svarstymą, kokiu būdu šitai Vardan Dzeuso, pasakyk, ar tu skyrei dėmesio jų po-
būtų galima įgyvendinti. O dabar, taręs, kad tai įma­ ravimuisi ir dauginimuisi?
noma, aptarsiu, jeigu leisi, ką darys valdovai, kai šitai — Ką tu turi galvoje?
bus įgyvendinta, ir įrodysiu, kad tai būtų labai naudin­ — Pirmiausia, ar tarp jų nėra geresnių ir bloges­
ga ir valstybei, ir sargybiniams. Taigi pirmiausia kartu nių, nors visi jie geros veislės?
su tavim aptarsime šituos dalykus, o anuos, jei leisi, — — Yra.
paskui.
— Ar tu daugini visus, ar tik geriausiuosius?
įso — Žinoma, leidžiu. Aiškink, — tarė Glaukonas.
— Tik geriausiuosius. tai
h — Ar geriausią prieauglį veda tie, kurie visai jau­ mus toms vestuvėms. Vedybų kiekį pavėsime nustatyti
ni arba visai seni, ar tie, kurie yra pačiame stiprume? valdovams, kad jie galėtų išsaugoti pastovų vyrų skai­
— Tie, kurie yra pačiame stiprume. čių — žinoma, atsižvelgdami į karus, ligas ir panašius
— O jeigu šito nežiūrėsi, tai ar labai pablogės šu­ dalykus, — ir mūsų valstybė pagal galimybes nepasi­
nų ir paukščių veislė? darytų nei per didelė, nei per maža.
— Žinoma, labai. — Teisingai.
— Na, o arklių ir kitų gyvulių? Ar čia ne panašiai — O burtų traukimą, aš manau, reikia sutvarkyti
yra? taip, kad dėl kiekvienos santuokos netikę žmonės kal­
— Būtų keista, jei būtų kitaip. tintų likimą, o ne valdovus.
— Ak, mano mielas, — tariau, — kokie šaunūs žmo­ — Būtinai, — tarė Glaukonas.
nės turės būti mūsų valdovai, jei ir žmonių giminėje IX. — Jaunuolius, kurie pasižymės k a r e ar kur ki­
yra taip pat. tur, reikės pagerbti ir gausiai apdovanoti, suteikti
c — įš tikrųjų yra taip pat. O kas iš to? jiems daugiau progų sueiti su moterimis, kad jie pra­
— Mat, — tariau,— jiems reikės naudoti labai daug dėtų kuo daugiau kūdikių.
įvairių vaistų. Kai kūnui nereikia vaistų ir žmogus — Teisingai.
noriai laikosi režimo, pakanka ir vidutinio gydytojo. — Užgimusius kūdikius iškart perims kaip tik tam
Bet kai reikia skirti vaistus, žinome, jog tada prireiks paskirti pareigūnai — vyrai arba moterys, arba ir vie­
narsesnio gydytojo. ni, ir kiti, nes užimti pareigas galės lygiai ir vyrai, ir
— Teisybė. Bet ką tu nori tuo pasakyti? moterys.
— Ogi štai ką, — tariau. — Atrodo, kad valdovai — Taip.
d pavaldinių labui dažnai turės meluoti ir juos apgaudi­ — įš gerų tėvų gimusius kūdikius tie žmonės nuneš
nėti. J u k mes sakėme, kad melas dažnai būna naudin­ į lopšelį ir atiduos žindyvėms, kurios gyvena atskiroje
gas kaip gydymo priemonė. miesto dalyje. O blogiausių arba luošų tėvų kūdikius
— Teisingai sakėme. jie paslėps, kaip pridera, neprieinamoje, slaptoje vie­
— Atrodo, kad šitai labiausiai derės santuokų su­ toje 12.
darymo ir giminės pratęsimo atžvilgiu. — Taip, nes sargybinių luomas turi būti grynas.
— Kodėl? — Jie rūpinsis ir vaikų maitinimu: ves į lopšelį
— įš to, dėl ko mes sutarėme, išplaukia, kad ge­ motinas su pieno pritvinkusiomis krūtimis, bet viso­
riausi vyrai turi poruotis daugiausia su geriausiomis kiais būdais stengsis padaryti taip, kad nė viena neat­
moterimis, o blogiausi, priešingai, — su blogiausiomis; pažintų savojo kūdikio; jei motinų pieno neužteks, at­
geriausių vyrų ir moterų palikuonis reikia auginti, o siųs kitų moterų, turinčių pieno, ir žiūrės, kad jos
e blogųjų — ne, jeigu mūsų nedidelė kaimenė turi būti žindytų nustatytą laiką; budėjimas naktimis ir vaikų
rinktinė. Bet, išskyrus valdovus, daugiau niekas neturi priežiūra bus žindyvių ir auklių pareiga.
šito žinoti, kad sargybinių kaimenėje nekiltų jokia ne­ — Tu labai palengvini sargybinių žmonoms moti­
santaika. nystę.
— Teisingai, — pritarė Glaukonas. — Taip reikia, — tariau. — Bet tęskime toliau tai,
— Reikės įvesti ir tam tikras šventes, per kurias ką esame numatę. Sakėme, kad vaikus turi gimdyti
suvesime nuotakas ir jaunikius. Jų metu bus aukoja- žmonės pačiame stiprume.
460 mos aukos; mūsų poetai turės sukurti himnus, tinka­ — Taip.
e — A r sutinki su manim, kad toks amžius moteriai — Jokiu būdu neatskirs, — atsakiau. — Bet kiekvie­
yra dvidešimt metų, o vyrui —• trisdešimt. nas vadins savo vaikais visus tuos, kurie gimė dešimtą
— O kiek jis tęsiasi? — paklausė Glaukonas. ar septintą mėnesį nuo jungtuvių dienos — berniukus
— Moterys tegul gimdo valstybei vaikus nuo dvi­ sūnumis, o mergaites dukterimis, o tie vaikai juos vadins
dešimties iki keturiasdešimt penkerių metų, o vyrai — tėvais; jų palikuonis jie vadins savo vaikų vaikais, tie
kai praeis jų bėgiojimui stadione geriausiai tinkamas juos — seneliais ir močiutėmis, o visus tuos vaikus,
amžius: nuo to laiko tegul jie duoda valstybei vaikus kurie gimė tuo laiku, kai jų tėvai ir motinos gimdė
iki penkiasdešimt penkerių metų 13. palikuonis, — broliais ir seserimis, todėl, kaip sakėme,
461 — Teisybė, tai ir vienų, ir kitų kūno ir dvasios negalės su jais santykiauti. Broliams ir seserims bus
klestėjimo amžius. leista tuoktis tik tuo atveju, jei taip lems burtai ir jei
pitija u tai patvirtins.
— O jeigu vyresnis arba jaunesnis ims gimdyti
valstybei vaikus, tai sakysime, kad jis nusikalto ir ti­ — Labai teisingai, — tarė Glaukonas.
kėjimui, ir teisingumui, nes pagimdė valstybei vaiką, X. — Tai toks bus, Glaukonai, sargybinių moterų
kuris buvo pradėtas be aukų ir maldų, kuriomis žyniai ir vaikų bendrumas. Toliau svarstant, reikia pagrįsti,
ir žynės ir visa valstybė meldžia, kad iš gerų ir nau- kad jis geriausiai atitinka valstybės santvarką. Ar ne
b dingų žmonių gimtų dar geresni ir naudingesni, bet, taip darysime?
priešingai, tamsos priedangoje kaip baisaus nesusival­ — Taip, prisiekiu Dzeusu, •— atsakė jis.
dymo vaisius. — Kad susitartume, ar nereikėtų mums pirmiausia
— Teisybė. paklausti savęs, kas yra didžiausias gėris valstybės
— Tas pats Įstatymas, — tariau, — galios ir tuo at­ santvarkai, kurio vardan įstatymų leidėjas leidžia įsta­
veju, jeigu kuris iš vyrų, dar galinčių turėti palikuo­ tymus, ir kas yra didžiausias blogis, o paskui žiūrėti,
nių, palies tegul ir santuokinio amžiaus moterį, bet be ar tai, ką mes ką tik aptarėme, turi gėrio pėdsakų ir
valdovo leidimo. Mes sakysime, kad toks vyras davė iš tikrųjų nėra blogis?
valstybei pavainikį, nes be jungtuvių ir pašventinimo — Tai svarbiausia, — atsakė Glaukonas.
gimęs vaikas yra neteisėtas.
— A r gali būti valstybei didesnis blogis už tą, ku­
— Visai teisingai, — patvirtino Glaukonas. ris suardo jos vienybę ir suskaldo ją į daugelį dalių?
- ' - 1 Pasibaigus amžiui, kuris skirtas gimdyti palikuo­ Arba didesnis gėris už tą, kuris valstybę jungia ir su­
nims, leisime vyrams laisvai santykiauti su k u o patin­ vienija?
ka, išskyrus dukteris, motiną, dukterų dukteris ir vy- — Ne.
c
resnes giminaites iš motinos pusės, o moterims — sū­
— O labiausiai ją sujungia džiaugsmo ir skausmo
nų, tėvą ir jų jaunesnius ir vyresnius giminaičius.
bendrumas, kai visi piliečiai vienodai džiaugiasi ar
Tačiau, nors mes duosime jiems laisvę, jie turės ypač
liūdi dėl sėkmių ar nelaimių.
žiūrėti, kad nė vienas gemalas neišvystų pasaulio, o
jeigu vis dėlto vaikas gims, tegu pasirūpina, kad jo — Be abejo.
nereikėtų auginti. — O labiausiai valstybę skaldo tokių išgyvenimų
— Tai irgi teisinga,— tarė Glaukonas. — Bet kaip atskirumas, kai dėl tų pačių valstybę ir jos piliečius
d jie atskirs tėvus, dukteris ir kitus giminaičius, apie liečiančių įvykių vieni liūdi, o kiti džiaugiasi.
184 kuriuos kalbėjai? — Suprantama.
 — A r ne dėl to valstybėje taip pasidaro, kad pasi­
— O kaip bus mūsų valstybėje? Be kreipinio „pi­
girsta nedarnūs balsai: „Tai — mano!" arba „Tai — ne
liečiai", kaip liaudis dar vadins valdovus?
mano!" Panašiai sakoma ir apie tai, kas svetima.
— Išgelbėtojais ir gynėjais,— atsakė Glaukonas.
— Tikra teisybė.
— O šie kaip vadins liaudį?
— O valstybė, kurioje dauguma piliečių apie tuos
— Mokytojais ir maitintojais.
pačius dalykus sako tą patį: „Tai — mano!" arba „Tai —
ne mano!", yra geriausiai tvarkoma. — O kaip valdovai vadina liaudį kitose valstybėse?
— Vergais, — atsakė Glaukonas.
— Tikrai geriausiai.
— O kaip valdovai vadina vienas kitą?
— Tas pat yra ir tokioje valstybėje, kuri labiausiai
— Bendravaldžiais.
panaši į paskirą individą. Pavyzdžiui, kai kuris nors iš
mūsų susimuša pirštą, visa kūno ir sielos bendruome­ — O kaip mūsiškiai vadins?
nė, susitelkusi apie vieną valdantįjį pradą, pajunta tai — Sargybos bendrais.
ir užjaučia tą dalį, kuriai skauda; tada sakome, kad — Ar galėtum nurodyti atvejų, kad kitose valsty­
žmogui skauda pirštą. Tą patį galima pasakyti ir apie bėse kuris nors iš valdovų į vieną iš bendravaldzių
bet kurį kitą žmogaus išgyvenimą — apie kentėjimą, kreiptųsi kaip į draugą, o į kitą — kaip į svetimą?
kai skauda kurią nors kūno dalį, ir apie pasitenkinimą, — Galėčiau išvardyti daug tokių atvejų.
kai ji gyja. — Artimą žmogų jis laiko ir vadina savu, o sveti­
mo — ne.
— Taip, tas pat. Tai ir yra atsakymas į tavo klau­
simą: geriausiai tvarkoma valstybė yra panaši į tokią — Teisybė.
valstybę. — Na, o kaip elgsis tavo sargybiniai? Ar atsiras
. — Kai vienas iš tokios valstybės piliečių patiria ka tarp jų toks, kuris laikytų ir vadintų svetimu kurį nors
nors gera arba bloga, tokia valstybė būtinai sakys, kad iš savo bendrų?
tai jos pačios išgyvenimas, ir džiaugsis arba liūdės — Jokiu būdu ne, — atsakė Glaukonas. — Kiekvie­
kartu su tuo piliečiu. ną sutiktąjį jis laikys broliu, seserimi, tėvu, motina,
— Gerai tvarkomoje valstybėje būtinai taip bus, — sūnumi, dukterimi arba šių vaikais ar seneliais.
pritarė Glaukonas. — Puikus atsakymas, — tariau, — bet pasakyk dar
XI. — J a u laikas mums grįžti atgal j mūsų valsty­ štai ką. Ar liepsi jiems tik kreiptis vieniems į kitus
bę ir pažiūrėti, ar jai tinka mūsų svarstymo išvados,— kaip j giminaičius, ar ir elgtis pagal tuos kreipinius —
o gal jos geriau tinka kitai valstybei? su tėvais elgtis taip, kaip paprastai vaikai elgiasi su
— Taip, reikia pažiūrėti. tėvais: gerbti juos, rūpintis jais ir jų klausyti iš bai­
— Tai štai. Jeigu visose kitose valstybėse yra val­ mės, kad, jeigu elgsis kitaip, nesulauks nieko gera nei
dovai ir liaudis, tai yra jie ir mūsų valstybėje. iš žmonių, nei iš dievų, nes tokiu atveju jų elgesys
— Yra. bus ir nedoras, ir neteisingas. Ar šitai visi piliečiai kals
— Ir visi vienas kitą vadina piliečiais. vaikams į galvą — ir dėl tų, kuriuos jiems nurodys
— Žinoma. kaip tėvus, ir dėl kitų giminaičių?
— Bet, be pavadinimo „piliečiai", kaip liaudis va­ — Šitai. J u k būtų juokinga ir giminaičių pavadini­
dina valdovus kitose valstybėse?
mai liktų tik tušti žodžiai, jei būtų elgiamasi kitaip!
— Daugumoje valstybių vadina viešpačiais, o de­
— Vadinasi, iš visų valstybių tik mūsų valstybės
mokratinėse — tuo pačiu valdovų vardu.
piliečiai galėtų skambiai vienu balsu pasakyti: „Man
 ko savu tą patį dalyką, visi siekia to paties tikslo ir
gerai klojasi!" arba „Man prastai klojasi!", jeigu ku­ pagal galimybes patiria tuos pačius išgyvenimus —
riam nors piliečiui einasi gerai arba prastai. džiaugsmingus ar skaudžius.
—• Tikra teisybė, — sutiko Glaukonas. — Be abejo, — tarė Glaukonas.
— O argi mes nesakėme, kad toks požiūris ir tokie —• Na, o ar neišnyks tarp jų bylos ir vienas kito
žodžiai susiję su bendru džiaugsmu ir bendru siel­ kaltinimai j a u vien dėl to, kad jie neturės jokios nuo­
vartu? savybės, išskyrus savo kūną? Visa kita jų bus bendra,
— Ir teisingai sakėme. todėl nekils jokių vaidų, nes žmonės paprastai vaidi­
— Vadinasi, mūsų valstybės piliečiai bendrai išgy­ jasi arba dėl turto, arba dėl vaikų ir giminaičių.
vens įvairius įvykius, jei jie galės sakyti: „Tai mano — Šito tikrai nebebus, — patvirtino Glaukonas.
reikalas". Toks bendras išgyvenimas ir padarys — Jie neturės pagrindo bylinėtis dėl prievartos ir
džiaugsmus ir sielvartus bendrus. įžeidimų, nes mes laikysime geru ir teisingu dalyku
— Žinoma. užpultiesiems gintis nuo savo bendraamžių ir liepsime
— Be kitų nuostatų, ar ne tai yra sargybinių mote­ jiems lavinti savo kūną.
rų ir vaikų bendrumo priežastis? — Teisingai.
— Taip, visų svarbiausia. 465
— Šis įstatymas yra geras dar ir tuo, kad, jei kas
XII. — Bet mes sutarėme, kad valstybei tai yra di­ su kuo nors susipyks, tai tuo numalšins savo įtūžį ir
džiausias gėris — gerai sutvarkytą valstybę mes prily­ nekils didesnių vaidų.
ginome kūnui, kurio negalavimus ar sveikatą lemia jo — Žinoma.
dalių būklė 15. — Vyresnieji valdys ir baus visus jaunesniuosius.
— Mes teisingai sutarėme, — tarė Glaukonas. — Aišku.
— Vadinasi, to, kas valstybei yra didžiausias gėris, — O jaunesnieji niekada nesiryš — tai supranta­
priežastis yra jos sargybinių žmonų ir vaikų bendrumas. ma — panaudoti prievartą prieš vyresniuosius arba pa­
— Be abejo. kelti prieš juos ranką, arba įžeisti, nebent valdovams
— Tai neprieštarauja ir mūsų ankstesniems tvirti­ Įsakius. Jiems sukliudys du geri sargai — baimė ir pa- b
nimams. J u k sakėme, kad sargybiniai negalės turėti garba: pagarba neleidžia užgauti to, kuris gali būti
nei nuosavų namų, nei žemės, nei jokio turto, jie gaus tėvu, o baimė verčia nuogąstauti, kad nukentėjusiam
maistą iš kitų piliečių kaip atlyginimą už sargybą ir neateitų į pagalbą jo sūnūs arba broliai, arba tėvai.
viskuo naudosis bendrai, nes jie turi būti tikri sargy­ — Taip būna.
biniai. — Vadinasi, tokie įstatymai užtikrins taiką tarp
— Teisingai. žmonių.
— Ir tai, ką teigėme anksčiau, o dar labiau tai, ka — Užtikrins.
sakome dabar, padarys juos tikrais sargybiniais ir ap­ — Kadangi tarp šių žmonių nebus nesutarimų, tai
saugos valstybę, kad jie nesudraskytų jos į skutus — nereikės bijoti, kad kiti piliečiai su jais vaidysis ir kad
taip paprastai atsitinka, kai žmonės savu laiko ne tą tarp jų kils nesantaika.
patį, o kiekvienas vis kitą dalyką: vienas tempia j sa­ — Žinoma, nereikės.
vo namus viską, ką tik įstengia įsigyti, nekreipdamas — Apie įvairias mažas blogybes, nuo kurių jie taip c
dėmesio į kitus, kitas — vėl į savo namus; kiekvienas pat išsivaduos, aš nenoriu kalbėti — šitai net ir nepri­
turi savo žmoną ir vaikų, dėl to atsiranda ir savų tiktų: pavyzdžiui, apie vargšų pataikavimą turtuoliams, m
džiaugsmų bei bėdų. Priešingai, kai visi vieningai lai­
 apie bėdas ir sunkumus, susijusius su vaikų auginimu, neprotingai ir vaikiškai nuomonei apie laimę, kuri
apie ieškojimą pinigų šeimynai išlaikyti, kai žmonėms skatins jį jėga pasisavinti visą valstybės turtą, tada jis
prisieina tai skolintis, tai kitiems atsakyti, tai, kokiu
pamatys, kad Heziodas buvo teisus, sakydamas, jog
nors būdų įsigijus pinigų, patikėti juos saugoti ir tvar­
tam tikra prasme pusė yra daugiau už visumą ".
kyti žmonoms ir šeimynykščiams, — kaip matai, mano
— J e i toks sargybinis paklausytų mano patarimo,
mielas, rūpesčių čia per akis, tai kiekvienam aišku,
jis neatsisakytų tokio gyvenimo.
bet neverta kalbėti apie tokius žemus dalykus.
— Vadinasi, — tariau, — mūsų aptartą šių vyrų mo­
XIII. — Taip, šitai ir aklam aišku, — pritarė Glau-
terų bendrumą tu laikai galimu dalyku. Tai liečia ir
konas.
vaikus bei jų auklėjimą, ir kitų piliečių apsaugą. Ar
— Išsivadavę nuo visų tų vargų, jie gyvens laimin­
moterys lieka mieste, ar eina į karą, jos kartu su vy­
giau negu olimpinių žaidynių nugalėtojai i e .
rais saugo valstybę, kartu su jais medžioja tarsi šunys;
— Kuriuo atžvilgiu?
pagal išgales jos dalyvauja visur. Šitoks jų elgesys
— Pastariesiems tenka tik maža dalelė to, ką turės
yra pats geriausias ir nė kiek neprieštarauja patelės ir
šie žmonės. J u k šių pergalė yra gražesnė, ir valstybė
patino santykių prigimčiai.
geriau juos aprūpina: savo pergale jie išgelbsti visą
— Sutinku.
valstybę, o vietoj vainiko jie patys ir jų vaikai gauna
XIV. — Dar mums liko nustatyti, — tariau, — ar
išlaikymą ir visa kita, kas reikalinga; dar gyvi būdami,
tarp žmonių galimas toks bendrumas, koks yra tarp
jie gauna iš valstybės visokių dovanų, o numirę dera­
mai palaidojami. kitų gyvų būtybių, ir kaip jis pasiekiamas.
— Aš kaip tik norėjau šitai pridurti, bet tu mane
— Tai puiku.
aplenkei.
— Ar prisimeni, — tariau, — anksčiau — nebežinau,
— Kai dėl karo reikalų,— tariau,— tai, manau, ir
kurioje vietoje, — kažkas mums prikišo, kad sargybi
taip aišku, kaip kariaus moterys.
niai nebus laimingi, nes jie nieko neturi, nors ir gali
— O kaipgi? — paklausė Glaukonas.
pasisavinti visą piliečių turtą. Mes tada atsakėme, kad
— Jos kartu su vyrais dalyvaus karo žygiuose; pa­
šį klausimą aptarsime vėliau, pasitaikius progai; pir­
miausia sargybinius reikia padaryti tikrais sargybiniais, siims su savimi ir tuos vaikus, kurie jau įstengs žy­
o valstybę — kuo laimingesnę, bet ne turint galvoje giuoti kartu, kad, panašiai kaip kitų amatininkų vaikai,
kurio nors vieno luomo gerovę. jie įsižiūrėtų į tą amatą, kurio paūgėję turės išmokti,
be to, kad būtų pagalbininkai ir pasiuntiniai visuose
— Prisimenu.
karo reikaluose ir patarnautų savo tėvams ir motinoms.
— Dabar grįžkime prie sargybinių gyvenimo. Jei
Argi nesi pastebėjęs, kad, pavyzdžiui, puodžių vaikai
jis yra daug gražesnis ir geresnis negu olimpinių žai­
iš pradžių ilgą laiką patarnauja ir stebi ir tik vėliau
dynių nugalėtojų gyvenimas, tai ar galima jį lyginti su
imasi žiesti puodus?
batsiuvių ir kitų amatininkų arba žemdirbių gyvenimu?
— Esu.
— Man atrodo, kad jokiu būdu negalima, — atsakė
— Argi amatininkams reikia rūpestingiau mokyti
Glaukonas.
savo vaikus negu sargybiniams, kad, prisižiūrėję ir Įgi­
— Bet — čia verta pakartoti tai, ką aš tada sa­
ję patyrimo, jie žinotų, ką reikia daryti?
kiau, — jeigu sargybinis ims laikyti laime nebūti sar­
— Tai būtų j u o k i n g a , — t a r ė Glaukonas.
gybiniu, jeigu jis nepasitenkins tuo kukliu ir pastoviu
— Be to, visos gyvos būtybės būna daug karinges­
gyvenimu, kurį mes laikome geriausiu, bet pasiduos nės, kai šalia yra palikuonys.
 — Taip yra. Bet, Sokratai, gresia pavojus, kad pra­ giausi, IK-I I'.K-K I.IIISI ir klusniausi. Šitokiu būdu jie ge­
l a i m ė j ę — kare tai dažnai atsitinka — jie pražudys ir
savo vaikus, o kiti piliečiai negalės atlyginti šio nuos­ riausiai isi/.nurs į savo amatą ir, jeigu prireiks, tik­
tolio. riausiai išsigelbės, sekdami paskui savo globėjus.
46J
— M,m .iiiodo, tu teisingai kalbi.
— Teisybę sakai, — tariau. — Bet ar tu manai, kad
pirmiausia reikia apsaugoti juos nuo visokių pavojų? — N.i, o karas? — tariau. — Kaip elgsis tavo kariai
— Jokiu būdu ne. ir kaip pe žiūrės į priešą? Ar man teisingai a t r o d o . . .
— Sakyk, kas?
— Tai ką? Jeigu jau rizikuoti, tai tik su sąlyga, kad
sėkmės atveju jie taps geresni. Jei kuris nors iš karių paliks r i k i u o t ę , — t a ­
— Aišku. riau, -ar mes ginklą, ar padarys kokį kitą panašų da­
lyką iš bailumo, tai ar nereikėtų pervesti jį į amati­
— A r tu manai, jog tai nesvarbu ir neverta rizi­
kuoti dėl to, kad tie, kurie užaugę taps kariais, j a u ninkus arba žemdirbius?
nuo mažens stebėtų karą? — Tikrai reikėtų.
— O tą, kuris gyvas pasiduos priešams, ar nereikė­
— Tai svarbu vardan to tikslo, apie kurį tu kalbi. D
tų padovanoti tiems, kurie panorės pasinaudoti šiuo
— Taigi vaikams reikia suteikti galimybę stebėti
karą, bet kartu reikia pasirūpinti jų saugumu — tada grobiu savo nuožiūra?
viskas bus gerai. A r n e taip? — Žinoma.
— Taip. — Tą, kuris pasižymės narsumu, kartu su juo žy­
gyje dalyvaujantys jaunuoliai ir paaugliai turėtų ap­
— Pirmiausia, — tariau, — jų tėvai bus prityrę ka­
riai ir sugebės atskirti pavojingus žygius nuo nepavo­ vainikuoti paeiliui kiekvienas tiesiog žygio metu. Ar
jingų. ne?
— Suprantama. — Taip.
— Ir sveikinti jį, paspausdami dešinę ranką.
— Į nepavojingus žygius jie vesis vaikus, o nuo
pavojingų saugos. — Be abejo.
— Be abejo. — Bet, manau, tu nesutiksi. ..
— Dėl ko?
— Jiems vadovauti paskirs ne eilinius, o labiausiai
prityrusius vyresnio amžiaus žmones, kurie būtų ir — Kad jis visus bučiuotų ir jį visi bučiuotų.
geri vadovai, ir auklėtojai. — Kaip tik pritariu, — atsakė Glaukonas.— Prie šio
— Taip ir dera. įstatymo aš dar pridursiu, kad per visą žygį niekas ne­
turi teisės atsisakyti, jei toks karys panorės jį pabu- c
— Bet reikia pripažinti, kad dažnai viskas pakryps­
ta labai nelauktai. čiuoti, — juk jeigu jis pamils jaunuolį ar moterį, įgis
— Taip dažnai būna. dar daugiau narsumo atlikti žygdarbiams.
— Puiku! •— tariau. — Be to, mes jau sakėme, kad
— Šitokiems atvejams, mano mielas, reikia vai­
tokiems žmonėms dažniau bus rengiamos jungtuvės, jie
kams iš mažens auginti sparnus, kad, reikalui esant,
jie galėtų purptelėti ir išvengtų pavojaus. dažniau negu kiti bus parenkami tam tikslui, kad tu­
rėtų kuo daugiau palikuonių. -""
— Ką tu turi galvoje? — paklausė Glaukonas.
— Taip, jau sakėme tai.
— Reikia vaikus kuo anksčiausiai sodinti ant ark­ XV. — Ir pagal Homerą, narsius jaunuolius pride­
lių ir, kai išmoks joti, imti juos su savimi, kad stebėtų ra pagerbti. Homeras sako, kad kovoje pasižymėjusiam
karą — tik jų arkliai turi būti ne smarkiausi ir karin­ Ajantui tekę „nugaros raumenys patys gardieji" 18. Tai ig$
13 Platonas
 deramas stipraus ir narsaus vyro pagerbimas: juo ne
tik parodoma pagarba, bet ir sustiprinamos jėgos. h ,IN laip manau. Tada graikai savo jėgas vei-
— Tikra teisybė. i i ••> i m k n i Į is prieš barbarus ir susilaikys nuo tarpu-
— Taigi, — tariau, — šiuo atžvilgiu paseksime Ho­ i' > k . 11 I j .

meru. Aukojimų ir kitų iškilmių metu mes pagerbsime II.i, o nugalėjus apiplėšti užmuštuosius ir pasi-
narsius januolius — pagal tai, kiek kuris bus nusipel­ ir lik jų ginklus ar tau atrodo geras daiktas? Ar d
nęs, — ne tik himnais ir tuo, apie ką tik ką kalbėjome, i.nii.ims lai nėra dingstis išvengti kovos? Jie, tarsi at-
bet ir garbinga vieta, mėsa ir gėrimo pilnomis taurė­ ii .kimi savo pareigą, grabinėja užmuštuosius. Per to-
mis 19, kad ne tik pagerbtume, bet ir pastiprintume 1
m', apiplėšinėjimus jau pražuvo ne viena kariuomenė.
tuos narsius vyrus ir moteris. Ne viena.
— Puikiai pasakei,— tarė Glaukonas. Apiplėšti lavoną — tai žemas gobšumas. Tik mo-
— Na, o apie tuos, kurie garbingai žuvo žygyje, pir­ << M .kai ir lėkštai galvosenai būdinga laikyti priešu net
miausia sakysime, kad jie priklauso auksinei giminei. 11 v usiojo kūną, nors pats priešas jau pabėgo, palikęs
— Be abejo. nk lai, kas jam padėjo kovoti. Argi yra koks skirtu-
— Argi netikėsime Heziodu, kuris sako, kad kai ii. .i s la i p tokių žmonių ir šunų, pykstančių ant akme- e
kurie iš šios giminės žmonių po mirties nu, kuriais į juos pataikė, ir neliečiančių to, kuris juos
UL-IO!"
469 Didžiojo Dzeuso valia (...) demonais tapo geraisiais,
Vaikštančiais žemės paviršium ir serginčiais žmones mariuosius20. Jokio skirtumo, — atsakė Glaukonas.
— Patikėsime. Taigi reikia atsisakyti lavonų apiplėšinėjimo ir
N'isii priešui atsiimti žuvusius.
— Taigi pasiklausime dievo, kaip reikia laidoti ir
Prisiekiu Dzeusu, reikia atsisakyti.
kokiomis ypatingomis apeigomis pagerbti tokius pa­
laimintus dieviškus žmones, ir laidosime juos taip, kaip XVI. — Taip pat nenešime į šventyklas ginklų, kad
jis pasakys. pakabintume juos ant sienų, ypač jei tai bus graikiĮ 470
— Taip ir darysime. •,'inklai, — jei norime parodyti kitiems graikams pa­
lu n kurną. O dar labiau baiminsimės padaryti šventva­
— Ir nuo to laiko gerbsime jų kapus, nes jie — de­ gyste, atnešdami daiktus, atimtus iš savo gentainių,—
monai, ir jiems lenksimės. Lygiai taip pat pagerbsime nebent dievas taip lieptų.
b mirusį iš senatvės ar dėl kokios kitos priežasties, jei­
Teisingai kalbi.
gu, gyvas būdamas, jis bus pasižymėjęs dorybingumu.
- Na, o graikų žemės niokojimas ir namų degini­
— Labai teisingai.
mas? Kaip, tavo nuomone, šiais atžvilgiais kariai elgsis
— Na, o kaip mūsų kariai elgsis su priešais? su priešu?
— Kokia prasme?
- Tu pasakyk savo nuomonę, aš mielai išklau­
— Pirmiausia dėl valstybių pavergimo. Ar tau at­ sysiu.
rodo teisinga, kad graikai pavergtų graikų valstybes, Man atrodo, — tariau, — kad jie nedarys nei į,
ar, priešingai, šito, kiek tai įmanoma, niekam negalima viena, nei kita, o apsiribos tik metinio derliaus atėmi­
c leisti ir reikia pratinti tausoti graikus, kad jų nepa­ mu. Ar nori, kad pasakyčiau, kodėl?
vergtų barbarai?
— Kaip tik taip. Noriu.
Man atrodo, kad yra ne tik du žodžiai — karas
— Vadinasi, ir mūsų piliečiai negali turėti vergo
194 graiko, ir kitiems patarsime taip nedaryti. I iKiAipoc;) ir nesantaika (ataaic), — bet ir du skirtingi
• la I \ kai, kuriuos lemia dvi rūšys nesutarimų — vieni iš 195
 •— Ir vaidydamiesi jie turės galvoje būsimą susi­
jų būna tarp savųjų, artimųjų, o kiti — su pašaliniais,
laikymą? . ••
svetimšaliais. Priešiškumas tarp savųjų vadinamas ne­
— Be abejo.
santaika, o su priešais — karu.
— Sayo priešininkus jie geranoriškai stengsis at­
— Tu nepasakei nieko nauja, — tarė Glaukonas.
vesti į protą, nepavergdami jų ir nepražudydami, nes
c — Na, o ar įprasta tai, ką aš dabar pasakysiu? Aš
laikys juos ne priešais, bet tais, kuriuos reikia pamo­
tvirtinu, kad visi graikai y r a vienas kitam artimi žmo­
kyti.
nės ir iš tos pačios giminės, o barbarams jie svetim­
—: Taip.
šaliai.
— Taigi, patys būdami graikai, jie neniokos Grai­
— Teisybė.
kijos, nedegins ten namų ir nelaikys savo priešais visų
— Todėl, kai graikai kausis su barbarais, o barba­
kurios nors valstybės piliečių —- ir vyrų, ir moterų, ir
rai su graikais, sakysime, kad jie kariauja, kad jie iš
vaikų; jie laikys jais tik nedaugelį žmonių — nesantai- b
prigimties yra priešai, ir tą jų priešiškumą vadinsime
kos kaltininkus. Todėl jie nepanorės nei nusiaubti ša­
karu. O kai kas nors panašaus vyks tarp graikų, saky­
lies, nei griauti namų, nes daugumai piliečių nejaus
sime, k a d jie iš prigimties yra savi, bet šiuo atveju
jokio priešiškumo, ir gyvens nesantaikoje tik tol, kol
d Graikija serga ir joje viešpatauja nesantaika, ir tokį
nekaltai nukentėjusieji neprivers kaltininkų atsilyginti
priešiškumą vadinsime nesantaika 2 2 .
už skriaudas.
— Sutinku su tavimi. — Sutinku, kad mūsų piliečiai kaip tik šitaip turi
— Tu tik pagalvok, — tariau: — kai kyla tokia ne­ elgtis su savo priešininkais, o su barbarais — taip, kaip
santaika ir valstybė suskyla, kai piliečiai siaubia vieni dabar graikai elgiasi su graikais.
kitų laukus, degina namus, kokia pražūtinga bus toji — Taigi įvesime sargybiniams ir tokį įstatymą — c
nesantaika ir kiek maža meilės savo tėvynei rodys neniokoti šalies ir nedeginti namų.
vieni ir kiti. Kitaip jie neišdrįstų niokoti savo auklės — Įvesime ir tvirtinsime, kad tai geras įstatymas,
e ir motinos. Užtenka, jei nugalėtojai atims iš nugalėtų­ kaip ir ankstesnieji.
jų jų darbo vaisius, bet tegul jie neužmiršta, kad jų XVII. Bet, Sokratai, man atrodo, kad, jei tau ir to­
tikslas — taika: juk ne amžinai jie kariaus! liau leisime kalbėti apie tuos dalykus, tu ir neprisimin­
— Šitaip galvoti daug kilniau, — tarė Glaukonas. si, jog pradėjai, atidėjęs atsakymą į anksčiau iškilusį
— Tai kaip? Argi tavo kuriama valstybė nebus klausimą: ar šitokia valstybės santvarka yra galima ir
graikų valstybė? k<iip ją įgyvendinti. J u k jeigu visa tai būtų įgyvendin-
— Būtinai bus, — atsakė Glaukonas. la, valstybė iš to turėtų visokeriopos naudos. Aš dar
— Argi jos piliečiai nebus geri ir išauklėti? nuo savęs pridėsiu tai, ką tu praleidai: tokios valsty- d
— Žinoma, bus. l >ės piliečiai narsiausiai kovotų su priešu, nes niekada
— Argi jie nemylės visko, kas graikiška? Argi nepaliktų savųjų nelaimėje, žinodami, kad jie vieni
Graikijos jie nelaikys savo žeme? Argi nebus to pa­ kiliems yra broliai, tėvai, sūnūs, ir taip vadindami vie­
ties tikėjimo, kaip ir kiti graikai? nas kitą. O jei ir moterys kartu su vyrais žygiuotų ar­
— Be abejo, bus. ba (;ieta jų, arba užpakalyje išsirikiavusios, kad prie-
sams įvarytų daugiau baimės ir, ištikus reikalui, padėtų
47! — Nesutarimus su graikais, kaip su savo gentai­ saviesiems, aš esu įsitikinęs, jog jie būtų nenugalimi.
niais, jie laikys nesantaika ir nevadins jų karu?
į k a l b ė s i u apie tai, kiek gėrybių jie turėtų taikos e
j 95 — Nevadins.
 metu. Kadangi aš visiškai sutinku su tavimi, kad, jeigu Ar tu manai, kad dailininkas pasidarys prastes-
ms
būtų įvesta tokia santvarka, valstybė turėtų visas šitas « jeigu jis įtaigiai nupieš gražiausio žmogaus pa­
gėrybes ir dar daugybę kitų, tai tu nekalbėk daugiau veikslą, bet nemokės įrodyti, kad toks žmogus iš tik-
apie pačią santvarką, bet pamėginkime patys sau įro­ i u jų gali būti?
dyti, jog ji yra įgyvendinama, o visa kita atidėkime į — Prisiekiu Dzeusu, nemanau.
šalį. — Na, o mes ar nenupiešėme — žodžiais — tobulos e
472 — Tu taip netikėtai įsibrovei į mano kalbą, ir be valstybės pavyzdžio?
jokio gailesčio, vos tik aš sutrikau! Tu tikriausiai už­ — Nupiešėme.
miršai, kad aš ką tik vargais negalais ištrūkau nuo — Tai ar, tavo manymu, mūsų išvedžiojimai nustos
dviejų bangų, ir siunti man trečią — didžiausią ir sun­ savo vertės, jei nesugebėsime įrodyti, kad tokią vals­
kiausią. Kai tu ją pamatysi ir išgirsi jos grūmėjimą, tybę įmanoma sukurti?
būsi nuolaidesnis man ir suprasi, kad aš ne be pagrin­ — Nemanyčiau.
do delsiau: aš bijojau ir išsakyti, ir bandyti aptarti sa­
— Tai tiesa, — tariau. — Bet jei nori, kad padary­
vo mintį — tokia ji neįprasta.
čiau tau malonumą ir parodyčiau, kokiu būdu ir kokio­
— J u o labiau atsikalbinėsi, tuo mažiau leisime tau mis sąlygomis tokia valstybė gali būti įgyvendinta, tai
b išsisukinėti nuo klausimo, kokiu būdu įgyvendinama
f urėsi vėl apdovanoti mane tuo pačiu. . .
šitokia santvarka. Atsakyk mums negaišuodamas.
— Kuo?
— Pirmiausia, — tariau, — reikia prisiminti, kad šis — Ar galima ką nors padaryti taip, kaip nusakyta 4
?3
klausimas iškilo, kai svarstėme, kas yra teisingumas ir žodžiais? O gal jau pačia savo prigimtimi įkūnijimas
neteisingumas. yra toliau nuo tiesos negu žodis, nors daugelis mano
— Reikia. Bet kam gi tai? — paklausė Glaukonas. kitaip? Ar sutinki su manimi?
— Niekam. Tačiau argi, išsiaiškinę, kas yra teisin­ — Sutinku, — atsakė Glaukonas.
gumas, mes reikalausime, kad teisingas žmogus niekuo — Todėl nereikalauk, kad įrodyčiau, jog ir tikrovė­
c
nesiskirtų nuo paties teisingumo, bet visais atžvilgiais je viskas turi būti įgyvendinta taip, kaip mes nusakė­
būtų toks pat, kaip teisingumas? O gal pasitenkinsime me žodžiais. Bet jei mums pasiseks surasti, kaip būtų
tuo, kad žmogus kuo labiau priartės prie jo ir turės galima sukurti valstybę, kuri kuo labiausiai priartėtų
jo kur kas daugiau negu kiti žmonės? prie mūsų idealo, tada turėsi pripažinti, kad aš išpil-
— Taip, pasitenkinsime. džiau tavo reikalavimą, tai yra parodžiau, kaip šitai ga- b
— Kaip pavyzdį mes nagrinėjome, kas yra pats įima įgyvendinti. Ar tu nepasitenkinsi tuo? Aš tai pa­
teisingumas ir kas yra tobulai teisingas žmogus, jei sitenkinčiau.
toks atsirastų; taip pat nagrinėjome ir tai, kas yra ne­ — Ir aš pasitenkinčiau, — pasakė Glaukonas.
teisingumas ir tikrai neteisingas žmogus, kad, žiūrėda­ XVIII. — Po viso to, matyt, reikėtų pamėginti iš-
mi į juos kaip į pavyzdžius, pagal tai, ar jie mums at­ lirli ir parodyti, kas dabartinėse valstybėse yra blogai
rodys laimingi, prieitume išvadą ir apie pačius save: ivarkoma, kuo jos skiriasi nuo mūsų valstybės ir koks
d to, kuris bus į juos panašus, laukia toks pat likimas. visai nedidelis pakeitimas priartintų jas prie mūsų
Bet mes nesiekėme įrodyti, kad šitai yra įgyvendi­ valstybės santvarkos; galbūt užtektų vieno pakeitimo
nama. alba dviejų, o gal prireiktų ir daugiau pakeitimų, bet
vis dėlto jų turėtų būti visai nedaug ir nedidelių.
los — Tavo tiesa. Žinoma, — pritarė Glaukonas. c
 — Man atrodo, — tariau, — kad užtenka vieno vie­ tina paaiškinti jiems, ką mes vadiname filosofais, jeigu
nintelio pasikeitimo, ir mes galėsime parodyti, jog ta­ išdrįstame teigti, jog filosofams reikia patikėti valdžią. c
da pasikeis visa valstybė. Tiesa, tas pasikeitimas ne­ Kai šitai pasidarys aišku, tada galėsime gintis, įrodinė­
mažas ir nelengvas, bet vis dėlto jis galimas. dami, kad kai kuriems žmonėms iš prigimties yra skirta
— Koks? būti filosofais ir valdyti valstybę, o visiems kitiems
— Štai ir priėjome tai, ką palyginome su didžiausia nedera tuo užsiimti, jie turi klausyti valdovų.
banga. Vis dėlto pasakysiu, net jei banga paskandintų — Pats laikas tai paaiškinti.
mane patyčiose ir negarbėje. Klausyk, ką ketinu pasa­ — Na, tai sek paskui mane ir žiūrėk, ar būsiu ge­
kyti. ras vedlys.
— Kalbėk, — tarė Glaukonas. — Vesk!
— Kol valstybėse nekaraliaus filosofai arba vadi­ — Ar reikia tau priminti, o gal pats prisimeni, jog
namieji dabartiniai karaliai ir valdovai netaps tikrais kai sakome, kad žmogus ką nors myli, tai, jei sakome
ir rimtais filosofais, kol valstybinė valdžia ir filosofija apie jį teisybę, yra aišku, kad jis myli ne kurią nors
nesusilies į viena ir kol iš valdžios nebus prievarta vieną mylimo dalyko pusę, bet jį visą?
pašalinti tie žmonės — o jų daug,— kurie iš prigim­
ties linksta tik į vieną kurį iš tų dviejų dalykų, tol, XIX. — Matyt, reikia priminti, nes man šitai nela­
mielas Glaukonai, nebus galo valstybių vargams 23 , tol bai aišku.
toji valstybės santvarka, kurią nusakėme žodžiais, žmo­ — Kam kam, o tau tai jau tikrai nepritiktų ši- d
nių giminei bus nepasiekiama ir neišvys dienos šviesos. taip kalbėti, Glaukonai. Vyras, kuris yra prityręs mei­
Štai kodėl aš ilgai delsiau — aš numačiau, kad tie žo­ lėje, neturėtų užmiršti, kad linkusio įsimylėti ir jau­
džiai prieštaraus įprastai nuomonei. Juk sunku pripa­ nuoliams neabejingo žmogaus širdį vienaip ar kitaip
žinti, kad kitaip neįmanoma nei asmeninė, nei visuo­ žeidžia ir jaudina visi jauni žmonės — jie visi jam at­
meninė gerovė. rodo verti jo -dėmesio ir meilės. Argi ne taip jūs žiū-
— Sokratai,— tarė Glaukonas,— po tokių tavo žo­ rite i gražuolius? Vieną vadinate žaviu dėl to, kad jis
džių ir juose slypinčios minties tik ir lauk, kad dauge­ riestanosis, ir visaip jį liaupsinate, kumpanosį laikote
lis net ir neblogų žmonių, nusimetę apsiaustus ir pa­ turinčiu kažką karališka, o tą, kurio nosis vidutinio di­
sigriebę į rankas, kas paklius, nuogi 24 puls tave, pasi­ dumo,— proporcingai sudėtu žmogumi; juodbruviai e
rengę viskam. Ir jeigu tu neatsiginsi įrodymais, bet jums atrodo esą narsios išvaizdos, o baltaplaukius va­
pulsi bėgti, jie pasityčiodami tave nubaus! dinate dievų vaikais; ,,medaus geltonumo" spalvą bus
— Argi ne tu būsi dėl viso to kaltas? sugalvojęs ne kas kitas, kaip tik įsimylėjėlis pagražinti
— Ir jausiuosi esąs visiškai teisus. Bet aš tavęs ne­ ir pagirti mylimojo blyškumui, jei tik jaunuolis yra pa­
paliksiu vieno — savo palankumu ir padrąsinimu ginsiu čiame žydėjime. Vienu žodžiu, jūs išsigalvojate viso­
kiek galėdamas. Be to, aš galbūt geriau sugebėsiu at­ kių dingsčių, visokių žodžių ir neatstumiate nė vieno 475
sakinėti į tavo klausimus negu kas nors kitas. Todėl, iš tų, kurie yra pačiame žydėjime.
turėdamas tokį pagalbininką, pamėgink tiems, kurie ne­ — Jeigu, imdamas mane pavyzdžiu, nori parodyti,
tiki, įrodyti, kad iš tikro yra taip, kaip tu sakai. kaip elgiasi įsimylėjėliai, aš nusileidžiu, bet tik mūsų
•— Pamėginsiu,— tariau,— jeigu jau tu pažadi man pokalbio labui.
tokią didelę pagalbą. Jei norime išvengti tų žmonių, — O ką? — tariau.—• Ar ne panašiai elgiasi tie, ku­
apie kuriuos tu kalbėjai, antpuolio, tai, man rodos, bū­ rie mėgsta vyną? Kiekviena dingstimi jie giria bet kokį
vyną. 2CJ
 — Taip ir yra. Jokiu būdu, nebent tik panašiais į juos.
— Lygiai taip pat, aš manau, ir garbėtroškos. Tu XX. — O ką tu laikai tikrais filosofais? — paklau-
pastebėjai, kad jeigu jie negali vadovauti visai kariuo­ v Glaukonas.
menei, pasidaro bent tritijų 2 5 vadais; jeigu negali būti — Tuos, kurie trokšta įžvelgti tiesą.
gerbiami didžių ir žymių žmonių, jie pasitenkina ma­ — Teisingai. Bet paaiškink, kaip tu šitai supranti.
žesnių ir nereikšmingų žmonių pagarba, tačiau trokšta — Kitam būtų nelengva paaiškinti, bet tu, manau,
garbės bet kokia kaina. sutiksi su manim. . .
— Tikra teisybė. — Dėl ko?
— O dabar priimk arba paneik štai ką. Kai sakome, — Kadangi grožis ir bjaurumas yra vienas kitam 476
kad žmogus ko nors trokšta, tai ar turime galvoje, kad priešingi, vadinasi, tai yra du skirtingi dalykai.
jis trokšta visų tos rūšies dalykų, ar vienų iš jų trokš­ — 2inoma.
ta, o kitų — ne? — O jeigu tai yra du dalykai, tai kiekvienas iš jų
— Aišku, kad visų,—atsakė Glaukonas. yra vienas.
— Taigi sakysime, kad išminties mylėtojas siekia — Aišku.
ne kurios nors vienos jos rūšies, bet apskritai išminties, — Tą patį galima pasakyti apie teisingumą ir netei­
ar ne? singumą, gėrį ir blogį ir visas kitas rūšis: kiekviena
— Tai tiesa. iš jų yra viena, bet kadangi ji visur reiškiasi, būdama
c
— O jei žmogus bodisi mokslais, ypač kai yra dar susijusi su kitomis, ir, be to, skirtinguose veiksmuose
jaunas ir nesupranta, kas naudinga, o kas — ne, nepa­ ir žmonėse, tai atrodo esanti dauginė.
vadinsime jo nei smalsiu, nei filosofu, lygiai kaip to, — Tu teisus.
kuris bjaurisi maistu, nelaikysime nei išalkusiu, nei — Pagal tai aš ir skiriu: atskiriu tuos, kurie, kaip
norinčiu valgyti: šiuo atveju jis yra ne mėgėjas pa­ sakei, mėgsta reginius, taip pat amatininkus ir verslo
valgyti, bet, priešingai, bodisi maistu. žmones, ir tuos, apie kuriuos dabar kalbame ir kuriuos
— Nė kiek nesuklysime, taip sakydami. pagrįstai galėtume pavadinti filosofais.
— O tą, kuris trokšta paragauti visokių mokslų, — O kam tu šitai darai? — paklausė Glaukonas.
mėgsta mokytis ir šiuo atžvilgiu yra nepasotinamas, — Mėgėjai klausytis ir žiūrėti gėrisi gražiais gar­
tą mes pagrįstai vadinsime filosofu. sais, gražiomis spalvomis, formomis ir visais tais kūri­
Čia Glaukonas tarė: niais, kuriuose pasireiškia šių dalykų grožis, bet jų
d — Tokių žmonių atsiras daug, be to, gana paikų. protas nesugeba įžvelgti paties grožio prigimties ir jo
J u k tokie, man atrodo, yra reginių mėgėjai: jie džiau­ pamilti.
giasi, sužinoję ką nors nauja. Būtų kvaila prie filosofų — Taip jau yra.
priskirti ir tuos, kurie mėgsta pasiklausyti: jų visai c
— O tokių žmonių, kurie įstengia pakilti iki paties
netraukia tokie pokalbiai, kuriuose kas nors svarsto­
grožio ir matyti jį patį savaime, yra visai nedaug.
ma, bet užtat jie bėga į visas šventes, rengiamas Dio­
— Labai nedaug,
niso garbei, nepraleisdami nei miesto, nei kaimo dio-
nisijų, tarsi kas būtų pasamdęs juos išklausyti visus — Tas, kuris vertina gražius daiktus, bet nevertina
e chorus. Argi visus tuos žmones ir kitus, kurie siekia grožio paties savaime ir neįstengia sekti paskui tą, ku­
sužinoti ką nors panašaus ir užsiima visokiais niekais, ris vestų jį į jo pažinimą,— ar toks žmogus, tavo nuo­
202 vadinsime filosofais? mone, iš tikrųjų gyvena, ar tik sapnuoja? Pats pagal- 203
 vok: juk sapnuoti — nesvarbu, miegant ar budint,—
. tai daikto atvaizdą laikyti ne atvaizdu, bet pačiu daiktu, |iiiio (8iuGTr|Įir]į ir nežinojimo, jei tik kas nors pana­
į kurį jis yra panašus, ar ne? šaus yra.
— Tikrai, aš pasakyčiau, kad toks žmogus sapnuoja. — Visai teisingai.
— Na, o tas, kuris, priešingai, įžvelgia grožį patį — Ar mes ką nors vadiname nuomone?
savaime ir Įstengia matyti ir patį grožį, ir visa, kas jį — Vadiname.
d sudaro, bet nepainioja viena su kita,— ar toks žmogus, — A r tai tas pats sugebėjimas, kaip ir žinojimas, ar
tavo nuomone, sapnuoja, ar iš tikrųjų gyvena? kitas?
— įš tikrųjų gyvena,-^- atsakė Glaukonas. — Kitas.
— J o mąstymą pavadintume pažinimu (yvcūun), nes — Taigi nuomonė turi vieną objektą, o žinojimas —
jis pažįsta, o ano, pirmojo,— nuomone (Soga), nes jis kitą, nes šie sugebėjimai yra skirtingi.
tik mano. — Taip.
— Teisingai. — Vadinasi, žinojimas pagal savo prigimtį yra nu­
— Na, o jeigu tas, kuris, kaip sakėme, tik mano, bet kreiptas į būtį ir siekia ją pažinti. Bet, man rodos,
ne pažįsta, ims širsti ant mūsų ir ginčyti mūsų sprendi- pirmiau dar reikia išsiaiškinti...
e mų teisingumą, ar galėtume jį nuraminti ir švelniai įti­ — Ką?
kinti, nesakydami tiesiai, kad jis yra ne viso proto? XXI. — Mes teigiame, kad sugebėjimai yra tam tik- c

— Turime jį įtikinti. ra būties rūšis; jų dėka mes galime tai, ką galime,—

— Tad paklausyk, ką mes jam atsakysime. Arba, ne tik mes, bet ir visi mūsų sugebėjimai — pavyzdžiui,
jei nori, šitaip jį paklausinėkime, įtikinę, kad mes ne regėjimą ir klausą aš priskiriu prie tokių sugebėjimų,
prieš jį — priešingai, mums net malonu matyti išmanantį jei supranti, apie kokią rūšį aš kalbu.
žmogų: ,,Pasakyk mums štai ką: tas, kuris pažįsta, pa­ — Suprantu,— tarė Glaukonas. \ '
žįsta ką nors ar nieko?" Tu atsakinėk man už jį. — Tad paklausyk, ką aš manau apie tuos sugebė- .
— Atsakysiu, kad ką nors pažįsta,— tarė Glaukonas. jimus. Aš nematau nei jų spalvos, nei formos, nei kokių
477 — Ar tai, kas yra, ar tai, k o nėra? nors kitų ypatybių, kurios būdingos kitiems daiktams ir
— Tai, kas yra. Kaipgi pažinsi tai, ko nėra? pagal kurias aš skiriu juos vieną nuo kito. Sugebėji- d
— Taigi laikysime tikru dalyku, kad, nesvarbu, ku­ me aš įžvelgiu tik tai, Į ką jis yra nukreiptas ir koks
riuo atžvilgiu ką nors nagrinėtume, tai, kas tikrai yra, jo poveikis, ir pagal tai aš įvardiju vieną ar kitą su­
tikrai galima pažinti, o to, k o visai nėra, visai negalima gebėjimą. Jei kryptis ir poveikis tie patys, aš laikau
pažinti. tai tuo pačiu sugebėjimu, o jei ir kryptis, ir poveikis
— Be abejo. skirtingi — tai jau kitas sugebėjimas. O kaip tau atrodo?
— Lygiai taip pat,— atsakė Glaukonas.
— Puiku. O jeigu yra tokių dalykų, kurie tai yra,
tai nėra, argi jie nebus viduryje tarp grynos būties — Dabar, gerbiamasis, grįžkime atgal. Ar tu žino­
(to ov) ir to, kas visai neegzistuoja? jimą laikai sugebėjimu, ar priskiri jį kuriai kitai
— Jie bus viduryje tarp vieno ir kito. giminei?
— Kaip tik laikau sugebėjimu, ir iš visų sugebėji- e
— Kadangi pažinimas (yvcoaig) nukreiptas į tai, kas
b yra, o nežinojimas — į tai, ko nėra, vadinasi, to, kas mų stipriausių.
204- nukreipta į tarpinius dalykus, turime ieškoti tarp žino- — Na, o nuomonę kam priskirsime — sugebėjimams
• n kuriai nors kitai rūšiai? 205
 — Bet nebūtis nėra kas nors — visai pagrįstai ga-
— Jokiu būdu. J u k nuomonė yra ne kas kita, kaip
tai, kas mus įgalina manyti. Imia sakyti, kad ji yra niekas.
— Be abejo.
— Bet juk anksčiau tu pripažinai, kad žinojimas ir
nuomonė yra ne tas pat. — Taigi nebūčiai priskirsime nežinojimą, o būčiai —
— Argi protingas žmogus gali sutapatinti tai, kas pažinimą.
neklaidinga, su tuo, kur pilna klaidų? — Visai teisingai,— tarė Glaukonas.
— Puiku,— tariau.— Aišku, kad sutariame, jog ži­ — Taigi nuomonės nesusijusios nei su būtimi, nei su
nojimas ir nuomonė yra skirtingi dalykai. nebūtimi.
— Skirtingi. — Nesusijusios.
— Kiekvienas iš jų turi skirtingą objektą ir skirtin­ — Taigi nuomonė nėra nei nežinojimas, nei paži­
gą sugebėjimą. nimas.
— Būtinai. — Nei viena, nei kita.
— Žinojimo objektas yra būtis; jis siekia pažinti jos — O gal, nesutapdama su jais, nuomonė aiškumu
savybes. pranoksta pažinimą, o neaiškumu — nežinojimą?
— Taip. — Ne, ji nepranoksta nei vieno, nei kito.
— O nuomone, kaip mes tvirtiname, nesiekiama — Vadinasi, tu manai, kad nuomonė yra labiau
nieko kita, kaip tik manyti. miglota negu pažinimas ir aiškesnė negu nežinojimas?
— Taip. — Daugelį kartų,— atsakė Glaukonas.
— Ar ji pažįsta tą patį, kaip ir pažinimas? Ar tai, — Bet ji neperžengia šių ribų?
kas pažįstama ir tariama, yra tas pat? O gal taip ne­ — Ne.
gali būti? — Tada nuomonė yra kažkas tarpiška tarp žinojimo
— Pagal tai, ką mes sutarėme, taip negali būti,— ir nežinojimo.
atsakė Glaukonas.— Jei kiekvienas sugebėjimas turi — Taip ir yra.
skirtingą objektą ir jeigu žinojimas ir nuomonė yra su­ — Kaip sakėme anksčiau, jeigu kas nors yra kartu
gebėjimai, be to, kaip mes tvirtiname, skirtingi suge­ ir esantis, ir nesantis, tai jo vieta yra per vidurį tarp
bėjimai, tai išeina, kad tas pats dalykas negali būti ir grynosios būties ir visiškos nebūties, ir šitai negali
pažinimo, ir manymo objektu. būti nei žinojimo, nei nežinojimo objektas, bet tik
— Taigi, jeigu pažinimo objektas yra būtis, tai kažko, kas yra tarp nežinojimo ir žinojimo.
nuomonės objektas turi būti kas nors kita. — Teisybė.
— Kas nors kita. — Dabar paaiškėjo, kad tai, kas yra tarp jų, mes
vadiname nuomone.
— Vadinasi, nuomonės objektas yra nebūtis? O gal — Paaiškėjo.
nebūtis negali būti net ir nuomonės objektu? Kas turi XXII. — Kaip matyti, mums dar lieka surasti tai,
nuomonę, turi nuomonę apie ką nors. Ar galima turėti
kas būdinga abiem — ir būčiai, ir nebūčiai,— bet kas
nuomonę apie tai, ko nėra?
nėra nei gryna būtis, nei gryna nebūtis. J e i tai surasi­
— Negalima. me, pagrįstai galėsime sakyti, jog tai kaip tik ir yra
— Taigi, kas turi nuomonę, turi nuomonę apie ką nuomonės objektas; kraštiniams nariams mes priski­
nors. rsime savybę būti kraštiniais, o tarpiniam — būti tar­
— Taip. piniu. Ar ne taip?
 — Taip. — Atrodo, įsitikinome, kad žmonių nuomonės apie
— Dabar, kai šitai nustatėme, tegul, pasakysiu aš,. grožį ir panašius dalykus dažniausiai svyruoja tarp gry­
479 atsako man tas gerasis žmogus, kuris neigia, kad yra nos būties ir visiškos nebūties.
grožis pats savaime ir tokio grožio idėja, visuomet ta­ — Įsitikinome.
pati pati sau; tasai reginių mėgėjas pripažįsta tik daugy­ — Bet mes jau iš anksto sutarėme, kad, jeigu atsi­
bę gražių dalykų ir nepakenčia, kai kas nors sako jam, rastų kas nors panašaus, šitai reikėtų laikyti tuo, apie
jog grožis yra vienas, kaip ir teisingumas, ir visi kiti ką mes manome, o ne tuo, ką pažįstame, nes tai, kas
dalykai: „Mielasis,— pasakysime jam,— argi tarp tokios, svyruoja tarp šių kraštinių narių, pagaunama tarpiniu
gausybės gražių dalykų nėra nė vieno, kuris kuriuo sugebėjimu.
nors atžvilgiu būtų bjaurus? Argi tarp teisingų poelgių — Sutarėme.
nesurasime tokio, kuris būtų neteisingas, o tarp dorų — e
— Todėl apie tuos žmones, kurie regi daugybę gra-
nedoro?"
žių daiktų, bet nemato grožio paties savaime ir nesu­
b — Taip,— tarė Glaukonas,— gražūs dalykai kuriuo geba sekti paskui tą, kuris juos veda į jį, ir apie tuos,
nors atžvilgiu būtinai atrodys bjaurūs; taip pat ir visi kurie mato daugybę teisingų poelgių, bet nepastebi
kiti dalykai, apie kuriuos kalbėjai. paties teisingumo ir panašiai, sakysime, kad jie apie
— O argi daugelis sudvejintų dalykų dėl to nega­ tuos dalykus turi nuomonę, bet jų nepažįsta.
lės kitu atžvilgiu atrodyti vienpusiai? — Be abejo.
— Galės. — O ką sakysime apie tuos, kurie mato dalykus
— O jei mes ką nors vadiname dideliu, mažu, leng­ pačius savaime, visuomet tapačius sau? Argi jie ne­
vu, sunkiu, tai ar tam turime daugiau pagrindo, negu pakyla iki pažinimo, ūžūbt turėję tik nuomonę?
vadinti priešingai? — Be abejo, pakyla.
— Nė kiek ne daugiau, nes kiekvienas daiktas gali — Ar nesakysime, kad jie mėgsta ir myli tuos da­
turėti šias abi ypatybes. lykus, kuriuos pažįsta, o anie — tuos, apie kuriuos tu- 480
— Kiekvienas iš daugybės daiktų arba bus, arba ne­ ri nuomonę? Juk prisimeni, kad pastarieji, kaip sakėme,
bus toks, kokiu jį vadina? mėgsta klausytis gražių balsų, gėrėtis gražiomis spal­
— Šitie dalykai,— tarė Glaukonas,— panašūs į vai- vomis ir kitais gražiais dalykais, bet nepakenčia, kai
c šėse kartojamas dviprasmybes arba į vaikų mįslę apie kas nors jiems sako, jog egzistuoja ir grožis pats
eunuchą, kuris metė akmeniu į šikšnosparnį; reikia įs­ savaime?
pėti, kuo eunuchas metė ir ant ko tupėjo šikšnosparnis. — Prisimenu.
Ir šitie dalykai taip pat yra dviprasmiai, nes apie jokį — Tad gal neapsiriksime, jei juos pavadinsime nuo­
daiktą negalima tvirtai teigti, kad jis yra vienoks arba monių mylėtojais, o ne išminties mylėtojais? Ar jie
kitoks arba kad jam tinka abu pavadinimai arba ne­ labai širs ant mūsų, jei šitaip juos pavadinsime?
tinka nė vienas. — Jei manim patikės — neširs: juk nedera širsti dėl
— Ką tu darysi su tokiais pavadinimais? — ta­ teisybės.
riau.— Ar gali surasti jiems geresnę vietą negu tarp — O tuos, kurie įžvelgia kiekvieno dalyko esmę,
d būties ir nebūties? J u k jie nėra labiau migloti už ne­ vadinsime išminties mylėtojais, o ne nuomonių.
būtį ir negali būti labiau nesantys negu ji, jie nėra — Be abejo.
aiškesni už būtį ir negali būti labiau už ją esantys.
208 — Visai teisingai. 209
14 Platonas
 kus nesugebėtų leisti įstatymų dėl grožio, teisingu­
mo ir gėrio arba išsaugoti jau esančių?
— Prisiekiu Dzeusu, jie nedaug kuo skiriasi nuo
aklųjų.
— Argi mes verčiau padarysime sargybiniais juos, o
ne tuos, kurie pažįsta kiekvieno dalyko esmę, o pa­
tyrimu ir kitomis dorybėmis nė kiek jiems nenusileidžia?
ŠEŠTOJI KNYGA — įš tikro būtų keista pasirinkti ne juos, jei jie
aniems nė kiek nenusileidžia ir dar turi tokį didelį
pranašumą.
I. — Štai, Glaukonai,— tariau,— po ilgo svarstymo — Ar nereikėtų paaiškinti, kaip tiems patiems žmo- 485
pagaliau, paaiškėjo, kas tikrai filosofas, o kas — ne ir nėms gali būti būdingi abu šie dalykai?
kas yra vieni ir kiti. — Reikia.
— Būtų buvę nelengva prieiti šitai trumpesniu keliu. — Pokalbio pradžioje mes sakėme, kad pirmiausia
— Atrodo, kad nelengva. Mano nuomone, būtume reikia perprasti jų prigimtį. Jei mes sutarsime šiuo
geriau šitai išsiaiškinę, jei būtume kalbėję tik apie klausimu, tai, manau, sutiksime, kad tie patys žmonės
vieną dalyką ir būtume nesileidę j kitų klausimų svars­ gali turėti abu šiuos pranašumus ir kad valstybių val­
tymą, kai aiškinomės, kuo teisingo žmogaus gyvenimas dovais turi būti tik jie, o ne kas nors kitas.
skiriasi nuo neteisingo. — Kodėl tu taip manai?
— Apie ką toliau kalbėsime? — paklausė Glaukonas. II. — Dėl filosofų prigimties sutarkime, kad jie
— Apie ką gi kita,— tariau,— jei ne apie tai, kas aistringai siekia žinių (Įiadrifia), kurios bent kiek at- b
eina iš eilės? Kadangi filosofai sugeba suvokti tai, kas skleistų jiems esmę (cmaia), amžiną ir nepatiriančią nei
visuomet yra tapatu sau, o kiti klaidžioja tarp daugy­ atsiradimo, nei išnykimo.
bės nuolat kintančių dalykų ir todėl nėra filosofai, tai — Sutinku.
kurie iš jų geriau tinka būti valstybės vadovais? — Taip pat sutikime,— tariau,— kad jie siekia ap­
— Kaip mums deramai atsakyti į šį klausimą? rėpti visą esmę, neišleisdami iš akių, kiek tai nuo jų
— Kurie pasirodys sugebą saugoti valstybės įstaty­ priklauso, nė vienos jos dalies — nei didelės, nei ma­
mus ir papročius, tuos ir reikia skirti valstybės 'sargy­ žos, nei vertingos, nei menkavertės, tai yra elgiasi pa­
biniais,— pasakiau. našiai kaip garbėtroškos ir įsimylėjėliai, apie kuriuos
— Teisingai. anksčiau kalbėjome.
— Turbūt aišku, ar ką nors saugoti reikia patikėti — Teisybė.
aklam, ar turinčiam gerą regėjimą. — Na, o dabar pagalvok, ar žmonėms, kurie turi tap­
— Kaipgi nebus aišku! ti tokie, kaip mes sakėme, būtinos dar ir tokios sa- c
•— O kuo geresni už akluosius tie, kurie, iš tikrųjų vybės. . .
nepažindami nė vieno dalyko esmės ir savo sieloje
— Kokios?
neturėdami aiškaus jo atvaizdo, negali, kaip dailinin­
— Tiesumas, ryžtingas atsisakymas bet kokio melo,
kai, regėti aukščiausios tiesos ir, nuolat turėdami ją
neapykanta jam ir meilė tiesai.
prieš akis, kuo tiksliausiai jos atkurti ir todėl prirei­
— Natūralu, kad jos būtinos. 211
 — Vadinasi, toks žmogus ir mirties nelaikys baisiu
— Ne tik natūralu, mano mielas. Kiekvienas žmo­ dalyku?
gus, iš prigimties apimtas aistringo siekimo, būtinai — Aišku, nelaikys.
brangina visa, kas gimininga ir artima tam, ką jis myli. — Todėl bailios ir niekingos prigimties žmogui tik­
— Teisybė,— pritarė Glaukonas. roji filosofija, matyt, yra neprieinama.
— O ar rastum ką nors artimesnio išminčiai už tiesą? — Atrodo, kad neprieinama.
— Kaip šitai suprasti? — Na, o kuklus, negobšus, kilnios sielos žmogus,
d — Ar gali tas pats žmogus mylėti ir išmintį, ir melą? ne pagyrūnas ir ne bailys, ar gali kokiu nors būdu pa­
— Jokiu būdu. sidaryti nesugyvenamas ir neteisingas?
— Todėl tikrai smalsaus proto žmogus nuo pat jau­ — Negali.
numės turi atkakliai siekti tiesos. — Todėl, norėdamas ištirti, ar siela yra filosofiška,
— Be abejo. ar ne, turėsi jau iš pat mažens žiūrėti, ar ji yra teisinga
— Bet jei visi žmogaus troškimai stipriai nukreipti ir romi, ar nesugyvenama ir žiauri.
į ką nors viena, mes žinome, kad tada jie tampa silp­ — Žinoma, reikės žiūrėti.
nesni visų kitų dalykų atžvilgiu — tarsi į šalį nukreipta — Manau, neišleisi iš akių dar ir štai k o . . . c
srovė. — Ko gi?
— Žinoma. — Ar žmogus lengvai mokosi, ar sunkiai. J u k ar 1
— Taigi, jeigu jie yra nukreipti į žinių kaupimą galima tikėtis, kad žmogus rimtai pamėgs tai, prie ko
ir panašius dalykus, šitai, manau, teikia malonumą jo jis kamuojasi ir ką sunkiai įveikia?
sielai, o kūno malonumų toks žmogus atsisako, jeigu
e — Negalima.
jis ne dedasi, bet iš tikrųjų yra filosofas.
:
— Tai neišvengiama. — O jeigu jis yra toks užmaršus, kad neįstengia
— Toks žmogus bus nuosaikus ir jokiu būdu ne­ išlaikyti atmintyje nieko iš to, ką išmoko, ar gali jo
sieks turtų, nes turtai ir prabanga, kuriems įsigyti de­ galva nebūti tuščia ir žinių atžvilgiu?
dama tiek pastangų, tinka kam nori, tik ne filosofui. — Kaipgi galės!
— Taip. — Tuščiai vargdamas, jis galų gale ims neapkęsti
486 — j£ a j n o r į atskirti filosofą nuo nefilosofo, reikia ir paties savęs, ir tokio užsiėmimo.
atkreipti dėmesį dar štai į ką. — Žinoma. d
— Į ką? — Taigi užmaršios sielos žmogaus jokiu būdu ne-
— Kad neliktų nepastebėti kokie nors žemi jo po­ priskirsime prie filosofų ir ieškosime žmogaus su gera
linkiai: juk smulkmeniškumas yra pikčiausias priešas atmintimi.
sielos, kuri siekia to, kas dieviška, ir to, kas žmogiška, — Be abejo.
visumos. — A r galime sakyti, kad sudarkytą prigimtį, ku­
— Tikra teisybė. riai svetimos Mūzos, traukia nedarnumas?
— Jeigu žmogus turi kilnią sielą ir mąstymu aprė­ — Žinoma.
pia visuminio laiko ir būties esmę, tai ar, tavo many­ — O ar tiesa, tavo manymu, gimininga darnumui,
mu, jis labai vertina žmogaus gyvenimą? ar nedarnumui?
b — Ne, jis negali jo labai vertinti,— atsakė Glau- — Darnumui. 213
212 konas.
 — Taigi ieškosime žmogaus, kuris, be kita ko, būtų
darnios prigimties ir pasižymėtų įgimtu proto subtilu- kad visai netikę, — ir net protingiausius iš jų užsiėmi­
e mu — šitai įgalintų jį suvokti būties esmę. mas, kurį tu taip giri, vis dėlto padaro visiškai nenau­
— Be abejo. dingus valstybei.
— O gal tu manai, kad visos šios savybės, kurias Išklausęs Adimanto, aš tariau:
išvardijome ir kurios yra glaudžiai viena su kita susi­ — Vadinasi, tu manai, kad tie, kurie taip kalba,
jusios, nebūtinos sielai, siekiančiai pakankamai ir to­ klysta?
bulai suvokti būtį? — Nežinau, bet mielai išgirsčiau tavo nuomonę.
487 — Ir dar kaip būtinos! — atsakė Glaukonas. — Tu išgirstum, kad, mano nuomone, jie sako tiesą, e
— O ar galėtum ką nors prikišti užsiėmimui, kuriuo — Bet kaip tada šitai suderinti su tuo, kad valstybė
sėkmingai užsiimti gali tik tas, kuris iš prigimties turi tol neatsikratys savo bėdų, kol jos nevaldys filosofai,
kuriuos mes ką tik pripažinome netinkamais šitam da­
gerą atmintį, yra nuovokus (e-UĮia'drig), kilnios širdies, lykui?
žavus ir, be to, tiesos, teisingumo, narsumo ir nuosai­ — Tu keli klausimą, — tariau, — į kurį galima at­
kumo draugas ir sąjungininkas? sakyti tik palyginimu.
— Net ir pats Momas i neturėtų čia ką prikišti. — Bet juk tu nesi įpratęs kalbėti palyginimais.
— A r ne vien šitokiems žmonėms — subrendusiems IV. — Ką gi! Tu įtraukei mane į sunkiai išspren­
ir tobulai išauklėtiems — patikėtum valstybę? džiamo klausimo svarstymą ir dar juokiesi! Na, tai iš- 488
III. Čia į pokalbį įsikišo Adimantas: klausyk mano palyginimo, kad įsitikintum, kaip sun­
— Sokratai, tavo samprotavimams niekas nieko ne­ kiai man šitai sekasi. Geriausiųjų žmonių padėtis vals­
galėtų prikišti. Bet ar nori žinoti, ką patiria klausytojai tybės atžvilgiu yra tokia sunki, jog blogiau jau būti
kiekvieną kartą, kai tu šitaip dėstai savo mintis? Ne­ negali. Todėl palyginimui reikia sulipdyti juos iš dau­
įpratę klausinėti ir atsakinėti, jie mano, kad kiekvienas gelio vienas su kitu susijusių bruožų, kaip kad daili­
klausimas, kurį tu pateiki samprotaudamas, tik šiek
ninkai piešia padarą, susidedantį iš ožio ir elnio, ir
tiek nuveda juos į šalį, bet kai susideda daug tokių
kitokias panašias baidykles. Įsivaizduok, kad toks žmo­
mažų nukrypimų, tai svarstymo pabaigoje paaiškėja,
gus yra vieno ar kelių laivų vairininkas. Jis yra di- b
kad nukrypta gerokai ir atsirado prieštaravimas pra­
dėsnis ir stipresnis už kitus jūreivius, bet apykurtis,
diniams teiginiams. Panašiai kaip žaidžiant šaškėmis
trumparegis, ne ką išmano apie jūreivystę, o jūreiviai
įgudę žaidėjai uždaro neįgudusiems visus kelius ir šie
vaidijasi tarp savęs dėl to, kuriam valdyti laivą; kiek­
nežino, kur eiti, taip ir tavo klausytojai šitame savo­
vienas laiko save tinkamiausiu tam dalykui, nors nie­
tiškame žaidime, kur vietoj šaškių žaidžiama žodžiais,
pagaliau atsiduria aklavietėje ir nebežino, ką sakyti, kada nesimokė vairavimo meno ir negali nurodyti, kas
bet tiesa iš to nieko nelaimi. Aš kalbu, turėdamas gal­ buvo jo mokytojas ir kada jis mokėsi; kai kurie net
voje mūsų atvejį; juk kiekvienas prisipažins, kad ne­ pareiškia, kad to ir nereikia mokytis, ir yra pasirengę
sugebėtų prieštarauti tau nė vienu iš tavo pateiktų sudraskyti tą, kuris pasakys, kad reikia. Jie užgula
klausimų; bet pažiūrėkime, kaip yra iš tikrųjų: juk vairininką prašymais ir daro viską, kad tik jis patikėtų c

tie, kurie veržiasi į filosofiją ne tam, kad išsilavintų, jiems vairą. Vieni jo visai neklauso, kiti šiek tiek pri­
vengia, ir tada anie šituos išžudo ir išmeta į jūrą, o
d kaip kad tie, kurie, jauni būdami, domisi ja, o paskui kilnųjį vairininką įveikia mandragora 2, vynu arba ko­
meta, bet, priešingai, atiduoda jai daug laiko, tie daž- kiomis kitomis priemonėmis; užgrobę valdžią laive, jie
214 niausiai pasidaro keistuoliai — jei nenorime sakyti, ima jame šeimininkauti, geria, puotauja ir, žinoma, 235
plaukia taip, kaip tokie tik ir gali plaukti; be to, jie — Tikra teisybė.
giria ir vadina prityrusiu jūreiviu, vairininku ir jūrei­ — Dėl šių priežasčių tokiomis sąlygomis geriausiam
vystės žinovu tą, kuris sugeba paimti vairą — arba jė­ užsiėmimui nelengva tapti gerbiamam tų, kurie užsi­
ga, arba įkalbėjęs vairininką, — ir vainoja tą, kuris ne ima priešingais dalykais. Daugiausia ir labiausiai blogą d
toks, ir laiko jį niekam tikusiu. Jiems net į galvą ne­ vardą filosofijai užtraukia tie, kurie pareiškia, jog fi­
ateina, kad tikrasis vairininkas būtinai turi gerai nusi­ losofija— tai jų užsiėmimas; tavo minėtas filosofijos
manyti apie metų laikus, dangų, žvaigždes, vėjus ir niekintojas sakė, kad dauguma tų, kurie atsideda filoso­
visus kitus su šiuo menu susijusius dalykus, jei iš tik­ fijai, yra didžiausi nedorėliai, o geriausieji iš jų yra
rųjų nori valdyti laivą nepriklausomai nuo to, ar tai nenaudingi, ir aš tada su tuo sutikau, ar ne?
atitinka kieno nors norus, ar ne. Jie mano, kad negali­ — Taip.
ma įgyti šio meno žinių, įgūdžių ir kartu vairininko V. — Taigi išsiaiškinome, kodėl dori žmonės yra
valdžios. Kai laive dedasi tokie dalykai, ar jūreiviai nenaudingi. \
tikro vairininko nelaikys tik pasipūtusiu plepiu 3 ir ne­ — Išsiaiškinome. \
tikėliu, kaip tu manai? — Ar nori, kad išsiaiškintume, kodėl dauguma iš jų
— Tikriausiai, — atsakė Adimantas. būtinai yra blogi, ir, jei įstengsime, pamėgintume įro­
— Aš manau, kad nebereikia aiškinti tau, kuo šis dyti, jog ir dėl šito filosofija yra nekalta?
vaizdas primena valstybės požiūrį į tikrus filosofus — — Žinoma, noriu.
tu juk supranti, ką aš turiu galvoje. — Tad klausykime ir atsakinėkime, prisimindami,
— Puikiausiai. kokiomis įgimtomis savybėmis, mūsų nuomone, turi
— Tad visų pirma išaiškink šį palyginimą tam, ku­ pasižymėti žmogus, kad jis būtų nepriekaištingas. Jei 490
ris stebisi, kodėl valstybėse filosofai negerbiami, ir pa­ atsimeni, visų pirma jis turi mylėti tiesą ir siekti jos
sistenk jį įtikinti, kad dar labiau reikėtų stebėtis, jeigu visur ir visados, o tuščias pagyrūnas jokiu būdu nega­
jie būtų gerbiami. li turėti nieko bendra su tikrąja filosofija.
— Aš jam išaiškinsiu. — Tikrai taip sakėme.
— Taip pat pasakyk jam, kad jis neklysta, sakyda­ — Juk jau vien šitas 'tvirtinimas yra visiškai prie­
mas, jog žmonės, pasižymėję filosofijoje, daugumai yra šingas tai nuomonei, kuri yra paplitusi apie filosofus.
nenaudingi, bet dėl jų nenaudingumo liepk kaltinti ne — Visiškai priešingas, — patvirtino Adimantas.
filosofus, o tuos, kurie nemoka jais pasinaudoti. Juk — Tad ar mūsų požiūriui apginti netiks pasakyti,
būtų keista, jeigu vairininkas prašytų jūreivių jam pa­ kad žmogus, kuriam įgimtas žinių troškimas, iš visų
klusti arba jeigu išminčiai belstųsi į turtuolių duris — jėgų siekia tikrosios būties? Jis nesustoja prie daugy­
tas, kuris sugalvojo šį sąmojį, melavo 4 . Priešingai, nė bės daiktų, kurie tik atrodo esą, bet nenuilsdamas eina jį
kiek nekeista, kad ligonis — nesvarbu, ar jis turtuolis, pirmyn, ir jo aistra nenurimsta tol, kol jis nepaliečia
ar vargšas, — būtinai belsis į gydytojo duris, o kiek­ kiekvieno daikto esmės ta sielos dalimi, kuriai ir dera
liesti tokius daiktus — o dera šitai jiems giminingam
vienas norintis paklusti — į duris to, kuris sugeba val­
pradui. Jo dėka priartėjęs prie tikrosios būties ir susi­
dyti. Valdovas neprašys pavaldinių paklusti jam, jeigu
jungęs su ja, jis pagimdys protą ir tiesą, jis ir pažins,
jis iš tikrųjų šio to vertas. Nesuklysi, šiuolaikinius
valstybės pareigūnus palyginęs su ką tik minėtais jū­ ir gyvens tikrą gyvenimą, ir maitinsis tikruoju maistu,
reiviais, o žmones, kuriuos jie laiko netikėliais ir pasi­ ir tik tokiu būdu išsivaduos iš kančių, bet ne anksčiau.
pūtėliais, — su tikrais vairininkais. — Šitai puikiai tiks apginti mūsų požiūriui. 217
 — Ar toks žmogus mėgs melą, ar, priešingai, jo ne­ — Tokių žmonių maža, o kiek daug yra jiems pra­
apkęs? žūtingų dalykų!
— Neapkęs, — tarė Adimantas. — Kokių gi?
— Kadangi jį veda tiesa, nemanau, kad paskui ją — Išgirsi keisčiausią dalyką — kiekviena iš tų pri­
sektų nedorybių pulkas. gimtinių savybių, kurias mes išgyrėme, žudo sielą ir
— Jokiu būdu! atitraukia ją nuo filosofijos: aš turiu galvoje narsumą,
— Bet už tai ją lydės sveikas ir teisingas būdas, o nuosaikumą ir visas kitas mūsų išvardytas savybes.
po jo eis nuosaikumas. — Keista šitai girdėti, — pasakė Adimantas.
— Teisybė. — Be to, — tariau, — sielą gadina ir atitraukia taip c
— Ar reikia vėl vardyti visą filosofo savybių pulką pat visos vadinamosios gėrybės: grožis, turtas, kūno
ir įrodinėti, kad jos yra būtinos? Be abejo, prisimeni, jėga, įtakinga giminystė valstybėje ir kiti panašūs da­
kad mes sutarėme, jog filosofui pritinka narsumas, sie­ lykai. Štai ir pasakiau bendrais bruožais, ką turiu gal­
los kilnumas, nuovokumas, gera atmintis? Tu man pa­ voje.
prieštaravai, kad visi turi sutikti su tuo, ką mes sako­ — Suprantu, bet norėčiau išgirsti ir smulkesnį pa­
me, bet, metęs į šalį kalbas ir stebėdamas pačius filo­ aiškinimą.
sofus, apie kuriuos čia kalbame, kiekvienas galėtų — J e i suvoksi, kas yra sugedimas apskritai, tada
pasakyti, jog matąs tarp jų ir nenaudingų, ir daug ne­ tau pasidarys aišku ir neatrodys keista tai, ką čia sa­
dorų žmonių. Ieškodami šio kaltinimo priežasčių, mes kiau.
ir priėjome prie klausimo, kodėl dauguma iš jų yra — O kaip šitai padaryti? — paklausė Adimantas.
blogi. Todėl mes vėl grįžome prie tikro filosofo pri­ — Mes visi žinome, — tariau, — kad kiekviena sėk­
gimtinių savybių ir buvome priversti vėl iš naujo jas la, kiekviena augalo arba gyvulio užuomazga, negau­
apibrėžti. dama tinkamo maisto, neturėdama tinkamos vietos ir
— įš tikrųjų taip, — tarė Adimantas. tinkamų oro sąlygų, tuo labiau kenčia nuo šių nepri­
VI. — Dabar, — tariau, — reikia pažiūrėti, kodėl to­ teklių, kuo yra stipresnė. J u k blogis gėriui yra labiau
kia prigimtis sugenda, kodėl daugelio žmonių ji sunai­ priešingas negu tam, kas nėra gėris.
kinama, o tuos, kuriuose nors kiek jos išlieka, laiko — Žinoma.
jeigu ne blogais, tai bent j a u nenaudingais. Paskui ap­ — Aš manau, kad tai, jog geriausia prigimtis, mai­
tarsime savybes tų, kurie mėgdžioja filosofus ir imasi tinama netinkamu maistu, nukenčia labiau negu vidų- ,
jų amato, — tokios prigimties žmonės dažnai prašauna tinė, turi rimtą pagrindą.
pro šalį, nes yra neverti užsiimti filosofija ir tai viršija — Suprantama.
jų jėgas; jie ir pelnė filosofijai ir visiems filosofams — Ar ne panašiai, Adimantai, ir talentingiausios e
visur tokį vardą, apie kurį tu kalbi. sielos, blogai auklėjamos, tampa itin blogos? Negi tu
— Kokį sugedimą tu turi galvoje? manai, kad didžios nedorybės ir baisiausia niekšybė
— Jei įstengsiu, pamėginsiu tau paaiškinti. Aš ma­ kyla iš menkos, o ne iš veržlios, bet auklėjimo suga­
nau, kiekvienas sutiks su mumis, jog prigimtys, pasi­ dintos sielos? Silpna prigimtis niekada nebus nei di­
žyminčios visomis tomis savybėmis, kurias mes laiko­ džių gėrybių, nei didelių niekšybių priežastis.
me būtinomis, kad taptum tobulu filosofu, tarp žmonių — Sutinku su tavimi.
yra retos ir išimtinės, ar ne? — Taigi, jeigu mūsų aptarta filosofo prigimtis bus
— Sutinku su tavimi. tinkamai ugdoma, tai ji bręsdama būtinai įgis visokių 2?9
dorybių. O jeigu ji pasėta ir ima leisti šaknis į netin­ ir tikriausiai nebus kitoks; bet dieviškajam auklėjimui,
kamą dirvą, tai atsitinka priešingai, nebent koks die­ mielas drauge, kaip sako priežodis, padarykime išimtį5.
vas jai pagelbėtų. Bet gal ir tu manai, kaip dauguma Mat reikia gerai žinoti, kad visa, kas šitaip tvarkomo­
žmonių, kad tik kai kuriuos jaunuolius sugadina sofis­ se valstybėse išsilaiko ir vyksta taip, kaip pridera, iš­
tai, kad juos gadina paskiri žmonės ir tik apie juos ir silaiko tik dievo malonės dėka 8 ,— šitaip sakydamas, 493
esą verta kalbėti? Ar nematai, kad tie, kurie taip sako, nesuklysi.
patys -yra didžiausi sofistai — jie puikiai sugeba per­
— Ir man taip atrodo, — tarė Adimantas.
auklėti ir perdirbti pagal savo užgaidas ir jaunuolius,
— Sutik, — tariau, — dar ir su šitokiu dalyku.
ir senius, ir vyrus, ir moteris.
— Su kokiu?
— Kada jie tai daro? — paklausė Adimantas. — Kiekvienas iš tų atlyginimą imančių paskirų žmo­
— Tada, kai, sėdėdami susispaudę liaudies susirin­ nių, kuriuos jie vadina sofistais ir laiko savo varžo­
kimuose arba teismuose, arba teatruose, arba karo sto­ vais, moko ne ko nors kito, bet tų pačių dalykų, kurie
vyklose, arba kitokiose sueigose, jie su didžiausiu yra minios pažiūros ir nuomonės, reiškiamos susirin­
triukšmu vienas kalbas ar veiksmus peikia, kitas giria,
kimuose, ir vadina tai išmintimi; panašiai būtų, jeigu
ir vis perdėtai — šaukdami ir plodami, o jų plūdimąsi
kas, augindamas didelį ir stiprų žvėrį, perprastų jo bū- b
ir pagyrimus aidu atkartoja uolos aplink tą vietą, kur
da ir norus, žinotų, iš kurios pusės prie jo prieiti, kur
visa tai vyksta, ir triukšmas tampa dvigubai stipresnis.
Kas, tavo manymu, tokiomis sąlygomis dėsis, kaip sa­ jį paglostyti, kada ir dėl ko jis darosi piktas arba nu­
koma, jaunuolio širdyje? Koks privatus auklėjimas at­ siramina, kada kokius garsus išduoda ir kokie pašali­
silaikys prieš tai ir nebus nuplautas ir nuneštas šito­ niai garsai jį tramdo arba siutina, o perpratęs visa tai,
kios plūdimo ir gyrimo bangos? Ar jaunuolis neims ilgai su juo bendraudamas, vadintų šitai išmintimi ir,
laikyti gražiais ir bjauriais tų pačių dalykų, kaip ir sudaręs taisyklių rinkinį, pradėtų mokyti, iš tikrųjų
jie? Ar nepradės elgtis taip, kaip jie? Ar nepasidarys nežinodamas, kas jo pažiūrose ir noruose yra gražu
toks, kaip ir jie? ar bjauru, gera ar bloga, teisinga ar neteisinga, ir,
apie visa tai spręsdamas tik pagal to žvėries nuomo­
— Būtinai taip bus, Sokratai, — tarė Adimantas.
nę, vadintų gerais tuos dalykus, kurie jam malonūs, o c
VII. — Bet mes dar nekalbėjome apie didžiausią
blogais tuos, kurie jį pykina, ir nemokėtų kitaip šito
prievartą.
pagrįsti, bet tvirtintų, kad teisinga ir gera yra tai, kas
— Kokią? — paklausė Adimantas.
būtina; kuo iš esmės skiriasi būtinybės ir gėrio prigim­
— Kurią tie auklėtojai sofistai pasitelkia, kai ne­ tis, jis nesupranta ir kitam negali paaiškinti. Vardan
įstengia įtikinti žodžiais. Argi nežinai, kad nepaklus­
Dzeuso, sakyk, ar šitoks mokytojas tau neatrodytų
nųjį jie baudžia pilietybės atėmimu, piniginėmis baus­
keistas?
mėmis, mirtimi?
— Tikrai atrodytų keistas, — atsakė Adimantas.
-— Žinau, kad jie šitaip baudžia.
— O kuo nuo jo skiriasi tas, kuris, pažinęs minios,
— Koks kitas sofistas, kokie prieš juos nukreipti susidedančios iš daugybės visiškai skirtingų žmonių, d
paskirų žmonių tvirtinimai įstengtų juos įveikti? norus ir pomėgius — ar tapybos, ar dailiųjų menų, ar
— Manau, kad tokio sofisto nėra. net politikos srityje, — jau laiko tai išmintimi? Jeigu
— Tikrai nėra, — pasakiau. — Būtų kvaila mėginti jis rodo miniai savo poezijos veikalą ar kokį kitą kū­
juos įveikti. Juk minios išauklėto, tai yra žmogiškai rinį, ar savo atsidavimą valstybei, tai pasidaro labiau
išauklėto, žmogaus požiūris į dorybę nebūna, nebuvo priklausomas nuo tos minios negu būtina, ir tada va- 22f
 dinamoji „Diomedo prievarta" 7 privers jį daryti tai, delėje valstybėje, būti turtingam ir kilmingam, be to,
kam pritars minia. O ar tai iš tikrųjų gera ir gražu — dar gražaus stoto ir patrauklios išvaizdos? Ar neapims
argi girdėjai, kad kada nors kuris iš jų būtų dėl to su­ jo neįgyvendinamos viltys? A r neims jis vaizduotis d
kęs galvą ir tie aiškinimai nebūtų kėlę juoko? galįs valdyti ir graikus, ir barbarus? Ar nepasikels į
— Manau, kad niekada ir neišgirsiu, — atsakė Adi- puikybę, neims didžiuotis ir tuščiai pasikliauti savimi,
mantas. neklausydamas proto?
VIII. — Turėdamas visa tai galvoje, prisimink dar — Veikiausiai taip ir atsitiks.
štai ką; ar įmanoma, kad minia sutiktų ir pripažintų, — Ir jei kas nors, nepaisydamas tokios jo padėties,
jog egzistuoja grožis pats savaime, o ne daugybė gra­ priėjęs ramiai pasakys j a m tiesą — kad jis neturi pro­
žių dalykų, jog egzistuoja kiekvieno daikto esmė, o n e to, bet būtų pravartu jį turėti, o įsigyti jį galima tik
daugybė daiktų? visiškai atsiduodant šiam tikslui, — ar tu manai, kad
— Visai neįmanoma. jam, šitokiose bėdose gyvenančiam, bus lengva klau­
— Vadinasi, — tariau, — minia negali būti filosofu. sytis tokių dalykų?
— Negali. — Nelengva!
— Todėl ji ir peikia tuos, kurie užsiima filosofija. — O jei kas nors — tegu tik vienas iš daugelio —
— Žinoma. dėl savo geros prigimties ir dėl to, kad tie žodžiai yra e
— Peikia ir tie paskiri žmonės, kurie, bendraudami jam artimi, pajus jų jėgą, apsigręš ir pasuks į filosofi­
su minia, nori jai įtikti. ją? Ką, tavo manymu, darys tie, kurie pasijus netekę
— Aišku. jo paslaugų ir draugystės? J i e darys viską, griebsis vi­
— Visa tai turėdamas galvoje, sakyk, kokį tu ma­ sokiausių įrodinėjimų, k a d tik perkalbėtų jį ir sunie­
tai išsigelbėjimą filosofinei prigimčiai, kad ji neatsisa­ kintų tą, kuris jį įkalbinėjo, spęs jam žabangas ir as­
kytų savo užsiėmimo ir pasiektų tikslą? Spręsk pagal meniškai, ir viešai, iškeldami jam bylas.
tai, ką sakėme anksčiau. J u k sutarėme, kad tokiai pri­ 495
— Tai neišvengiama.
gimčiai būdinga dideli gabumai, gera atmintis, narsu­ — Argi toks žmogus galės tapti filosofu?
mas ir didžiadvasiškumas. — Negalės.
— Taip. IX. — Dabar matai, — tariau, — kad mes teisingai
— Argi šitoks žmogus nuo pat vaikystės nebus pir­ sakėme, jog net ir pačios filosofinės prigimties ypaty­
mas draugų tarpe, ypač jei jo kūnas bus panašus į j o bės, kai ji atsiduria blogose sąlygose, tam tikra prasme
sielą? paskatina žmogų mesti savo užsiėmimą; šito priežastis
— Aišku, bus! būna ir vadinamosios gėrybės — turtai ir visokia ge­
— Aš manau, kai jis paūgės, ir giminaičiai, ir rovė.
bendrapiliečiai norės pasinaudoti juo savo reikalams.
— Teisingai sakėme, — patvirtino Adimantas.
— Kurgi ne!
— Taigi prie jo puldinės su prašymais, rodys jam — Štai, mano drauge, kaip sugenda ir žūva geriau­
pagarbą, kad prisimeilintų ir jau iš anksto užsitikrintų sios prigimties žmonės, tinkami kilniausiam užsiėmi- b
jo įtakingą globą. mui, — o jų, kaip jau sakėme, tiek nedaug! Prie tokių
— Paprastai taip ir būna, — pritarė Adimantas. žmonių priklauso ir tie, kurie valstybėms ir paskiriems
— Ką, tavo nuomone, šitoks žmogus darys tarp to­ žmonėms daro didžiausią žalą, ir tie, kurie padaro dau­
kių žmonių, ypač jei likimas bus lėmęs jam gimti di­ giausia gero, jeigu juos traukia gėris. O silpnos pri- 223
 gimties žmogus dar niekuomet nei valstybei, nei pas­ tinkamiausias pavadinimas, nes jose nėra nei tiesos,
kiram piliečiui nėra padaręs nieko reikšminga.
— Tikra teisybė. nei išminties?
— Be abejo.
— Atsimetę nuo filosofijos, kuri jiems geriausiai X. — Taigi, Adimantai, — tariau, — lieka visai ne­
pritinka, šie žmonės palieka ją vienišą ir neišbaigtą, o
daug žmonių, kurie tikrai yra verti užsiimti filosofija:
patys gyvena netinkamai ir neteisingai; filosofijos, ku­
tai arba kilnios sielos ir gerai išauklėti žmonės, gyve­
ri liko našlaitė ir neteko savo giminaičių, imasi žmo­
nantys tremtyje ir nepaliekantys filosofijos todėl, kad
nės, visai jos neverti. Jie užtraukia jai gėdą ir prie­
kaištą, kad, kaip tvirtina, anot tavęs, jos niekintojai, nebuvo kam juos sugadinti, arba mažoje valstybėje gi­
ja užsiima arba nieko neverti, arba — tokių daugu­ mę didžios sielos žmonės, kurie nesidomi savo valsty­
ma — nusipelnę paties blogiausio žmonės. bėlės reikalais, nes laiko juos nevertais dėmesio. Prie
— Taip kalbama apie juos. filosofijos pereis ir vienas kitas kitų menų atstovas,
kuris, turėdamas įgimtų sugebėjimų, teisingai panie­
— Ir ne be pagrindo kalbama, — pasakiau aš. —
kins savo užsiėmimą. Galbūt kai ką sulaikys ir toks
Mat kai kurie žmogiūkščiai, matydami tą sritį tuščią,
apynasris, kaip mūsų draugo Teago 7 . Mat Teagui vis­
bet pilną skambių žodžių ir išorinio prašmatnumo, pa­
kas susiklostė taip, kad jis jau būtų metęs filosofiją,
našiai kaip iš kalėjimo ištrūkę kaliniai bėga Į šven­
tyklas, meta savo amatą ir veržiasi į filosofiją — ypač bet pašlijusi sveikata j a m trukdo užsiimti politika.
tie, kurie daugiau nutuokia apie savo amatą ir kuriems Apie mano paties demoniškąjį ženklą 8 neverta ir kal­
geriau sekasi. Mat filosofija, nors ir būdama tokioje bėti — taip tikriausiai dar niekam nėra ,buvę. Visi tie,
padėtyje, palyginti su kitais užsiėmimais, vis dėlto y r a kurie įeina į šį nedidelį skaičių, paragavę filosofijos,
labiau gerbiama, todėl ji traukia daugelį netobulos pajunta, koks saldus ir palaimintas yra šis lobis; jie
prigimties žmonių; jų kūnai sužaloti amatų ir rankų matė minios beprotybę, taip pat ir tai, kad valstybėse
darbo, kurie palaužia bei išsekina ir sielą — juk tai ne­ nėra nė vieno politiko, kuris protingai spręstų valsty­
išvengiama. bės reikalus, ir kad tarp jų neras sąjungininko, su ku­
riuo išvien eidami, pagelbėtų teisingumui ir išliktų gy­
— Neišvengiama.
v i , — priešingai, jeigu žmogus, atsidūręs tarsi tarp žvė­
— Pažiūrėk į juos — kuo jie skiriasi nuo praturtė- rių, nenori kartu su jais daryti pikta, jis negalės vienas
jusio kalvio, kresno ir nuplikusio, kuris, ką tik paleis­ prieš visus atsilaikyti ir, nespėjęs padaryti nieko gera
tas iš grandinių, išsiprausė pirtyje, užsivilko naują ap­ nei valstybei, nei draugams, žus be jokios naudos ir
siaustą ir išsipuošė tarsi jaunikis — jis mat iš tikrųjų sau pačiam, ir kitiems. Visa tai apgalvojęs, jis ramiai
rengiasi vesti savo nusigyvenusio bejėgio šeimininko gyvena ir dirba savo darbą, tarsi pasislėpęs už sienos
dukterį! nuo smėlio audros ir liūties. Matydamas kitus perte­
— Niekuo nesiskiria,— atsakė Adimantas. kusius nedorybių, jis yra patenkintas, kad nugyvens
— Kas gali gimti iš tokių žmonių? Neteisėti ir nie­ šitą gyvenimą, nesusitepęs netiesa ir nedorais darbais,
kam tikę palikuonys. o paskui pasitrauks iš jo su gražia viltimi, džiugiai ir
— Kitaip ir negali būti. romiai.
— Vadinasi, jis pasitrauks, nemažai pasiekęs.
— Na, o kai žmonės, neverti auklėjimo, prisiartinę' — Bet pasiekęs ne viską, ką galėjo, nes valstybės
prie jo, netinkamai elgiasi, tai kokios, tavo manymu, santvarka buvo jam netinkama. Gyvendamas tinkamai
gimsta tada mintys ir nuomonės? Ar sofizmai nėra joms tvarkomoje valstybėje, jis ir pats būtų išaugęs, ir kar-
 tu su savo paties gerove išsaugojęs taip pat ir valsty­
bės gerovę. — Jei nepavyks įrodyti, — tariau, — bus kalta ne
^eros valios stoka, bet nesugebėjimas — pats pamaty­
XI. Man atrodo, jau pakankamai paaiškinome, ko­
dėl filosofija yra šmeižiama —nors tai ir neteisinga,— si, kaip aš noriu įrodyti. Klausyk, kaip drąsiai ir ryž­
nebent tu norėtum dar ką nors pridurti. tingai aš išdrįstu pasakyti, kad valstybė turi elgtis su
filosofija visai priešingai, negu ji dabar elgiasi.
— Nieko nenoriu pridurti. Bet pasakyk, kuri iš da­
bartinių santvarkų labiausiai tinka filosofijai? — O kaip?"
— Nė viena, — atsakiau. — Kaip tik dėl to aš ir — Dabar tie, kurie imasi filosofijos, yra dar pa- 498
apgailestauju, kad nė viena iš dabartinių valstybės augliai, tik ką išaugę iš vaiko amžiaus, dar nesusipaži­
santvarkų netinka filosofo prigimčiai. Jos sugadina to­ nę su namų ūkio tvarkymu ir piniginiais reikalais. Vos
kią prigimtį ir pakeičia ją į blogąją pusę. Panašiai kaip tik susidūrę su sunkiausia filosofijos dalimi, jie tuoj
iš svetur atgabenta sėkla, pasėta į jai svetimą dirvą, pat meta ją, nors dedasi tikrais filosofais. Sunkiausia
išsigimsta ir įgyja vietinių augalų savybes, taip ir fi­ filosofijos dalimi aš vadinu įrodymų sritį. Vėliau jie
losofo prigimtis dabartinėmis sąlygomis neįstengia iš­ laiko dideliu dalyku dalyvauti filosofų pokalbiuose, jei
saugoti savo savybių ir pereina į kitą prigimtį. Bet at­ tik juos kviečiasi, nors, jų nuomone, filosofija reikia
sidūrusi puikiai sutvarkytoje, kaip ir ji pati, valstybė­ užsiimti tik tarp kitko. Į senatvę jie — išskyrus vieną b
je, ji parodys, jog iš tikrųjų yra dieviška, o visos kitą — užgęsta greičiau negu Heraklito saulė, nes jau
kitos prigimtys ir užsiėmimai yra tik žmogiški. Žinau, niekada neužsidega iš naujo 10.
kad dabar tu paklausi, kokia yra toji santvarka. — O kaipgi reikia elgtis su filosofija? — paklausė
— Neįspėjai, — pasakė Adimantas. — Aš ketinu Adimantas.
klausti, ar tai bus toji santvarka, kurią mes aptarėme, — Visai priešingai. Paaugliai ir vaikai turi būti
kurdami mūsų valstybę, ar kokia kita. auklėjami ir mokytis filosofijos pagal savo amžių; au­
— Apskritai toji, tik reikia pridurti dar vieną da­ gimo ir brendimo metu ypač reikia rūpintis kūno la­
lyką. Jau ir tada minėjome, kad valstybėje visada turi vinimu, kad jis taptų geru filosofijos pagalbininku.
būti tam tikra dalis, kuri laikytųsi tokio paties nusista­ Atėjus amžiui, kai pradeda vystytis siela, reikia įtemp­
tymo, kaip ir tu, kai, būdamas įstatymų leidėju, leidai tai ją lavinti. O kai jėgos pradeda silpti ir žmogus
įstatymus. pasidaro netinkamas politikai ir karo reikalams, tada
— Minėjome. jiems, tarsi dievui pašvęstiems gyvuliams, reikia leisti
laisvai ganytis ir užsiimti kuo nors tik tarp kitko, jei- c
— Bet nepakankamai šitai išsiaiškinome, nes jūs, gu jie nori palaimingai gyventi, o numirę gauti savo
iš anksto išsigandę, nutarėte, kad to klausimo nagri­ dalį ir tenai.
nėjimas bus ilgas ir sunkus. Bet juk ir visa kita taip
pat nelengva išsiaiškinti. XII. — Tu kalbi, Sokratai, tikrai su užsidegimu. Vis
— Ką? dėlto aš manau, kad dauguma tavo klausytojų, prade­
dant Trasimachu, dar karščiau imtų tau prieštarauti —
— Kaip valstybė turi elgtis su filosofija, kad pati juk tu jų niekuo neįtikinai.
nuo to nenukentėtų. Mat visi dideli dalykai yra ne­
pastovūs, ir, kaip sakoma, kas gražu, tas sunku 9. — Nesukiršink manęs su Trasimachu — mes juk ką d
lik tapome draugais, o ir anksčiau nebuvome priešai.
— Bet vis dėlto mes tik tada baigsime įrodinėti, Nepagailėsiu jėgų, kad įtikinčiau jį ir kitus arba kad
kai ir šitai pasidarys aišku.
hcnl duočiau jiems kokios nors naudos kitame gyve- 227
 nime ", kai jie, vėl atgimę, susidurs su panašiais klau­ iškils ateityje, mes esame pasirengę ryžtingai tvirtinti,
simais.
kad tokia valstybė buvo, y r a ir bus, nes joje viešpa­
— Tu atidedi neilgam laikui! tauja filosofijos mūza. Tokia valstybė yra visiškai įma­
— Tai niekis, palyginti su amžinybe. O kad dau­ noma, ir mes kalbame apie galimus dalykus. Kad tai
guma žmonių netiki kito žodžiais, nereikia stebėtis. sunku, pripažįstame ir mes patys.
J u k jie niekad nematė to, apie ką mes dabar kalba­ — Ir man taip atrodo, — pasakė Adimantas.
m e , — jiems tai tik frazės, tyčia jungiamos viena su — Bet tu pasakysi, kad dauguma žmonių su tuo ne­
kita, o ne teiginiai, savaime išplaukiantys, kaip dabar,
sutiks.
vienas iš kito. Ir žmogaus, kuris ir žodžiais, ir darbais
būtų panašus į dorybę arba prilygtų jai ir viešpatautų — Tikriausiai.
valstybėje, panašioje į mūsiškę, jie niekada nėra ma­ — Mano mielas, nebūk toks griežtas daugumai e
tę — nei vieno, nei daugiau tokių žmonių. O gal tu žmonių. Jie tikrai pakeis savo nuomonę, jei tu, užuot
kitaip manai? su jais vaidijęsis, švelniai išsklaidysi jų klaidingą pa­
—• Jokiu būdu. žiūrą į meilę žinioms ir parodysi, kokius žmones tu va­
— Mano mielas, jie net nėra girdėję gražių ir kil­ dini filosofais, nusakysi jų prigimtį ir užsiėmimą, kad
nių kalbų, kuriose įtemptai visokiais būdais ieškoma jie nemanytų, jog tu kalbi apie tuos, kuriuos jie patys 500
tiesos tik dėl pažinimo ir kurios neturi nieko bendra laiko filosofais. Ir jeigu jie pradės į filosofus šitaip
sų pasipūtėliškomis kalbomis dėl tuščios garbės arba žiūrėti, tai tu pasakysi, jog jie susidarė kitokią nuo­
rungtyniaujant teismuose ir kasdieniame gyvenime. monę ir kitaip apie juos atsiliepia. Negi manai, kad
— Taip, tokių kalbų jie nėra girdėję. kas nors širs ant to, kuris pats neširsta, ir pavydės
tam, kuris pats nepavydi? Numanau tavo atsakymą ir
• — Aš jau ir tada visa tai numačiau ir būgštavau
pasakysiu, kad, mano nuomone, tokį netikusį būdą turi
dėl to, bet, tiesos skatinamas, vis dėlto sakiau, kad nei
ne daugelis, o tik vienas kitas žmogus.
valstybė, nei valstybės santvarka, nei paskiras žmogus
tol nepasieks tobulumo, kol kokios nors aplinkybės — Nusiramink, aš visiškai sutinku su tavo nuo­
neprivers tų negausių filosofų, kurie anaiptol nėra ne­ mone.
dori žmonės, nors dabar juos ir vadina nenaudingais, — Be abejo, sutiksi ir su tuo, kad dėi daugumos
rūpintis valstybės reikalais — nesvarbu, ar jie to norės, žmonių nusistatymo prieš filosofiją yra kalti tie paša­
ar nenorės, — o valstybė turės jiems paklusti, arba kol liniai asmenys, kurie triukšmingai įsiveržia ten, kur
koks nors dieviškas įkvėpimas nepaskatins dabartinių jiems nedera, nuolat vaidijasi tarp savęs, vienas kitą
valdovų ir karalių sūnų arba jų pačių aistringai pamil­ įžeidinėja ir užsipuola — kitaip tariant, elgiasi taip,
ti tikrąją filosofiją. Aš nematau jokio pagrindo teig­ kaip filosofams visai netinka.
ti, kad vienas kuris iš tų dviejų atvejų arba jie abu — Sutinku.
būtų negalimi. Kitaip mus teisingai išjuoktų, kad atsi­
duodame tuščioms svajonėms. Ar ne taip? XIII. — Tuo tarpu tas, Adimantai, kuris iš tikrųjų
nukreipė savo mintis į būtį, neturi kada žiūrėti žemyn
— Taip.
Į žmonių rūpesčius ir, kovojant su žmonėmis, pritvink-
— Taigi, jei kada nors neaprėpiamos praeities lai­ li neapykantos ir pavydo; matydamas ir stebėdamas c
kais arba dabar būtinybė vertė arba verčia žymius fi­ lai, kas darnu ir amžinai tapatu, nedaro neteisybių ir
losofus valdyti valstybę kokiam nors barbarų krašte, nepatiria jų, visą laiką yra tvarkos ir proto valdoma,
toli, kur nepasiekia mūsų akys, arba jei tokia būtinybė jis lai pamėgdžioja ir stengiasi kuo labiau į tai panė- .229
 sėti. O gal tu manai, kad yra koks nors būdas nepa­ — Aš manau, kai ką jie ištrins, kai ką pieš iš nau- c
mėgdžioti to, kuo bendraudamas gėriesi? jo, kol žmonių būdą p a d a r y s kaip galima malonesnį
— Tai neįmanoma, — atsakė Adimantas. dievams.
— Bendraudamas su tuo, kas dieviška ir tvarkinga, — Tai būtų labai gražus piešinys!
filosofas pats tampa — kiek tai žmogui įmanoma — — Ar tų, kurie, kaip tu sakei, iš visų jėgų mus
dieviškas ir tvarkingas. O apšmeižti galima viską pa­ puolė, mums nepasisektų įtikinti, jog kaip tik tokį
saulyje. santvarkų braižytoją mes jiems tada gyrėme, o jie
•— Tikra teisybė. piktinosi, kad mes jam patikėjome valstybę? Jeigu jie
— Taigi, jeigu kokios nors aplinkybės privers filo­ dabar mūsų paklausytų, ar nesuminkštėtų?
sofą pasirūpinti, kad tai, ką jis ten mato, būtų perkelta — Žinoma, jei jie protingi.
į žmonių asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, o n e ap­ — Ką gi jie dar galėtų mums prikišti? Ar kad filo- d
siriboti vien tik savęs tobulinimu, ar tu manai, kad jis sofai nėra aistringi būties ir tiesos mylėtojai?
bus blogas nuosaikumo, teisingumo ir apskritai visų — Tai būtų keista.
visuotinių dorybių kūrėjas? — Ar kad filosofų prigimtis, kurią mes aptarėme,
— Visai neblogas. negimininga aukščiausiam gėriui?
— Bet jeigu dauguma supras, kad mes apie jį sako­ — Ir šito negalės prikišti.
me tiesą, tai argi jie pyks ant filosofų ir netikės mu­ — Argi prigimtis, suradusi sau tinkamą užsiėmimą,
mis, kai sakysime, jog valstybė niekuomet ir jokiu bū­ nebus tobulai dora ir filosofinė? O gal šitai turėtume
du nebus laiminga, jeigu jos nenupieš dailininkai pa­ tvirtinti apie kitas prigimtis — tas, kurias mes atme­
gal dieviškąjį pavyzdį? tėme?
— Jeigu supras, nepyks. Bet kaip jie fą valstybę — Žinoma, ne. e
nupieš? — A r juos vis dar siutins mūsų žodžiai, kad nei
— Paėmę tarsi lentelę n valstybę ir žmonių papro­ valstybė, nei piliečiai tol neišsivaduos iš vargų, kol
čius, jie pirmiausia švariai juos nuvalys. Tai nelengvas nepradės valdyti filosofų giminė ir kol santvarka, ku- 502
darbas. Bet tu žinai, kad jie jau iš pat pradžių skirsis rią mes nupiešėme vaizduotėje, netaps tikrove?
nuo kitų tuo, kad nesutiks užsiimti nei paskiru žmo­ — Tikriausiai dabar jau mažiau siutins.
gumi, nei valstybe, nei leisti įstatymų tol, kol negaus — Jei nori, sakykime, kad jie ne tik mažiau siun­
švarios valstybės arba patys jos neapšvarins. ta, bet pasidarė jau visai romūs ir leidosi įtikinami,
— Jie elgsis teisingai, — pasakė Adimantas. nors ir iš gėdos.
— Paskui jie nupieš valstybės santvarkos apmatus. — Labai norėčiau, — pasakė Adimantas.
— Be abejo. XIV. — Tarkime, kad tuo juos jau įtikinome. Bet
— Paskui, mano nuomone, jie tobulins tuos apma­ kas ims ginčyti, kad tarp valdovų ir karalių sūnų gali
tus, žiūrėdami dviejų dalykų: kas prigimtyje yra tei­ pasitaikyti filosofinės prigimties žmonių?
singa, gražu, nuosaiku ir panašiai ir, antra, kaip visa tai — Niekas.
pasireiškia žmonėse. Sumaišydami ir derindami žmonių — Ar kas galėtų tvirtinti, kad tokie žmonės būtinai
įgūdžius, jie sukurs žmogaus pirmavaizdį, nusižiūrėję pages? Ir mes pripažįstame, kad jiems sunku išsaugoti b
į tai, ką jau Homeras pavadino dieviška ir dievus pri­ savo prigimtį. Bet kad visais laikais nė vienam iš jų
menančia ypatybe, būdinga žmonėms. nepasisektų jos išsaugoti — kas galėtų šitai teigti?
— Teisingai. — Kaip galima šitai teigti? 231
 — J e i atsirastų bent vienas toks, kuris išsaugotų ir gyvam, ir po mirties. Maždaug šitaip aš kalbėjau
tokią savo prigimtį, ir valstybė jam paklustų, jis įgy­ užuolankomis, slėpdamas savo mintis, nes bijojau, kad
vendintų visa tai, kas dabar atrodo neįtikima. jos nesukeltų tų svarstymų, kurių dabar vis tiek neiš­
— Užtektų, jei atsirastų vienas toks žmogus. vengsime.
— Jei valdovas išleis tokius įstatymus ir įves tokius — Teisybė; aš juk prisimenu.
papročius, kuriuos mes aptarėme, tai visai galimas — Tada, mano mielas, aš nesiryžau pasakyti tokių
daiktas, kad piliečiai noriai jų laikysis. drąsių minčių, kurias dabar pasakiau. Tai išdrįskime
— Visai galimas daiktas. pasakyti ir tai, kad rūpestingiausi sargybiniai bus
— O argi kitiems žmonėms būtų keista ir neįmano­ filosofai.
ma pritarti mūsų pažiūroms? — Pasakykime.
— Aš taip nemanau,— atsakė Adimantas. — Turėk galvoje, kad jų, suprantama, bus nedaug.
— Kad tai, ką mes siūlome, yra geriausia, jei tik J u k jų prigimtis turi būti tokia, kaip mes aptarėme,
būtų įgyvendinta, manau, jau įrodėme anksčiau. tuo tarpu tos savybės retai kada pasireiškia visos
— Įrodėme. kartu — dažniausiai jos būna išsibarsčiusios.
— O dabar išeina, kad ir mūsų įstatymai yra patys — Kaip suprasti tavo žodžius?
geriausi, jei tik jie būtų įgyvendinti, o tai nors ir sun­ — Nuovokumas, gera atmintis, įžvalgumas, sąmo­
ku, bet nėra neįmanoma. jingumas ir kitos panašios savybės, kaip žinai, papras­
— Taip išeina. tai nepasitaiko visos kartu, o jaunuoliškai karšti, ašt­
raus ir didžio proto žmonės nelinkę visada gyventi tvar­
XV. — Vargais negalais išsiaiškinome šį klausimą;
kingai ir ramiai. Dėl savo gyvumo jie blaškosi į visas
dabar lieka dar aptarti, kokiu būdu ir kokie mokslai
puses ir netenka bet kokio pastovumo.
bei užsiėmimai išugdo žmones, ant kurių laikosi visa
valstybės santvarka, ir kokio amžiaus sulaukę kiek­ — Teisybę sakai,— pritarė Adimantas.
vienas iš jų imasi savo darbo. — Kita vertus, pastovaus ir nepajudinamo būdo
žmonėmis galima labiau pasikliauti, kare jie nesiduoda
— Šitai reikia aptarti.
pavojų išmušami iš pusiausvyros, bet šios savybės
— Gudravimas man nieko nepadėjo. 2inodamas, reiškiasi ir mokantis: jie nerangūs, sunkiai suvokia ir
kiek prieštaravimų sukeltų tikroji tiesa ir kaip sunkiai yra tarsi sukaustyti, o kai reikia stipriau įtempti protą,
ji įgyvendinama, aš pirma praleidau sunkųjį klausimą jie snaudžia ir žiovauja.
apie žmonų įsigijimą, vaikų gimdymą ir valdžios vie­ — Taip būna.
tų paskirstymą. Bet dabar vis tiek reikia apie tai kal­ — O mes sakėme, kad visapusiško auklėjimo, gar­
bėti. Tiesa, žmonų ir vaikų klausimą mes jau aptarėme, bingų vietų ir valdžios verti tik tie žmonės, kuriems bū­
bet apie valdovus viską reikia pradėti iš pradžių. Jei dingos ir vienos, ir kitos savybės.
prisimeni, mes sakėme, kad jie turi mylėti savo vals­ — Tai tiesa.
tybę, ta meilė turi būti patikrinta džiaugsmuose ir — Bet tokių žmonių retai pasitaiko.
skausmuose ir jokie sunkumai, pavojai ar kitokios ne­ — Retai!
laimės neturi priversti jų atsisakyti savo nusistatymo. — Taigi žmogų reikia patikrinti sunkumuose, pavo­
Tą, kurį išmėginimai palauš, teks atmesti, o tą, kuris
juose ir malonumuose, kaip mes anksčiau sakėme; da­
išeis iš jų švarus tarsi auksas iš ugnies,— padaryti
bar pridursime ir tai, ką tada praleidome: jį reikia la­
valdovu, reikšti jam ypatingą pagarbą ir teikti dovanas
vinti daugelyje mokslų ir žiūrėti, ar jis sugeba suvokti
aukščiausią žinojimą (ta nešiota įia^ųnura), ar gal ne­ kaip darėme iki šiol; priešingai, čia nieko negalima
ištesės ir pabėgs, kaip kartais pabėgama iš sporto praleisti, viskas turi būti išbaigta. Argi ne juokinga, e
varžybų. kad dėl menkaverčių dalykų darome viską, kad tik
— Šito reikia žiūrėti. O kokį žinojimą tu vadini viskas būtų kuo tiksliau ir ryškiau, o svarbiausiam
aukščiausiu? dalykui didžiausias kruopštumas tarytum visai nerei­
XVI. — Tikriausiai prisimeni, kad mes išskyrėme kalingas!
tris sielos rūšis ir paaiškinome, kas yra teisingumas, — Tu teisus,— pasakė Adimantas.— Bet negi manai,
nuosaikumas, narsumas ir išmintis. kad išsisuksi, nepasakęs, kas yra tas aukščiausias ži­
— Jei neprisiminčiau, nebūčiau vertas klausyti nojimas ir apie ką jis?
toliau. — Nemanau. Na, klausk! Bet juk tu jau ne kartą
— O ar prisimeni, ką sakėme prieš tai? esi girdėjęs apie tai. Matyt, arba neprisimeni, arba ty­
— Oką? čia įsikišdamas nori vėl pridaryti man rūpesčių. Turbūt 505
— Sakėme, kad šioms savybėms geriausiai aptarti taip ir yra. Juk dažnai esi girdėjęs, kad gėrio idėja
yra kitas, ilgesnis, kelias, kuriuo einant jos pasidarytų yra aukščiausias žinojimas: ji sąlygoja teisingumo ir
visiškai aiškios, bet jau ir iš to, kas pasakyta, galima visų kitų dorybių naudingumą ir tinkamumą. Tu ir
padaryti reikiamas išvadas ir pridėti jas kaip įrodymus dabar numanei, kad aš šitaip pasakysiu, ir dar pridur­
prie mūsų samprotavimų. Jūs sakėte, kad jums to pa­ siu, kad šią idėją mes nepakankamai pažįstame, o jei­
kaktų, ir mes padarėme išvadas, man rodos, ne visai gu jos nepažįstame, tai net jeigu visa kita puikiausiai
tikslias. Patys pasakysite, ar jos jus patenkina. žinotume, iš to mums nebūtų jokios naudos, panašiai
— Man jos pasirodė pakankamai įtikinamos, kitiems kaip tada, jeigu įsigytume kokį nors daiktą, negalvo­
irgi,— atsakė Adimantas. dami, kuo jis gali būti naudingas. O gal tu manai, kad
— Bet, mano mielas, kai kalbame apie tokius svar­ svarbiausia kuo daugiau turėti, visai negalvojant, ar
bius dalykus, jų matas, jei jis bent kiek neatitinka tai, ką turi, yra gera? Galbūt reikia pažinti visa kita, b
tikrovės, negali patenkinti; tai, kas netobula, negali o apie grožį ir gėrį net negalvoti?
būti matu. Bet kai kam atrodo, kad to pakanka ir — Prisiekiu Dzeusu, ne.
toliau nebereikia gilintis. XVII. — Bet juk tu žinai, kad dauguma gėriu lai­
— Daug yra taip manančių. Tai lengvapėdiškumas. ko malonumą ('r|6ovr)), o subtilesni žmonės—suprati­
— Šitokia galvosena ypač netinka valstybės ir įs­ mą ((ppovnaic).
tatymų sargybiniui. — Kaipgi nežinosi!
— Suprantama. — O ar žinai, mano mielas, kad tie, kurie taip ma­
— Tokiam žmogui, mano mielas, reikia eiti ilgesniu no, nemoka paaiškinti, kas yra supratimas, bet paga­
keliu ir žinioms įgyti dėti ne mažiau pastangų negu liau būna priversti pasakyti, kad tai supratimas, kas
gimnastikos pratimams; kitaip, kaip ką tik sakėme, jis yra gera.
niekuomet nepasieks aukščiausio ir labiausiai jam rei­ — Tikrai juokinga.
kalingo žinojimo. — Kaipgi nebus juokinga,— tariau,— jei, prikaišio- c
— Ar tik ne tai yra svarbiau už teisingumą ir visa, dami mums, kad nežinome, kas yra gėris, paskui jie
ką mes aptarėme? kalba su mumis tarsi su žinančiais ir vadina gėriu su­
— Taip, yra kai kas už tai svarbiau,— pasa­ pratimą, kas yra gera: tarytum mums paaiškės, ką jie
kiau.— Ir šitai reikia aptarti ne tik bendrais bruožais,, sako, jeigu jie dažnai tars žodį „gėris". 235
 — Tikra teisybė. — Tai tu manai,— tariau,— kad teisinga kalbėti apie c
— Na, o tie, kurie gėriu laiko malonumą,— ar jie dalykus, kurių nežinai, ir dėtis žinančiu?
mažiau klysta? Ir jie būna priversti pripažinti, jog esa­ — Visai ne žinančiu; reikia kalbėti taip. tarytum
ma ir netikusių malonumų. dėstytum tik savo nuomonę.
.— Be abejo. — Argi tu nepastebėjai, kad visos nuomonės, jeigu
— Vadinasi, pagal, juos, gėris ir blogis yra tas pat. jos nepagrįstos žinojimu, yra niekam tikusios? Net ir
— Tas pat. geriausios iš jų yra aklos. Ar, tavo manymu, tie, ku­
— Taigi aišku, kad čia daug kas yra ginčytina. rie, turėdami tikrą nuomonę apie ką nors, neturi apie
— Žinoma. tai supratimo, skiriasi kuo nors nuo aklųjų, tiesiai ei­
— O argi neaišku ir tai, kad dauguma žmonių tei­ nančių keliu?
singumu ir grožiu linkę laikyti tai, kas tik atrodo esą — Niekuo nesiskiria.
tokie, o ne yra iš tikrųjų, ir pagal tai elgtis, susida­ — Argi tu norėtum geriau žiūrėti į tai, kas bjauru, d
ryti ir reikšti savo nuomones; tuo tarpu tariamu gėriu miglota ir neaišku, jeigu galėtum iš kitų išgirsti apie
niekas nepasitenkina — visi ieško tikrojo gėrio, o ta­ tai, kas aišku ir gražu?
riamąjį niekina.
— Vardan Dzeuso, Sokratai,— sušuko Glaukonas,—
— Tikrai taip yra,— pritarė Adimantas. nesitrauk į šalį, tarsi j a u būtum užbaigęs kalbą! Mums
— Gėrio siekia kiekviena siela, dėl jo ji viską da­ pakaks, jei tu išaiškinsi gėrio klausimą taip, kaip aiš­
ro; ji nujaučia, kad yra kažkas svarbaus, bet nesu­ kinai teisingumą, nuosaikumą ir visa kita.
pranta ir nemoka apibrėžti, kas tai. Ji negali tvirtai — Man, mano mielas, šito tuo labiau pakaks. Kad
juo remtis, kaip visais kitais dalykais, todėl ji nepa­ tik įstengčiau, nes mano nevykęs uolumas gali sukelti
tiria naudos ir iš tų kitų dalykų. Nejaugi ir geriausieji jums juoką. Bet, mielieji, kas yra gėris pats savaime, e
valstybės žmonės, kuriems mes esame pasirengę viską kol kas šitai palikime nuošalyje, nes, man atrodo, jis
patikėti, irgi turės klaidžioti tamsoje šio svarbaus da­ yra aukštesnis už tas mano nuomones, kurias galėjau
lyko atžvilgiu? susidaryti pagal dabartinį savo supratimą. Aš mielai
— Jokiu būdu. pakalbėčiau apie tai, kas gimsta iš gėrio ir yra tiksliau­
— Aš manau, kad teisingumas ir grožis neturės ge­ sias jo atvaizdas, jeigu jūs norite; jei ne, numosiu ran­
ro saugotojo, jeigu neaišku, kuriuo atžvilgiu jie yra ka ir į tai.
gėris. Man atrodo, kad be šito niekas negali jų pažinti. — Kalbėk. Kitą kartą mums atsiteisi, paaiškindamas,
— Tau teisingai atrodo. kas yra jo tėvas 12.
— Mūsų valstybės santvarka bus tobula tik tuo at­ — Ir aš norėčiau grąžinti jums visą skolą, o ne tik 507
veju, jeigu ją saugos šiuos dalykus išmanantis sargas. palūkanas, kaip dabar. Bet priimkite kol kas nors pa­
XVIII. — Tai būtina. O tu pats, Sokratai, kaip ma­ lūkanas — tai, kas gimsta iš paties gėrio. Tik saugoki­
nai — ar gėris yra žinojimas, ar malonumas, ar dar tės, kad netyčia neapgaučiau jūsų, pakišdamas netei­
kas nors kita? singą sąskaitą.
— Man jau seniai buvo aišku, kad tu nepasitenkin­ — Saugosimės, kiek įstengsime. Tik tu kalbėk.
si kitų nuomone šiuo klausimu. — Jeigu jūs sutinkate ir prisimenate, ką jau anks­
— Man, Sokratai, atrodo neteisinga, kad kitų po­ čiau ir apskritai ne kartą esame sakę.
žiūrius moki išdėstyti, o savo — ne, nors seniai užsi­ — Ką gi? b
imi tais dalykais. — Mes teigiame, kad yra daug gražių dalykų, 23?
 daug gerų dalykų ir taip toliau, ir skiriame juos, skir­ — Kas gi tai?
tingai apibrėždami. — Tai, ką tu vadini šviesa,— atsakiau.
-^_Taip teigįajme. — Tu teisus.
/-•; "~— Mes taip pat teigiame, kad yra grožis pats sa- — Taigi regėjimo pojūtį ir sugebėjimą būti regi­
508
/ vąime, gėris pats savaime ir taip yra ir su visais daik- mam susieja labai svarbus pradas; jų ryšys vertingesnis
; tais, nors mes ir pripažįstame, kad jų daug, ir sakome, už visus kitus, nes šviesa yra brangus dalykas.
! kad kiekvienas daiktas turi atitinkamą idėją, kuri yra XIX. — Taip, labai brangus.
j viena ir kurią vadiname daikto esme — ji yra tai, kuo — Kurį iš dangaus dievų tu laikai jos valdovu ir
i yra kiekvienas daiktas. kieno šviesa įgalina mūsų regėjimą geriausiai matyti,
į — Taip. o daiktus — būti regimus?
c į — Mes sakome, kad tuos daiktus galime matyti, bet — Tą patį, kaip ir tu, ir visi kiti. J u k aišku, kad
\ negalime jų suvokti, o idėjas, priešingai, galime su- tu turi galvoje Saulę.
\ vokti, bet negalime jų matyti. — Ar ne toks santykis yra tarp regėjimo ir šito
—"Visai teisingai. dievo. . .
b
— Kuo gi mes matome regimus daiktus? — Koks?
— Regėjimu. •— Nei pats regėjimas, nei tai, kur jis atsiranda —
— Klausa girdime visa tai, ką galima girdėti, o ki­ mes tai vadiname akimi,— nėra Saulė.
tomis juslėmis juntame juntamus dalykus, ar ne? — Nėra,— patvirtino Glaukonas.
— Be abejo. — Bet iš visų jutimo organų akis yra labiausiai
—' Ar tu atkreipei dėmesį į tai, koks brangus yra panaši į Saulę.
šis sugebėjimas matyti ir būti matomam, kurį kūrėjas — Labiausiai.
suteikė mūsų juslėms? — Ir regėjimo galią akis gauna iš Saulės, kuri ją
— Nelabai. tarsi išspinduliuoja.
— O tu pagalvok štai apie ką: ar kad klausa gir- — Žinoma.
d dėtų, o garsas būtų girdimas, reikia dar kokio nors — Vadinasi, ir Saulė nėra regėjimas. Nors ji — re­
trečio dalyko, be kurio nieko nesigirdėtų ir niekas gėjimo priežastis, bet pats regėjimas ją mato.
neskambėtų? — Taip yra.
— Nieko nereikia. — Tad žinok,— tariau,— kad Saulę aš vadinu gė­
— Aš manau, kad ir daugeliui kitų sugebėjimų — rio kūdikiu — ji gimsta iš gėrio. Gėris pagimdo tai, kas c
bet ne visiems — taip pat nereikia nieko kita. O gal panašu Į jį patį: koks yra gėrio santykis su protu ir tuo,
tu gali man paprieštarauti? kas protu suvokiama, protu suvokiamoje srityje, toks
— Ne, negaliu. yra Saulės santykis su regėjimu ir tuo, kas regima, regi­
— Nejaugi tu nepastebėjai, kad regėjimui ir vis­ moje srityje.
kam, ką galima matyti, tai reikalinga? — Kaip tu sakai? Paaiškink geriau.
— Ką -tu sakai? — Tu žinai,— tariau,— kad kai akys stengiasi įžiū­
— Nors akims būdinga regėti ir jos stengsis pama- rėti daiktus, kurių spalvos apšviestos ne dienos švie­
e
tyti, nois daiktai turi spalvą, tu žinai, kad akis nieko sos, o nakties blyškaus švytėjimo, jos mato silpnai ir
yra beveik aklos, tarsi būtų netekusios regėjimo.
neįžiūrės ir spalvos bus nematomos, jeigu neprisidės
238 kažkas trečia, turintis kaip tik tokią paskirtį, — Taip. 239
 — O kai Saulė apšviečia daiktus, tos pačios akys — Tik tu jokiu būdu nepaliauk kalbėjęs ir užbaik
aiškiai juos mato ir jų regėjimas būna puikus. bent jau tą palyginimą su Saule — pažiūrėk, ar nepra-
— Suprantama. leidai ko nors.
— Panašiai galvok ir apie sielą. Kai ji nukreipia — Praleisti tai aš daug ką praleidau,— pasakiau.
savo žvilgsnį ten, kur spindi tiesa ir būtis, ji suvokia — Nepraleisk nė mažiausios smulkmenos!
ir pažįsta jas, taigi yra protinga; o kai ji nukrypsta į — M a n atrodo, kad jų labai daug. Vis dėlto pasi­
tai, kas sumišę su tamsa, kas gimsta ir žūva, ji turi tik stengsiu, kiek bus įmanoma,, nieko nepraleisti.
nuomones, blaškosi nuo vienos nuomonės prie kitos — Žiūrėk, nepraleisk! — pagrasino Glaukonas.
ir atrodo netekusi proto. — Tai štai: yra, kaip sakėme, du valdovai; vienas d
— Atrodo, kad taip. iš jų valdo visas to, kas suvokiama protu, gimines ir
— Tad tai, kas pažįstamiems daiktams suteikia tei­ sritis, o kitas — regimąjį pasaulį; aš nenoriu vadinti
singumą, o žmogui — sugebėjimą pažinti, ir laikyk gė­ jo dangumi, kad neatrodytų, jog žaidžiu žodžiais. Ar
rio idėja — žinojimo ir tiesos pažinumo priežastimi. Kad perpratai šias dvi rūšis — protu suvokiamą ir regimą?
ir kaip gražu viena ir kita — pažinimas ir tiesa,— bet — Perpratau.
jeigu gėrio idėją laikysi kažkuo dar gražesniu, galvosi — Įsivaizduok liniją, padalytą į dvi nelygias dalis.
teisingai. Kaip šviesą ir regėjimą yra teisinga laikyti Kiekvieną iš tų dalių, vaizduojančių regimąją ir protu
panašiais į Saulę, bet būtų klaidinga juos laikyti Saule, suvokiamą sritis, vėl padalyk tokiu pat būdu, be to,
taip ir čia: teisinga yra žinojimą ir tiesą laikyti pana­ regimąją sritį padalyk pagal didesnį ar mažesnį ryšku­
šiais į gėrį, bet klaidinga vieną kurį iš jų laikyti pačiu mą. Tada į vieną iš gautų atkarpų pateks atvaizdai. e
gėriu, nes gėrio prigimtis yra nepalyginamai vertin­ Atvaizdais aš pirmiausia vadinu šešėlius, paskui atspin­
gesnė. džius vandenyje ir kietų, lygių ir žvilgančių kūnų pa­
— Kokiu neapsakomai gražiu tu jį laikai, jeigu sa­ v i r š i u j e — žodžiu, visus panašius dalykus. A r supranti
kai, kad nuo jo priklauso ir pažinimas, ir tiesa, o pats mane?
jis pranoksta juos savo grožiu. Bet, žinoma, tu jį lai­ — Suprantu.
kai ne malonumu? — Į kitą atkarpą, panašią į pirmąją, sudėsi visus
— Nepiktžodžiauk! Verčiau štai kaip pasižiūrėk į gyvus padarus, visų rūšių augalus ir pagamintus daik­
gėrį. tus.
— Kaip? — Taip ir padarysiu, — pasakė Glaukonas. .
— Manau, tu sutiksi, kad Saulė matomiems daik­ — Dabar pasvarstyk, ar ne tas pat y r a ir tikrumo
tams suteikia ne tik galią būti regimiems, bet ir gi­ bei netikrumo atžvilgiu: kaip tai, ka mes manome,
mimą, augimą ir maistą, nors pati Saulė nėra tapsmas. santykiauja su tuo, ką mes tikrai žinome, taip atvaiz­
— Be abejo! das santykiauja su tuo, kieno jis yra atvaizdas.
— Lygiai taip pat pažiniems daiktams gėris sutei­ — Visiškai su tuo sutinku. b
kia pažinumą, buvimą (TO sivai) ir esmę, nors pats gė­ — Dabar savo ruožtu pagalvok ir apie protu su­
ris nėra būtis; reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją. vokiamą sritį — pagal kokį požymį ją reikės padalyti?
XX. Glaukonas linksmai sušuko. — O pagal kokį?
— O Apolonai, kaip aukštai mes pasikėlėme! — Vienos protu suvokiamos srities dalies siela bū­
— Tu pats kaltas,— tariau,— kad privertei m a n e na priversta ieškoti, remdamasi prielaidomis, naudo­
pasakyti savo nuomonę apie tai. damasi atvaizdais iš anksčiau gautų atkarpų, ir todėl 24J
 veržiasi ne į pradžią, o į užbaigimą. Tuo tarpu kitą dialektinio sugebėjimo dėka. Savo prielaidas jis laiko
dalį siela susiranda, eidama nuo prielaidos prie pra­ ne kažkokiais pradais, o tik prielaidomis — tam tikro­
džios, kuri tokios prielaidos neturi. Šiuo atveju ji ne­ mis pakopomis ir atramos taškais, siekiant visa ko pra­
sinaudoja atvaizdais, kaip pirmuoju atveju, bet eina džios, kuri jau neturi jokių prielaidų. Pasiekęs ją ir
į priekį, padedama pačių idėjų 13. laikydamasis visko, su kuo ji susijusi, jis pagaliau pri­
— Aš nelabai supratau, ką tu pasakei. eina galutinę išvadą, nesinaudodamas jokiais jus­
c — Grįžkime atgal, — tariau. — Gal tu lengviau su­ lėms prieinamais dalykais, o tik pačiomis idėjomis ir
prasi, jei aš pirma pasakysiu štai ką: aš manau, tu ži­ jų tarpusavio santykiais, ir jo išvados susijusios tik
nai, kad tie, kurie užsiima geometrija, skaičiavimu ir su idėjomis.
kitais panašiais dalykais, kiekvienu atveju taria, kad — Suprantu, nors ir ne visai aiškiai: man atrodo,
jie žino, kas yra lyginis ir nelyginis skaičius, žino fi­ tu kalbi apie sudėtingus dalykus. Tu nori įrodyti, kad
gūras, tris kampų rūšis ir kitus panašius dalykus. Šitai dialektika įgalina geriau pažinti būtį ir tai, kas suvo­
jie laiko pradiniais teiginiais, kurių nereikia įrodinėti kiama protu, negu vadinamieji mokslai, kurie remiasi
nei patiems sau, nei kitiems, nes visiems yra aišku. prielaidomis. Tiesa, tie, kurie tyrinėja protu suvokia- d
Remdamiesi šiais teiginiais, jie aiškina visa kita ir
mą sritį, yra priversti tai daryti protu (vovę), o ne po­
d nuosekliai baigia įrodyti tai, ką norėjo.
jūčiais, bet kadangi jie tiria, remdamiesi savo prielai­
— Šitai aš gerai žinau, — pasakė Glaukonas.
domis, nepakildami iki pradų, tai, pagal tave, jie nega­
— Žinai ir tai, kad, kai jie naudojasi brėžiniais ir
iš jų daro išvadas, jų mintis nukreipta ne į brėžinius, li suvokti jos protu, nors protui ji visiškai prieinama,
o į tas figūras, kurių atvaizdai yra brėžiniai: jie daro jeigu suvoksi pradus. Geometrams ir į juos panašiems
išvadas apie kvadratą patį savaime ir jo įstrižainę, o būdingą sugebėjimą tu vadini, man rodos, nuovoka
e ne apie jų nubraižytąjį. Panašiai ir apie visus kitus (6iovoia). Tačiau tai daj^jieprotas, nes nuovoka užima
dalykus. Tą patį galima pasakyti ir apie lipdinius ar tarpinę vietą tarp rruomonės^ - proto.
piešinius — jie gali mesti šešėlį, gali atsispindėti van­ — Tu puikiai supTHTSi, — tariau.— Dabar keturioms
denyje, bet patys jie yra tik atvaizdas to, ką galima linijos atkarpoms priskirk keturias sielos būsenas: e
pamatyti vien protu. aukščiausioji pakopa yra mąstymas (voriaig), antroje
511 — Teisybę sakai. vietoje — nuovoka (Siavoia), trečioje vietoje — tikėji­
XXI. — Tai pirmoji protu suvokiamos srities at­ mas (juatig), o paskutinėje — spėjimas (eixaaia), ir su­
maina, apie kurią tada kalbėjau: siekdama jos, siela rikiuok jas pagal tai, kiek kuri iš jų susijusi su tiesa;
būna priversta naudotis prielaidomis ir neprieina pra­ kuo viena ar kita būsena artimesnė tiesai, tuo ji pati­
džios, nes ji negali pakilti aukščiau už prielaidas. Ji nau­
kimesnė.
dojasi tik atvaizdais — daiktais, kurie priklauso žemes­
— Suprantu. Aš sutinku ir surikiuosiu jas taip, kaip
nei sričiai, ypač tais, kuriuose ji suranda ir vertina
tu sakai.
didesnį ryškumą.
b — Suprantu, — pasakė Glaukonas; — tu kalbi apie
tai, kas būna tiriama geometrija ir jai giminingais bū­
dais.
— Suprask ir tai, kad antrąja protu suvokiamos
242 srities atmaina aš vadinu tai, ką mūsų protas pasiekia
 — Aišku, tas pat.
— Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavyje, ar tu
manai, kad jie šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais
daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?
— Be abejo.
— O jeigu jų kalėjime aidas atkartotų visa, ką pa­
sakytų bet kuris iš einančiųjų pro šalį, ar, manai, ka­
liniai negalvotų, kad tai praeinančio šešėlio balsas?
— Prisiekiu Dzeusu, nemanau, — atsakė Glaukonas.
SEPTINTOJI KNYGA
— Tie kaliniai tikrove laikytų ne ką kita, o pro šalį c
nešamų daiktų šešėlius.
514
I. — Dabar, — pasakiau, — palygink mūsų žmogiš­ — Būtinai taip būtų.
kąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai — Dabar, — pasakiau, — pažiūrėk, kas būtų, jei
kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo to neiš­
požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos m a n y m o — kaip visa tai vyktų natūraliai? Jei kuriam
ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens sura­ nors iš jų nuimtų grandines ir priverstų jį atsistoti,
kinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos pasukti galvą, vaikščioti, pažvelgti a u k š t y n — į šviesą,
b ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas visa tai jam sukeltų skausmą, ir, šviesos apakintas, jis
yra prieš juos. Jie yra nugara į šviesą, kuri sklinda negalėtų žiūrėti į daiktus, kurių šešėlius matė iki šiol. d
nuo. toli aukštumoje degančios liepsnos. Tarp liepsnos Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas imtų jam tvir­
ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertva­ tinti, kad iki šiol jis matydavo tik niekus,, o dabar yra
ra, primenančia uždangą, virš kurios fokusininkai rodo kur kas arčiau būties ir regi daug tikresnius dalykus,
savo stebuklus, ir, rodydamas vieną ar kitą pranešamą daiktą, privers­
; tų jį atsakyti, kas tai? Ar tau neatrodo, kad jis labai
— Įsivaizduoju.
— Įsivaizduok, kad už šios pertvaros žmonės neša sutriktų ir tai, ką matė anksčiau, laikytų žymiai tik­
515 visokius daiktus, laikydami juos taip, kad jie išsikiša resniu dalyku negu tai, kas jam rodoma dabar?
virš pertvaros; neša jie ir statulas, ir visokiausius gy­ — Žinoma, laikytų.
vų būtybių atvaizdus, padarytus iš akmens ir medžio. II. — O jeigu jį priverstų žiūrėti tiesiai į pačią e
Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli. šviesą, jam imtų skaudėti akis, ir jis apsisukęs bėgtų
— Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! — pasakė Glau- atgal prie tų daiktų, kuriuos įstengia matyti, ir many­
konas. tų- jog jie tikresni už tuos, kuriuos jam rodo.
— Jie panašūs į mus, — tariau. — Visų pirma ar tu — Taip būtų, — pritarė Glaukonas.
manai, kad jie yra matę ką nors kita, sava ar svetima, — O jeigu, — tariau, — kas nors jėga temptų jį
išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis meta ant prieš juos šlaitu aukštyn ir nepaleistų tol, kol neišvilks į šviesą,
esančios olos sienos? argi jis nekentėtų ir nesipiktintų šitokia prievarta? O
b — Kaipgi matys, jei visą gyvenimą negali pajudin­ iškopęs į viršų, jis būtų apakintas stiprios šviesos ir 516
ti galvos? negalėtų įžiūrėti nė vieno iš tų tikrų daiktų, apie ku­
riuos j a m kalba.
— O daiktai, nešami už pertvaros? Ar ne tas pat
244 atsitinka ir su jais? — Taip, iš karto tikrai negalėtų įžiūrėti. 245
 — Kad galėtų pamatyti visa, kas yra ten, viršuje, vietą, ar jo akių neuždengtų tamsa, taip staiga pasi­
jis pirmiau turėtų priprasti. Pradėti reikia nuo to, kas traukus nuo Saulės šviesos?
lengviausia: iš pradžių žiūrėti į šešėlius, paskui — į — Žinoma, uždengtų.
b žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o jau po to — — O jeigu jam vėl tektų rungtis su tais amžinais
į pačius daiktus; be to, tai, kas yra danguje, ir patį kaliniais, aiškinantis, kas yra tie šešėliai? Kol jo re­
dangų jam būtų lengviau matyti ne dieną, bet naktį, gėjimas nesusilpnės ir akys neapsipras — o tam pri­
tai yra būtų lengviau žiūrėti'į žvaigždžių šviesą ir Mė­ reiktų nemaža laiko, — ar jis nekeltų jiems juoko? Ar 517
nulį, o ne į Saulę ir jos šviesą. nesakytų jie, kad, užkopęs aukštyn, jis sugadino akis,
— Be abejo. ir todėl nesą verta nė mėginti išlipti į viršų? O to, ku­
— Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į Sau­ ris bandytų juos išlaisvinti ir išvesti į viršų, argi jie
lę — ne į apgaulingą jos atspindį vandenyje ar kurioje nenužudytų, jei tik jis pakliūtų jiems į rankas?
kitoje jai svetimoje aplinkoje, o į pačią Saulę, esančią — Nužudytų.
įprastinėje savo vietoje, ir įžvelgti jos savybes. III. — Tai štai, mielas Glaukonai, — tariau, — šitą
— Žinoma. palyginimą reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pa- b
— Tada jis prieitų išvadą, kad nuo Saulės priklau­ sakyta anksčiau: regimasis pasaulis yra panašus į gy­
so ir metų laikai, ir metų tėkmė, kad ji valdo visa re- venimą kalėjime, o liepsnos šviesa — į Saulės galią; iš-
c gimajame pasaulyje ir pati kažkokiu būdu yra priežas­ kopimą ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs
tis viso to, ką jis ir kiti kaliniai matė oloje. su sielos pasikėlimu į protu suvokiamą sritį, įspėsi ma­
— Aišku, kad pagaliau jis prieitų tokią išvadą. no slaptą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar
— Na, o jeigu jis prisimintų savo ankstesnį gyve­ ji teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, \į
nimą, tenykštę išmintį ir savo kalėjimo bendrus, ar tu kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai!f
manai, kad jis nelaikytų palaima savo padėties pasi­ įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, peršasi išvada, kad ji
keitimo ir negailėtų savo draugų? yra viso to, kas teisinga ir gražu, priežastis. Regima- c
— Netgi labai gailėtų. jame pasaulyje ji pagimdo šviesą ir šviesos valdovą,
— O jeigu jie tenai reikšdavo pagarbą ir girdavo o protu suvokiamoje srityje ji pati yra valdovė, nuo
vienas kitą, apdovanodavo tą, kuris geriausiai įžiūrė­ kurios priklauso tiesa ir supratimas. Jos turi žiūrėti
davo pro šalį slenkančius daiktus ir geriausiai įsimin­ tas, kuris nori sąmoningai elgtis ir asmeniniame, ir vi­
davo, kas paprastai pasirodydavo pirmiau, kas vėliau, suomeniniame gyvenime.
d o kas kartu, ir pagal tai nuspėdavo, kas bus, ar tu ma­ — Aš sutinku su tavimi, kiek įstengiu suprasti ta­
nai, kad tas, kuris jau išsilaisvino, trokštų šito ir pa­ vo mintį.
vydėtų tiems kaliniams, kurie ten yra gerbiami ir vieš­ — Tada sutik dar ir štai dėl ko: nesistebėk, kad
patauja? Ar jis nenorėtų verčiau, kaip sako Homeras, žmonės, kurie pasikėlė į tas aukštumas, nebenori užsi­
,,už tarną būti pas kitą žmogų beturtį" i ir bet ką iš­ imti žmogiškais reikalais — jų sielos veržiasi gyventi
kęsti, negu laikytis kalinių pažiūrų ir gyventi taip, ten, aukštai. Tai visai suprantama, nes atitinka mūsų d
kaip jie? nupieštą vaizdą.
— Aš manau, kad jis sutiks verčiau viską iškęsti, — Suprantama, — pritarė Glaukonas.
e negu taip gyventi. — Tai argi nuostabu, — paklausiau, — jei kas nors,
— Įsivaizduok dar štai ką, — tariau: — jei šitas nuo dieviškumo stebėjimo perėjęs prie žmogiškos men­
246 žmogus vėl nusileistų į olą ir užimtų savo ankstesnę kybės, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Akys dar 24?
 neapsiprato, o jį, nepripratusį prie tamsos, jau verčia singai nukreiptą, todėl žiūri ne ten, kur reikia. Pastan­
teismuose ar kur kitur kovoti dėl teisingumo šešėlių gos reikalingos, kad nukreiptume jį teisingai.
arba atvaizdų, metančių tuos šešėlius, ir ginčytis dėl — Taip.
e jų, laikant juos tokiais, kaip juos supranta tie, kurie — Kai kurios teigiamos sielos savybės, atrodo, la­
paties teisingumo niekada nėra matę? bai panašios į tokias pačias kūno savybes; iš pradžių
— Visai nenuostabu. j ų gali ir nebūti — jos išsiugdomos tik vėliau, lavinan- e
518 — Kiekvienas, kuris yra protingas, turėtų prisimin­ tis, ir tampa įpročiu. Bet sugebėjimas suprasti, kaip
ti, jog yra dvi regėjimo susilpnėjimo priežastys ir dvi matyti, yra kažkas labiau dieviška, jis niekuomet ne­
jo rūšys: arba kai pereinama iš šviesos į tamsą, arba praranda savo galios, tik priklausomai nuo krypties
iš tamsos į šviesą. Tas pat atsitinka ir sielai. Kai pa­ būna čia naudingas ir pravartus, čia — nenaudingas ir
matysi sielą sutrikusią ir neįstengiančią ką nors įžiū­ net žalingas. Argi nesi pastebėjęs, kad tų, kuriuos va­
5 9
rėti, užuot beprasmiškai juokęsis, išsiaiškink, ar ji atėjo dina nors ir protingais, bet netikusiais žmonėmis, sie- *
iš šviesesnio gyvenimo ir, neįpratusi prie tamsos, ap- liūkštė labai įžvalgi ir k a d jie kiaurai mato tai, ko
žilpo, ar, priešingai, iš visiško nežinojimo patekusi į jiems reikia? Vadinasi, jų regėjimas neblogas, bet jis
b šviesą, buvo apakinta ryškaus švytėjimo: tokią jos bū­ priverstas tarnauti nedorybei, ir kuo geriau jie mato,
seną ir tokį gyvenimą galima laikyti palaima, tuo tar­ tuo daugiau bloga padaro.
pu pirmąją — apgailėtina. Jeigu vis dėlto ką nors ima — Žinoma, pastebėjau.
juokas, pažiūrėjus į sielą, tegul jis labiau juokiasi iš
— Ir vis dėlto, — tariau, — jei iš pat mažens išrausi
tos, kuri nusileido iš aukštybių, iš šviesos.
iš tokios sielos įgimtus polinkius, kurie tartum švini- b
— Tu labai teisingai kalbi, — pasakė Glaukonas. niai pasvarai traukia ją į apsirijimą, smaližiavimą ir
IV. —- Jei tai teisybė, — tariau, — mes turime štai kitokius smagumus ir kreipia jos žvilgsnį žemyn, tai,
kaip galvoti: išprusimas yra visai ne tai, ką apie jį išsilaisvinusi nuo jų, siela atsigręžtų į tiesą, ir tie pa­
tvirtina kai kurie žmonės, teigiantys, jog sielai esąs tys žmonės pradėtų ten skirti viską taip pat aiškiai,
c nebūdingas joks žinojimas, jog jie suteikia jį jai pana­ kaip dabar skiria tai, į ką yra nukreiptas jų žvilgsnis.
šiai, kaip neregio akims suteiktų regėjimą.
— Teisybė, — sutiko Glaukonas.
— Teisybė, jie taip tvirtina.
— Tuo tarpu šis mūsų svarstymas rodo, kad kiek­ — Na, o ar iš to, ką pasakėme, neišplaukia štai kas:
viena siela turi tokį sugebėjimą, taip pat ir įrankį, pa­ valstybei valdyti netinka nei neišsiauklėję ir nesuvo­
dedantį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pa­ kia tiesos žmonės, nei tie, kurie visą gyvenimą pralei- c
sukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą džia lavindamiesi,— pirmieji todėl, kad neturi vieno
kūną, taip visa siela reikia nusigręžti nuo išnykstančių gyvenimo tikslo, kuriam pajungtų visus savo veiksmus
dalykų; tada sielos sugebėjimas pažinti įstengs stebėti ir asmeniniame, ir visuomeniniame gyvenime, o antrie­
d būtį ir tai, kas joje ryškiausia, — šitai mes ir vadina­ ji todėl, kad jie nepanorės veikti, įsivaizduodami, jog
me gėriu. Ar ne taip? dar gyvi būdami persikėlė į Palaimintųjų salas 2.
— Taip. — Teisybę sakai.
— Taigi,— tariau,— auklėjimas yra menas nukreip­ — Mūsų, valstybės kūrėjų, uždavinys yra priversti
ti — kokiu būdu lengviausiai ir geriausiai galima nu­ geriausios prigimties žmones siekti to žinojimo, kurį d
kreipti žmogų; tai anaiptol nereiškia, kad jam reikia pirmai pavadinome aukščiausiu, — tai yra mokytis ma­
248 suteikti sugebėjimą matyti,—jis jį jau turi, bet netei­ tyti gėrį ir kopti į jo aukštumas; bet kai užkopę jie 249
 pakankamai įsižiūrės į jį, mes neleisime jiems daryti tikrovėje, o ne sapne, kaip dabar yra daugelyje vals- d
to, kas dabar leidžiama. tybių, kur vyksta tarpusavio karai ir ir.aiduokUšk:_qs
— O kas gi? kovos dėl valdžios,, tarsi tai būtų didelis gėris. įš tiesų
— Mes neleisime jiems pasilikti ten, aukštai, ir ne­ yra štai kaip: valstybė, kurioje mažiausiai siekia val­
panorėti vėl sugrįžti pas tuos kalinius 3 — gerai tai ar džios tie, kuriems dera valdyti, yra geriausiai valdoma;
blogai, bet jie turės dalytis su jais jų vargais ir pa­ joje nekyla jokių kivirčų. Kitaip būna valstybėje, kur
garba. valdantieji yra nusiteikę priešingai.
— Bet mes būsime jiems neteisingi ir versime juos — Tai tikra tiesa.
gyventi blogiau, negu jie galėtų. — A r tu manai, kad mūsų auklėtiniai, šitai girdė­
e V. — Tu, mano mielas, vėl užmiršai, kad įstatymui dami, nepaklus ir nepanorės, atėjus kiekvieno eilei,
rūpi ne kurio nors vieno luomo gerovė; jis siekia ir triūsti kartu su piliečiais, nes jiems verčiau vieniems
stengiasi, kad visa valstybė taptų laiminga; todėl įti­ su kitais visą laiką būti grynųjų idėjų pasaulyje?
e
kindamas arba prievarta jis suburia piliečius ir priver­ — J i e negalės atsisakyti, — tarė Glaukonas. — J u k
čia juos dalytis vienus su kitais ta nauda, kurią kiek­ jie yra teisingi žmonės, ir mūsų reikalavimai teisingi.
vienas iš jų gali duoti bendruomenei; jis išugdo vals- Aišku, kad kiekvienas iš jų eis valdyti tik iš parei­
520 tybei žymių žmonių ne todėl, kad kiekvienas iš jų gos — priešingai, negu elgiasi dabartiniai valstybių
galėtų nukreipti savo veiklą kur panorėjęs, bet todėl, valdovai.
kad pats panaudotų juos valstybei stiprinti. — Tai šit kaip yra, mano mielas. J e i tiems, kurie
521
— Tiesa, aš buvau tai užmiršęs, — pasakė Glauko- turės valdyti, surasi geresnį gyvenimo būdą, negu vai-
nas. džios laikymas savo rankose, tai bus įmanoma sukurti
— Tad įsidėmėk, Glaukonai, — tariau, — kad mes gerai valdomą valstybę, nes tik šitokioje valstybėje
nenuskriausirhe filosofų, kuriuos išugdysime, bet teisė­ valdys iš tikrųjų turtingi žmonės — turtingi ne aukso,
to tai priversime juos rūpintis kitais ir ginti jų interesus. o to, ko reikia laimingam gyvenimui: išminties ir
Mes pasakysime jiems, kad kitose valstybėse žmonės, dorybės. O jeigu skurdžiai, išalkę turtų, braunasi į val­
tapę filosofais, nedalyvauja valstybės reikaluose, nes džią, tikėdamiesi iš jos ir sau atsiplėšti kąsnelį, valsty­
jie patys pasidarė filosofais, nepaisydami savo valsty­ bė negali būti gerai tvarkoma, nes dėl valdžios kovo­
bės santvarkos poreikių, o tas, kas išauga pats savai­ jama, ir šis vidinis karas pražudo ir jame dalyvaujan­
me, niekam nėra skolingas už maitinimą; todėl ten ne­ čius, ir visą valstybę.
gali kilti noras reikalauti, kad jis atlygintų išlaidas. Bet — Tikra teisybė, — sutiko Glaukonas.
jus išugdėme mes, jūsų pačių ir visos valstybės labui, — Ar yra dar koks nors kitas gyvenimo būdas, iš- b
panašiai kaip bičių spiečiuose būna vadai ir karaliai; reiškiantis panieką valdovų gyvenimui, išskyrus tik­
c jūs išauklėti geriau ir tobuliau negu anie filosofai ir rajai filosofijai atsidėjusio žmogaus gyvenimo būdą?
geriau sugebate filosofiją jungti su valstybės tvarky­ — Prisiekiu Dzeusu, nėra.
mu. Todėl jūs turite visi iš eilės leistis į kitų žmonių — Tačiau negalima leisti, kad ateitų į valdžią tie,
buveinę ir priprasti stebėti tamsius daiktus; -kai pri- kurie ją tiesiog įsimylėję, nes jiems teks kovoti su sa­
prasite, jūs tūkstantį kartų geriau už kitus įžiūrėsite vo varžovais.
ir pažinsite kiekvieną šešėlį ir žinosite, kieno atvaizdas — Be abejo.
jis yra, nes jau esate matę tikruosius gėrio, grožio ir — Tad ką kitą tu priversi eiti saugoti valstybę, jei
250 teisingumo pavyzdžius. Tada mūsų valstybė bus įkurta ne tuos, kurie geriausiai nusimano apie valstybės vai- 25f
 dymą, be to, yra apdovanoti kitokiomis dorybėmis ir ja ugdo pusiausvyrą, nors ir neteikia žinojimo, o rit­
gyvena dorybingiau negu valstybės vyrai? mas jų veiksmams suteikia nuoseklumą. Pasakojimai —
— Nieko kito. išgalvoti ir artimesni tikrovei — taip pat ugdo panašius
c VI. — Jei nori, aptarkime, kaip išugdomi tokie gerus įpročius, bet žinių, vedančių į tą gėrį, kurio tu ^
žmonės ir kaip juos galima išvesti į šviesą, panašiai dabar ieškai, dailieji menai neteikia.
kaip, pasak padavimo, kai kurie iš Hado pasikėlė pas — Labai teisingai man priminei, — tariau. — įš tik­
dievus. rųjų nieko tokio jie neteikia. Bet, mielas Glaukonai,
— Kur čia nenorėsi! kas galėtų teikti tokį žinojimą? J u k visi menai pasiro­
— Šitai, atrodo, ne tas pat, kaip apversti šukę \ dė esą gruboki.
čia reikia sielą atgręžti nuo tamsios dienos į tikrąją — Be abejo. Koks dar žinojimas lieka, atmetus
būties dieną: tokį sielos pasikėlimą mes pavadinsime gimnastiką, dailiuosius ir visus kitus menus?
išminties siekimu, — Na, gerai, jei mes, be jų, daugiau nieko neturi­
— Teisingai. me, tai imkime tą, kuris būdingas jiems visiems.
d — Taigi reikia pažiūrėti, kuris iš mokslų turi šito­ — Kas gi tai?
kią galią. — Ogi tai, kuo naudojasi visi menai, mąstymas ir c
— Be abejo. pažinimas; tai, ką kiekvienas turi išmokti pirmiausia.
— Koks gi mokslas, Glaukonai, galėtų atitraukti — Ką gi?
sielą nuo tapsmo prie būties? Bet, taip sakydamas, aš — Visai paprastą dalyką, — tariau: — skirti, kas
pagalvojau štai ką: argi nesakėme, kad būsimieji filo­ yra vienas, du ir trys, žodžiu, skaičių ir skaičiavimo
sofai jaunystėje būtinai turi susipažinti su karyba? mokslą. Argi visi menai ir mokslai nėra priversti juo
— Sakėme. remtis?
— Taigi mokslą, kurio ieškome, turi papildyti dar — Taip, jie yra priversti, — atsakė Glaukonas.
ir šitai.
— Ir karo mokslas?
— Kas?
— Ir jam šitai neišvengiama.
— Jis turi būti naudingas kariams.
— Žinoma, turi, jei tik tai įmanoma. — Palamedas 5 tragedijose kiekviena proga parodo, d
koks juokingas karvedys buvo Agamemnonas. Ar at­
e — Kaip jau sakėme, juos auklėsime gimnastika ir
dailiaisiais menais. kreipei dėmesį, kad Palamedas, kuris išrado skaičius,
— Taip, dėl šito sutarėme. sakosi suskirstęs kariuomenę į būrius ties Ilionu, su­
skaičiavęs laivus ir visa kita, tarsi prieš tai jie nebūtų
— Bet gimnastika yra skirta tam, kas gali ir atsi­
rasti, ir i š n y k t i , — j u k nuo jos priklauso, didėja ar buvę suskaičiuoti, — matyt, Agamemnonas netgi neži­
mąžta kūno galia. nojo, kiek turi kojų, jeigu nemokėjo skaičiuoti! Kaip
tu manai, koks iš jo galėjo būti karvedys?
— Aiškus dalykas.
— Bet juk mes ieškome visai ne tokio mokslo. — Nevykęs, jei tik iš tikrųjų taip buvo.
522 __ Ne tokio. VII. — Taigi, — tariau, — ar pripažinsime, kad ka- e
— Tai gal tokie yra dailieji menai, kuriuos aptarė­ riams, be kitų mokslų, yra reikalingas taip pat ir skai­
me anksčiau? čių bei skaičiavimo mokslas?
— Jei atsimeni, jie kaip tik buvo tarsi atsvara — Šis mokslas būtinas, jei nori šį tą nutuokti apie
252 gimnastikai: juk jie ugdo sargybinių būdą — harmoni­ karo meną ir apskritai jei nori būti žmogumi. 253
 — Ar tu įžvelgi šiame moksle tą patį, ką ir aš? I.I:.,nes regėjimas niekada nerodė jai, k a d pirštas kar­
— O ką? iu yI<I ir kažkas priešinga pirštui.
— Atrodo, kad jis iš prigimties skatina žmogų Žinoma, nerodė.
mąstyti, taigi yra tai, ko mes ieškome, tik niekas ne­ Todėl suprantama, kad šiuo atveju tai neskatina
moka pasinaudoti juo kaip mokslu, vedančiu mus prie II neverčia mąstyti.
pačios esmės. - Suprantama. e
— Ką tu turi galvoje? — paklausė Glaukonas. •— Bet ar iš akies galima pakankamai tiksliai nu­
— Pamėginsiu paaiškinti savo mintį. Bet kaip aš statyti, ar pirštas didesnis, ar mažesnis, ar regėjimui
pats sau nustatysiu skirtumą tarp to, kas veda į mūsų nėra jokio skirtumo, kuris pirštas yra viduryje, o ku­
tikslą, ir to, kas neveda į jį, tu pažiūrėk kartu su ma­ ris — iš krašto? Ar galima apčiuopomis tiksliai nusta­
nimi ir tiesiai pasakyk, su kuo sutinki, o su kuo — ne. tyti, ar pirštas storas, ar plonas, ar minkštas, ar kietas?
524
Šitaip mes aiškiau pamatysime, ar teisingi mano spė­ O ir kiti pojūčiai ar gali pakankamai šitai atskleisti?
jimai. Ar ne taip atsitinka kiekvienam iš jų: pojūtis, skirtas
— Tai dėstyk. nustatyti kietumui, yra priverstas kartu justi ir minkš­
— Dėstau, o tu klausyk. Kai kurie iš juslėmis su­ tumą, todėl jis praneša sielai, jog tą patį daiktą junta
vokiamų dalykų neskatina proto tyrinėti toliau, nes esant ir kietą, ir minkštą.
pojūčiai pakankamai juos nusako, o kiti tiesiog reika­ — Taip, šitaip atsitinka.
lauja, kad protas juos tirtų toliau, nes pojūčiai netei­
— Tokiais atvejais, — tariau, — siela tikrai nežino,
kia nieko tikra.
ką reiškia šis pojūtis, nes tą patį daiktą jis rodo esant
— Tu, matyt, turi galvoje daiktus, į kuriuos žiūri­
ir kietą, ir minkštą. Lygiai taip pat siela nesupranta,
ma iš tolo, tarsi per miglą. ar daiktas sunkus, ar lengvas, jei pojūtis sunkumą žy­
— Ne visai įspėjai, ką norėjau pasakyti. mi kaip lengvumą, o lengvumą — kaip sunkumą.
— Tai ką tu turi galvoje?
— Tyrinėti neskatina tai, kas tuo pat metu nesuke­ — Tokie duomenys sielai yra keisti, ir juos reikia b
ištirti.
lia priešingo pojūčio, o tai, kas sukelia tokį pojūtį, aš
laikau skatinančiu tyrinėti, nes pojūtis viena atsklei­ — Suprantama, — pasakiau. — Tokiais atvejais sie­
džia ne daugiau negu kita, nesvarbu, ar jį sukelia arti, la pasitelkia protą ir mąstymą ir pirmiausia mėgina
ar toli esantys daiktai. Pateiksiu tau pavyzdį, iš kurio išsiaiškinti, ar apie vieną, ar apie du skirtingus daik­
geriau suprasi, ką sakau. Štai, sakysim, yra trys pirš­ tus praneša jai pojūtis.
tai — mažasis, smilius ir vidurinysis. — Kaipgi kitaip!
— Sakykim. — Jeigu paaiškės, kad tai du daiktai, tai kiekvie­
— Turėk galvoje, kad į juos žiūrime iš arti, bet nas iš jų pasirodys esąs ir kitas, ir tas pats.
atkreipk dėmesį štai į ką. — Taip.
— Į ką?
— Kiekvienas iš jų lygiai yra pirštas — šiuo atžvil­ — J e i kiekvienas iš jų yra vienas, o abu kartu jie
giu tarp jų nėra jokio skirtumo, nesvarbu, ar žiūrėsi yra du, tai šie du mąstymo bus atskirti, nes jeigu jie
į jo vidurį, ar galą, ar baltas jis, ar juodas, ar storas, nebūtų atskirti, tai būtų mąstomi jau ne kaip du, o c

ar laibas ir taip toliau. Dėl visų šių dalykų daugumos kaip vienas.
žmonių siela nėra verčiama klausti proto, kas y r a pirš- — Teisingai. 255
 — J u k tvirtiname, kad regėjimas didumą ir mažu­ — Bet juk skaičiavimas ir aritmetika ištisai remiasi
mą suvokia ne skyrium, bet kartu, kaip tam tikrą vie­ skaičiumi.
nybę, ar ne? — Žinoma.
— Taip. — Vadinasi, šitie mokslai kaip tik ir veda į tiesą. b
— Kad šitai išaiškintų, mąstymas turi ištirti didu­ — Puikiausiai.
mą ir mažumą ne kaip susijusius, bet skyrium — prie­ — Taigi tai ir yra tie mokslai, kurių mes ieškome.
šingai, negu darė regėjimas. Kariui juos būtina perprasti, kad mokėtų rikiuoti ka­
— Teisybė. riuomenę, o filosofui — kad išeitų iš tapsmo srities ir
— Todėl mums ir kyla klausimas, kas gi yra didu­ pasiektų esmę. Kitaip jis niekada netaps mąstytoju.
mas ir mažumas. — įš tikrųjų taip.
— Kaip tik todėl. — O mūsų sargybinis yra ir karys, ir filosofas.
— Taigi vieną mes vadiname protu suvokiamu, o — Be abejo.
kitą — regimu. — Taigi, Glaukonai, šitą mokslą reikėtų įstatymu
— Visai teisingai, — sutiko Glaukonas. padaryti privalomą tiems, kurie užims valstybėje aukš­
VIII. — Štai šitai aš ir norėjau pasakyti: vieni da­ čiausias vietas, ir Įtikinti juos, kad būtina mokytis
lykai skatina protą veikti, o kiti — ne, ir prie pirmųjų skaičiavimo, bet ne kaip papuola, o tol, kol protu pa- c
aš priskyriau tuos, kurie sukelia priešingus pojūčius, sieks pačią skaičių prigimtį ne dėl pirkimo ir pardavi­
o prie antrųjų — tuos, kurie tokių pojūčių nesukelia mo, kaip daro pirkliai ir prekiautojai, bet karo tiks­
ir todėl nežadina mąstymo. lais ir kad palengvintų sielai pereiti nuo tapsmo prie
— J a u supratau, — tarė Glaukonas. — Man irgi taip tiesos ir esmės.
atrodo. — Puikiai kalbi.
— Na, o skaičius ir vienetas prie kurių priklauso? — Dabar, aptaręs su jumis skaičiavimo mokslą, aš
— Nežinau. suprantu, koks jis puikus ir daugeliu atžvilgių naudin- d
— Bet gali spręsti iš to, ką sakėme. Jeigu kažkas gas mūsų tikslui, jeigu jo mokomasi dėl pažinimo, o
vienas gerai suvokiamas pats savaime, nesvarbu, ar re­ ne dėl prekiavimo.
gėjimu, ar kokiu kitu pojūčiu, tai nekyla noras išsi­ — Kuo gi jis naudingas? — paklausė Glaukonas.
aiškinti jo esmę, kaip aš parodžiau piršto pavyzdžiu. — Tuo, kad, kaip ka tik sakėme, jis atkakliai vi­
O jeigu jame nuolat reiškiasi ir kokia nors priešingy­ lioja sielą aukštyn ir priverčia samprotauti apie skai­
bė ir jis yra tiek pat vienetas, tiek pat ir jo priešin­ čius pačius savaime, jokiu būdu neleisdamas pakeisti
gybė, tada jau reikia spręsti, ir siela būna priversta jų skaičių turinčiais regimais ir apčiuopiamais kūnais.
suglumti, ieškoti, išjudinti savo mintį ir klausti savęs, Tu žinai, kad dideli šio mokslo žinovai juokiasi iš to,
kas gi yra vienetas pats savaime. Šitaip vieneto paži­ kuris mintyse mėgina padalyti patį vienetą — jie neno­
nimas vestų į būties stebėjimą ir skatintų t a i 6 . ri net girdėti apie tai. Bet jeigu tu vis dėlto vienetą
— Bet ne mažiau šitai pasireiškia ir tuo atveju, kai suskaldysi, jie vėl sudaugins dalis, bijodami, kad vie­
stebime tai, kas tapatu: tą patį mes matome ir kaip netas gali pasirodyti esąs ne vienetas, bet daugybė
vieną, ir kaip nesuskaičiuojamą daugybę. vieno dalių.
— Jei taip yra vieneto atžvilgiu, tai tas pat bus ir — Teisingai kalbi.
kiekvieno skaičiaus atžvilgiu! — Kaip tu manai, Glaukonai, ką jie atsakytų, jei 526
— Kaipgi kitaip! kas nors jų paklaustų: „Garbieji žmonės, apie kokius 25?
17 m ..t--.,-, -. .
 skaičius jūs samprotaujate? Ar ne apie tuos, kuriuose •.i.ii liiikoma, veda mus į mūsų tikslą — padeda mums
vienetas iš tikrųjų yra toks, kokiu jūs jį laikote, — tai i.'\clj,'li gėrio idėją. O mes teigiame, kad į šį tikslą ve-
yra bet kuris vienetas yra lygus bet kuriam vienetui, • l.i visa tai, kas priverčia sielą atsigręžti į tą sritį,
nė kiek n u o jo nesiskiria ir neturi savyje jokių dalių?" kuiioje glūdi didžiausia būties palaima — ją siela ir
— A š manau, jie atsakytų, jog kalba apie skaičius, imi išvysti bet kokia kaina.
kuriuos galima tik mąstyti — nieko kita su jais negali­ Teisingai kalbi, — tarė Glaukonas.
ma d a r y t i 7 . Vadinasi, jei geometrija verčia stebėti esmę, ji
— Dabar tu matai, mano mielas, kad šitas mokslas nuims tinka, o jei tapsmą — netinka.
mums tikrai būtinas, nes jis, pasirodo, verčia sielą pa­ - Mes tikrai šitai tvirtiname.
sitelkti mąstymą, siekiant tiesos. — Bet as manau, kad visi, kurie šį tą nutuokia
— Ir kaip sumaniai jis šitai daro! apie geometriją, neneigs, kad šis mokslas yra visai
— O ar nesi pastebėjęs, kad iš prigimties skaičia­ priešingas tiems posakiams, kuriuos vartoja juo užsi­
vimui gabūs žmonės greitai, galima sakyti, perpranta imantys žmonės.
ir visus kitus mokslus; net tie, kurių galvosena lėta, — Kokiems? — paklausė Glaukonas.
jeigu jie mokomi skaičiavimo ir nuolat lavinasi, nors — J i e kalba labai juokingai ir nenatūraliai. Mat
ir neturi iš to kitokios naudos, tai bent jau tampa įžval­ jie į geometriją žiūri kaip praktikai ir vartoja tokius
gesni, negu anksčiau buvo. posakius, kaip „nubraižysime" kvadratą, „nubrėšime"
— Tai tiesa,— pritarė Glaukonas. liniją, „pridėsime" ir taip toliau, o iš tikrųjų šiuo b
— Aš manau, kad nelengvai ir nedaug rastum to­ mokslu užsiimama tik pažinimo dėlei.
kių , mokslų, kurie besimokančiajam suteiktų daugiau — Suprantama.
vargo ir pareikalautų daugiau pastangų negu šis. — Ar nepasakius mums dar štai ką. . .
— Sutinku. — Ką gi?
— Dėl visų šių priežasčių negalima šito mokslo pa­ — Kad šiuo mokslu užsiimama, siekiant pažinti am­
likti nuošalyje, būtina mokyti jo gabiausius žmones. žinąją būtį, o ne tai, kas atsiranda ir žūsta.
— Pritariu tau. — Teisybė; iš tikrųjų geometrija yra amžinosios
IX. — Šitą mokslą jau priėmėme. Bet y r a ir kitas būties pažinimas.
mokslas, susijęs su šituo. Pažiūrėkime, ar jis tiks — Taigi, gerbiamasis, ji veda sielą į tiesą ir vei­
mums. kia filosofinį mąstymą, pakylėja jį aukštyn, tuo tarpu
— Koks mokslas? Ar tu turi galvoje geometriją 8? dabar jis yra žemesnis negu dera.
— Taip, ją, — atsakiau. — Taip, ji netgi labai jį paveikia.
c
— Kadangi ja naudojamasi karo reikaluose, aišku, — Todėl, — tariau, — reikia kuo griežčiau paragin-
kad ji mums tinka. J u k kai reikės įrengti stovyklą, ti mūsų puikiosios valstybės piliečius, kad jie pasirū­
užimti įtvirtintas vietoves, sutelkti ir išskleisti kariuo­ pintų geometrija — juk ji teikia ir nemažą papildomą
menę ir įvairiai ją išdėstyti ir mūšio, ir žygio metu, naudą.
geometrijos žinovas, žinoma, pasirodys pranašesnis už — Kokią? — paklausė Glaukonas.
tą, kuris neišmano šio mokslo. — Tu jau pats pasakei, kam ji naudinga: karo rei­
— Bet šiems reikalams pakanka paprasčiausių ži­ kalams. Be to, ji padeda geriau perprasti ir kitus moks­
nių iš geometrijos ir skaičiavimo mokslo. Tačiau rei­ lus. Mes žinome, koks didelis skirtumas tarp to, kuris
kia išsiaiškinti, ar svarbiausioji jos dalis, kuri plačiau- mokėsi geometrijos, ir to, kuris jos nesimokė. 259
 — Prisiekiu Dzeusu, labai didelis skirtumas! loks vadovas atsirastų, o jeigu ir atsirastų, tai tie, ku- c
—- Tad tai bus antrasis dalykas, kurio turės moky­ ne tyrinėja šituos dalykus, dėl išdidumo nepanorėtų
tis mūsų jaunuoliai. io klausyti. Jei visa valstybė gerbtų tokius užsiėmimus
— Taip. n remtų juos, tada tyrinėtojai paklustų ir, be paliovos
d X. — Na, o trečiasis dalykas bus astronomija. Kaip įtemptai dirbdami, atskleistų tiriamo dalyko savybes.
tu manai? Net ir dabar, kai dauguma niekina šiuos užsiėmimus
— Ir man taip atrodo. Atidūs metų laikų, mėnesių n trukdo, o ir patys tyrinėtojai nesuvokia jų naudin­
ir metų kaitos stebėjimai naudingi ne tik žemdirbiams gumo, jie vis dėlto vystosi — tokie jie yra patrauklūs, d
ir jūrininkams, bet ne mažiau ir karo vadams. Tad nenuostabu, kad atsirado šis mokslas.
— Tai malonu iš tavo pusės! Matyt, bijai, kad dau­ — įš tikrųjų jis labai patrauklus. Bet paaiškink
gumai nepasirodytų, jog teiki nenaudingus mokslus. man, ką tik ką sakei: paviršių tyrinėjimą tu priskyrei
Bet mūsų pasirinktieji mokslai yra naudingi, nors tą geometrijai?.
naudą sunku suvokti. Mat jie apvalo ir atgaivina kiek- — Taip.
e vieno sieloje tam tikrą įrankį, kurį kiti užsiėmimai su­ — Po jos ėmeisi astronomijos, bet paskui vėl grį­
gadina ir apakina. Jį išsaugoti tūkstantį kartų svar­ žai atgal.
biau negu akis, nes tik jo dėka galima išvysti tiesą. — Matai, aš taip skubėjau kuo greičiau viską iš­
Tie, kurie tau pritaria, labai išgirs tavo žodžius, bet dėstyti, kad išėjo lėčiau. Po geometrijos turėtų eiti
tie, kurie to niekada nėra pajutę, sakys, jog tu kalbi gylio, matavimo mokslas, bet kadangi jis juokingai e
528 niekus. Mat jie iš to nemato jokios kitos naudos, išsky­ prastai teištirtas, aš peršokau jį ir perėjau prie astro­
rus praktinę. Tad žiūrėk, su kuriais žmonėmis tu kalbi; nomijos, besisukančių kūnų mokslo.
o gal nei su vienais, nei su kitais, tik pats sau dėl savęs — Teisingai kalbi.
paties? Bet tada tu negali prieštarauti, jei kas pasinau­ — Taigi atsronomija yra ketvirtoje vietoje — pas­
dotų tais tavo samprotavimais. taruoju metu ji tarsi užmiršta, bet atgis, jei tik vals­
— Aš labiausiai mėgstu kalbėti pats sau, pats kelti tybė ja užsiims.
klausimus ir pats į juos atsakinėti. — Suprantama. Kadangi neseniai prikišai man, kad
— Jei taip, tai grįžkime atgal, nes mes neteisingai aš išgyriau ją banaliai, tai dabar ją išgirsiu pagal tave.
nustatėme po geometrijos einantį dalyką. Man atrodo, visiems turi būti aišku, jog ji verčia sielą 529
— Kurgi mes suklydome? — paklausė Glaukonas. žvelgti aukštyn ir veda ją ten, kuo toliau nuo viso to,
— Po paviršių mes ėmėmės aplinkui besisukančių kas yra čia.
b kietų kūnų, o pirmiau reikėtų ištirti juos pačius 9 — — Galbūt visiems ir aišku, tik ne man. Man taip
juk po antrojo matavimo teisingiau būtų išnagrinėti neatrodo.
trečiąjį: jis būdingas k u b a m s 1 0 ir viskam, kas turi gylį. — O kaip tau atrodo? — paklausė Glaukonas,
— Tai tiesa, Sokratai, bet čia, atrodo, dar niekas — Jeigu užsiimsi astronomija taip, kaip tie, kurie
neatskleista. ją prilygina filosofijai, tai ji netgi labai nukreipia mū­
— Dėl dviejų priežasčių, — pasakiau. — Pirmoji sų žvilgsnius žemyn.
priežastis yra ta, kad nė viena valstybė negerbia tokio — Ką tu turi galvoje?
mokslo, jis menkai tyrinėjamas, nes yra sunkus. Ant­ — Man atrodo, — tariau, — kad tu puikiai pats sau
roji priežastis — ta, kad tyrinėtojai neturi vadovo, o nusprendei, kaip galima pažinti aukščiausiuosius daly- b
260 be jo jie negali nieko išrasti. Bet sunku tikėtis, kad kus. J e i kas nors, užvertęs galvą, apžiūrinės išmargin- 26l
 nesio ir metų, žvaigždžių ir visų šių dalykų ir vienų b
tas lubas ir ten kai ką matys, tu, ko gera, sakysi, kad
' jis mato ne akimis, o protu! Galbūt tu teisingai ma­ /.v.iigždžių su kitomis. Bet argi jam neatrodys kvaila
nai — aš esu kvailokas ir negaliu manyti, kad koks ni.inyti, kad visa tai visada vyksta vienodai ir nepati-
nors kitas mokslas verstų sielą žvelgti aukštyn, išsky­ ti.i jokių nukrypimų, ir visokiais būdais siekti prieiti
rus tą, kuris tiria būtį ir tai, kas nematoma. Nesvarbu, nesą, nors dangaus šviesuliai turi kūną ir yra regimi?
ar kas išsižiojęs žiūri aukštyn, ar prisimerkęs — žemyn, - - Tavęs pasiklausius, ir man taip atrodo.
norėdamas ką nors pažinti pojūčiais, aš tvirtinu, kad — Taigi, — tariau,— astronomiją — kaip ir geomet-
jis nieko nepažins, nes tokių dalykų negalima pažinti, iiją — tyrinėsime, remdamiesi bendrais teiginiais, o tai,
ir tokiu atveju siela žiūri ne aukštyn, o žemyn, ne- kas y r a danguje, paliksime nuošalyje, jeigu iš tikrųjų c
c svarbu, ar žmogus gulėtų kniūpsčias ant žemės, ar norime perprasti astronomiją ir protingąjį mūsų sielos
plauktų ant nugaros jūroje. pradą, kurio iki šiol nepanaudojome, padaryti nau­
dingą.
XI. — Taip, pelnytai man kliuvo! — pasakė Glau-
— Tu keli astronomijai daug sunkesnį uždavinį,
konas. — Tu teisus. Bet sakyk, kaip, tavo nuomone,
reikėtų mokytis astronomijos kitaip, negu šitai daroma palyginti su tuo, kaip ji dabar tyrinėjama.
dabar, ir kuo ji naudinga mūsų tikslui? — Aš manau, kad ir kiti mūsų nurodymai bus pa­
našūs, jei esame rimti įstatymų leidėjai.
— Štai kaip. Margieji dangaus skliauto raštai, puo-
šiantys regimąją sritį, yra gražiausi ir tobuliausi iš to- XII. — O ar galėtum pasakyti dar kokį mokslą,
d kių daiktų, bet vis dėlto jie toli gražu neprilygsta tik­ kuris tiktų mūsų tikslui?
riesiems daiktams, kurie tikruoju greičiu ir tikruoju — Dabar taip staiga negaliu, — atsakė Glaukonas.
lėtumu, tikruoju kiekiu ir visais galimais tikrais pa­ — Judėjimas, mano nuomone, būna kelių rūšių.
vidalais juda vieni kitų atžvilgiu ir kartu juda visa, Visas jas išvardyti galėtų nebent žinovas, bet dvi rūšis d
kas yra juose. Juos galima suvokti tik protu ir mąs­ žinome ir mes.
tymu, bet ne regėjimu. O gal tu kitaip manai? — Kokias?
— Jokiu būdu, — atsakė Glaukonas. — Be tos, kurią minėjome, yra dar viena, ją ati­
— Vadinasi, dangaus raštais reikia naudotis kaip tinkanti.
pagalbine priemone, kad pažintume tai, kas nematoma, — Kokia?
e panašiai kaip jeigu mums pakliūtų į rankas puikūs ir — Panašiai kaip mūsų akys yra nukreiptos į astro­
kruopštūs Dedalo " ar kurio kito meistro ar dailininko nomiją, taip mūsų ausys — į darnių sąskambių judėji­
kūriniai. Žmogus, nusimanantis apie geometriją, pa­ mą; šie du mokslai yra tarsi broliai, kaip tvirtina pita­
žvelgęs į juos, pripažintų, kad jie puikiai nubraižyti, goriečiai, ir mudu, Glaukonai, jiems pritarsime 1 3 , ar
bet būtų juokinga tyrinėti juos rimtai, kaip įgalinan- ne?
530 čius pažinti lygybės, dvejinimo ar kokius nors kitus — Be abejo.
santykius. — Kadangi dalykas yra sudėtingas, tai mes išklau- e

— Tikrai būtų juokinga! sysime, kaip jie visa tai aiškina — galbūt jie dar ka
— Ar tu manai, kad tikras astronomas, žiūrėdamas nors pridurs. Bet kad ir kaip būtų, mes laikysimės sa­
į žvaigždžių judėjimą, nebūtų įsitikinęs tuo pačiu? Jis vo nusistatymo.
manytų, kad viskas sutvarkyta kuo puikiausiai — juk — Kokio?
kūrėjas taip sukūrė dangų ir visa, kas yra danguje: — Žiūrėsime, kad mūsų auklėtiniai nemėgintų iš­
202 santykius tarp dienos ir nakties, paros ir mėnesio, mė­ mokti ko nors netobulo ir nukreipto ne i La tikslą, į 203
 kurį visada viskas turi būti nukreipta, kaip mes mokti. Negi tu manai, kad tas, kuris gerai išmano šiuos e
531 ką tik sakėme dėl astronomijos. Argi nežinai, kad ta dalykus, yra ir puikus dialektikas?
pati klaida daroma ir harmonijos atžvilgiu? Kaip ir Prisiekiu Dzeusu, ne! Tarp jų sutikau tik vieną
astronomai, žmonės šioje srityje triūsia tuščiai — jie k i la tokį.
matuoja ir lygina girdimus sąskambius ir garsus. — O žmonės, kurie nesugeba pateikti protingo įro­
— Prisiekiu dievais, jie elgiasi juokingai. Jie kalba dymo arba suvokti kitų įrodymų, niekada nežinos nie­
apie kažkokius „sutankėjimus" ir ištempia ausis, tarsi ko iš to, ką mes laikome esant būtina žinoti.
klausydamiesi garsų, sklindančių iš kaimyninio namo; — Aišku, nežinos, — pritarė Glaukonas.
532
vieni teigia, kad tarp dviejų garsų dar girdimas kaž­ — Taigi, Glaukonai, ar tai nebus kaip tik ta' daina,
koks kitas garsas — kaip tik čia ir esąs mažiausias kurią traukia dialektika? Ji suvokiama protu, tuo tar­
tarpas, kurį reikia imti matavimo vienetu; kiti šitai už­ pu regėjimo galia norėtų ją atkurti; bet juk jos pas­
ginčija ir tikina, kad čia nesą jokio skirtumo tarp tangos ką nors įžiūrėti yra nukreiptos į pačias gyvas
b garsų, bet ir vieni, ir kiti ausis vertina labiau už protą. būtybes, į pačias žvaigždes, pagaliau į pačią Saulę. O
— Tu turi galvoje tuos šaunuolius, kurie neduoda kai kas nors bando samprotauti, jis, apeidamas pojū­
stygoms ramybės, visaip jas mėgina, įtempdami suky- čius, siekia vien tik protu pasiekti kiekvieno daikto
nėmis. Nenorėdamas vilkinti pasakojimu, kaip jie •esmę ir nesustoja tol, kol pačiu protu nesuvokia gėrio b
plektru užgauna stygas, kaip kaltina jas, jei jos atsi­ esmės; galų gale jis atsiduria pačioje protu suvokia­
sako skambėti, arba puikuojasi jomis, aš nutrauksiu jį mos srities viršūnėje, panašiai kaip anas užkopia į re­
ir pasakysiu, kad turėjau galvoje ne jų, o tų, kuriuos gimosios srities viršūnę.
sakėme išklausinėsią apie harmoniją, atsakymus. J u k — Tikra teisybė.
c jie elgiasi lygiai taip pat, kaip ir astronomai: jie ieš­ — Tai kaip? Ar šito kelio nepavadinsi dialektiniu?
ko skaičių klausa suvokiamuose sąskambiuose, bet ne­ — Na, o toliau?
pakyla iki bendrųjų klausimų ir nebando išsiaiškinti, — Tai bus išsilaisvinimas iš grandinių, atsigręžimas
kurie skaičiai yra harmoningi, o kurie — ne ir kodėl 1 3 , nuo šešėlių į atvaizdus ir šviesą, išėjimas iš požemio
— Tai, apie ką tu kalbi, būtų nuostabu! — tarė Glau- į Saulę. Jei ir tada bus neįmanoma žiūrėti į gyvas bū- c
konas. lybes, augalus ir Saulę, vis dėlto geriau žiūrėti į die­
— Taip, tai iš tikrųjų būtų naudinga, ieškant gro­ viškus atspindžius vandenyje ir realių daiktų šešėlius,
žio ir gėrio; kitaip neverta ir stengtis. negu j-atvaizdų šešėlius, sukurtus šviesos šaltinio, ku­
— Be abejo. ris pats yra tik šešėlis, palyginti su Saule. Visi mūsų
XIII. — Jei, tirdami visus šiuos mūsų apžvelgtus aptartieji mokslai suteikia šią galimybę ir kilniausiąjį
d dalykus, nustatysime jų bendrumą ir giminingumą ir mūsų sielos pradą veda aukštyn, į to, kas iš visos esa­
išsiaiškinsime, kuriuo atžvilgiu jie artimi vienas kitam, ties tobuliausia, stebėjimą, panašiai kaip pirmuoju at­
tai aš manau, kad šitai padės mums siekti mūsų užsi­ veju aiškiausias mūsų kūno pojūtis yra nukreiptas į
brėžto tikslo, ir mūsų triūsas nenueis veltui. Priešingu tai, kas ryškiausia kūniškame ir regimame pasaulyje. d
atveju iš jo nebūtų jokios naudos. — Tarkime, kad taip ir yra, nors man sunku su tuo
— Ir man taip atrodo. Bet tai, apie ką tu kalbi, So­ .sutikti. Bet, kita vertus, sunku ir nesutikti. Kadangi
kratai, yra labai sudėtinga. apie tai kalbame ne tik dabar ir dar ne kartą teks
— Tu turi galvoje Įvadinę dalį, ar ką nors kita? prie to sugrįžti, tai, tarę, kad iš tikrųjų taip yra, pe­
264 Juk žinome, kad tai tik įžanga dainos, kurią reikia iš­ reikime prie pačios dainos — išnagrinėkime ją taip pat 265
 smulkiai, kaip ir šią įžangą. Taigi pasakyk mums, kas .,i|)l.arėme. įš įpročio mes dažnai vadiname juos moks-
būdinga šiam sugebėjimui samprotauti, j kokias rūšis l«ns, bet jiems reikėtų kito pavadinimo, nes jie ne to­
jis skirstomas ir kokie keliai veda į jį. Jie, atrodo, kie akivaizdūs kaip mokslas, nors ir aiškesni už nuo­
atveda į tikslą — jo pasiekimas būtų tarsi atokvėpis mones. Man atrodo, juos anksčiau pavadinome nuo­
keliautojui ir jo kelionės galas. voka. Bet neverta ginčytis dėl pavadinimo, kai reikia
— Mielas Glaukonai, — tariau, — tu kol kas ne­ aiškintis tokius svarbius dalykus, kaip šie.
įstengsi sekti paskui mane, nors man tikrai netrūksta — Tikrai neverta; svarbu tik, kad pavadinimas aiš­
geros valios ir ryžto. O tu juk pamatytum jau nebe kiai rodytų, kas turima galvoje.
atvaizdą to, apie ką mes kalbame, o pačią tiesą — bent — Tada mus patenkins, kaip ir anksčiau, tokie pa­
jau kokia ji man atrodo. Ar iš tikrųjų taip yra, kol vadinimai: pirmoji pakopa — žinojimas, antroji — n u o ­
kas neverta dėl to guldyti galvos, bet pamatyti šitai voka, trečioji — tikėjimas ir ketvirtoji — spėjimas; dvi
būtinai reikia — tą galiu teigti. A r ne? paskutiniosios sudaro numonę, o dvi pirmosios — mąs­
— Žinoma. tymą. Nuomonė susijusi su tapsmu, o mąstymas — su
— Turbūt taip pat galima tvirtinti, kad tik sugebė­ esme. Koks yra santykis tarp esmės ir tapsmo, toks
jimas samprotauti gali parodyti šitai žmogui, nusima­ pat yra ir tarp mąstymo ir nuomonės; o koks yra san­
nančiam apie mūsų ką tik aptartus mokslus,— kitaip tykis tarp mąstymo ir nuomonės, toks pat yra ir tarp
tai jokiu būdu neįmanoma. žinojimo ir tikėjimo, tarp nuovokos ir spėjimo. Su­
— Ir šitai verta tvirtinti, — sutiko Glaukonas. skirstymą į dvi sritis — į tai, ką mes manome, ir tai,
— Niekas mums neįrodys, jog esą galima paban­ ką suvokiame protu, — ir tų pavadinimų bei jais žy­
dyti kokiu nors kitu būdu nuosekliai aprėpti visa — mimų dalykų atitikimą mes, Glaukonai, paliksime nuo­
tai yra bet kurio daikto esmę. J u k visi kiti būdai arba šalyje, kad išvengtume daug kartų ilgesnių samprota­
yra susiję su žmonių nuomonėmis ir troškimais, arba vimų negu ankstesnieji.
tiria daiktų atsiradimą ir jungimą, arba rūpinasi viso — Aš tau pritariu, kiek įstengiu sekti tavo mintį.
to, kas auga ir jungiasi, palaikymu. Kai dėl kitų moks­ — Tu, žinoma, dialektiku vadini tą, kuriam priei­
lų, kurie, kaip sakėme, mėgina pasiekti nors šį tą iš namas kiekvieno daikto esmės įrodymas. O jeigu kas
būties — geometrija ir jai artimi mokslai, — tai būtis šito nesugeba, tai tu sakysi, kad kuo mažiau jis gali
jiems tik sapnuojasi, o iš tikrųjų jie neįstengs jos iš­ pagrįsti šitai sau ir kitiems, tuo mažiau jis turi ir su­
vysti, kol naudosis savo prielaidomis, laikydami jas pratimo apie tai.
nepajudinamomis, nes negali jų pagrįsti. Jeigu pradedi — Kaipgi nesakysi!
tuo, ko nežinai, o pabaiga ir vidurys taip pat yra su­
— Panašiai yra ir su gėriu. Kas nesugeba apibrėžti
pinti iš to, ko nežinai, tai ar šitai, nepaisant, visų tų
gėrio idėjos ir išskirti jos iš visų kitų idėjų, kas, tarsi
dalykų suderinimo, gali kada nors tapti žinojimu?
karys mūšio lauke, neprasiveržia pro visas kliūtis,
— Jokiu būdu ne, — atsakė Glaukonas. siekdamas įrodymo, pagrįsto ne nuomone, o esmės su­
XIV. — Taigi, — tariau, — tik dialektinis metodas pratimu, kas neina pirmyn, skatinamas tvirto įsitikini­
eina teisingu keliu ir, atmesdamas prielaidas, pakyla mo, apie tą sakysi, kad jis nepažįsta nei gėrio paties
iki paties prado, kad pagrįstų savo išvadas; jis pama­ savaime, nei apskritai jokio gėrio, o jeigu jis kokiu
žu išlaisvina mūsų sielos žvilgsnį, tarsi panirusį į bar­ nors būdu ir palytės gėrio šešėlį, tai ne žinojimo, o tik
bariškumo purvą, ir nukreipia jį aukštyn, pasinaudoda­ nuomonės dėka. Toks žmogus leidžia dabartinį savo
mas kaip pagalbininkais ir tarnais tais menais, kuriuos gyvenimą snausdamas ir sapnuodamas ir, nespėjęs pa-
 d busti šiame pasaulyje, atsidurs Hade ir ten visiškai Tokio nerasime, nebent tai būtų iš prigimties
užmigs. . i pd o vanotas nepaprastais gabumais žmogus.
— Prisiekiu Dzeusu, aš tikrai šitaip sakysiu. Mūsų laikų klaida ir filosofijos negerbimo prie­
— O savo vaikams — kuriuos dabar augini ir auk­ žastis, kaip jau sakėme, yra ta, kad filosofijos imasi
lėji tik savo vaizduotėje, — jei iš tikrųjų tektų juos jos neverti žmonės: jos turėtų imtis ne žemi, o kilnūs
auginti, manau, neleistum valdyti valstybės ir tvarkyti žmonės.
svarbiausių reikalų, kol jie yra nebylūs (akoyovę) tarsi — Ka tu turi galvoje? — paklausė Glaukonas.
brėžinio linijos 14.
— Visų pirma, — tariau, — kas nori imtis filosofi- d
. — Žinoma, n e , — a t s a k ė Glaukonas. jos, to darbštumas neturi šlubuoti, kaip būna, kai žmo­
— Tu įstatymu paskirsi jiems ypač tokį auklėjimą, gus yra tik pusiau darbštus, o visur kitur vengia sun­
kuris įgalintų juos kuo puikiausiai išmanyti klausimų kumų. Toks yra žmogus, kuris mėgsta gimnastiką,
kėlimo ir atsakymo į juos meną. ——- medžioklę ir visa, kas lavina kūną, bet nemėgsta moky­
e — Mes abu išleisirrre~tokį įstatymą. tis, samprotauti, tyrinėti ir nekenčia tokio pobūdžio
— Vadinasi, tu manai, kad dialektika apvainikuos sunkumų. Šlubas bus ir tas, kuris mėgs tik šiems prie­
535
visus mokslus, ir būtų neteisinga kokį nors kitą moks­ šingus dalykus.
lą vertinti labiau už ją — juk ji yra jų visų viršūnė. — Labai teisingai kalbi.
— Taip.
— Ar ne tą patį pasakysime ir tiesos atžvilgiu? Ar
XV. — Dabar tau belieka nustatyti, ką mes moky­
sime šių dalykų ir kokiu būdu. nevadinsime suluošinta tos sielos, kuri nekenčia tyči- e
— Aišku. nio melo, pati jo bodisi ir labai piktinasi, kai kiti me­
luoja, bet atsitiktiniam melui nuolaidžiauja ir, sugauta
— Ar prisimeni, kokius valdovus mes parinkome,
kai kalbėjome apie jų parinkimą? nieko neišmananti, nesigėdi lengvabūdiškai išsivolioju­
— Kaipgi neprisiminsi! si nemokšiškume tarsi kiaulė purve?
536
— Apskritai, — tariau,— reikia parinkti tokius žino­ — Visa tai tikra teisybė.
ta nes, kokius tada nurodėme, — ištvermingiausius, nar­ — Ir nuosaikumo, narsumo, didžiadvasiškumo bei
siausius ir, pagal galimybes, gražiausius. Be to, reikia visų kitų dorybės dalių atžvilgiu taip pat reikia skirti
ieškoti ne tik kilnių ir tvirto būdo žmonių, bet ir žiū­ kilnų žmogų nuo žemo. Kas nemoka atskirti tokių da­
rėti, kad jie iš prigimties būtų tinkami tokiam auklė­ lykų — ar paskiras žmogus, ar valstybė, — tas, pats ši­
jimui. to nepastebėdamas, pasitelks vieniems ar kitiems rei­
— Kokių gi savybių jie privalo turėti? kalams — kaip draugus arba kaip valdovus — šlubus ir
— Jie, mano mielas, turi būti gabūs mokslams ir žemus žmones.
nuovokūs. Mat mokslų galia žmones gąsdina kur kas — įš tikrųjų dažnai šitaip atsitinka, — pritarė Glau­
labiau negu gimnastika: šie sunkumai labiau liečia konas.
sielą, yra jos ypatybė; kūnas čia nedalyvauja. — Taigi,— tariau,— dėl to mes turime būti labai
— Teisybė. atidūs. Jeigu mes parinksime sveiko kūno ir sveikos
c — Taip pat jie turi būti geros atminties, nepalau­ sielos žmones ir auklėsime juos kilniais mokslais ir b
žiami ir darbštūs. Kitaip argi jie, tavo manymu, norės uolia mankšta, tai pats teisingumas nieko negalės mums
pakelti ir kūniškus sunkumus, ir, be to, dar tiek mo- prikišti, ir mes išsaugosime sveiką valstybę ir jos
203 kytis ir lavintis? santvarką; o jei pasirinksime netinkamus žmones, tai 26S
 išeis priešingai, ir filosofijai užtrauksime dar didesnes •- Tuos, kurie visuose šiuose darbuose, moksluose
patyčias. (i pavojuose pasirodys esą išradingiausi, reikia išskirti
— Tai būtų gėda, — tarė Glaukonas. i atskirą grupę.
— Didelė gėda. Bet atrodo, kad aš darausi juokin­ — O kokio amžiaus? b
gas. — Kai užbaigs privalomą gimnastikos mokymąsi,
— Kodėl? — paklausė Glaukonas. nes tuos dvejus ar trejus metus jie negalės užsiimti
c — Aš užmiršau, kad mes tik žaidžiame, ir pradėjau kuo nors kitu — juk nuovargis ir miegas yra mokslo
kalbėti, stengdamasis kiek įmanydamas. Mat kalbėda­ priešai. Be to, šitai juk irgi vienas iš svarbiausių iš­
mas nuolat žvilgčiojau į filosofiją ir mačiau, kaip ji mėginimų: kas kaip pasirodys gimnastikos pratimuose.
neteisingai drabstoma purvais. Įširdęs ant kaltininkų, — Suprantama.
įsikarščiavau ir ėmiau kalbėti pernelyg rimtai. — Pasibaigus šiam laikui, iš dvidešimtmečių jau­
— Prisiekiu Dzeusu, man, kaip klausytojui, neatro­ nuolių bus atrinkti gabiausieji, ir jiems bus rodoma
do, kad būtum smarkiau kalbėjęs. didesnė pagarba negu kitiems; dabar jiems bus pateik- c
— Už tai man, kaip oratoriui, taip atrodo. Bet neuž­ ta bendra mokslų, kurių jie vaikystėje mokėsi kiek­
mirškime štai ko: tada, kalbėdami apie parinkimą ieško- vieno skyrium, apžvalga, kad jie suvoktų jų giminystę
d jome pagyvenusių žmonių, o dabar pasirodo, kad šitai ir ryšį su būties prigimtimi.
netinka — juk negalima tikėti Solonu, kuris sako, kad — Tik šitokiu būdu įgytos žinios yra tvirtos.
sendamas žmogus gali daug ko išmokti — priešingai, — Tai taip pat geriausias būdas patikrinti, ar žmo­
šitai jis dar mažiau gali negu bėgti! Visi dideli ir sun­ gus turi gabumų dialektikai, ar ne. Tas, kuris sugeba
kūs darbai tinka jauniems. apžvelgti viską kartu, bus dialektikas, o kuris nesuge­
— Be abejo. ba, ne.
XVI. — Vadinasi, jau iš mažens reikia mokyti arit­ — Ir aš taip manau.
metikos, geometrijos ir kitų mokslų, kuriuos reikia — Štai tau ir reikės žiūrėti, kurie čia labiausiai pa- d
išeiti prieš dialektiką, bet negalima mokyti prievarta. sižymės, kurie bus ištvermingi moksluose, kare ir ki­
— Ką tu tuo norėjai pasakyti? tuose įstatymo nustatytuose dalykuose. įš šių jaunuo­
e — Laisvas žmogus nė vieno mokslo neturi mokytis lių, kai jie sulauks trisdešimties metų, vėl reikės at­
vergiškai. Prievartinis kūno mankštinimas nesusilp­ rinkti geriausius, apsupti juos dar didesne pagarba ir
nina kūno, bet prievarta sielai įkaltos žinios yra ne­ ištirti jų gabumus dialektikai, stebint, kurie iš jų, ne­
tvirtos. kreipdami dėmesio į regėjimo ir kitus pojūčius, suge­
— Teisybę sakai. bės pakilti iki tikrosios būties. Bet čia, mano drauge,
— Todėl, mano mielas, vaikus mokyk ne prievarta, reikalingas didžiausias atsargumas.
537 o žaisdamas. Tada geriau pastebėsi, kam kuris iš jų — Kodėl? — paklausė Glaukonas.
geriausiai tinka. — Argi tu nepastebi, kokį blogį mūsų laikais gim­
— Tai, ką tu sakai, turi pagrindą. do mokėjimas samprotauti? e
— Prisimeni, mes sakėme, kad ir vaikus reikia imti — Kokį?
į karą — žinoma, kaip žiūrovus, raitus, o kur saugu, — Žmonės, kurie tuo užsiima, nesilaiko įstatymų.
leisti jiems pasižiūrėti ir iš arčiau; tegul, paragauja — Ir netgi labai.
kraujo tarsi šuniukai. — A r tave stebina jų nusistatymas? Ar galima
270 — Prisimenu. jiems dovanoti? 2?f
 — Kokia prasme?
žesnis negu bjaurumas. Tas pat ištiks ir teisingumą,
— Įsivaizduok pamestinuką, užaugintą gausioje,,
turtingoje ir žymioje šeimoje, kur jam visaip patai­ ',>/•!'į ir visa kita, ką jis ypač gerbė. Kaip tu manai, ar
kaujama. Užaugęs jis sužino, kad tie, kuriuos jis laikė lis ir po to gerbs šias dorybes ir bus klusnus?
savo tėvais, yra jam svetimi, o tikrųjų tėvų negali su­ — Aišku, kad nebeliks tokios pagarbos ir įsitiki­
rasti. Kaip, tavo manymu, jis elgsis su pataikautojais., nimo.
ir tariamais tėvais — tada, kai dar nežinojo, jog yra — O jeigu jis nebegerbs ir nebrangins šių dalykų
rastinukas, ir vėliau, kai jau sužinos? Jei nori, pasa­ kaip anksčiau ir tiesos surasti nesugebės, tai kokį
kysiu, kaip aš Įsivaizduoju. gyvenimo būdą jam pasirinkti, jei ne tą, kuris glostys
— Noriu. jį malonumais?
— Aišku, tik tokį.
XVII. — Aš numanau, kad, dar nežinodamas tie­
sos, jis labiau gerbs tariamą tėvą, motiną ir giminai­ —r Taigi jis taps įstatymų pažeidėju, nors anksčiau
čius negu pataikautojus, labiau paisys giminaičių po­ jų laikėsi.
reikių, vengs netinkamai su jais elgtis ar kalbėti, bus — Tai neišvengiama.
jiems „paklusnesnis negu pataikautojams. — Vadinasi, visai suprantama, kad tie, kurie imasi
— Suprantama. dialektikos, yra šitaip nusiteikę, ir tokie žmonės tikrai
verti užuojautos.
— O kai jis sužinos tiesą, tada, mano manymu, jo
— Ir gailesčio,— pridūrė Glaukonas.
pagarba ir atidumas tariamiems giminaičiams susilp-
nės, o pataikautojams — sustiprės; jis klausys jų kur — Todėl, kad netektų gailėtis išrinktųjų trisdešimt­
kas labiau negu anksčiau, gyvens taip, kaip jie, atvirai mečių, reikia labai atsargiai eiti prie dialektikos.
prie jų prisijungęs, o ankstesniaisiais savo tėvais ir — Be abejo.
H
kitais tariamais giminaičiais visiškai paliaus rūpintis,,
nebent jis būtų nepaprastai kilnios prigimties žmogus. — Argi nebus viena iš svarbių atsargumo priemo-
nių neleisti visai jauniems paragauti dialektikos? Aš
— Paprastai taip ir būna, kaip tu sakai. Bet ką bend­
manau, esi pastebėjęs, kad paaugliai, vos tik paragavę
ra šis pavyzdys turi su tais, kurie užsiima dialektika?
dialektikos, ima piktnaudžiauti ja pramogos dėlei, ža­
— Štai ką; mes nuo pat vaikystės turime savo po­
žiūrį, kas teisinga ir gera, Įskiepytą mūsų tėvų,— mes vėdamiesi prieštaravimais ir pamėgdžiodami tuos, ku­
jų klausome ir juos gerbiame. rie juos paneigia; jie ir patys imasi sugriauti kitų teigi­
— Taip. nius ir džiaugiasi, kad savo samprotavimais tarsi šu­
niukai sudrasko į dalis visa, kas tik jiems pakliūva.
— Bet yra ir priešingi įpročiai, susiję su malonu­
— Taip, šitai jiems tikrai teikia didelį džiaugsmą.
mais, jie glosto mūsų sielą ir traukia mus prie savęs.
— Kai jie patys sugriauna daugelio teiginius ir daug c
Tačiau bent kiek santūrūs žmonės jiems nepasiduo­
d a — jie gerbia tėvų priesakus ir jų laikosi. kas sugriauna jų teiginius, jie greitai ima visiškai neig­
— Visa tai tiesa. ti tai, ką anksčiau tvirtino, todėl ir jie patys, ir visa
filosofija susilaukia kitų žmonių paniekos.
— Na, o jeigu šitaip nusiteikusį žmogų paklaustum, — Teisybė.
kas yra grožis, jis atsakytų tai, ką yra girdėjęs iš Įsta­
— Na, o vyresnio amžiaus žmogus nenorės įsivelti
tymų leidėjo, tačiau tolesnis svarstymas šitai paneigtų.
į šitokias kvailystes; jis veikiau pamėgdžios tą, kuris
Jeigu dažnai ir įvairiais būdais paneigsi jo nuomonę,
ginčijasi, norėdamas surasti tiesą, o ne tą, kuris prieš­
šitas žmogus ims manyti, kad grožis nė kiek ne gra­
tarauja pramogos dėlei, juokais. Jis ir pats bus santū- ZTS
18 Platonas
 Ir valdoves. Nemanyk, Glaukonai, kad tai, ką
resnis, ir savo užsiėmimą padarys garbingą, o ne ver­ .įš pasakiau, daugiau tinka vyrams, o ne moterims —
tą paniekos. •žinoma, toms, kurios turi tam įgimtų sugebėjimų.
— Be abejo.
— Tai teisinga, jeigu jos visur dalyvaus lygiai su
— Atsargumo priemonės yra ir visa kita, apie ką
anksčiau kalbėjome: dialektika leisti užsiimti tik pado­ vyrais, kaip mes kalbėjome.
riems ir tvirtiems žmonėms, o ne taip, kaip dabar, kai — Ką gi,— tariau,— ar sutinkate, kad tai, ką mes o!
jos imasi bet kas, net ir visai netinkami žmonės. kalbėjome apie valstybę ir jos santvarką, nėra tuščios
— Suprantama. vaizduotės vaisius? Tiesa, šitai sunkiai įgyvendinama,
XVIII. — Ar samprotavimo menui įvaldyti užteks bet įmanoma; tačiau tik tokiu būdu, kaip mes nusa­
dukart ilgesnio laiko tarpo negu tas, kuris skirtas la­ kėme: kai valstybės valdovais taps tikri filosofai —
vinti kūnui gimnastikos pratimais,— jeigu nuolat ir nesvarbu, ar jų bus keli, ar tik vienas,— jie niekins
įtemptai užsiimsi tik tuo? garbinimą, kurio dabar visi siekia, kaip nepritinkantį
e — Ar tu turi galvoje šešerius, ar ketverius metus? laisvam žmogui ir nieko nevertą, o labiausiai vertins
— Tai nesvarbu. Tegul bus penkeri. Paskui jie vėl pareigos vykdymą ir iš to kylančią pagarbą; laikyda- e
turės nusileisti į olą: juos reikės priversti būti kariais mi teisingumą svarbiausiu ir būtiniausiu dalyku, jie
ir užimti valstybėje kitas pareigas, derančias jauniems tarnaus jam, jį stiprins ir pagal jį tvarkys savo valstybę.
žmonėms, kad jie ir patyrimu nenusileistų kitiems. Tai — O kaip? — paklausė Glaukonas.
540
padės dar kartą juos išmėginti — ar jie atsilaikys prieš — Visus tuos, kuriems bus daugiau kaip dešimt
visokias pagundas, o gal kai kur ir pasiduos joms. metų, jie išsiųs į kaimą, o kitus vaikus, apsaugoję juos
— O kiek tam reikės laiko? — paklausė Glaukonas. nuo dabartinių papročių, būdingų jų gimdytojams, iš- 541
— Penkiolikos metų. Kai jiems sueis penkiasde­ auklės pagal savo papročius ir įstatymus, kuriuos iš­
šimt metų, tuos, kurie išliks ir bus visur pasižymėję — dėstėme anksčiau. Šitaip jie labai greitai ir lengvai
ir darbuose, ir moksluose,— bus laikas nuvesti į galu­ įves mūsų aptartąją santvarką; valstybė suklestės, o
tinį tikslą: priversti juos pakelti aukštyn savo sielos joje gyvenantys žmonės turės sau didžiulę naudą.
žvilgsnį ir pažvelgti į tai, kas viskam teikia šviesą, o pa­ — Taip, didžiulę. Mano manymu, Sokratai, tu gerai b
mačius gėrį patį savaime, imti jį pavyzdžiu ir visą likusį paaiškinai, kaip gali būti įgyvendinta mūsų santvar­
gyvenimą tvarkyti pagal jį valstybę, paskirus piliečius ka— jei ji kada nors bus įgyvendinta.
b ir pačius save — visus iš eilės. Didesnę laiko dalį jie — Vadinasi, mes jau pakankamai aptarėme tą vals­
užsiims filosofavimu, bet, atėjus eilei, dirbs visuomenės tybę ir žmogų, kuris joje gyvens. Aišku, koks jis, pa­
labui ir vadovaus valstybei — ne todėl, kad tai yra gal mus, turėtų būti.
garbė, bet todėl, kad jų pareiga yra dirbti valstybės — Aišku. Atrodo, tavo iškeltas klausimas jau iš­
gerovės vardan. Jie visą laiką auklės žmones, panašius
į save, kad jie pakeistų juos valstybės sargyboje, o spręstas.
patys persikels gyventi į Palaimintųjų salas. Valstybė
savo lėšomis pastatys jiems paminklus, aukos jiems
c aukas kaip dievams, jei pitija pritars, o jei ne — kaip
laimingiems ir dieviškiems žmonėms.
— Tu, Sokratai, tarsi skulptorius, puikiai užbaigei
274 lipdyti savo sukurtus valdovus.
 ir sakei, jog vertėtų jas aptarti, kad savo akimis įsi­
tikintume jų ydingumu; tas pat, sakei, liečia ir atitin­
kamus žmones: juos visus taip pat verta aptarti. Susi-
l.arę mes imtume geriausią ir blogiausią žmogų ir
pažiūrėtume, ar tiesa, kad geriausias žmogus — laimin- b
giausias, o blogiausias — nelaimingiausias, ar kitaip
yra. Kai aš tavęs paklausiau, kokios yra tos keturios
santvarkos, įsikišo Polemarchas su Adimantu, ir tu
' AŠTUNTOJI KNYGA kalbėjaisi su jais, kol mes priėjome šį klausimą.
— Tu labai teisingai priminei,— tariau.
— Tad panašiai kaip imtynininkas vėl užimk tą
543
I. — Tebūnie taip. Mudu jau sutarėme, Glaukonai, pačią kovos padėtį 2 ir į tą patį klausimą pamėgink at­
kad mūsų pavyzdingai sutvarkytoje valstybėje žmonos sakyti tai, ką tada ketinai.
bus bendros, vaikai bendri, auklėjimas bendras; taip — Jei tik įstengsiu.
pat bendri bus kariniai ir taikūs užsiėmimai, o kara­ — Man labai knieti sužinoti, kokios tos keturios c
liaus tie, kurie bus labiausiai pasižymėję filosofijoje ir santvarkos, kurias minėjai.
karo mene. — Visai nesunku šitai pasakyti. Aš kalbu apie tas,
— Sutarėme. kurios yra gerai žinomos: labiausiai giriama kretietiš-
b — Sutarėme ir dėl to, kad, kai tik bus paskirti val­ koji, arba lakedemonietiškoji, santvarka 3; antroje vie­
dovai, jie apgyvendins savo karius būstuose, apie ku­ toje, mažiau giriama, yra oligarchija, labai ydinga sant­
riuos anksčiau kalbėjome; niekas neturės nieko nuo­ varka; toliau eina pastarajai priešinga demokratija, o
sava, nes viskas bus bendra. Jei prisimeni, mes jau garsioji tironija, kuri skiriasi nuo jų visų — tai ketvir­
aptarėme, ką jie ten dar turės, be būstų. toji ir sunkiausia valstybės liga. Gal tu žinai kokią d
— Prisimenu. Mes sakėme, kad nė vienas iš jų ne­ kitą santvarką, kuri sudarytų atskirą rūšį? Juk pa­
galės turėti asmeninės nuosavybės, kaip yra dabar: kaip veldima ar už pinigus įgyjama karaliaus valdžia ir
kariai ir sargybiniai, jie gaus iš kitų piliečių atlygini- kitos panašios santvarkos yra tarpinės; tarp barbarų
c mą — maisto atsargą vieneriems metams — ir už tai pri­ jų pasitaiko ne rečiau negu tarp graikų.
valės rūpintis visos valstybės saugumu. — Apie tai pasakojama daug keistų dalykų.
— Teisingai kalbir— tariau.— Kadangi šį klausimą II. — Taip pat tu žinai, kad žmonių būdų būtinai
jau užbaigėme, prisiminkime, apie ką kalbėdami nu­ yra tiek pat rūšių, kaip ir valstybės santvarkų. Negi
krypome į šalį, kad galėtume eiti toliau. manai, kad tos santvarkos atsiranda iš medžių ar uolų,
— Visai nesunku prisiminti. Savo samprotavimą o ne iš piliečių papročių, kurie lemia visa kita, nes e
apie valstybės santvarką tu užbaigei maždaug tais pa- turi persvarą?
d čiais žodžiais, kaip ir dabar: tu pasakei, kad laikai gera — Jos atsiranda tik iš papročių, o ne iš ko kita.
mūsų tada aptartą valstybę ir ją atitinkantį žmogų, nors — Jeigu yra penkios valstybių rūšys, tai ir paskirų
būtum galėjęs nurodyti dar puikesnę valstybę ir dar žmonių sielos sandarų taip pat turi būti penkios rūšys.
puikesnį žmogų'. Kadangi tokia valstybės santvarka — Be abejo.
544 yra teisinga, sakei tu, tai visos kitos — ydingos. Kiek — Mes jau aptarėme aristokratiją atitinkantį žmo­
276 prisimenu, tu minėjai keturias ydingų santvarkų rūšis gų ir pagrįstai teigėme, kad jis yra geras ir teisingas. 2??
 — Aptarėme. ir įsivaizduokime, kad jos atsakinės mums iškilmin­
— Dabar mums reikia apibūdinti ir blogesniuosius: gu tragedijos tonu, tarsi rimtai, o iš tikrųjų joms tai
pirmiausia tuos, kurie nuolat varžosi tarpusavyje ir yra lebus tik pokštas, ir jos erzins mus tarsi vaikus.
garbėtroškos — jie atitinka lakedemoniečių santvarką, — Ką gi jos pasakys mums?
paskui — oligarchijos, demokratijos ir tironijos žmo­ — Ką nors maždaug šitaip: „Sunku išklibinti taip 546
gų,— kad, pastatę neteisingiausiąjį prieš teisingiausiąjį, sutvarkytą valstybę, kaip jūsiškė. Bet kadangi visa,
galėtume tiksliai nustatyti, koks yra gryno teisingumo kas atsirado, turi žūti, tai ir šitokia santvarka neišliks
ir gryno neteisingumo santykis jo atstovo laimingumo amžinai — ir ji turės iširti. O atsitiks šitai štai kaip:
ar nelaimingumo atžvilgiu. Tada mes arba paklausy­ ne tik tai, kas auga iš žemės, bet ir tai, kas gyvena ant
sime Trasimacho ir sieksime neteisingumo, arba priei­ žemės — gyvų būtybių sielos ir kūnai,— patiria vai­
sime tą išvadą, kuri jau dabar darosi aiški, ir laikysi­ singumo ir nevaisingumo periodus; jų kaita sudaro
mės teisingumo. uždarą ratą, kiekvienai rūšiai skirtingą — trumpaamžių
— įš tikrųjų reikia taip ir daryti,— pritarė Glauko- būtybių šis ratas mažesnis, ilgaamžių — didesnis; kai
nas. ratas užsidaro, ciklas prasideda iš naujo. Nors ir išmin- į,
— Kadangi mes pirmiau pradėjome nagrinėti vals­ tingi tie, kuriuos jūs išauklėjote valstybės valdovais,
tybės, o ne paskirų žmonių papročius, nes valstybėje bet ir jie nė kiek ne geriau už kitus žmones sugebės
jie ryškesni, tai ir dabar pirmiau aptarkime valstybės pojūčiais pagrįstu samprotavimu nustatyti jūsų gimi­
santvarką, grindžiamą garbės troškimu (kito pavadini­ nei vaisingumo ir nevaisingumo periodus ir kartais
mo, kuris būtų vartojamas, neturiu — galbūt ją reikė­ gimdys vaikus netikusiu laiku. Dieviškųjų palikuonių
tų vadinti „timokratija" 4, arba „timarchija"); paskui atžvilgiu šį ciklą nusako tobulas skaičius, o žmonių —•
aptarsime ją atitinkanti paskirą žmogų, po to — oli­ skaičius, kuriame — pirmajame iš visų — dėl kėlimo
garchiją ir oligarchinį žmogų; vėliau pažvelgsime į kvadratu ir kubu, turinčiais tris tarpus ir keturias ribas
demokratiją ir demokratinį žmogų; pagaliau, nuvykę (panašėjimas ir nepanašėjimas, didėjimas ir mažėjimas), c
į tironų valdomą valstybę, pažiūrėsime, kas ten dedasi visa įgyja bendrą matą ir tampa išreiškiama. Keturi treč­
ir kokia yra tironiška siela. Žodžiu, mes pamėginsime daliai tų skaičių, sujungti su penketuku ir triskart pa­
tinkamai atsakyti į mūsų iškeltąjį klausimą. dauginti, sudarys du harmoningus derinius — vieną
— Tai būtų nuoseklus ir nuodugnus aptarimas. lygiašonį, sudarytą iš šimto, paimto šimtą kartų, kitą —
III. — Na, tai pamėginkime paaiškinti, kokiu būdu to paties ilgio, bet pailgą; kitaip sakant, penketuko
iš aristokratijos atsiranda timokratija. Galbūt viskas baigtinių skersmenų skaičius imamas šimtą kartų, kiek­
labai paprasta, ir pasikeitimai valstybėje vyksta dėl vieną kartą išskaičiuojant po vienetą, o iš nebaigtinių
tos jos dalies, kuri turi savo rankose valdžią, kai jos išskaičiuojama po dvejetą, ir jie imami šimtą kartų
viduje kyla nesutarimų ir vaidų? O jeigu joje viešpa­ trejetuko kubu. Visas šis skaičius yra geometrinis, ir d
tauja santarvė, tai, nors ji būtų ir labai nedidelė, sant­ jis lemia geresnę ar blogesnę gimimų kokybę 6. Jeigu
varka bus nepajudinama. jūsų sargybiniai, nežinodami šito dėsnio, nelaiku supo­
— Tai tiesa. ruos jaunikius su nuotakomis, gims negabūs ir iš pri­
— O kas gi, Glaukonai, galėtų išklibinti mūsų vals­ gimties nelaimingi vaikai. Ankstesnieji sargybiniai ge­
tybę ir dėl ko galėtų vaidytis valstybės globėjai ir riausius iš jų paskirs savo įpėdiniais, bet šie, būdami
valdovai? O gal, sekdami Homeru, melskime Mūzas 5 , neverti, perėmę savo tėvų pareigas, nesirūpins mumis,
kad pasakytų mums, kaip pirmą kartą kilo nesantaika, nors ir būdami sargybiniai. Jie neįvertins kaip pridera 279
 dailiųjų menų, o vėliau ir gimnastikos. Todėl jaunoji nastikos pratimais ir karinėmis varžybomis, — visais
e karta bus mažiau išsilavinusi. įš jos išeis ne kokie val­ šiais dalykais ši santvarka primins ankstesniąją.
dovai ir sargybiniai, nesugebantys skirti ir išsaugoti — Taip.
Heziodo kartų — juk ir jūsų valstybėje jos bus tos pa- — Bet jie bijos išmintingiems vyrams patikėti val­
547 čios: auksinė, sidabrinė, varinė ir geležinė 7 ; susimai­ džios vietas, nes ten jau nebebus nuoširdžių ir tiesių
šius geležiai su sidabru, o variui su auksu, atsiras ne­ žmonių, o tik mišraus būdo; jie mėgs smarkius ir pa­
atitikimų ir nukrypimų, o kur tik jie atsiranda, iškart prastesnio būdo žmones, iš prigimties daugiau tinka­
sukelia vaidus ir neapykantą. Tai tokia nesantaikos mus karui negu taikai, laikys garbingais dalykais klas­
kilmė, kad ir kur ji atsirastų". tą ir apgaulę, kurių griebiamasi karo metu, — juk ši
— Mūzos mums kalbėjo teisingai ir gražiai, — pa­ valstybė visą laiką kariaus. Štai kokie bus tos santvar­
sakė Glaukonas. kos saviti bruožai.
— Kas čia nuostabaus — juk jos Mūzos, — Taip.
b — O ką jos sako paskui? — Tokie žmonės bus godūs turtų, kaip įprasta oli­
— Jeigu kilo nesantaika, vadinasi, kiekvienos dvi garchijoje. Tarsi laukiniai jie garbins tamsoje auksą ir
giminės tempė į savo pusę: geležinė ir varinė traukė sidabrą, turės įsirengę savo asmeninius sandėlius ir sau­
žmones į pasipelnymą, žemės, namų, aukso ir sidabro gyklas, savo namus apsups sutvirtinimais; jie gyvens
Įsigijimą, o auksinė ir sidabrinė, nepatyrusios skurdo, pasislėpę tuose savo lizduose ir švaistys pinigus mote­
bet, priešingai, iš prigimties turtingos, stengėsi vesti
rims ir kam tik panorės.
sielas į dorybę ar senovinę santvarką. Abiem pusėms — Tikra teisybė, — pritarė Glaukonas.
kovojant tarpusavyje ir tempiant kiekvienai į save,
— Jie bus šykštūs, nes garbins pinigus; savo turtą
pagaliau buvo prieitas vidurys: susitarta žemę ir na­
jie slėps ir mėgs gyventi iš kito kišenės, tenkindami
mus padaryti asmenine nuosavybe, o tuos piliečius, ku-
c savo aistras. Malonumams jie atsiduos slapta, stengda­
riuos iki tol jie saugojo kaip savo laisvus draugus ir miesi pabėgti nuo įstatymo kaip vaikai nuo griežto
maitintojus, nusprendė paversti vergais, padaryti juos
tėvo, nes jie buvo auklėjami ne įtikinėjimu, o prievar­
žemės darbininkais ir tarnais, o patys ir toliau užsiimti
ta, nepaisė tikrosios Mūzos, tos, kurios sritis — dialek­
karu ir eiti sargybą.
tika ir filosofija, ir labiau vertino gimnastiką negu dai­
— Be abejo, ši permaina kilo dėl to.
liuosius menus.
— A r šita santvarka nebus tarsi tarpinė tarp aris-
— Tu kalbi apie santvarką, kurioje gėris sumišęs
• tokratijos ir oligarchijos?
su blogiu.
— Tikriausiai. — J o j e iš tikrųjų viskas sumišę. Tik vienas dalykas
IV. — Šitaip pasikeis santvarka; o kokia gi ji bus joje krinta į akis — garbės troškimas ir jos vaikymasis,
d tada? Aišku, kad kai kuriais atžvilgiais ji mėgdžios
atsiradęs dėl to, kad ten viešpatauja aistros.
ankstesniąją santvarką, kai kuriais — oligarchiją, nes — Taip, šitai labai krinta į akis.
ji yra tarpinė tarp šių dviejų, o kai ka turės ir visai
— Tokia yra ir taip atsiranda ši santvarka. Aš nu­
savita. piešiau tik jos apmatus 8 , o smulkmenas praleidau, nes
— Taip. jau ir to pakanka, kad pamatytum, koks ten bus teisin­
— Tuo, kad bus gerbiami valdovai, kad šalies gy­ giausias ir koks — neteisingiausias žmogus; aptarti vi­
nėjai susilaikys nuo žemės darbų, amatų ir visokių ki- sas santvarkas ir visus žmonių būdus, nieko nepralei­
280 tokių pelningų užsiėmimų, bendru maitinimus!, gim­ džiant, būtų labai ilgas darbas.
 — Teisybė, — sutiko Glaukonas.
— Pirmiausia jis girdi motiną skundžiantis, kad jos d
V. — O koks bus šioje santvarkoje gyvenantis
vyras nesąs valdžioje ir dėl to ji patirianti pažeminimą
žmogus? Kaip jis bus ugdomas ir kokie bus jo bruožai?
moterų draugėje; ji matanti, kad vyras nesirūpinąs
— Aš manau, — tarė Adimantas, — kad savo sieki­
praturtėti, neatsikertąs įžeidėjams nei teismuose, nei
mu būtinai pasižymėti jis bus panašus į Glaukoną 9.
susirinkimuose, bet lengvai pakenčiąs visokias nuo­
— Galbūt, bet, mano manymu, jis skiriasi nuo Glau-
kono štai kuo. skaudas; ji nuolat pastebinti, kad jis visą laiką galvo­
— Kuo? jąs tik apie save, o ją ne itin gerbiąs, nors ir neįžeidi-
nėjąs. Ji piktinasi visu tuo ir sako sūnui, kad jo tėvas
— Jis yra smarkesnis, mažiau išprusęs ir, nors ver­
esąs ne vyras, o lepšė, ir kitus panašius dalykus, ku­
tina išprusimą ir mielai klausosi kitų kalbų, bet pats
riuos tokiais atvejais žmonos mėgsta porinti apie savo
visai nemoka kalbėti. Toks žmogus vergams yra labai
vyrus.
kietas, nors jų neniekina, nes yra pakankamai išauklė­
tas; su laisvais žmonėmis jis elgiasi mandagiai, o val­ — Taip, čia jos visada ištikimos sau, — tarė Adi- e
dovams yra labai paklusnus. Trokšdamas valdžios ir mantas.
garbės, jis mano, kad valdžios pagrindas turi būti ne — Tu žinai, — tęsiau, — kad kartais ir tokių vyrų
iškalba ir kiti panašūs dalykai, bet kariniai žygdarbiai tarnai slaptai pasakoja sūnums panašius dalykus — at­
ir apskritai karo dalykai; todėl jis mėgsta gimnastiką seit iš gailesčio, kai mato, kad šeimininkas neišreika­
ir medžioklę. lauja skolos iš savo skolininko arba nenubaudžia kito
— Šit ks būdas tinka tokiai santvarkai. skriaudiko, — ir ragina vaiką, kad užaugęs, atkeršytų
— Jaunystėje toks žmogus gal ir niekins turtus, jiems už tai ir pasirodytų vyriškesnis už savo tėvą.
550
bet sendamas jis vis labiau juos pamėgs, nes turės sa­ Išėjęs iš namų, jaunuolis mato ir girdi maždaug tą pa-
vo prigimtyje gobšumo daigų ir dorybei svetimų prie­ ti: tuos, kurie dirba savo darbą, vadina kvailiais ir su
maišų — juk jį paliko jo geriausias sargas. - jais nesiskaito, o tuos, kurie užsiima ne savo reikalais,
— Koks sargas? — paklausė Adimantas. gerbia ir giria. Jaunuolis, visa tai girdėdamas ir maty­
— Proto ir meninio išprusimo derinys. Tik šitai damas, įsiklauso ir į tai, ką sako jo tėvas, ir iš arti
išsaugoja dorybę per visą gyvenimą, jeigu žmogui ji mato, ką šis veikia, nepaisydamas kitų žmonių. Štai
būdinga. kaip jį visa tai veikia: tėvo įtaka ugdo ir stiprina pro­
— Gražiai pasakei. tingąjį jo sielos pradą, o kitų žmonių įtaka — geidžian-
tįjį ir aistringąjį pradus; kadangi jis yra neblogas žmo- b
— Toks jaunuolis panašus į savo timokratinę vals­
tybę. gus, tik pakliuvęs į prastą draugiją, jis pasirenka vi­
durį tarp tų dviejų požiūrių ir savo sielą valdyti patiki
— Tikrai panašus.
kažkam tarpiniam — garbės troškimui ir aršumui, štai
— Štai kaip jis pasidaro toks: kartais tai būna su­ kodėl jis tampa garbėtroška ir stengiasi prasimušti.
augęs gero tėvo sūnus, kai tėvas gyvena blogai tvar­ — Tu puikiai paaiškinai, kaip išsiugdo jo būdas.
komoje valstybėje ir todėl vengia garbės, valdžios vie­ c
— Taigi jau aptarėme antrąją iš eilės valstybės
tų, teismo bylų ir visokio panašaus triukšmo, verčiau
santvarką ir ją atitinkantį žmogų.
būna kuklus, kad tik išvengtų nemalonumų.
— Aptarėme.
— Kaip šitai atsiliepia jo sūnui? — paklausė Adi­
mantas. VI. — Tad ar nederėtų dabar priminti Eschilo žo­
džius: ,,Prie kito miesto stovi kitas vyras" 10, o gal ver- 283
 čiau, laikydamiesi savo metodo, iš pradžių aptarkime —• Turto cenzas tampa įstatymu ir oligarchinės sant- b
pačią valstybę? varkos norma: kuo santvarka labiau oligarchinė, tuo
— Geriau šitaip. cenzas didesnis, kuo mažiau oligarchinė — tuo mažes­
— Po šios santvarkos, mano manymu, eina oligar­ nis. Tiems, kurie neturi nustatyto turto, neleidžiama
chija. dalyvauti valdžioje. Tokia santvarka įvedama arba
— Kokią santvarką tu vadini oligarchija? ginklu, arba įbauginus piliečius. Ar ne taip?
d — Tai santvarka, paremta turto cenzu,— valdo tur­ — Taip.
tingieji, o skurdžiai nedalyvauja valdyme. — Tai maždaug tokia yra toji santvarka.
— Suprantu. — Taip. Bet kokie yra jos papročiai ir kas sudaro
— A r nereikėtų paaiškinti, kokiu būdu iš timarchi- jos ydingumą, kuris, kaip sakėme, jai būdingas?
jos pereinama į oligarchiją? VII. — Pagrindinė yda, — tariau, — tai pats jos pa- c
— Žinoma, reikėtų. grindas. Tik pagalvok, kas atsitiktų, jei vairininkai lai­
— Bet juk ir aklam aišku, kaip vyksta šis perėji­ vuose būtų skiriami pagal turto cenzą, o vargšui, net
mas.
jei jis geriau sugebėtų vairuoti laivą, neleistų būti vai­
— Kaip? rininku.
— Turtų susitelkimas paskirų žmonių rankose žudo — Nelabai kur nuplauktum tokiu laivu.
timokratiją. Pirmiausia jie ieško, kaip juos panaudoti, — A r ne tas pat yra ir kiekvienu kitu atveju, kai
e ir keičia įstatymus, mažai jų paisydami; taip elgiasi ir reikia valdyti?
jie patys, ir jų žmonos. — Aš manau, kad tas pat.
— Tai tiesa. — Išskyrus valstybę? Ar ir valstybėje tas pat?
:— O paskui, — tęsiau, — žiūrėdami, kuo kuris pra­ — Tuo labiau, nes ją valdyti nepaprastai sunku, o
našesnis, ir varžydamiesi vienas su kitu, jie visus pilie­ valdymo reikšmė didžiulė.
čius padaro panašius į save. — Tai pirmoji ir labai didelė oligarchijos yda. d
— Be abejo. — Atrodo, kad taip.
— Kuo labiau jie vertina tolesnį žengimą pirmyn — Na, o šita yda ar mažesnė?
turtėjimo keliu, fuo mažiau gerbia dorybę. Turtas ir — Kokia?
dorybė yra tokie skirtingi, kad, uždėjus juos abu ant — Tokia valstybė nebus vieninga, joje bus tarsi
svarstyklių lėkščių, vienas iš jų visada nusvers kitą. dvi valstybės — turtingųjų ir vargšų, gyvenančių toje
— Teisybė. pačioje vietoje ir nuolat rezgančių vieni kitiems pink­
55i — Jei valstybėje garbinamas turtas ir t u r t i n g i e j i les.
vadinasi, joje negerbiami dorieji ir pati dorybė. — Prisiekiu Dzeusu, ši yda nė kiek ne mažesnė.
— Aišku. 1
— Negerai dar ir tai, kad jie negalės kariauti, nes
— Žmonės visada atsiduoda tam, ką vertina, ir ne­ arba oligarchai, apginklavę minią, bijos jos labiau ne- e
sirūpina tuo, kas nevertinama. gu priešų, arba, atsisakę apginkluoti minią, jie pasi­
— Taip yra. rodys kovoje esą tikri oligarchai; be to, dėl šykštumo
— Šitaip savimylos ir garbėtroškos tampa godūs jie nepanorės eikvoti pinigų karui.
ir siekia praturtėti, ir visi giria turtuolius, jais žavisi, — Tai negerai.
sodina į valdžios vietas, o vargšus niekina. — Na, o šimtadarbiškumas? J u k mes jau ir anks­
214 — Tai tiesa. čiau peikėme, kad, esant šitokiai santvarkai, tie patys 552
 žmonės ir žemę dirbs, ir pinigus kraus, ir kariaus, žo­ — Aišku.
džiu, darys viską iškart. Ar tau atrodo, kad tai tei­ — Na, o oligarchinėse valstybėse ar yra skurdžių?
singa? — Išskyrus valdančiuosius, ten beveik visi yra
— Jokiu būdu ne. skurdžiai, — atsakė Adimantas.
— Pagalvok, ar ne tokioje santvarkoje suklestės — Tad ar neturime pagrindo manyti, kad, kita ver- e
didžiausioji iš visų blogybių? tuš, ten daug ir nedorėlių, turinčių geluonis, kuriuos
— Kokia? tik valdžia jėga sulaiko nuo nusikaltimų?
— Galimybė parduoti visą savo turtą, o kitam — jį — Turime.
įsigyti, ir pardavus toliau gyventi valstybėje, nepri­
— Ar negalima tvirtinti, kad žmonės tampa tokie
klausant nė vienam iš luomų — nei verslininkų, nei
amatininkų, nei raitelių, nei hoplitų,— ir būti tais, ku­ dėl neišprusimo, netikusio auklėjimo ir blogos valsty­
riuos vadina skurdžiais ir vargšais. bės santvarkos?
b — Ši santvarka tarsi sukurta tam! — Taip ir yra.
— Oligarchijose tokiems dalykams nėra jokių kliū­ — Štai kokia yra oligarchinė valstybė ir kiek joje
čių — kitaip vieni nebūtų pertekę turtų, o kiti — visiš­ blogybių — o gal ir dar daugiau.
ki skurdžiai. — Galbūt.
— Teisybė. — Taigi jau aptarėme ir tą santvarką, kuri vadi- 553
— Pažvelk dar štai į ką: kai turtingas žmogus švais­ narna oligarchija. Joje valdantieji parenkami pagal tur­
to savo turtą, ar valstybei tai teikia kokią nors naudą to cenzą. Dabar pažvelkime ir į ją atitinkantį žmogų —
ta prasme, kaip mes ką tik kalbėjome? O gal tik atro­ kaip jis atsiranda ir kokios jo savybės.
do, kad jis priklauso prie tų, kurie valdo, o iš tikrųjų — Pažvelkime.
jis valstybėje nei valdovas, nei pavaldinys, bet tik sa­ VIII. — Timokratinis žmogaus būdas tampa oligar-
vo turtų eikvotojas? chiniu šitokiu būdu.
c — Taip, jis tik atrodo toks, o iš tikrųjų yra eikvo­ — Kokiu?
tojas. — Timokrato sūnus iš pradžių seka tėvu, eina jo
— Jei neprieštarauji, pasakysime, kad, kaip koriuo­ pėdomis, o paskui pamato, kad tėvas sužlugo, netikėtai
se atsiradęs tranas yra nelaimė spiečiui, taip ir toks atsitrenkęs į valstybę tarsi į povandeninę uolą, — taip
žmogus savo namuose — nelaimė valstybei. gali atsitikti, jeigu tėvas buvo karo vadas ar užėmė
— Teisingai, Sokratai. kokias nors aukštas pareigas valstybėje, o paskui dėl
— Visus skraidančius tranus dievas sukūrė be ge­ šmeižikų apkalbų buvo patrauktas į teismą ir nuteistas
luonių, o rėpliojančius — vienus be geluonių, už tai mirti arba ištremtas, arba neteko pilietybės teisių ir
fl kitus — su baisiausiais geluoniais. Tie, kurie be geluo­ viso savo turto.
nių, visą amžių būna skurdžiai, o iš tų, kurie turi ge­ — Suprantama.
luonį, išeina niekad ėjai. Ar ne tiesa, Adimantai? — Visa tai matydamas, nukentėjęs ir praradęs tur­
— Tikra tiesa. tą ir netgi, aš manau, baimindamasis dėl savo galvos,
— Todėl kur valstybėje pamatysi skurdžių, žinok, jis sielos gilumoje nuverčia nuo sosto garbės troškimą
kad ten slepiasi ir tie, kurie vagia, nupjausto pinigi­ ir išdidumą. Pažemintas skurdo, jis griebiasi kokio nors c
nes, išniekina šventyklas ir daro kitokius piktus dar- pelningo užsiėmimo, tampa nepaprastai taupus ir savo
266 bUS. darbu pamažu kraunasi turtą. Argi šitoks žmogus savo
sieloje nepasodins į sostą godumo ir šykštumo ir ne- 287
 padarys jų Didžiuoju karaliumi su tiara n ant galvos, •— Ar žinai, į ką žiūrėdamas išvysi jų nedorybes?
apkarstytu vėriniais, - su trumpu persišku kardu už — Į ką? — paklausė Adimantas.
diržo?
— Į tai, kaip jie globoja našlaičius arba daro ką
— Tikriausiai. nors kita, kur jie gali nevaržomi nedorai elgtis.
— O protingumą ir aršumą jis pasodins ant žemės — Tavo teisybė.
iš abiejų sosto šonų kaip vergus. Jis neturės jokių kitų. — Argi iš to neaišku, kad kituose versliniuose san­
aiinčių, išskyrus tai, kaip padidinti savo kuklius ištek­ tykiuose toks žmogus, turėdamas gerą vardą, nes yra
lius. Be turto ir turtuolių, daugiau niekas nekels jam laikomas teisingu, dar išlikusių gerų savybių padeda- d
susižavėjimo ir pagarbos, o jo garbės troškimas apsiri­ mas, sutramdo savo blogus polinkius, nors ir nėra tik­
bos turtų kaupimu ir visu tuo, kas padeda jų Įsigyti. ras, kad taip bus geriau; jis juos sutramdo ne proto
— Nėra kito kelio, kuris garbės trokštantį jaunuolį skatinamas, o tik verčiamas baimės, nes dreba dėl savo
taip greitai ir tvirtai vestų į godumą. turto.
— Tai ir bus oligarchinės santvarkos žmogus. — Tikrai taip yra.
— Šitai rodo, kaip pasikeičia ankstesnę santvarką, — Prisiekiu Dzeusu, — tariau, — tu daugelyje iš šių
atitikęs žmogus. žmonių aptiksi tranų polinkių, kai kalba eina apie iš­
— Dabar pažiūrėkime, ar jis atitinka oligarchinę laidas kito sąskaita.
santvarką.
— Taip, šie jų polinkiai labai stiprūs.
— Pažiūrėkime. —• Vadinasi, tokį žmogų drasko nuolatiniai vidiniai
IX. — Visų pirma jų panašumą sudaro tai, kad jis nesutarimai — tai jau bus ne vienas, o du žmonės;
labai vertina turtą. vienos aistros nugali kitas, dažniausiai gerosios — blo- e
'•— Be abejo. gąsias.
— Jis taupus ir darbštus, tenkina tik būtiniausius — Tai tiesa.
savo norus, x o visų kitų išlaidų atsisako ir kitus troški­ — Todėl toks žmogus, mano nuomone, vis dėlto
mus numalšina kaip tuščius. padoresnis už daugelį kitų, nors tikroji dorybė, kurią
— įš tikrųjų taip. sudaro sielos harmonija ir santarvė, yra j a m labai to­
— Jis vaikščioja paniuręs, iš visko darydamas pi­ lima.
nigus ir juos kaupdamas. Tokius žmones minia giria. — Ir man taip atrodo.
Argi jis neprimena panašios valstybės santvarkos? — Taupumas neleis šiam žmogui pasirodyti savo
— Man atrodo, primena. Bent jau ir tokia valsty­ sąskaita, kai piliečiai varžysis dėl pergalės ar taurios 555
bė, ir toks žmogus labiausiai vertina pinigus. savimeilės patenkinimo: jis nenorės leisti pinigų dėl
— Toks žmogus, manau, nekreipia dėmesio i savo tokių varžybų ir garbės, bijodamas, kad nesužadintų
išsilavinimą. savyje švaistymo aistros ir nepadarytų jos sąjunginin­
— Tikriausiai, nes kitaip nebūtų pasirinkęs neregio ke, siekiant patenkinti savimeilę; jis kovos kaip tikras
vadovauti chorui ir taip labai jo negarbintų 12. oligarchas, išleisdamas k u o mažiausiai savo išteklių, ir
— Gerai. Pagalvok dar štai apie ką. A r nesakysime, dažniausiai pralaimės, bet už tai išsaugos savo turtus.
kad dėl išsilavinimo stokos jame atsiranda tranų po­ — Teisybė.
linkių — iš dalies elgetiškų, iš dalies nusikaltėliškų, — — Tad ar galima dar abejoti, kad šis šykštuolis ir
nors iš atsargumo jis juos tramdo? turtuolis yra panašus į oligarchinę valstybę?
— Taip. — Jokiu būdu negalima, — atsakė Adimantas. 289
19 Piatonas
 b X. — Dabar, matyt, reikia aptarti demokratiją —
kokiu būdu ji atsiranda ir kokios yra jos ypatybės, — no:, daug kartų viršija skolą, veisia valstybėje tranus 556
kad perprastume demokratinio žmogaus būdą ir galė­ n elgetas.
tume apie jį spręsti. Ir dar kokią daugybę jų!
— Šitaip mes paėjėtume į priekį pasirinktuoju ke­ Kai valstybėje įsiliepsnoja toks blogis, jie ne-
liu. noii jo gesinti, uždrausdami elgtis su savo turtu kaip
— Oligarchija pereina į demokratiją maždaug ši­ k.un patinka arba išleisdami kitą įstatymą, pašalinantį
taip: tai atsitinka, kai žmonės atsiduoda nepasotina­ šią nelaimę.
mam tariamo gėrio vaikymuisi — pasidaryti kuo tur­ - Kokį?
tingesniems. •— Įstatymą, kuris paremtų pirmąjį ir priverstų pi­
— Kaip tu šitai supranti? liečius siekti dorybės. Juk jeigu įstatymu būtų nusta- b
c — Mano nuomone, oligarchijoje valdantieji, turin­ lyta, kad daugumą sandėrių piliečiai sudarinėtų savo
tys savo rankose valdžią tik todėl, kad yra labai tur­ pačių rizika, valstybėje būtų mažiau begėdiško lupi­
tingi, nepanorės įstatymu uždrausti palaidiems jaunuo­ kavimo ir sumažėtų tų blogybių, apie kurias kalbė­
liams švaistyti savo turtą ir jo netekti, nes patys, jome.
supirkinėdami jų turtus ar skolindami jiems už palū­ — Tikrai sumažėtų, — pritarė Adimantas.
kanas pinigus, tikisi dar labiau praturtėti ir pasidaryti — Mūsų laikais dėl visų šių priežasčių valdantieji
dar galingesni. kaip tik šitaip ir nuteikia pavaldinius, o jų pačių ir
— Kaip tik to jie siekia. jų aplinkos žmonių vaikai yra išlepinti; jie leidžia lai­
— Argi neaišku, kad tokios valstybės piliečiams ką be darbo, pasiduoda kūno ir sielos suglebimui, yra
d neįmanoma kartu ir turtą garbinti, ir būti pakankamai vangūs, nesugeba susitvardyti nei sielvartuose, nei c
nuosaikiems—jie neišvengiamai nepaisys arba vieno, malonumuose.
arba kito išvtų dviejų dalykų. — Kitaip ir negali būti.
— Pakankamai aišku, — tarė Adimantas. — O patys tėvai, niekuo daugiau nesirūpindami,
— Oligarchijose nekreipiama dėmesio į palaidumą kaip tik turtėjimu, nė kiek ne daugiau jaudinasi dėl
ir leidžiama jam klestėti, todėl kartais ir kilnūs žmo­ dorybės negu skurdžiai.
nės ten neišvengia skurdo. — Nė kiek.
— Tikrai taip būna. — Štai kokia yra valdovų ir pavaldinių būklė. Tuo
— Mano nuomone, tokioje valstybėje šie žmonės tarpu jie būna vieni greta kitų ir kelionėse, ir kito­
sėdi be darbo, bet už tai jie turi geluonį ir yra apsi­ kiuose susibūrimuose: šventiniuose vaidinimuose, karo
ginklavę; vieni iš jų įbridę į skolas, kiti netekę pilie­ žygiuose, plaukdami tuo pačiu laivu, būdami tuose pa- d
tinių teisių, dar kitus ištiko ir viena, ir kita; jie neken­ čiuose kariniuose būriuose; pagaliau ir pavojuose jie
čia ir stato pinkles tiems, kurie dabar valdo jų turtus, yra drauge, ir nė vienomis iš šių aplinkybių vargšai
taip pat ir kitiems, ir trokšta perversmo. turtuolių akyse nepasirodo esą niekingi. Priešingai, daž­
e — Visa tai tiesa. nai vargšas, išdžiūvęs, įdegęs saulėje, stovėdamas ri­
— O palūkininkai, paskendę savo reikaluose, tarsi kiuotėje šalia pavėsyje užaugusio turtuolio, užsiauginu­
nepastebi tokių žmonių; jie dairosi į kitus ir, radę kur sio per daug lašinių, mato, kaip šis šniokštuoja ir ne­
nuolaidesnį, suleidžia jam geluonį — piniginę pasko- žino, ką daryti. Ar tu manai, kad jis nepagalvos, jog
290 la — ir, lupdami už paskolintus pinigus palūkanas, kū­ tokie žmonės yra turtingi tik dėl vargšų bailumo, ir ar,
susitikęs kitą tokį pat vargšą, kai nematys pašalinės 291
 akys, nepasakys jam: „Tie žmonės nuo mūsų priklauso, Daug kas ją tokia laikys, — pritarė Adimantas.
jie yra niekingi"?
•- Esant demokratijai, mano mielas, patogu pasi- d
— Žinau, kad jie taip ir galvoja, — tarė Adimantas. rinkti valstybės santvarką.
— Panašiai kaip liguistam kūnui užtenka mažiausio — Ka tu turi galvoje?
išorinio sukrėtimo, kad apsirgtų, o kartais jame atsi­ — Mat dėl laisvės daryti, ką nori, joje glūdi visos
randa sutrikimų ir be išorinių priežasčių, taip ir pa­ s, i n tvarkų rūšys. Tas, kuris panorės įkurti valstybę,
našioje būklėje esanti valstybė dėl mažiausios dings­ kaip mudu, būtinai turės vykti ten, kur yra demokra­
ties suserga ir kariauja pati su savimi; be to, kai kurie tija, ir, atsidūręs tarsi visokiausių santvarkų mugėje,
jos piliečiai pasikviečia į pagalbą kurią nors oligar- išsirinkti tą, kuri jam patinka, o pasirinkęs įkurti vals-
chinę valstybę, o kiti — demokratinę, tačiau kartais Ivbę!
vidaus karas kyla ir be išorinio įsikišimo. — Tikriausiai ten netrūks santvarkų pavyzdžių. e
— Ir netgi labai dažnai.
— Demokratinėje valstybėje visai nebūtina daly­
— Demokratija, mano nuomone, Įsigali tada, kai vauti valdyme, nors ir turėtum tokių sugebėjimų; ne­
vargšai, nugalėję savo priešus, vienus iš jų išžudo, ki­ būtina ir paklusti, jei nenori, arba kariauti, kai kiti
tus ištremia, o visus kitus sulygina pilietinių teisių ir
kariauja, arba gyventi taikoje kaip kiti, jei nenori
valstybės valdymo atžvilgiu — valstybinės pareigos
taikos. Kita vertus, jei įstatymas ir draudžia tau val­
demokratijoje dažniausiai skirstomos burtų keliu.
dyti arba teisti, tu vis tiek gali valdyti ir teisti, jei tik
— Taigi šitaip Įvedama demokratija — arba ginklu, tau ateis į galvą tokia mintis. Argi iš pirmo žvilgsnio 558
arba kai jos priešininkai išsigandę atsitraukia.
toks gyvenimas neatrodo dieviškas ir saldus?
XI. — Kaip žmonės gyvena šioje santvarkoje ir
kokia ji yra? Juk aišku, kad ji atsiliepia ir žmogui, ku­ — įš pradžių galbūt, — atsakė Adimantas.
ris irgi įgyja demokratinių bruožų. — Na, o gailestingumas nuteistųjų atžvilgiu? Argi
— Aišku. tu nesi matęs, kaip šitokioje santvarkoje žmonės, nu­
— Visų pirma tai bus laisvi žmonės, valstybėje įsi­ teisti mirti arba ištremti, pasilieka ir sukinėjasi visuo­
galės visiška laisvė ir atvirumas, ir kiekvienas galės menėje, vaikščioja tarsi didvyriai — tarytum jie nie­
daryti, ką nori. kam nerūpėtų ir niekas jų nepastebėtų?
— Bent jau taip kalbama. — Daug tokių mačiau. b
— Kur yra laisvė, ten kiekvienas gali susikurti to­ — Šitas atlaidumas — tai ne kokia nors demokra­
kį asmeninį gyvenimą, koks jam patinka. tinės santvarkos, smulkmena; tai panieka visam tam,
— Aišku. ka mes laikėme svarbiais dalykais, kurdami savo vals­
— Tad, aš manau, tokioje santvarkoje žmonės bus tybę. Mes sakėme, kad, jei žmogus neapdovanotas ga­
labai įvairūs. bumais, jis niekada netaps dorybingas; tas pat bus ir
— Žinoma. tuo atveju, jei jis iš mažens žaisdamas ir mokydamasis
— Atrodytų, — tariau, — kad tai geriausia iš visų nesusidurs su grožiu. Tuo tarpu demokratija, išdidžiai
santvarkų. Kaip visokiomis spalvomis išmargintas ap­ pamynusi visa tai, visai nesirūpina, kas nuo kokių už­
siaustas, taip ir ši santvarka, išmarginta visokiais pa­ siėmimų pereina prie valstybinės veiklos. Žmogui reiš­
pročiais, gali pasirodyti gražiausia. Galimas daiktas, kiama pagarba, jei tik jis parodo savo palankumą mi- c
kad, kaip vaikai ir moterys gėrisi viskuo, kas marga, niai.
taip daugelis šią santvarką laikys esant geriausią.
— Tikrai puiki santvarka! 293
 — Štai tokios savybės būdingos demokratijai — Ar maisto, tai yra duonos ir ko nors prie duo­
santvarkai, neturinčiai jokio valdymo, bet maloniai ir nos, poreikis nėra būtinas, kad būtume sveiki ir gerai b
margai. J o j e įgyvendinama savotiška lygybė — sulygi­ l.nislumėmės?
nami lygūs ir nelygūs. - Manau, kad būtinas.
— Tu kalbi visiems žinomus dalykus, — tarė Adi- — Duonos poreikis būtinas dėl dviejų priežasčių —
mantas. jis yra naudingas ir reikalingas gyvybei palaikyti.
XII. — Pažiūrėk, kaip visa tai atsiliepia paskiram — Teisybė.
žmogui. O gal pirmiau reikia aptarti, kaip atsiranda — O priedo prie duonos, tai yra mėsos ar žuvies,
tie jo bruožai, panašiai kaip mes aptarėme pačią sant­ poreikis būtinas tiek, kiek tas priedas padeda palaikyti
varką? gerą savijautą.
— Taip. — Suprantama.
^ — A r ne šitaip tai vyks: šykštuoliui oligarchui gims — Na, o noras dar ir kitokių, prašmatnesnių, val­
sūnus, kuris bus auklėjamas pagal tėvo pažiūras ir gių, kurio galima atsikratyti, jei iš mažens jį tramdysi
įpročius. ir stengsiesi užkirsti jam kelią auklėjimu, yra žalingas
— Suprantama. ir kūnui, ir sielai, nes jis neugdo nei proto, nei nuo- c
— Kaip ir tėvas, jis prievarta slopins tuos savo saikumo. Todėl teisinga jį vadinti nebūtinu.
troškimus, kurie skatina švaistyti pinigus, o ne juos — Teisinga.
kaupti — tokius troškimus galima pavadinti nebūti­ — Ar nederėtų šių troškimų pavadinti niokojan­
nais. čiais, o pirmųjų — pravarčiais ir naudingais, nes jie pa­
— Aišku. deda veikti?
— Kad aiškiau susikalbėtume, jei nori, pirmiau nu- — Taip, žinoma.
statykime, kurie troškimai būtini, o kurie ne. — Tą patį pasakysime ir apie meilės bei kitus pa­
— Noriu, — atsakė Adimantas. našius troškimus.
e — Būtinais turbūt pagrįstai vadinsime tuos, kurių — Tą patį.
neįmanoma atsikratyti, ir tuos, kurie būna naudingi, — Tas, kurį pavadinome tranu, pilnas tokių nebū­
jei juos patenkini. Ir vienus, ir kitus patenkinti siekia tinų norų ir troškimų ir yra jų valdomas, o šykštų,
pati mūsų prigimtis. oligarchinio būdo žmogų valdo tik būtini troškimai. d
559 — Teisybė. — Suprantama.
— Vadinasi, juos pagrįstai galėsime vadinti būti­ XIII. — Dabar grįžkime atgal, — tariau, — ir pažiū­
nais? rėkime, kaip iš oligarcho pasidaro demokratas. Daž­
— Pagrįstai. niausiai šitai atsitinka taip.
— O tuos troškimus, kurių galima atsikratyti, jei — Kaipgi?
dėsi pastangas iš pat jaunų dienų, ir kurie neteikia — Kai jaunas žmogus, kuris, kaip mes ką tik sakė­
jokios naudos, bet dažnai net, priešingai, daro žalą, me, n e b u v o deramai auklėjamas, o tik pratinamas tau­
pavadinę nebūtinais, turbūt pasielgtume teisingai? pyti, paragauja tranų medaus ir atsiduria pavojingų
— Be abejo. ir plėšrių žvėrių, galinčių suteikti j a m įvairiausių ir
— Dabar aptarkime vienų ir kitų troškimų pavyz­ margiausių smagumų, draugėje, tada jo viduje ir pra­
džius, kad susidarytume bendrą jų vaizdą. sideda perėjimas nuo oligarchinio būdo prie demokra- e
294 — Šitai reikia padaryti. tinio. 295
 — Taip, tai neišvengiama, — pritarė Adimantas. nių— senesnių ir išmintingesnių žmonių protingų
— Kaip valstybėje įvyksta perversmas, kai tam tik­ žodžių, nors tai būtų tik paskiri asmenys; jie nugalės
rai daliai jos piliečių teikiama išorinė parama dėl pa­ mūšyje su taupiuoju pradu ir, pavadinę gėdą kvailys­
žiūrų giminingumo, taip ir jaunuolis pasikeičia, kai te, išvys ją, nuplėšę jai garbę, o nuosaikumą pavadins
tam tikrai jo troškimų daliai iš išorės padeda jai gimi­ ištižimu ir, apdrabstę purvais, išmes lauk. Įsitikinę, kad
ningų troškimų rūšis. nuosaikumas ir tvarkingas išteklių eikvojimas yra kai­
— Be abejo. miškas tamsumas ir žeminantis bruožas, jie pašalins
— O jeigu kaip atsvarą kas nors teikia pagalbą jo juos iš savo šalies, remdamiesi daugybe nenaudingų
oligarchiniam pradui — nesvarbu, ar tai bus tėvo pa- užgaidų.
560 mokymai ar priekaištai, ar kitų šeimos narių, — jo vi­ •— Taip, šitai jie būtinai padarys.
duje kils maištas ir pasipriešinimas, taip pat ir kova
su pačiu savimi. — Ištuštinę ir apvalę jų jau užgrobtą jaunuolio
— Žinoma. sielą ir atidengę jai didžiąsias paslaptis, jie paskui įves
į ją įžūlumą, nesivaldymą ir ištvirkimą, išpuoštus ir
— Tokiu atveju kartais demokratinis pradas pasi­ apvainikuotus, didelio choro lydimus. Šlovindami juos,
traukia oligarchiniam iš kelio, kai kurie troškimai iš­ jie įžūlumą vadins išprusimu, nesivaldymą — laisve, iš­
nyksta, kiti išvejami, jaunuolio sieloje atsiranda gėda, tvirkimą — didžiadvasiškumu, begėdiškumą — narsu­
ir viskas vėl susitvarko.
mu. Argi ne šitokiu būdu jaunuolis, kurį auklėjo bū­
— Kartais taip būna. tinais troškimais, dar jaunystėje pereina prie palaido
— Bet paskui vietoj išvytųjų slapta išauga kiti ir laisvo gyvenimo, nuolaidžiavimo nebūtiniems ir ža­
b jiems giminingi troškimai, ir, kadangi tėvas yra nesu- lingiems troškimams?
manus auklėtojas, jų atsiranda daug ir stiprių.
— Paprastai taip ir būna. — Tai visiškai akivaizdu.
— Jie traukia jaunuolį į ankstesnę jo aplinką, ir — Tada šitoks žmogus gyvens, nebūtiniems troški­
šitas slaptas bendravimas pagimdo daug naujų troš­ mams skirdamas nė kiek ne mažiau pinigų, pastangų
kimų. ir laiko negu būtiniems. Jei, laimei, jo pasinėrimas į
— Suprantama. ištvirkavimo siautulį nebus besaikis, tai, kai su amžiu­
— Galų gale jie užima jaunuolio sielos akropolį, mi praeis didžiausios aistros, jis vėl įsileis į savo sielą
pamatę, kad jis tuščias: ten nėra nei žinių, nei gerų dalį išvytųjų troškimų, nebe visiškai atsiduos įsiveržu­
c įpročių, nei teisingų kalbų —• visų tų geriausių žmonių sioms aistroms, ir jo sieloje atsiras tam tikra pusiaus­
proto saugotojų ir gynėjų, kuriuos myli dievai. vyra: kiekvieną kartą jis paklus tam troškimui, kurį
— Be abejo. jam tarsi lėmė burtai, o kai jį visiškai patenkins, pa­
— Jų vietą urmu užima klaidingos nuomonės ir klus kitam, ir nė vieno neatsisakys, visus laikydamas
pagyrūniški žodžiai. lygiais.
— Tai neišvengiama. — Be abejo.
•— Tada jis vėl sugrįžta pas lotofagus 13 ir atvirai — Bet vis dėlto jis nepriims teisingo samprotavimo,
ten apsigyvena. Jeigu artimieji pasiųs kariauną išgel­ neįsileis jo į savo tvirtovę, ir, jei kas nors jam sakys,
bėti taupiajam jo sielos pradui, tai jo pagyrūniški žo- kad šitie štai malonumai kyla iš kilnių ir gerų troški­
d džiai uždarys jame karališkos tvirtovės vartus, neįsi- mų, o anie — iš blogų ir kad šituos reikia puoselėti
296 leis sąjungininkų kariaunos, nepriims netgi pasiunti­ ir gerbti, o anuos — užgniaužti ir valdyti, jis purtys
 galvą ir sakys, jog visi troškimai yra lygūs ir todėl vi­
sus reikia vienodai gerbti. — Gėris, iškeltas kaip galutinis tikslas — dėl to ir
— Tokie žmonės iš tikrųjų taip elgiasi, — pritarė atsirado oligarchija, — b u v o turtas, ar ne?
Adimantas. — Taip.
— Toks žmogus diena iš dienos gyvena, pataikau­ — O nepasotinamas turtų siekimas ir nesirūpini­
damas pirmam jį apėmusiam troškimui: čia jis girtau­ mas niekuo kitu pražudė oligarchiją.
ja, grojant fleitai, čia staiga geria tik vandenį ir kan­ — Teisybė.
kina save, čia susižavi gimnastikos pratimais, čia jį — Tai štai — demokratiją taip pat pražudo tai, ką
d apima tingulys, ir jis nieko nenori. Kartais jis susido­ ji laiko gėriu ir ko nepasotinamai siekia.
mi pokalbiais, kurie atrodo esą filosofiški, dažnai užsi­ — O ką ji, tavo nuomone, laiko gėriu?
ima visuomeniniais reikalais: staiga pašokęs, pasako, •— Laisvę, — tariau. — Demokratinėje valstybėje
kas jam užėjo ant liežuvio, ir puola vykdyti. Susižavė­ tik ir girdi, kad tai y r a gražiausias dalykas ir kad lais- c
jo karingais žmonėmis — ir pasuko į tą pusę, o jeigu vam gimusiam žmogui tik tokioje valstybėje verta gy­
verslininkais — tada kita kryptimi. Jo gyvenime nėra venti.
jokios tvarkos, jo nevaldo būtinybė; tokį gyvenimą jis — Taip, šitai dažnai kartojama.
e vadina maloniu, laisvu ir laimingu ir taip gyvena visą — Kaip aš ką tik sakiau, toks nepasotinamas vie­
laiką. no dalyko siekimas ir nesirūpinimas kitais dalykais iš­
— Tu puikiai apsakei lygybę mėgstančio žmogaus kreipia šią santvarką ir ruošia dirvą tironijai.
gyvenimą. — Kaip tai atsitinka? — paklausė Adimantas.
— Aš parodžiau, — tariau, — kad šis žmogus toks — Kai laisvės ištroškusioje demokratinėje valsty­
pat daugiaveidis, margas ir puikus, kaip ir jo valstybė. bėje valdžią paima n e v y k ę vyno pilstytojai, valstybė d
Daugelis vyrų ir moterų pavydėtų šitokio gyvenimo, per daug apsvaigsta nuo neatmieštos laisvės, o valdo­
kuriame derinasi daugybė visokiausių santvarkų ir pa­ vus, jeigu jie nepakankamai nuolaidūs ir neduoda vi­
pročių. siškos laisvės, apkaltina ir baudžia kaip nusikaltėlius
— Taip, tai tiesa, — pasakė Adimantas. ir oligarchus.
562 — Vadinasi, pripažinsime, kad toks žmogus atitin­ — Taip ir būna.
ka demokratiją ir todėl jį pagrįstai galime pavadinti — Piliečius, kurie paklūsta valdžiai, drabsto pur­
demokratiniu žmogumi. vais kaip nieko nevertus savanorius vergus, už tai
— Pripažinsime. valdovai, panašūs į pavaldinius, ir pavaldiniai, panašūs
XIV. — Mums liko apžvelgti pačią nuostabiausią į valdovus, giriami ir gerbiami ir paskirų žmonių, ir
santvarką ir patį nuostabiausią žmogų: tai tironija ir visuomenės. Argi tokioje valstybėje neišvengiamai ne- e
tironas. paplis laisvė viskam?
— Taip. — Be abejo.
— Na, mielasis, tai pažiūrėkime, kaip atsiranda ti­ — Ji įsiskverbs į kiekvienus namus, o galų gale
ronija. Kad ji atsiranda iš demokratijos, tai aišku. nepaklusnumas prigis net gyvuliams.
— Aišku. — Kaip suprasti tavo žodžius? — paklausė Adiman­
— A r ne panašiai, kaip iš oligarchijos atsiranda tas.
b demokratija, taip iš demokratijos — tironija? — Pavyzdžiui, tėvas įpranta vaiką laikyti sau lygiu
298 — Ką tu turi galvoje? ir ima bijotis savo sūnų, o sūnus lyginasi su tėvu ir
nejaučia pagarbos ir baimės savo gimdytojams, nes 299
 nori būti laisvas, persikėlėlis susilygina su tikru pilie­ XV. — Tokia, mano mielas, yra ta graži ir jau- e
čiu, o pilietis — su persikėlėliu; tas pat atsitiks ir su natviškai įžūli pradžia, iš kurios, kaip man atrodo, iš­
svetimšaliu. auga tironija.
— Taip būna. — Tikrai įžūli. Na, o kas būna paskui?
— Be to, dar visokios kitos smulkmenos: mokytojas — Ta pati liga, kuri išsikerojo oligarchijoje ir pa­
bijosi mokinių ir pataikauja jiems, mokiniai nekreipia galiau ją pražudė, čia dėl savivalės dar labiau keroja
dėmesio į mokytoją ir auklėtoją. Apskritai jaunieji ir stiprėja ir pavergia pačią demokratiją. įš tikrųjų
ima mėgdžioti vyresniuosius ir lenktyniauja su jais ir kiekvienas kraštutinumas paprastai sukelia pasikeitimą 564
žodžiais, ir darbais, o seniai, prisitaikydami prie jau­ Į priešingą pusę — oro, augalų, kūnų būklės ir net
nųjų, nuolat pokštauja ir tauškia niekus, mėgdžioja santvarkos.
jaunuolius, kad neatrodytų niūrūs ir valdingi. — Suprantama.
— Teisybė. — Pernelyg didelė laisvė — ir paskiro žmogaus, ir
— Bet didžiausia laisvė, kurią tokioje valstybėje valstybės, — matyt, paprastai virsta pernelyg didele
turi liaudis, — tai, kad pirktieji vyrai ir pirktosios mo­ vergija.
terys nė kiek ne mažiau yra laisvi negu jų pirkėjai. — Tam yra pagrindo.
Tiesa, mes būtume užmiršę pasakyti, kokią lygybę ir — Taigi, — tariau, — tironija, suprantama, atsiran­
laisvę ten turi moterys, palyginti su vyrais, ir vyrai, da ne iš kurios nors kitos santvarkos, o tik iš demo­
palyginti su moterimis. kratijos — kitaip sakant, iš pernelyg didelės laisvės
•— Eschilo žodžiais tariant, ,,mes pasakysime tai, turi atsirasti didžiausia ir žiauriausia vergija.
kas dabar mums ant liežuvio" 14. — Suprantama.
•— Taigi aš taip ir kalbu. O kad žmogui tarnaujan­ — Bet, man atrodo, tu manęs ne šito klausei, o ko­
tys gyvuliai šičia yra laisvesni negu kur kitur, tuo nie­ kia liga, būdinga oligarchijai, lygiai taip pat pakerta b
kas nenorėtų tikėti, pats nepamatęs. Čia ir kalės, kaip ir demokratiją ir ją pavergia.
sako priežodis, — šeimininkės, arkliai ir asilai Įpratę — Teisybė.
išdidžiai ir laisvai vaikštinėti, užkliudydami praeivius, — Aš turėjau galvoje atsiradimą ypatingos rūšies
jei šie nepasitraukia iš kelio. Taip ir visa kita čia trykš­ žmonių — tinginių ir švaistūnų, vadovaujamų pašėlu­
ta laisve. sių drąsuolių, paskui kuriuos seka bailesnieji. Mes juos
•— Tu tarsi pasakoji man mano paties sapną, — pa­ palyginome su tranais, iš kurių vieni turi geluonį, o
sakė Adimantas: — aš juk ir pats dažnai kenčiu nuo kiti — neturi.
jų, kai vykstu į kaimą. — Teisingai.
— O kai visa tai sudedi į krūvą, tai svarbiausias — Ir vieni, ir kiti, vos tik atsiradę bet kurioje
dalykas — tu ir pats šitai supranti — yra tai, kad pilie­ valstybėje, sukelia tokius pat sutrikimus, kaip kūne c
čių siela pasidaro be galo jautri netgi dėl smulkmenų: uždegimas ir tulžis. Ir geras gydytojas, ir įstatymų lei­
bet kokia prievarta kelia jų pasipiktinimą kaip neleis­ dėjas turi iš anksto imtis priemonių, kad užkirstų jiems
tinas dalykas. Galų gale, kaip žinai, jie ims nepaisyti kelią, kaip kad patyręs bitininkas žiūri, kad neatsiras­
net įstatymų — nei rašytų, nei nerašytų, — kad tik nie­ tų tranų, o jeigu jau jų atsiranda, tai reikia kuo grei­
kas neturėtų jiems valdžios. čiausiai išpjauti juos kartu su koriais.
— Šitai aš gerai žinau. — Prisiekiu Dzeusu, tai būtina padaryti. 30f
 — Kad geriau įžiūrėtume tai, ką norime pamatyti, — Betgi jie visada gauna savo dalį, nes valdžia
padarykime štai kaip. gali atimti iš turtingųjų jų nuosavybę ir išdalyti ją
— Kaip? liaudžiai — žinoma, didžiausiąją dalį pasilikdama sau. b
— Mintyse demokratinę valstybę padalykime į tris — Šitokiu būdu jie visada gauna savo dalį.
d dalis — ji iš tikrųjų susideda iš trijų dalių. Viena iš tų — O tie, iš kurių atima turtą, yra priversti gintis,
dalių bus tranai; jie čia atsiranda dėl savivalės, bet jų kalbėti liaudies susirinkimuose ir daryti visa, ką tik
nė kiek ne mažiau negu oligarchijoje.
gali.
— Tai tiesa.
— 2inoma!
— Tik čia jie daug nuodingesni negu oligarchi­
— Ir nors jie ir nerengtų sąmokslo, juos vis tiek
joje.
apkaltins rezgant pinkles liaudžiai ir oligarchiškumu.
— Kodėl?
— Taip.
— Oligarchijoje jie negali suklestėti ir lieka silp­
— Galų gale, matydami, kad liaudis, šmeižikų ap­
ni, nes ten jie niekinami ir nepaleidžiami prie valdžios.
gauta, ne iš blogos valios, o dėl nežinojimo yra pasi­
O demokratijoje jie — su mažomis išmintimis — vos ne
rengusi susidoroti su jais, jie norom nenorom pasidaro c
valdo valstybę: nuodingiausieji tranai sako kalbas ir
veikia, o kiti sėdi aplink tribūną, dūzgia ir nepakenčia, tikrais oligarchijos šalininkais. Jie čia niekuo dėti —
jei kas pamėgina kitaip kalbėti. Vadinasi, esant šiai tiesiog jiems įgėlė tranas, ir dėl to juose gimė toks
e santvarkai, viską, išskyrus tik nedaugelį dalykų, tvarko blogis.
tokie žmonės. — Tikra tiesa.
— Tada prasideda kaltinimai, bylos, vaidai.
— įš tikrųjų. — Taip.
— įš minios išsiskiria ir kita dalis žmonių. — Liaudis paprastai išsirenka kurį nors vieną žmo­
— Kokia? gų, ji puoselėja ir išaukština.
— Kai visi vaikosi pelno, tie, kurie iš prigimties — Šitai jai būdinga.
yra tvarkingesni, dažniausiai tampa turtingiausi. — Todėl,— tariau,— aišku, kad tironas, jeigu jis
— Suprantama. atsiranda, visada išauga iš šios šaknies, kaip liaudies d
— įš jų, manau, tranai gauna daugiausia medaus ir statytinis.
lengviausiai jį iščiulpia. — Visiškai aišku.
— Kaipgi jį iščiulpsi iš tų, kurie jo mažai turi? — O nuo ko prasideda tokio statytinio virtimas ti­
ronu? Aišku, kad tai atsitinka tada, kai jis pradeda
— Dėl to tokius turtuolius paprastai vadina tranų
ganykla. daryti tą patį, kas pasakojama mite apie Dzeuso Likie-
čio šventyklą Arkadijoje.
— Kaip tik dėl to.
— Kas gi pasakojama tame mite? — paklausė Adi-
565 XVI. — Trečiąją grupę sudaro liaudis — tie, kurie
dirba savo rankomis, kuriems svetimas verteiviškumas; mantas.
jų turtas labai menkas. Susirinkę į krūvą, jie demo­ — Kad tas, kuris paragauja žmogaus širdies, plau­
kratijoje sudaro gausiausią ir galingiausią dalį. čių ir kepenų, smulkiai supjaustytų ir įmaišytų į auko­
— Taip, bet jie nelabai nori eiti į susirinkimus, jamų gyvulių mėsą, būtinai virsta vilku. Ar negirdėjai e

302 jeigu negauna savo dalies medaus. šito pasakojimo?

— Girdėjau. 3C
 •— Panašiai atsitinka ir liaudies vadui. Turėdamas — J e i g u jį būtų pagavę, jis būtų buvęs nubaustas
savo rankose pernelyg paklusnią minią, jis neįstengia mirtimi.
susilaikyti nuo savo gentainių kraujo. Priešingai, jis, —• Būtinai.
kaip paprastai būna, pradės traukti žmones i teismą, — O tasai liaudies statytinis, aišku, neguli „išsitie­
remdamasis neteisingais kaltinimais, ir, atimdamas iš sęs kaip milžins" 16, bet, išžudęs daugelį kitų, stovi sa­
žmogaus gyvybę, suterš savo sąžinę žmogžudyste: sa­ vo valstybės vežime jau ne kaip liaudies atstovas, o
vo nešvaria burna ir liežuviu jis ragaus nužudytųjų kaip tikras tironas.
tautiečių kraują. Bausdamas tremtimi ir mirtimi, jis — Kurgi jis nestovės!
566
siūlys panaikinti skolas ir iš naujo perdalyti žemę. Argi XVII. •— Dabar,— tariau,— pažiūrėkime, kas sudaro
šitokiam žmogui nėra likimo lemta arba žūti nuo prie­ šio žmogaus ir tos valstybės, kurioje atsiranda toks
šų rankos, arba tapti tironu ir iš žmogaus pasidaryti mirtingasis, laimę.
vilku? — Pažiūrėkime.
— Tikrai lemta. — Pirmomis savo valdymo dienomis jis šypsosi vi­
— Jis sukelia karą prieš tuos, kurie turi nuosavybę. siems, sveikina kiekvieną sutiktąjį ir ginasi esąs tiro- e
— Taip, jis padaro šitai. nas. Jis dalija pažadus ir paskiriems piliečiams, ir visai
— Jeigu jis pralaimėjo ir buvo ištremtas, o paskui valstybei, jis panaikina skolas ir išdalija žemę liau­
vėl grįžo, savo priešų pykčiui, tai jis grįžta j a u tikras džiai ir savo svitai. Jis apsimeta esąs visiems gailes­
tironas. tingas ir malonus.
b — Aišku. — Būtinai.
— O jeigu tie, kurie jį išvijo, neįstengs jo vėl nu­ — O kai jis susidoroja su savo priešais — su vie­
versti ir nubausti mirtimi, apjuodinę piliečių akyse, nais susitaiko, kitus sunaikina — ir kai jie nebekelia
tada jie kėslaus nužudyti jį slapta. jam pavojaus, jis pirmiausia įtraukia piliečius į karus,
— Taip dažnai būna. kad liaudžiai būtų reikalingas vadas.
— įš čia išplaukia visiems gerai žinomas tironų rei­ •— Suprantama.
567
k a l a v i m a s — kai tik jie įgyja tokią valdžią, liepia liau­ — Be abejo, ir dėl to, kad mokesčiai nuskurdintų
džiai paskirti jiems asmens sargybinius, kad liaudies piliečius ir jie diena iš dienos plūktųsi, neturėdami ka­
užtarėjas būtų sveikas ir gyvas. da regzti pinklių prieš jį.
•— Šitai tai jau būtinai. — Aišku.
— Ir liaudis jam duoda juos, nes būgštauja dėl jo — O jeigu jis įtars ką nors galvojant kitaip ir ne­
gyvybės, o pati kol kas jaučiasi rami. norint pasiduoti jo valdžiai, tokius žmones jis sunai­
— Be abejo. kins ta dingstimi, kad jie esą pasidavę priešams. To­
c — Kai šitai pamato žmogus, turintis pinigų, o kartu dėl tironas visada turi kurstyti karą.
ir pagrindą nekęsti liaudies, jis, mano mielas, tuoj pat, — Be abejo.
kaip orakulas nurodė Krezui, — Bet tokie jo veiksmai kelia vis didesnę piliečių
prie žvirgždėtojo Hermo neapykantą.
Bėga skubiai ir nebijo, kad gali bailiu pasirodyt 15 . — Kaipgi nekels!
— Antrą kartą jam jau netektų gėdytis savo bai- — Be to, ir kai kurie iš įtakingų asmenų, padėju- b
304 lumo,— pasakė Adimantas. sių j a m paimti valdžią — bent jau drąsiausieji iš jų,— 305
20 platonas
 pradės atvirai ir kalbėdamiesi tarp savęs reikšti jam — Na ir laimingas žmogus, anot tavęs, y r a tironas,
savo nepasitenkinimą tuo, kas dedasi. jei šie žmonės — ištikimi jo draugai, o ankstesniuosius, 568
— Be abejo. l ikruosius, jis pražudė!
— Kad išlaikytų valdžią, tironas turės juos visus — Jis priverstas tenkintis tokiais.
sunaikinti, ir galų gale nei iš draugų, nei iš priešų — Šitie jo draugai juo žavėsis, jo draugiją sudarys
neliks nė vieno bent kiek vertesnio žmogaus. šie naujieji piliečiai, o dori žmonės jo neapkęs ir vengs.
— Aišku. — Be abejo.
— Todėl jis turi budriai sekti tuos, kurie yra. nar- — Matyt, ne veltui sakoma, kad n e juokas kurti
c sūs, didžiadvasiai, protingi, turtingi. Tirono klestėji­ tragedijas, o juk čia ypač pasižymėjo Euripidas.
mas pagrįstas tuo, kad jis neišvengiamai yra priešiškas — Ką tu turi galvoje?
visiems šiems žmonėms ir rezga prieš juos pinkles, kol — Jis yra pasakęs tokią gilią mintį: „Tironai, drau­
apvalo n u o jų valstybę. gaudami su protingais, tampa protingi" 17. Matyt, jis b
— Nieko sau apvalymas! manė, kad tironai bendrauja su išminčiais.
— Taip,— tariau,— jis priešingas tam, kurį naudoja — Kaip jis aukština tironiją, laikydamas ją dieviš­
gydytojai: šie pašalina iš kūno visa, kas blogiausia, o ka 18, ir visa, kas su ja susiję! Taip daro ir kiti poetai.
palieka tai, kas geriausia, tuo tarpu tironas elgiasi prie­ — Jeigu jau tragedijų rašytojai yra tokie išminčiai,
šingai. tegul jie atleis mums ir visiems tiems, kurie pritaria
— Matyt, jis privalo taip elgtis, jei nori išlaikyti mūsų požiūriui į valstybės santvarką, jei mes nepriim­
valdžią. sime jų į savo valstybę kaip tik dėl to, kad jie taip
d XVIII. — Jis yra supančiotas palaimingos būtiny­ liaupsina tironiją.
bės — arba gyventi kartu su gauja niekšų, ir dar jo — Aš manau, kad jie mums atleis, bent jau protin- c
nekenčiančių, arba visai negyventi! giausieji.
— Taip, supančiotas. — Vaikščiodami po kitas valstybes, jie suburia mi­
— Kuo labiau jis įsipyks piliečiams, šitaip elgda­ nias ir, pasisamdę atlikėjus su gražiais, stipriais ir įs­
masis, tuo daugiau ir tuo ištikimesnių sargybinių jam pūdingais balsais, patraukliai piešia piliečiams tironi­
reikės, ar ne? ją ir demokratiją.
— Be abejo. — Taip, ir netgi labai stengiasi.
— O kas tie ištikimieji? įš kur jų imti? — Be to, už tai jie dar gauna atlyginimą ir yra
— J i e patys lėkte atlėks, jei tik užmokėsi. gerbiami, ypač, suprantama, tironų, o po jų — demo­
kratijų. Bet kuo aukščiau jie pakyla prie valdžios vir­
e — Po šimts! Tu, atrodo, vėl kalbi apie kažkokius
šūnių, tuo labiau mąžta jų garbė, tarsi jai neužtektų d
tranus, svetimšalius valkatas.
kvapo kopti aukštyn.
— Tu neapsirinki,— tarė Adimantas. — Tikrai taip yra.
— Argi tironas nenorės turėti sargybinių iš vieti­ XIX. — Bet mes,— tariau,— nukrypome į šalį. Grįž­
nių žmonių? kime atgal prie tirono kariaunos. įš ko jis išlaikys tą
— Kaip? gražią, gausią, margą, nuolat besikeičiančią sargybą?
— Jis atims iš piliečių vergus, paleis juos į laisvę — Aišku, kad jis eikvos jai šventyklų turtus, jei­
ir padarys savo sargybiniais. gu jų y r a valstybėje, ir kol jų užteks išlaidoms padeng­
ti, jis mažins piliečiams užkraunamus mokesčius. 30?
306 — įš tikrųjų. Be to, šie bus ištikimiausi.
 •— O kai šie ištekliai išseks?
— Aišku, kad tada ir jis pats, ir 30 bendražygiai
bei bendražygės gyvens iš jo tėvo išteklių.
— Suprantu,— tariau.— Kadangi liaudis pagimdė ti­
roną, ji turi ir maitinti jį bei jo bendražygius.
— Tironui šitai būtina.
— Ką tu sakai? O jeigu liaudis pasipiktinusi pasa­
kys, kad suaugęs sūnus neturi teisės reikalauti, jog
tėvas jį maitintų, veikiau jau priešingai — sūnus turėtų
maitinti tėvą, ir kad tėvas ne tam jį pagimdė ir pastatė
ant kojų, jog, šiam užaugus, pats taptų savo paties
vergų vergu ir maitintų ir sūnų, ir vergus, ir visokias
atmatas? Priešingai, jeigu jau liaudies atstovas taip
iškilo, tai liaudis galėtų tikėtis išsivaduoti nuo turtuo­
lių ir vadinamųjų garbingų piliečių; o dabar liaudis
įsako jam ir jo bendražygiams nešdintis iš valstybės:
taip tėvas išveja iš namų sūnų kartu su jo Įkyriais
sugėrovais.
— Prisiekiu Dzeusu, tada liaudis pamatys, kokį pa­
darą ji pagimdė ir su meile užaugino, ir supras, kad tie,
kuriuos ji bando išvyti savo silpnomis jėgomis, yra
daug galingesni už ją.
— Ką tu sakai? Argi tironas išdrįs panaudoti prie­
vartą prieš savo tėvą ir, jei šis nepaklus, netgi ims
mušti jį?
— Taip, jis atims iš savo tėvo ginklą.
— Taigi tironas yra tėvažudys ir prastas savo gim­
dytojų karšintojas; visi pripažįsta, kad tironijai šitai
būdinga. Kaip sakoma, „nuo dūmų bėgdamas į ugnį
pataikysi": taip ir liaudis, norėdama atsikratyti laisvų
žmonių jungo, pakliūva į despotizmo priespaudą ir be­
saikę laisvę iškeičia į sunkiausią ir karčiausią vergiją.
— Deja, taip ir atsitinka.
— Na ką gi? Ar neperdėsime sakydami, jog jau
aptarėme, kokiu būdu iš demokratijos atsiranda tiro­
nija ir kokios yra jos ypatybės?
— Nė kiek,— atsakė Adimantas.
 DEVINTOJI KNYGA

I. — Beliko aptarti tironiškos santvarkos žmogų— 571

kaip jis atsiranda iš demokratinio žmogaus, koks jis
yra ir kaip gyvena — vargingai ar laimingai.
— Taip, jis dar liko neaptartas.
— Ar žinai, ko, mano manymu, dar trūksta?
— Ko gi?
— Man rodos, mes nepakankamai aptarėme troški­
mus — kokie jie yra ir kiek jų. Kol šito neišsiaiški- b
nome, nebus visiškai aiškus ir tas tyrinėjimas, kurį
pradedame.
— Vadinasi, dabar pats laikas juos aptarti.
— Teisingai. Štai ką aš čia norėčiau išsiaiškinti:
man atrodo, kad kai kurie nebūtini malonumai ir troš­
kimai yra priešingi įstatymams. Jie būdingi visiems
žmonėms, bet, įstatymų ir geresniųjų troškimų tramdo­
mi, padedant protui, kai kuriuose žmonėse jie arba vi­
sai išnyksta, arba susilpnėja, ir jų lieka nedaug; ta­
čiau yra ir tokių žmonių, kuriuose jie stiprėja ir c
gausėja.
— Apie kokius troškimus tu čia kalbi?
— Apie tuos,— tariau,— kurie sukyla miegant, kai
sielos protingasis, romusis ir valdantysis pradas miega,
o gyvuliškasis ir laukinis pradas, sotus ir apgirtęs, sto­
jasi piestu, gena šalin miegą ir ieško, kaip čia numal- d
šinus savo nirtulį. Tu žinai, kad tada jis gali išdrįsti
viską, pamynęs bet kokią gėdą ir protą. Jis nepasi-
drovės netgi santykiauti su savo motina ar su bet ku­
riuo iš žmonių, dievų arba gyvulių, susiteps bet 30g
 piamas į abi puses, jis sustoja tarsi viduryje tarp šių
kokiomis žudynėmis, nesusilaikys nuo jokio maisto — dviejų gyvenimo būdų: saikingai, kaip j a m atrodo, ra­
vienu žodžiu, jis nevengs jokios kvailystės, jokios gaudamas abiejų, jis gyvena nei nedorą, nei įstaty- d
begėdystės. mams priešingą gyvenimą — taip iš oligarcho jis tam­
— Tikra teisybė. pa demokratu.
— Bet kai žmogus laikosi sveiko nuosaikumo, ei­ — Apie tokį žmogų susidarė šitokia nuomonė; jos
damas miegoti, jis pažadina savo sielos protingąjį pra­ ir dabar laikomasi.
dą ir, pavaišinęs jį gražiomis mintimis ir samprotavi- — Įsivaizduok,— tariau,— kad šis žmogus, jau sens­
e mais, pasineria į vidinius apmąstymus; geidžiantįjį pra­ telėjęs, turi jauną sūnų, kurį išaugino pagal savo pa­
dą jis apmalšina, neleisdamas jam persisotinti: tegul pročius.
572 jį s miega ir savo džiaugsmais bei sielvartais nedrums­ — Įsivaizduoju.
čia kilniausiojo sielos prado, kad šis galėtų niekieno — Įsivaizduok, kad jam atsitinka lygiai tas pat, kas e
netrikdomas, visiškai grynas siekti surasti ir pajusti ir jo tėvui: jis pasineria į palaidą gyvenimą, kurį jo
tai, ko jis dar nežino arba iš praeities, arba iš dabar­ tvirkintojai vadina visiška laisve. Tėvas ir artimieji
ties, arba iš ateities. Lygiai taip pat žmogus nuramdo skatina jo polinkį laikytis vidurio, bet jo tvirkintojai —
ir aistringąjį pradą ir eina miegoti nurimusia širdimi, priešingai. Kai tie išmaningi kerėtojai ir tironų kūrė­
ant nieko neširsdamas. Nuraminęs tas dvi rūšis sielos jai nesitiki kokiu nors kitu būdu išlaikyti jaunuolį
pradų ir išjudinęs trečiąją, kuriai būdinga išmintis, jis savo rankose, jie įsigudrina įdiegti jam kokią nors
atsiduoda poilsiui. Tu žinai, kad tada jis veikiausiai aistrą, valdančią dykinėjimo ir švaistymo troškimus; 573
b pasieks tiesą ir sapne jam mažiausiai vaidensis tie įsta­ ši aistra — tai tarsi didelis sparnuotas tranas. Ar gali
tymams prieštaraujantys reginiai. ši aistra būti kas nors kita?
— Aš visiškai tikiu, kad taip yra. — Negali.
— Bet mes per daug nuklydome į šalį, kalbėdami — Aplink šią aistrą spiečiasi kiti troškimai, lydi­
apie tai. J u k mes norėjome pabrėžti tik štai ką: kiek­ mi smilkalų, miros, vainikų, vynų ir tokioms bendri­
viename iš mūsų slypi baisių, laukinių, įstatymams joms įprastų palaidų smagumų. Išauginę ir išpuoselėję
priešingų troškimų rūšis — net ir tuose žmonėse, kurie gašlumo geluonį, šie troškimai įdiegia jį tranui, ir ta- b
atrodo labai santūrūs. Tai rodo sapnai. Pats spręsk, ar da tasai sielos valdovas, apimtas šėlo, gelia. Ir jeigu jis
aš sakau tiesą ir ar tu sutinki su manimi. aptinka jaunuolio sieloje nuomonių ar troškimų, ku­
— Sutinku. riuose dar likę šiek tiek padorumo ir gėdos, užmuša
c
II. — Dabar prisimink, ką sakėme apie demokrati­ juos, išstumia lauk, kol jaunuolis galutinai apvalo sa­
nį žmogų. įš mažens jis buvo auklėjamas šykštaus tė­ vo sielą nuo nuosaikumo ir pripildo ją jį užplūdusio
vo, kuris vertino tik pelno troškimą, o kitus troškimus šėlo.
laikė nereikalingais ir niekino kaip siekiančius tik
pramogų ir gražumo. — Tu nupasakoji, kaip atsiranda tikras tironas.
— Taip. — Argi ne dėl šitų dalykų Erotas * nuo neatmena­
— Bet, bendraudamas su įmantresniais žmonėmis, mų laikų vadinamas tironu?
valdomais troškimų, apie kuriuos ką tik kalbėjome, — Veikiausiai.
jis perima jų gyvenimo būdą ir puola į nežabotą pa­ — O girtas žmogus ar nepanašus į tironą? c
laidumą, nes neapkenčia tėvo šykštumo. Tačiau, bū- — Panašus. 311
310 damas iš prigimties geresnis už savo tvirkintojus, tem­
 — Na, o apimtas šėlo ir išprotėjęs žmogus tariasi — Na, o toliau? — paklausė Adimantas.
galįs valdyti ne tik žmones, bet ir dievus. — Jeigu tėvai neleis j a m šito daryti, argi jis pir- b
— įš tikrųjų. miausia nepabandys jų apvogti ir apgauti?
— 2mogus, mano mielas, tikru tironu tampa tada, — Aš manau, kad pabandys.
kai jis arba dėl savo prigimties, arba dėl įpročio, ar­ — O jeigu jam nepasisektų, argi jis neapiplėštų jų
ba ir dėl vieno, ir dėl kito pasidaro girtuoklis arba jėga?
nuolat būna ką nors įsimylėjęs, arba išeina iš proto. — Tikriausiai.
—• Tikra teisybė, — O jeigu jo seni tėvai priešinsis ir kovos, argi
d III. — Atrodo, šitaip ir atsiranda toks žmogus. O jis pasigailės jų ir nepasielgs su jais kaip tironas?
kaip jis gyvena? — Aš nedėčiau galvos dėl tokio žmogaus tėvų li­
— Žinai, kaip juokais sakoma — ,,Tu man pasa­ kimo.
kysi" 2. —• Bet, vardan Dzeuso, Adimantai, negi dėl kokios
— Gerai,— tariau,— pasakysiu. Paskui prasidės jų nors naujos draugužės, meilužės, be kurios galėtų ir
puotos, šventės, pasilinksminimai, heteros ir kiti pana­ apsieiti, jis ims mušti seniai mylimą ir artimą žmogų —
šūs dalykai: juk jų sieloje gyvenantis tironas Erotas motiną? Arba dėl gražaus jaunuolio, su kuriuo tik ką
valdys visa, kas joje yra. susibičiuliavo ir be kurio taip pat galėtų apsieiti, pa- c
— Tai neišvengiama. kels ranką prieš tikrą tėvą, seniausią savo draugą?
— Kas dieną ir kas naktį gims daugybė naujų stip­ Nejaugi šis žmogus privers savo tėvus tarnauti jo drau­
rių aistrų, reikalaujančių jas patenkinti. gams, kuriuos įsileis į savo namus?
— Tikra daugybė. — Prisiekiu Dzeusu, privers,— atsakė Adimantas.
— Taigi jei buvo kokių pajamų, jos greitai ištirps. — Kokia didelė laimė pagimdyti sūnų tironą!
— Kurgi neištirps! — Labai didelė.
e — Tada jie skolinsis ir švaistys tėvų palikimą. — Na, o kai išseks ir tėvo, ir motinos pinigai, ta- d
— Be abejo. čiau jo sieloje bus susispietęs ištisas įgeidžių spiečius,
— O kai viskas bus išeikvota, tada stiprių ir giliai tai ar šitai neprivers jo iš pradžių pasikėsinti į sveti­
įsišaknijusių aistrų spiečius pradės zvimbti, ir žmonės, mo namo sienas arba į vėlyvo naktinio praeivio ap­
tarsi genami visokiausių troškimų, ypač Eroto, paskui siaustą, o paskui įsibrauti ir į šventyklą? Visuose šiuo­
kurį tarsi sargybiniai seka kiti troškimai, pradės gelti,
se poelgiuose ankstesnės jo nuomonės apie tai, kas
žiūrėdami, kas ką turi ir ką galima atimti apgaule arba
gražu ir kas šlykštu, perimtos dar vaikystėje ir laiky­
prievarta.
tos teisingomis, turės užleisti vietą troškimams, kurie
— Žinoma. neseniai buvo paleisti į laisvę,— jie sudaro Eroto pa-
574 e
•—• J i e būtinai turi grobti — kitaip jiems teks kentėti lydą ir k a r t u su juo nugalės ankstesniąsias nuomones.
baisias kančias ir skausmus. Kol jaunuolis dar pakluso įstatymams ir tėvui, o vi­
— Būtinai. dujai b u v o demokratas, tie troškimai išsilaisvindavo
— Panašiai kaip vėlesnieji malonumai tokiame žmo­ tik j a m miegant, sapnuose; dabar, kai jį užvaldė Ero­
guje nustelbia ankstesniuosius ir juos nuskurdina, taip tas, žmogus visam laikui tapo toks, koks tik retkar­
ir jis pats nori būti pranašesnis už savo tėvą ir moti­ čiais būdavo sapne: jis j a u nebesusilaikys nuo jokių
ną, nes yra jaunesnis už juos, ir, iššvaistęs savąją da- žudynių, nuo jokio maisto, nuo jokio nedoro darbo. 575
312 lį, pasisavins ir eikvos tėvo pinigus. Erotas kuris, viešpataujant visiškai netvarkai ir palai- 3J3
dūmui, kaip tironas gyvena jo sieloje, būdamas vie­
ninteliu valdovu, ves jo apimtą žmogų tarsi tironas gią „motinynę" (jir]Tpi6a), kaip sako kretiečiai — tai
valstybę į visokias įžūlias nedorybes, kad duotų peno yra tėvynę,— privers vergauti tiems žmonėms ir laikys
ir sau, ir jį lydinčiai triukšmingai šutvei, kurią sudaro ją kaip vergę. Toks y r a šitokio žmogaus troškimų galu- e

troškimai, užplūdę žmogų iš išorės, iš netikusios jo tinis tikslas.

aplinkos, ir troškimai, kilę jo paties viduje iš anks­ — Tikrai toks,— pritarė Adimantas.
tesniųjų panašaus pobūdžio troškimų, kuriuos jis da­ — Panašiai tokie žmonės elgiasi ir asmeniniame gy­
bar atpalaidavo, suteikęs jiems laisvę. Argi ne šitaip venime, dar prieš ateidami į valdžią: nesvarbu, su kuo
gyvens toks žmogus? jie bendrautų, jie reikalauja pataikauti jiems ir visa- 576
— Aišku, kad šitaip,— tarė Adimantas. da būti pasirengusiems jiems patarnauti, o jei jiems
— Kai šitokių žmonių valstybėje būna nedaug, o patiems ko nors prireikia, jie šliaužioja prieš kitus,
dauguma piliečių yra nuosaikūs, tai tie išvyksta į sve­ nesidrovėdami apsimeta jų draugais, bet kai tik pa­
timas šalis ir tampa kokio nors tirono asmens sargy­ siekia savo tikslą, iškart atsuka jiems nugarą.
biniais arba parsisamdo kariais, jei kur vyksta karas; — Tai tiesa.
o jeigu visur viešpatauja taika ir ramybė, tai jie, pa­ — Tokie žmonės per visą gyvenimą neturi drau­
silikę savo tėvynėje, daro aibes visokių mažų šunybių. g ų — j i e arba viešpatauja, arba vergauja; tikrosios
— A p i e kokias šunybes tu kalbi? . draugystės ir laisvės tironiška prigimtis niekada ne­
— Pavyzdžiui, vagia, įsilaužinėja į namus, nupjaus- paragauja.
tinėja pinigų kapšus, nurenginėja praeivius, šventva- — Suprantama.
giauja, pardavinėja žmones į vergiją, kartais įskundi- — Tad ar nebūtų teisinga tokius žmones pavadinti
nėja, o jei moka gerai kalbėti — neteisingai liudija, ima nepatikimais?
kyšius. — Kaipgi kitaip!
— Ir tu tai vadini mažomis šunybėmis! J u k tu taip — Ir pačiais neteisingiausiais, jei mes anksčiau tei­
sakei apie tokių žmonių padaromą blogį, kai jų būna singai nutarėme, kas yra teisingumas. b
nedaug? — Žinoma, mes nutarėme teisingai.
— Taip, mažomis,— tariau,— nes, palyginti su di­ — Taigi, glaustai kalbant, nedoriausias žmogus yra
delėmis blogybėmis, tai iš tikrųjų yra niekai: tironas tas, kuris tikrovėje elgiasi taip, kaip tuose sapnuose,
daro kur kas didesnes niekšybes ir atneša valstybei kuriuos aptarėme.
daug didesnių nelaimių. O kai valstybėje atsiranda — Teisybė.
daug tokių žmonių ir jų sekėjų ir kai, jie pamato savo — Toks pasidaro tas, kuris, iš prigimties būdamas
gausumą, tai kaip tik iš jų tarpo ir atsiranda tironas — tironas, tampa vienvaldžiu, ir kuo ilgiau jis turi to­
prie to prisideda liaudies kvailumas. J u o tampa tas, kią valdžią, tuo labiau darosi toks.
kurio sieloje tūno didžiausias ir kiečiausias tironas. — Būtinai,— pasakė Glaukonas, įsijungdamas į po­
— Suprantama — juk toks žmogus ir bus didžiausias kalbį.
tironas. IV. — Tad ar tasai, kuris yra didžiausias nedorė­
lis, nebus ir pats nelaimingiausias žmogus? Kuo ilgiau
— Jeigu jam pasiduos savo noru; o jei valstybė
žmogus valdys ir kuo didesnė bus jo valdžia, tuo ilgiau
pasipriešins, tada, kaip anksčiau baudė savo tėvą ir
ir labiau jis bus iš tikrųjų nelaimingas, nors dauguma
motiną, taip dabar jis baus tėvynę, jei tik įstengs: jis
tai įsivaizduoja labai skirtingai.
įsives naujuosius draugus, ir kadaise jam buvusią bran­
— Būtinai bus kaip tik taip. 315
 — Be to, juk tironiškas žmogus atitinka tirono val­ gul pasako mums, ar tironas yra laimingas, ar nelai­
domą valstybę, o demokratinis — demokratinę valsty­ mingas, palyginti su kitais žmonėmis.
bę; panašiai ir kitais atvejais, ar ne? — Ir šis tavo reikalavimas būtų labai teisingas.
— Suprantama! — Gerai,— pasakiau.— Įsivaizduokime, kad mes esa­
— Ir koks yra valstybės santykis su kita valstybe me iš tų, kurie sugeba spręsti, arba kad jau sutikome
dorybės ir gerovės atžvilgiu, toks yra ir žmogaus san­ galinti spręsti žmogų. Tada jau būtų kam atsakyti i
tykis su žmogumi. mūsų klausimus.
— Įsivaizduokime.
— Be abejo.
V. — Tada tau reikia daryti štai ką: prisimink,
— O koks yra santykis — dorybės atžvilgiu — tarp kuo valstybė ir paskiras žmogus yra panašūs, ir iš eilės
tirono valdomos valstybės ir karaliaus valdomos vals­ imk kiekvieną savybę, nurodydamas, kokie jos atžvil­
tybės, kurią aptarėme anksčiau? giu yra vienas ir kitas.
— Jos yra viena kitai visiškai priešingos — viena — O kaip man šitai daryti?
iš jų yra pati geriausia, o kita — pati blogiausia. — Pirmiausia,— tariau,— pradėk n u o valstybės ir
— Aš neklausiu,— pasakiau,— kurią iš jų tu laikai pasakyk, ar tirono valdoma valstybė y r a laisva, ar
geriausia — šitai ir taip aišku. O laimingumo ir nelai­ pavergta.
mingumo atžvilgiu ar tu jas taip pat vertini, ar gal — Aišku, kad pavergta —• ir dar kaip!
kitaip? Nesileiskime apstulbinami tirono — jis yra vie­ — Bet joje tu matai valdovus ir laisvus žmones.
nas, jo svita taip pat negausi; mums reikia spręsti apie — Matau, bet jų nedaug, o visa valstybė ir netgi
visą valstybę, todėl išvaikščiokime ją visą, gerai įsi­ geriausieji jos piliečiai kenčia gėdingą ir nelaimingą
žiūrėkime ir tik tada pasakykime savo nuomonę. vergiją.
— Teisingas reikalavimas,— tarė Glaukonas.— Bet — J e i paskiras žmogus yra panašus į valstybę, tai
juk kiekvienam aišku, kad nėra nelaimingesnės vals­ jame turi būti panašiai, kaip ir valstybėje: jo siela
tybės už tirono valdomą ir laimingesnės — už karaliaus kupina vergijos ir žemumo, geriausios jos dalys ver­
valdomą. gauja, o maža dalelė — ydingiausia ir beprotiškiausia —
— O jeigu ir sprendžiant apie paskirus žmones aš valdo.
pareikalaučiau to paties, ar tai nebūtų teisingas reika­ — Būtinai taip yra,— tarė Glaukonas.
lavimas? Mano manymu, apie juos gali spręsti tik tas, — Kaip pavadinsi tokią sielą •— laisva ar verge?
kuris sugeba mintimis įsiskverbti į žmogaus būdą, o — Be abejo, verge.
ne žiūrėti, kaip vaikas, tik į jo išorę ir stebėtis visu — Pavergta ir tirono valdoma valstybė negali da­
tuo, ką tironai sugalvoja, norėdami padaryti įspūdį ryti, ka nori.
minioms,— čia reikia mokėti susigaudyti. Aš manau, — Negali.
kad mums visiems reikėtų išklausyti nuomonės to, ku­ — Tad ir tirono valdoma siela, kaip visuma, nega­
ris tikrai gali spręsti, tai yra kuris būtų gyvenęs su lės daryti, ką norės: prievarta genama kankinančių
tironu po vienu stogu ir stebėjęs jo asmeninį gyveni­ aistrų, ji bus pilna nėrimo ir atgailos.
mą, jo elgesį su saviškiais — tada jis būtų matęs tiro­ — Žinoma.
ną tarsi nuogą, be tų puošnių tragedijos aktoriaus — Ar tirono valdoma valstybė bus turtinga, ar
drabužių. Tas pat ir tuo atveju, kai padėtis valstybėje nuskurdusi?
pakrypsta pavojinga linkme: kas stebėjo visa tai, te­ — Nuskurdusi.
 — Tad ir tirono valdoma siela bus skurdi ir nuo­ — Kaip tau atrodo, ar aš teisingai manau, kad šį d
lat alkana. klausimą reikia pradėti svarstyti štai nuo ko. . .
— Taip. — Nuo ko?
— Ar tokia valstybė ir toks žmogus nebus pilni — Nuo to, kaip gyvena bet kuris iš turtingųjų
baimės? piliečių, turinčių daug vergų. J i e labai panašūs į ti­
— Būtinai bus. ronus tuo, kad valdo daugelį žmonių,— skirtumas tik
— Kurioje kitoje valstybėje rasi daugiau skaus­ tas, kad tironas valdo jų daugiau.
mo, vaitojimų, raudų ir sielvarto? — Taip, skirtumas tik tas.
— Niekur kitur nerasi. — Kaip tu žinai, jie gyvena ramūs ir nesibijo sa­
— Na, o ar kuris nors kitas žmogus patiria jų vo vergų.
daugiau negu tironiškas žmogus, šėlstantis nuo geis­ — O kodėl jie turėtų bijotis?
mų ir aistrų? — N ė r a ko jiems bijotis,— tariau,— bet ar tu su­
— Žinoma, pastarasis patiria jų daugiausia! pranti, kodėl?
— Visa tai matydamas, tu, manau, nusprendei, kad — Todėl, kad kiekvienam iš jų padėtų visa valstybė.
tokia valstybė yra nelaimingiausia iš visų? — Gerai sakai. Na, o jei kuris nors dievas tokį e
— Argi aš neteisingai nusprendžiau? — paklausė žmogų, turintį penkiasdešimt ar daugiau vergų, kartu
Glaukonas. su žmona, vaikais, vergais ir visa manta perkeltų kur
— Labai teisingai,— tariau.— O ką tu pasakysi apie nors į dykumą, kur nebūtų nė vieno laisvo žmogaus,
tironišką žmogų, pastebėjęs jame visas šias blogybes? galinčio j a m padėti, argi jis neimtų baimintis ir dėl
— Sakysiu, kad jis yra nelaimingiausias iš visų. savęs, ir dėl žmonos, ir dėl vaikų, kad vergai nepra­
— Dabar tu jau klysti. žudytų jų visų?
— Kodėl? — Man atrodo, jis visą laiką būtų pilnas baimės,—
— Mano nuomone, ne jis yra nelaimingiausias iš tarė Glaukonas.
visų. — Argi jis neimtų meilikauti kai kuriems vergams, 579

— O kas gi? dalytį visokius pažadus, neprašomas paleidinėti juos į

— Šitas galbūt tau atrodys dar nelaimingesnis. laisvę, žodžiu, ar nepradėtų pataikauti savo tarnams?
— Kuris? — Tai neišvengiama — kitaip jis žūtų.
— Tas,— tariau,— kuriam, iš prigimties turinčiam — O jeigu aplinkui dievas apgyvendintų daug kai­
tironiškų polinkių, nepasiseks visą amžių nugyventi mynų, bet tokių, kurie nepakenčia, jei kas nors kėsi­
kaip paprastam žmogui, kurį ištiks tokia nelaimė, taip nasi valdyti kitus, ir, kai jiems pakliūva toks žmogus,
susidės aplinkybės, kad jis taps tironu. baudžia jį žiauriausia bausme?
—• įš to, kas buvo pasakyta, sprendžiu, kad tu tei­ — Tada jo padėtis būtų dar blogesnė, nes iš visų b
sus,— tarė Glaukonas. pusių jis būtų saugomas priešų.
— Taip, bet, sprendžiant tokius klausimus, negali­ — Argi ne panašiame kalėjime yra uždarytas tiro­
ma remtis bendrais samprotavimais — reikia, kaip ir nas, kurio būdą aptarėme? J u k jis pilnas visokių bai­
anksčiau, viską nuodugniai išsiaiškinti. J u k čia kalba­ mių ir aistrų; turėdamas godžią sielą, tik jis vienas
ma apie tai, kas svarbiausia,— apie gerą ir blogą gy­ iš visų valstybės piliečių negali niekur išvykti, nega­
venimą. li nueiti pasižiūrėti to, kas žadina visų laisvų žmonių
— Tu teisus. smalsumą. Dažniausiai jis tūno užsidaręs savo namuo- c
se tarsi moteris ir pavydi kitiems piliečiams, kurie iš­ kuris antrą ir taip toliau iš visų penkių — karališko­
vyksta į svetimas šalis ir pamato ką nors gera. sios santvarkos žmogus, timokratinis, oligarchinis, de­
— Taip ir yra,— patvirtino Glaukonas. mokratinis ir tironiškasis.
VI. —; Dar daugiau nelaimių ištinka tą, kurio vidi­ — Šitai nuspręsti nesunku,— tarė Glaukonas.— Do­
nė santvarka yra bloga, tai yra tironiškos prigimties rybės ir ydos, laimės ir jos priešingybės prasme aš
žmogų — jį tu ką tik pavadinai nelaimingiausiu,— rikiuoju juos tokia pačia tvarka, kokia jie pasirodė
jeigu jis, užuot nugyvenęs visą gyvenimą kaip papras­ mums tarsi teatro chorai.
tas žmogus, kokio nors atsitiktinumo bus priverstas iš — Na, tai nusisamdykime šauklį! — tariau.— Arba
tikrųjų tapti tironu ir, nemokėdamas suvaldyti savęs aš pats paskelbsiu, kad Aristono sūnus nusprendė, jog
paties, pamėgins valdyti kitus. Tai tas pat, kaip jeigu doriausias ir teisingiausias žmogus yra laimingiausias — c
silpnos sveikatos žmogus, negalintis įveikti savo ligų, tai yra karališkiausias žmogus, valdantis pats save, o
užuot sėdėjęs namie, būtų priverstas visą gyvenimą blogiausias ir neteisingiausias žmogus yra nelaimin­
kovoti ir rungtis su stipriais ir tvirtais žmonėmis. giausias — toks yra tasai, kuris ir pats sau, ir valstybei,
— Tavo palyginimas labai taiklus, Sokratai, ir visiš­ kurią valdo, yra didžiausias tironas.
kai atitinka tiesą. — Gerai, paskelbk.
— Tad ar ne tiesa, mielas Glaukonai, kad tokia bū­ — O ar man nepridūrus dar, kad visai nesvarbu,
sena yra tikra nelaimė ir kad tirono gyvenimas yra dar ar visi žmonės ir dievai žino, kad jis toks, ar nežino.
sunkesnis už tą, kurį tu pripažinai pačiu sunkiausiu? — Pridurk ir šitai.
— Taip, tai akivaizdu. VII. — Gerai, — tariau. — Tai bus pirmasis įrody- d
— Taigi tikras tironas, nors kai kas su tuo ir ne­ mas, O štai antrasis, jei tik jis įtikinantis.
sutiks, iš tikrųjų yra vergas, žemiausias tarnas, patai­ — Koks tas įrodymas?
kaujantis nedoriausiems žmonėms; jis negali patenkin­ — Kaip valstybę sudaro trys luomai, taip ir kiek­
ti savo troškimų, jam labai trūksta daugelio dalykų — vieno žmogaus sieloje galima skirti tris pradus. įš čia
tai tikras skurdžius, jei kas sugeba aprėpti žvilgsniu išplaukia kitas įrodymas.
visą jo sielą. Jis visą gyvenimą visko baiminasi, dre­ — Koks?
ba ir kankinasi, jei yra panašus į valstybę, kurią val­ — Štai koks. Kadangi sieloje yra trys pradai, tai,
do. O jiedu juk panašūs, ar ne? man atrodo, juos atitinka trys malonumų rūšys — kiek­
— Ir netgi labai,— patvirtino Glaukonas. vieną pradą atskira rūšis; panašiai skirstomi ir troški­
— Be to, šiam žmogui priskirsime dar ir kitus bruo­ mai bei jų valdymas.
žus, kuriuos anksčiau minėjome,—• valdžia neišvengia­ — Ką tu turi galvoje? — paklausė Glaukonas.
mai padaro jį pavydų, neištikimą, neteisingą, nedrau­ — Mes sakėme, kad vieno iš tų pradų dėka žmo­
gišką, nedorą; ji palaiko ir puoselėja visokias ydas. gus pažįsta, kito — pasidaro aršus, o trečiajam dėl jo
Pamažu visa tai jame dar labiau stiprės; jis bus nelai­ įvairumo negalėjome surasti kokio nors vieno jam tin­
mingiausias žmogus ir padarys nelaimingus savo arti­ kamo pavadinimo, todėl pavadinome jį pagal tai, kas e
muosius. jam labiausiai būdinga, — geidžiančiuoju pradu, nes jis
— Nė vienas protingas žmogus tau neprieštaraus. pasireiškia stipriu maisto, gėrimo, meilės smagumų ir
— O dabar,— tariau,— panašiai kaip vyriausias tei­ kitų panašių dalykų troškimu; čia reikia priskirti ir
sėjas paskelbia nuosprendį, taip ir tu pasakyk, kuris, turto troškimą, nes tokiems troškimams patenkinti la­
tavo nuomone, užima pirmą vietą pagal laimingumą, bai reikalingi pinigai. *''
21 Platonas . *
 — Teisingai. — Na, o garbėtroška? — paklausiau. — Jis pinigų
— Net jei apie šio prado patenkinimą ir troškimus teikiamą malonumą laiko žemu, o žinių, kadangi moks­
pasakytume, kad jais siekiama naudos, mes geriausiai las neteikia garbės, — tik tuščiais niekais.
išreikštume vieną iš svarbiausių jo ypatybių, ir kiek­ — Jis taip mano.
vieną kartą mums būtų aišku, apie kurią sielos dalį
— O kuo, mūsų nuomone, filosofas laikys kitus ma­
kalbama, —• tad turbūt nesuklystume pavadinę šį pra­
lonumus, palyginti su malonumu pažinti tiesą tokią,
dą siekiančiu turtų ir naudos.
kokia ji yra, ir nuolat plėsti savo pažinimą? Argi jam
— Ir man taip atrodo, — tarė Glaukonas. neatrodys, kad visa kita yra labai toli nuo tikrojo ma­
b — Na, o apie aršumą turbūt pasakysime, kad jis lonumo? Be to, kiti malonumai jam visai nereikalin­
visada ir iš visų jėgų siekia valdyti, nugalėti ir įgyti
g i — nebent jų niekaip negalima išvengti; todėl jis
šlovę.
juos ir vadina būtinais.
— Be abejo.
— Todėl jį teisingai pavadintume trokštančiu per­ — įš tikrųjų taip yra.
galės ir garbės. VIII. — Kai ginčijamasi dėl šių trijų žmonių rūšių
— Labai teisingai. malonumų ir netgi paties gyvenimo būdo — ne ta pras­
— O dėl to prado, kurio dėka pažįstame, visiems me, kurio iš jų gyvenimas yra garbingesnis ar gėdin-
yra aišku, kad jis visada siekia tik pažinti tiesą tokią, gesnis, blogesnis ar geresnis, o tik dėl to, kuris malo­
kokia ji yra, o pinigai ir garbė jam mažiausiai rūpi. nesnis ir teikia mažiausiai sielvarto, — kaip mums su­
— Visai nerūpi. žinoti, kuris iš tų trijų žmonių yra teisiausias?
— Ar, pavadindami jį pažįstančiuoju ir filosofiniu, — Aš neįstengčiau nustatyti, — tarė Glaukonas.
mes pasielgtume teisingai? — Tada pagalvok, k u o turi remtis sprendimas, kad
— Žinoma. jis būtų teisingas? Argi ne patirtimi, protu ir įrodymu?
c — Vienų žmonių sielą valdo vienas pradas, kitų — O gal y r a koks geresnis matas?
kitas, kaip kur išeina. — Žinoma, ne.
— Taip jau yra. — Pasvarstyk, kuris iš šių trijų žmonių yra labiau­
— Todėl sakome, kad ir žmonių yra trys pagrindi- siai prityręs visuose mūsų minėtuose malonumuose!
\\ nės rūšys — filosofai, garbėtroškos ir gobšuoliai. Ar gobšuolis turi daugiau patirties apie pažinimo tei­
— Teisingai. kiamą malonumą, kai žmogus pažįsta pačią tiesą tokią,
kokia ji yra, ar filosofas — apie pasipelnymo teikiamus
— Ir malonumų y r a trys rūšys, atitinkančios tris
malonumus?
žmonių rūšis.
— Be abejo, filosofas bus labiau prityręs, nes jis
— Be abejo. jau iš mažens buvo priverstas paragauti ir kitų rūšių
— Jeigu kiekvieno iš tų trijų žmonių iš eilės pa­ malonumų, o gobšuoliui, net jei jis pagal savo įgimtus
klaustume, koks gyvenimas yra maloniausias, kiekvie- sugebėjimus ir galėtų pažinti esmę, nebūtina paragauti
d nas išgirtų savąjį. Trokštantis pralobti pasakytų, kad šio malonumo ir iš patirties įsitikinti jo saldumu; net
garbės arba mokslo teikiami malonumai y r a niekis, jei jis ir mėgintų, šitai j a m būtų nelengva.
palyginti su turtu, nebent ir iš jų būtų galima pasi­ — Taigi, — tariau, — abiejų rūšių malonumų paty­
pelnyti. rimu filosofas pranoksta gobšuolį.
322 — Teisybę sakai. — Gerokai pranoksta.
22 Platonas
 — Na, o garbėtroška? Ar filosofas bus mažiau pri­ Kitaip ir negali būti, — tarė Glaukonas. — J u k
tyręs garbės teikiamų malonumų atžvilgiu, negu gar­ l.iip savo gyvenimą vertina išmintingas žmogus, o jis
bėtroška — mąstymo teikiamų malonumų atžvilgiu? yru išmanantis teisėjas.
— J u k pagarba reiškiama kiekvienam, kuris gerai — O kokiam gyvenimui ir kokiems malonumams
atlieka tą darbą, kurio ėmėsi. Daugelis gerbia turtingą mūsų teisėjas paskirs antrąją vietą?
žmogų, narsuolį arba išminčių, todėl visi yra patyrę — Aišku, jog tai bus kario ir garbėtroškos gyve­
garbės teikiamų malonumų, O kokį malonumą teikia
nimas, nes jis yra artimesnis jam negu gobšuolio gy­
būties pažinimas, to niekas nėra paragavęs, išskyrus
filosofą. venimas.
— Vadinasi, dėl savo patyrimo jis iš tų trijų žmo­ — Paskutinėje vietoje, kaip matyti, lieka pralobti
siekiantis žmogus.
nių geriausiai gali spręsti.
— Be abejo.
— Be abejo.
IX. — Taigi iš esmės v y k o tarsi dvejos varžybos, b
— Ir tik jo vieno patyrimas derinamas su protu.
ir abu kartus teisingas žmogus nugalėjo neteisingąjį.
— Žinoma.
Dabar bus trečios varžybos, olimpinės, Dzeuso Olim­
— Tas įrankis, kuriuo naudojamės spręsdami, taip
piečio garbei. Įsidėmėk: išskyrus išmintingą žmogų,
pat priklauso ne gobšuoliui ir ne garbėtroškai, bet fi­
losofui. visų kitų žmonių malonumai nėra nei visiškai tikri,
— Koks įrankis? nei visiškai gryni — tai tik tarsi malonumų apmatai,
— J u k sakėme, kad spręsti reikia, remiantis įrody­ jų šešėliai, kaip girdėjau sakant vieną išminčių. Šitai
mais, ar ne? jau būtų visiškas pralaimėjimas.
— Taip. — Taip, bet paaiškink, ka tu turi galvoje?
— O įrodymas ir yra filosofo įrankis. — Paaiškinsiu, — tariau, — jei man padėsi atšaki- c
— Be abejo. nedarnas.
— Jeigu būtų sprendžiama, remiantis turtu ir gob­ — Na, tai klausk.
šumu, tada gobšuolio gyrimas ar peikimas būtų teisin­ — Sakyk, ar kentėjimas nėra priešingas malonu­
giausias sprendimas.
mui?
— Žinoma.
— Žinoma, priešingas.
— O jei būtų sprendžiama, remiantis garbe, perga­
le ir narsumu, tai teisingi būtų garbėtroškos ir perga­ — Ar nėra tokios būsenos, kai nejauti nei skaus­
lių siekiančio žmogaus sprendimai. mo, nei džiaugsmo?
— Aišku. — Yra.
— Bet kadangi sprendžiama, remiantis patirtimi, — Būdama viduryje tarp dviejų kraštutinumų, ji
protu ir įrodymais. . . atspindi savotišką sielos ramybę. Ar ne taip?
— Tai tiesa turi būti tai, ką sako filosofas — žmo­ — Taip, — atsakė Glaukonas.
gus, mėgstantis įrodymus. — Ar prisimeni, ką sako ligoniai negaluodami?
— O ką?
— Taigi iš trijų malonumų rūšių didžiausias malo­ ,— Kad nieko nėra malonesnio už sveikatą, bet kol
numas yra tas, kuris būdingas pažįstančioj ai sielos da­
buvo sveiki, jie nepastebėjo, kad tai yra maloniausias d
liai; žmogus, kuriame ši sielos dalis viešpatauja, gyve­
na maloniausią gyvenimą. dalykas.
— Prisimenu. 325
 — O ar nesi girdėjęs, kaip tie, kurie kenčia dide­ jog malonumas yra kančios nebuvimas, o k a n č i a — ma­
lius skausmus, sako, jog užvis maloniausia, kai praei­ lonumo nebuvimas.
na skausmas? — Kokie tie malonumai?
— Esu. — J ų daug ir, be to, labai įvairių; bet tu, jeigu
— Be abejo, esi pastebėjęs, kad ir daugeliu kitų nori tai suprasti, ypač atkreipk dėmesį į kvapų teikia­
panašių atvejų, kai žmonės kenčia, jie svajoja ne apie mus malonumus: jie atsiranda staiga ir būna nepapras­
džiaugsmus kaip apie didžiausią malonumą, bet apie tai stiprūs; prieš juos nebūna jokios kančios, o kai jie
ramybę, kai praeina skausmai. praeina, dėl jų nelieka jokio skausmo.
— Tokiais atvejais ramybė tampa labiausiai gei­ — Tikra teisybė, — pritarė Glaukonas.
džiamu ir maloniausiu dalyku. — Todėl mes nepatikėsime, kad grynas malonumas
— O kai žmogus netenka kokio nors džiaugsmo, yra išsivadavimas nuo kančios, o kančia — išsivadavi­
tada ramybė teikia sielvartą. mas nuo malonumo.
— Turbūt taip. — Nepatikėsime.
— Taigi ramybė, kurią sakėme esant viduryje tarp — Bet vadinamieji malonumai, kuriuos siela patiria
dviejų kraštutinumų, būna ir viena, ir kita —: ir kan­ per kūną — tokių bene daugiausia, ir jie ypač stip­
čia, ir malonumas. rūs, — priklauso kaip tik tai rūšiai, kitaip sakant, jie
— Taip išeitų. kyla kaip išsivadavimas n u o kančios.
— Argi gali tas pats dalykas būti ir viena, ir kita, — J i e tokie ir yra.
o kartu nebūti nei viena, nei kita? — Tą patį galima pasakyti ir apie išankstinį
— Man atrodo, negali. džiaugsmą ar kentėjimą, kuriuos sukelia būsimųjų
— Ir sieloje atsirandantis malonumas, ir kančia yra malonumų ir kančių nuojauta.
tam tikri judesiai. — Tą patį.
— Taip. X. — Ar žinai, kas tai yra ir į ką tai labai panašu?
— O kai nėra nei malonumo, nei kančios, tada bū­ — Į ką? — paklausė Glaukonas.
na ramybė, kuri yra tarpinė tarp šių abiejų būsenų. — A r sutinki, kad gamtoje yra tai, ką mes vadina­
— Taip, tarpinė. me viršumi, apačia ir viduriu?
— Tad argi būtų teisinga sakyti, kad kančios ne­ — Sutinku.
buvimas yra malonumas, o malonumo nebuvimas — — J e i ką nors perkelia iš apačios į vidurį, tai ar
kančia?
jam neatrodo, kad jis kyla aukštyn? Sustojęs viduryje
— Jokiu būdu. ir žvelgdamas į ten, iš kur jis čia pateko, jis manys,
— Taigi, — tariau, — ramybė iš tikrųjų nėra nei kad y r a viršuje, o ne kur nors kitur, nes dar nėra ma­
malonumas, nei kančia; ji tik atrodo esanti malonu­ tęs tikrojo viršaus, ar ne?
mas, palyginti su kančia, ar kančia, palyginti su malo­ — Prisiekiu Dzeusu, jis negali kitaip manyti.
numu; bet su tikru malonumu šitai neturi nieko bend­ — O jeigu jis kristų atgal, tai manytų, kad leidžia­
ra: tai tik nesveikos vaizduotės žaismas, apgaulė. si žemyn, ir teisingai manytų.
— Tai rodo mūsų samprotavimas, — tarė Glauko- — 2inoma.
nas. — Jis taip manytų todėl, kad neturi patyrimo apie
— Dabar, — pasakiau, — paanalizuok tuos malonu­ tai, kas iš tikrųjų yra viršus, vidurys ir apačia.
mus, kurie atsiranda ne po kančios, kad nemanytum, — Aišku.
 — Argi reikia stebėtis, jei žmonės, nežinantys tie­ O su tiesa ar ji labiau susijusi?
sos, susidaro klaidingą nuomonę apie daugelį dalykų, - Irgi ne.
taip pat ir apie malonumą, kančią ir tarpinę būseną? — O jei ji mažiau susijusi su tiesa, tai mažiau ir
Kai juos nubloškia į kančią, jie sprendžia teisingai ir su būtimi?
iš tikrųjų kenčia, bet kai jie iš kančios pereina į tarpi- — Mažiau.
585 nę būseną, tada jie būna įsitikinę, jog pasiekė malo­ — Vadinasi, kūnui palaikyti reikalingų dalykų rū- d
numo pilnatvę ir džiaugsmą; panašiai kaip žmonės, ne­ šis mažiau susijusi su tiesa ir būtimi negu sielai palai­
žinantys baltos spalvos, pilką spalvą lygina su juoda, kyti reikalingų dalykų rūšis?
taip ir jie apsigauna, lygindami kančią su jos nebuvi­ — 2ymiai mažiau.
m u , ir nežinodami, kas tai yra malonumas. — Ar tau neatrodo, k a d lygiai taip pat ir kūnas
— Prisiekiu Dzeusu, aš labiau stebėčiausi, jeigu mažiau susijęs su būtimi negu siela?
būtų kitaip, — pasakė Glaukonas. — Aš manau, kad taip ir yra.
b — Pagalvok štai apie ką: ar alkis, troškulys ir pa­ — Vadinasi, tai, ką pripildo tikresni dalykai ir- kas
našūs dalykai nėra kažkokios tuštumos kūne jutimas? pats yra tikresnis, pripildoma labiau, negu tai, ką pri­
— Be abejo. pildo mažiau tikri dalykai ir kas pats yra mažiau tik­
— O nežinojimas ir nesupratimas — ar tai ne tuš­ ras.
tumos būsena sieloje? — Suprantama.
— įš tikrųjų. — Jeigu yra malonu, kai esi pripildomas to, kas
— Tą tuštumą žmogus užpildytų pavalgęs arba įgi­ tinka pagal savo prigimtį, vadinasi, tikras pripildymas
jęs proto.
to, kas labiau tikra, skatina tikriau ir patikimiau
— Žinoma. džiaugtis tikruoju malonumu, tuo tarpu pripildymas to, e
— O kas iš tikrųjų užpildo — ar tai, kas labiau kas mažiau tikra, pripildo ne taip tikrai ir stipriai ir
tikra, ar tai, kas mažiau? teikia mažiau patikimą ir tikrą malonumą.
— Aišku, tai, kas labiau tikra. — Tai neišvengiama, — tarė Glaukonas.
— O kuri daiktų rūšis, tavo nuomone, labiau susi­ — Tad žmonės, kurie nepažįsta išminties ir dory- 586
jusi (|i,eTe%G)) su grynąja būtimi? Ar ta, kurią sudaro bės, kurie amžinai puotauja ar pasineria į kitas pana­
duona, gėrimai, mėsa ir visokiausi valgiai, ar tikrosios šias pramogas, suprantama, nusileidžia į apačią, o pas­
c nuomonės, žinojimo, proto ir apskritai visokių dorybių kui vėl pasikelia iki vidurinės srities ir taip klajoja
rūšis? Štai kaip spręsk apie tai: ar tau neatrodo, kad visą gyvenimą. Jie negali peržengti šių ribų: juk jie
tai, kas susiję su amžinai tapačia, tikra ir nemirtinga niekada nėra pakėlę akių į tikrąsias aukštybes ir mė­
būtimi, kas pats yra tapatus ir atsiranda tapačiame, yra ginę į jas įkopti, niekada nėra tikrai prisipildę to, kas
tikresnis, negu tai, kas susiję su amžinai kintančia, tikra, nėra ragavę tikro ir gryno malonumo; tarsi gy­
mirtinga būtimi, pats yra toks pat ir atsiranda tokiame vuliai jie, nunarinę galvas, visą laiką žiūri į žemę ir
pačiame? j stalus, ganosi, gausiai prisikimšdami pašaro ir kerg-
— Tai, kas amžinai tapatu, yra kur kas tikriau, — damiesi, ir iš godumo trypia vieni kitus, badosi gele­
atsakė Glaukonas. žiniais ragais, negyvai užspardo vieni kitus kanopo- b
— O ar amžinai kintanti esmė labiau susijusi su mis, negalėdami pasotinti savo aistrų, — mat jie nepri-
būtimi negu su pažinimu? pildo nieko tikro nei savo tikrojo prado, nei savo
32a — Jokiu būdu ne. pilvo. 329
 — Tu, Sokratai, puikiai, tarsi koks pranašas, pieši - Tuo labiau.
daugumos žmonių gyvenimą, — pasakė Glaukonas. — O labiausiai nuo proto nutolsta tai, kas nukryps­
— Argi prie tų malonumų neišvengiamai neįsimai­ ta nuo įstatymo ir tvarkos?
šo ir kančių? J u k jie tėra tikrojo malonumo šešėliai, re­ — Aišku, kad taip.
gimybė, ir šiokią tokią spalvą įgyja tik tada, kai gre­ — J a u išsiaiškinome, kad labiausiai nuo proto yra b
tinami su kančia,— tada jie taip sustiprina vieni kitus, nutolę meilės ir tironiški troškimai.
kad kursto neprotingų žmonių šėlstančias aistras ir
— Labiausiai.
c tampa nesantaikos priežastimi: pasak Stesichoro, prie
Trojos vyrai kovėsi tik dėl Elenos šešėlio, nežinodami — O mažiausiai nutolę karališki ir saikingi troški­
tiesos 3. mai.
— Taip, šitai būtinai turi būti kažkas panašaus. — Taip.
XI. — Na, o aistringasis sielos pradas ar nesukelia — Taigi tironas bus labiausiai nutolęs nuo tikrųjų
panašių dalykų? Žmogus daro. tą patį iš pavydo, nes savo malonumų, o karalius — mažiausiai.
trokšta garbės, arba griebiasi smurto, norėdamas žūt- — Be abejo.
d būt laimėti, arba dėl savo sunkaus būdo atsiduoda pyk­ — Vadinasi, tironas gyvens be jokių malonumų, o
čiui, kai beprasmiškai ir neprotingai siekia tik vieno: karalius turės jų apsčiai.
prisisotinti garbės, pergalės ir įniršio. — Taip.
— Ir šiuo atveju visa tai neišvengiama. — Ar žinai, kiek kartų tirono gyvenime mažiau
— Tai kaip — ar išdrįsime pasakyti, kad ir naudos malonumų negu karaliaus?
bei garbės troškimai, jeigu jie paklūsta pažinimui ir — Jei pasakysi, žinosiu, — tarė Glaukonas.
protui ir kartu su jais siekia malonumų, kuriems va­ — Kaip atrodo, yra trys malonumų rūšys: viena
dovauja protingasis pradas, vis dėlto yra patenkinami iš jų tikra, dvi — netikros. Tironas, bėgdamas nuo įsta- c
tikrųjų malonumų, nes tikrieji malonumai, kiek juos tymų ir proto, peržengia netikrų malonumų srities ri­
e įmanoma pasiekti, prieinami tiesos siekiantiems žmo­ bas ir gyvena ten su visa kažkokių vergiškų malonumų
nėms? Tai būtų derami malonumai, nes tai, kas kam svita. Kiek kartų sumažėjo jo malonumai, sunku pa­
nors yra geriausia, tai jam labiausiai ir dera. sakyti, nebent štai kokiu būdu. . .
— Taip, labiausiai dera,— pritarė Glaukonas. — Kokiu? — paklausė Glaukonas.
— Vadinasi, jei visa siela paklūsta filosofiniam — Po oligarcho tironas yra trečioje vietoje, o tarp
pradui ir jos nedrasko prieštaravimai, tai kiekviena jų yra demokratinis žmogus.
sielos dalis gali daryti, kas jai priklauso, elgdamasi — Taip.
teisingai, ir patirti iš to savo ypatingus malonumus, — Ir, pradedant nuo oligarcho, tironas turi trečios
587 geriausius ir, kiek tai įmanoma, tikriausius. eilės tikrojo malonumo atvaizdą — jei mūsų ankstesni
— Be abejo. Išvedžiojimai teisingi.
— O kai sielą užvaldo kuris nors kitas pradas, jis — Teisingai.
negali surasti jam būdingo malonumo ir kitas sielos — O ir pats oligarchinis žmogus yra trečioje vie- <į
dalis priverčia siekti svetimų ir netikrų malonumų. toje po karališkojo žmogaus, jeigu karališkąjį žmogų
:— Tai tiesa. sutapatinsime su aristokratiniu.
— Kuo labiau nutolstama nuo filosofijos ir proto, — Taip, trečioje vietoje.
330 tuo labiau šitaip atsitinka. — Taigi, — tariau, — tirono patiriamas malonumas
y r a triskart po tris kartus mažesnis už tikrąjį. 33!
 — Taip atrodo. — Tokį, kokios buvo, pasak mitų, senovės pabaisos
— Vadinasi, tas šešėlis būtų kvadratinė plokštu­ Chimera, Skila, K e r b e r a s 6 ir daugelis kitų baidyklių,
ma, išreiškianti tirono patiriamo malonumo dydį. apie kurias pasakojama, kad jos buvusios suaugusios
— Teisingai. iš kelių pavidalų.
— Tą skaičių pakėlę kvadratu, o paskui kubu, pa­ — Taip pasakojama.
matytume, koks atstumas skiria tironą nuo karaliaus. — Taigi sukurk atvaizdą žvėries su daugeliu gal­
— Kas moka skaičiuoti, tam bus aišku. vų; tos galvos — naminių ir laukinių žvėrių — išsidės­
e — Ir priešingai, jei kas norės sužinoti, kiek kara­ tę ratu; pabaisa gali jas keisti ir išauginti iš savęs
lius yra nutolęs nuo tirono patiriamo malonumo tik­ pačios.
rumo prasme, tai, sudauginęs iki galo, pamatys, kad — Čia reikia gero lipdytojo, bet, kadangi mintimis
jis gyvena 729 kartus laimingiau negu tironas ir kad yra lengviau lipdyti negu iš vaško, tarkime, kad toks
tironas gyvena tiek pat kartų nelaimingiau. žvėris jau sukurtas!
588 — Kokį stulbinantį skaičių tu mums pateikei! Štai — Sukurk dar liūto ir žmogaus atvaizdus. Pirmasis
koks didžiulis skirtumas tarp tų dviejų žmonių — tei­ tegul būna daug didesnis, o antrasis — daug mažesnis
singo ir neteisingo — malonumo ir kančios atžvilgiu. už pirmąjį.
— Sis skaičius tikslus ir atitinka jų gyvenimus, nes — Šitai lengviau; jie jau sukurti!
juos atitinka dienos, naktys, mėnesiai ir m e t a i 4 . — Visus tris pavidalus sujunk taip, kad jie suaugtų
— Tikrai atitinka, — tarė Glaukonas. i vieną kūną.
—- Jeigu geras ir teisingas žmogus tiek pranoksta — J a u sujungiau.
blogą ir neteisingą žmogų malonumo prasme, tai kiek — Dabar suteik toms pabaisoms vieną pavidalą —
kartų jis pranoks jį gyvenimo padorumu, gražumu ir žmogaus, — kad tas, kuris negalės pažvelgti į vidų ir
dorybėmis!
matys tik išorinį apvalkalą, manytų, jog prieš jį yra
— Prisiekiu Dzeusu, neišmatuojamai pranoks! viena būtybė — žmogus.
b XII. — Gerai, — tariau. — Kadangi jau pradėjome — Padariau ir šitai.
kalbėti apie tai, grįžkime atgal prie to, ką sakėme — Dabar tam, kuris teigia, jog tokiam žmogui nau­
anksčiau ir dėl ko pradėjome svarstyti šį klausimą. dinga būti neteisingam, o būti teisingam — nenaudin­
Sakėme, kad visiškai neteisingam žmogui, jei tik j iš­ ga, pasakykime, kad jis tvirtina ne ką kita, bet tai,
yra laikomas teisingu, neteisingumas yra naudingas. jog yra naudinga penėti ir stiprinti daugiagalvį žvėrį
— Sakėme. ir liūtą ir visa, kas su juo susiję, o žmogų marinti ba­
— Dabar,—tariau, — kai jau žinome, ką reiškia du ir silpninti, kad anie galėtų tempti jį kur panorėję,
elgtis teisingai ir neteisingai ir kokių padarinių turi o jis, užuot pratinęs tuos žvėris draugiškai sugyventi,
teisingo ir neteisingo žmogaus veiksmai, aptarkime šį būtų priverstas leisti jiems kandžiotis, pjautis ir ėsti
teiginį. vienas kitą.
— Kaip tik šitai tvirtintų tas, kuris giria neteisin­
— Kaip mes šitai padarysime? — paklausė Glauko­
nas. gumą, — pasakė Glaukonas.
— O tas, kuris teigia, jog naudinga būti teisingam,
— Mes sukursime mintyse sielos atvaizdą, kad tas, tvirtina, kad reikia taip elgtis ir taip kalbėti, jog žmo­
kuris šitai tvirtino, suprastų, ką jis iš tiesų kalbėjo 5 . gaus viduje esantis žmogus būtų kuo stipresnis ir su­
332 — Kokį atvaizdą? — paklausė Glaukonas. gebėtų valdyti tą sudėtinį žmogų: jis rūpintųsi daugia-
 galve pabaisa kaip žemdirbys, kuris augina ir puoselė­ XIII. — Kaip tau atrodo, ar ne dėl to nuo seno
ja geros veislės augalus, o laukinėms žolėms trukdo peikiamas nesusivaldymas, kad jo apimtas žmogus per
augti, liūtą padarytų savo sąjungininku ir kartu su juo daug atleidžia vadžias tai baisiai daugialypei baidyk­
rūpintųsi visais ir pratintų juos draugiškai sugyventi lei?
tarpusavyje ir su juo pačiu. — Žinoma, dėl to.
— Tikrai kaip tik šitai tvirtina tas, kuris giria tei­ — O pasitenkinimas savimi ir niurgzlumas ar ne I*
singumą.
dėl to yra peikiami, kad tada labai išauga ir per daug
— Kad ir kaip pakreipsi, vis tiek išeina, kad tiesą
kalba tas, kuris giria teisingumą, o tas, kuris giria ne- išsiplečia ta žmogaus dalis, kuri panaši į liūtą arba gy­
c teisingumą, klysta. Ar pažvelgsi į tai gero vardo, ar vatę?
malonumo, ar naudingumo požiūriu, visada bus teisus — Kaip tik dėl to.
tas, kuris pritaria teisingumui, o tas, kuris jį peikia, — O prabanga ir išlepimas ar ne dėl to smerkiami,
ničnieko neišmano, jam kad tik peikti. kad jie žmogų padaro išglebusį ir bailų?
— Man rodos, tas žmogus tikrai nieko neišmano,— — Be abejo.
tarė Glaukonas. — Žemas pataikūniškumas atsiranda dėl to, kad
— Pamėginkime švelniai nurodyti jam jo klaidą, aistringasis sielos pradas pajungiamas tam nerimstan­
nes jis klysta ne savo noru, ir paklauskime jo: „Lai­ čiam žvėriui, kuris dėl nepasotinamo turtų troškimo jį
mingasis žmogau! Ar ne tokiu pačiu būdu mes skiria- nuolat žemina, iš liūto virsdamas beždžione.
d me tai, kas gražu, nuo to, kas gėdinga? Kai gyvuliškoji — Žinoma, dėl to, — tarė Glaukonas, c
prigimties dalis pajungiama žmogiškajai — tikriau sa­ — O kodėl su panieka žiūrima į amatus ir rankų
kant, dieviškajai, — tai yra gražu, o kai švelnioji pri­ darbą? Ar ne dėl to, kad, kai geriausioji žmogaus dalis
gimties dalis pavergiama laukinės, tai gėdinga ir bjau­ būna tokia silpna, jog jis neįstengia valdyti jo viduje
ru". Kaip tu manai, ar jis sutiks? esančių pacįarų, jis gali tik pataikauti jiems ir nieko
— Jei manęs paklausys, sutiks, — atsakė Glauko­ kita negali išmokti, kaip tik šliaužioti prieš juos?
nas. — Atrodo, kad taip.
— Jei su tuo sutinkama, — tariau, — tai ar kam — Kad ir šitokį žmogų valdytų pradas, panašus į
nors būtų naudinga neteisingu būdu įsigyti pinigų? Juk tą, kuris valdo geriausius žmones, mes teigiame, jog d
tokiu atveju atsitiktų štai kas: imdamas pinigus, jis jis turi būti vergas geriausiojo žmogaus, kuriame, vieš­
kartu geriausiąją savo dalį pajungtų blogiausiajai. Ar­ patauja dieviškasis pradas. Vergija jam nė kiek ne-
ba jeigu už pinigus žmogus parduotų į vergiją lauki- \ būtų žalinga, kaip manė apie visus pavaldžiuosius Tra-
e niams ir žiauriems žmonėms savo sūnų ar dukterį, ar simachas, — priešingai, mes manome, kad visiems žmo­
jam būtų naudinga taip daryti net ir už labai didelius nėms yra geriau būti valdomiems dieviško ir išmintingo
pinigus? O jeigu jis dieviškiausiąją savo dalį be jokio prado, arba glūdinčio jų pačių viduje — tai būtų
gailesčio pajungia bedieviškiausiai ir nedoriausiai, ar­ geriausia, — arba, jeigu viduje jo nėra, tegul jis vei­
gi jis nėra nelaimingas ir argi gautasis atpildas neuž- kia iš išorės, kad mes visi, kiek tai įmanoma, būtume
590
trauks jam dar žiauresnės pražūties negu Erifilei7, ku­ panašūs ir draugai ir visus mus valdytų tas pats pra­
ri įsigijo vėrinį už vyro gyvybę? das.
— Jis užsitrauks daug žiauresnę pražūtį, atsakysiu — Visai teisingai, — tarė Glaukonas.
334 tau už jį, — tarė Glaukonas. — To paties tikslo siekia ir įstatymas, kuris yra (>
visų valstybės piliečių sąjungininkas. Dėl to paties mes 33
 valdome ir vaikus, neduodami jiems laisvės tol, kol siims tuo ir ims be galo didinti savo turtą, ir galo ne­
jų tarsi valstybės neišmokysime tvarkytis ir kol, pa­ bus nelaimei?
dedami savo pačių geriausiojo prado, neišugdysime jų — Nemanau, kad jis taip darytų, — atsakė Glau­
591 geriausiojo prado ir nepadarysime jo jų sargu ir val­ konas.
dovu,— tik tada paleidžiame juos į laisvę.
— Jis rūpinsis savo vidine santvarka ir žiūrės, kad
— Tai akivaizdu.
turto perteklius arba jo stoka jos nepažeistų: taip jis
— Taigi, Glaukonai, kuo remdamiesi mes galėtume
tvarkys savo turtą, savo pajamas ir išlaidas.
sakyti, kad yra naudinga neteisingai elgtis, nesivaldyti
— Be abejo.
ir daryti niekšybes? J u k nuo to žmogus pasidarys tik
— Panašiai jis žiūrės ir į garbingas vietas: jis ne­
nedoresnis, nors ir įsigytų daugiau turtų ir taptų ga­
lingesnis. atmes ir netgi mielai paragaus tų, kurios, jo nuomone,
daro jį geresnį, o tų, kurios galėtų sudrumsti jo sielos
— Nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume remtis,— darną, vengs ir asmeniniame, ir viešajame gyvenime.
atsakė Glaukonas.
— Tada jis atsisakys politinės veiklos, jeigu rūpin­
— O kokia nauda neteisingam žmogui, jeigu jo sis tokiais dalykais, — pasakė Glaukonas.
b poelgiai neiškils aikštėn ir jis išvengs bausmės? J u k — Neatsisakys, po šimts, bet tik savo valstybėje,
tas, kuriam pasisekė pasislėpti, dėl to tampa dar ne­ o savo tėvynėje galbūt ir atsisakys — nebent dieviš­
doresnis! Susekto ir nubausto nusikaltėlio žvėriškasis kas likimas taip lemtų.
pradas nuraminamas ir sutramdomas, o švelnūs polin­
— Suprantu — tu kalbi apie valstybę, kurios sant­
kiai išlaisvinami, ir visa jo siela, dabar jau nukreipta
varką ką tik aptarėme; ji gyvuoja tik mūsų kalbose,
į gerąją pusę, prisipildo nuosaikumo, teisingumo ir iš­
nes niekur pasaulyje, mano nuomone, jos nėra.
mintingumo ir tampa tiek vertingesnė už kūną — nors
— Bet, — tariau, — galbūt danguje yra jos pavyz­
ir ugdantį savo jėgą, grožį ir sveikatą, — kiek apskri­
dys. Kas nors, žiūrėdamas į jį, susimąstys, kaip sutvar­
tai siela yra vertingesnė už kūną.
kyti savo valstybę. Nesvarbu, ar tokia valstybė kur
— Be jokios abejonės. nors yra, ar ji bus. Tik šitokios valstybės reikalais užsi­
c — Protingas žmogus gyvens, visomis jėgomis siek­ imtų šis žmogus — jokios kitos.
damas šio tikslo, ar ne? Pirmiausia jis vertins tuos — Taip ir turi būti.
mokslus, kurie jo sielą daro tokią, o į kitus nekreips
dėmesio.
— Aišku.
— Be to, savo kūno būklės ir jo maitinimo jis ne­
pajungs gyvuliškam ir beprasmiui malonumui, visą sa­
vo gyvenimą kreipdamas ta linkme. Jis net nelabai
d žiūrės sveikatos, nesieks būtinai tapti stiprus, sveikas
ir gražus, jeigu tai neskatins nuosaikumo, bet visuo­
met rūpinsis kūno harmonija sielos darnumo labui.
— Būtinai, jeigu jis nori tapti tikrai išprususiu
žmogumi.
— Ir turto atžvilgiu jis sieks tvarkos ir darnumo.
336 Dauguma žmonių garbina turtingumą, bet argi jis per-
 — Kas čia nuostabaus, — tariau. — J u k dažnai bū­
na, kad apyakliai žmonės pastebi ką nors pirmiau ne- 5<)0
gu akylieji.
— Būna, — tarė Glaukonas. — Bet tavo akivaizdoje
aš jokiu būdu neišdrįsčiau kalbėti, net jeigu man tai
ir paaiškėtų. Tu pats aiškink.
— Nori, pradėkime aiškintis nuo čia, savo įprastu
būdu? Kiekvienai daugybei daiktų, vadinamų tuo
DEŠIMTOJI KNYGA pačiu pavadinimu, mes paprastai priskiriame tik vieną
tam tikrą rūšį. Ar supranti?
— Suprantu.
595
I. — Aš ir iš kita ko sprendžiu, kad mes teisin­ — Taigi ir dabar imkime kokią nors daugybę daik­
giausiai sutvarkėme savo valstybę; aš tai sakau, ypač tų — štai, pavyzdžiui, lovų ir stalų yra daugybė. b
turėdamas galvoje poeziją. — Žinoma.
— Ką gi tu apie tai manai? — paklausė Glaukonas. — Bet šių daiktų idėjos yra tik dvi: viena — lovos,
— Jos jokiu būdu negalima įsileisti į mūsų vals­ kita — stalo.
tybę, nes ji yra pamėgdžiojimas. Man atrodo, kad da- — Taip.
" bar, kai mes aptarėme skyrium kiekvieną sielos rūšį, — Mes paprastai sakome, kad meistras daro vieną
šitai pasidarė dar aiškiau. ar kitą daiktą, nusižiūrėdamas į jo idėją,— vienas daro
— Kaip tu tai supranti? lovas, kitas stalus, kurie mums reikalingi, ir taip to­
— Jums aš kalbėsiu visai atvirai — jūs juk neįskų- liau. Bet pačios idėjos nė vienas meistras negalėtų pa- c
site manęs nei tragedijų kūrėjams, nei kitiems pamėg­ gaminti. A r ne?
džiotojams: mano nuomone, visa tai yra tiesiog pikt­ — Jokiu būdu.
žaizdė klausytojų protui, jeigu jie neturi vaistų — ne­ — Bet kaip tu pavadinsi tokį meistrą. . .
gali sužinoti, kas tai yra. — Kokį?
— Paaiškink, ką tu nori tuo pasakyti. — Tą, kuris sukuria visa, ką gamina skyrium kiek­
— Teks paaiškinti, — tariau, — nors dar iš vaikys­ vienas amatininkas.
tės laikų išlikęs tam tikras palankumas ir pagarba Ho-
c — Tai turi būti nepaprastas meistras!
merui trukdo man kalbėti. Atrodo, kad jis buvo visų
tų šauniųjų tragedijų kūrėjų pirmasis mokytojas ir va­ — Palauk, tu dar labiau nustebsi: šitas meistras ne
das 1. Bet tiesą reikia gerbti labiau negu žmogų. Todėl tik sugeba pagaminti įvairius daiktus, jis sukuria visa,
ir reikia pasakyti tai, apie ką aš ketinu kalbėti. kas auga iš žemės, visas gyvas būtybes, taip pat ir patį
— Be abejo, — tarė Glaukonas. save, be to, dar ir žemę, dangų, dievus ir "visa tai, kas
— Tad klausyk, tikriau sakant, atsakinėk. yra danguje ir kas yra Hade, po žeme.
— Klausk. — Tu kalbi apie nuostabų kūrėją, — tarė Glauko- d
— Ar gali apibūdinti man, kas apskritai yra pa­ nas.
mėgdžiojimas? Mat ir aš pats nelabai susigaudau, kas — Ar netiki? — paklausiau. — Pasakyk man, ar tu
tai yra. manai, kad tokio meistro iš viso negali būti, ar kad
338 — Tai kur jau čia man susigaudyti! galima tapti viso to kūrėju, bet tik vienu tam tikru 339
23 Platonas
 būdu? Argi nematai, kad ir tu pats tam tikru būdu bū­ — Trečią — dailininkas, ar ne?
tum galėjęs visa tai sukurti? — Tegul bus taip.
— Bet koks gi tas būdas? — Taigi dailininkas, dailidė, dievas — štai trys tri­
— Tai visai nesunku, — tariau, — ir padaroma daž­ jų lovos rūšių kūrėjai.
nai ir greitai. Jei nori padaryti, tai kuo greičiau, paimk — Taip, jų yra trys.
veidrodį ir sukinėk į visas puses: bematant sukursi ir — Dievas padarė tik vieną vienintelę lovą — arba c
e saulę, ir visa tai, kas yra danguje, ir žemę, ir patį sa­ dėl to, kad nenorėjo, arba dėl to, kad būtinybė vertė,
ve, ir visas kitas gyvas būtybes, ir daiktus, ir augalus, jog gamtoje būtų tik viena lova, — ji ir yra lova pati
ir visa kita, apie ką tik ką kalbėjome. savaime; dviejų ar daugiau panašių lovų dievas nepa­
— Taip, bet tai bus tik regimybė, o ne tikri daiktai. darė, ir gamtoje jų nebus.
— Puiku. Tu pataikei pasakyti. Prie tokių meistrų, — Kodėl? — paklausė Glaukonas.
man atrodo, reikia priskirti ir dailininką. Ar ne? — Mat, — pasakiau, — jeigu jis padarytų dvi lo­
— Be abejo. vas, vis tiek pasirodytų, kad tai viena — ta, kurios pa­
— Bet, manau, tu sakysi, kad jis ne iš tikrųjų ga­ vidalą turėtų jos abi: tai būtų ta vienintelė lova, lova
mina tai, ką gamina, nors tam tikra prasme ir dailinin­ pati savaime, o ne dvi lovos.
kas gamina lovą. Ar ne? — Teisingai.
— Taip, jis gamina, bet tik jos regimybę. — Tai žinodamas ir norėdamas būti tikruoju tikrai d
597 II. — Na, o dailidė? Argi nesakei, kad jis gamina esančios lovos kūrėju, o ne kažkokiu kažkokių lovų
ne idėją, kuri, pagal mus, ir yra pati lova, o paskirą meistru, dievas ir sukūrė tik vieną lovą — vienintelę
lovą? pagal savo prigimtį.
— Sakiau. — Atrodo, kad taip.
— Jei jis daro ne tai, kas yra, jis padaro ne tikrai — Jei nori, pavadinkime jį šio daikto kūrėju
esantį daiktą, o tik panašų į jį. Taigi, jei kas sakytų, arba kaip nors panašiai.
kad dailidės ar kurio kito amatininko dirbinys yra tik­ — Jis vertas šio vardo, — tarė Glaukonas, — nes
rai esantis, vargu ar sakytų tiesą. sukūrė ir šį daiktą, ir visa kita gamtoje.
— Bent jau ne tokios nuomonės yra tie, kurie lei­ — O kaip pavadinsime dailidę? Ar ne lovų meist­
džiasi į tokių klausimų svarstymą, — tarė Glaukonas. ru?
— Vadinasi, mūsų nestebins, jeigu jo dirbinys bus — Taip.
b tik kažkoks miglotas tikrovės atvaizdas.
— Nestebins. — O dailininką — irgi meistru ir gamintoju?
— Jei nori, — tariau, — remdamiesi šiais dirbiniais, — Jokiu būdu.
pažiūrėkime, koks bus tas pamėgdžiotojas. — Tai kas jis yra šiuo atžvilgiu?
— Pažiūrėkime, — tarė. — Man atrodo, geriausiai jį pritiktų vadinti meist- e
— Lovos būna trejopos: viena yra pačioje gamtoje, rų kūrinių pamėgdžiotoju.
ir ją sukūrė, sakytume, dievas. O gal kas nors kitas? — Gerai, — tariau. — Vadinasi, pamėgdžiotoju tu
— Niekas kitas, mano nuomone, tik dievas. vadini tą, kuris gamina kūrinius, esančius trečioje vie­
— Kitą padarė dailidė. toje nuo tikrosios esmės.
340 — Taip. — Teisingai. 341
 yra naivus, jei leidosi apgaunamas kažkokio apgaviko
— Toks bus ir tragedijų kūrėjas, jeigu jis yra pa­ ir pamėgdžiotojo, kurį susitikęs palaikė išminčiumi to­
mėgdžiotojas: jis yra trečioje vietoje nuo karaliaus ir dėl, kad pats nesugeba atskirti žinojimo nuo nemok­
tiesos; panašiai ir visi kiti pamėgdžiotojai. šiškumo ir pamėgdžiojimo.
— Atrodo, kad taip. — Tikra teisybė,— patvirtino Glaųkonas.
598 — Dėl pamėgdžiotojo jau, sutarėme. Bet pasakyk III. — O dabar,— tariau,— reikia aptarti tragediją ir
man dar štai ką: ar dailininkas, tavo nuomone, imasi jos pradininką Homerą, nes girdime kai kuriuos žmo­
pamėgdžioti kiekvieną gamtoje esantį daiktą, ar tik nes kalbant, jog šie poetai moka visus menus, žino e
amatininkų kūrinius? visus žmonių reikalus, ir dorus, ir nedorus, ir netgi
— Amatininkų kūrinius,— atsakė Glaųkonas. išmano dieviškuosius dalykus, nes geras poetas, norė­
— Ar tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, ar kokie at­ damas, kad jo kūrinys būtų puikus, būtinai turi pažin­
rodo? Ir šitai tu turi nustatyti. ti tuos dalykus, apie kuriuos kalba,— kitaip jis visai
— O kaip tu šitai supranti? negalės kurti. Todėl reikia išsiaiškinti, ar žmonės, susi­
— Štai kaip. Ar lova, jei žiūrėsi į ją iš šono arba iš tikę tuos pamėgdžiotojus, apsigaudavo ir, žiūrėdami
priešakio, ar dar iš kokios nors pusės, skirsis pati nuo į jų kūrinius, nepastebėdavo, kad jie yra triskart nu- 599
savęs, ar bus ta pati, tik atrodys vis kitokia? Panašiai tolę nuo tikrovės ir lengvai kuriami tų, kurie nežino
ir kiti daiktai. tiesos,— juk jie kuria tik atvaizdus, o ne tikrus daik­
— Bus ta pati. Ji tik atrodys kitokia,— atsakė Glaų­ tus. O gal tų žmonių kalbose yra šiek tiek tiesos, ir
konas. gerieji poetai iš tikrųjų išmano tuos dalykus, apie ku­
b :— Šitai ir reikia išsiaiškinti. Kokį tikslą kiekvieną riuos jie, žmonių nuomone, taip gerai kalba?
/ kartą kelia sau tapyba? Ar ji siekia atkurti tikrąją būtį, — Būtinai reikia šitai išsiaiškinti.
ar tik tai, kas atrodo? Ar tai regimybės, ar tiesos pa­ — Jei kas nors sugebėtų kurti ir viena, ir kita —
mėgdžiojimas? ir tikrąjį daiktą, ir jo atvaizdą,— ar tu manai, kad jis
— Regimybės. kuo kruopščiausiai darytų vien tik atvaizdus ir laikytų D
— Vadinasi, pamėgdžiojantis menas yra toli nuo tai svarbiausiu savo gyvenimo tikslu, tarsi nebūtų nie­
tikrovės, todėl, man atrodo, jis ir gali atkurti vis­ ko geresnio?
ką— juk jis tik vos vos paliečia kiekvieną daiktą, bet — Nemanau.
ir tada išeina tik miglotas jo atvaizdas. Pavyzdžiui, — Jeigu jis iš tikrųjų pažintų tuos dalykus, kuriuos
c dailininkas nupieš mums batsiuvį, dailidę ir kitus ama­ pamėgdžioja, visas jėgas skirtų kūrimui, o ne pamėg­
tininkus, pats nieko neišmanydamas apie tuos amatus. džiojimui, jis stengtųsi palikti kaip paminklą ateičiai
Vis dėlto, jei jis bus geras dailininkas, tai, nupiešęs daug puikių kūrinių ir norėtų verčiau būti garbinamas,
dailidę ir iš tolo rodydamas piešinį vaikams ir neiš­ negu pats garbinti kitus.
manėliams, apgaus juos, ir jiems atrodys, kad tai yra — Ir aš taip manau. įš to jam būtų didesnė ir gar­
tikras dailidė. bė, ir nauda.
— Tikriausiai. — Dėl kitų dalykų mes nereikalausime ataskaitos
— Bet, mano mielas, aš manau, kad panašių daly­ nei iš Homero, nei iš kitų poetų, neklausime, ar kuris c
kų atžvilgiu reikia laikytis štai kokio požiūrio. Jei kas nors iš jų buvo geras gydytojas, o ne tik gydytojų
nors pasakys, jog sutiko žmogų, mokantį visus ama­ kalbos pamėgdžiotojas, ar yra padavimas, pasakojan­
tus geriau už bet ką ir išmanantį viską, ką žino kiek- tis, kad kuris nors iš senųjų ar naujųjų poetų būtų ką 343
d vienas skyrium, tokiam reikia atsakyti, kad jis, matyt,
 nors išgydęs, kaip Asklepijas, arba būtų palikęs mo­ mo būdą vadina pitagorietišku ir išsiskiria įš kilų
kinių, išmanančių gydymo meną, kokie buvo Askle­ žmonių?
pijo palikuonys; neklausinėsime jų nei apie kitus me­ — Nė apie šitokius dalykus nieko nėra pasakoja­
nus — paliksime visa tai nuošalyje. Bet kai Homeras ma, Sokratai,— atsakė Glaukonas.— Juk Kreofilas 8, ku­
imasi kalbėti apie svarbiausius ir gražiausius dalykus — ris galbūt buvo artimas Homero bičiulis, dėl savo ne-
apie karus, apie vadovavimą kariams, apie valstybių išsiauklėjimo yra dar juokingesnis už savo vardą 9—
d valdymą, apie žmonių auklėjimą,— tada mes turime jei tiesa tai, kas pasakojama apie Homerą. Mat pasa­
teisę pasidomėti ir paklausti jį: „Mielas Homerai, jei­ kojama, kad, Homerui gyvam esant, tas žmogus su
gu tobulumo atžvilgiu tu nesi trečioje vietoje nuo juo visai nesiskaitė.
tiesos, jei tu nesi tik atvaizdų kūrėjas, kurį mes pa­ IV. — Taip pasakojama. Bet ar tu, Glaukonai, ma- c
vadinome pamėgdžiotoju, bet, būdamas antroje vieto­ nai, kad Homeras, jeigu jis iš tikrųjų būtų sugebėjęs
je, įstengei sužinoti, kokie dalykai žmones daro ge­ auklėti žmones ir padaryti juos geresnius, remdamasis
resnius ar blogesnius asmeniniame ir visuomeniniame išmanymu, o ne pamėgdžiojimu, nebūtų turėjęs dau­
gyvenime, tai pasakyk mums, kokia valstybė tavo dė- gybės šalininkų, kurie jį būtų gerbę ir mylėję? Pro-
e ka įsivedė geresnę santvarką, kaip, pavyzdžiui, Lake- tagoras Abderietis 10 , Prodikas Kej i e t i s n ir daugelis
demonas Likurgo dėka 2 ir daugelis kitų didelių ir ma­ kitų sugeba pokalbiuose įtikinti savo mokinius, kad
žų valstybių — kitų įstatymų leidėjų dėka? Kuri vals­ jie nemokės nei valstybės valdyti, nei savo namų tvar- d
tybė laiko tave geruoju įstatymų leidėju, kuriam ji kyti, jeigu nepasiduos jų auklėjimui, ir dėl savo iš­
turi būti dėkinga už viską? Italija ir Sicilija laiko juo minties yra taip mokinių mylimi, jog vos ne ant rankų
Charondą 3, mes — Soloną \ o kas tave?" Ar galės Ho­ nešiojami. Nejaugi Homerui arba Heziodui, jeigu jie­
meras nurodyti bent vieną valstybę? du iš tikrųjų būtų galėję padėti žmonėms tapti dory­
— Manau, kad negalės,— tarė Glaukonas.— Net ir bingiems, jų amžininkai būtų leidę būti klajojančiais dai­
patys homeridai •' apie tai nieko nekalba. niais? Argi jie nebūtų branginę jų labiau už auksą ir
600 — ^ yra minimas koks karas, vykęs Homero lai­ argi nebūtų vertę pas juos apsigyventi, o jeigu šie
kais, kuris buvo laimėtas dėl to, kad Homeras buvo būtų nesutikę, argi jų amžininkai nebūtų sekę paskui e
karvedys ar patarėjas? ~~ juos, kur tik jie ėjo, kad iš jų mokytųsi?
— Tokio karo nebuvo. — Atrodo, Sokratai, kad tu sakai tikrą tiesą.
— Taigi laikykime tikru dalyku, kad visi poetai,
— Ar pasakojama apie kokius nors sudėtingus iš­
pradedant Homeru, atkuria tik dorybės ar kitų daly­
radimus— kokiuose nors menuose ar kitose veiklos
kų, kuriuos vaizduoja, atvaizdus, bet nepasiekia tie­
srityse,— kur Homeras būtų parodęs savo sumanumą,
sos. Kaip jau sakėme, dailininkas nupiešia batsiuvį,
kaip pasakojama apie miletietį Talį ir skitą Anacharsį 6 ?
pats apie batų siuvimą nieko neišmanydamas, bet tiems,
— Nieko apie tai nepasakoj ama. kurie taip pat nieko neišmano apie batų siuvimą, jis
— Jei jis niekuo nepasižymėjo valstybės reikaluo­ atrodo tikras batsiuvys, nes jie sprendžia tik iš linijų 601
se, tai galbūt pasakojama, kad jis buvo kieno nors ir spalvų.
auklėtojas ir tie žmonės jį mylėjo, vertino jo patari- — Žinoma.
b mus ir perdavė vėlesnėms kartoms tam tikrą homeriš­ — Tą patį, aš manau, pasakysime ir apie poetą:
ką gyvenimo būdą, kaip, pavyzdžiui, buvo vertinamas žodžiais ir įvairiais posakiais jis perteikia tik vienų ar
344 Pitagoras 7, o jo sekėjai dar ir šiandien savo gyveni­ kitų menų ir amatų atspalvius, nors pats nieko daugiau 345
 nemoka, kaip tik pamėgdžioti, o tokiems pat neišma­ tu, o kaip tik su. ta paskirtimi, dėl kurios kas nors bu­
nėliams žmonėms jo žodžiai sudaro įspūdį, kad tai la­ vo pagaminta arba gamtos sukurta.
bai gerai pasakyta — nesvarbu, ar, pasitelkęs metrą, — Be abejo.
ritmą ir harmoniją, poetas kalbėtų apie batsiuvio ama- — Todėl tas, kuris naudojasi daiktu, bus labiausiai
b tą, ar apie karo žygius, ar dar apie ką nors kita: tokį prityręs ir galės gamintojui nurodyti jo darbo gerą­
didelį įgimtą žavesį turi visos' tos puošmenos. Bet jei­ sias ypatybes ir trūkumus, remdamasis patyrimu. Pa­
gu iš poetų kūrinių atimsime visas dailiųjų menų spal­ vyzdžiui, fleitininkas pasako fleitų gamintojui, kokio­
vas ir paliksime juos be tų puošmenų, aš manau, tu mis fleitomis patogiausia groti, nurodo, kokias jas e
gali įsivaizduoti, kaip jie atrodys,—be abejo, ir pats reikia gaminti, ir gamintojas paklauso jo patarimo.
esi tai pastebėjęs. — Suprantama.
:— Pastebėjau,— tarė Glaukonas. — Tas, kuris išmano, nurodo fleitų gerąsias ypa­
— J i e panašūs į veidus, kurie, nors ir jauni, yra tybes ir trūkumus, o tas, kuris juo tiki, taip jas ir
negražūs, nes matyti, kad juose nėra nė lašelio kraujo. gamina.
— Labai panašūs,— tarė Glaukonas. — Taip.
— Atkreipk dėmesį dar štai į ką. Atvaizdų kūrė- — Taigi kurio nors daikto gerosiomis savybėmis ir
c
jas — pamėgdžiotojas — nieko neišmano apie tikrąją trūkumais gamintojas įsitikins, bendraudamas su išma­
būtį, jam prieinama tik regimybė. Ar ne taip? nančiu žmogumi ir norom nenorom klausydamas jo
— Taip. nurodymų, o išmanys tik tas, kuris naudojasi tuo 602
— Tad nepalikime įpusėję šio klausimo, eikime iki daiktu. . . . "
galo. — Be abejo.
— Kalbėk. — O pamėgdžiotojas? A r jis patyrimu įgis žinių
— Dailininkas, sakykime, nupieš vadžias ir brizgilą. apie daiktus, kuriuos piešia — ar jie geri, ar tinkami,
— Taip. ar ne,— ar susidarys teisingą nuomonę tik dėl to, kad
— O juos padarys odininkas ir kalvis. bus priverstas bendrauti su išmanančiu žmogumi ir
— Žinoma. klausyti jo nurodymų, kaip reikia piešti?
— Ar dailininkas žino, kokios turi būti vadžios ir/ — Nei viena, nei kita.
brizgilas? Sitai žino net ir ne tie, kurie juos pagami­ — Vadinasi, pamėgdžiotojas neturės nei žinių, nei
no — tai yra odininkas ir kalvis, o tik tas, kuris moka teisingos nuomonės apie tų daiktų, kuriuos jis vaiz­
jais naudotis •— tai yra raitelis. duoja, gerąsias savybes ir trūkumus.
— Tikriausiai. — Atrodo, kad neturės.
— Ar ne panašiai yra ir kitų daiktų atžvilgiu? — Puikus ir nagingas meistras bus toks pamėgdžio­
— Būtent? tojas!
d — Kiekvieno daikto atžvilgiu yra trys menai — — Nieko sau meistras!
menas juo naudotis, menas jį gaminti ir menas jį pa­ — Bet jis vis dėlto vaizduos daiktus, nors nė apie b
mėgdžioti. vieną iš jų neturės supratimo, kuriuo atžvilgiu jis
— Taip. geras ar blogas. Todėl, suprantama, jis vaizduos gražų
— Bet kokio reikmens, gyvos būtybės ar veiksmo tą daiktą, kuris toks atrodo nieko neišmanančiai miniai.
346 kokybė, grožis ir tikslumas siejami ne su k u o nors ki­ — O ką kita jis gali daryti? 347
 — Atrodo, šiuo atžvilgiu mes visiškai sutarėme: — Ir teisingai tvirtinome.
pamėgdžiotojai neturi deramo supratimo apie tai, ką — Todė} tas sielos pradas, kuris sprendžia, neatsi- r,<>!

jie vaizduoja, ir pamėgdžiojimas yra tik vaikiškas žai­ žvelgdamas į matmenis, negali būti tapatus tam, ku­
dimas, o ne rimtas užsiėmimas; o tie, kurie kuria tra- ris sprendžia, remdamasis matavimo duomenimis.
gedinę poeziją — nesvarbu, ar tai jambinės eilės, ar — Be abejo.
epinės,— visi jie iš esmės yra pamėgdžiotojai. — Bet tas sielos pradas, kuris pasikliauja matavi­
— Be abejo. mu ir skaičiavimu, yra geriausias pradas.
V. — Bet, vardan Dzeuso, argi toks pamėgdžioji­ — Geriausias.
mas nėra trečioje vietoje nuo tiesos 12? — O tai, kas jam priešinga, sudaro žemąją mūsų
— Taip. dali.
— Kurį žmogaus pradą pamėgdžiojimas veikia sa­ — Žinoma.
vo galia? — Kaip tik tuo aš ir norėjau jus įtikinti, sakyda­
— Apie ką tu čia kalbi? mas, kad tapyba — ir apskritai pamėgdžiojantis me- b
— Štai apie ką: tas pats dydis, žiūrint iš toli ir iš nas — kuria labai nuo tikrovės nutolusius kūrinius ir
arti, atrodo nevienodas. yra susijusi su tuo mūsų sielos pradu, kuris yra toli
— Nevienodas. nuo išminties; todėl toks menas ir negali būti viso to,
— Tie patys daiktai, jei žiūri į juos panardintus į kas sveika ir tikra, draugas ir bendražygis.
vandenį arba išimtus iš vandens, atrodo tiesūs arba — įš tikrųjų taip yra,— pritarė Glaukonas.
laužti, įgaubti arba išgaubti, nes jų spalvos apgauna — Vadinasi, pamėgdžiojantis menas, būdamas že­
akį — aišku, kad visa ši sumaištis būdinga mūsų sie­ mas, santykiaudamas su tuo, kas žema, gimdo tai, kas
lai, ir tokia mūsų prigimties būsena kaip tik ir naudo­ žema.
jasi tapyba su visais savo kerais 1 3 —čia ji nė kiek ne­ — Suprantama.
atsilieka nuo pokštininkų ir visokių „stebukladarių". — A r tai liečia tik regimąjį pamėgdžiojimą, ar ir
— Teisybė. toki, kuris suvokiamas klausa,— tą, kurį vadiname po­
— Bet tokiais atvejais mums ateina i pagalbą ma­ ezija?
tavimas, skaičiavimas ir svėrimas, todėl mumyse nugali — Be abejo, liečia ir jį.
ne tai, kas atrodo didesnis ar mažesnis, lengvesnis ar — Nepasitikėkime regimybe, remdamiesi vien tik
sunkesnis, o tai, kas apskaičiuoja, išmatuoja ir pasveria. tapyba, bet aptarkime tą sielos pradą, su kuriuo susi- c
— Be abejo. jęs poetinis pamėgdžiojimas, ir pažiūrėkime, ar tai rim­
— Bet tai yra mūsų sielos protingojo prado darbas. tas pradas, ar niekingas.
— Taip, tai jo darbas. — Taip, šitai reikia išsiaiškinti.
— Dažnai matuodamas, šis pradas įsitikino, kad kai — Kelkime klausimą štai kaip: sakome, kad pa­
kurie daiktai yra didesni, kiti — mažesni, dar kiti — mėgdžiojanti poezija vaizduoja žmones, veikiančius
lygūs, tuo tarpu iš pažiūros tie patys daiktai atrodo prievarta arba savo valia; o žmonės savo poelgius ver­
visai priešingai! tina kaip gerus ar blogus ir todėl arba džiaugiasi, arba
— Taip. liūdi. A r ji vaizduoja, be to, dar ką nors kita?
— Bet mes tvirtinome, kad tas pats pradas apie tuos — Nieko kita.
pačius dalykus tuo pačiu metu negali turėti dviejų — A r visomis šiomis aplinkybėmis žmogus išlieka
priešingų nuomonių. nesutrikdomas? O gal, panašiai kaip regėjimu suvokia- d
 mų daiktų atžvilgiu jis nesutarė pats su savimi ir apie — Paprotys sako, kad nelaimėse geriausia išlik L1
tuos pačius dalykus tuo pačiu metu turėjo priešingas ramiam, kiek tai įmanoma, ir per daug nesigraužti,
nuomones, taip ir dėl savo veiksmų žmogus nesutaria nes dar neaišku, kas tuose įvykiuose yra gera, o kas
ir kovoja pats su savimi? Bet, kiek prisimenu, šito mums bloga; bis, to, kad ir kiek sielvartausi, nieko tuo nelai­
dabar jau nebereikia aiškintis, nes ankstesniais sam­ mėsi, ir nė vienas iš žmogiškų dalykų nėra vertas, kad
protavimais pakankamai aiškiai įrodėme, kad mūsų dėl jo labai sielvartautum; pagaliau sielvartas labai
sieloje knibžda tūkstančiai tokių tuo pačiu metu atsi­ trukdys tam, kas tokiomis aplinkybėmis yra svarbiausia.
randančių prieštaravinrų. — O kas gi svarbiausia?
— Teisybė,— tarė Glaukonas. — Apmąstyti tai, kas atsitiko, ir, jeigu jau mums,
e — Taip, bet tada mes kai ką praleidome, tad da­ tarsi žaidžiant kauliukais, teko toks likimas, reikia pri­
bar reikia tai išsiaiškinti. sitaikyti prie susidariusios padėties ir elgtis taip, kaip
— Ką gi? — paklausė Glaukonas. protas sako būsiant geriausia, o ne daryti kaip vai­
— Santūrus žmogus, ištiktas nelaimės — netekęs sū­ kams, kurie užsigavę laikosi ranka už sumuštos vietos
naus ar praradęs ką nors, kas jam ypač brangu,— pa­ ir verkia. Reikia pratinti sielą kuo greičiausiai imtis
kels tai lengviau negu kiti — taip mes tada sakėme. gydymo, atstatyti tai, kas prarasta ar sužalota, ir gy­
— Taip. dant nuslopinti sielvarto raudas.
— O dabar išsiaiškinkime štai ką: ar jis visai ne­ — įš tikrųjų šitaip elgtis nelaimėse būtų teisingiau­
sielvartaus — juk tai neįmanoma, — ar sugebės apval­ sia,— pritarė Glaukonas.
dyti savo skausmą? — Geriausias mūsų sielos pradas noriai paklus šiems
— Veikiau antra,— atsakė Glaukonas. protingiems patarimams.
604 — Pasakyk man dar štai ką. Ar tu manai, kad jis — Aišku.. .
labiau kovos su savo skausmu ir priešinsis j a m tada,
— O tą pradą, kuris verčia mus prisiminti nelaimę,
kai jį matys kiti žmonės, ar kai jis pasiliks vienas?
aimanuoti ir niekada tuo nepasisotina, laikysime ne­
— Jis labiau valdysis, kai kiti jį matys. protingu, vangiu ir bailiu.
— Pasilikęs vienas, jis, manau, neiškęs neraudo­
jęs, bet jeigu kas tai išgirstų, jis susigėstų; ir dar daug — Taip, laikysime jį kaip tik tokiu.
ką jis darys, ko neišdrįstų, kitiems matant. — Širstantįjį sielos pradą dažnai pasiseka atvaiz­
— Taip, žinoma. duoti, o santūrų ir ramų būdą žmogaus, kuris visuo­
VI. — Ar tai, kas skatina jį priešintis skausmui, met išlieka toks pat, nelengva atvaizduoti, o jeigu at­
b nėra protas ir paprotys, o tai, kas verčia jam pasiduo­ vaizduosi, žmonėms bus sunku jį pastebėti ir suprasti,
ti,— pats skausmas? ypač visaliaudinių švenčių metu ar teatruose, kur su­
sirenka įvairiausi žmonės — juk tai bus jiems visiš­
— Be abejo. kai svetimos būsenos atvaizdavimas.
— Jei žmoguje tuo pačiu metu to paties dalyko at­
— Be abejo, svetimos.
žvilgiu kyla du priešingi siekimai, tai jame yra kažko­
kie du skirtingi pradai. — Aiškus dalykas, kad poetas pamėgdžiotojas iš
prigimties neturi nieko bendra su protinguoju sielos
— Suprantama.
pradu ir ne jį. siekia patenkinti savo menu, kai nori
— Vienas iš jų klusniai laikosi papročio. laimėti minios palankumą. Jis pasirenka širstantį ir
350 — Kokiu būdu? permainingą būdą, kurį lengviau atvaizduoti.
 — Aišku. — Tad argi gerai, kai, matydami žmogų elgiantis
— Todėl mes pagrįstai pulsime tokį poetą ir pa­ taip, kaip patys nenorėtume ir netgi gėdytumės elg­
statysime jį greta dailininko, j kurį jis panašus tuo, tis, užuot bjaurėjęsi, patiriame malonumą ir gėrimės?
kad tiesos atžvilgiu kuria nieko nevertus kūrinius ir — Prisiekiu Dzeusu, tai nesusipratimas!
yra susijęs toli gražu ne su geriausiuoju sielos pradu. — Taip,— tariau,— jei pažvelgsi j tai štai kaip. . . 606
Todėl pagrįstai neįsileisime jo į valstybę, kuri turės — Kaip?
būti tvarkoma gerų įstatymų, nes jis pažadina, puo­ — Jei suvoksi, kad šiuo atveju malonumą pati­
selėja ir stiprina blogąją sielos dalį, o protingąjį jos ria tas mūsų sielos pradas, kurį, kai mus pačius ištinka
pradą žudo,— tai būtų tas pat, kaip atiduoti valstybę nelaimė, mes iš visų jėgų stengiamės sutramdyti —
į netikusių žmonių rankas, o išmintinguosius išnaikin­ jis trokšta išsiraudoti, į valias pasielvartauti ir tuo
ti; tą patį, sakysime mes, daro ir poetas pamėgdžio­ pasisotinti: tokia jau jo prigimtis; jį ir patenkina poe­
tojas: į kiekvieno žmogaus sielą jis įdiegia blogą sant­ tai. įš prigimties geriausia mūsų sielos dalis, dar ne­
varką, nes pataikauja neprotingam jos pradui, kuris pakankamai sutvirtinta auklėjimo ir įpročių, tada at­
nesugeba skirti, kas daugiau ir kas mažiau, bet tuos leidžia vadžias tam verksmingajam pradui, nes nelaiko b
pačius daiktus vieną kartą laiko dideliais, kitą — ma­ gėdingu dalyku žiūrėti į svetimas kančias ir, jei žmo­
žais ir todėl kuria atvaizdus, kurie yra labai toli nuo gus, kuris sakosi esąs garbingas, nederamai reiškia
tiesos. savo sielvartą, jį girti ir jo gailėtis — priešingai, ji netgi
— Be abejo. mano, kad tas malonumas ją praturtina, ir nesutiktų
VII. — Tačiau mes dar nepateikėme poezijai di­ jo atsisakyti ir paniekinti visą kūrinį. Aš manau, tik
džiausio kaltinimo: baisiausia yra tai, kad ji turi galią nedaug kas pagalvoja, kad svetimi išgyvenimai būti­
žaloti ir dorus žmones — tik vienas kitas to išvengia. nai yra užkrečiami: jei atsiranda stiprus gailestis sve­
— Jeigu ji ir šitai daro, kas gali būti baisiau! timoms kančioms, nelengva nuo jo susilaikyti ir savo
— Tad paklausyk ir spręsk pats: net ir geriausieji pačių kančiose.
iš mūsų, klausydamiesi, kaip Homeras ar kuris kitas — Tikra teisybė,— pritarė Glaukonas. c
iš tragedijų kūrėjų vaizduoja kurį nors herojų sielvar­ — Ar ne tą patį galima pasakyti ir apie juoką? Nors
taujantį ir sakantį ilgiausią kalbą, pilną aimanų, o ki­ tau pačiam gėda juokinti žmones, komedijų vaidini­
tus verčia dainuoti ir iš nevilties muštis į krūtinę, kaip muose arba namuose, siaurame rate, tu su malonumu
tu žinai, patiria malonumą ir pasiduoda herojaus išgy­ klausaisi tokių dalykų ir neatmeti jų kaip nederamų;
venimams, kartu su juo sielvartauja ir kenčia. Mes gi­ kitaip sakant, tu elgiesi taip pat, kaip ir tais atvejais,
riame ir laikome geru tą poetą, kuris priverčia mus kai pasiduodi gailesčiui. Protu tu slopini savo polinkį
tai išgyventi. krėsti juokus, nes bijai pasirodyti šaipūnu, bet tokiais
atvejais tu duodi jam valią, įsismagini ir dažnai, pats
— Žinau, kurgi nežinosi! to nepastebėdamas, saviškių tarpe tampi juokdariu.
— O kai kurį nors iš mūsų ištinka nelaimė, ar — Tikrai taip būna.
tu pastebėjai, kad tada mes didžiuojamės priešingu — Meilės aistras, pyktį ir įvairiausias kitas mūsų d
dalyku — sugebėjimu ramiai ir kantriai ją iškęsti: to­ sielos būsenas — malonias ir skausmingas,— kurios,
kį elgesį laikome vyrišku, o anokį, kurį gyrėme tada,— kaip mes sakome, lydi kiekvieną mūsų veiksmą, su­
moterišku. žadina poetinis pamėgdžiojimas; jis visa tai puoselėja,
— Pastebėjau,— atsakė Glaukonas. laisto tai, kas turėtų išdžiūti, ir padaro mūsų valdovu, 353
 kai tuo tarpu tai turėtų būti valdoma, kad mes, užuot Todėl, kai tik ji pasiteisins lyrinėmis ar kitokio­
buvę blogesni ir nelaimingesni, taptume geresni ir mis eilėmis, ji vėl galės sugrįžti iš tremties.
laimingesni. — Be abejo.
— Geriau nesugebėčiau pasakyti,— tarė Glaukonas. - Ir tiems jos gerbėjams, kurie patys nėra poetai,
— Tai štai, Glaukonai,— tariau,— kai sutiksi Home­ bet myli poetus, mes leisime apginti ją proza ir įrodyti,
ro gerbėjus, tvirtinančius, kad šis poetas išauklėjo kad ji yra ne tik maloni, bet ir naudinga tiek valsty­
Graikiją ir kad vardan žmonių reikalų sutvarkymo ir bei, tiek apskritai žmogaus gyvenimui,— mes mielai jų
jų auklėjimo jį verta imti į rankas ir mokytis iš jo, išklausysime. Juk mes praturtėtume, jei paaiškėtų, kad
ir net pagal jį sutvarkyti visą savo gyvenimą, tu su ji ne tik maloni, bet ir naudinga.
607
jais elkis maloniai ir draugiškai, nes, kiek tai įmano­ — Žinoma, praturtėtume! e
ma, jie yra geri žmonės. Sutik, kad Homeras yra di­ — Bet jeigu nepasiseks jos apginti, mes, mielas
džiausias poetas ir pirmasis tarp tragedijų kūrėjų, bet drauge, pasielgsime taip, kaip įsimylėjėliai, kurie nu­
žinok, kad iš poezijos į mūsų valstybę reikia įsileisti tarė, kad meilė yra nenaudinga, ir todėl, nors ir prie­
tik himnus dievams ir panegirikas žymiems žmonėms; varta, bet vis dėlto nuo jos susilaiko. Taip ir mes:
o jeigu įsileisi saldžiąją Mūzą — epinę arba lyrinę,— dėl geros dabartinių valstybių santvarkos mumyse iš­
tai valstybėje vietoj papročio ir protingojo prado, ku­ sikerojo meilė tokiai poezijai, ir mes norime jai gero, 608
ris visų visada buvo laikomas geriausiu, įsiviešpataus tai yra kad ji pasirodytų ir puiki, ir tikroviška. Bet
malonumas ir sielvartas. kol ji neįstengs savęs pateisinti, mes, jos klausydamiesi,
— Tikra teisybė. nuolat kaip užkeikimą kartosime tai, ką dabar sako­
k VIII. — Šis priminimas tegul bus mūsų pasiteisini­ me, kad apsisaugotume nuo jos kerų ir vėl nepasi­
mas prieš poeziją, kad mes ją išvijome iš savo vals­ duotume tai vaikiškai meilei, kuri būdinga daugumai
tybės, nes ji yra tokia. Juk protas privertė mus taip žmonių. Tokios poezijos negalima laikyti rimta ir at­
pasielgti. O kad ji nekaltintų mūsų grubumu ir storžie­ skleidžiančia tiesą; jos klausančiam reikia saugotis, bai- b
viškumu, dar pridursime, jog tarp filosofijos ir poezi­ minantis dėl savo vidinės santvarkos, ir laikytis to,
jos nuo seno buvo nesantaika. Tai liudija tokie prie­ ką mes sakėme apie poeziją.
žodžiai, kaip: „tai ta kalė, kuri urzgia ir loja ant — Visiškai sutinku su tavimi,— tarė Glaukonas.
savo šeimininko" arba „jis didis tuščiais bepročių ple­
— Mielas Glaukonai,— tariau,— juk vyksta kova dėl
palais", arba „išminčių minia įveiks ir Dzeusą", arba
c
„jie leidžiasi į smulkmenas, vadinasi, jie elgetos",— ir
didžio dalyko, daug didesnio, negu atrodo,— dėl to,
tūkstančiai kitų senosios nesantaikos įrodymų. Vis ar žmogui būti geram, ar blogam. Todėl nei garbė, nei
dėlto iškilmingai pareikškime: jeigu pamėgdžiojan- turtas, nei valdžia, nei poezija neverti to, kad dėl jų
čioji poezija, skirta tik teikti malonumą, sugebėtų įro­ reikėtų nepaisyti teisingumo ir kitų dorybių.
dyti, kad jai reikia surasti vietą gerų įstatymų tvar­ — Sutinku su tavimi, nes tai išplaukia iš mūsų sam­
komoje valstybėje, mes mielai ją priimtume, nes protavimo. Manau, ir kiti su tuo sutiks.
d ir patys būname pakerėti jos žavesio. Bet būtų nedo­ IX. — Tačiau mes dar nekalbėjome apie didžiau- c
ra išduoti tai, ką laikai tiesa. Mielas drauge, argi tavęs sią atpildą už dorybę ir už ją skiriamas dovanas.
nežavi poezija, ypač turint galvoje Homerą? — Jei yra dar didesnis atpildas už tą, kurį minė­
354 — Labai žavi. jome, tai jis tikrai turi būti didis. 355
 — Kas didinga gali atsitikti per trumpą laiką? Juk, pražudo, taip pat negali pražudyti ir tai, kas nėra nei
palyginti su amžinybe, laiko tarpas nuo vaikystės iki gera, nei bloga.
senatvės yra toks trumpas! — - Kaipgi pražudys!
— Labai trumpas. — Taigi, jei surasime ką nors, ką j a m skirtas blo­
— Tai ką? Negi tu manai, kad nemirtinga būtybė gis gadina, bet neįstengia sunaikinti, tai žinosime, kad
turi rūpintis tik tuo trumpu laiko tarpu, o ne amžinybe? šitai pagal savo prigimtį yra nesunaikinama.
— Nemanau, — atsakė Glaukonas. — Bet kur tu — Matyt, taip ir yra. \
lenki? — Na, — tariau, — o sielai ar būdinga kokia nors
— Argi nežinai, — tariau, — kad mūsų siela yra ne­ blogį^bė, kuri ją gadina?
mirtinga ir niekad nežūsta? — O kaipgi? — atsakė Glaukonas. — Tai tos ydos,
Jis pasižiūrėjo į mane nustebęs ir t a r ė : kurias aptarėme,— neteisingumas, nesusivaldymas, bai­
— Prisiekiu Dzeusu, ne. Ar tu gali tai įrodyti?
lumas, nemokšiškumas.
— J e i negalėčiau, būčiau neteisus. Aš manau, ir tu
— Ar šitos ydos gali ją sunaikinti ir pražudyti? Tik
galėtum įrodyti, nes tai visai nesunku.
žiūrėk, kad mes neapsigautume ir nemanytume, jog
— Tik ne man. Aš mielai paklausyčiau, kaip tu
nedoras ir neprotingas žmogus, sučiuptas darant nu­
nesunkiai tai įrodysi.
sikaltimą, žūsta dėl savo neteisingumo, kuris yra jo
— Tai klausyk.
sielos blogybė. Verčiau galvok štai kaip: kaip liga —
— Kalbėk!
kūno blogybė — sekina ir naikina kūną, kol jis pasi­
— A r pripažįsti, kad yra gera ir bloga?
daro jau nebe kūnas, taip ir visi kiti dalykai, apie ku­
— Pripažįstu.
riuos ką tik kalbėjome, žūsta dėl juose pačiuose glū­
— A r apie tai manai tą patį, ką ir aš?
dinčios blogybės, kuri viduje viską naikina. A r ne
'— Ką?
taip?
— Visa, kas žudo ir naikina, yra bloga, o kas sau­
— Taip.
go ir stiprina — gera.
— Na, o dabar tą patį pritaikyk ir sielai. A r joje
— Taip.
glūdintis neteisingumas ar kokia kita blogybė gali ją
— A r tau neatrodo, kad kiekvienam daiktui yra
skirta gera ir bloga? Pavyzdžiui, akims — uždegimas, taip išsekinti ir sunaikinti, kad ji mirtų ir atsiskirtų
visam kūnui — liga, javams — raugės, medžiams — pu­ nuo kūno?
vimas, geležiai ir variui — rūdys, ir apskritai kiekvie­ — Jokiu būdu ne, — atsakė Glaukonas.
nam daiktui iš prigimties yra skirta kokia nors blo­ — Bet juk, kita vertus, būtų neprotinga teigti, kad
gybė ir liga. ką nors gali pražudyti svetima blogybė, o sava — ne.
— Aišku. — Neprotinga.
— Kai ta blogybė įsimeta į kurį nors daiktą, ji pa­ — Pagalvok, Glaukonai, apie tai, kad ne nuo suge­
daro jį netikusį, o galų gale jį visai pražudo ir sunai­ dusio maisto — seno ar sušvinkusio, ar dar kokio
kina. nors — kūnas turi žūti; bet jeigu sugedęs maistas su­
— Žinoma! kelia kokią nors kūno negalią, tada mes sakysime, jog
— Taigi kiekvieną daiktą pražudo iš prigimties jam kūnas žuvo nuo savo paties blogybės — nuo ligos, o
skirta blogybė, ir jeigu ji nepražudytų, niekas kitas nuo maisto blogybės, kuri kūnui yra svetima, jis nie­
neįstengtų jo pražudyti. J u k gėris niekada nieko ne­ kuomet negalėtų žūti, kol ta jam svetima blogybė ne­
sukels jam pačiam būdingos blogybės.'
'M P U t o n a s
 — Labai teisingai kalbi, — tarė Glaukonas. sielos, tai vargu ar kitam daiktui skirta blogybė ga­
X. — Remdamiesi šiuo samprotavimu, — tariau, — lėtų pražudyti ją arba kokį kitą daiktą, išskyrus tą,
jeigu kūno blogybė nesukels pačiai sielai būdingos kuriam ji skirta.
blogybės, mes niekuomet netvirtinsime, kad ji žūsta — Vargu. Tai visai suprantama, — tarė Glaukonas.
nuo jai svetimos blogybės, o ne nuo savo pačios ydin­ — Bet jeigu kas nors nežūva nei nuo jam pačiam
gumo— nuo jai svetimos blogybės ji negali žūti. būdingos, nei nuo svetimos blogybės, tai aišku, kad (>'
— Tai, ką tu sakai, turi pagrindą. tai būtinai turi būti kažkas amžinai esantis, o jeigu tai
— Taigi arba įrodykime, kad tai, ką pasakėme, yra amžinai yra, vadinasi, tai nemirtinga.
b klaidinga, arba tol, kol šito neįrodysime, jokiu būdu — Be abejo.
nesutikime, kad siela žūsta nuo drugio arba nuo kurios XI. — Tokią išvadą ir padarykime, o iš jos, pats
kitos ligos, arba perpjovus gerklę, — net jei kas su­ supranti, išplaukia, kad sielos visada yra tapačios pa­
pjaustytų kūną į mažus gabaliukus, dėl viso to nė kiek čios sau. Jų skaičius nei mažėja, nes nė viena iš jų
nepadidėtų galimybė sielai žūti, kol kas nors neįrodys, nežūsta, nei didėja, nes tai, kas nemirtinga, gali pa­
kad dėl šių kūno kančių pati siela pasidarė neteisin- gausėti tik to, kas mirtinga, sąskaita, ir galų gale vis­
gesnė ir nedoresnė. Neleiskime tvirtinti, kad svetima kas taptų nemirtinga.
c blogybė, jeigu ji nesukelia savos blogybės, pražudo — Teisybę sakai.
sielą ar ką nors kita. — Bet mes su tuo nesutiksime, nes mūsų sampro- b
— Bet juk niekas niekada negalės įrodyti, kad tavimas tam prieštarauja. Taip pat nesutiksime, kad
mirštančiųjų sielos dėl mirties tampa neteisingesnės,— tikrąją sielos prigimtį sudaro įvairovė, netapatumas ir
tarė Glaukonas. skirtingumas.
— Jei kas nors išdrįs pulti mūsų samprotavimą ir — Ką tu turi galvoje? — paklausė Glaukonas.
iš baimės, kad nebūtų priverstas pripažinti sielos ne­ — Sunku įsivaizduoti, kad amžina būtų tai, kas su­
mirtingumą, tvirtins, jog mirštantysis tampa nedores- dėta iš daugybės pradų ir, be to, sudėta netobulai:
nis ir neteisingesnis, tai, jeigu jis sako tiesą, mes kaip tik tokia dabar pasirodė esanti mūsų siela.
padarysime išvadą, kad neteisingumas tarsi liga yra — Sunku įsivaizduoti.
mirtinas tam, kam jis būdingas, ir kad neteisingi žmo- • — O kad siela yra nemirtinga, rodo ir ka tik mūsų
d nės miršta dėl neteisingumo mirtinos prigimties — vie­ pateikti įrodymai, ir daugelis kitų. Norint sužinoti, ko- c
ni greičiau, kiti — lėčiau, o ne taip, kaip dabar, kai kia iš tikrųjų yra siela, reikia analizuoti ją ne puo­
nedorėliai miršta todėl, kad juos baudžia kiti. lusią, kokią ją padaro/susijungimas su kūnu ir kitos
— Prisiekiu Dzeusu, tokiu atveju neteisingumas pa­ blogybės, bet tokią, kokia ji yra gryna. Kaip tik šitai
sirodytų ne toks jau baisus, jeigu jis mirtinas tam, reikia išanalizuoti, pasitelkus mąstymą. Tada pamatysi
kam jis būdingas, — juk tai būtų išsivadavimas nuo ją esant daug gražesnę ir aiškiau galėsi atskirti teisin­
nelaimių! Bet aš manau, kad yra visai priešingai: jis gumą nuo neteisingumo ir visus tuos dalykus, apie
e pražūtingas visiems kitiems, nes tai jo galioje, o tą, kuriuos čia kalbėjome. Kol kas mes teisingai kalbėjo­
kuriam jis būdingas, daro labai gyvybingą — ne tik me apie sielą — tokią, kokia ji mums atrodo; bet mes
gyvybingą, bet ir nenuilstantį. Tokiais atvejais jis, matėme tik tai, kokia ji dabar yra, panašiai kaip, ma- d
matyt, yra labai toli nuo to, kas mirtina! tant jūrų dievą Glauką i4, sunku įžvelgti jo pirmykštę
— Gerai sakai, — tariau. — Jeigu net jos pačios prigimtį, nes kai kurios ankstesnės jo kūno dalys yra
358 ydingumas ir blogis neįstengia nužudyti ir sunaikinti sulaužytos, kitos — nuzulintos ir subjaurotos bangų; 359
 be to, jis apaugęs kriauklėmis, dumbliais, žvirgždu ir — Aš leidau jums tarti, kad teisingas žmogus gali
kur kas labiau panašus į pabaisą, negu į tai, koks jis atrodyti neteisingas, o neteisingas — teisingas. Nors to
buvo iš tikrųjų. Taip ir sielą mes matome subjaurotą ir nebūtų įmanoma paslėpti nuo dievų ir žmonių, vis
įvairiausio blogio. Bet, Glaukonai, atkreipkime dėmesį dėlto jūs sakėte, jog reikia šitai tarti, kad būtų galima
štai į ką.. . palyginti teisingumą patį savaime ir neteisingumą patį
— Į ką? savaime. Ar neprisimeni?
e — Į sielos siekimą išminties. Reikia pažiūrėti, ko­ — Pasielgčiau neteisingai, jei pasakyčiau, kad ne­
kių dalykų ji siekia, kokios draugystės ieško, jeigu ji prisimenu.
yra gimininga tam, kas dieviška, nemirtinga ir amžina, — Kadangi jau palyginome, tai aš teisingumo var­
ir kokia ji pasidarytų, jei visa atsiduotų šiam pradui dan reikalauju, kad kartu su manimi priimtumėte tą
ir tas jos veržlumas išneštų ją iš vandenyno, kuriame nuomonę, kurios apie teisingumą laikosi dievai ir žmo­
ji dabar yra, ir ji nusipurtytų tuos akmenukus ir nės. Teisingiesiems teisingumas atlygina bent jau tuo,
kriaukles, kuriais yra apaugusi — kadangi ji maitinasi kad pelno jiems gerą vardą; kad teisingumas iš tikrų­
žemiškais dalykais, tai nuo tų šventinių puotų, kurios, jų yra gėris tam, kuris jo tikrai laikosi, šitai mes jau
612 kaip sakoma, ir yra laimė, prie jos prilipo daug žemės išsiaiškinome.
ir žvirgždo. Jeigu ji visa tai nusipurtytų, tada būtų — Tavo reikalavimas teisingas, — sutiko Glauko­
galima pamatyti jos tikrąją prigimtį — ar ji daugialy­ nas.
pė, ar vientisa ir kaip ji sutvarkyta kitais atžvilgiais. — Pirmiausia man sugrąžinkite prielaidą, kad šie
Dabar mes, man atrodo, aptarėme jos būsenas žmogiš­ žmonės nelieka dievų nepastebėti.
kajame gyvenime ir jos rūšis. — Grąžinsime.
— Išsamiai aptarėme, — tarė Glaukonas. — O jei šitai negali pasislėpti nuo dievų, tai vie­
XII. — Ir kitų prieštaravimų atsikratėme, tačiau nas žmogus yra dievų mylimas, o kitas — nekenčia­
nekalbėjome apie atpildą už teisingumą ir garbę, kuri mas, kaip mes iš pradžių sutarėme.
b jį lydi,—o tai, kaip jūs sakėte, daro Homeras ir He-
— Taip ir yra.
ziodas. Priešingai, mes įrodėme, kad teisingumas pats
savaime yra didžiausias gėris sielai ir kad ji privalo •• — Turbūt sutarsime, kad tam, kurį myli, dievai
teisingai elgtis nepriklausomai nuo to, ar jai atiteko teiks didžiausią gėrį, nebent dėl kokio nors ankstesnio
Gigo žiedas, o priedo dar ir Hado šalmas 15, ar ne. nusižengimo jiems neišvengiamai reikėtų patirtį ir ka
— Tikra teisybė. nors bloga.
— Dabar, Glaukonai, — tariau, — niekas negalės — Sutarsime.
mums prieštarauti, jei pasakysime, kad vis dėlto yra — Vadinasi, tą patį reikia pripažinti ir teisingo
c atpildas už teisingumą ir kitas dorybes, kurį įvairiais žmogaus atžvilgiu: net jeigu jį apniks skurdas, ligos
būdais teikia sielai žmonės ir dievai — ir žmogui gy­ ar dar kokios nors nelaimės, galų gale jam visa tai
vam esant, ir po mirties. išeis į gera — arba dar gyvam esant, arba po mirties.
— Niekas negalės paprieštarauti, •— pritarė Glau­ Juk dievai niekuomet neapleis to žmogaus, kuris sten­
konas. giasi būti teisingas ir, puoselėdamas dorybes, tampa
— O ar sugrąžinsite man tai, ką pasiskolinote panašus į dievą, kiek tai žmogui yra įmanoma.
svarstymo metu? — Suprantama, kad tokio žmogaus neapleis tas, į
K
360 — ą §i? kurį jis yra panašus.
 •— O apie neteisingą žmogų reikia galvoti visai nekalbant apie tas gėrybes, kurias teikia pats leisiu
priešingai. gumas.
— Žinoma. — Tai tikrai garbingas ir patikimas atpildas.
— Tai tokį atpildą teisingas žmogus gauna iš die­ — Tačiau ir kiekio, ir didumo atžvilgiu tai yra nie­
vų. kai, palyginti su tuo, kas vieno ar kito — tai yra tei­
— Bent aš taip manau, — tarė Glaukonas. singo ir neteisingo žmogaus — laukia po mirties. Apie
— Na, o iš žmonių? — paklausiau. — A r ne taip yra tai verta išgirsti, kad ir vienas, ir kitas sužinotų iš mū­
iš tikrųjų: neteisingi žmonės, nepaisant jų gudrumo, sų svarstymo, kas pridera.
elgiasi kaip tie bėgikai, kurie į vieną galą bėga grei­ — Tai pasakok. Nedaug rasi dalykų, apie kuriuos
tai, o bėgdami atgal pritrūksta kvapo 16; iš pradžių jie labiau norėčiau išgirsti.
c lekia galvotrūkčiais, bet į galą pasidaro juokingi ir, — Aš tau papasakosiu ne Alkinojo 17, o šaunaus
negavę vainiko, pasišalina, nuleidę galvas, o tikrai v y r o Ero 18, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos, pa­
geri bėgikai, pasiekę finišą, apdovanojami ir apvaini­ sakojimą. Jis žuvo kovos lauke; po dešimties dienų,
kuojami. Dažniausiai taip būna ir teisingiems žmonėms. kai b u v o laidojami j a u sugedę lavonai, Erą rado visiš­
Kiekvienas jų poelgis, kiekvienas bendravimas su žmo­ kai sveiką. įš mūšio lauko jį nugabeno į namus, i r s t a i
nėmis ir visas jų gyvenimo būdas galų gale pelno dvyliktą dieną, kai jį rengėsi laidoti, jau gulėdamas
jiems kitų žmonių pagarbą — tai ir yra atpildas jiems. ant laužo, jis atgijo, o atgijęs papasakojo, ką buvo te­
— Žinoma. nai matęs. Jis sakė, kad jo siela, kai tik ji išėjusi iš
kūno, kartu su kitomis sielomis atvykusi į kažkokią
•— Vadinasi, tu pakęsi, jei aš apie teisingus žmones nuostabią vietą. Žemėje ten vienas šalia kito žiojėję
d pasakysiu tą patį, ką tu sakei apie neteisingus? Aš du plyšiai, o priešais juos, danguje, irgi du. Tarp jų
pasakysiu, kad teisingi žmonės, sulaukę vyresnio am­ sėdėję teisėjai. Kai tik jie padarydavę nuosprendį, tei­
žiaus, jei nori, savo valstybėje užima aukštas valdžios singiems žmonėms liepdavę eiti keliu į dešinę ir aukš­
vietas, veda žmonas iš kokių tik nori šeimų, išleidžia tyn į dangų ir užkabindavę jiems iš priekio ant kaklo
• savo dukteris už ko tik nori, ir visa, ką tu sakei apie lentelę su nuosprendžiu, o neteisingiems įsakydavę eiti
neteisingus žmones, aš dabar tvirtinu apie teisingus. į kairę ir žemyn ir užkabindavę jiems ant nugaros len­
O apie neteisingus aš sakau, kad, net jei daugumai iš
telę, kurioje būdavę surašyti visi jų nedori darbai. Kai
jų jaunystėje ir pasiseka pasislėpti, tai gyvenimo pa­
priėjęs Eras, teisėjai pasakę, kad jis turėsiąs būti pa­
baigoje juos vis tiek sučiups, iš jų tyčiosis, ir senatvė­
siuntiniu žmonėms ir pranešti jiems visa, ką čia matė,
j e jų laukia apgailėtina dalia: juos įžeidinės ir sve-
ir liepę j a m atidžiai stebėti ir klausyti. Jis ten matęs,
e timšaliai, ir savieji, juos plaks botagais, pagaliau — ši­
kaip sielos, gavusios nuosprendį, nueidavusios į du
tai tu pavadinai žiauriausia bausme (ir teisingai) •—
plyšius — vieną dangaus, kitą — žemės, o per kitus du
kankins ant rato, degins įkaitinta geležimi. Manyk, kad
ateidavusios — vienos iškildavusios iš žemės, nuvargu­
aš tada kalbėjau apie visas tas kančias. Na, ar pakęsi,
jei aš taip pasakysiu? sios ir apsinešusios dulkėmis, o kitos nužengdavusios
iš dangaus švarios. Atrodę, jog visos sielos grįždavu-
— Taip, — tarė Glaukonas; —• juk tavo žodžiai tei­ sios iš ilgos kelionės; jos mielai įsikurdavusios pievo­
singi. je, panašiai kaip žmonės švenčių metu. Kurios buvu­
614 XIII. — Štai kokį atpildą ir dovanas teisingas žmo- sios pažįstamos, sveikindavęsi ir klausinėjusios atėjusių
362 gus, dar gyvas būdamas, gauna iš žmonių ir dievų, jau iš žemės, kaip ten, žemėje, o nusileidusių iš dangaus —
 kaip ten, danguje. Vienos pasakojusios verkdamos ir per aštrius spyglius, o visiems sutiktiesiems aiškino,
aimanuodamos, prisiminusios, kiek visko turėjusios iš- už kokius nusikaltimus juos šitaip kankina, u sakė
- kęsti ir ką mačiusios, keliaudamos po žeme — ta ke­ numesią juos į Tartarą 19 . Nors mes ir buvome iškcnU;
61
lionė trunkanti tūkstantį metų, — o kitos, nusileidusios daug baisių dalykų, bet tada visus juos pranoko baime,
iš dangaus, pasakojusios apie didžiausią palaimą ir kad nepasigirstų tas staugimas, kai prieisime prie an­
neapsakomo grožio reginį. Prireiktų daug laiko, Glau- gos, ir kiekvienam iš mūsų būdavo didžiausias džiaugs- !>
konai, jei norėčiau viską papasakoti. Svarbiausia, pa­ mas, kai, įėjus į angą, staugimas liaudavosi". Štai
sak Ero, buvę štai kas: už kiekvieną kam nors padary­ kokios ten bausmės ir štai koks atpildas. Tie, kurie išbū­
tą skriaudą nedorėliai buvę baudžiami dešimteriopai — davę pievoje septynias dienas, aštuntąją dieną pakil­
bausmė trunkanti šimtą metų, nes tiek tęsiasi žmogaus davę ir eidavę tolyn ir po keturių dienų prieidavę vietą,
k gyvenimas, — kad už kiekvieną nusikaltimą tektų at­ iš kurios pamatydavę šviesos juostą, iš viršaus besi­
kentėti dešimteriopai. Pavyzdžiui, jei kas nužudė daug driekiančią per dangų ir žemę tarsi stulpas, panašią į
žmonių ar išdavė valstybę arba kariuomenę ir dėl jo vaivorykštę, tik daug ryškesnę ir grynesnę. Po dienos
kaltės daugelis pateko į vergiją, ar šiaip yra kaltas kelio jie prieidavę prie to šviesos stulpo ir ties jo vi­
dėl kokios nelaimės, už kiekvieną nusikaltimą turi at­ duriu pamatydavę nuo dangaus nukarusius saitų galus: <
kentėti dešimteriopas kančias. O tiems, kurie darė ge­ mat ta šviesa — tai dangaus juosta, panašiai kaip tri-
rus darbus, buvo teisingi ir dori, atlyginama pagal jerių virvės apjuosianti ir sutvirtinanti dangaus skliau­
nuopelnus. Ką Eras pasakojo apie vaikus, kurie mirė tą. Ant saitų galų pakabintas Anankės verpstas,
c
tik gimę, neverta minėti. Jis taip pat pasakojo, kad suteikiantis viskam sukimąsi. Jo ašis ir kabliukas
tiems, kurie negerbę dievų ir gimdytojų, ir savižu- esą iš plieno, o velenas •— iš plieno, sumaišyto su ki- d
džiams buvusios skiriamos dar sunkesnės bausmės. tais metalais. Veleno sandara tokia: iš išorės jis pana­
Eras girdėjęs, kaip vienas žmogus klausęs kito, kur šus į čia naudojamus velenus, bet, pagal Ero pasakoji­
dingęs didysis Ardiėjas. Tas Ardiėjas prieš tūkstantį mą, jį reikia įsivaizduoti taip: į didelį tuščiavidurį
metų buvęs vieno Pamfilijos miesto tironas. Apie jį veleną įdėtas kitas toks pat velenas, tik mažesnis, pana­
d buvę pasakojama, kad jis nužudęs savo seną tėvą ir šiai kaip sudedami vienas į kitą indai; į antrąjį ve­
vyresnįjį brolį ir padaręs daug baisių nusikaltimų. Pa­ leną įdėtas trečias, į trečiąjį — ketvirtas ir dar keturi.
klaustasis atsakęs: „Jis čia neatėjo ir neateis. įš viso jų aštuoni, jie įdėti vienas į kitą; iš viršaus jų e
XIV. Tarp kitų baisių reginių mes matėme ir tokį: graižai atrodę tarsi žiedai, nubrėžti apie bendrą ašį,
kai, patyrę daugybę kančių, buvome jau arti angos ir tad iš išorės jie tarsi sudarę ištisinį vieno veleno
rengėmės išlipti, staiga pamatėme Ardiėją kartu su ki­ paviršių, o ašis ėjusi kiaurai per aštuntojo veleno vidu­
tais —• dauguma jų buvo tironai, o iš paprastų žmo­ rį20. Pirmutinio, išorinio, veleno žiedas buvęs plačiau
nių — tik didžiausi nusikaltėliai. Jie jau norėjo išlipti, šias; šeštojo veleno — antrasis pagal didumą, ketvirto
bet anga jų neleido: kai tik kuris nors iš tų piktada- jo — trečias, aštuntojo — ketvirtas, septintojo — penk­
e rių, nepataisomų dėl savo prigimties arba dar per ma­ tas, penktojo — šeštas, trečiojo — septintas, antrojo
žai nubaustų, mėgindavo išlipti, anga pradėdavo staug­ aštuntas. Didžiausiojo veleno žiedas buvęs margas, <.N
ti. Tada šalia stovėję laukiniai ugninio veido vyrai, septintojo — ryškiausias; aštuntojo veleno žiedo spal
išgirdę staugimą, kai kuriuos iš jų pagriebė ir nuvedė va buvusi tik septintojo skleidžiamos šviesos a1.svail.is,
šalin, o Ardiėjui ir kitiems supančiojo rankas ir kojas, antrojo ir penktojo—beveik ta pati spalva, lik ĮM-IIU
nesnė už anų dviejų, trečiojo — balčiausia, kclviilo .•„,•,
616 užnėrė ant kaklo kilpas, nulupo odą ir nuvilko pakele
 jo — rausva, šeštojo — antroje vietoje pagal baltumą21.
Visas verpstas vienodai sukęsis apie savo ašį, bet, jam išdėliojęs prieš juos ant žemės gyvenimų pavy/.d/ius
sukantis, septyni vidiniai žiedai iš lėto sukęsi priešin­ jų buvę daug daugiau negu sielų, ir labai įvairiu: vi
ga kryptimi. įš jų greičiausiai sukęsis aštuntasis žiedas, šokių gyvulių gyvenimai, visos žmonių gyvenimo r u
septintasis, šeštasis ir penktasis sukęsi vienodu grei­ šys; tarp jų buvę net tironų gyvenimų — arba trun­
čiu, bet jau lėčiau; ketvirtasis, kaip jiems atrodę, pa­ kančių iki mirties, arba nutrūkstančių per vidurį ir
gal sukimosi greitį užėmęs trečiąją vietą, trečiasis — pasibaigiančių tremtimi, skurdu ir elgetavimu; buvę
ketvirtąją, o penktąją — antrasis. Pats verpstas sukęsis ten ir garbingų žmonių gyvenimų, žmonių, pagarsėju­
ant Anankės kelių. Ant kiekvieno žiedo viršaus sėdė­ sių savo išvaizda, grožiu, stiprumu, vikrumu varžybose
jusi Sirena, kuri, sukdamasi kartu su žiedu, dainavusi arba savo aukšta kilme ir protėvių šaunumu. Buvę ir
vieno jai būdingo aukštumo balsu. Jų visų aštuonių nežymių žmonių, taip pat ir moterų gyvenimų. Bet tai
balsai sudarę gražų sąskambį22. Aplink Sirenas vieno­ nenulėmę sielų sandaros, nes siela būtinai pasikeis,
du atstumu nuo jų sėdėjusios sostuose kitos trys būty­ pasikeitus gyvenimo būdui. Šiaip čia buvę pakaitom
bės, apsirengusios baltais drabužiais, su vainikais ant turtas ir skurdas, sveikata ir ligos, taip pat ir tarpinės
galvų; tai buvusios Anankės dukros Moiros: Lachesė, būsenos. Čia, mielas Glaukonai, žmogui ir slypi di­
Klota ir Atropė 23. Jos dainavusios vienu balsu su Si­ džiausias pavojus, ir todėl pagal galimybes reikia siek­
renomis — Lachesė apie praeitį, Klota apie dabartį, o ti, kad kiekvienas iš mūsų, metęs į šalį kitus mokslus,
Atropė apie ateitį. Be to, Klota kartkartėmis dešine imtų mokytis ir tyrinėti šituos dalykus, jei tik jam tai
ranka paliesdavusi išorinį verpsto žiedą, padėdama jam bus prieinama. Reikia surasti ir tą, kuris jam suteiks
suktis, Atropė kaire ranka padėdavusi suktis vidiniams galimybę ir sugebėjimą skirti dorą gyvenimą nuo ne­
žiedams, o Lachesė tai viena, tai kita ranka padėda­ tikusio ir iš visų galimybių visur ir visada išsirinkti
vusi ir vienam, ir kitam. geriausią. Turėdamas galvoje, kokį ryšį su dorybingu
XV. Atvykę jie tuojau turėję eiti pas Lachesę. Kaž­ gyvenimu turi visa tai, apie ką dabar kalbėjome, žmo­
koks pranašas sustatęs juos į eilę, o paskui paėmęs gus supras, ką gera ar bloga teikia grožis, sujungtas
nuo Lachesės kelių burtus ir gyvenimo pavyzdžius, su turtu arba neturtu ir su vienokia ar kitokia sielos
užlipęs ant aukštos pakylos ir taręs: „Anankės dukros būsena, kas tai yra aukšta ar žema kilmė, asmeninis
Lachesės žodis. Viendienės sielos! Štai naujo rato, ku­ gyvenimas, valstybinės pareigos, galia ir silpnumas,
ris mirtingųjų giminei baigiasi mirtimi, pradžia! Ne gabumas mokslui ir negabumas. Įgimtų ir įgytų sielos
jus demonas burtais ištrauks, bet jūs pasirinksite de­ savybių dėka žmogus, atsižvelgdamas į sielos prigimtį,
moną 24. Kas pirmas ištrauks burtą, tas tegul pirmas gali pasirinkti: blogesniu jis laikys tą gyvenimo būdą,
pasirenka gyvenimą, kurį jam neišvengiamai teks gy­ kuris sielą padaro nedoresnę, o geresniu — tą, kuris ją
venti. Dorybė nėra kieno nors nuosavybė: ją gerbda­ padaro teisingesnę; į visa kita jis numos ranka. Mes
mas arba jos negerbdamas, kiekvienas daugiau ar ma­ jau matėme, kad žmogui ir gyvam esant, ir po mirties
žiau prie jos priartės. Kiekvienas yra atsakingas už tai yra svarbiausias pasirinkimas. Į Hadą reikia leistis
savo pasirinkimą — dievas čia nekaltas". Šitaip pasa­ su šiuo tvirtu kaip plienas įsitikinimu, kad ir ten ne­
kęs, pranašas metęs burtus į minią, ir kiekvienas pasi­ susižavėtum turtais ir kitokiomis panašiomis blogybė­
ėmęs tą burtą, kuris nukritęs arčiausiai jo — tik Erui mis, kad nepasidarytum tironu ir tokia bei panašia
neleidę pasiimti. Kiekvienas tada sužinojęs, kelintas veikla nepridarytum nepataisomo blogio, ypač sau pa­
jis pagal eilę pasirinkti gyvenimą. Paskui pranašas čiam. Visuomet reikia mokėti pasirinkti vidurinį kelią
 ir vengti kraštutinumų — ir šiame gyvenime, ir kiek­ kuri savo gyvenimą pakeitusi į žmogiškąjį; p,in,i:.i.n
viename būsimame. Tik tada žmogus bus laimingas. elgęsi ir kiti gyvūnai giesmininkai. Dvidešimtąjį l>ml.|
XVI. Ir ano pasaulio pasiuntinys pasakojo, kad pra­ ištraukusi siela pasirinkusi liūto gyvenimą. Tai IJUVU.M
našas, mesdamas burtus, šitaip taręs: „Net ir paskuti­ Telemono sūnaus Ajanto siela, kuri, prisimindama mm
nysis, jei tik mokės protingai pasirinkti ir griežtai gy­ sprendį dėl Achilo ginklų 2 6 , nenorėjusi tapti žmogumi.
vens, turės visai neblogą, pakenčiamą gyvenimą. Todėl Po jo ėjusi Agamemnono 2 7 siela. Irgi nekęsdama žmo
pirmasis tegul apdairiai pasirenka, o paskutinysis te­ nių giminės dėl iš jų patirtų kančių, ji pasirinkusi erelio
gul nenusimena". Po šių pranašo žodžių tuojau priėjęs gyvenimą. Tada burtas tekęs Atalantės 28 sielai: maty­
pirmasis ir pasirinkęs galingiausio tirono gyvenimą — dama, kokia pagarba rodoma varžybų nugalėtojams, ji
tai buvęs neprotingas, visiškai neapgalvotas pasirinki­ neatsilaikiusi ir pasirinkusi šią dalią. Po jos jis matęs,
mas, paskatintas gobšumo. Jis nežinojęs, kad likimo kaip Panopėjo sūnaus Epėjo 29 siela pasirinkusi darbš­
jam buvę lemta ryti savo paties vaikus ir kitokie bai­ čios moters buitį. Tarp paskutiniųjų jis matęs juokda­
sūs dalykai. Vėliau, kai ramiai viską apsvarstęs, jis rio Tersito 30 sielą — ji pasivertusi beždžione. Paskuti­
ėmęs muštis į krūtinę ir aimanuoti, kad rinkdamasis nysis burtas atsitiktinai tekęs Odisėjo 31 sielai. Prisimin­
nepaklausęs pranašo. Tačiau jis kaltinęs ne save, bet dama ankstesniąsias kančias ir atsikračiusi garbės
likimą, demonus — ką tik nori, tik ne pats save. Jis troškimo, ji ilgai ieškojusi paprasto žmogaus, kuris toli
buvęs vienas iš tų, kurie atvykę iš dangaus, ir anks­ nuo visokių reikalų, gyvenimo; pagaliau ji užtikusi
tesnį savo gyvenimą nugyvenęs geroje santvarkoje, tokį kažkur gulintį, kitų paniekintą, ir labai pa­
bet, matyt, jo dorybingumą skatinęs tik Įprotis, o ne tenkinta jį pasiėmusi, sakydama, jog būtų jį pasirin­
filosofinis apmąstymas. Apskritai nemaža iš dangaus kusi ir tuo atveju, jeigu jai būtų tekęs pirmasis burtas.
atėjusių sielų šitaip įkliuvę, nes jos buvusios sunkumų Gyvulių sielos elgęsi panašiai: vienos virtusios žmo­
neužgrūdintos. O tos, kurios atvykdavusios iš žemės, nėmis, kitos — kitais gyvuliais, neteisingos — laukinė­
pačios patyrusios daug vargo ir mačiusios kitų kan­ mis, o teisingos — romiomis; žodžiu, ten vykęs visoks
čias, rinkęsi apdairiau. Dėl to, taip pat ir dėl burtų maišymasis.
traukimo lemtų atsitiktinumų daugeliui sielų bloga pa- Kai visos sielos pasirinkusios gyvenimus, tada jos
sikeisdavę į gera, g e r a — į bloga. Jei kas, atėjęs į šį iš eilės, kaip buvo ištraukusios burtus, ėjusios pas La-
gyvenimą, rimtai užsiimdavęs filosofija ir jei renkan­ chesę. Ši kiekvienai sielai davusi demoną, kurį ta bu­
tis burtas tekdavęs ne iš paskutiniųjų, tai, sprendžiant vo pasirinkusi; jis turėjęs būti jos sargu per visą
pagal žinias iš ano pasaulio, jis ne tik čia laimingai gyvenimą ir įvykdyti visa, ką siela pasirinkusi. Šis
gyvensiąs, bet ir jo kelias iš čia į ten ir atgal būsiąs sargas pirmiausia vesdavęs sielą pas Klotą ir pastaty-
ne požeminis ir dygliuotas, bet dangiškas ir lygus. davęs ją po jos ranka ir po jos sukamu verpstu -
Eras sakęs, kad buvę įdomu žiūrėti, kaip sielos rin­ taip jis patvirtindavęs sielos pasirinktąjį likimą. Pa­
kęsi gyvenimus. Tai buvęs ir graudus, ir juokingas, ir lietus verpstą, jis vesdavęs sielą prie Atropės siūlu,
keistas reginys. Mat dauguma sielų rinkęsi pagal anks­ kad padarytų nepakeičiama tai, ką priverpusi Klota.
tesnio gyvenimo įpročius. Jis sakėsi matęs, kaip bu­ Toliau neatsigręždama siela eidavusi prie Anankės
vusio Orfėjo siela iš neapykantos moterims — moterys sosto ir pereidavusi per jį kiaurai. Kai ir kitos sielos
jį p r a ž u d ė — pasirinkusi gulbino gyvenimą, nes nepa­ perėjusios per sostą, tada jos visos kartu per baisio,
norėjusi gimti iš moters. Jis matęs, kaip Tamiro 25 sie­ sloginančią kaitrą ėjusios į Letės 32 lygumą. Lygumoje
la pasirinkusi lakštingalos gyvenimą; matęs ir gulbę, nebuvę nei medžių, nei kitokios augmenijos. Atėjus
 vakarui, jos apsistojusios nakvynės prie Ameleto 33
upės, kurios vanduo nesilaikąs jokiame inde. Visos
sielos turėjusios saikingai atsigerti to vandens, bet kai
kurios pametusios protą ir gėrusios be saiko. Vos tik
b atsigėrusios, viską užmiršusios. Kai jos sumigusios, vi­
durnaktį pasigirdęs griausmas ir pradėjusi drebėti žemė.
Sielas staiga ėmę nešti aukštyn į visas puses, į tas vie­
tas, kur joms buvo lemta gimti, ir jos pasklidusios po
dangų tarsi žvaigždės. Erui neleidę gerti Letės vandens.
Jis nežinąs, kur ir kokiu būdu jo siela grįžusi į kūną;
švintant staiga atmerkęs akis, jis pamatęs, jog guli ant
laužo.
c
Tai šitokiu būdu, Glaukonai, buvo išsaugotas ir
mums išliko šis pasakojimas. Jei juo tikėsime, ir mes
lengvai pereisime per Letės upę ir nesuteršime savo
sielos. Tvirtai tikėdami, kad siela yra nemirtinga, gali
pakelti bet kokį gėrį ir bet kokį blogį, mes visuomet
eisime keliu, vedančiu į aukštybes, ir visokiais būdais
d laikysimės teisingumo ir išminties, kad, čia gyvendami,
būtume mieli ir patys sau, ir dievams; o jei mes nu­
sipelnysime atpildo, tarsi varžybų nugalėtojai, iš visur
gaunantys dovanų, tai būsime laimingi ir čia, ir toje
tūkstantmetėje kelionėje, kurią apsakėme.