LIETUVOS TEISËS UNIVERSITETAS

Juvencijus Lapë, Gediminas Navikas

PSICHOLOGIJOS ÁVADAS

Vadovëlis

Vilnius 2003
UDK 159.9(075)
La 304

2002-11-22 Nr. A­125

Aukštøjø mokyklø bendrøjø vadovëliø leidybos komisijos
rekomenduota

Išleista Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos lëšomis

Vadovëlio parengimà spaudai parëmë

Lietuvos valstybinis mokslo ir studijø fondas

Recenzavo:
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios ir pedagoginës
psichologijos katedros doc. dr. Eglë Rimkutë;
Vilniaus pedagoginio universiteto Psichologijos ir pedagogikos fakul-
teto Psichologijos katedros doc. dr. Ona Giedrë Butkienë;
Vytauto Didþiojo universiteto Socialiniø mokslø fakulteto Psichologijos
katedros doc. dr. Vaclovas Martišius

Vadovëlis apsvarstytas Lietuvos teisës universiteto Socialinio darbo

fakulteto Psichologijos katedros 2002 m. vasario 28 d. posëdyje (protokolo
išrašas Nr. 5) ir rekomenduotas spausdinti

Lietuvos teisës universiteto vadovëliø, monografijø, moksliniø, moko-

møjø, metodiniø bei kitø leidiniø aprobavimo spaudai komisija 2002 m.
rugsëjo 30 d. posëdyje (protokolas Nr. 4) leidiná patvirtino spausdinti

ISBN 9955 – 442 – 93 – X © Lietuvos teisës universitetas, 2003

 3

TURINYS

Pratarmė................................................................................................ 5
Pirmoji dalis. BENDRIEJI KLAUSIMAI
1. Psichologijos apibūdinimas................................................................... 6
1.1. Psichologijos objektas.................................................................... 6
1.2. Psichologijos raidos apžvalga........................................................ 9
1.3. Dabartinės psichologijos kryptys.................................................... 14
1.4. Psichologijos vieta mokslų sistemoje ir jos šakos.......................... 18
1.5. Psichologijos savitumas ir reikšmė................................................. 20
2. Psichologijos tyrimo metodai................................................................. 22
2.1. Tyrimo stadijos ir metodai.............................................................. 22
2.2. Duomenų rinkimo būdai................................................................. 24
2.3. Statistiniai tyrimo duomenų tvarkymo metodai............................... 33
3. Psichika ir smegenys............................................................................. 34
4. Psichikos raida...................................................................................... 47
4.1. Filogenetinė psichikos raida........................................................... 47
4.2. Ontogenetinė psichikos raida......................................................... 49

Antroji dalis. PAŽINIMO PROCESAI

5. Įžanga.................................................................................................... 54
6. Dėmesys................................................................................................ 56
6.1. Dėmesio rūšys................................................................................ 59
6.2. Dėmesio ypatybės.......................................................................... 63
6.3. Dėmesio skirtumai.......................................................................... 66
7. Jautrumas ir jo ribos.............................................................................. 67
8. Jutimas ir pojūčiai.................................................................................. 71
8.1. Regos pojūčiai................................................................................ 72
8.2. Klausos pojūčiai............................................................................. 82
8.3. Lytėjimo pojūčiai............................................................................. 87
8.4. Skonio pojūčiai............................................................................... 90
8.5. Uoslės pojūčiai............................................................................... 91
8.6. Kinesteziniai pojūčiai...................................................................... 93
8.7. Statiniai pojūčiai............................................................................. 93
8.8. Organiniai pojūčiai.......................................................................... 94
9. Suvokimas............................................................................................. 95
9.1. Suvokimo ypatybės........................................................................ 98
9.2. Suvokimo iliuzijos........................................................................... 103
9.3. Erdvės, laiko ir judėjimo suvokimas............................................... 105
10. Atmintis ir išmokimas........................................................................... 113
4

11. Mąstymas............................................................................................ 136

11.1. Mąstymo operacijos..................................................................... 139
11.2. Mąstymo 150
ypatybės........................................................................
12. Kalba................................................................................................... 151
13. Vaizduotė............................................................................................. 158
14. Jausmai............................................................................................... 165
14.1. Jausmus aiškinančios teorijos...................................................... 172
14.2. Jausmų funkcijos.......................................................................... 173
14.3. Jausmų rūšys............................................................................... 173
14.4. Jausmų skirtumai......................................................................... 177

Trečioji dalis. ASMENYBĖ

15. Asmenybės samprata.......................................................................... 179
15.1. Asmenybės teorijos...................................................................... 182
15.2. Asmenybės struktūra.................................................................... 186
16. Asmenybės kryptingumas ir veiklos motyvai....................................... 187
16.1. Poreikiai........................................................................................ 188
16.2. Motyvai......................................................................................... 192
16.3. Interesai....................................................................................... 195
16.4. Kiti veiksniai................................................................................. 196
17. Asmenybės galimybės veikti................................................................197
17.1. Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai......................................................... 197
17.2. Sugebėjimai.................................................................................. 200
18. Veiklą lemiančios savybės................................................................... 202
18.1. Temperamentas........................................................................... 202
18.2. Charakteris................................................................................... 209
18.3. Valia............................................................................................. 214

Literatūra................................................................................................... 219

ŽŽŽ
 5

PRATARMĖ

Šis vadovėlis skiriamas psichologijos kursą klausantiems

studentams ir tiems, kurie dėl savo asmeninių ar profesinių interesų
domisi psichikos reiškiniais. Įvairių psichikos reiškinių pavyzdžiai buvo
imami iš teisėtvarkos srities darbuotojų patirties. Vadovėlis skirtas
teisininkams, tačiau juo gali naudotis ir kitų specialybių studentai.
Dėstytojai nesunkiai galės parinkti pavyzdžius, būdingus kitų profesijų
asmenų veiklai. Autoriai laikosi nuomonės, kad bet kurią specialybę
studijuojantis ar pagal ją dirbantis asmuo mokės pats pritaikyti įgytas
žinias savo praktikoje ir ras pavyzdžių teorinėms žinioms pagrįsti.
Vadovėlyje supažindinama su psichologijos mokslo objektu, tyrimo
metodais, psichikos procesais, asmenybės samprata ir jos savybėmis.
Autoriai stengėsi parengti glaustą mokymo leidinį, supažindinantį skai-
tytojus su psichologijos mokslo sistema, paaiškinti psichikos reiškinius ir
svarbiausias sąvokas, pateikti jų apibrėžimus. Tam tikslui jie panaudojo
įvairiuose mokslo leidiniuose, taip pat Lietuvoje ir užsienyje išleistuose
vadovėliuose pateikiamą medžiagą.
Autoriai dėkingi Lietuvos teisės universiteto Rektoriui ir Vadovybei už
paskatinimą rašyti šį vadovėlį, taip pat Valstybiniam mokslo ir studijų
fondui už paramą rengiant leidinį. Dėkojame recenzentams docentams
Onai Giedrei Butkienei (VPU), Juozui Kasiuliui (KTU), Vaclovui Martišiui
(VDU) ir Eglei Rimkutei (VU), kurių pastabos ir patarimai padėjo dar
kartą apgalvoti, papildyti ir patobulinti vadovėlį. Nuoširdžiai dėkojame
Lietuvos teisės universiteto Psichologijos katedros buvusiam vedėjui
doc. Gintautui Valickui ir vedėjai doc. Ritai Bandzevičienei už paramą
rengiant šią knygą.
Jei kam nors, skaitant šį leidinį ir matant jo trūkumus, kils mintis pa-
rašyti kitą, tobulesnį, autoriai sveikins tokią iniciatyvą ir manys prisidėję
prie mokomųjų leidinių tobulinimo.

Autoriai

ŽŽŽ
6

Pirmoji dalis.
BENDRIEJI KLAUSIMAI

1. PSICHOLOGIJOS APIBŪDINIMAS

1.1. Psichologijos objektas

Psichologijos terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių – psiche ir logos

junginio. Žodis psiche lietuvių kalboje reiškia sielą, o logos – žodį, mokslą.
Taigi psichologija yra mokslas apie sielą. Psichologijos pavadinimas pra-
dėtas vartoti tik XVIII amžiuje. Iki to laiko dažniau buvo vartojamas žodis
„animastika”, remiantis Aristotelio veikalo „De Anima” („Apie sielą”) lotynišku
pavadinimu. Terminas siela vartojamas labai įvairiai. Religijose jis reiškia
bekūnę, nemirštančią žmogaus dalį, įvedančią žmogų į antgamtinį, dvasinį
pasaulį. Šiandien psichologijoje, kalbant ir rašant apie jos tyrimų objektą,
vartojamas tarptautinis žodis „psichika”.
Psichologija tiria žmogaus ir gyvūnų vidaus procesus, reiškinius ir jų iš-
orines apraiškas, užtikrinančius organizmo egzistavimą ir raidą (tobulėjimą)
prisitaikant prie tikrovės, t. y. fizinės ir socialinės aplinkos sąlygų, keičiant tą
aplinką ir savo elgesį. Tai apima paveldėtus, įgimtus ir įgytus veiksnius, le-
miančius pažinimo procesus, emocijas ir jausmus, vidinio ir išorinio elgesio
formavimo mechanizmus. Tų reiškinių visuma vadinama psichika. Psicho-
logija yra mokslas apie žmogaus ir gyvūnų psichikos faktus, dėsnin-
gumus ir mechanizmus.
Žmogaus psichika – tai tikrovės pažinimo ir elgsenos reguliavimo reiški-
nių vienovė. Kiekviename individe jie sudaro tam tikrą integruotą visumą.
Būtų neįmanoma pažinti atskirų psichikos reiškinių, jei netirtume jų tarpusa-
vio ryšių, neaprėptume visumos. Psichologija tiria asmenybės, kaip psichi-
kos reiškinių integruotos visumos, formavimąsi, jos poreikius ir tikslus, san-
tykius su gamta, žmonėmis ir kitas ypatybes. Žmogaus psichika nuo že-
mesniųjų gyvūnų psichikos skiriasi daugeliu ypatybių. Svarbiausia žmogaus
psichikos ypatybė yra ta, kad jis ne tik patiria kokį nors reiškinį, bet ir su-
pranta, jog jį patiria. Žmogus ne tik mato, girdi, junta ar užuodžia, ne tik ku-
ria naujus vaizdus, sprendžia problemas, planuoja, bet ir nusimano apie
tuos reiškinius, supranta jų reikšmę. Žmogus gali įsisąmoninti aplinkos reiš-
kinius. Jis turi sąmonę, kurios neturi kiti gyvūnai.
Žmogaus psichika yra labai turtinga. Jos lobyne gausu faktų, taisyklių,
dėsnių, principų ir programų, padedančių ne tik išgyventi, išlikti, bet ir tobu-
lėti. Vieni psichikos reiškiniai yra nulemti genų, kitus mes patys sukuriame ir
jie lemia mūsų elgesį. Kai kurių jų poveikio mes nesuvokiame, kitais sąmo-
 7

ningai pasinaudojame, numatydami savo veiklos tikslus ir priemones jiems

pasiekti.
Atsižvelgiant į tai, kaip veikia žmogaus psichikos reiškiniai, kiek jie lemia
žmogaus elgesį, taip pat kiek žmogus tuos reiškinius supranta, skiriami šie
psichikos sluoksniai: nesąmoningi reiškiniai (pasąmonė), sąmonė ir sa-
vimonė. Nesąmoningiems reiškiniams priklauso tie, apie kurių vyksmą žmo-
gus visai nežino arba žino labai neapibrėžtai. Žmogus suvokia, išgyvena tik
padarinį arba tam tikrą elgesį. Mes negalvojame ir nežinome, kaip minčiai
išreikšti parenkame žodžius, juos jungiame į sakinius, deriname pagal
kalbos taisykles, tačiau mintį išreiškiame aiškiai ir suprantamai. Poetas
sukuria eilėraštį „pagautas įkvėpimo”. Jis negali pasakyti, kodėl ir kaip tai
įvyko. Sakoma, kad D. Mendelejevas cheminių elementų lentelę susapnavo.
Kodėl ir kaip tai įvyko sapne, o ne sąmoningai, aktyviai mąstant? Mes ne-
sąmoningai atliekame automatizuotus veiksmus, tapusius įgūdžiais ir įpro-
čiais.
Dažniausiai tai vadinama pasąmone. Tai psichikos procesai, aktai ir
būsenos, kurių vyksmo bei juos sukeliančių tikrovės reiškinių įtakos
žmogus nesuvokia.
Žymus psichologas ir psichiatras Z. Freudas pasąmonę laikė svarbiausiu
žmogaus elgesį aktyvinančiu ir reguliuojančiu veiksniu ir pirmasis atskyrė
pasąmonės ir sąmonės sluoksnius. Pasąmonė, kaip nesąmoningoji psichi-
kos sritis, jo nuomone, susiformavo ilgos žmogaus biologinės raidos metu.
Svarbią pasąmonės reiškinių dalį sudaro paveldėti instinktyvūs polinkiai
(gyvybės išlaikymo, savisaugos, dauginimosi ir kt.). Jo nuomone, į pasą-
monę išstumiami ir tie mūsų natūralūs troškimai bei ketinimai, kurių nega-
lime išreikšti, išgyventi. Ten juos saugo ir neišleidžia viešai pasireikšti mūsų
aukštesnysis „aš” (superego, kurį taip pat derėtų priskirti nesąmoningų reiš-
kinių sričiai). Tačiau kas nenori ištrūkti į laisvę? Neįgyvendinti ir išstumti
ketinimai išsiveržia į laisvę pakeistu ar net iškreiptu pavidalu. Jie pasireiškia
sapnuojant, apsirikimais kalbant (lapsus lingua), kliedint ir net ligos požy-
miais. Z. Freudas aprašo merginą, kuri atvirai nepareiškė pasipiktinimo savo
draugei dėl to, kad pastaroji jai ir savo šuniui duodavo gerti iš tų pačių indų,
tačiau susirgo. Vienas iš ligos požymių buvo tas, kad ištroškusi ji negalėjo
gerti vandens.
Jaunuolis, nesugebėdamas užmegzti ryšio su patikusia mergina, ben-
drauja su ja sapnuose. Dar blogiau, kad, užuot stengęsis natūraliai suartėti
su patikusia mergina, pradeda koneveikti visą moterų giminę.
Sąmonė – tai atviras ir tikras (realus) žmogaus ryšys su tikrove, lei-
džiantis pažinti gamtinę ir socialinę aplinką bei reguliuoti savo elgesį.
Sąmonė leidžia pažinti mus supančią aplinką, gamtos ir socialinių reiškinių
dėsnius, numatyti ir planuoti ateities įvykius bei įgyvendinti savo sumany-
mus. Sąmonėje į visumą jungiasi (integruojasi) visi psichikos reiškiniai: juti-
mai, suvokimai, vaizduotė, jausmai, mąstymas sąvokomis ir kt. Tai labai
praplečia tikrovės pažinimo galimybes, leidžia numatyti ateitį. Sąmonė yra
aukštesnioji psichikos forma, būdinga tik žmogui.
8

Psichologija tiria sąmonės kilmę, struktūrą ir funkcionavimą. Be abejo,

jos atsiradimas susijęs su centrinės nervų sistemos raida. Manoma, kad
žmogaus sąmonės, kaip psichikos reiškinio, atsiradimą ir plėtrą lėmė trys
veiksniai: darbas, visuomeninis gyvenimo būdas ir kalba.
Žmogaus aktyvi veikla ir darbas prisitaikant prie gamtos sąlygų ir ko-
vojant už savo būvį buvo pirmasis veiksnys, lėmęs sąmonės atsiradimą.
Pirmykštis žmogus, nusmailinęs lazdą ir pasidaręs kažką panašaus į ietį ar
žeberklą, nugludinęs akmenį, kad būtų aštresnis, žengė pirmyn, numatyda-
mas galimybes tobulinti gamtos jam duotus įrankius. Tikrovės daiktų ir reiš-
kinių bei savo paties savybių numatymas ir tobulinimas yra svarbiausia są-
monės funkcija. Kuo geriau žmogus pažino tikrovę, jos dėsnius, tuo daugiau
atsivėrė galimybių tobulėti.
Pirmykštis žmogus buvo per silpnas kovoti su gamtos jėgomis. Apsiginti
nuo gamtos negandų ir priešų, sumedžioti maistui grobį galėjo tik grupė in-
dividų bendromis pastangomis. Žmonės būrėsi į grupes. Grupėje reikėjo
derinti savo veiksmus, pavyzdžiui, medžiojant ir pan. Taigi visuomeninis
gyvenimo būdas lėmė sąmoningos sąveikos atsiradimo būtinumą.
Be to, reikėjo ir bendravimo priemonės, kurios padedami žmonės būtų
galėję keistis informacija, derinti veiksmus, sąveikauti. Juo tapo kalba, iš
pradžių primityvi, nerišli. Išsivysčiusi kalba tapo ne tik bendravimo, bet ir
patirties perdavimo, geresnio tikrovės pažinimo, mąstymo priemone. Kiek-
vieno žmogaus sąmonė yra individuali, tačiau ją lemia gamtinė ir socialinė
aplinka, kurioje žmogus gyvena. Individo sąmonės struktūra pradeda for-
muotis ankstyvoje vaikystėje vaikui perimant veiklos ir bendravimo su suau-
gusiaisiais patirtį.
Savimonė – tai savęs išskyrimas iš aplinkos, savo santykio su pa-
sauliu, savęs kaip asmenybės, savo poelgių, veiksmų, minčių, jausmų,
norų ir interesų vertinimas. Tai sudaro galimybę tikslingai veikti, tobulėti,
kurti save. Žmogus jau vaikystėje ima skirti save nuo kitų žmonių. Jis pra-
deda pažinti ir vertinti savo psichikos reiškinius (pojūčius, suvokimus, protą,
valią, jausmus, sugebėjimus ir kt.), lyginti juos su kitų žmonių atitinkamais
reiškiniais. Veikiant kitų žmonių vertinimams, savo poelgių ir veiksmų moty-
vus, tikslus ir laimėjimus lyginant su visuomenės priimtomis socialinio elge-
sio normomis susidaro tam tikras savo paties įvaizdis (savivaizdis).
Savivaizdis, arba „aš vaizdas”, (autokoncepcija) – tai gana pastovi,
daugiau ar mažiau įsisąmoninta ir kaip vienintelė išgyvenama individo
nuomonių ir vaizdinių apie save sistema, kuria vadovaudamasis jis
bendrauja su kitais žmonėmis ir vertina pats save. Tai žmogaus nuo-
stata savo paties atžvilgiu.
Psichikos reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir vaidmeniu asmenybės
veikloje. Pagal tai jie skirstomi į tris rūšis: psichikos procesus, psichines
būsenas ir psichines ypatybes.
Psichikos procesai – tai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, ku-
rie prasideda veikiant išorinėms arba vidinėms paskatoms ir baigiasi joms
nutrūkus. Jie dar skirstomi į pažinimo, jausmų ir valios procesus. Pavyz-
džiui, išgirdę žmogaus klyksmą suvokiame, kad tai užpultasis šaukiasi pa-
 9

galbos; dokumente pastebėję trynimo žymių įtariame, kad jis suklastotas;

skaitome knygą ir įsivaizduojame aprašomą situaciją.
Psichinės būsenos – tai reiškiniai, šiek tiek pastovesni nei psichikos
procesai. Jie susiję su psichosomatiniais pakitimais, palaikančiais sąlygiškai
pastovų psichikos veiklos lygį. Psichikos būsenomis galima laikyti darbingą
nuotaiką, energijos didėjimą sporto varžybose, įkvėpimą meninėje kūryboje,
įtampą ypač sunkaus ir rizikingo darbo sąlygomis ir pan.
Psichinės savybės – tai sąlygiškai pastovūs reiškiniai, pasikartojantys
atskiriems individams sąveikaujant su tikrove, ir nepriklausantys nuo kon-
krečių poveikių. Jų santykinį (reliatyvų) pastovumą lemia įgimtos anatomi-
nės ir fiziologinės individo ypatybės, taip pat jo atmintyje per patirtį užfiksuoti
pastovūs elgesio modeliai. Psichinėmis savybėmis laikytinos žmogaus tem-
peramento ypatybės (impulsyvumas, jautrumas ir pan.), charakterio
savybės (darbštumas, humaniškumas, egocentrizmas ir pan.), gabumai ir
sugebėjimai (gabumai muzikai, matematikai, technikai ir kt.).

1.2. Psichologijos raidos apžvalga

Žymus vokiečių psichologas H. Ebbinghausas yra pasakęs, kad psicho-

logijos mokslas turi seną praeitį, bet trumpą istoriją (žr. 1 pav.). Psichikos
reiškiniais domėtasi jau gilioje senovėje, kai psichologija dar nebuvo sava-
rankiška mokslo sritis. Jos šaknis galime rasti medicinoje ir filosofijoje. Jau
senovės mokslininkai atkreipė dėmesį į žmonių elgesio, jausmų išgyvenimo,
tarpasmeninių santykių skirtumus ir bandė juos paaiškinti kūno sandaros ir
fiziologinių procesų ypatybėmis. Senovės graikų gydytojas Hipokratas su-
skirstė žmones į tipus, priklausančius nuo gyvybę palaikančių skysčių
(kraujo, tulžies, juodosios tulžies ir gleivių) santykinio kiekio organizme. An-
tikos ir vėlesnių laikų filosofai nagrinėjo sielos esmės, valios ir pažinimo
klausimus. Psichologija buvo filosofijos mokslo dalis.
Psichologijos, kaip mokslo, istorija trumpa, nes savarankišku mokslu ji
tapo tik XIX amžiuje, kai empiriniais metodais buvo pradėta fiksuoti ir ma-
tuoti psichikos reiškinius, tirti fizikinio pasaulio ir suvokimo sąsajas (E. H.
Veber, G. H. Fechner, H. Helmholtz). W. Wundtas 1879 metais Leipcige
įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją, kurioje atliko sistemingus tyrimus.
Jis tyrė asociacijas, atmintį, mąstymą bei vaistų poveikį sąmonei. Psicholo-
gijos laboratorijos Leipcige įsteigimo data laikoma savarankiško psichologi-
jos mokslo pradžia. Taigi praėjo šimtmečiai, kol iš atskirų žinių apie psichi-
kos reiškinius išsirutuliojo psichikos mokslas, buvo sukurtos pagrindinės jo
sąvokos ir jų sistemos bei tyrimo metodai. Psichologija, kaip ir kiti mokslai,
kilusi iš filosofijos ir medicinos mokslų, nes antikiniai mokslai buvo sukaupę
daug žinių apie gamtą, žmogų, visuomenę ir gyvenimą. Filosofijai rūpėjo
pažinti tikrovę, būtį apskritai, iškilo materijos ir dvasios egzistavimo, jų san-
tykio problema, tapo svarbūs tikrovės pažinimo procesai ir galimybės.
10

Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apeiti

sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos lai-
kotarpiu susidūrė dvi priešybės – materializmas ir idealizmas.
Atomistinio materializmo pradininkas senovės Graikijoje Demokritas (V–
IV a. pr. m. e.) aiškino, kad siela materiali ir ją sudaro labai smulkios dalelės
– atomai. Žymiausias idealizmo atstovas Platonas (428–347 m. pr. m. e.)
pripažino nuo materijos nepriklausančių idėjų egzistavimą. Jo manymu,
siela yra amžina ir iki žmogui gimstant gyveno idėjų pasaulyje. Patekusi į
žmogaus kūną siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to,
ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra ir dualizmo pradininkas
psichologijoje, nes pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai – siela ir kū-
nas.
Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384–322 m. pr.
m. e.). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to
meto pažinimo sritis. Jo veikalas „Apie sielą” paliko gilų pėdsaką psicholo-
gijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medici-
nos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės princi-
pas, kūną formuojanti jėga (entelechija). Ją aptinkame visuose gyvosios
gamtos individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo orga-
nizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams mai-
tintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis,
kentėti ir t. t. Aukščiausia – mąstančioji siela – yra žmogaus siela. Aukštes-
nioji psichikos veikla apima ir žemesniąją. Žmogus ne tik mąsto, bet ir junta,
minta, dauginasi. Pažinimas prasideda jutimu. Juntamieji objektai ir jų ypa-
tybės atsiskleidžia psichikoje – panašiai kaip vaške įsispaudžia antspaudas.
Pojūčiai gali išlikti vaizdinių pavidalu, vaizduotė juos gali jungti pagal pana-
šumą, gretimumą ir kontrastą.
Aristotelio pažiūros psichologijos klausimais paliko gilius pėdsakus vė-
lesnių laikų moksle. Jų veikiamas romėnų gydytojas K. Galenas visapusiš-
kiau atskleidė psichikos ir fizinių reiškinių ryšį. Jo fiziologijoje aptinkame
prielaidą, kad nervai atlieka juntamąsias ir judinamąsias (motorines) funkci-
jas. Psichikos („pneumos”) buveinė yra smegenys. Psichikos procesai pra-
sideda „vidiniu jutimu”, iš kurio formuojasi atmintis, vaizduotė, protavimas, ir
skiriasi nuo procesų, vykstančių, pavyzdžiui, miegant. Atminties, mąstymo ir
kitus panašius procesus lydi refleksijos aktas.
Tuo metu pradėjo formuotis sąmonės sąvoka. Augustino (354–430 m.)
teigimu, jutimu tik patiriame kūnų egzistavimą, o tikras pažinimas vykstąs
tada, kai siela atsigręžia į save. Šis sielos pačios savęs pažinimas, arba
vidinis patyrimas, skiriasi nuo išorinio patyrimo (jutimo). Psichikos procesus
(„sielos galias”) Augustinas skirstė į atmintį, išmintį ir valią.
Viduramžiais, kai krikščionybės dogmas buvo siekiama derinti su protui
prieinamomis išvadomis, Tomas Akvinietis (XIII a.) ir kiti scholastai tuo metu
populiarią Aristotelio filosofiją mėgino suderinti su Platono idealizmu ir Au-
gustino introspekcionizmu. Aristotelio pažiūros psichologijos klausimais
buvo populiarios ir XVI–XVII amžiais.
 11

1 pav. Mokslų raida (iš M. H. Marx. Introduction to Psychology, 1979)

XVII a. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą

(lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo
nauja gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcio-
navimą. Dualistas R. Dekartas teigė, kad materijai būdinga galimybė tįsti.
Nuo materijos nepriklausančios dvasios ypatybė yra gebėjimas mąstyti.
12

Žmogaus kūnas, veikiąs pagal mechanikos dėsnius, galįs apsieiti be sielos.

Pagal gebėjimą mąstyti žmogų galima priskirti dvasios sferai. Taigi ir psi-
chologija turinti tirti ne sielą apskritai, o mąstymą (sąmonę). R. Dekartas
pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys tarsi veidrodis at-
spindi išorės poveikius. Iš to kyla mintis, kad žmogaus elgseną, jo nervų ir
raumenų veiklą galima objektyviai pažinti. R. Dekarto kūno ir sąmonės dua-
lizmo koncepcija, kaip nurodo prancūzų psichologas P. Fraisse, teigiamai
paveikė psichologijos mokslo raidą, nes buvo įsisąmoninta, kad yra specifi-
nių psichologinių problemų, todėl reikėjo ieškoti ir specialių tyrimo metodų.
Dualizmą ėmė pulti tiek materialistai, tiek idealistai. Anglų materialistas
T. Hobbesas pripažino tik mechaninį judėjimą, Nyderlandų materialistas B.
Spinoza teigė pasaulio vienovę, mąstymą ir galimybę tįsti laikydamas tos
pačios substancijos dviem skirtingais atributais. Vokiečių filosofas ir mate-
matikas G. Leibnicas psichiką vaizdavo kaip integruotą visumą, o ne arit-
metinę įvairių reiškinių sumą. Įdomu tai, kad čia jau susiduriame su įvairio-
mis sąmonės pakopomis. Sąmonė prasideda tamsiais ant jos slenksčio
esančiais vaizdiniais, kurie pamažu ryškėja ir pasiekia apercepcijos lygmenį
– didžiausią aiškumą. Taigi G. Leibnicas kėlė nesąmoningų reiškinių pro-
blemą. Apercepcijos sąvoka nuo to laiko įsitvirtino psichologijoje.
Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo
srovė, pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikiusi ne mąstymą, o patirtį (gr. empei-
ria – patirtis). Psichologijoje daugiausiai dėmesio imta kreipti į žmogaus iš-
gyvenimus, nes tik jie yra prieinami stebėti pačiam subjektui. Empirikų tei-
gimu, negalima tiesiogiai patirti, kas yra siela ir sąmonė, todėl psichologija
turinti tirti sąmonės reiškinius, kurių paprasčiausias esąs vaizdinys („idėja”).
Kiek vėliau sensualizmo atstovai ėmė aiškinti, kad pažinimui svarbiausias
yra jutimas (sensus). Anglų filosofas ir pedagogas J. Locke’as prieštarau-
damas racionalistams teigė, kad nėra įgimtų idėjų. Žmogus gimsta kaip
„švari lenta” (tabula rasa), kurioje rašo patirtis. Ją sudaro paprastos ir sudė-
tingos idėjos, kurių vienos kyla per pojūčius (pojūčio idėjos), o kitos per vi-
dinį suvokimą (refleksijos idėjos). Šios idėjos gali tarpusavyje jungtis (aso-
cijuotis). Iš J. Locke’o samprotavimų apie refleksiją (nereikia painioti su R.
Dekarto įvesta reflekso sąvoka) galima padaryti išvadą, kad psichikos faktus
žmogus pažįsta introspektyviai (tiesiogiai stebėdamas savo vidines bū-
senas), taigi kitaip negu fizinius faktus. Čia sąmonė ir išorinis pasaulis su-
priešinami, jie esą pažįstami iš esmės skirtingais būdais. J. Locke’as nepa-
neigė dualizmo.
J. Locke’o mokymą apie išorinę ir vidinę patirtį buvo galima plėtoti mate-
rialistine (D. Hartley) arba idealistine kryptimi (D. Jumas). Anglų filosofas
gydytojas D. Hartley, gerai išmanydamas fiziologiją ir mediciną, taikydamas
kai kuriuos fizikos dėsnius (I. Newton) apibendrino to meto pažiūras apie
refleksus ir asociacijas. Jo psichologinėje koncepcijoje teigiama, kad nervų
sistemą veikiantys išoriniai dirginimai („vibracijos”) pasiekia smegenis, jose
susilieja ir palieka pėdsakus – pojūčius ir idėjas. Kai dažniau pasikartoja
dirginimai, tarp jų sukeltų pojūčių susidaro ryšiai (asociacijos). Vėliau naujas
pojūtis gali sužadinti ištisą pėdsakų forma išlikusių pojūčių grandinę. Kai į
 13

šią grandinę įsitraukia naujas dirginimas – ištartas žodis, tada pasireiškia

mintys ir valia. Žodis pradeda pavaduoti tiesioginius išorinius poveikius ir
asociatyviai kelti atitinkamus poelgius. Nuo J. Locke’o ir D. Hartley laikų
svarbiausiu psichologijos dėsniu laikomas idėjų asociacijų dėsnis.
Asocianistines pažiūras parėmė ir pagilino D. Jumas. Jis išskyrė tris
asociacijų rūšis: gretimumo, panašumo ir kontrasto. Šiais asociacijų dės-
niais esą galima išaiškinti kiekvieną psichikos procesą (vaizdų susidarymą,
mąstymą, net jausmus). Taigi empirinė psichologija mechanizmų atžvilgiu
virto asociacine psichologija.
Asociacinė psichologija suklestėjo XIX a. Anglijoje (J. Mill, A. Benas) ir
Vokietijoje (J. F. Herbart, W. Wundt, G. E. Müller). Ji nepaaiškino, kokios
jėgos verčia psichikos elementus (pojūčius, vaizdinius, idėjas) jungtis, kas
lemia jų atranką ir kryptį. Asociacijų susidarymas buvo aiškinamas mecha-
nikos principais, subjekto aktyvumu pažįstant tikrovę. Tiesa, W. Wundtas
mėgino papildyti asociacinę psichologiją aktyvumo vaidmenį priskirdamas
apercepcijai, kuri esanti susijusi su dėmesiu ir valia, bet jis dar labiau pa-
brėžė mintį, kad žmogaus psichika sudaryta iš atskirų elementų (pojūčių).
Asociacinei psichologijai buvo lemta viešpatauti beveik visą XIX amžių. Psi-
chikos reiškinių asociacijas vienaip ar kitaip pripažįsta ir dabartiniai psicho-
logai, tik kitaip supranta. Anksčiau manyta, kad asocijuojami reiškiniai (vaiz-
diniai, idėjos) lieka nepakitę, kaip mechanikos agregato dalys, o dabar aiš-
kinama, kad asocijuojami nariai ne mechaniškai prisijungia vienas prie kito,
bet vienas kitą keičia; jie asimiliuojami, įvaldomi, dėl to vienaip ar kitaip
kinta.
XIX a. pabaigoje psichologijoje įsigalėjęs evoliucionizmas, kuris psichi-
kos procesus siejo su nervų sistemos raida, psichikai priskyrė prisitaikymo
(adaptacinę) funkciją. Amerikiečių psichologas W. Jamesas pripažino są-
monę galėjus atsirasti dėl to, kad ji atlieka svarbią prisitaikymo funkciją: ji
ypač veikli, kai organizmas susiduria su prisitaikymo sunkumais. Sąmonės
veiklą jis siejo ir su asmenybės struktūra, su „aš”. Jo asmenybės analizė
atskleidė keturis „aš” lygius: materialinį, socialinį, dvasinį ir grynojo „aš” lygį
(asmenybės identiškumo jausmas). W. Jamesas svarstė asmenybės savęs
vertinimo problemą, savigarbos, pasitenkinimo ar nepasitenkinimo gyve-
nimu ir panašius klausimus. Nuo vienašališko pažinimo procesų tyrimo per-
eita prie svarbių asmenybės psichologijos problemų.
XIX a. evoliucionistai (C. Darwin, H. Spenser) nustatė psichikos reiškinių
ir nervinių procesų ryšį. Ypač reikšmingi psichologijai buvo nervų sistemos
tyrimai ir jų rezultatai (A. Haller, J. Prochaska), vis labiau įsigalėjo mintis,
kad psichikos procesai reiškiasi ne mechanišku judėjimu, bet kaip kitokios
gyvybinės (fiziologinės) organizmo funkcijos. Atsirado požiūris, kad psichika
yra smegenų funkcija. Ją patvirtino fiziologiniai tyrimai. Buvo nustatyta, kad
yra sensoriniai (jutimo) ir motoriniai (judėjimo) nervai, sąmoningi ir nesąmo-
ningi psichikos procesai. Jie vyksta tada, kai išorinis juntamųjų nervų dirgi-
nimas, perėjęs per nervų centrą – stuburo ir galvos smegenis, motoriniu
nervu grįžta atgal, taigi kai veikia visas reflekso lankas. Tik liko neaišku,
kaip gali gyvas organizmas aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos.
14

Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I. Sečenovas. Pagrindinis jo

veikalo „Galvos smegenų refleksai” (1863) teiginys – kad „visi be išimties
psichiniai aktai… vyksta kaip refleksai”. Psichikos procesas nėra savaran-
kiškas reiškinys. Jis prasideda ir vyksta kartu su refleksu, yra jo produktas,
bet drauge numato veiklos rezultatą. Taigi psichikos procesas reguliuoja
veiksmus, suderindamas juos su kintančiomis sąlygomis, padeda organiz-
mui prisitaikyti prie jų, nes visą laiką atspindi į smegenis patenkančią, ten
laikomą ir perdirbamą informaciją. I. Sečenovo „minties polėkį” toliau tęsė ir
gilino rusų mokslininkas I. Pavlovas (1849–1936), išaiškinęs, kaip susidaro
sąlyginiai refleksai – naujos organizmo atoveiksmio formos. XIX a. fiziologai
atliko ir daugiau įvairių psichologijai reikšmingų nervų sistemos tyrimų. XIX
a. antroje pusėje fiziologai pradėjo eksperimentinius tyrimus. Pradėti ekspe-
rimentiniai gyvūnų tyrimai (E. Thorndike), psichologijos keliamos problemos
ir joje taikomi metodai ėmė skirtis nuo fiziologijos problemų ir metodų. XIX a.
antroje pusėje psichologija virto savarankišku mokslu. Kol psichologija pri-
klausė filosofijai, ji turtėjo būties (kūno ir sielos) problemų sprendimu. Paži-
nimo teorija išplėtė žinias apie vaizdinius, mąstymą, kalbą. Visa tai buvo
aiškinama atitinkamos filosofinės sistemos sąvokomis, tačiau kai psicholo-
gija atsiskyrė nuo filosofijos, ji turėjo sukurti savo koncepciją. Buvo psicho-
logų, kurie veikiami pozityvizmo galvojo, kad mokslas, įskaitant ir psicholo-
giją, gali išsiversti be filosofijos. Pavyzdžiui, vokiečių psichologas G. E.
Mülleris jau 1924 m. rašė, kad nėra bendros nuomonės, kuris požiūris (ma-
terialistinis ar idealistinis), t. y. sielos esmės klausimas, yra teisingas, todėl
psichologijoje to klausimo visai atsisakyta, ir šis mokslas apibrėžiamas ne
kaip mokslas apie sielą, Jos šalininkai, būdami idealistai, laikydavosi psi-
chofizinio paralelizmo teorijos. Tai veikė ir jų kuriamų sąvokų turinį.
XIX a. pabaigoje psichologijos laboratorijų empiriniai tyrimai pateikė ver-
tingos medžiagos apie jutimo organus ir jų veiklą, apie tai, kaip regėdamas
ir girdėdamas žmogus suvokia pasaulį. Pirmosiose laboratorijose, įkurtose
Vokietijoje, Rusijoje ir JAV, mokslininkai atliko nemažai asociacijų ir atmin-
ties tyrimų. Tačiau asociacinė psichologija negali paaiškinti daugelio jai pri-
skiriamų klausimų. Nebuvo vienos teorijos, kuri galėtų paaiškinti sukauptus
faktus.

1.3. Dabartinės psichologijos kryptys

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Europos ir JAV universitetuose kūrėsi

psichologijos katedros. Psichologinius eksperimentus iš fiziologų, medikų,
fizikų perėmė profesionalūs psichologai, tačiau nebuvo sukurta psichologi-
jos sistema, kuri būtų grindžiama aiškiai apibrėžta teorija. Psichologija, kaip
ir jos pamatas – filosofinės mokyklos, turėjo daug krypčių. Psichologiją, anot
austrų psichologo K. Bühlerio, ištiko krizė, kurią rusų psichologas L. Vygot-
skis (1896–1934) aiškino tuo, kad psichologai neturėjo bendros metodolo-
gijos psichikos reiškiniams aiškinti. Atskirą psichikos reiškinių ar faktų sritį jie
stengdavosi paversti universaliu reiškiniu, atskiro reiškinio dėsnius pri-
 15

mesdami visiems reiškiniams. Pavyzdžiui, pavidalo psichologijos („geštalt-

psichologijos”) atstovai absoliutino suvokimo dėsnius, psichoanalitikai –
pasąmonės procesus, bihevioristai – elgesio dėsnius. Faktai, nepaaiškinami
tais dėsniais, buvo ignoruojami.
Asociacinei psichologijai priešingas tezes iškėlė pavidalo psichologija
(iš vok. k. Gestalt – pavidalas, struktūra). Jau XIX a. pabaigoje buvo keliama
mintis, kad psichika ir išgyvenimai – tai ne paprasta elementų suma, jų kon-
glomeratas, o sudėtingas visybinis (vientisas) reiškinys, turintis visai naują,
skirtingą kokybę, palyginti su paprasta elementų suma, kuri tariamai sudaro
to reiškinio struktūrą. Pavidalo psichologijos sąvokų sistema susiformavo
tiriant ir nagrinėjant pirmiausia suvokimo procesus (W. Köhler, K. Koffka, M.
Wertheimer). Iš pradžių šios psichologijos krypties atstovai suvokimo pro-
cesus tyrė naudodami beveik tik dvimates geometrines figūras. Jie padarė
išvadą, kad suvokimo procesas – tai regėjimo lauko pertvarkymas į „gerą”
pavidalą, atitinkantį vidines organizmo tendencijas. Šie suvokimo psicholo-
gijos dėsniai buvo pritaikyti ir mąstymui. Antai W. Köhleris, tirdamas bež-
džionių suvokimą ir intelektą, pastebėjo, kad beždžionė, sujungusi kelis tuš-
čiavidurius skirtingų diametrų vamzdžius, suvokia jų erdvinių santykių pasi-
keitimą (naują struktūrą) ir „supranta”, kad tokį naują įrankį galima panaudoti
maistui pasiekti. Staigų naujų santykių suvokimą ir pritaikymą uždaviniui
spręsti W. Köhleris pavadino įžvalga (angl. insight). Pagrindą pavidalo psi-
chologijos teorijai atsirasti davė naujos gamtos mokslų (fizikos) idėjos. Pa-
vyzdžiui, kai kuriais elektrovaros dėsniais buvo aiškinami smegenyse vyks-
tantys nerviniai procesai. Buvo manoma, kad egzistuoja izomorfiniai (pana-
šūs) objekto sukeltų dinaminių procesų struktūros smegenyse ir psichikos
reiškinio – objekto vaizdo santykiai. Pavidalo psichologija praturtino suvo-
kimo, mąstymo ir asmenybės (K. Lewin, 1890–1947) psichologiją, bet, kaip
bendroji psichologijos teorija, ji turėjo tam tikrų esminių trūkumų: fizikinių
sistemų dėsningumai buvo taikomi psichikos reiškiniams aiškinti, ignoruota
praktinė žmogaus sąveika su išoriniu pasauliu ir jos reikšmė psichikos pro-
cesų formavimuisi bei individo aktyvumo reikšmė mąstymui. Tai buvo men-
talistinė psichologija, tyrusi daugiausia psichikos pažinimo reiškinius. Ji ne-
paneigė ir introspekcionizmo.
Kita kryptimi pasuko biheviorizmas. Kai kurie JAV psichologai, savaip
suprasdami I. Pavlovo mokslą, neigė žmonių subjektyviojo pasaulio tyrimą,
gilinosi į siaurai suprastą elgseną (angl. behaviour). Bihevioristai stengėsi
pašalinti barjerą, skyrusį klasikinius psichikos tyrimus nuo gyvūnų psichikos
tyrimų. Jie nelaikė sąmonės psichologijos objektu ir tyrė gyvūnams būdingą
organizmo reakciją į stimulą: S (stimulas)→R (reakcija). Jie nekreipė dėme-
sio į tai, kad žmogaus reakcija į stimulus ir situacijas daugiausiai pasireiškė
ne judesiais, kad tai verbalinė (lot. verba – žodis), prasminė reakcija. J.
Watsonas teigė, jog žinant, kokie stimulai ir kokiomis aplinkybėmis sukelia
atitinkamas reakcijas, galima numatyti elgseną ir ją kontroliuoti.
Vėliau neobihevioristai turėjo pripažinti, kad, esant tokiems pat stimu-
lams ir tokioms pat išorinėms sąlygoms, gyvūnų elgsena skiriasi. Jie teigė,
kad tie skirtumai priklauso nuo kažkokio nežinomo veiksnio, kurį pavadino
16

tarpiniu kintamuoju. Schemą S→R pakeitė schema S→X→R. Vieni tuo kin-
tamuoju laikė tiesiog organizmą, kiti, pavyzdžiui, E. Tolmanas, juo laikė ke-
tinimus, tikslus, dar kiti, pavyzdžiui, C. Hullas – įgūdžius. Neobihevioristai
pripažino, kad psichikos procesai formuojasi aplinkos veikiami, tačiau so-
cialinio sąlygotumo jie neieškojo. Jiems būdinga antropologinė pažiūra į
psichikos ir sąmonės raidą.
Biheviorizmas sudavė rimtą smūgį subjektyvistinei psichologijai, patobu-
lino eksperimentinį metodą, taikė tikslius matematinius metodus tyrimo re-
zultatams tvarkyti, plačiai tyrė mokymosi procesą ir jo mechanizmus.
Pavidalo psichologija, kaip ir ankstesnioji asociacinė psichologija, tyrė
pažinimo procesus. Biheviorizmas, atmetęs sąmonės problemas, susitelkė į
mokymosi mechanizmų tyrimą. Žmogaus potraukiai, poreikiai ir emocijos,
galima sakyti, buvo pamiršti. Šias psichikos veiklos sritis ėmė tirti XIX a.
pabaigoje atsiradusi psichoanalizės teorija. Ši teorija žmogaus psichikos
gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o jų svarbiausiu –
seksualinį potraukį (libido). Kaip teigė austrų psichiatras Z. Freudas, šis
potraukis su įvairiomis savo atmainomis, sudarančiomis pasąmonės turinį,
stengiasi prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti. Žmogaus sąmonė gali tuos
potraukius kontroliuoti, o prieštaraujančius žmogaus mąstysenai ir elgsenos
normoms vėl „išstumti” į pasąmonę. Negalėdami tiesiogiai prasiveržti į są-
monę potraukiai stengiasi į ją patekti užmaskuota forma. Jie pasireiškia
sapnuose matomais vaizdais, klaidingais veiksmais, klinikiniais požymiais ir
pan. Dėl to Z. Freudo pasekėjai tvirtina, kad veltui kovojama su tuo, kas
pridengiama civilizacijos šydu, o iš tikrųjų yra nuolat gyva ir liudija gyvulišką
žmogaus prigimtį. Pasak jų, psichikos gelmėse glūdintys neįsisąmoninti po-
traukiai yra svarbiausias žmogaus veiklos akstinas, jo kūrybos šaltinis ir
motyvas. Neofroidistai psichinės veiklos varikliais jau nebelaikė vien seksu-
alinius poreikius; jie iškėlė socialinės bei kultūrinės aplinkos, kuriose žmo-
gus gyvena, reikšmę (K. Horney, E. Fromm, 1900–1980, H. Sullivan ir kt.).
Froidizmas pradėjo plačiai tirti vadinamuosius giluminius žmogaus psi-
chikos sluoksnius ir papildė vienašališką asociacijų psichologijos atstovų
skelbtą sąmonės traktavimą. Psichologija praturtėjo nesąmoningų psichikos
reiškinių tyrimu. Tačiau anaiptol ne visi froidistų teiginiai turėjo išliekamąją
vertę. Dabar nedaugelis psichologų mano, kad seksualiniai potraukiai yra
vieninteliai ir svarbiausi žmogaus veiklos motyvai, kad sąmonė antagonis-
tiška pasąmonei, kad pasąmonės turinį sudaro tik tie išgyvenimai, kuriuos
žmogus stengiasi nuslėpti nuo kitų. Iš tikrųjų pasąmonė ne trukdo sąmonei,
o priešingai, žmogui prisitaikant prie gyvenimo sąlygų perima dalį jos funk-
cijų. Sąmonei nebereikia kontroliuoti kiekvieno veiksmo. Taigi psichologijos
problematiką froidizmas praturtino, bet problemas sprendė vienašališkai, o
savo tyrimo metodika nelabai tenutolo nuo asociacionistų savistabos: ji tik
buvo papildyta klinikiniais stebėjimais.
Laikui bėgant minėtų psichologijos teorijų postulatai neteko savo reikš-
mingumo. Pasaulyje pokario metais pagilėjęs susvetimėjimas ir naujų dva-
sios vertybių ieškojimas padėjo atsirasti vadinamajai humanistinei psi-
chologijai. Tai žmogaus (lot. humanus – žmogiškas) psichologija. Ji kūrėsi
 17

kaip priešingybė tiek biheviorizmui, kuris gyvūnų psichologijos dėsningumus

perkėlė į žmogaus psichikos veiklą, tiek ir psichoanalizei, kuri daugiausiai
dėmesio skyrė žmogaus potraukiams, ignoravo didelių vertybių siekimo
reikšmę žmogaus gyvenime, sugebėjimą pažinti save ir savo išgyvenimus.
Humanistinė psichologija (G. Allport, C. Rogers, A. Maslow) ėmė gilintis į
savojo „aš” ir savo egzistavimo pažinimą, kitu aspektu pažiūrėjo į veiklos
motyvus. Jie teigia, kad motyvų hierarchijoje svarbiausias yra siekimas rea-
lizuoti žmoguje glūdinčias galias („savęs realizavimas”, „savęs aktualizavi-
mas”). C. Rogerso teorija priskiriama fenomenologinei krypčiai, kuri teigia,
jog žmogaus gyvenimą galima suprasti tik atsižvelgiant į jo subjektyvų su-
pratimą, nes vidinė žmogaus ataskaitos sistema lemia jo išorinį elgesį. Pa-
sak C. Rogerso, kai žmogaus elgsena neatitinka susidaryto požiūrio į save,
atsiranda emocinė įtampa ir menkavertiškumo jausmas. Nepakankamas
savęs ir kitų pažinimas bei jausmų neįsisąmoninimas žmogui kelia ir išorinio
pasaulio baimę, trukdo išsiugdyti geriausius asmenybės bruožus. Nepaten-
kinant svarbiausių poreikių arba išgyvenant konfliktus su aplinka ir savimi
gali pasireikšti neurozės ir psichozės.
Humanistinės psichologijos atstovai dažnai yra praktikai. Psichoterapijos
priemonėmis jie stengiasi padėti individui atkurti sveikus santykius su ap-
linka ir savimi.
Mokslinės–techninės revoliucijos sąlygomis tolydžio didėja reikalavimai
asmenybei, jos kūrybinėms galioms. Tai ir kelia žmogaus domėjimąsi pačiu
savimi, savo psichikos galiomis. Humanistinė psichologija pasitenkina as-
menybės problemų fenomenologiniu aprašymu, todėl kritikai ją kartais va-
dina nemoksline psichologija. Be to, jos tiriamas individas, kaip sako L. An-
ciferova (1974), yra abstraktaus sociologizmo padarinys, neturintis konkre-
čios istorinės asmenybės požymių.
Pastaruoju metu tapo populiari kognityvinė psichologija. Ji atsirado
prieš ketvirtį amžiaus kartu su plačiai paplitusiomis ir praktiškai taikomomis
kibernetikos idėjomis, su skaičiavimo mašinų konstravimu ir tobulinimu.
Skaičiavimo mašina jai duotą informaciją perdirba ir grąžina iš „atminties”.
Psichologai vėl ėmė gilintis į psichikos suvokimo, dėmesio, atminties ir
mąstymo procesus, į kalbos struktūrą ir žodžių bei sakinių sudarymą. Da-
bartiniu mokslo lygiu gvildenamos problemos, kurios jau buvo keliamos XIX
a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Susikaupė labai daug eksperimentinės me-
džiagos, jai aiškinti kuriami įvairūs modeliai, kurie iš dalies perimami iš ki-
bernetikos. Į psichologiją iš kibernetikos pateko informacijos, kodo, bloko ir
kitos sąvokos. Kognityvinę psichologiją, tiriančią individo pažinimo procesų
struktūrą, jų mechanizmus, siūloma vadinti neomentalizmu. Kognityvinė
psichologija mažai domisi žmogaus aktyvumo ir veiklos klausimais, poreikių,
motyvacijos problemomis.
18

1.4. Psichologijos vieta mokslų sistemoje ir jos šakos

Psichologija, pradėjusi taikyti stebėjimo ir eksperimentines tyrimų meto-

dikas, sparčiai plėtojosi. Jos vietą mokslų sistemoje vaizdžiai parodo B. M.
Kedrovo pasiūlyta mokslų klasifikavimo schema (žr. 2 pav.).
Kairėje schemos pusėje nurodyti mokslų tyrimo objektai. Dešinėje pu-
sėje – mokslai, kurių trikampio viršūnėse nurodyti pagrindiniai mokslai:
gamtos, socialiniai ir filosofijos (sujungti storesne linija). Kiti mokslai susiję
su keliais pagrindinių mokslų skyriais (sujungti plonesne linija).

2 pav. Mokslų schema (pagal B. M. Kedrovą)

Pavyzdžiui, technikos mokslai susiję ir su gamtos (fizika, chemija ir kt.),

ir su visuomeniniais (gamtos objektų pertvarkymas ir panaudojimas žmo-
gaus ir visuomenės poreikiams tenkinti) mokslais. Jie yra tarpiniai mokslai.
Jie susiję antros eilės ryšiais, pažymėtais plonesne linija. Psichologija šioje
schemoje užima poziciją, kurioje susisieja visi pagrindiniai mokslai. Norint
atskleisti žmogaus psichikos dėsningumus būtina žinoti: 1) smegenų „nervų
sistemos” veiklos ypatumus (biologijos mokslai); 2) visuomenės gyvenimo
subtilumus, nes žmogaus neįmanoma suprasti ignoruojant socialinę aplinką,
kurioje jis gyvena (visuomeniniai mokslai). Be to, atskiro žmogaus pasaulio
pažinimas, gyvenimo prasmės supratimas, valios ir mąstymo problemų tyri-
mas psichologiją priartina prie filosofijos mokslų.
Žmogaus psichikos reiškinių dėsningumų tyrimas reikalauja pasinaudoti
tų mokslų laimėjimais ir jais remtis. Taip psichologija atsiranda jų sandūroje.
Mokslų sistemoje esama mokslų, kurie remiasi psichologijos žiniomis. Tai
pedagogika, medicina, teisė, vadyba ir net technikos mokslai.
 19

Plečiantis psichologijos tyrimams susiformavo įvairios psichologijos ša-

kos.
Bendroji psichologija teoriškai ir empiriškai tiria bendruosius psichikos
reiškimosi dėsnius, įtvirtina svarbiausias psichologijos sąvokas, kuria jų
sistemą, pagrindžia tyrimo principus ir metodus. Ji yra kitų psichologijos
šakų sąvokų metodologinis pamatas, kita vertus, plečia savo turinį remda-
masi jų duomenimis.
Raidos psichologija tiria dėsningus kiekybinius ir kokybinius psichikos
procesų pokyčius filogenezėje ir ontogenezėje.
Filogenezė apima psichikos evoliucijos pagrindinių etapų nustatymą gy-
vūnų biologinėje raidoje arba žmonijos ir jos etninių, socialinių, kultūrinių
grupių raidoje. Ontogenezė apima psichikos struktūrų susidarymą per visą
vieno organizmo (žmogaus ir gyvūno) gyvenimą.
Pedagoginė psichologija tiria psichikos reiškinius ir dėsnius, kurie pa-
sireiškė žmogaus mokymosi ir auklėjimo procese, padeda nustatyti efekty-
vius asmenybės ugdymo metodų kriterijus. Ji glaudžiai susijusi su amžiaus
tarpsnių (raidos) ir diferencine (individualių skirtumų) psichologija ir pedago-
gika.
Amžiaus tarpsnių psichologija tiria žmogaus psichikos raidą nuo gi-
mimo iki mirties. Ji apima vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio žmogaus
ir senyvų žmonių (gerontopsichologija) psichikos bei elgesio kitimus ir dės-
ningumus.
Diferencinė psichologija tiria individų ir jų grupių skirtumus, tų skirtumų
priežastis ir padarinius.
Darbo psichologija tiria dirbančio žmogaus psichikos veiklos ypatumus.
Organizacijų psichologijos tyrimai apima įvairių sričių darbo organiza-
vimo psichologinius aspektus: gamybinės, ekonominės, karinės, prekybos,
komercinės, paslaugų sferas, švietimo ir sveikatos įstaigų ir kt. Ji tiria per-
sonalo parinkimo, darbuotojų santykių derinimo, žmogaus veiklai optimalių
darbo vietų įrengimo, nuovargio, darbo motyvacijos ir kitus klausimus. Tai
plati psichologijos šaka, jungianti darbo, inžinerinės ir valdymo psichologijos
šakas.
Medicinos psichologija psichologijos žinias taiko medicinoje ligoms
nustatyti, gydyti ir profilaktikai. Svarbiausios ir pačios bendriausios proble-
mos – medicinos personalo ir ligonio santykiai, ligonio psichologija, psicho-
loginių veiksnių reikšmė ligai atsirasti ir gydyti. Specialiosios medicinos psi-
chologijos problemos susijusios su viena arba kita medicinos šaka.
Klinikinė psichologija tiria žmogaus elgesio sutrikimus, nesugebėjimo
prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nenormalaus vystymosi atvejus ir priemo-
nes, taikytinas tų problemų prevencijai bei terapijai.
Socialinė psichologija tiria psichikos reiškinius, atsirandančius žmo-
nėms bendraujant, sąveikaujant įvairiose neorganizuotose (atsitiktinėse
vienas su kitu nesusijusių individų grupėse, minioje) ir organizuotose gru-
pėse.
Juridinė psichologija tiria tokios žmonių psichikos veiklos dėsningumus
ir mechanizmus, kuri reiškiasi teisės reguliuojamų santykių sferoje. XIX a.
20

pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo atlikti pirmieji laboratoriniai juridinės

psichologijos tyrimai. Daugiausia buvo tiriama liudytojų parodymų ir tardymo
psichologija (A. Binet, H. Gross ir kt.), dalyvavimo nusikaltime diagnostika
(K. G. Jungas ir kt.), teismo ir tardymo darbas, teisininkų profesinio parin-
kimo ir mokymo psichologiniai pagrindai (H. Münsterberg). Šios šakos ter-
pėje išsiskyrė juridinės psichologijos šakos: kriminalinė psichologija, ti-
rianti nusikalstamo elgesio psichikos mechanizmus ir nusikaltėlio psicholo-
giją; teismo psichologija, apimanti klausimus, susijusius su teisėtumo vyk-
dymu, teismo psichologinės ekspertizės klausimais; perauklėjimo psicho-
logija, nagrinėjanti nusikaltėlių auklėjimo problemas; teisės psichologija,
tirianti teisinę sąmonę, jos ugdymo principus ir deformacijos priežastis.
Specialioji psichologija tiria dėl įgimtų ar įgytų nervų arba kūno siste-
mos trūkumų sutrikusios psichinės raidos žmones: aklų ir silpnaregių (tiflop-
sichologija), kurčių ir neprigirdinčių (surdopsichologija), silpnapročių (oligof-
renopsichologija), lėtesnės psichikos raidos ir sutrikusios kalbos vaikų psi-
chiką.
Karo psichologija tiria įvairių karinės veiklos rūšių psichologinius ypa-
tumus, kuriuos lemia visuomeninės istorinės sąlygos, karo technikos lygis,
kareivio ir karių kolektyvo savybės, karinio rengimo metodai. Karo psicholo-
gija sudaro rekomendacijas, kaip tobulinti karių pažinimo, atrankos, mo-
kymo, auklėjimo teoriją ir praktiką, psichologiškai rengti karius ir vadus. Karo
psichologijos problemos sprendžiamos vadovaujantis karybos idėjomis,
socialinės, darbo, inžinerinės, pedagoginės ir kitų psichologijos šakų
duomenimis.
Sporto psichologija tiria psichologines sporto ir kūno kultūros proble-
mas. Jo objektas – sportinės veiklos ir sportininko asmenybės psichologiniai
ypatumai. Sportinė psichologija kuria asmenų atrankos ir jų specialaus ren-
gimo konkrečioms sporto šakoms priemones, sportininko elgesio ir veiklos
įvairiuose varžybų etapuose psichologinio reguliavimo metodus, tiria psi-
chologines sportininko būsenas įvairiose sudėtingose situacijose. Svarbiau-
sias sporto psichologijos teorinių ir praktinių tyrimų uždavinys – padėti opti-
mizuoti sportinę veiklą, kuriai būdinga dalyvių lenktyniavimas, ir tai, kad ją
reglamentuoja tam tikros taisyklės, vertina visuomenė. Sporto psichologija
plėtoja sportinio meistriškumo pagrindus, kuriais vadovaujamasi diegiant
optimalius judesių įgūdžius, mokant valdyti kūną, ugdant sportininko valią ir
dorovines savybes.
Psichologijos šakos skiriamos ir pagal tiriamas sritis. Pavyzdžiui, paaug-
lio, asocialaus elgesio, atminties, asmenybės psichologijos ir t. t.

1.5. Psichologijos savitumas ir reikšmė

Psichologija išsiskiria iš kitų mokslų tuo, kad tyrimo objektas ir tiriantis

subjektas iš dalies sutampa, nes žmogus tiria žmogaus, t. y. savo paties
psichikos reiškinius. Nenuostabu, kad kiekvienas žmogus apie tai ką nors
žino ir sąmoningai ar nesąmoningai to net nesuprasdamas naudojasi tomis
 21

žiniomis siekdamas savo tikslų. Bendraudami su kitais žmonėmis visada

pasirenkame tokią taktiką, kuri duotų laukiamą rezultatą, todėl kalbėdami su
vaiku, suaugusiuoju ar senyvu žmogumi, su liudininku ar įtariamuoju, su
verslo partneriu ar konkuruojančios bendrovės atstovu visada remiamės
savo žiniomis apie tam tikro asmens būdą, elgesį, netgi jo pomėgius ir pan.
Tai parodo net būdingas mažo vaiko (4 metų) elgesys. Pavyzdžiui, į močiu-
tės gimtadienį atvyksta svečių. Vaikas, pamatęs atsineštą tortą, kurio mo-
čiutė dar nepamatė, pareikalauja: „Noriu torto”. Bendrame sveikinimosi šur-
mulyje niekas į jo prašymą nekreipia dėmesio ir vaikas ima verkti. Paklaus-
tas atėjusios viešnios, ko verkia, vaikas atrėžia: „Aš ne tau verkiu, aš mo-
čiutei verkiu”. Šis mažylis jau žino, ką gali pasiekti ašaromis, ir tuo puikiai
naudojasi.
Mūsų individualios žinios apie žmonių psichikos veiklos ypatumus ir
naudojimasis jomis vadinamas kasdiene psichologija. Kasdienės psicho-
logijos žinios yra konkrečios, t. y. susijusios su konkrečiais uždaviniais,
žmonėmis, situacijomis. Jomis naudojamės spręsdami kasdienius, pragma-
tiškus uždavinius. Net vaikas, siekdamas patenkinti savo norus, vienaip
elgsis bendraudamas su mama, kitaip – su tėvu, dar kitaip – su senele. Jo
elgesys kiekvienu atveju su savo šeimos nariais gali duoti gerų rezultatų,
bet vargu ar tas pats elgesys bus sėkmingas bendraujant su kitų vaikų ma-
momis ar senelėmis.
Kasdienė psichologija yra intuityvaus pobūdžio. Kiekvienas asmuo žinių
įgyja individualiai, stebėdamas, praktiškai bandydamas, to net neįsisąmo-
nindamas. Tai ypač gerai atskleidžia vaikų elgesys. Tačiau neretai ir suau-
gusieji – mokytojai, treneriai, tardytojai ir kiti asmenys bandydami ir klysdami
siekia savo tikslų. Iš patirties įgytos žinios nėra nei apibendrinamos, nei
tiksliai formuluojamos, vartojami terminai, sąvokų turinys daugiareikšmis,
nėra aiškiai apibrėžtas ir tikslus, žinios nesusistemintos.
Toks praktiškai įgytų žinių ir patirties perdavimas yra labai ribotas. Ga-
lime kelis kartus perskaityti žymaus rašytojo ir gero žmogaus sielos išgyve-
nimų žinovo F. Dostojevskio raštus, bet kažin ar tapsime tokiais pat įžval-
giais psichologais, koks buvo jis.
Mokslo psichologijos žinios kaupiamos taikant gerai apgalvotą strate-
giją ir metodikas. Tyrimų duomenys tvarkomi taikant matematinius metodus.
Gauti tyrimų duomenys apibendrinami, vartojamos mokslinės sąvokos, at-
spindinčios esmingiausias daiktų ar reiškinių savybes, bendrus jų ryšius ir
santykius. Mokslo psichologijos žinios yra racionalios ir visiškai įsisąmonin-
tos. Sąvokos tiksliai apibrėžtos, suderintos tarpusavyje. Nustatomi tiriamų
reiškinių kilmės ir raidos dėsningumai. Mokslinės sąvokos kartais sutampa
su kasdienės psichologijos sąvokomis savo išorine forma, t. y. išreiškiamos
tais pačiais žodžiais, tačiau vartojamų terminų turinys ir žodžių reikšmė ne-
retai skiriasi.
Mokslo psichologija yra sukaupusi gausią, įvairią ir dažnai unikalią fak-
tinę medžiagą, kuri nevisai prieinama kasdienės psichologijos atstovui. Iš-
sami medžiaga apie psichikos reiškinius leidžia naujai pamatyti ir kokį nors
vieną konkretų tiriamą reiškinį.
22

Mokslo psichologijos sukaupta, susisteminta ir įprasminta medžiaga, iš-

reikšta tiksliai suformuluotais dėsniais ir sąvokomis, gali būti sėkmingai per-
duota kitiems asmenims iš kartos į kartą.
Visiškai atskirti mokslo ir kasdienės psichologijos negalima. Kasdienėje
psichologijoje kyla daug klausimų, į kuriuos atsakymo ieško mokslo psicho-
logija. Inžinierius F. Tayloras, stebėdamas pakrovėjų darbą, bandė išsiaiš-
kinti, kodėl darbininkai nedirba visu pajėgumu. Taip atsirado fiziologų ir psi-
chologų tyrimai, susiję su darbo veiksmų tobulinimu, darbo režimo regulia-
vimu, įrankių tobulinimu, juos pritaikant pagal žmogaus galimybes ir net
darbo motyvacijos tyrimus. Tai leido pagerinti darbo našumą, kokybę ir
žmonių darbo sąlygas.
Psichologija praturtina filosofijos, sociologijos, pedagogikos, ergonomi-
kos, menotyros, technikos ir kitus mokslus žiniomis apie žmonių dvasinį
gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įvairiose veiklos rūšyse, užtikrinti
asmenybės tobulėjimą dirbant. Dėl to ir mūsų šalies aukštosiose mokyklose
psichologiją studijuoja būsimieji pedagogai, medikai, teisininkai, vadovai ir
kiti specialistai, kurių profesinės veiklos esminę dalį sudarys bendravimas
su žmonėmis.
Psichologijos žinios būtinos kiekvienam žmogui, kad jis geriau galėtų
pažinti kitų žmonių ir savo vidinį pasaulį bei galėtų sėkmingiau bendrauti su
savo šeimos nariais, draugais ir bendradarbiais, tapti naudingesnis visuo-
menei. Pažindamas teigiamas ir neigiamas savo psichikos ypatybes žmo-
gus gali sėkmingiau tobulinti save.

2. PSICHOLOGIJOS TYRIMO METODAI

2.1. Tyrimo stadijos ir metodai

Psichologai žmogaus psichikos veiklą tiria remdamiesi nuostata, kad jos

pažinimas tik tada bus moksliškas, kai bus taikomi metodai, atskleidžiantys
objektyvią tiesą, tikruosius psichikos reiškinių ryšius ir sąveikas, jų nuolatinio
kitimo dėsnius. Labai svarbu tiriamus reiškinius patikrinti žmonių praktine
veikla. Žmogaus protą, jausmus, norus, charakterį ir sugebėjimus turime
tikrinti remdamiesi jo darbais ir poelgiais, o ne tuo, ką jis pats apie save
kalba.
Tikrovės daiktai ir reiškiniai tiriami išaiškinant esminius jų ryšius ir santy-
kius. Tai vienas iš pagrindinių tyrimo principų. Į psichikos reiškinius reikia
žiūrėti kaip į nulemtus išorinio ir vidinio poveikių ir neatskiriamai susijusius
su žmogaus vidinėmis ir išorinėmis reakcijomis bei veiksmais.
Turi būti tiriama psichikos reiškinių raida. Viskas, kas egzistuoja, amžinai
juda, kinta, vystosi. Žmogaus psichikos reiškinius galima pažinti tik atsklei-
dus jų atsiradimo sąlygas, stebint jų kaitą. Gyvūnų elgsenos įvairiose jų rai-
dos pakopose tyrinėjimas padeda pažinti žmogaus psichikos dėsnius, išaiš-
kinti sąmonės atsiradimo ir išsivystymo priešistorę. Labai svarbu tirti istorinę
 23

žmogaus sąmonės raidą, kuri parodo sąmonės pokyčius visuomeninės isto-

rinės žmonijos raidos procese. Ontogenetinis psichikos raidos tyrimas rodo
jos pokyčius įvairiais žmogaus amžiaus laikotarpiais.
Siekiant atskleisti psichikos raidos dėsnius labai svarbu ištirti psichikos
reiškinių pokyčius įvairioje žmonių veikloje: dirbant, mokantis, auklėjant,
naudojant specialiai organizuotus, turinčius aiškų tikslą poveikius, kurie pa-
deda susiformuoti psichikos veiklai bei asmens savybėms.
Mokslinis tyrimas visada vyksta tam tikru nuoseklumu. Jis visada prasi-
deda problemos iškėlimu. Psichologinėje literatūroje nurodomi keturi pro-
blemų iškėlimo šaltiniai: stebėjimai, ankstesni tyrimai, teorija ir praktinės
problemos.
Tai, kas pastebima kasdien, gali sukelti daug problemų. Pavyzdžiui, ne-
vienodas žmonių elgesys kritiškose situacijose gali sukelti norą patyrinėti
tokių elgesio skirtumų priežastis, t. y. išsiaiškinti, nuo ko tai priklauso – nuo
amžiaus, lyties, temperamento, įsitikinimų ar dar kitų veiksnių.
Susipažinus su kitų mokslininkų atliktų tyrimų rezultatais arba pačiam at-
likus kokius nors tyrimus gali kilti mintis pratęsti tyrimus kitokiomis sąlygo-
mis.
Įvairių teorijų studijavimas gali paskatinti patikrinti jas empiriniais tyri-
mais.
Daug tyrimų atliekama sprendžiant praktines problemas. Jas dažnai pa-
siūlo vienais ar kitais konkrečiais dalykais suinteresuoti asmenys. Pavyz-
džiui, įmonės vadovybei gali rūpėti išsiaiškinti ir išspręsti darbuotojų konfliktų
priežastis, parinkti tam tikrai profesijai tinkamiausius žmones.
Kita tyrimo stadija – hipotezės iškėlimas. Hipotezė – tai mėginimas at-
sakyti į tyrimo problemos klausimus, remiantis visa tyrėjui prieinama infor-
macija (kitų tyrimų duomenimis, teorinėmis prognozėmis, preliminarinių ty-
rimų rezultatais).
Metodas – tai gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinių pažinimo ir ty-
rimo būdas. Psichologinėje literatūroje skiriami trys tyrimo metodai (kai kurie
autoriai, norėdami juos griežčiau apibrėžti ir atskirti nuo konkrečių empirinių
duomenų rinkimo būdų – metodikų, juos vadina strategija (E. Rimkutė,
1983):
1. Stebėjimas, arba aprašomasis metodas, kai tyrėjas, pats nekeisda-
mas sąlygų, sistemingai registruoja ir aprašo natūraliai vykstančius
reiškinius.
2. Eksperimentas, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir
keičiant sąlygas bei tiksliai registruojant duomenis.
3. Koreliacinis tyrimas, kai nekontroliuojant sąlygų ir jų nekeičiant sta-
tistikos metodais įvertinamas tam tikrų empirinių duomenų ryšys.
Toliau tyrėjas turi pasirinkti tyrimo metodiką ir sudaryti tyrimo planą, t. y.
numatyti duomenų rinkimo, jų analizės ir interpretavimo metodiką. Tik gerai
susipažinus su tyrimo metodikomis ir jų taikymo galimybėmis galima suda-
ryti efektyvų tyrimo planą.
24

Metodika – tai konkreti empirinių duomenų rinkimo ir jų registravimo

procedūra, kai tiksliai nurodomos visos tyrimo sąlygos ir atliekamų veiksmų
eiga.
Be to, būtina mokslinio tyrimo stadija – surinktų duomenų analizė, kurią
atlikus pasirenkamas įtikinamiausias jų interpretavimas.

2.2. Duomenų rinkimo būdai

Stebėjimas

Stebėdamas tyrinėtojas konstatuoja (fiksuoja) žmogaus išorinio elgesio

faktus, kurie padeda nustatyti ir paaiškinti psichikos reiškinių ypatumus.
Stebėjimas gali būti atsitiktinis, neturintis iš anksto numatyto tikslo ir at-
liktas nesilaikant jokių taisyklių. Tokie stebėjimai dažnai atliekami gyvenime,
ypač pedagogo, gydytojo, žurnalisto, teisėtvarkos darbuotojo ir kitų specia-
listų. Jų veiklos apibrėžtas pobūdis, dažnas situacijų pasikartojimas sudaro
sąlygas atlikti originalius ir vertingus stebėjimus. Gydytojas Ferė atkreipė
dėmesį į dažnus ligonės skundus, kad, esant šaltam ir sausam orui, ji junta
kibirkštėles ant odos ir plaukų. Jis išmatavo statinį odos krūvį ir atrado psi-
chogalvaninį refleksą. Tačiau tokie stebėjimai tik retais atvejais turi mokslinę
vertę.
Moksliniu tyrimu galima laikyti tik sistemingą stebėjimą, kuris turi aiškų
tikslą ir vykdomas pagal iš anksto sudarytą planą. Toks stebėjimas taikomas
tiriant vaiko psichikos raidą, psichikos procesų pasireiškimą įvairiose
situacijose, žmonių tarpusavio santykius, jų veiklą ir t. t.
Teisėtvarkos pareigūnai stebėjimą labai dažnai praktiškai taiko savo
profesinėje veikloje. Tardytojas, apklausdamas įtariamąjį ar liudininką, stebi,
kaip pastarasis reaguoja į pateiktus klausimus, kaip atsako – ar iškart išgir-
dęs klausimą, ar kažkiek uždelsęs, taip pat stebi apklausiamojo laikyseną ir
visa tai fiksuoja savo protokole arba atmintyje. Kolonijoje galima stebėti
bausmę atliekančio asmens elgesį, jo pasikeitimus. Patrulinės tarnybos
darbuotojai stebi žmonių elgesį turguje, gatvėje ir pan. Jie stebimi dažniau-
siai ne mokslinių tyrimų tikslais, o siekiant išsiaiškinti profesiniu požiūriu
reikšmingus klausimus. Tačiau tų stebėjimų išsamumas, tikslus atskirų faktų
žymėjimas gali būti labai reikšmingas priimant svarbius sprendimus. Teisėt-
varkos pareigūnų stebėjimai savo pobūdžiu artimi moksliniams tyrimams,
todėl labai svarbu laikytis moksliniam stebėjimui keliamų reikalavimų.
Yra dvi stebėjimo metodo formos: objektyvusis stebėjimas, arba eks-
trospektinis metodas, ir savistaba, arba introspektinis metodas.
Objektyvusis stebėjimas yra toks stebėjimas, kai tyrinėtojas sistemin-
gai stebi ir fiksuoja kito asmens elgesį (jo veiksmus, gestus, mimiką, kalbą)
natūralaus gyvenimo sąlygomis. Stebimi žmogaus veiksmai yra išorinės
vienokių arba kitokių psichikos procesų apraiškos, todėl duomenys, surinkti
stebint, leidžia daryti išvadas apie žmogaus psichikos procesus, būsenas
bei asmenybės savybes.
 25

Objektyvaus stebėjimo metodas vertingas tuo, kad žmogaus psichikos

veikla stebima natūraliomis sąlygomis, tačiau taikant šį metodą susiduriama
ir su tam tikrais sunkumais. Stebėjimas ne visada leidžia atskirti atsitiktinius,
nesvarbius faktus nuo esminių dėsningumų. Stebėjimas paremtas suvokimo
duomenimis, kurie priklauso nuo tyrinėtojo kryptingumo, nusistatymo, patir-
ties. Be to, mes ne visada viską suvokiame, todėl stebėdami kartais pralei-
džiame, neužfiksuojame kai kurių duomenų. Stebimų veiksmų trumpalaikiš-
kumas sukelia sunkumų, dėl to ne viską spėjame užregistruoti. Tiriamo reiš-
kinio dažniausiai negalima pakartotinai stebėti, o jei tai daroma, sąlygos,
kuriomis vyksta reiškinys, jau būna pasikeitusios.
Teisingai organizuotas stebėjimas turi atitikti šiuos reikalavimus:
1. Turi būti aiškiai numatytas tikslas ir uždaviniai.
2. Tiriamą reiškinį turi stebėti tiriamajam įprastinėmis sąlygomis, nekei-
čiant jo natūralios eigos. Stebėjimas neturi keisti stebimo reiškinio.
3. Duomenys turi būti renkami pagal iš anksto numatytą planą (pro-
gramą), atitinkantį tyrimo uždavinius. Tai palengvina objektyvios medžiagos
apie tiriamą reiškinį atrinkimą.
4. Stebėjimas turi būti atliekamas sistemingai, keletą kartų, kelių tyrinė-
tojų. Stebimų asmenų turi būti pakankamai daug, kad gauti duomenys būtų
reikšmingi.
5. Tiriamą reiškinį reikia stebėti įvairiomis, dėsningai besikeičiančiomis
sąlygomis, pavyzdžiui, mokinių nuovargį reikia tirti pirmų ir paskutinių pa-
mokų metu.
6. Stebint reikia atsižvelgti į įvairias aplinkybes, susijusias su tiriamu
reiškiniu.
7. Būtina tiksliai registruoti stebėjimo rezultatus: vesti stebėjimų proto-
kolą, tiksliai į jį užrašyti visus rodiklius, pagrindinius ir antraeilius faktus.
Stebimus faktus reikia registruoti nedarant atrankos ir išimčių: protokolas
turi būti tiksli stebimo reiškinio fotografija. Rekomenduojama iš anksto susi-
daryti registruojamų veiksmų sąrašą, panaudoti skales veiksmų intensyvu-
mui ir trukmei fiksuoti. Skalė gali turėti tris, penkias ar septynias intensy-
vumo padalas. Pavyzdžiui, rankų drebėjimo intensyvumui fiksuoti galima
naudoti trijų laipsnių skalę: labai dreba, vidutiniškai dreba, visai nedreba.
Žymas galima daryti tiesėje, kurios vienas galas pažymėtas didžiausio, o
kitas mažiausio intensyvumo laipsniu. Žyma (x) tiesėje rodo stebimo as-
mens rankų drebėjimo intensyvumą (žr. 3 pav.).

x
Labai dreba Vidutiniškai dreba Visai nedreba

3 pav. Rankų drebėjimo intensyvumo skalė

8. Jeigu galima, stebimą reiškinį reikia nufilmuoti, tiriamojo kalbą įrašyti į

magnetofono juostą. Tai leis pakartotinai stebėti tiriamą reiškinį (peržiūrint
filmą ar pan.), papildyti stebėjimą, patikslinti atskirus momentus.
26

Tačiau toks tiriamojo elgesio fiksavimas turi būti atliekamas jam to neži-
nant. Stebint dažnai įrengiami specialūs kambariai, kur tiriamieji jaučiasi
vieni, o iš tiesų jie stebimi vaizdo kamera arba per tik iš vienos pusės per-
matomą sieną.
Stebėjimas gali būti ištisinis ir atrenkamasis. Ištisinio stebėjimo metu
tam tikrą laiką fiksuojamos visos žmogaus psichikos veiklos išorinės apraiš-
kos. Pavyzdžiui, kolonijos auklėtinis gali būti stebimas darbo, pamokų metu,
laisvalaikiu, žaidžiant, bendraujant su jam artimais ir nepažįstamais asme-
nimis.
Atrenkamojo stebėjimo metu registruojami tik tie faktai, kurie tiesiogiai
susiję su siauru tiriamuoju klausimu. Pavyzdžiui, tiriant jaunuolio jautrumą
fiksuojamos tik jo emocinės reakcijos į situaciją ir jų išraiškos pobūdis.
Savistaba (introspekcija) yra toks metodas, kada tiriamasis stebi savo
vidinius išgyvenimus, jų išorines išraiškas ir daro išvadas apie psichikos
gyvenimo dėsningumus. Empirinės psichologijos atstovai savistabą laikė
pagrindiniu ir vieninteliu metodu, leidžiančiu įžvelgti psichikos reiškinių
esmę. Tačiau savistaba gali būti taikoma tik kaip pagalbinis metodas kitais
metodais gautiems duomenims papildyti arba kaip būsimojo tyrimo išeities
taškas.
Kartais atliekamas išprovokuotas stebėjimas, kai nelaukiama, kad natū-
rali situacija sukeltų tiriamą reiškinį. Tiriamajam nežinant specialiai suda-
roma situacija, sukelianti tiriamojo reakciją. Toliau tiriamojo elgesys fiksuo-
jamas kaip įprastai.

Eksperimentas

Šis tyrimo metodas gali padėti atskleisti naujus dėsningumus, patikrinti

jau žinomų psichikos procesų raidą, tipines asmenybės savybes. Taikant šį
metodą objektyvus veiksnys – nepriklausomas kintamasis (aplinkos sąly-
gos, operacijos nuoseklumas, pašaliniai dirgikliai ir t. t.) – keičiamas ir žiū-
rima, kaip kinta kiti reiškiniai – priklausomi kintamieji (elgesys, emocijos,
dėmesio sutelkimas, nuovargis ir t. t.). Tyrėjas ne pasyviai stebi vykstančius
reiškinius, o pats juos aktyviai sukelia pagal tam tikrą planą dirbtinai keis-
damas žmogų veikiančias sąlygas.
Daug kartų kaitaliodamas sąlygas tyrėjas gali tiksliai nustatyti priežastis,
kurios sukelia vienokius arba kitokius psichikos reiškinius, stebėti tų reiški-
nių kitimą bei raidą.
Eksperimento metodui būdingos šios savybės:
1. Tyrėjas pats sukelia jį dominantį reiškinį tada, kai jį reikia tirti.
2. Eksperimentui atlikti sukuriama speciali aplinka, leidžianti tiriamą reiš-
kinį stebėti gryną, izoliuotą nuo atsitiktinių veiksnių.
3. Tiriamas reiškinys sukeliamas tiek kartų, kad būtų galima nustatyti
dėsningumus. Dėl to daugelis tiriamo reiškinio savybių labai tiksliai
išmatuojamos.
4. Sąlygos, kuriomis vyksta tiriamas reiškinys, dėsningai keičiamos. Tai
leidžia pažinti tiriamo reiškinio esmę ir jo ryšį su kitais reiškiniais.
 27

5. Eksperimentiniuose tyrimuose vartojama speciali tiksli matavimo apa-

ratūra, kuria išmatuojama kiekybinė tiriamo reiškinio charakteristika.
Gauti duomenys analizuojami statistiškai.
Psichologijoje atliekami du svarbiausi eksperimentai: laboratorinis ir na-
tūralusis.
Laboratorinis eksperimentas atliekamas specialiose patalpose (labo-
ratorijose) naudojantis daugiau ar mažiau sudėtinga aparatūra. Šiuo metodu
galima tiksliai apskaičiuoti ir išorinius poveikius (dirgiklių stiprumą, veikimo
laiką, jų eilės tvarką arba įvairias kombinacijas su kitais dirgikliais), ir atsa-
komąsias reakcijas (veiksmus bei žodžius) į tuos dirgiklius. Pavyzdžiui, ti-
riant pojūčius ir suvokimus tiksliai apskaičiuojamas įvairių dirgiklių stiprumas
ir jų eilės tvarka bei įvairios žmogaus atsakomosios reakcijos; tiriant atmintį
apskaičiuojamas įsimintinos medžiagos kiekis ir kokybė, įvairūs įsiminimo
būdai (ištisinis, dalinis, garsinis ir t. t.), kartojimų skaičius ir pan. Sugretinus
visus šiuos duomenis nustatomos geriausios sąlygos įsiminti ar suvokti me-
džiagą. Laboratorijose galima imituoti ir ištirti gamybos situacijas, operacijų
eigą.
Per laboratorinį eksperimentą specialia aparatūra galima užfiksuoti ir or-
ganizme vykstančius fiziologinius pokyčius, nustatyti jų ryšį su tiriamu psi-
chikos reiškiniu. Pavyzdžiui, galima nustatyti kraujo apytakos ir kvėpavimo
sistemų veiklos pokyčius dėl emocinių reakcijų, biosrovių pokyčius dirbant
protinį darbą ir t. t.
Eksperimentų metu naudojama aparatūra gali būti ir labai paprasta, ir
sudėtinga. Daugeliui tyrimų atlikti pakanka paprasčiausio popieriaus lapo,
pieštuko ir chronometro. Atliekant suvokimo tyrimus plačiai vartojami prie-
taisai, reguliuojantys suvokiamų objektų ekspozicijos trukmę. Žmogaus re-
akcijos matuojamos refleksonometrais, biosrovės užrašomos elektroence-
falografais ir t. t. Suvokimo, mąstymo procesai tiriami naudojant aparatūrą
akies judesiams fiksuoti. Mažiau aparatūros reikia kalbai ir mąstymui simbo-
liais tirti.
Ne sudėtinga ir gausi aparatūra lemia eksperimento vertę, o turiningos
hipotezės ir tiksli kontrolė. Svarbu, kad tyrimams naudojami prietaisai:
1) būtų pakankamai tikslūs ir patikimi;
2) geros konstrukcijos, dažnai negestų;
3) nekeltų pašalinių efektų (pvz., triukšmo), kurie gali paveikti tiriamojo
elgesį;
4) automatiškai registruotų tiriamą reiškinį;
5) būtų lengvi ir patogūs.
Laboratorinis tyrimas turi ir trūkumų. Tyrimai atliekami tiriamajam ne-
įprastomis, nenatūraliomis sąlygomis: specialioje patalpoje, įvairia apara-
tūra. Tai gali ne tik atitraukti jo dėmesį nuo pagrindinio uždavinio, bet ir su-
kelti įtarumą, nepasitikėjimą, vadinasi, gali pakisti tiriamų reiškinių pobūdis.
Todėl tiriamą asmenį labai svarbu atitinkamai paruošti bandymui: supažin-
dinti su aplinka, aparatūra, paaiškinti, pademonstruoti (kiek leidžia tyrimo
sąlygos), kas bus tiriama. Tačiau ne visada galima išvengti neigiamos dirb-
28

tinių sąlygų įtakos tyrimo rezultatams. Rusų psichologas A. Lazurskis 1911

m. pasiūlė tiriant naudoti natūralųjį eksperimentą.
Natūralusis eksperimentas atliekamas ne laboratorijoje, o žmogui
įprastomis gyvenimo ir darbo sąlygomis: dirbant, mokantis, žaidžiant ir pan.
Viena iš natūraliojo eksperimento rūšių yra gamybos eksperimentas. Šis
eksperimentas atliekamas beveik natūraliomis sąlygomis. Pakeičiamos tik
kai kurios darbo aplinkos ar operacijos atlikimo aplinkybės ir stebima tų pa-
keitimų įtaka darbininkų elgesiui, darbo eigai ir jo rezultatams.
Natūraliajam eksperimentui būdingi teigiami stebėjimo ir laboratorinio
eksperimento metodų bruožai. Jį atliekant galima panaudoti ir įvairią apa-
ratūrą.

Pokalbis

Šiuo metodu iš anksto numatytais, apgalvotais klausimais iš įvairių as-

menų renkami duomenys apie dominančią problemą: asmens interesus,
polinkius, tiriamojo santykius su kolektyvu, savo pareigų supratimą, įsitiki-
nimus ir kt. Pokalbio metodu galima surinkti tiek bendruosius, tiek papildo-
mus duomenis apie tiriamąjį, kai pats tyrimas atliekamas kitais metodais.
Norint, kad tyrimas pokalbio metodu būtų sėkmingas, reikia laikytis šių
sąlygų: 1) reikia užmegzti ryšį su tiriamuoju; 2) gerai apgalvoti pokalbio
planą ir numatyti klausimus.
Pokalbis būna vaisingas, jei tiriamasis pasitiki pokalbį organizuojančiu
asmeniu ir supranta jo reikšmę. Tada tiriamojo atsakymai atviresni, nuošir-
desni. Kad būtų užmegztas ryšys, reikia iš anksto surinkti apie tiriamąjį visus
įmanomus duomenis ir susipažinti su juo. Tiriamasis turi būti tikras, kad
surinktos žinios nebus panaudotos nei prieš jį, nei prieš kitus asmenis. Po-
kalbį galima pradėti tiesiogiai, be įžangų arba kalbant apie kitus abu asme-
nis dominančius klausimus.
Tyrimo šiuo metodu sėkmę lemia ir pokalbio vieta. Pokalbis gali vykti ty-
rėjo kabinete, laboratorijoje, darbo vietoje, namuose ir t. t. Geriausia kalbėtis
tiriamajam įprastoje aplinkoje (darbo vietoje, namuose, kartu einant iš
darbo), kur jis laisvai jaučiasi. Svarbu, kad pokalbiui būtų parinktas toks lai-
kas, kai tiriamasis laisvas, niekur neskuba, nepavargęs. Negalima kalbėtis
su tiriamuoju prieš kokį nors jam labai atsakingą darbą arba pasitarimą, pa-
vyzdžiui, prieš kvalifikacijos patikrinimo egzaminą.
Pokalbio rezultatai ir kokybė priklauso nuo klausimų parinkimo ir jų suda-
rymo. Klausimai turi atitikti tyrimų tikslą. Jie turi būti tikslūs ir aiškūs, nedvip-
rasmiški, ne per sunkūs, iš tiriamajam asmeniui artimos srities, tačiau ir ne
perdaug primityvūs, į kuriuos atsakymai savaime aiškūs. Reikia vengti klau-
simų, kurie gali sukelti tiriamojo įtarimą, baimę, būti jam nemalonūs ar įžeisti
jį. Rekomenduojama pateikti kontrolinių, kryžminių klausimų atsakymų pa-
grįstumui ir patikimumui patikrinti. Geriau tinka ne tiesioginis klausimas, o
„aplinkinis”. Tiriant jaunuolių interesus nepatariama klausti: „Kuo jūs domi-
tės?”, „Ko siekiate gyvenime?”. Geriau užmegzti pokalbį apie literatūros,
mokslo laimėjimus, kitus gyvenimo klausimus. Taip išryškės jaunuolio išpru-
 29

simas, interesai, pažiūra į darbą, draugus. Nerekomenduojami klausimai, į

kuriuos galima atsakyti trumpai – „taip” arba „ne”. Geriau siekti išsamesnio
atsakymo. Klausimą reikia taip formuluoti, kad jame neslypėtų jokia galimo
atsakymo užuomina. Jie negali būti įtaigūs. Reikia turėti atsargoje ir papil-
domų klausimų, kurių gali prireikti, kai tiriamojo atsakymai nukreipia pokalbį
nenorima linkme arba kai jie nepakankamai išsamūs. Kartu reikia numatyti,
ko tiriamasis gali paklausti. Šiuos klausimus svarbu užfiksuoti, nes kartais
jie suteikia ne mažiau naudingos medžiagos negu patys atsakymai. Atsa-
kymus reikia užrašyti po pokalbio. Dar geriau juos įrašyti į garsajuostę.
Pokalbis gali būti vedamas tiksliai laikantis numatyto plano, klausimus
pateikiant iš anksto numatyta tvarka. Pokalbis gali būti vedamas ir laisvesne
forma, jo metu keičiant klausimus ir pateikiant naujus, iš anksto nenumatytus.
Tokio pokalbio svarbiausia sąlyga – visapusiškas tyrėjo pasirengimas: jis
turi gerai pažinti pokalbio objektą ir turėti pakankamai daug duomenų apie
tiriamąjį. Tai padės jam surinkti daugiau vertingos medžiagos ir rasti išeitį
pokalbiui pakrypus nenumatyta linkme.
Pokalbio metodu duomenys gali būti renkami ne tik iš paties tiriamojo,
bet ir iš kitų asmenų: meistrų, bendradarbių, tėvų, mokytojų ir t. t.

Anketos

Anketų metodas padeda gvildenti problemą pasitelkiant daugelio žmonių

apklausos duomenis. Apklausai surašomi specialūs klausimų sąrašai,
spausdinamos anketos. Tiriamieji turi atsakyti raštu.
Anketų metodas turi tam tikrų pranašumų, nes vienu metu tiriama daug
žmonių, mažiau veikia įvairūs nekontroliuojami atsitiktiniai veiksniai. Dauge-
lio tiriamųjų apklausa leidžia atskleisti tokius faktus, kurie liktų nepastebėti
tiriant nedidelę grupę asmenų kitais metodais. Jei apklaustume kelis spe-
cialistus, kokių savybių reikia norint dirbti pagal jų specialybę, antraeilių sa-
vybių jie nurodytų beveik tiek pat kiek ir pagrindinių, vadinasi, pagrindinės
nebūtų atskleistos, o apklausus labai daug specialistų ir gavus daug atsa-
kymų atskirų savybių nurodymo dažnis skirsis, ir savybės, labiausiai reika-
lingos šiai profesijai, bus geriau atskleistos. Didelis atsakymų skaičius yra
gera jų tarpusavio kontrolės priemonė: kuo daugiau atsakymų, tuo patiki-
mesnės išvados. Šis metodas atskleidžia ir tiriamų žmonių individualius
skirtumus.
Anketos būna dviejų rūšių: standartizuotos ir laisvo pobūdžio. Standarti-
zuotose anketose pateikiami ne tik klausimai, bet keli galimų atsakymų va-
riantai. Tokiomis anketomis gautus duomenis lengva išnagrinėti naudojant
skaičiavimo techniką, tačiau jos apriboja tiriamųjų atsakymų analizės gali-
mybes ir nesudaro sąlygų padaryti subtilesnes išvadas.
Laisvo pobūdžio anketose pateikiami klausimai, ir tiriamasis laisvai for-
muluoja ir užrašo atsakymą.
Taip surinktą gausybę medžiagos sunku sutvarkyti, analizuoti, esminiai
dalykai neretai pradingsta tarp antraeilių faktų. Kartais per daug dėmesio
skiriama statistikos duomenims, skaičiams, per mažai analizuojama koky-
30

biškai, todėl išvados būna paviršutiniškos, nepagrįstos. Pasak žymaus psi-

chologo A. Binė (A. Binet), anketos privalumas yra tas, kad surenkama
daug duomenų, tačiau faktų gausumas, jeigu jie nepakankamai tikslūs, yra
tik tiesos miražas.
Kai kurių psichologų nuomone, anketos metodu negalima pažinti žmo-
gaus vidinio pasaulio, jo būsenų, intelekto. Galima surinkti tik formalių duo-
menų apie jo gyvenimo sąlygas, šeimos padėtį, amžių ir pan. Anketose, jų
manymu, užfiksuojami tik išoriniai faktai ir reiškiniai. Iš tikrųjų anketa turi
nemažai trūkumų, būdingų savistabai, nes ji pagrįsta tiriamojo nuomone
apie save ir savo elgesį. Šiuo požiūriu ji nelabai tinka tirti jaunuolius ir moki-
nius, kurie nesugeba tiksliai vertinti savo išgyvenimų. Anketomis surinkta
medžiaga dažnai nėra išsami nei kokybiškai, nei kiekybiškai. Antai šimto
asmenų požiūris į mirties bausmės taikymą negali būti apibendrintas, nes
šie asmenys sudaro tik labai mažą visuomenės dalį. Taikant anketos me-
todą svarbų vaidmenį vaidina atsitiktinumas, nes dažnai į anketas atsako
skirtingo amžiaus, išsilavinimo bei skirtingų individualių savybių turintys
žmonės, o analizuojant gautus duomenis į tai neatsižvelgiama. Šiuo metodu
gali būti tiriami tik atskiri psichologijos klausimai.
Nepaisant šių trūkumų, anketų metodu gali būti sėkmingai tiriami kai ku-
rie su žmogaus psichika susiję klausimai, kolektyvo narių tarpusavio santy-
kiai. Surinkti duomenys gali būti svarbūs hipotezei suformuluoti.
Tyrimas anketų metodu atliekamas taip: 1) išaiškinamas tyrimo tikslas ir
uždaviniai, sudaromas klausimų sąrašas; 2) apklausiama; 3) surinkta me-
džiaga tvarkoma, nagrinėjama ir apibendrinama.
Svarbiausia atidžiai, kruopščiai numatyti anketos klausimus atsižvelgiant
į tyrimo tikslus ir uždavinius. Anketos būna įvairių rūšių ir formų, svarbu, kad
būtų aiškiai apibrėžta tiriama sritis, pavyzdžiui, aplinkos sąlygų poveikis,
darbo įgūdžių susidarymas, santykiai su bendradarbiais ar kt. Vienos anke-
tos klausimai gali reikalauti atsakymų, grindžiamų savistaba (atsako pats
tiriamasis), kitos – kitų asmenų ar darbo procesų stebėjimais (apie tiriamąjį
kalba kiti asmenys), trečios – ir savistaba, ir kitų stebėjimais. Anketos pri-
klauso ir nuo to, kaip tyrėjas surinktus duomenis nori analizuoti – ar koky-
biškai (kokybinė anketa), ar kiekybiškai (kiekybinė anketa).
Anketos skiriasi klausimų skaičiumi: nuo vieno iki 500 ir daugiau (inte-
resų inventarijuose). Praktika rodo, kad geriausios yra 10–15 klausimų an-
ketos. Gerai pasiruošus ir sudominus tiriamuosius galima sėkmingai tirti ir
25–30 klausimų anketa. Daugiau klausimų galima pateikti tada, kai atliekami
specialūs tyrimai, pavyzdžiui, kvalifikuotų darbuotojų, suprantančių savo
atsakomybę ir labai suinteresuotų tyrimu. Anketose reikia vengti nerei-
kalingų ir klaidinančių klausimų. Klausimus reikia suformuluoti pagal tuos
pačius reikalavimus kaip ir pokalbio metodu, tik čia ypač svarbu tikslumas.
Pokalbio metu suprasti klausimą padeda klausiančiojo intonacija, visas el-
gesys ir kiti veiksniai, o užpildydamas anketą tiriamasis susitelkia tik į tai,
kas parašyta. Pirmiausia anketoje pateikiami klausimai, reikalingi bendrai
informacijai sužinoti, t. y. apie amžių, lytį, išsilavinimą, profesiją, socialinę
padėtį ir pan.
 31

Naudojant anketą apklausa gali vykti dvejopai: 1) anketos išdalijamos ir

tiriamieji individualiai užpildo jas čia pat, dalyvaujant tyrėjui; 2) anketos už-
pildomos namuose. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju svarbu, kad tyrėjas
žodžiu arba raštu (anketos pradžioje) glaustai, bet išsamiai painstruktuotų
tiriamuosius. Instrukcijoje reikia: 1) pabrėžti tyrimo tikslą; 2) paprašyti atvirai
bei nuoširdžiai atsakyti į klausimus (neigiamai nusiteikus, nenorint atsakyti į
klausimus anketos reikėtų nepildyti); 3) pabrėžti, kad anketa anonimiška,
todėl nereikia minėti nei savo, nei kitų pavardžių; 4) nurodyti, kad tokiu at-
veju, kai klausimas nelabai suprantamas ir į jį sunku atsakyti, geriau visai
neatsakyti (parašyti brūkšnį). Atsakymus rašyti kuo aiškiau.
Jei anketą pildo grupė žmonių, jiems negalima leisti kalbėtis tarpusavyje,
garsiai reikšti mintis. Jei klausimai skaitomi, skaityti reikia aiškiai, pakartoti
klausimus tris kartus: antrą kartą praėjus 5 sekundėms po pirmojo, trečią –
10–15 sekundžių po antrojo skaitymo. Prieš skaitydamas naują klausimą
tyrėjas turi įspėti tiriamuosius: „Dabar skaitysiu naują klausimą. Pažymėkite
jo numerį...”.
Surinkta medžiaga turi būti rūpestingai peržiūrima, suklasifikuojama ir
analizuojama. Darant išvadas reikia atsižvelgti į šio metodo pranašumus ir
trūkumus.

Kitos metodikos

Veiklos produktų analizė. Tai metodas, kai apie žmogaus sugebėjimus

ir įgūdžius, požiūrį į darbą, patį darbą bei su juo susijusią žmogaus psichikos
veiklą sprendžiama iš jo darbo rezultatų: dienoraščių, rašinių, piešinių,
gaminių ir t. t. Ypač svarbu sugretinti darbo rezultatus su paruošiamąja me-
džiaga (juodraščiais, eskizais, rašinių variantais ir t. t.). Jaunuolio piešinių ar
rašinių analizė gali atskleisti jo polinkius, sugebėjimus, asmenines proble-
mas ir kt.; nusikaltimo vietos apžiūra, darbo produktų, gyvenamosios vietos,
dokumentų tyrimas gali daug pasakyti apie įtariamąjį.
Biografinis metodas. Juo tiriami labai gabių žmonių – rašytojų, kompo-
zitorių, mokslininkų, išradėjų veiklos ypatumai. Analizuojant jų biografijos
duomenis nustatomos aplinkybės ir asmens savybės, kurios padėjo pasiekti
labai gerų veiklos rezultatų. Kartu galima psichologiškai nuodugniau susi-
pažinti su profesijomis.
Klinikinis metodas. Šis empirinių duomenų rinkimo būdas – stebėjimo
kontroliuojamomis sąlygomis ir laisvo, nestandartizuoto pokalbio derinys.
Tiriamajam pateikiama užduotis, kurią atlikdamas jis aiškina savo veiksmus,
atsako į tyrėjo klausimus, susijusius su užduotimi. Pavyzdžiui, jaunuolio
klausiama, kaip jis pasielgtų tam tikroje situacijoje. Jam atsakius klausiama,
kodėl jis taip elgtųsi. Atsakymas nulemia tolesnes užduotis ir klausimus. Šį
būdą plačiai taikė žymus šveicarų psichologas Ž. Piažė, tyręs vaikų mąs-
tymą ir pasaulėžiūrą.
Testavimas. Gauti objektyvių kiekybiškai išreiškiamų duomenų apie in-
divido ypatybes padeda testavimas (testų taikymas). Testas – tai standarti-
zuotos užduotys, iš kurių atlikimo rezultatų sprendžiama apie tam tikrų psi-
32

chikos funkcijų ir asmens ypatybių išsivystymo laipsnį ir būklę. Pavyzdžiui, iš

atsakymų, kaip pratęsti tam tikra tvarka išdėstytų skaičių eilę, sprendžiama
apie žmogaus sugebėjimą mąstyti. Taigi testas yra psichologijos matavimo
įrankis. 4 ir 5 paveiksluose pateikti dėmesiui ir erdviniams vaizdiniams tirti
skirti testai.

Vardas, pavardė _______________________________________________

Užpildymo data ____________________

4 pav. Korekcinė lentelė. Testas dėmesiui tirti

 33

5 pav. Testas erdviniams vaizdiniams tirti

Testais atliekami matavimai dažniausiai suprantami kaip individo vietos

panašių individų grupėje nustatymas, jo santykinės padėties įvertinimas.
Tam reikalingas tam tikras matavimo „etalonas”, kuris parengiamas kiekvie-
nam konkrečiam testui. Tuo tikslu pagal tam tikrus požymius (amžių, išsila-
vinimą, lytį ir kt.) sudaryta didelė vadinamoji norminė tiriamųjų grupė spren-
džia rengiamo testo užduotis. Visos grupės rezultatai išreiškiami kiekybiškai
ir statistiškai išanalizuojami: nustatoma jų vidutinė (centrinė) reikšmė, ap-
skaičiuojamas duomenų išsibarstymas (nutolimas nuo vidutinės reikšmės).
Vidutinis šios norminės grupės rezultatas tampa norma, kurios atžvilgiu vė-
liau vertinamas kiekvienas testuojamas individas. Jei matuojama ypatybė
atitinka normą, laikoma, kad ji išreikšta vidutiniškai. Remiantis norminės
grupės tyrimo rezultatų pasiskirstymu sudaromos specialios lentelės že-
mesniems bei aukštesniems už normą rezultatams tiksliai įvertinti.
Testų rūšys skiriamos pagal įvairius kriterijus: pagal psichikos reiškinių
sritį, kurią norima įvertinti (intelekto arba bendrųjų sugebėjimų, asmenybės,
savitarpio santykių ir kt.), pagal atsakinėjimo pobūdį (verbaliniai, t. y. žodi-
niai, ir neverbaliniai, t. y. reikalaujantys įsivaizduoti, piešti, atlikti praktinius
veiksmus).
Dauguma šiandien žinomų testų yra sukurta Vakarų Europos ir Amerikos
šalyse, kur jie plačiai taikomi įvairiais praktiniais tikslais. Jie ne visada tinka
tirti kitoje istorinėje ir kultūrinėje terpėje gyvenančius asmenis.

2.3. Statistiniai tyrimo duomenų tvarkymo metodai

Įvairiais metodais atliktų žmogaus psichikos tyrimų duomenys tvarkomi

taikant matematinius metodus. Tiriant žmogaus reakcijas ar kitus procesus
atliekama daug matavimų, kurių duomenys nevienodi, todėl išvedamas arit-
34

metinis vidurkis, surandama mediana arba moda, apskaičiuojamas pavienių

duomenų standartinis nukrypimas. Mediana padeda norint greitai nustatyti
pagrindinę tendenciją, kai yra nedaug duomenų ir kai kraštutiniai duomenys
netipiški. Moda nustatoma preliminari pagrindinė tendencija, kai nereikia
didelio matematinio tikslumo. Turint daug duomenų, pavyzdžiui, kai tiriamas
reakcijos laikas, jie gali daugiau ar mažiau skirtis vieni nuo kitų. Dviejų ar
daugiau kintamųjų (pvz., dirgiklio intensyvumo ir reakcijos laiko) santykius
parodo koreliacijos koeficientas ir pan.
Šiais laikais žmogaus psichikos tyrimų duomenys apdorojami naudojant
sudėtingus matematinius skaičiavimus. Tam reikia turėti specialiųjų žinių.

3. PSICHIKA IR SMEGENYS

Žmogaus ir gyvūno organizmo procesus reguliuoja nervų sistema. Svar-

biausias žmogaus elgesio aktyvintojas ir koordinatorius yra jo galvos sme-
genų didieji pusrutuliai. Dėl nervų sistemos veiklos gauname visą mums
reikalingą informaciją iš aplinkos ir apie organizme vykstančius procesus.
Nervų sistema siunčia impulsus į įvairias gyvybei palaikyti būtinas orga-
nizmo sistemas ir reguliuoja jų veiklą. Galvos smegenų centruose kuriamos
veiksmų programos, ateities planai, idėjos ir numatomi bei skatinami jų įgy-
vendinimo būdai.
Svarbiausias nervų sistemos ir ypač galvos smegenų reikšmės žmogaus
psichikai įrodymas yra tai, kad pažeidus jų veiklą sutrinka jo elgesys, pa-
kinta psichikos procesai, būsenos ir net asmenybės savybės, paralyžiuojami
judesiai ir pan. Smegenims visiškai nustojus veikti žmogus miršta.
Tai rodo, kad nervų sistemos veiklos ir psichikos ryšiai yra labai glaudūs,
todėl nervų sistemos ypatumų pažinimas gali padėti geriau suprasti psichi-
kos veiklos dėsningumus.
Paprasčiausia yra difuzinė nervų sistema. Ji primena tinklinį audinį ir
turi: 1) receptorius, priimančius aplinkos poveikius; 2) efektorius, reaguojan-
čius į poveikius; 3) nervines skaidulas, perduodančias impulsus iš receptorių
į efektorius. Sudėtingesnė yra mazginė (segmentinė) nervų sistema. Jai
būdingas neuronų susitelkimas į mazgus, arba ganglijas, esančias kūno
segmentuose. Atskiri kirmėlių segmentai veikia autonomiškai, bet turi tarpu-
savio jungtis. Vabzdžių, voragyvių, vėžiagyvių nervų sistemoje vyrauja gal-
vos smegenys. Sudėtingiausia yra stuburinių, įskaitant ir žmones, vamzdinė
nervų sistema (žr. 6 pav.).
Visų gyvūnų nervų sistema sudaryta iš nervų ląstelių, t. y. neuronų.
Žmogaus smegenys yra sudėtingesnės už gyvūnų, tačiau veikia pagal tuos
pačius principus. Nervų sistema atlieka komunikacijos funkcijas (susisie-
kimo, ryšių).
 35

6 pav. Difuzinė (1), mazginė (2) ir vamzdinė (3) nervų sistemos

Kiekvieną nervo ląstelę sudaro jos kūnas ir viena ar daugiau atsišakoju-

sių ataugų: dendritai ir aksonas (neuritas) (žr. 7 pav.). Dendritai priima jau-
dinimą iš juntamųjų receptorių ir kitų neuronų. Jie yra trumpi ir jų skaičius
gali būti labai įvairus. Aksonu jaudinimas perduodamas į kitus neuronus. Tai
viena iš neurono ataugų, kuri gali būti trumpa arba net 1–1,5 m ilgio. Neuro-
36

nai išsišakoja visame kūne. Jais jaudinimas sklinda iš periferinių aparatų į

centrą ir atvirkščiai. Sklidimo greitis priklauso nuo nervinės skaidulos rūšies
ir gali būti nuo 2 iki 320 km per valandą. Impulso sklidimo greitis nepriklauso
nuo jo jėgos.

7 pav. Neurono ir sinapsės schemos

(iš A. C. Guyton. Basic Neuroscience: Anatomy and Psysiology, 1987)

Neuronų ataugos yra susipynusios, vienos ląstelės dendritai susijungia ir

susilieja su kitos ląstelės aksonais, ir sudaro nervų pluoštus. Neurono ak-
sono gale yra labai mažas tarpelis, vadinamas sinapsiniu plyšiu. Aksono
ataugų galūnėlės į sinapsinį plyšį išskiria chemines medžiagas, kurios per-
eidamas per plyšį sąveikauja su kito neurono membrana. Kitame neurone
dėl šio poveikio vyksta elektros krūvių bei biocheminiai pakitimai, kurie, pa-
siekę ribą, sukelia jaudinimą ir nervų skaidulomis sklinda toliau (žr. 7 pav.).
Nervų sistema veikia reflekso principu. Refleksas yra nervų sistemos
nulemta atsakomoji organizmo reakcija į dirgiklį. Nervinis mechanizmas,
kuriuo vyksta refleksas, vadinamas reflekso lanku. Jis prasideda jutimo ląs-
 37

telėse (receptoriuose), kuris, jas sudirginus, įcentriniais nervais keliauja į

smegenų centrus, o iš čia – išcentriniais nervais į vykdymo organus (rau-
menis, kraujagysles, liaukas ir t. t.) (žr. 8 pav.).

8 pav. Nesąlyginio reflekso lankas

Rusų mokslininkas I. Pavlovas tyrė refleksus ir išskyrė tris jų rūšis: ne-

sąlyginį, sąlyginį ir orientacinį.
Nesąlyginis refleksas yra paveldimas. Tai stereotipinis reagavimas į
biologiškai reikšmingus išorinio pasaulio poveikius ar vidinius organizmo
pokyčius. Pavyzdžiui, staigus mechaninis kelio srities sausgyslių receptorių
sudirginimas (smūgis plaktuku) sukelia kelio refleksą, maisto gavimas –
seilių išskyrimą, netikėtas prožektoriaus šviesos pašvietimas į akis sukelia
akies vyzdžio susiaurėjimą (žr. 8 pav.).
Sąlyginis refleksas – organizmo reagavimas į biologiškai nereikšmingą
(indiferentišką) dirgiklį taip pat kaip ir į reikšmingą, kai jie keletą kartų su-
tampa laiko atžvilgiu, t. y. atsiranda nereikšmingas dirgiklis ir tuoj po jo pasi-
reiškia reikšmingas dirgiklis bei reakcija į jį. Kartojant tokias dirgiklių poras
nedideliais laiko tarpais į pirmąjį dirgiklį (nereikšmingą) reaguojama kaip į
nesąlyginį. Pavyzdžiui, gyvūnai į maistą reaguoja seilių išskyrimu. Tai ne-
sąlyginis refleksas. Jei paskambinus varpeliu bus duodama maisto, kuris
sukelia nesąlyginį refleksą – seilių išskyrimą, ir tai bus kartojama daug kartų,
po kurio laiko vos išgirdus skambutį išsiskirs seilės, nors maisto nebus.
38

Nesąlyginis dirgiklis (garsas) virsta signalu apie maistą ir sukelia atitinkamą

reakciją, t. y. sąlyginį refleksą. Sąlyginiai refleksai gali būti labai įvairūs ir
sudėtingi. Gyvūnams tokie sąlyginiai dirgikliai yra įvairūs daiktai ir reiškiniai.
Tai vadinama pirmąja signaline sistema. Žmogui toks dirgiklis gali būti ir
žodis, kuris yra signalo signalas. I. Pavlovas tai pavadino antrąja signaline
sistema.
Sąlyginiai refleksai susidaro, kai smegenyse tarp dviejų jaudinimo židinių
sukeltų nesąlyginio ir sąlyginio dirgiklių atsiranda ryšys (žr. 9 pav.).

9 pav. Sąlyginio reflekso susidarymo schema

A – nesąlyginis dirgiklis sukelia jaudinimą atitinkamame smegenų žievės centre
ir organizmas reaguoja išskirdamas seiles. B – šviesos dirgiklis sukelia
jaudinimą smegenų žievės regos centre, kuriame susidaro šviečiančios
lemputės vaizdas. C – šviesos dirgiklis sukelia jaudinimą regos centre, matoma
šviečianti lemputė, tada duodamas maistas ir reaguojama išskiriant seiles.
Minimuose centruose plintant jaudinimui tarp jų atsiranda ryšys, kuris,
procedūrai kartojantis, stiprėja, todėl vos kilus jaudinimui regos centre jis
nuslenka į maisto gavimo centrą ir organizmas reaguoja išskirdamas seiles. Taip
susidaro sąlyginis refleksas.
 39

Gyvūnai ir žmogus neretai susiduria su dar nežinomais, netikėtais, ne-

suprantamais reiškiniais. Reagavimas į tokius dirginimus yra orientacinis
refleksas, I. Pavlovo pavadintas refleksu „kas tai?”. Šis reagavimas svarbus
tuo, kad taip sudaromos geresnės dirgiklio suvokimo sąlygos. Tokios
sąlygos susidaro, kai vyksta bendras slopinimas, pakinta centrinės nervų
sistemos aktyvacija. Pavyzdžiui, šuo maitinimosi metu išskiria seiles. Kai į
patalpą įeina nematytas žmogus arba pasigirsta iki tol negirdėti garsai, sei-
lės nebeišskiriamos, šuo pakelia galvą, pasuka ją dirgiklio kryptimi, pastato
ausis ir pan. Tai ir yra orientacinis refleksas.
Stuburinių gyvūnų, įskaitant ir žmogų, nervų sistemą sudaro dvi dalys:
periferinė (toliau – PNS) ir centrinė (toliau – CNS) (žr. 6 pav.).
Periferinę nervų sistemą sudaro visame organizme išsišakoję nervų
pluoštai. Jie jungia centrinę nervų sistemą su kūne esančiomis jutimo ląs-
telėmis, raumenimis ir liaukomis.
Periferinę nervų sistemą sudaro dvi dalys: somatinė ir autonominė.
Somatinė nervų sistema impulsus iš jutimo ląstelių perduoda į CNS ir iš
CNS į vykdomuosius organus – raumenis.
Autonominė nervų sistema veikia savarankiškai (autonomiškai) ir re-
guliuoja vidaus organų veiklą: širdies, virškinimo, liaukų ir kt.
Viena autonominės nervų sistemos dalis – simpatinė nervų sistema –
parengia mus gintis: ji priverčia širdį greičiau plakti ir plečia arterijas, padi-
dina gliukozės kiekį kraujyje, sustiprina prakaitavimą, sulėtina virškinimą ir
taip parengia veikti. Kita dalis – parasimpatinė nervų sistema – veikia prie-
šingai. Ji nuramina, sulėtina širdies plakimą, sumažina gliukozės kiekį
kraujyje ir pan. Simpatinė ir parasimpatinė sistemos veikia kartu ir padeda
organizmui išlaikyti pastovią mūsų vidinę būseną.
CNS priklauso nugaros ir galvos smegenys.
Nugaros smegenys, esančios nugaros slankstelių tuščiavidurėje ert-
mėje lyg vamzdyje, reguliuoja atskirų raumenų grupių ir vidaus organų dar-
bą.
Galvos smegenys prasideda ten, kur nugaros smegenys įeina į kaukolę
ir sustorėja. Jos užpildo visą kaukolės vidinę ertmę. Kaukolė patikimai
saugo smegenis nuo galimų pažeidimo pavojų. Visiems gyvūnams, įskaitant
mažiausius kolibrius ir milžiniškus banginius, galvos smegenys padeda iš-
gyventi. Jos būna skirtingo dydžio ir svorio: sunkiausios smegenys yra
dramblio (5000 g), o lengviausios ir mažiausios – kolibrio (žr. 10 pav.). Ko-
librio smegenys sudaro 1/12 dalį viso kūno masės, dramblio – 1/500, o ban-
ginio – 1/40 000 (žr. 11 pav.).
Žmogaus smegenys sveria vidutiniškai 1400 g ir sudaro 1/40 dalį viso
kūno masės (žr. 10 ir 11 pav.), tačiau atskirų žmonių smegenys sveria ne-
vienodai. Žymaus rusų rašytojo I. Turgenevo smegenys svėrė 2012 g, Ž.
Kiuvjė, prancūzų gamtininko, įkūrusio ne vieną universitetą – 1820 g, anglų
poeto Dž. Bairono – 1807 g, vokiečių filosofo I. Kanto – 1650 g, matematiko
K. Gausso – 1492 g, prancūzų valstybės veikėjo L. Gambetos ir amerikiečių
poeto V. Witmano – 1070 g, o prancūzų rašytojo A. France – tik 1017 g.
Įdomu, kad sunkiausias smegenis, svėrusias 2850 g, ir lengviausias, sme-
40

genis, svėrusias 241 g, turėjo žmonės, kuriems būdingas sunkus protinio

atsilikimo laipsnis – idiotizmas.

10 pav. Įvairių gyvūnų galvos smegenų svoris

11 pav. Įvairių gyvūnų galvos smegenų ir kūno svorių santykis

 41

Gyvūnų gebėjimai nustatomi tiriant galvos smegenų sandarą. Primityvių

stuburinių gyvūnų smegenys daugiausia reguliuoja pagrindines gyvybines
funkcijas: kvėpavimą, poilsį, mitybą. Žemesniųjų žinduolių smegenų veikla
sudėtingesnė, su ja susijusios emocijos ir geresnė atmintis. Aukštesniųjų
žinduolių smegenys apdoroja daugiau informacijos, todėl žmogus gali veikti
numatydamas ateitį.
Stuburinių, įskaitant ir žmogų, galvos smegenis sudaro trys pagrindinės
dalys: smegenų kamienas, limbinė sistema ir smegenų žievė. Kiekvienai
vėlesnei galvos smegenų daliai tobulėjant griežta genetinė kontrolė silpnėja,
o organizmo gebėjimas prisitaikyti didėja.
Smegenų kamienas yra seniausia smegenų centro struktūra. Tai pail-
gosios smegenėlės (medulla), reguliuojančios širdies darbą bei kvėpavimą.
Šioje vietoje susipina dauguma nervų, jungiančių abi kūno puses.
Prie smegenų kamieno užpakalinės dalies prigludusios smegenėlės,
kurios turi reikšmės mokymuisi ir atminčiai. Svarbiausia smegenėlių funkcija
yra raumenų veiklos kontroliavimas. Jos koordinuoja valingus judesius. Pa-
žeidus smegenėles būtų sunku vaikščioti, išlaikyti pusiausvyrą, sklandžiai
atlikti kitus veiksmus.
Smegenų kamieno viršutinėje dalyje yra dvi tarpusavyje sujungtos dalys,
vadinamos gumburu. Čia ateina informacija iš juntamųjų neuronų. Ji nu-
kreipiama į aukštesnes smegenų sritis, kurios atsakingos už regą, klausą,
skonį ir lytą. Į gumburą ateina ir impulsai iš aukštesniųjų galvos smegenų
dalių, kurie nukreipiami į smegenėles ir pailgąsias smegenis.
Prie smegenų kamieno vidinės pusės prigludęs vadinamasis tinklinis da-
rinys. Šis neuronų tinklas padeda kontroliuoti budrumą ir dėmesį. Tinklinis
darinys taip pat rūšiuoja į čia ateinančius dirgiklius. Svarbiausią informaciją
pateikiančius dirgiklius jis perduoda į kitus galvos smegenų skyrius. Taip
mūsų smegenys gali apdoroti informaciją, tvarkyti gyvybines funkcijas są-
monei mažai dalyvaujant arba ir visai nedalyvaujant. Gyvybinės funkcijos
yra vienodai sėkmingai tvarkomos tiek miegant, tiek būdraujant. Tuo metu
aukštesnėse smegenų srityse gali vykti mąstymo, kalbos įsiminimo ir kiti
psichikos procesai.
Smegenų kamieno ir didžiųjų pusrutulių sandūroje yra limbinė sistema.
Ji yra svarbi atminčiai, emocijoms ir tenkinant pagrindinius mitybos ir sekso
poreikius. Du limbinės sistemos dariniai veikia agresiją ir baimę. Pažeidus tą
smegenų dalį aikštinga beždžionė tapo labai nuolankiu gyvūnu (H. Kluveris
ir P. Bucy) ir būdavo rami net kumščiuojama ir žnaiboma. Tačiau tai ne
vienintelis darinys, reguliuojantis emocijas. Agresyvus elgesys ir baimė pri-
klauso nuo smegenų kamieno, limbinės sistemos ir smegenų žievės veiklos.
Kita limbinės sistemos dalis vadinama pogumbriu (hypothalamus). Vie-
nos pogumbrio neuronų grupelės reguliuoja alkio pojūtį, kitos – troškulio,
taip pat kūno temperatūrą ir lytinę elgseną. Mokslininkai šioje dalyje atrado
darinį, kurį dirginant kyla malonūs pojūčiai. Mokslininkai įsodindavo į tokį
centrą elektrodą ir jį sudirgindavo, taip žiurkėms sukeldami malonius pojū-
čius. Žiurkės, kurias mokslininkas J. Oldsas išmokė paspausti svertą ir taip
elektros srove sudirginti tas sritis, šį veiksmą kartodavo net iki 7000 kartų
42

per valandą, kol pervargusios krisdavo. Panašių malonumo centrų buvo

aptikta ir sidabrinių karosų, delfinų, beždžionių pogumbryje arba netoli jo.
Pogumbris žmogaus kūną kontroliuoja elektrochemiškai aktyvindamas
nervų sistemą ir išskirdamas hormonus. Hormonai veikia lytinį potraukį,
maisto poreikį, agresyvumą ir vaikų globą. Juos išskiria endokrininės siste-
mos liaukos. Jų hormonai reguliuoja daugelį mums svarbių procesų. Jie
veikia augimą ir dauginimąsi, medžiagų apykaitą ir nuotaiką, palaiko pu-
siausvyrą kilus emocinei įtampai, prireikus kantrybės ir kilus vidiniams
prieštaravimams. Pavyzdžiui, kilus pavojui autonominė nervų sistema siun-
čia impulsus antinksčiams, kurie išskiria adrenaliną ir noradrenaliną. Šie
hormonai priverčia dažniau plakti širdį, didina kraujospūdį, gliukozės kiekį
kraujyje ir taip organizmą aprūpina energija. Tokia būsena truputį išsilaiko ir
praėjus pavojui.

12 pav. Galvos smegenų išsivystymo lygiai:

1 – žuvies, 2 – driežo, 3 – triušio, 4 – žmogaus
 43

Svarbiausia endokrininė liauka yra hipofizė. Šios liaukos hormonai re-

guliuoja augimą: kai jo trūksta, žmogus būna žemo ūgio, o kai perdaug –
pernelyg didelis. Be to, hipofizės išskiriamos medžiagos veikia kitų endokri-
ninės sistemos liaukų darbą, todėl ji yra viena iš svarbiausių liaukų. Nervų
sistema valdo endokrininės sistemos liaukas, kurios savo ruožtu veikia ir
pačią nervų sistemą.
Didžiausią reikšmę turi gyvūnų galvos smegenų didžiųjų pusrutulių
žievė. Įvairių gyvūnų ji nevienodai išsivysčiusi ir tai lemia jų prisitaikymą prie
gyvenimo sąlygų (žr. 12 pav.).
Žemesniųjų gyvūnų, pavyzdžiui, žuvų, galvos smegenys apskritai dar
silpnai išsivysčiusios. Jų pusrutulių yra tik užuomazgos. Didžiuosius pusru-
tulius jau turi varliagyviai (varlės, rupūžės), tačiau jie yra nedideli ir primity-
vios sandaros. Galvos smegenų žievė dar visai neišsivysčiusi. Roplių sme-
genų žievė jau išsiskiria, nors dar yra plona ir sudaryta iš nedidelio ląstelių
skaičiaus.
Žinduolių galvos smegenų didieji pusrutuliai ir jų žievė labiau išsivysčiusi,
turi gerokai daugiau žievę sudarančių ląstelių, kurių sandara ir išsidėstymas
yra sudėtingesni. Triušių arba pelės pusrutulių žievės paviršius yra lygus,
šuns – jau raukšlėtas. Beždžionių galvos smegenų pakitimai dar ryškesni.
Beždžionių smegenys savo išorine forma bei sandara panašiausios į
žmogaus smegenis.
Žmogaus smegenų didieji pusrutuliai yra sudėtingiausi ir tobuliausi. Kai-
rysis pusrutulis aptarnauja dešiniąją žmogaus kūno dalį, o dešinysis – kairi-
ąją (žr. 13 pav.). Jų žievė yra vos 3 mm storio ir labai raukšlėta. Raukšlės
padidina jos paviršiaus plotą. Manoma, kad smegenų žievėje yra apie 10–
15 milijardų neuronų, kurie jungiasi vieni su kitais. Kiekvieną pusrutulį suda-
ro keturios dalys, arba skiltys: kaktos, momens, pakaušio ir smilkinių.
Smegenų žievė yra galingas aparatas, analizuojantis ir sintetinantis dir-
ginimus, gautus iš įvairių jutimo ir judėjimo organų. Tai labai svarbu nusta-
tant organizmo ir aplinkos pusiausvyrą.
Galvos smegenų žievės atskiros dalys atlieka skirtingas funkcijas. Neu-
ronais jaudinimas ateina į tam tikrą smegenų žievės sritį: jaudinimai iš regos
aparato ateina į pakaušio sritį, iš klausos – į smilkinį, iš odos – į momens, iš
raumenų sąnarių – į priešakinę momens dalį ir t. t. Kai kurie autoriai galvos
smegenų žievėje skiria 11 tokių sričių ir 52 ar net daugiau laukų, sudarytų iš
skirtingos struktūros neuronų. 14 paveiksle pavaizduotos pagrindinės jutimo
organų ląstelių zonos.
Žmogaus jutimo bei judamuosius organus reguliuoja skirtingi galvos
smegenų žievės plotai. Kuo didesnę reikšmę gyvūno arba žmogaus gyve-
nimui turi vienokia arba kitokia dirginimų rūšis ir kuo subtilesnė turi būti šių
dirginimų analizė, tuo didesnis galvos smegenų žievės plotas ja rūpinasi.
Didžiausi žmogaus smegenų plotai reguliuoja rankų pirštų, ypač nykščio,
delno, lūpų, liežuvio, akies sritis; mažiausi – liemens, kojų pirštų, blauzdų ir
t. t. (žr. 15 pav.).
44

13 pav. Kūno ir galvos smegenų asimetriškumas

(iš R. L. Atkinson ir kt. Introduction to Psychology, 1990).
Impulsai iš kairiosios akies keliauja į dešinįjį pusrutulį, o iš dešiniosios –
į kairįjį. Kairysis pusrutulis kontroliuoja dešiniosios rankos judesius, o
dešinysis – kairiosios. Kitaip yra su klausos jutimais ir veiksmais.
Kairysis pusrutulis kontroliuoja šnekamąją ir rašomąją kalbą, matematinius
skaičiavimus. Dešinysis pusrutulis kontroliuoja tik paprastą
kalbėjimą, erdvės vaizdinius ir jutimus.
 45

14 pav. Pagrindinių jutimo organų receptorių projekcijos: sensoriniuose

mazgeliuose (I), smegenų kamiene (II) ir didžiųjų pusrutulių žievėje (III).
1 – regos, 2 – klausos, 3 – odos, 4 – uodimo, 5 – skonio, 6 – raumenų ir
sausgyslių, 7 – vidaus organų

Atskiri jutimo organai veikia neizoliuotai. Norint daiktą suvokti regėjimu

reikia ne tik informacijos iš akies tinklainėje kilusių jaudinimų, bet ir akies
raumenų, kurie koordinuoja žvilgsnio kryptį, vyzdžio susiaurėjimą ar išsiplė-
timą, lęšiuko išgaubtumo laipsnį. Taigi reikalingas glaudus regos ir judamųjų
aparatų bendras darbas ir juos reguliuojančių smegenų centrų sąveika. No-
rint daiktą pavadinti žodžiu reikia, kad būtų glaudus regos, klausos ir kalbos
organų judėjimo dirginimų sąveika, todėl galvos smegenų sritys susijusios
glaudžiais ryšiais.
46

15 pav. Smegenų žievės somatosensorinės ir motorinės sričių sąlyginė schema,

parodanti jų santykinį dydį ir ryšį su žmogaus kūno dalimis
(iš Ch. F. Levinthal. Introduction to Psysiological Psychology, 1983)
Somatosensorinė sritis: 1 – pilvo organai, 2 – ryklė, 3 – liežuvis, 4 – dantys,
žandikaulis, 5 – lūpos, 6 – veidas, 7 – nosis, 8 – akis, 9 – nykštys, 10 – pirštai,
11 – plaštaka, 12 – riešas, 13 – dilbis, 14 – žastas, 15 – petys, 16 – galva,
17 – kaklas, 18 – liemuo, 19 – šlaunis, 20 – blauzda, 21 – pėda, 22 – pirštai,
23 – lyties organai. Motorinė sritis: 1 – stemplė, 2 – liežuvis, 3 – žandikaulis,
4 – lūpos, 5 – veidas, 6 – vokai ir akis, 7 – antakiai, 8 – kaklas, 9 – nykštys,
10 – pirštai, 11 – plaštaka, 12 – riešas, 13 – dilbis, 14 – žastas, 15 – petys,
16 – liemuo, 17 – šlaunis, 18 – kelis, 19 – blauzda, 20 – pirštai

Galvos smegenų žievė atlieka sudėtingas ir įvairias funkcijas. Pagal tai

skiriami jutimų, judėjimo ir asociacinė smegenų sritys.
Jutiminė sritis priima informaciją, ateinančią iš įvairių mūsų kūne esan-
čių jutimo ląstelių. Čia ta informacija nagrinėjama, pertvarkoma ir saugoma.
Judesių srities nervinėse skaidulose formuojamos ir siunčiamos ko-
mandos į vykdomuosius organus. Tai susiję su žmogaus judesių koordina-
vimu siunčiant signalus į atitinkamas raumenų ir sąnarių grupes.
Asociacinės sritys vertina, jungia ir veikia tą informaciją, kurią apdoroja
juntamosios sritys. Asociacinės sritys kaktos skiltyje leidžia vertinti ir pla-
nuoti situacijas. Jos taip pat dalyvauja samprotaujant. Pažeidus tą sritį žmo-
gus tampa nesugyvenamas, šiurkštus ir net nenuspėjamas. Jos taip pat
dalyvauja atliekant ir protinius veiksmus.
Sudėtingus žmogaus gebėjimus lemia darni daugelio smegenų sričių
veikla. Nustatyta, kad pažeidus kurią nors iš kelių žievės sričių, pavyzdžiui,
kaktos, smilkinio sritis, sutrinka kalba. Būna įvairių kalbos sutrikimų. Pavyz-
 47

džiui, vienas žmogus gali sklandžiai kalbėti, bet negali skaityti, kitas skaito ir
supranta, bet negali rašyti arba atpažįsta skaičius, bet ne raides. Tai pri-
klauso nuo pažeidimų pobūdžio. Tačiau tai taip pat rodo, kad sudėtingi žmo-
gaus gebėjimai priklauso nuo įvairių smegenų žievės sričių darnios veiklos.
Suardžius smegenų audinį jis paprastai neatsinaujina. Tačiau ilgainiui
kai kurias pažeistos srities funkcijas gali perimti kitos sritys. Toks funkcijų
perimamumas labiau būdingas vaikystėje, kai galvos smegenys yra plastiš-
kiausios.

4. PSICHIKOS RAIDA

Gamtoje vyksta nuolatinis judėjimas ir kitimas. Kinta gyvoji gamta, vie-

nas gyvūnų rūšis pakeičia kitos, geriau prisitaikančios prie naujų aplinkos
sąlygų. Atskiras individas taip pat keičiasi. Psichika taip pat kinta – iš vienos
raidos stadijos pereina į kitą.
Pirmiausiai kyla klausimas, kas gi lemia tą kitimą ir raidą? Yra du požiū-
riai. Vieno iš jų šalininkai teigia, kad gyvų organizmų raida vyksta iš anksto
numatyta kryptimi. Tai patvirtina ir genų nulemta organizmo raida. Tai pre-
formistinis požiūris. Epigenetinio požiūrio atstovai galvoja, kad raidą lemia
išorinės jėgos, kurių poveikis atsitiktinis, tačiau nulemiantis individo raidą.
Psichikos raidą taip pat galima aiškinti kaip iš anksto nulemtą, vykstantį
apibrėžto tikslo kryptimi ir priklausantį nuo aplinkos.
Psichikos raidą galima analizuoti tiriant jos kitimus vykstant gyvybės, t. y.
filogenetinei raidai, ir atskiro individo gyvenime, t. y. vykstant ontogeneti-
nei raidai. Tiek filogenetinė, tiek ontogenetinė psichikos raidos labai susiju-
sios su nervų sistemos, ypač centrinės jos dalies – galvos smegenų, raida.
Žemiausio išsivystymo lygio gyvų organizmų nervų sistemą sudaro tik ner-
vinių skaidulų tinklas – difuzinė nervų sistema (pvz., medūza). Kirminai,
vabzdžiai turi mazginę (segmentinę) nervų sistemą, kurių atskiruose seg-
mentuose yra mazgai, reguliuojantys juose vykstančius procesus ir turintys
ryšį su kitų segmentų mazgais (pvz., sliekas). Stuburiniams jau būdinga
vamzdinė nervų sistema, kurios centrinė dalis, t. y. galvos smegenys, regu-
liuoja viso organizmo funkcijas. Gyvūnų, turinčių centrinę nervų sistemą,
galvos smegenys išsivysčiusios nevienodai (žr. 12 pav.).
Nervų sistemos išsivystymo lygis lemia individų elgesį, kuris atskleidžia
psichikos reiškinių turinį ir ypatumus.

4.1. Filogenetinė psichikos raida

Filogenetinė psichikos raida atsiskleidžia tiriant įvairias gyvų organizmų

raidos (evoliucijos) stadijas pasiekusių individų elgesį. Gyvūnų nervų sis-
tema kinta pereinant iš žemesnių evoliucijos tarpsnių į aukštesnius, o kartu
kinta ir tikrovės atsispindėjimo lygis bei elgesys. Apibendrinęs kitų psicho-
logų pažiūras B. Lomovas skiria tris psichikos atspindėjimo lygius:
48

1. Sensorinis–percepcinis lygis: genetiškai patys ankstyviausi psichikos

procesai, vykstantys organizmui tiesiogiai sąveikaujant su objekto op-
tinėmis, akustinėmis, cheminėmis ir kitomis ypatybėmis arba jų vi-
suma. Tai tikrovės pažinimas pojūčiais ir suvokimais.
2. Vaizdinių lygis. Tai aukštesnis lygis, nes vaizdiniai gali atsirasti ir eg-
zistuoti organizmui tiesiogiai nesąveikaujant su išoriniais objektais. Tai
atminties, vaizduotės vaizdiniai, sapnai ir pan.
3. Mąstymo ir kalbėjimo lygis: verbalinis – loginis mąstymas, mąstymas
sąvokomis, kada sąmonėje atsispindi tikrovės daiktų ir reiškinių ob-
jektyvūs ir esminiai ryšiai bei santykiai. Tai tik žmogui būdingi paži-
nimo procesai.
Tikrovės atspindėjimas (pažinimas) įvairiais lygiais padeda gyviems or-
ganizmams išskirti joje tai, kas jiems naudinga arba žalinga. Tai reguliuoja
jų elgesį. Kuo aukštesnis tikrovės atspindėjimo lygis, tuo įvairesnis elgesys,
gyvenimo būdas. Skiriamos kelios elgesio rūšys.
Taksis. Tai gyvūno kūno orientacija arba judėjimas nuolatinio dirgiklio
atžvilgiu, jo reakcija į fizinius arba cheminius poveikius. Atsižvelgiant į dir-
giklio pobūdį skiriami fototaksiai, kai dirgiklis yra šviesa, geotaksiai, kai dir-
giklis – žemės trauka, ir chemotaksiai, kai dirgiklis – cheminės medžiagos.
Taksiai būna teigiami ir neigiami. Teigiami taksiai sukelia judėjimą dirgik-
lio link, o neigiami – tolyn nuo jo. Pavyzdžiui, drugeliai skrenda į šviesos
šaltinį, o tarakonai bėga nuo jo. Taksius lemia dirgiklio poveikis. Jie ne vi-
sada naudingi. Pavyzdžiui, drugelio akį veikianti šviesa didina priešingos
kūno dalies raumenų aktyvumą. Kai šviesos šaltinis šone, viena akis stipriau
dirginama, kita silpniau. Atitinkamai akiai priešingos kūno pusės raumenys
stipriau įnervuojami ir būna aktyvesni, o silpniau įnervuojami raumenys
mažiau aktyvūs, todėl skrendant ar einant kūnas pasisuka į stipriau akį
paveikusio dirgiklio pusę. Kai abi akys dirginamos vienodai, abiejų kūno
pusių raumenys dirba vienoda jėga ir drugelis skrenda tiesiai į šviesos šal-
tinį. Jei tai žvakės ugnis – žūtis neišvengiama.
Refleksas. Tai organizmo reakcija į gyvybiškai reikšmingą dirgiklį. Re-
akcija į maistą – seilių išskyrimas, įsidūrus arba nudegus – rankos atitrau-
kimas ir pan. Tokia reakcija būna įgimta ir vadinama nesąlyginiu refleksu.
Nesąlyginiai refleksai pagal funkcinę paskirtį skirstomi į mitybos, gynybos,
lyties, orientacinius, judėjimo ir kt. Susidaro ir vadinamieji sąlyginiai reflek-
sai, kada tam tikru būdu reaguojama į nespecifinį dirgiklį. Sąlyginių refleksų
susidarymo mechanizmas aprašytas skyriuje „Psichika ir smegenys”. Sąly-
ginių refleksų susidarymas jau turi ir išmokimo elementų.
Instinktas. Tai paveldėtas elgsenos komponentas, kurio vyksmą lemia
vidiniai ir išoriniai veiksniai. Kai kurie paukščiai atšalus orams skrenda iš
šiaurės į pietų kraštus; apvaisinta erkė, užropojusi ant krūmo ar medžio
šakų, įsitaiso taip, kad nukristų prabėgančiam gyvūnui ant nugaros. Paki-
busi ant šakelės ji gali išbūti kelis mėnesius. Ji nereaguoja į jokius signalus:
garsus, kvapus, optinius stimulus. Tik pajutusi sviesto rūgšties kvapą, kurį
išskiria žinduolių odos liaukos, ji reaguoja – atsikabina nuo šakos ir nukrenta
ant gyvūno. Instinktyvūs veiksmai yra paveldėti, jų nereikia išmokti. Visų tos
 49

rūšies individų jie atliekami vienodai ir nesąmoningai. Jie atliekami pagal

formulę „viskas arba nieko”, t. y. visi to veiksmo elementai atliekami
nuosekliai. Jei instinktyvus veiksmas nutraukiamas, jis vėl pradedamas iš
pradžių.
Išmokimas. Tai veiksmo ir elgesio suvokimas kartojantis situacijai, t. y.
individualios patirties įgijimas. Taip susidaro įgūdžiai, įpročiai bei kiti sudė-
tingos veiklos būdai. Išmokimo reiškinys aprašytas skyriuje „Atmintis ir iš-
mokimas”.
Intelektiniai veiksmai. Tai elgesys, susijęs su sugebėjimu susivokti
naujoje, neįprastoje situacijoje, naujų uždavinio sprendimų radimas ir taiky-
mas. Intelektinių veiksmų elementai pastebimi ir gyvūnų elgesyje. Bež-
džionė, norėdama paimti už grotų gulintį bananą, iš pradžių niršta, šokinėja,
tačiau po kiek laiko nusiramina, apsidairo, pamačiusi lazdą ją paima ir prisit-
raukia bananą. Trumpesne lazda ji prisitraukia ilgesnę lazdą bananui pa-
siekti. Tačiau gyvūnų intelektinis elgesys ribotas. Rusų mokslininkė N. La-
dygina–Kots palygino žmogaus ir beždžioniuko psichikos raidą ir nustatė,
kad konstruktyvių žaidimų atžvilgiu suaugusi šimpanzė gali būti lyginama su
vienerių pusantrų metų vaiku, o pagal galėjimą susisiekti mimika ir gestais –
su devynių mėnesių kūdikiu.
Intelektinei veiklai būtinas abstraktus mąstymas, kuriamoji vaizduotė, lo-
ginė atmintis, valingas dėmesys ir kalba. Visa tai būdinga tik žmogui.

4.2. Ontogenetinė psichikos raida

Ontogenetinė žmogaus raida apima individo gyvenimą nuo gimimo (ir

net nuo apvaisinimo iki gimimo – prenatalinį laikotarpį) iki gyvenimo pabai-
gos (gilios senatvės). Ji neatskiriamai siejasi su asmenybės vystymusi.
Asmenybės raidą lemiančias priežastis įvairūs tyrinėtojai aiškina nevie-
nodai ir visą žmogaus gyvenimo laiką suskirsto į panašius, bet ne visiškai
vienodus tarpsnius. Amžiaus tarpsnis – tai individo psichikos raidos ir jo
tapimo asmenybe pakopa, turinti apytiksles laiko ribas. Amžiaus tarpsnį
lemia dėsningų fiziologinių ir psichikos pokyčių visuma. Amžiaus tarpsnio
psichologinė charakteristika priklauso nuo individo gyvenimo sąlygų, ug-
dymo, jo veiklos ir bendravimo ypatumų. Tos pačios aplinkos sąlygos įvai-
raus amžiaus žmones veikia skirtingai, o to paties amžiaus – panašiai, todėl
to paties amžiaus asmenys turi būdingus, tipiškus bruožus. Kartu jie nepra-
randa savo individualumo ir skiriasi vienas nuo kito.
Asmenybės psichikos raidai reikšmingos krizės, kurios pasireiškia perei-
nant iš vieno tarpsnio į kitą, pasikeitus individo socialiniam statusui: pradė-
jus vaikščioti, kalbėti, eiti į mokyklą, lytiškai bręstant, sukūrus šeimą, išėjus į
pensiją ir pan.
Žymus psichologas E. Erikssonas skyrė aštuonias žmogaus raidos sta-
dijas pagal pasireiškiančias būdingas psichines savybes (žr. 1 lentelę).
50

1 l e n t e l ė . E. Erikssono nustatytų psichosocialinės asmenybės raidos

stadijų charakteristika
(Pgl. „Psichologija”. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai.
T. 7. 1987. 124 p.)
Destruktyvus
N Pozityvus asmenybės
Raidos stadijos asmenybės
r. bruožas
bruožas
1. Sensorinė (kūdikystė) Saugumas (esminis Nesaugumas
0–1,5 m. pasitikėjimas) (nerimas, baimė)
2. Muskulinė, 1,5–3 m. Autonomiškumas, Abejojimas, gėda
(ankstyvoji vaikystė) savarankiškumas
3. Lokomotorinė, 4–6 m. Iniciatyvumas Pasyvumas, kaltės
(vidurinioji vaikystė) jausmas
4. Latentinė, 7–11 m. Meistriškumas Menkavertiškumo
(vėlyvoji vaikystė) jausmas
5. Lytinio brendimo 12–18 m. Identiškumas Vaidmenų
(paauglystė) neaiškumas
6. Jaunystė, 19–25 m. Artimumas, intymumas Izoliacija,
(pirmoji branda) vienišumas
7. Vidutinis amžius, 25–45 m. Generatyvumas, Sąstingis
(antroji branda) gimdymumas
8. Vėlesnė branda nuo 45 m., Integralumas (vidinė darna), Neviltis
senatvė ir toliau gyvenimo pilnatvės jutimas

Pirmoji – sensorinė stadija, t. y. kūdikystė (0–1,5 m.). Tai pasitikėjimo

arba nepasitikėjimo amžius. Vos gimęs kūdikis patiria jį supančią aplinką,
tai, kas jam teikia maistą, saugumą, globą. Aplinka jam gali pasirodyti saugi,
jį aprūpinanti arba priešingai. Jis susiduria su aplinkos poveikiais, situacijo-
mis, kurios sukelia jam pasitikėjimą ir saugumo pojūtį arba priešingai –
nepasitikėjimą, nesaugumą. Tai daugiausia priklauso nuo motinos, kuri
yra pirmoji jo globėja.
Antroji – muskulinė stadija, t. y. ankstyvoji vaikystė (1,5–3 m.). Tai au-
tonomiškumo arba abejonės ir gėdos amžius. Pasitikėdamas savimi vai-
kas tinkamai bendrauja su tėvais ir geriau jaučia, kada gali ir kada negali
pasireikšti savarankiškai, autonomiškai. Vaikas mokosi pats savimi pasirū-
pinti: naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti. Tačiau nepasitikėdamas
vaikas pradeda abejoti, nesuvokia, ką gali ir ko negali. Tai priklauso ir nuo
tėvų elgesio. Vaikų priežiūra šiame tarpsnyje turi būti nuosekli ir tvirta.
Trečioji – lokomotorinė stadija, t. y. vidurinioji vaikystė (4–6 m.). Tai ini-
ciatyvos arba kaltės tarpsnis. Vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos
moka ir atlieka suaugusieji, todėl jis kartais peržengia tėvų nustatytas elge-
sio ribas ir jaučiasi kaltas. E. Erikssonas šį tarpsnį aiškina gana prieštarin-
gai. K. Trimakas pabrėžia, jog vaiko iniciatyva iš esmės siejasi su motyva-
cija ir tikslo turėjimu. Tai šio tarpsnio vaikui nebūdinga.
Ketvirtoji – latentinė stadija, t. y. vėlyvoji vaikystė (7–12 m.). Tai darbš-
tumo arba menkavertiškumo tarpsnis. Vaikas intensyviai mokosi, siekda-
 51

mas būti kompetentingas ir produktyvus, arba jaučiasi nevisavertis, nesu-

gebantis ką nors gerai padaryti.
7–12 metų vaikas jau suvokia save ne tik kaip individą, bet ir kaip socia-
linį vienetą. Pagrindinė jo veikla – nebe žaidimas, o praktinis darbas, mo-
kymasis. Vaikas tampa atsakingas už šią veiklą. Jį ima veikti klasės draugų
grupinės nuostatos, daro įtaką mokytojų asmenybės. Santykiai tampa daly-
kiškesni, tačiau juose dar per daug žaidimo, fantazijos elementų. Atsiranda
individualių polinkių, interesų, svajonių. Vaikas nori kuo greičiau užaugti ir
tas svajones įgyvendinti, intensyviai mėgdžioja suaugusiųjų elgesį. Bendra-
vimas su suaugusiaisiais tampa sudėtingesnis, imama kritiškai vertinti su-
augusiųjų elgesį. Vaikas bando išvengti konfliktinių situacijų. Požiūris į tikro-
vės reiškinius pirmiausia ima formuotis šeimoje: vaikai labai greitai perima
tėvų vertinimus ir elgesį, t. y. kuo džiaugtis, ką peikti, ko bijoti.
Didelę įtaką 7–12 metų vaikams turi ir 15–16 metų paaugliai, ypač susiję
su neigiama socialine patirtimi. Neretai šio amžiaus vaikai susidomėję klau-
sosi pasakojimų apie paauglių „žygdarbius”, nuotykius, žavisi jų drąsa, ta-
riama nepriklausomybe, mėgsta būti paauglių giriami už „vyriškumą”.
Tokio amžiaus vaikai jau gana pastabūs, ypač jeigu objektai ar reiškiniai,
apie kuriuos kalbama, priklauso jų interesų sferai. Vaikai, ypač tie, kurie
didelę laisvo laiko dalį praleidžia kieme su draugais, dažnai labai gerai žino,
ką veikia vyresni paaugliai, nusimano apie jų tarpusavio santykius. Tačiau
kalbantis su vaikais negalima pamiršti vieno specifinio šio amžiaus vaikams
būdingo bruožo: vaikai stengiasi išsaugoti paslaptį, o skundikai visų smer-
kiami. Savotiškai suvokiamas ir melavimas: jis laikomas gudrumo pasireiš-
kimu. Sugauti meluojant vaikai dėl to visai nesisieloja, savo kaltę pripažįsta
nenoriai ir tik tada, kai pavyksta juos akivaizdžiai demaskuoti. Šiame am-
žiuje jau pradeda formuotis ir tarpusavio solidarumo prieš suaugusiuosius
jausmas.
7–12 metų vaikai jautrūs jėgos veiksniui. Fiziškai silpnesni yra priklau-
somi nuo vyresnių ir stipresnių vaikų. Jiems dažnai labai svarbu, kas stip-
riausias klasėje ar kieme: jėga kelia pavydą ir baimę. Vaikai siekia stipres-
niųjų simpatijos, palankumo, globos ir net randa būdų jiems įsiteikti: neša
dovanų, pateikia aktualios informacijos, atlieka tam tikras užduotis. Vyresni
vaikai nesunkiai iš jų atima pinigus, kitas vertybes. Šio amžiaus vaikai jaut-
rūs šeimos santykiams, nuo kurių priklauso jų emocinis gyvenimas.
Penktoji – lytinio brendimo stadija, t. y. paauglystė (12–18 m.). Tai tapa-
tumo arba vaidmenų neaiškumo tarpsnis. Šiuo laikotarpiu individas siekia
išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasijunta fiziškai bręstantis, pajunta seksualinį,
etninį, profesinį tapatumą arba nesugeba aiškiai suvokti ateityje jo laukian-
čio vaidmens. Šiuo laikotarpiu susiformuoja pagrindinių psichikos procesų
individualūs ir lyties skirtumai.
Šio tarpsnio pradžia gana negatyvi, maištaujanti, emocinga. Atsižadama
visko, kas „sena”. Tai labai konfliktiškas amžius: konfliktuojama su tėvais,
kitais suaugusiais žmonėmis, dažnai net su pačiu savimi. Šio amžiaus vai-
kai daug dėmesio skiria savo fizinėms ir psichikos ypatybėms, lygina save
su kitais, ieško vertinimo kriterijų. „Subrendimo” jausmas subjektyvus, tačiau
52

jis aktyviai veikia jų elgesį. Jie reikalauja, kad su jais nebūtų elgiamasi kaip
su vaikais, siekia pagarbos ir pasitikėjimo. Kai jų reikalavimų nelabai pai-
soma – protestuoja, darosi nepaklusnūs, šiurkščiai elgiasi. Pripažinimo
stoką bando netinkamai kompensuoti, susiburia į įtartinas kompanijas. Dėl
socialinės patirties stygiaus paaugliai dažnai pasirenka ne patį geriausią
elgesio modelį, pažeidžia įstatymus, kartais padaro ir labai žiaurių nusikal-
timų. Paauglystėje, esant nepalankioms sąlygoms, gali visiškai susiformuoti
neigiamos charakterio akcentuacijos, kurios savo ruožtu savotiškai „nuspal-
vina” paauglių elgesį, komplikuoja bendravimą. Dauguma psichologų, pe-
dagogų, psichiatrų ir tėvų mano, kad bendrauti su paaugliais sunku ir sudė-
tinga. Kai bandoma ieškoti priežasčių, išryškėja daugybė socialinių, psi-
chologinių, objektyvių ir subjektyvių veiksnių, kurie gali reikštis labai įvairiai.
Tai priklauso nuo lyties, gyvenamosios vietos, visuomenės politinės ir eko-
nominės padėties bei kitų aplinkybių.
Šeštoji – jaunystė, t. y. pirmoji branda (19–25 m.). Tai artimumo arba
vienišumo stadija. Šiuo laikotarpiu pasireiškia arba susilpnėja negatyvu-
mas, jausmai ir emocijos tampa pastovesni. Jaunuoliai sukalbamesni, dau-
giau vadovaujasi protu, jiems kyla polinkis mąstyti, filosofuoti, numatyti at-
eitį. Jaunas žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka
vienišas ir atskirtas nuo kitų. E. Erikssonas šį tarpsnį vadina intymumo arba
vienišumo tarpsniu.
Septintoji – vidutinis amžius, t. y. antroji branda (25–45 m.). Tai bran-
dos amžius. Tikslios šio amžiaus pradžios ir pabaigos nurodyti negalima.
Tai gimdymumo (ir kūrybingumo) arba savęs, kaip biologinio individo,
nerealizavimo (stagnacijos, sąstingio) tarpsnis. Suaugęs žmogus yra pro-
duktyvus, dirba svarbų darbą, kuria šeimą arba „sustingsta”. Žmogus arba
gimdo, stato, gamina ir kuria, arba regresuoja ir smunka. Šis tarpsnis susi-
jęs su dideliais socialiniais žmogaus gyvenimo pokyčiais: sukuriama šeima,
gimsta vaikai, įgyjama profesija, randami artimesni draugai. Žmonių santy-
kius ir elgesį visiškai kontroliuoja ir reguliuoja protas, bendraujant ir renkan-
tis sprendimus dažniausiai vadovaujamasi savo socialine patirtimi. Asme-
nybė įtvirtina savo individualius bruožus – tampa individualybe.
Aštuntoji – senatvė, prasidedanti apie penkiasdešimtuosius metus. Tai
integruota darnos arba nevilties (desperacijos) stadija. Šiuo laikotarpiu
žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis mato arba
savo gyvenimo reikšmingumą, arba supranta, kad nepasiekė savo gyve-
nimo tikslų.
Psichologinė šio amžiaus tarpsnio charakteristika: sumažėja fizinis žmo-
gaus pajėgumas, atsiranda įvairių ligų požymių, susilpnėja kai kurie psichi-
kos procesai. Žmogus savo noru arba verčiamas nustoja dirbti (išeina į pen-
siją), neretai suyra šeima (miršta vienas iš sutuoktinių), dažniau susimąs-
toma apie gyvenimo baigtį. Susilpnėja ryšiai su buvusiais bendradarbiais ir
vaikais, kurie jau gyvena savarankiškai. Nekūrybingiems žmonėms šis lai-
kotarpis sunkus, nes jie jaučiasi vieniši, niekam nereikalingi. Dauguma senų
žmonių išlieka kūrybingi, smalsūs, linkę ginčytis, prieštarauti kitų mintims.
 53

Seni žmonės linkę subjektyviai manyti, kad jų nuomonė teisingiausia,

nes ją suformavo ir karti patirtis, ir kitų žmonių gyvenimo apibendrinimas. Jie
jaučiasi nesuprasti, kai jų nuomonės nepaisoma. Nepasitenkinimas gali
reikštis visais bendravimo aspektais: komunikaciniu, emociniu, kognityviu.
Seni žmonės dažnai nervinasi, prieštarauja, sielojasi dėl menkniekių.
Senatvėje neretai sutrinka kai kurių psichikos procesų fiziologiniai me-
chanizmai. Dažniausiai pasitaiko įvairių jutimo organų, atminties, mąstymo
procesų sutrikimų. Dažnai grįžtama prie standartinio, šabloniško įvairių reiš-
kinių vertinimo, senų nuostatų, primityvių mąstymo formų. Kartu jie būna
gana pastabūs, atkreipia dėmesį į dalykus, kurie jaunesniems žmonėms
pasirodytų neesminiai. Jų žodžiai, patarimai, samprotavimai visada kupini
gyvenimo išminties.
Pasak E. Erikssono, kiekvieną amžiaus tarpsnį patiriantis žmogus yra
labai jautrus specifiniams poveikiams. Dėl to yra didelė tikimybė patekti į
psichosocialinės raidos krizes, kurios lemia asmenybės brendimą – tobulė-
jimą arba regresavimą. Jos visos gali būti vienaip arba kitaip viena su kita
susijusios. Atsižvelgiant į tai, kokiomis aplinkybėmis patenkama į krizę, au-
gančio žmogaus asmenybėje susiformuoja specifiniai bruožai. Jie lemia kitų
bruožų atsiradimą. Bet kuriuo augimo laikotarpiu galima ištaisyti ankstesnių
stadijų asmenybės tapsmo klaidas.

ŽŽŽ
54

Antroji dalis.
PAŽINIMO PROCESAI

5. ĮŽANGA

Žmogaus išlikimo, prisitaikymo prie gamtos ir socialinės aplinkos, tos

aplinkos pertvarkymo pritaikant ją savo poreikiams tenkinti ir tikslams siekti
esminė sąlyga yra informacijos gavimas, jos vertinimas, sprendimų priėmi-
mas bei jų įgyvendinimas. Daugelis tyrimų parodė, kad normaliai smegenų
veiklai būtina optimali jutiminė (sensorinė) informacija apie aplinkoje ir orga-
nizme vykstančius reiškinius. Jei informacijos nepakanka, sutrinka smegenų
veikla, psichikos funkcijos, mąstymas, nes, pasak Ch. Delgado, smegenys
„nesugeba net budėti ir reaguoti, jei joms trūksta jų oro – sensorinės infor-
macijos”.
Slopinantį informacijos stokos poveikį psichikos procesams 1923 m. pa-
stebėjo I. Pavlovas. Jis stebėjo ligonį, kuris matė tik viena akimi ir girdėjo tik
viena ausimi. Kiti jutimo organai buvo nejautrūs. Pakakdavo „išjungti” likusių
jutimo organų funkcijas ir ligonis užmigdavo.
Daugelis tyrimų su gyvūnais, kurių metu įvairiais eksperimentais būdavo
„išjungiamas” sensorinės informacijos srautas į smegenis, patvirtino teiginį,
kad smegenų veiklos sutrikimų priežastis yra informacijos stoka. Tiriami
gyvūnai (šunys, katės, beždžionės) užmigdavo arba tapdavo abejingi aplin-
kai, sutrikdavo jų emocijos ir suvokimas, taip pat vegetatyvinės reakcijos.
Sensorinės izoliacijos aplinkybės turi esminės įtakos gyvūnų organizmo
raidai.
Žmonių psichikos būsenos kitimų ir elgesio sensorinės informacijos sto-
kos (deprivacijos) sąlygomis tyrimai buvo pradėti skridimų į kosmosą eros
pradžioje. Buvo svarbu nustatyti žmogaus elgesio ypatumus nesvarumo ir
judesių ribotumo (hipokinezės) sąlygomis. Eksperimentų metu tiriamuosius
stengtasi kaip galima labiau izoliuoti nuo sensorinių dirgiklių. Tuo tikslu ti-
riamieji buvo uždaromi į užtemdytas, nuo garso izoliuotas kameras, jiems
būdavo uždedami pusiau skaidraus stiklo akiniai, audiofonai, skleidžiantys
vienodą, monotonišką gaudesį. Be to, jie būdavo panardinami į žmogaus
kūnui artimos temperatūros (34,50 C) baseiną, kurio skysčio tankis sudarė
sąlygas plūduriuoti. Tiriamieji būdavo aprengiami specialiais kostiumais,
rankos apmaunamos specialiomis pirštinėmis, kad prie nieko neprisiliestų,
judesiai buvo kiek galima labiau ribojami.
Griežta sensorinė deprivacija ir percepcinė izoliacija sukėlė tiriamųjų
ryškius psichikos būsenos pakitimus, lydimus specifinių išgyvenimų. Tai
pasireikšdavo jutimų iliuzijomis ir haliucinacijomis. Dažniausiai tai būdavo
regėjimo, taip pat klausos, lytėjimo, skonio ir uoslės haliucinacijos.
 55

Sensorinės informacijos stoka kėlė nuobodulį, motyvacijos sumažėjimą

ar net praradimą. Tiriamųjų nuotaika buvo prislėgta, jie nerimavo ir net pani-
kavo. Visa tai atsispindėjo asmenybės savimonėje, keitėsi savojo „aš” verti-
nimas. Vienam tiriamųjų atrodė, kad jo kojos išaugo tokios didelės, kad jis
sunkiai galėjo valdyti treniruoklį, kartais save juto skraidantį ore.
Eksperimentų rezultatai parodė, kad iš dalies tokio pobūdžio sąlygos la-
bai neigiamai veikia žmogaus darbingumą. Tuo paaiškinamas ir kai kurių
tiriamųjų atsisakymas dalyvauti tyrime jam dar nesibaigus dėl slegiančios
būsenos.
Lakūnų bei kosmonautų veikloje informacijos stoka ir monotoniškos są-
lygos taip pat pasireiškia suvokimų iliuzijomis ir haliucinacijomis. 1928 m.
švedų lakūnas Ludaboras, ieškodamas Arktikos sniegynuose dingusio diri-
žablio „Italija” ekspedicijos liekanų, aiškiai pamatė sėdinčio žmogaus figūrą.
Pamanė, kad tai dingusios ekspedicijos narys Malmgremas. Jam leidžiantis
jo paimti, figūros vaizdas staiga išsisklaidė.
Amerikiečių astronautas H. Kuperis pasakojo, kad skrisdamas kosminiu
laivu virš Tibeto savo akimis matė namą ir kitus pastatus. Regos aparato
analizė parodė, kad žmogaus akies skiriamoji galia nesudaro galimybės
skirti daiktus iš tokio aukščio. Vėliau buvo nuspręsta, kad tai buvo atpaži-
nimo iliuzija.
Vieno eksperimento metu į surdokamerą (kamerą, izoliuotą nuo garsų)
buvo perduodami įvairūs aparatūros skleidžiami garsai. Tiriamasis turėjo
pranešti apie suvokiamus garsus. Tais atvejais, kai garsai ir triukšmas buvo
nepakankamai aiškūs, tiriamasis juos suvokė klaidingai: neteisingai suprato
pokalbio prasmę, neatpažino balsų, motoro gaudesį suvokė kaip Robertino
Loreti atliekamą neapolietišką dainą.
Pažinimo procesų vyksmui ir visai psichikos veiklai turi įtakos alkoholio,
narkotikų bei farmakocheminių preparatų vartojimas. Dėl alkoholio poveikio
sutrinka pažinimo procesai ir judesiai, todėl išgėrus negalima vairuoti maši-
nos. Sergant organine liga sutrinka rega, klausa, odos jautrumas. Dėl to
aplinka suvokiama netiksliai ir, pavyzdžiui, autoavariją matęs išgėręs žmo-
gus gali duoti klaidingus parodymus, netiksliai nurodyti matytą spalvą,
formą, dydį, garsus ir kt. Apklausiant įvykį mačiusį asmenį reikia žinoti, ko-
kios būsenos jis pats buvo įvykio metu.
Kyla natūralus klausimas: kaip žmogus gauna informacijos apie aplinką
ir organizme vykstančius reiškinius, kaip ta informacija analizuojama, per-
tvarkoma ir įvertinama, kaip priimami sprendimai, kuriuos reikės analizuoti?
Taip pat svarbu išsiaiškinti, kokios objektyvios ir subjektyvios sąlygos turi
įtakos pažinimo procesams ir užtikrina optimalų tikrovės pažinimą.
Pažinimo procesus stengėmės aptarti nuosekliai, vadovaudamiesi jų su-
dėtingumu, pradėdami nuo paprasčiausių. Jų seka galėtų būti tokia:
1) dėmesys kaip būtina psichikos veiklos sąlyga;
2) jutimai ir pojūčiai;
3) suvokimas ir suvokinys;
4) vaizdiniai;
5) vaizdus mąstymas;
56

6) mąstymas ir kalba;
7) atmintis ir išmokimas;
8) emocijos ir jausmai.

6. DĖMESYS

Žmogaus nervų sistema reguliuoja ir koordinuoja visų kūno organų ir

sistemų veiklą, jutimo organų funkcijas, judesius, palaiko organizmo vidinę
pusiausvyrą, parengia ir vykdo veikimo programas. Autonominė nervų sis-
temos dalis (dar vadinama vegetacine, arba visceraline), palaikanti gyvybi-
nes kūno funkcijas, veikia automatiškai, be perstojo. Centrinė nervų siste-
mos dalis, susijusi su galvos smegenų didžiųjų pusrutulių veikla, reguliuoja
organizmo santykius su nuolat kintančia aplinka, priima poveikius iš aplin-
kos ir vidaus organų, analizuoja gaunamą informaciją, rengia ir vykdo vei-
kimo programas. Ji užtikrina sąmoningą žmogaus veiklą, tačiau tik esant
tam tikram jos jaudinimo procesų lygiui.
Miegant nervų centrų aktyvumas yra mažiausias. Budi tik vegetatyvines
funkcijas įnervuojantys centrai.
Didėjant nervų centrų aktyvumui pasireiškia difuziškas budrumas. Tai
būdinga žmogui snaudžiant arba prabundant. Tada kažką juntame, girdime,
tačiau aplinką suvokiame neaiškiai (žr. 16 pav.).
jaudinimas
Stiprus

Emocinis
nubudimas
Miegas budrumas budrumas Emocija

Dėmesio
Budrumo lygiai

atsiradimas
Veiklos lygis
Aktyvus

Nubudimas
Difuzinis

Nervų centrų aktyvacijos lygis

16 pav. Būdravimo, nervų aktyvacijos ir veiklos efektyvumo ryšių grafikas

(pagal V. Bloką, 1970)
 57

Toliau didėdamas nervų sistemos aktyvumas pasiekia lygį, vadinamą

aktyviu budrumu, kuris leidžia tiksliai priimti informaciją, ją analizuoti, suvokti
vykstančių reiškinių prasmę, priimti sprendimus ir juos įgyvendinti. Šis nervų
aktyvumo lygis lemia sąmonės sutelkimą į vieną ar kitą kuriuo nors požiūriu
mums reikšmingą reiškinį. Tuo metu žmogaus veikla būna tikslinga, kryp-
tinga, sutelkta tik į su ta veikla susijusius reiškinius, kartu atitrūkstant nuo
bet kokios kitos veiklos, bei su pagrindine veikla nesusijusiais objektais.
Toks žmogaus psichikos veiklos kryptingumas ir sutelktumas tam
tikru momentu į kokį nors realų ar idealų objektą (daiktą, įvykį,
veiksmą, vaizdą, samprotavimą, mintį) vadinamas dėmesiu. Kryptingu-
mas reiškia tam tikros veiklos pasirinkimą ir jos vykdymą, sutelktumas –
įsigilinimą į tą veiklą ir atitrūkimą nuo bet kokios kitos veiklos. Kai kurie auto-
riai dėmesį apibrėžia kaip savitą nervų sistemos mechanizmą, kuris užtik-
rina efektyvų psichikos veiklos organizuotumą.
Tolesnis nervų sistemos aktyvumo didėjimas sukelia emocijas ir perdėtą
jaudinimąsi. Dažnai esant tokiai būsenai dėl įvairių priežasčių žmogus ne-
gali tinkamai vertinti situacijos ir jo veikla neatitinka tikrosios padėties.
Dėmesys atlieka šias funkcijas:
1) reikšmingų įvykių atranką ir nereikšmingų ignoravimą;
2) susitelkimą (koncentraciją), kuris subjektyviai išgyvenamas kaip susi-
kaupimas, įsijautimas, įsigilinimas;
3) psichikos veiklos su vienu objektu stabilumą;
4) psichikos veiklos perkėlimą nuo vienų įvykių prie kitų;
5) veiklos reguliavimą ir kontrolę;
6) anticipaciją – išankstinį numatymą ir pasirengimą būsimiems įvy-
kiams.
Žmogų vienu metu veikia gausybė įvairiausių reiškinių, jis sprendžia
daug uždavinių, vykdo sudėtingą veiklą. Kiekvienu momentu jo sąmonėje
atsispindi tik vienas arba keli jam aktualūs reiškiniai, kurie gali būti paprasti
arba labai sudėtingi. Visa kita, kas nesusiję su tuo uždaviniu, lieka arba visai
nepastebima, arba pastebima miglotai, neapibrėžtai. Kelių policininkas,
tikrindamas sustabdyto automobilio vairuotojo dokumentus, beveik nepaste-
bėti pro šalį pravažiuojančius automobilius, nes dėmesys sutelktas į doku-
mentus. Jo dėmesį gali patraukti tik labai dideliu greičiu lekiantis automobi-
lis. Įdėmiai stebėdami televizoriaus ekrane rodomus vaizdus kambaryje
esančių žmonių pokalbį girdime labai miglotai. Norėdami suprasti, apie ką
jie kalba, ekrane rodomus vaizdus suvoksime tik fragmentiškai.
Visa tai rodo, kad dėmesys atlieka atrenkamąją (selektyvinę) funkciją ir
užtikrina palankias sąlygas žmogaus veiklai. Tai labai svarbu. Pavyzdžiui,
motina, ramiai ruošusi pusryčius, išgirdusi vaiko riksmą visą savo dėmesį
nukreipia į jį, stengdamasi suprasti, kas vyksta gretimame kambaryje. Tur-
gaus prekeivis, pamatęs ateinantį policininką, nebegirdi, ko klausia pirkėjas,
o bando suprasti policininko pasirodymo priežastį. Skaitydami įdomią knygą
nesuvokiame šalia vykstančių reiškinių.
Atrenkamąją dėmesio funkciją galima aiškiai suprasti stebint dviprasmius
vaizdus. 17 A paveiksle galime matyti vazą: šiuo atveju figūra yra dėmesio
58

objektas, vazą supanti juoda spalva – fonas. Tačiau galime matyti dviejų
veidų profilius (juodos spalvos) – tada jie yra dėmesio objektas, o buvusi
balta vaza tampa dviejų veidų profilių fonu. Dėmesio objektas kinta – juo yra
tai veido siluetai, tai vaza. 17 B paveiksle galime matyti jauną arba seną
moterį.

A B
17 pav. Dvireikšmiai vaizdai: A – vaza arba dviejų veidų profiliai,
B – jauna arba senyva moteris

Dėmesys neretai tapatinamas su sąmone, nes jis pasireiškia kaip sąmo-

ningas psichikos veiklos nukreipimas ir sutelkimas į tam tikrą objektą. Jis
tartum sudaro mums sąlygas suprasti visa, kas būtina tuo metu vykdomai
veiklai. Tai tartum prožektoriaus apšviestame rate esantys daiktai. Jie yra
dėmesio objektas, o neapšviesta zona – fonas. Prožektoriaus šviesą nu-
kreipiant ir apšviečiant naujas vietas keičiasi dėmesio objektas – jais tampa
nauji daiktai, o anksčiau apšviesti daiktai nuslenka į foną.
Dėmesio sutelkimas, t. y. psichikos veiklos nukreipimas, pastebimas
žmogaus elgesyje. Jis pasirenka tam tikrą pozą, užtikrinančią efektyvią psi-
chikos veiklą, ir slopina tai, kas tai veiklai trukdo. Jei dėmesio objektas re-
gimas – pasuka galvą ir akis į suvokiamą objektą, negirdi aplinkinių kalbų
bei kitų garsų. Jei dėmesio objektas yra garsai, galva pasukama taip, kad jie
geriausiai būtų girdimi, žvilgsnis tartum užgesęs – žiūri, bet nemato; jei
mintyse svarstomas koks nors klausimas, žmogus tarytum sustingsta,
žvilgsnį nukreipia tolyn, tarytum atitrūksta nuo aplinkos, kuri gali trukdyti
galvoti. Žinoma, išorinė poza gali būti apgaulinga siekiant suklaidinti mus
stebinčius asmenis.
 59

6.1. Dėmesio rūšys

Dėmesys gali būti be aiškaus objekto. Ilsėdamiesi pajūryje gėrimės jūra,

kopomis, matome kitus žmones. Eidami gatve taip pat matome kitus praei-
vius, gatve važiuojančias mašinas. Būdami minioje, turguje esame tarp
daugybės žmonių, įvairiomis prekėmis apkrautų prekystalių. Neturėdami
kokio nors tikslo mes jokio objekto, žmogaus, prekės ar mašinos neišski-
riame iš kitų, nors būdraujame. Tai išsklaidytas (difuziškas) dėmesys.
Jūroje, pasirodžius laivui, stengiamės geriau į jį įsižiūrėti, suprasti jo pa-
skirtį – ar tai karo, prekybinis, keleivinis laivas, ar tanklaivis, bandome įver-
tinti nuotolį iki jo ir plaukimo tikslą. Norėdami pereiti į kitą gatvės pusę ieš-
kome pėsčiųjų perėjos, žiūrime į šviesoforą, važiuojančias mašinas, kad
įvertintume galimybę pereiti gatvę. Turgaus minioje pamatę susigūžusį,
sprunkantį žmogelį tuoj pat stebime jį ir aplinką, norėdami išsiaiškinti, ar tai
nesusiję su nusikaltimu. Tai atrankinis (selektyvus) dėmesys. Išskiriami
objektai, kurie biologiškai svarbūs egzistavimui, saugumui, susiję su profe-
sija ar reikšmingi kokiai nors mūsų veiklai.
Selektyvus dėmesys gali pasireikšti įvairiai. Tai priklauso nuo aplinkybių
ir psichikos veiklą sužadinusių veiksnių. Tuo požiūriu skiriamas nevalingas
ir valingas dėmesys.
Nemažai tikrovės daiktų ir reiškinių išskiriami iš aplinkos ir jie paveikia
žmogų be išankstinio nusistatymo ir tikslo. Tai nevalingas dėmesys, suke-
liamas aplinkos pasikeitimų, kurių iki tol nebuvo. Tokiu atveju net atlie-
kami judesiai, kurių padedamas analizatorius prisitaiko kuo geriau priimti
dirgiklį. Užuodę neįprastą kvapą stipriau įtraukiame orą į nosį, kad geriau
užuostume ir išsiaiškintume, ar tai svylančio kepsnio, ar gaisro dūmų, ar
koks nors kitas kvapas.
Nevalingą dėmesį sukelia nenumatytas dirgiklių pasirodymas ir jų įvairūs
ypatumai, todėl kartais jis dar vadinamas priverstiniu dėmesiu.
Tokioms ypatybėms priklauso dirgiklio jėga. Stiprūs dirgikliai – šviesa,
garsas, ryškios spalvos, kvapai – lengvai patraukia dėmesį. Kuo stipresnis
dirgiklis, tuo didesnis sensorinis sistemos sužadinimas.
Svarbią reikšmę turi santykinė dirgiklių jėga, dirgiklio jėgos santykis su
kitų dirgiklių jėga. Didelio miesto gatvės triukšme net stiprūs garsai nepa-
trauks dėmesio, ūžiant mašinoms negirdėsime žmogaus balso. Nakties ty-
loje net silpni dirgikliai tampa dėmesio objektu – galima girdėti einančio
žmogaus batų kaukšėjimą, tylų šnabždesį.
Visais šiais atvejais labai svarbus yra dirgiklių kontrastas. Jis atlieka
svarbų vaidmenį patraukiant nevalingą dėmesį. Kontrastas svarbus ne tik
dirgiklių jėgai, bet ir kitoms objektų savybėms atskleisti. Žmogus nevalingai
atkreipia dėmesį į kiekvieną pastebimą dirgiklių formos, dydžio, spalvų,
veiksmo trukmės ir kitokį skirtumą. Mažas daiktas lengviau išsiskiria tarp
didelių, didelis – tarp mažų, trūkčiojantis, banguojantis sirenos garsas – tarp
vienodo stiprumo monotoniškų garsų, ryškios spalvos – pilkų spalvų fone,
skaičius – tarp raidžių, svetimos kalbos žodis – gimtosios kalbos tekste,
judantis daiktas – statiškoje aplinkoje.
60

Labiausiai dėmesį patraukia dirgiklių ryškumas, įprastų, gerai žinomų

daiktų pasikeitimas, judesiai.
Daiktų naujumas yra svarbi nevalingo dėmesio priežastis. Visa, kas
įprasta, vienoda, šabloniška, daug kartų pasikartoja, nevalingo dėmesio
nepatraukia.
Objektas naujumu dėmesį patraukia tik tada, kai randa atsvarą patirtyje,
t. y. tai, kas nauja, galima palyginti su atmintyje turima informacija.
Žmogaus vidinė būsena taip pat yra svarbus veiksnys nevalingam dė-
mesiui sukelti. Svarbų vaidmenį vaidina žmogaus poreikiai ir interesai, po-
žiūris į jį veikiančius dirgiklius. Viskas, kas padeda ar trukdo patenkinti fi-
ziologinius, materialinius, kultūrinius ar dvasinius poreikius, atitinka žmo-
gaus interesus ir požiūrį, lengvai patraukia nevalingą dėmesį. Žmogus, kuris
sportuoja arba domisi sportu, atkreips dėmesį į laikraštyje aprašomas sporto
varžybas, žymių sportininkų gyvenimą, jų perėjimą iš vienos komandos į
kitą, teisininkas pastebės informaciją apie teisę, nusikaltimus ir pan., muzi-
kas – skelbimus apie koncertus, muzikinio gyvenimo įvykių aprašymus.
Kalbant apie dėmesio nukreipimą reikia pasakyti, kad didelę reikšmę turi
žmogaus nuotaika. Sutelkiant dėmesį įtakos turi tiek nuovargis, tiek dar-
binga būsena. Blogos nuotaikos žmogų erzins daug kas, į ką šiaip jau jis
nekreiptų dėmesio. Pavargęs žmogus nepastebės to, kas paprastai lengvai
patraukia dėmesį.
Dėmesio sutelkimas susijęs su smegenų žievės būkle. Jei joje vyrauja
slopinimas, daugelis dirgiklių visai nepatraukia dėmesio. Jei smegenų žie-
vėje vyrauja jaudinimas, padidėjęs dirglumas, tada net mažos smulkmenos
nelieka nepastebėtos.
Nevalingam dėmesiui priskiriami atvejai, kai jis nulemtas patirties, įpročių
ir asociacijų. Dėl įgytos patirties ir įpročių atkreipiame dėmesį į mažo inten-
syvumo dirgiklius, pažįstamą smulkmeną, aplinkai nekontrastingą daiktą ir t.
t. Patirtis daugiau arba mažiau nukreipia mūsų dėmesį tam tikra kryptimi.
Pavyzdžiui, prityrusio kriminalisto, nuolat gaudančio kišenvagius, nevalingą
dėmesį patraukia specifiniai vagies judesiai ir elgesys, nors aplinkiniams jie
nereikšmingi. Čia galima įžvelgti kitokį aktyvumą, negu esant priverstiniam
dėmesiui, bet jis nėra toks visapusiškas ir sąmoningas kaip tada, kada ta
patirtis buvo įgyta.
Sąmoningai veikdamas žmogus turi aiškų tikslą, jo siekdamas numato
uždavinius. Jis stengiasi rasti arba jau net žino, kaip išspręsti tuos uždavi-
nius ir pasiekti tikslą. Žmogus atgaivina atmintyje turimą informaciją, užda-
viniui spręsti reikalingus dėsnius, ieško ir suvokia naują reikalingą informa-
ciją.
Toks sąmoningas veiklos iš anksto numatytas nukreipimas ir sutel-
kimas į objektus, juos išskiriant iš daugelio kitų reiškinių, yra valingas
dėmesys. Svarbiausia yra aiškus tikslas ir norėjimas jį pasiekti. Jei veiklos
tikslas atitinka mūsų poreikius ir interesus, sukelia pasitenkinimą, tada ne-
reikia kokių nors ypatingų valios pastangų, nors darbo būtų daug ir jį atlikti
būtų sunku. Tačiau yra tokių darbų, kuriuos būtina atlikti, nors tai monoto-
niški, nepatrauklūs, varginantys darbai, kurių neatlikus negalima pasiekti ir
 61

norimo tikslo. Tokiem darbam atlikti reikia nemažai valios pastangų. Valios
pastangų reikia ir kliūtims bei sunkumams nugalėti.
Sportininkas nori pasiekti gerų rezultatų pasirinktoje sporto šakoje. La-
vindamas savo fizines jėgas sportininkas kasdien daug kartų kartoja tuos
pačius pratimus. Gerindamas judesių techniką jis visą savo dėmesį sutelkia
į atskirus atliekamo veiksmo elementus. Teisininkas, nagrinėdamas bylą,
savo dėmesį sutelkia į jam žinomus teisės aktus ir jų taikymo nagrinėjamoje
byloje galimybes. Studentams literatūros specialybės studijoms gimtąja
kalba nepakanka, todėl jie mokosi užsienio kalbų. Ne visada tai įdomu, bet
reikia sutelkti dėmesį ir šiam darbui.
Valingas dėmesys gali būti nukreipiamas laisvai, kai jokie pašaliniai
veiksniai netrukdo atlikti veiksmą, taip pat ir tada, kai yra kliūčių. Jos gali
būti išoriniai dirgikliai (pašaliniai garsai, aplinkoje esantys ar pasirodantys
daiktai, žmonės), tam tikra organizmo būklė (liga, nuovargis), įvairios paša-
linės mintys, jausmai ir kt. Kliūtims nugalėti būtini specialūs veiksmai, kad
galėtume sutelkti dėmesį į atliekamus veiksmus. Kai kada būtina pašalinti ar
susilpninti išorinius dirgiklius. Geriausia tai atlikti iš anksto pasirengus. Labai
svarbu sudaryti įprastas darbo sąlygas.
Deja, ne visada galima pašalinti arba bent susilpninti neigiamą pašalinį
poveikį. Tokiomis sąlygomis sutelkti dėmesį padeda uždavinio reikšmingu-
mas žmogaus gyvenime, padarinių žinojimas jį atlikus, noras pasiekti tikslą.
Artimiausias veiklos rezultatas, kaip ir pati veikla, gali būti neįdomūs, tačiau
apskritai tai gali būti žmogui labai reikšminga.
Svetimos kalbos mokymasis, t. y. gramatikos ir sintaksės taisyklių, žo-
džių reikšmių įsiminimas, pats savaime ne visiems įdomus, tačiau žinojimas,
kad kalbos mokėjimas labai pravers keliaujant po kitas šalis, bendraujant su
kitų šalių specialistais, ieškant galimybės studijuoti ar net ir dirbti užsienyje,
bus labai svarbus motyvas mokytis kitų kalbų ir padės sutelkti dėmesį į ne-
labai įdomią veiklą.
Didelę reikšmę valingam dėmesiui palaikyti turi nuolatiniai interesai.
Kartais tuo tikslu atliekami specialūs veiksmai, primenama sau pačiam, kad
reikia būti labai dėmesingam, ypač kritiniais veiklos momentais. Medžioto-
jas, būdamas pasaloje, išgirdęs šnaresį krūmuose ir pagalvojęs, kad tai gali
būti medžiojamas žvėris, turi prisiminti, kad tai gali būti ir varovas arba kitas
medžiotojas, ir savo dėmesį turi nukreipti į tai, kad nenušautų medžioklės
draugo.
Policijos darbuotojai, pasaloje laukdami besislapstančio įtariamojo, pa-
stebėję nepažįstamąjį turi būti ypač budrūs, kad nesukeltų įtarimo ir jo neiš-
baidytų, žinoti, kokius veiksmus slopinti, ką tokioje situacijoje daryti. Tyrimai
rodo, kad mokiniai mažiau klaidų padaro tada, kai rašybos pratimus atlieka
su žodžiais, kuriuose praleistos galūnės, negu tuos pačius žodžius rašydami
diktanto metu. Pirmuoju atveju kyla klausimas, ką čia rašyti, į kokį klausimą
sakinyje atsako šis žodis? Klausimo kėlimas siejamas su tuo, kas jau
padaryta ir ką toliau reikia daryti. Svarbų vaidmenį atlieka ir intelektinių,
mintyse atliekamų veiksmų jungimas su išoriniais praktiniais veiksmais.
62

Lengviau pasekti žemėlapyje kelio kryptį arba miesto plane numatomų ope-
ratyvinių veiksmų schemą rodant ją lazdele.
Visa tai rodo, kad valingo dėmesio sutelkimas priklauso nuo veiklos or-
ganizavimo. Valingo veiksmo pagrindas yra ryšiai, kurie susidarė žmogaus
patirtyje tarp atskirų uždavinių, žodinio jų formulavimo ir veiklos kryptį atitin-
kančių veiksmų. Kiekvieną kartą, kai pakartotinai keliamas uždavinys, vėl
aktualizuojami tie ryšiai, kurie būtini veiksmams atlikti.
Valingo dėmesio nukreipimas į kokią nors veiklą ir jo sutelkimas akivaiz-
desnis tos veiklos pradžioje. Mes nutariame atlikti kokį nors darbą, paruo-
šiame reikiamas priemones bei numatome veiksmų eigą, tačiau toliau dir-
bant, ypač ilgiau trunkantį ir patrauklų darbą, dėmesys sutelkiamas be jokių
pastangų. Darbas tartum plaukia savo vaga. Dėmesys tampa nebe sąlyga
mūsų veiklai vykdyti, o jos padariniu ir būna nuolat sutelktas į veiklos ob-
jektą.
Tardytojui ar teisėjui klausantis vingrių kaltinamojo postringavimų, kuriais
pastarasis nori suklaidinti teisėsaugos pareigūnus, tampa įdomu, ką dar
sugalvojo šis pilietis, kaip mėtys pėdas, dėl to savaime kyla naujų klausimų
– tiesiog įdomu sekti žmogaus minties vingius.
Žmogus kalba tarsi savaime, nekontroliuodamas kiekvieno pasakymo,
pasakyto žodžio, tačiau kai norime savo kalbą kontroliuoti, sąmoningai su-
telkiame valingą dėmesį į tai, ką sakome. Kalba kartais tampa negyva, lėta,
formali. Tokiais atvejais neretai padaromos klaidos, vadinamieji kalbos
„liapsusai”, kurie neretai parodo tikrąsias kalbančiojo mintis, palengvina tie-
sos iš oponento išgavimą arba sukelia įtarimą, kad meluojama.
Dėmesio sutelkimas į ilgai trunkantį, dažniausiai malonų darbą va-
dinamas savaiminiu (povaliniu) dėmesiu. Jis kyla iš valingo dėmesio, mū-
sų specialiai nukreipiamo į veiklos objektą, susijusį su siekiamais tikslais,
vykdomais uždaviniais. Jis sutelkiamas be valios pastangų ir dažniausiai
pasireiškia veikloje tų žmonių, kurie savo srityje yra pasiekę aukštą meist-
riškumo lygį. Tai nėra nevalingas dėmesys.
Nevalingo, valingo ir savaiminio dėmesio negalima griežtai atskirti vieną
nuo kito. Valingas, kaip matėme, pereina į savaiminį. Sudėtingos veiklos
metu kartu su valingu gali pasireikšti ir nevalingas dėmesys. Skaitant bylos
protokolus koks nors žodis ar posakis gali sukelti asociacijas apie kitas,
atrodo, seniai užmirštas bylas. Pradėjus kokį nors, regis, įdomų darbą ar
skaityti draugo išgirtą knygą pasirodo, kad tai neįdomūs ir dėmesio neverti
dalykai, tačiau laikantis principo „ką pradėjai, tą ir baik” darbas padaromas
iki galo, neįdomią knygą prisiverčiama perskaityti.
Be minėto dėmesio skirstymo į valingą, nevalingą ir savaiminį, jis dar
skirstomas ir kitais pagrindais.
Pagal sritis, į kurias jis sutelkiamas, skiriamas sensorinis, motorinis ir
intelektinis dėmesys.
Sensorinis dėmesys yra tada, kai mūsų psichikos veikla yra nukrei-
piama į juntamus, suvokiamus objektus: matomus, girdimus, užuodžiamus ir
kitus.
 63

Motorinis dėmesys pasireiškia tada, kai jis sutelkiamas į judesius ir pu-

siausvyros palaikymą, pavyzdžiui, mokantis čiuožti arba slidinėti – į kūno
laikyseną, kojų ir rankų judesius, mokantis šaudyti – į rankų padėtį, pirštų
judesius ir kt.
Intelektinis dėmesys pasireiškia tada, kai mąstome, samprotaujame,
kuriame versijas, veiklos planus, priimame sprendimus, t. y. sprendžiame
kasdienės mūsų veiklos arba darbo problemas.
Dar skiriamas išorinis ir vidinis dėmesys. Išorinis yra tas dėmesys, kuris
sutelkiamas į aplinkos objektus, situacijas, įvykius. Vidinis dėmesys su-
telktas į savo išgyvenimus, savęs vertinimą analizuojant savo sėkmingos
veiklos priežastis ir klaidas.

6.2. Dėmesio ypatybės

Apibūdinant dėmesį reikia nurodyti ir jo ypatybes, glaudžiai susijusias su

veiklos įvairumu.
Apimtis. Žmogų supa gausybė tikrovės dalykų, daug kas jį domina. Ta-
čiau žmogus vienu metu gali aiškiai suvokti tik ribotą objektų skaičių. Ob-
jektų kiekis, kuriuos apima dėmesys vienu metu juos suvokiant, laiko-
mas dėmesio apimtimi.
Dėmesio apimtis priklauso tiek nuo suvokiamų daiktų ypatybių, tiek nuo
žmogaus, kuris tuos daiktus suvokia, veiklos uždavinių bei pobūdžio.
Atliekant tyrimą ekrane labai trumpai (iki 0,1 sek.) rodomi tarpusavyje
nesusiję objektai: eilute išdėstytos pavienės raidės, figūros, nesudėtingi
daiktų atvaizdai. Per tokį trumpą laiką akis nesuspėja atlikti pastebimų jude-
sių ir objektai suvokiami tuo pačiu metu (simultaniškai). Tokiomis sąlygomis
suvoktų objektų skaičius parodo dėmesio apimtį. Tyrimai parodė (atlikti dar
W. Wundto laboratorijoje), kad kai suvokiami savo prasme vienas su kitu
nesusiję objektai, suaugusių žmonių dėmesio apimtis svyruoja tarp 4–6 ob-
jektų.
Dėmesio apimtis mažėja, kai objektai būna įvairių spalvų, nevienodo dy-
džio, netvarkingai išdėstyti. Ji taip pat mažėja ir esant sudėtingesnėms už-
duotims, kai prašome ne tik nurodyti nustatytas raides ir figūras, bet ir tiksliai
nusakyti jų spalvą, dydį (didelė – vidutinė – maža), raidės šriftą ar pan.
Jeigu ekrane rodomi žodžiai ar sakiniai, suvoktų raidžių kiekis tartum
padidėja, dėmesio apimtis tarsi praplatėja. Iš tikrųjų tada suvokimo vienetas
yra žodis ar net teiginys („šilta diena”) ir atskiros raidės atkuriamos pagal
žodžio ar net sakinio prasmę. Sudėtingesniems vienetams – žodžiams –
dviejų žodžių teiginiams – dėmesio apimtis sumažėja iki 2–3 elementų.
Intensyvumas – tai dėmesio sutelktumas į vienus objektus ir kartu
atitrūkimas nuo visų kitų objektų. Labai sutelktas dėmesys vadinamas
koncentruotu, o menkai – išblaškytu. Dėmesio sutelktumą rodo žmogaus
įsigilinimas į objektą ir jo atsparumą pašaliniams dirgikliams (distraktoriams).
Paskirstymas. Žmogaus veikla yra sudėtinga ir jis vienu metu turi ap-
rėpti daug objektų, atlikti daug veiksmų. Net skaitydamas jis turi suvokti ne
64

tik atskiras raides ar žodžius, bet ir jų prasmę, įvertinti turinį. Klausydamas

paskaitos studentas turi gerai girdėti, suprasti dėstomą mintį, išskirti tai, kas
svarbiausia, apibūdinti, trumpai formuluoti ir užrašyti savo konspektuose.
Vairuotojas, važiuodamas gatve, neturi pamiršti galutinio kelionės tikslo. Jis
turėtų pasirinkti artimiausią ir patogiausią kelią ir laiku pasukti norima kryp-
timi. Jis taip pat turi stebėti ir suvokti mašinos prietaisų rodmenis, kitų trans-
porto priemonių ir žmonių judėjimą, kelio ženklus, priimti sprendimus dėl
savo veiksmų vairuojant mašiną ir juos laiku atlikti rankų ir kojų judesiais
(mažinti arba didinti greitį, pasukti). Tokia būklė, kai vienu metu reikia
atlikti du ar daugiau veiksmų, vadinama dėmesio paskirstymu. Šiuo
atveju tik vienam iš veiksmų visiškai susikaupiama, kiti atliekami juos suvo-
kiant ribotai, tik tiek, kiek tai būtina.
Dėmesys sėkmingiau paskirstomas tais atvejais, kai kai kurie veiksmai
būna gerai išmokti ir atliekami beveik arba visiškai automatiškai. Vairuotojas
gali sėkmingai paskirstyti dėmesį, nes kojų ir rankų judesiai valdant mašiną
yra tapę įgūdžiais, atliekami automatiškai, apie juos nereikia daug galvoti.
Neturint vairavimo įgūdžių sudėtingesnėse situacijose neišvengiama klaidų,
kurios gali būti avarijos priežastis.
Dėmesio paskirstymas pasireiškia ir tuo atveju, kai žmogus vienu metu
atlieka kelis, tarpusavyje mažai ar visai nesusijusius darbus. Vairuotojas,
važiuodamas mašina, gali klausytis žinių per radiją, kalbėtis su bendrakelei-
viu. Šiuo atveju dėmesys vienu metu apima kelis objektus. Be to, tam tikrais
momentais dėmesys sutelkiamas tai į vieną, tai į kitą objektą, tačiau nepa-
leidžiant iš akiračio ir kitų. Apsaugos darbuotojas kabinete vienu metu stebi
keliuose ekranuose rodomą vaizdą, atidžiau sutelkdamas dėmesį tai į vieną,
tai į kitą ekraną.
Perkėlimas. Šiuo atveju pasireiškia greitas dėmesio perkėlimas nuo
vieno objekto prie kito tam tikram laiko tarpui. Akivaizdesnis atvejis, kai dar-
bininkas aptarnauja dvi ar daugiau staklių. Jis stebi ir pareguliuoja vienų
staklių darbo eigą, tada pereina prie kitų ir vėl grįžta prie pirmųjų. Jo dėme-
sio centre tam tikrą laiko tarpą yra vienas objektas, bet tas dėmesio objek-
tas nuolat keičiasi.
Dėmesio perkėlimo pavyzdys gali būti atvejai, kai baigiame vieną darbą
ir pereiname prie kito, prie kitos rūšies veiklos. Pavyzdžiui, žiūrime informa-
cinę laidą arba filmą. Jiems pasibaigus sėdame prie stalo rašyti pranešimą
apie įvykį; dalyvaujame civilinės teisės paskaitoje, jai pasibaigus einame
klausytis teisės filosofijos paskaitos; pasibaigus darbo dienai keliaujame į
gamtą grybauti. Šiais atvejais dėmesys perkeliamas į kitą veiklos sritį, kei-
čiasi jo objektas.
Toks mūsų sąmonės nukreipimas nuo vienos veiklos prie kitos
arba nuo vieno objekto prie kito objekto (į buvusį foną) vadinamas dė-
mesio perkėlimu.
Dėmesio perkėlimo sėkmingumas priklauso nuo daugelio veiksnių. Pir-
ma, tai priklauso nuo veiklos ar veiksmų pobūdžio. Pereiti nuo įdomios
veiklos prie neįdomios yra nelengva, tuo tarpu nuo neįdomios prie įdomios
dėmesys perkeliamas gana lengvai. Taip pat lengviau perkelti dėmesį į skir-
 65

tingos rūšies negu į panašaus pobūdžio veiklą. Pavyzdžiui, lengviau perkelti

dėmesį, kai reikia pereiti nuo matematikos ar fizikos užduočių prie literatū-
ros. Tiksliųjų mokslų ir literatūros turinys yra skirtingi ir nesukels asociacijų.
Sunkiau perkelti dėmesį nuo literatūros prie istorijos. Ir vienu, ir kitu atveju
susiduriame su socialiniais įvykiais, veikėjais, datomis, vietovėmis, todėl
vieni įvykiai primena kitus ir gali tarpusavyje painiotis.
Dėmesio perkėlimas bet kuriuo atveju yra susijęs su žmogaus sąmo-
ningu perėjimu prie kitos veiklos, kitų uždavinių (problemų) sprendimo.
Patvarumas. Žmogus susiduria su įvairiais reiškiniais, trunkančiais aki-
mirką ir besitęsiančiais valandas. Įvykus avarijai ne vienas praeivis sustoja,
pasidomi, kas įvyko ir kaip tai galėjo atsitikti, tačiau gana greitai patenkinęs
savo smalsumą keliauja toliau, galvodamas apie savo problemas. Įdomią
knygą galima skaityti ištisas valandas, galima žiūrėti net du seansus trun-
kantį filmą, mokslininkas gali ilgai ir intensyviai sėdėti ir spręsti teorinį užda-
vinį arba atlikti eksperimentą.
Ilgalaikis dėmesio sutelkimas į kokią nors veiklą vadinamas dėme-
sio patvarumu. Dėmesys čia apibūdinamas laiko atžvilgiu. Dėmesio ob-
jektai gali keistis, svarbu, kad šiuo atveju nekinta žmogaus veiklos kryptis.
Dailininkas, tapydamas paveikslą, apie daug ką galvoja, bando įvairias spal-
vas, įterpia naujų detalių. Matematikas, spręsdamas uždavinį, susiduria su
įvairiais žinomaisiais ir nežinomaisiais, atlieka įvairius matematinius veiks-
mus. Tardytojas arba teisėjas susiduria savo darbe su įvairiais faktais, as-
menimis, kelia įvairias prielaidas ir pan. Kiekvienu atveju jų visų veikla
nukreipta į vieną tikslą – dailės kūrinio kūrimą, matematinio uždavinio
sprendimą, tiesos nustatymą.
Dėmesio patvarumas taip pat priklauso nuo įvairių veiksnių. Vienas iš jų
yra veiksmų įvairumas. Kai dėmesį tenka sutelkti į vienodą, monotonišką
veiklą, jį sunku ilgai išlaikyti. Kuo intensyvesnis dėmesys, tuo sunkiau jį pa-
laikyti ilgą laiką. Operatoriai, radarų ekrane stebėdami oro erdvę, įtemptai
stebėti objektą gali tik pusvalandį arba vieną valandą.
Dėmesį lengviau sutelkti tada, kai su daiktu ką nors veikiame, ypač di-
delę reikšmę turi praktiniai veiksmai, operavimas objektu. Labai svarbi vi-
dinė mąstymo veikla.
Būsena, priešinga dėmesio patvarumui, yra jo nepastovumas. Pašaliniai
dirgikliai veikia atitraukdami dėmesį. Dirgiklių poveikis priklauso nuo jų po-
būdžio. Dirgikliai, kurie yra tos pačios rūšies kaip tie, į kuriuos sutelktas dė-
mesys, labiau atitraukia dėmesį negu skirtingi dirgikliai. Nuo pašalinių dir-
giklių mažiau nei mąstymas nukenčia suvokimas. Mažiausiai nukenčia re-
gėjimo suvokimas.
Svyravimas. Dėmesio periodiškas atitraukimas, susilpninimas ir
grąžinimas prie to paties objekto vadinamas dėmesio svyravimu. Dė-
mesio svyravimai vyksta net tada, kai žmogus dirba labai susikaupęs. Peri-
odinius dėmesio svyravimus galima labai aiškiai pastebėti žiūrint į paveiks-
lėlį su profiliais. Pakaitomis galime matyti ir seną, ir jauną moteris, kai suvo-
kiami dvireikšmiai paveikslai. Pavyzdžiui, žiūrėdami į 17 paveikslą galime
66

matyti ir vazą, ir profilius. Lengviau tai padaryti, kai vaizdui suteikiama tam
tikra daikto reikšmė.
Nedideli dėmesio svyravimai labai dažni. Tai susiję su mūsų nervų sis-
temos veiklos ypatumais. Klausantis laikrodžio tiksėjimo atrodo, kad jis tai
garsesnis, tai tylesnis.

6.3. Dėmesio skirtumai

Žmonės skiriasi mokėjimu sukaupti dėmesį, jo intensyvumu, gebėjimu jį

paskirstyti, perkelti prie kito objekto. Atskirų asmenų regimojo dėmesio ap-
imtis svyruoja nuo 3–4 iki 7–9 objektų. Nevienodas ir atskirų asmenų dėme-
sio patvarumas. Vieni jį gali vienai veiklai sutelkti labai trumpai, greitai jų
dėmesį patraukia pašaliniai daiktai, kiti kelias valandas gali būti dėmesingi
vienam darbui. Žmonės, kurie gali ilgai išlaikyti dėmesį, vadinami dė-
mesingais. Dėmesingumui priešingas bruožas yra išsiblaškymas. Ski-
riamos kelios išsiblaškymo rūšys.
Tikrasis išsiblaškymas – tai nuolatinis nesugebėjimas ilgiau susikaupti
ir atsispirti pašaliniam poveikiui. Žmogus negali ilgiau išlaikyti dėmesio prie
vieno objekto, tuoj pereina prie kito. Tai pasireiškia visišku veiklos neorgani-
zuotumu. Net pokalbio metu jis dažnai keičia temą. Taip atsitinka dėl didelio
nervinių procesų paslankumo.
Dažnai išsiblaškymas atsiranda pavargus. Išsiblaškymas dėl nuovargio,
mieguistumo, labai stipraus emocinio susijaudinimo vadinamas laikinu išsi-
blaškymu. Jis išnyksta žmogui pailsėjus ir nusiraminus.
Išsiblaškymu laikoma ir priešinga būsena, kai dėmesys labai intensyvus
ir ilgai sulaikomas ties vienu objektu. Tais atvejais žmogus nesugeba jo
perkelti į kitus reikšmingus dalykus, nepastebi nieko kita, užmiršta, ką turėjo
padaryti ir pan. Tai vadinama pseudoišsiblaškymu. Labai dažnai moksli-
ninkai taip įsigilina į savo sprendžiamas problemas, kad nuo kitų dalykų vi-
sai atitrūksta, nekreipia dėmesio net į kasdienius buitinius reikalus, ir elgiasi
keistokai, todėl ši išsiblaškymo rūšis ironiškai vadinama „mokslininko išsi-
blaškymu”. Toks išsiblaškymas, kaip ir tikrasis, daugeliu atvejų yra nepa-
geidautinas.
Dėmesio savitumai gali pasireikšti ne tik dėmesingumu ar išsiblaškymu.
Jie gali būti psichikos funkcijų sutrikimo rezultatas. Išgyvendamas depresiją
žmogus pernelyg susitelkia į savo vidinius išgyvenimus. Tuo atveju dėme-
sys tarytum užstringa, tampa inertiškas ir sunkiai perkeliamas. Ištiktas ma-
niakinės būsenos ligonis negali susikaupti, jo dėmesys lengvai išblaškomas,
mintys greitai keičiasi.
Galvos smegenų vietos pobūdžio pažeidimai taip pat sutrikdo dėmesį.
Žmogui sunkiau susikaupti, jį lengvai išblaško pašaliniai įvykiai. Pažeidus
kalbos centrus nukenčia valingas dėmesys. Dėmesio trūkumai (išsiblašky-
mas, svyravimas, inertiškumas ir kt.) paprastai susiję su bendru protiniu at-
silikimu.
 67

Dėmesys keičiasi, lavėja kartu su žmogumi. Ankstyvoje vaikystėje pasi-

reiškia nevalingas dėmesys, sukeliamas įvairių aplinkos objektų. Vaikui
pradėjus vaikščioti prasiplečia jo veikla, daugėja jo dėmesį patraukiančių
objektų. Tačiau dėmesys į vieną objektą sutelkiamas neilgai, jis dar nepa-
stovus. Penkerių septynerių metų vaikas skirti dėmesį vienam žaidimui gali
apie pusantros valandos. Šešerių septynerių metų vaikas jau kontroliuoja
savo veiksmus, atsiranda valingas dėmesys. Mokykloje galutinai susifor-
muoja dėmesio savybės, dėmesingumas kaip asmenybės savybė.
Dėmesio lavėjimas susijęs su žmogaus veikla.

7. JAUTRUMAS IR JO RIBOS

Tikrovės daiktai ir reiškiniai bei žmogaus organizme vykstantys procesai

veikia žmogų. Tai dirgikliai, kurių poveikis vadinamas dirginimu. Dirgini-
mas nerviniame audinyje sukelia jaudinimo procesą, kuris nervų skaidulo-
mis sklinda į centrą – galvos smegenis. Nervinis aparatas, priimantis,
analizuojantis ir sintetinantis vidinius ir išorinius organizmo dirgiklius,
vadinamas analizatoriumi. Jį sudaro trys dalys: receptorius, nervinės
skaidulos, jungiančios receptorių su centrine nervų dalimi, ir
atitinkami galvos smegenų žievės dariniai (žr. 18 pav.).

18 pav. Analizatoriaus schema (iš D. A. Bernstein ir kt. Psychology, 1988)

68

Receptorius yra periferinė specializuota analizatoriaus dalis, kuri tam

tikrų veikiančių dirgiklių energiją paverčia jaudinimo procesu. Receptoriai
vienas nuo kito skiriasi savo struktūrų sudėtingumu ir didesniu ar mažesniu
prisitaikymu prie savo funkcijos. Pagal tai, kokio dirgiklio energiją jie priima,
yra skirstomi į fotoreceptorius, mechaninius ir chemoreceptorius. Foto-
receptoriai priima elektromagnetinių bangų (šviesos) dirginimą. Mechaniniai
receptoriai priima dirginimą, pasireiškiantį prisilietimu ir spaudimu. Chemo-
receptoriai reaguoja į organizmo terpės cheminės sudėties pokyčius. Pagal
vietą organizme ir atliekamą funkciją receptoriai skirstomi į eksterocepto-
rius, interoceptorius ir proprioceptorius. Eksteroceptoriai yra kūno pavir-
šiuje ir reaguoja į dirginimą iš aplinkos (regos, klausos, uoslės, skonio re-
ceptoriai). Interoceptoriai priima poveikius, susijusius su organizmo viduje
vykstančiais kitimais. Proprioceptoriai reaguoja į organizmo judesių siste-
mos poveikius.
Nervinėmis skaidulomis, t. y. aferentinėmis skaidulomis, receptoriuje
kilęs jaudinimas sklinda į aukštesnius nervų sistemos centrus. Iš jų eferenti-
nėmis skaidulomis siunčiamas signalas atgal į receptorių reguliuoja pasta-
rojo aktyvumą.
Kiekvienas analizatorius turi jam atstovaujančius darinius galvos didžiųjų
pusrutulių žievėje, kur analizuojami ir sintetinami tam tikro tipo dirgikliai. Dėl
tokios analizės ir sintezės pasireiškia psichikos reiškiniai – pojūčiai, suvo-
kimai.
Analizatorius nėra pasyvus informacijos priėmėjas. Jis persitvarko dir-
gikliui paveikus, kad jutimas būtų kaip galima tikslesnis. Pavyzdžiui, žmo-
gus, pasirodžius šviesos šaltiniui, pasuka į jį galvą ir akis. Reaguodami į
šviesos šaltinį išsiplečia arba susiaurėja vyzdžiai, o reaguojant į nuotolį –
keičiasi lęšiuko išgaubtumas ir pan.
Jautrumas – receptoriaus sugebėjimas reaguoti į dirgiklį. Jis yra
pojūčio atsiradimo pagrindas. Žmogų, kaip ir kiekvieną kitą gyvį, paveikia
ne kiekvienas dirginimas. Jutimo procesui sukelti ir pojūčiui atsirasti reikia,
kad dirgiklis būtų tam tikro stiprumo.
Mažiausias dirgiklio stiprumas, kuris jau sukelia pojūtį, vadinamas
žemutine absoliučia jautrumo riba. Didelė dirgiklio jėga, kuriai esant
pojūtis išnyksta arba pakinta kokybiškai (kyla skausmo pojūtis), vadi-
namas aukštutine absoliučia jautrumo riba.
Žemutinis absoliutus jautrumo slenkstis apibūdina absoliutų jutimo or-
ganų jautrumą arba jų sugebėjimą reaguoti į minimalius poveikius. Kuo sil-
pnesni dirgikliai gali sukelti pojūtį, t. y. kuo žemesnė absoliutaus jautrumo
riba, tuo didesnis jutimo organų sugebėjimas reaguoti į tuos poveikius, t. y.
didesnis absoliutus jautrumas.
Žmogus veikiančio (dirginančio) daikto savybes gali suprasti tik tada, kai
jaudinimas yra perduotas į galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės ląs-
teles, susijusias su žmogaus kalba. Tik tada galime įsisąmoninti veikiantį
dirgiklį, pavadinti jį žodžiais ir, jei reikia, pranešti kitam žmogui. Jeigu jaudi-
nimas neperduodamas į galvos smegenis, dirgiklio neįsisąmoniname, nors jį
pajuntame. Tai rodo kai kurios žmogaus reakcijos. Pavyzdžiui, garsinis dir-
 69

giklis, esąs žemiau pojūčių ribos, nors ir nesukelia žodinės reakcijos, gali
sukelti vyzdžių išsiplėtimą, kraujagyslių susiaurėjimą ir kt.
Pojūčio riba priklauso nuo dirginimo trukmės, jėgos, dirginamo ploto ir
kitų sąlygų.
Žmogui jo veikloje svarbu skirti ne tik veikiančius dirgiklius, bet ir tos pa-
čios kokybės dirgiklių pakitimus, sukeliančius vos pastebimus pojūčius. Ma-
žiausias dirgiklio stiprumo pakitimas, kuris sukelia vos pastebimą po-
jūčių pakitimą, vadinamas pojūčių skyrimo riba. Dirgiklio jėgos pakitimo
(padidėjimo arba sumažėjimo) santykis su pradiniu fonu apskritai yra ne-
kintantis dydis ir sudaro 1/100 regos, 1/10 klausos, 1/30 proprioceptoriaus
(pvz., svorio jutimo) pradinės dirginimo jėgos.
Jutimo organams būdinga adaptacija. Tai jautrumo kitimas, priklau-
santis nuo dirgiklio ir jo veikimo sąlygų pasikeitimo. Visiems žinoma,
kad iš šviesaus kambario įėjus į tamsų iš pradžių nieko nematyti, bet po
kurio laiko pradedami skirti daiktai. Tas pat įvyksta ir iš tamsos įėjus į
šviesą. Iš pradžių net prisimerkiame, nes šviesa tiesiog apakina ir beveik
nieko nematome. Prie šviesos akis prisitaiko daug greičiau. Ilgai sėdėdami
kambaryje neužuodžiame specifinio jo kvapo, o iš lauko atėjęs žmogus nu-
stemba, kaip galima sėdėti tokioje neišvėdintoje patalpoje. Panašių pavyz-
džių galima nemažai pateikti.
Įvairių jutimo analizatorių adaptacija pasireiškia skirtingai. Regos jautru-
mas didėja silpnėjant šviesos dirgikliui ir mažėja intensyvėjant šviesai.
Adaptaciją atlieka keli mechanizmai – periferiniai ir centriniai. Pavyzdžiui,
perėjus iš šviesaus kambario į tamsų vyzdys išsiplečia, taigi padidėja tas
šviesos kiekis, kuris gali patekti į akį iš šviesos šaltinio. Vyzdžio skersmens
pasikeitimas gali padidinti arba sumažinti jautrumą tik 17 kartų. Svarbiausią
reikšmę regos adaptacijai turi akies tinklainėje esančios šviesai jautrios me-
džiagos – regimojo purpuro – koncentracijos didėjimas arba mažėjimas.
Adaptacijos procese dalyvauja ir centriniai nerviniai mechanizmai. Veikiant
nerviniams impulsams, iš smegenų žievės ateinantiems į tinklainę, gali
keistis aktyviai dirbančių nervinių elementų kiekis periferijoje. Regėjimo or-
ganų jautrumas gali padidėti net iki 200 milijonų kartų. Esant stipriai šviesai
akis adaptuojasi maždaug per 10, o silpnai – per 45 minutes.
Klausos adaptacija pasireiškia taip, kad stiprus garsas jautrumą suma-
žina, o silpnas padidina. Prisitaikymas prie tylos pasireiškia tuo, kad jautru-
mas atsistato (padidėja) praėjus maždaug 15 sek. po stipraus garso povei-
kio.
Labai ryškiai adaptacija pasireiškia kintant temperatūrai. Įšokus į upę
maudytis vanduo atrodo šaltas, bet pamažu šalčio pojūtis silpnėja. Prisitai-
kymą prie temperatūros galima pajusti atlikus labai paprastą bandymą.
Paimkime tris kibirus vandens: pirmą – su šaltu, antrą – kūno temperatūros,
trečią – pakenčiamai karštą. Kairiąją ranką panardinkime į šalto vandens
kibirą, o dešiniąją – į karšto ir kurį laiką palaikykime. Paskui abi rankas pa-
nardinkime į vidurinį kibirą. Kairioji ranka jaus, kad vanduo šiltas, o dešinioji
– kad šaltas. Taip jusime todėl, kad kairiosios rankos jautrumas sumažėjo
70

šalčiui, o dešiniosios – šilumai. Labai stiprūs šilumos ir šalčio dirgikliai

adaptacijos nesukelia.
Uodžiant adaptacija pirmiausia pasireiškia jautrumo sumažėjimu ilgai
veikiant dirgikliui. Lankantis šiluminėje elektrinėje ir įėjus į akumuliatorių
patalpą jaučiamas labai aštrus sieros kvapas. Budintis darbuotojas, pa-
klaustas, kaip jis gali dirbti tokiomis sąlygomis, atsako, kad sieros kvapas
visai pakenčiamas. Tačiau prie įvairių kvapų prisitaikoma nevienodai. Pa-
vyzdžiui, kamparo kvapo nebejuntame po 1–2 minučių. Prie kvapų, kurie
dirgina sukeldami skausmą (garstyčios, amoniakas), prisitaikoma lėtai, o jei
dirgiklis labai stiprus, adaptacija visai nevyksta ir dirgiklis sukelia nemalonų
pojūtį. Prisitaikymas prie kvapų, kaip ir prisitaikymas prie garsų, turi atren-
kamąjį pobūdį: sumažėjus jautrumui vieno kvapo atžvilgiu kitiems kvapams
jautrumas gali ir nesumažėti.
Prisitaikymas prie skausmą sukeliančių dirginimų pasireiškia silpnai arba
ir visai nevyksta. Tai labai svarbu, nes skausmas yra signalas apie orga-
nizme vykstančius sutrikimus. Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jei suskaudus
dančiui įvyktų skausmo jutimo adaptacija. Susilpnėjus ar išnykus skausmo
pojūčiui nesikreiptume pagalbos į medikus ir tik iškritus dantims supras-
tume, kad daug prarandame.
Jutimo organų jautrumo pakitimai gali įvykti ir dėl kitų veiksnių. Labai
svarbi jutimo analizatorių sąveika. Tai vadinama sensibilizacijos reiškiniu.
Jutimo organų jautrumas padidėja, jei tuo pat metu dirginamas ir kitas anali-
zatorius. Tai puikiai parodo P. P. Lazarevo bandymas. Patalpoje, kur vyko
bandymai, skambėjo tylus vienodo intensyvumo tonas. Ritmiškai įjungiant ir
išjungiant šviesą garsas atrodydavo nevienodo intensyvumo – tai stipresnis,
tai silpnesnis. Garso jutimas keitėsi todėl, kad veikiant šviesai klausos ana-
lizatoriaus jautrumas didėjo ir garsas buvo juntamas kaip stipresnis. Leng-
vas raumenų darbas, veido trynimas šaltu vandeniu, silpni garso dirgikliai
padidina regėjimo jautrumą. Stiprūs šalutiniai dirgikliai jautrumą sumažina.
Didelis triukšmas sumažina jautrumą šviesai.
Sensibilizacija gali pasireikšti dėl fiziologinių organizmo pakitimų. Nėš-
tumo metu keičiasi moters endokrininių liaukų veikla, kartu jautresni pasi-
daro uoslės ir skonio receptoriai, tačiau susilpnėja klausa. Jutimo organų
sensibilizaciją gali sukelti ir kai kurių farmakologinių medžiagų veikimas.
Pavargus jautrumas iš pradžių gali padidėti, bet netrukus labai sumažėja.
Sensibilizacijos reiškinių analizė leidžia daryti išvadą, kad jis priklauso
nuo galvos smegenų žievėje vykstančių jaudinimo procesų suaktyvėjimo
arba jų slopinimo. Suaktyvėjus vienoms smegenų žievės zonoms, pavyz-
džiui, regos, jų energija perduodama į kitas zonas, todėl padidėja klausos ar
kitų analizatorių jautrumas.
Dar vienas būdingas jutimo ypatumas yra sinestezija. Tai reiškinys, kai
vieno modalumo (rūšies) dirginimas sukelia kito modalumo pojūtį. Fonizmas
yra tas atvejis, kai veikiant optiniams ir kitiems neakustiniams dirgikliams
atsiranda klausos vaizdiniai. Fotizmas – kai veikiant nevizualiniams dirgik-
liams, garsams ir pan. kyla regimieji vaizdiniai – spalvos. Sinestezijos labiau
pasireiškia vaikystėje, bet kartais išlieka ir suaugus.
 71

8. JUTIMAS IR POJŪČIAI

Jutimas – tai procesas, kuris vyksta, kai analizatorių veikia aplinkos

arba organizmo vidaus dirgikliai. Jutimo proceso galutinis rezultatas, ku-
ris sudaro jo turinį, yra pojūtis. Pojūtis – tai vaizdus tikrovės objektų ar
organizmo vidaus reiškinių savybių atsispindėjimas psichikoje, kai tie
reiškiniai tiesiogiai veikia jutimo organus. (Psichologijoje sąvoka vaizdus
vartojama ne tik regimiesiems vaizdams apibūdinti. Girdime garsą, juntame
šilumą ir šaltį, prisilietę prie daikto juntame jo švelnumą arba šiurkštumą,
juntame šleikštulį, dusulį ar pan. Tai ir yra vaizdus šių savybių atspindys.
Dirginimui nutrūkus arba pasibaigus jutimo procesas baigiasi ir pojūtis iš-
nyksta. Jo padarinys tas, kad objekto savybės vaizdas gali išlikti, bet tai jau
bus ne pojūtis, o povaizdis ar net vaizdinys.
Analizatorius veikia įvairių rūšių dirgikliai, sukeliantys skirtingo pobūdžio
pojūčius. Tai vadinama pojūčių modalumu. Modalumas yra viena iš pagrin-
dinių pojūčio savybių, jo kokybės nusakymas: spalva – regos modalinė sa-
vybė, tonas ir tembras – klausos, kvapo pobūdis – uoslės ir kt. Modalumo
sąvoka, taikoma ir daugeliui kitų psichikos procesų, nusako įvairias kokybi-
nes vaizdų ypatybes. Pojūtis, sukeltas objektyvios tikrovės poveikio, kartu
yra ir subjektyvus tikrovės vaizdas. Jų subjektyvumą lemia individualūs
žmonių skirtumai, pavyzdžiui, klausos jautrumas, regėjimo aštrumas ir kt.
Jutimai kiekvienam organizmui leidžia gauti informacijos, kuri būtina no-
rint išlikti ir veikti. Varlės, mintančios vabzdžiais, akyse yra receptorių, kurie
sužadinami tik reaguojant į mažą, tamsų, judantį objektą. Ji tarp daugybės
nejudančių musių galėtų nugaišti iš bado, tačiau, jeigu nors viena iš musių
staiga pakiltų, varlės „vabzdžio detektoriaus” ląstelės iš karto nubustų, varlė
musę pamatytų ir pagautų. Žmonės aplinkoje irgi pastebi tai, kas jiems
svarbiausia.
Kiekvienas gyvūnas turi tokius pojūčius, kurie leidžia patenkinti jo porei-
kius. Jautrumas yra ilgalaikio gyvūnų raidos ir prisitaikymo prie juos supan-
čios aplinkos produktas. Varlė pasisuka į silpną šnaresį, panašų į vabzdžio
skridimo garsą, bet nereaguoja į daug stipresnį, aštrų garsą, neturintį biolo-
ginės reikšmės. Šuo jautrus organinių rūgščių kvapams (gyvūno kūno, pėd-
sakų), bet jis mažai jautrus aromatams, t. y. gėlių, žolės kvapui.
Žmonių jautrumas ir pojūčiai susiję su jų veikla. Reino tekstilės įmonių
darbuotojai, dažantys juodas medžiagas, skiria iki 40 juodos spalvos atspal-
vių. Šiaip žmogus, kuriam spalvų skyrimas nėra reikšmingas jo veiklai, skiria
tik 2–3 atspalvius. Degustatorių ypač išlavėjęs skonio ir uoslės jautrumas.
Atliekant muzikos kūrinį būtina, kad smuikininkas savo klausa labai sub-
tiliai skirtų garsų aukštumą, todėl smuikininkai garsų aukštumą skiria geriau
negu, pavyzdžiui, pianistai.
Pojūčių yra labai įvairių. Jie klasifikuojami pagal požymius. Anglų fiziolo-
gas Ch. Sheringtonas pojūčius suskirstė į tris pagrindines grupes pagal dir-
ginimus priimančių receptorių padėtį organizme.
72

1. Eksterorecepciniai, arba išoriniai, pojūčiai, atsirandantys, kai išoriniai

dirgikliai veikia kūno paviršiuje esančius receptorius. Šiai grupei pri-
klauso regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir skonio pojūčiai.
2. Propriocepciniai pojūčiai, kai raumenyse, sąnariuose ir sausgyslėse
paveikti receptoriai praneša apie kūno dalių judėjimą ir jų santykinę
padėtį.
3. Interorecepciniai, arba vidiniai (dar vadinami organiniais), pojūčiai, ku-
rių receptoriai yra vidaus organų sistemose (kraujo, kvėpavimo, virš-
kinimo) ir praneša apie organizme vykstančius pokyčius.
Pojūčiai dar skirstomi į kontaktinius ir distancinius. Kontaktiniai yra tie,
kurie kyla tik tada, kai dirgiklis su receptoriumi susiliečia (temperatūros, ly-
tėjimo, skonio ir kt.). Distanciniai pojūčiai yra tie, kurie kyla daiktams veikiant
receptorius per atstumą (regos, klausos).
Pojūčių klasifikacija yra sąlyginė. Toliau pateikiamas atskirų pojūčių rūšių
(modalumų) aprašymas tradiciškai nusistovėjusia eile.

8.1. Regos pojūčiai

„Mūsų era – regos era”, – sakė žymus jutimų tyrinėtojas R. L. Gregori.

Manoma, kad 80–90 proc. visos informacijos, kuria naudojasi žmogus savo
poreikiams tenkinti bei tikslams pasiekti, gaunama regint. Tai rodo išskirtinę
regėjimo reikšmę žmogaus gyvenime. Kita vertus, mes toli gražu neišnau-
dojame kitų rūšių jutimų teikiamų galimybių tikrovei pažinti, savo veiklai or-
ganizuoti.
Rega juntama ir kyla pojūčiai, kai regos analizatorių dirgina tam tikro ilgio
elektromagnetiniai virpesiai (šviesos bangos), kurie atitinka matomąją
spektro dalį (žr. 19 pav.).

19 pav. Matomų spalvų spektras

Žmogaus akis – sudėtingas regos aparatas (žr. 20 pav.), pasižymintis

labai išsivysčiusiais nerviniais elementais, tobula optine sistema ir įvairiais
raumenų „įtaisais”, kurie leidžia pasukti akis į objektą ir nustatyti jų optinį
aparatą. Akies obuolys turi išorinį (baltyminį) apvalkalą – sklerą, kuris savo
 73

priekinėje dalyje sudaro skaidrią rageną. Už jos yra priekinė akies kamera,
kurios užpakalinę sienelę sudaro rainelė – spalvotas raumuo. Rainelės cen-
tre yra anga – vyzdys, kurio skersmuo gali keistis ir atsižvelgiant į šviesos
srautą bei intensyvumą praleisti didesnį arba mažesnį šviesos kiekį. Už jo
yra lęšis – skaidrus kūnas, kurio išgaubtumas gali keistis prisitaikant prie
dirgiklio nuotolio. Taip reguliuojamas vaizdo ryškumas akies obuolio dugne
esančioje tinklainėje (ekrane). Šis procesas vadinamas akomodacija. Vidi-
nė akies obuolio ertmė pripildyta nepaprasto skaidrumo drebutinės masės –
stiklakūnio. Aprašytoji akies obuolio dalis atlieka šviesos praleidimo ir iš-
skaidymo jos viduje funkciją.

20 pav. Žmogaus akies struktūra

(iš D. A. Bernstein ir kt. Psichologija, 1988)

Akies obuolio dugne yra sudėtingos struktūros tinklainė. Ją sudaro keli

sluoksniai nervų ląstelių, kurios baigiasi galiniais aparatais: stiebeliais ir
kūgeliais (žr. 21 pav.). Tai svarbiausioji šio receptoriaus (fotoreceptoriaus)
dalis, kuri elektromagnetinių (šviesos) bangų energiją paverčia nerviniu jau-
dinimu.
74

21 pav. Akies tinklainė (iš D. A. Bernstein ir kt., 1988)

Tinklainėje yra dvi pagrindinės fotoreceptorių rūšys: stiebeliai ir

kūgeliai. Stiebeliai išsidėstę periferiniuose tinklainės skyriuose, kūgeliai –
jos centre esančioje geltonojoje dėmėje, taip vadinamoje dėl tinklainėje
esančio pigmento. Viena akies dugno dalis visai neturi fotoreceptorių. Tai –
vieta, kur įeina regėjimo nervas (vadinamoji akloji dėmė).
Fotoreceptoriai (stiebeliai ir kūgeliai) į įvairų šviesos intensyvumą rea-
guoja įvairiai, todėl buvo sukurta dvejopo regėjimo – „dieninio” ir „naktinio”
(prieblandos) teorija.
Stiebeliai yra labai jautrūs silpno intensyvumo šviesai ir yra „naktinio”
(prieblandos) regėjimo aparatai. Kūgeliai šviesos intensyvumui ne tokie jaut-
rūs ir yra „dieninio” regėjimo aparatas. Žmogaus akies tinklainėje yra apie
130 milijonų stiebelių ir 7 milijonai kūgelių. Reaguojant į šviesą svarbiausią
vaidmenį vaidina pigmentas, kuris sugeria šviesos energiją ir prisideda prie
stiebelių ir kūgelių dirginimo. Šviesos receptoriuje rasta daug įvairių pig-
mentų. Ypač gerai ištirtas pigmentas, esantis tinklainės stiebeliuose – regi-
masis purpuras arba rodopsinas, kuris yra būtinas matymui sutemus. Kūge-
liuose yra kitas pigmentas (jodopsinas), susijęs su regėjimu dieną. Kūgeliai
sutelkti geltonojoje dėmėje maždaug 2 mm skersmens plote. Stiebeliai išsi-
dėstę retėjančia tvarka einant į periferiją nuo geltonosios dėmės. Regėjimo
aštrumas, einant nuo geltonosios dėmės į periferiją, mažėja (žr. 22 pav.).
 75

22 pav. Akies tinklainės atskirų vietų regėjimo aštrumas ir

jautrumas įvairaus ilgio šviesos bangoms

Šviesos veikimas sukelia sudėtingas reakcijas visame regėjimo „įtaise”:

susiaurėja vyzdys, o dėl to susilpnėja stiprios šviesos poveikis tinklainei,
akys nukrypsta į šviesos šaltinį, pakinta lęšio išgaubtumas. Tai leidžia tin-
klainėje ryškiai atvaizduoti ir artimą, ir tolimą daiktą. Kyla ir bioelektrinės
reakcijos: tarp ragenos ir akies užpakalinės sienelės atsiranda potencialų
skirtumas, kuris priklauso nuo šviesos fotoreceptoriui poveikio.
Be regos jutimo organo atitinkančio šviesos dirgiklio, regėjimo analizato-
rių gali veikti ir jo neatitinkantis dirgiklis – elektros srovė. Jei elektros srovę
leistume per akį, tai srovės įjungimo ir išjungimo momentu atsirastų savotiš-
kas baltos šviesos blyksnio pojūtis (vadinamasis fosfenas). Didinant srovės
įtampą, kai dirginamos nervinės skaidulos, einančios iš kūgelių, atsiranda
spalvos pojūčiai. Ritminis elektros dirgiklis sukelia šviesos blykstelėjimų
pojūtį.
Stiebeliai ir kūgeliai, būdami dieninio bei naktinio regėjimo aparatai, yra
susiję atvirkštiniais tarpusavio santykiais. Šviesoje į darbą „įsijungia” kūge-
liai, o stiebelių aparatas „išsijungia”. Esant silpnam šviesos intensyvumui itin
svarbūs stiebeliai.
Tai, kad dieną galima tiksliai skirti erdvinius daiktų santykius ir formas,
paaiškinama kūgelių sandara. Kūgeliai, esantys geltonosios dėmės srityje,
yra sujungti su atskiromis nervinėmis skaidulomis, tuo tarpu stiebeliai su
76

nervine skaidula sujungti grupėmis (kartais su viena nervine skaidula yra

sujungta iki 200 stiebelių). Tai padidina stiebelių jautrumą silpnai šviesai, bet
sumažina galimybę skirti erdvę.
„Naktinių” gyvūnų akyse nėra kūgelių, o vien „dieninių” gyvūnų akyse
nėra stiebelių. Kartais sutrinka žmogaus matymas stiebeliais. Ši liga (višta-
kumas, hemeralopija) yra susijusi su vitamino A trūkumu, būtino regimajam
purpurui stiebeliuose atkurti. Susirgęs žmogus nemato prieblandoje ir naktį,
nors dieną jo rega funkcionuoja gana normaliai. Kūgeliai yra dienos ir spalvų
matymo receptoriai. Manoma, kad kūgeliuose elementai jautrūs trim
pagrindinėms spalvoms: raudonai, žaliai ir mėlynai. Maišantis trijų pagrindi-
nių spalvų jutimą sukeliančioms šviesos bangoms juntami visų kitų spalvų
pojūčiai (žr. 23 pav.). Žmogus gali atskirti 7 milijonus skirtingų chromatinių
spalvų atspalvių.

23 pav. Pagrindinės spalvos. Kreivės rodo, kokio ilgio šviesos bangos suakty-
vina akies tinklainės kūgelius ir sukelia pagrindinių spalvų – mėlynos, žalios ir
raudonos – pojūtį. Vienu metu veikiant įvairaus ilgio bangoms matomos kitos
spalvos ir įvairiausi atspalviai

Paprastomis sąlygomis akis reaguoja į šviesą, kurios bangų ilgis yra nuo
380 iki 780 nanometrų (milijardinių metro dalių). Akis nėra vienodai jautri
visiems spektro spinduliams. Šviesiausia atrodo geltona spalva, mėlyniems
ir raudoniems spinduliams jautrumas yra daug mažesnis: pavyzdžiui, mėly-
nai spalvai jis 40 kartų mažesnis negu geltonai.
 77

Visus pojūčius, kurie atsiranda veikiant šviesai, galima suskirstyti į dvi

grupes: į achromatinių spalvų pojūčius (visi pilkos spalvos atspalviai, taip
pat juoda ir balta spalva) ir chromatinių spalvų pojūčius (visos kitos spalvos,
išskyrus juodą, baltą ir visas pilkas) (žr. 19 pav.). Paprastą saulės šviesą,
kurią suvokiame kaip baltą, sudaro grupė chromatinių spindulių. Tai lengvai
galima įrodyti saulės spindulį praleidus pro prizmę, kuri baltą šviesą su-
skaido į spalvų spektrą.
Šviesos spinduliai, kurių bangos ilgis yra įvairus, sukelia įvairių spalvų
pojūčių: apie 687 nanometrų bangos ilgio šviesa sukelia raudonos spalvos
pojūtį, 580 nanometrų – geltonos, 527 nanometrų – žalios, 430 nanometrų –
mėlynos, 396 nanometrų – violetinės spalvos pojūtį (žr. 19 pav.). Jautriausia
akis tokiems šviesos spinduliams, kurių bangos ilgis yra apie 565 nanomet-
rus. Atitinkama spektro dalis atrodo ryškiausia.
Spalvos matomos dėl šviesai mažai jautrių kūgelių, todėl prieblandoje
nebeskiriame spalvų. Prieblandoje pakinta ir akies jautrumas įvairaus ilgio
spinduliams. Šitomis sąlygomis jautrumo maksimumas krypsta į trumpesnių
– 500 nanometrų ilgio – bangų pusę. Šie spinduliai prieblandoje atrodo
šviesiausi. Tas reiškinys buvo pavadintas jį atradusio čekų mokslininko Pur-
kinjė vardu – Purkinjė reiškiniu (žr. 24 pav.). Teisinėje praktikoje tiriant kri-
minalines bylas būtina atkreipti dėmesį į liudininkų parodymus apie objektų
dydį, formą, spalvą, kuriuos jie matė prieblandoje.

24 pav. Purkinjė reiškinys

Nors kiekvieną šviesos bangos ilgį atitinka atskiras spalvos pojūtis, sa-
kyti, kad kiekvienos spalvos pojūtis atitinka atskirą šviesos bangos ilgį, ne-
galima, nes vienodus spalvos pojūčius gali sukelti įvairių ilgių šviesos spin-
dulių kombinacijos. Kai akį veikia keli spindulių šaltiniai, suvokiama tik jų
78

bendroji suma. Akis negali nustatyti, kokie spinduliai sukėlė tą bendrą po-
veikį.
Įvairaus ilgio spindulių susimaišymą į vieną bendrą spalvos pojūtį galime
pajusti žiūrėdami į greitai besisukantį ratą, sudarytą iš kelių įvairiaspalvių
sektorių. Spalvų susimaišymo reiškinys, kurį nurodė jau I. Niutonas, vyksta
pagal tam tikrus dėsnius:
1–asis dėsnis. Kiekvienai spalvai galima rasti kitą spalvą, su kuria su-
maišę pirmąją gauname baltą arba pilką (achromatinę) spalvą. Tokios spal-
vos, kurios tarpusavyje viena kitą neutralizuoja, vadinamos papildomosiomis
spalvomis (raudoną spalvą papildo melsvai žalia, geltoną – mėlyna ir t. t.).
2–asis dėsnis. Sumaišę dvi nepapildomas spalvas gauname naują šių
dviejų spalvų tarpinę spalvą (sumaišę mėlyną ir raudoną spalvas gauname
violetinę, sumaišę raudoną ir geltoną – oranžinę spalvą).
3–asis dėsnis. Mišinio spalva nepriklauso nuo spektrinės maišomųjų
spalvų sudėties, t. y. kiekviena maišomųjų spalvų savo ruožtu pati gali būti
gauta sumaišius kitas spalvas (sumaišius geltoną ir mėlyną spalvas visada
gauname pilką spalvą, nepaisant to, ar geltona spalva yra spektriškai gryna,
ar gauta sumaišius kitas spalvas).
Spalvų susimaišymas yra centrinis, o ne periferinis procesas. Tai rodo
binokulinio spalvų susimaišymo faktai. Į vieną akį nukreipus geltoną, o į kitą
– mėlyną spalvą, kaip ir paprastai, vienu metu sumaišę tų spalvų pojūčius
sukeliančius spindulius, matysime pilką spalvą. Tuo galima įsitikinti užsidė-
jus akinius, kurių vienas stiklas yra geltonas, o kitas mėlynas arba vienas
raudonas, o kitas žalias.
Spalvinio regėjimo teorijai svarbios reikšmės turi regėjimo pažeidimo at-
vejai: visiškas arba dalinis aklumas spalvoms. Esant visiškam aklumui
spalvoms visos spalvos atrodo pilkos (achromazija). Be šios aklumo spal-
voms rūšies, yra dar trys pagrindinės spalvų skyrimo dalinio sutrikimo rūšys,
kurias sukelia jautrumo sumažėjimas kai kuriems svarbiausiems spalvų to-
nams (žr. 25 pav.). Spalvų matymo trūkumai iliustruoti pagal E. E. Rabkiną
(1971).
Dažniausiai nematomi raudonų ir žalių spalvų atspalviai. Tokiu aklumu
sergantys asmenys visą spektrą suvokia lyg nudažytą dviem pagrindiniais
tonais: geltonu (taip jie mato visą raudoną, oranžinę, geltoną, žalią spektro
dalį) ir žydru (taip jie mato žydrą, mėlyną, violetinę spektro dalį). Šis spalvų
matymo sutrikimas skirstomas į dvi rūšis. Pirmajai rūšiai būdinga tai, kad
sutrumpėja raudonasis spektro galas ir sumažėja jautrumas raudoniems
spinduliams. Šį regėjimo trūkumą turėjo žymusis chemikas Daltonas, todėl
ši spalvų matymo sutrikimo rūšis vadinama daltonizmu. Antrajai spalvų ju-
timo sutrikimo rūšiai būdingas jautrumo žaliems spinduliams sumažėjimas.
Yra dar ir trečias spalvų jutimo sutrikimo tipas, kada visas spektras su-
vokiamas kaip raudoni ir žydrai žalsvi tonai. Šiai dalinio aklumo spalvoms
rūšiai būdinga tai, kad violetinėje dalyje spektras sutrumpėja ir dėl to pra-
randamas jautrumas violetinei spektro daliai.
Iš nurodytų dalinio aklumo spalvoms rūšių dažniausiai pasitaiko aklumas
raudonai ir žaliai spalvoms (maždaug 4 proc. vyrų ir 0,5 proc. moterų).
 79

25 pav. Aklumas spalvoms: a – sąlyginis originalas, b – kopija

Ištirti regos jautrumą spalvoms svarbu tais atvejais, kai profesinis darbas
reikalauja, kad spalvos būtų normaliai skiriamos (asmenys, dirbantys su
transportu, negali painioti žalių ir raudonų signalų). Skiriantis liudininkų pa-
rodymams dėl mašinos ar drabužių spalvos reikia patikrinti jų gebėjimą skirti
spalvas. Tai galima atlikti liudininkus paprašius spalvų kataloge parodyti tą
spalvą, kurią jie apibūdina žodžiais.
Aklumą spalvoms galima išsiaiškinti naudojant polichromatines lenteles,
kuriose yra skirtingo dydžio, šviesumo ir spalvų rutuliukų. Spalvoti rutuliukai
sudaro tam tikrą figūrą arba skaitmenį. Esant vienokiam ar kitokiam daliniam
aklumui spalvoms žmogus nemato kai kuriose lentelėse iš spalvotų rutuliukų
sudarytų figūrų arba skaičių (žr. 26 pav.).
Apibūdinant spalvą reikia pažymėti tris pagrindines jos savybes:
šviesumą, toną ir sodrumą.
Spalvos šviesumą lemia dirgiklio ryškumas ir akies jautrumas tam dir-
gikliui. Spalvos šviesumas rodo, kokiu intensyvumu dirgiklis veikia akį. Tais
atvejais, kai kalbama apie šviesą atspindintį paviršių, spalvos šviesumą api-
būdina į šį paviršių krentančių šviesos spindulių atspindžio koeficientas. Kuo
didesnis atspindžio koeficientas, t. y. kuo daugiau šviesos minėtas paviršius
atspindi, tuo didesnis jo šviesumas. Tamsūs daiktai atspindi tik nežymią
visos į juos krentančios šviesos dalį. Baltas popierius atspindi 85 proc., o
juodas aksomas atspindi tik 0,03 proc. į jį krentančios šviesos.
Spalvos tonas apibūdina specifines konkrečios spalvos ypatybes ir pri-
klauso nuo akį veikiančių spindulių sudėties (nuo spindulių bangos ilgio).
Tada, kai akį veikia paviršiaus spalva, spalvos toną lemia tai, kokio ilgio
bangos spindulių šis paviršius atspindi daugiausia. Achromatinės spalvos
80

neturi spalvos tono, nes jų paviršius vienodai atspindi visus spindulius (visų
ilgių bangas).

26 pav. Polichromatinės lentelės

Spalvos sodrumas yra chromatinės spalvos ir tokio pat šviesumo pilkos

spalvos skirtumas. Menko sodrumo spalvas paprastai galime gauti į chro-
matinę spalvą įmaišę nemažai baltos arba pilkos spalvos.
Paviršiaus spalva iš esmės priklauso nuo aplinkinių spalvų dirgiklių.
Ypač aiškiai tai pastebima kaip kontrastas. Skiriami achromatiniai ir chro-
matiniai kontrastai. Achromatinis kontrastas – tai padidėjęs (šviesumo
atžvilgiu) dviejų skirtingų achromatinių spalvų skirtumas tais atvejais, kai jos
yra viena greta kitos. Pilkas kvadratas baltame fone atrodo tamsesnis negu
juodame fone, nes ir vienu, ir kitu atveju sustiprėja jo ir fono skirtumas. Ypač
stiprus kontrastas atsiranda ties riba, kur baigiasi viena spalva ir prasideda
kita.
Chromatinis kontrastas – tai spalvos tono pakitimas veikiant aplinkinei
spalvai fono papildomosios spalvos kryptimi. Pilki kvadratai raudoname fone
dėl kontrasto įgyja priešingos spalvos toną, t. y. pažaliuoja, o žaliame pa-
raudonuoja.
Kontrastas yra centrinis galvos smegenų žievėje vykstantis reiškinys. Tai
įrodo binokulinis kontrastas, atsirandantis tada, kai vienas spalvinis dirgiklis
dirgina vieną akį, o kitas dirgiklis – antrą akį. Dėl fono, kuriame yra daiktas,
spalvos galima netiksliai skirti jos atspalvį. Pavyzdžiui, pilkas daiktas ža-
liame fone įgis rausvumo, raudoname – žalsvumo, mėlyname – gelsvumo, o
geltoname – melsvumo atspalvį.
Nustojus dirginti regos analizatorių neretai pastebimi reiškiniai, kuriuos
lemia nervų centrų, sukėlusių vienokį arba kitokį pojūtį, jaudinimo inertišku-
mas. Šiems reiškiniams priskiriami povaizdžiai (nuoseklūs vaizdai). Skiriami
teigiami ir neigiami povaizdžiai (žr. 27 pav.).
 81

27 pav. Neigiami povaizdžiai: maždaug minutę žiūrėkite į kairėje paveikslo

pusėje esantį tašką. Paskui pažvelkite į dešinėje paveikslo dalyje
pavaizduotą tašką. Pamatysite povaizdį

Teigiamo povaizdžio esmę sudaro tai, kad išlieka kokybiškai tokio pat
šviesos dirginimo pėdsakas kaip ir veikusio dirgiklio. Jei visiškoje tamsoje
kuriam laikui uždegtume labai šviesią lempą, o paskui ją užgesintume, vė-
liau tamsiame fone kurį laiką matytume ryškų lempos pėdsaką. Teigiami
povaizdžiai paaiškina, kodėl žiūrėdami kino filmą nepastebime pertraukų
tarp vienas paskui kitą einančių kadrų: tuos protarpius užpildo prieš tai bu-
vusių kadrų pėdsakai. Blyksnių susiliejimą galima pademonstruoti spalvų
maišymo suktuvėliu, stroboskopu arba net vaikišku žaidimu. Povaizdis laikui
bėgant kinta. Jei stebėsime lempos šviesos pėdsaką, pamatysime, kad
vietoj skaistaus pėdsako juodame fone pasirodo juoda dėmė šviesiame
fone.
Tai neigiamas povaizdis. Ypač ryškiai jį galima matyti naudojant spalvi-
nius dirgiklius. Jei 20–30 sekundžių žiūrėsime į ryškiai apšviestą geltoną
kvadratą baltame fone, o paskui į baltą popierių, galėsime matyti povaizdį –
mėlynos spalvos kvadratą. Panaudoję įvairių spalvų kvadratus galėsime
įsitikinti, kad neigiamas povaizdis nusidažo veikiančio dirgiklio papildoma
spalva.
Neigiamų povaizdžių atsiradimą galima paaiškinti atitinkamos tinklainės
dalies jautrumo tam tikrai spalvai sumažėjimu. Kai perkeliame žvilgsnį į
baltą lapą, jautrumas iki tol veikusiems spinduliams (geltonai spalvai) suma-
žėja. Iš baltos spalvos atėmus geltoną pagal spalvų susimaišymo dėsnį turi
atsirasti papildomos spalvos mėlynos spalvos pojūtis.
Įprastomis sąlygomis nepastebime povaizdžių, nes akis nenutrūkstamai
juda, todėl jokia tinklainės dalis nepervargsta.
82

Regėjimas ypač svarbus nustatant erdvines

daiktų savybes. Paprasčiausia erdvinio regėjimo
apraiškos forma yra regėjimo aštrumas, arba su-
gebėjimas atskirti smulkius ar tolimus objektus.
Jis apibūdinamas minimaliais tarpais tarp dviejų
taškų, kuriuos iš tam tikro atstumo akis dar mato
atskirai. Tas dydis paprastai yra išreiškiamas
kampo matais ir vadinamas erdvine regėjimo riba.
Regėjimo aštrumas paprastai nustatomas raidžių
rinkiniu, kuriame kiekviena raidžių eilė yra smul-
kesnė už prieš ją esančią, arba popieriuje nu-
pieštais žiedais, kurie vienoje arba kitoje vietoje
turi siaurus, įvairaus pločio plyšelius (Landolto
žiedai). Tiriant regėjimo aštrumą reikia perskaityti
raides arba nurodyti įvairaus dydžio žiedų plyšius
(žr. 28 pav.).
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad erdvės ribą le-
mia kūgelių dydis, tačiau akis gali išskirti linijas,
kurių atvaizdas tinklainėje sudaro tik 1/10 kūgelio
skersmens. Toks subtilus erdvinis jautrumas pa-
aiškinamas tuo, kad regėjimo akte dalyvauja akių
mikrojudesiai.
Be to, erdvinį regėjimą lemia regėjimo lauko
28 pav. Regėjimo dydis, t. y. maksimalus nuotolis, kuriuo galima
tikrinimo testo vienu metu suvokti du daiktus. Žmogaus binoku-
pavyzdys linis regėjimo laukas lygus maždaug 1200.

8.2. Klausos pojūčiai

Klausos pojūčius sukelia garso bangos. Garso bangos – tai išilginiai oro
dalelyčių virpesiai (oro sutankėjimas ir išretėjimas), kuriuos sukelia virpantis
kūnas, t. y. garso šaltinis. Jie pasiekia klausos receptorių – ausį (žr. 29
pav.).
Ausį sudaro jos išorinė dalis – grybelis, kuris gaudo garso bangas. Per
išorinę klausymo angą garso bangos pasiekia ausies būgnelį (standžią
membraną) ir jį suvirpina. Už būgnelio prasideda vidinė ausis, Eustachijaus
vamzdžiu sujungta su nosiarykle. Tai išlygina aplinkos slėgį ir slėgį, esantį
vidurinėje ausyje. Būgnelio virpesiai kaulelio sistema – priekalu, plaktuku ir
kilpa – perduodami toliau. Kilpa uždengia angą (ovalųjį langelį), vedančią į
vidinę ausį, kurią sudaro spiralinės sraigės pavidalo kūnas, pilnas skysčio.
Sraigę pagrindinė membrana dalija į dvi dalis. Kaulelių sistema per ovalųjį
langelį virpesiai persiduoda į sraigės skystį ir suvirpina pagrindinę memb-
raną. Taip veikiant periodiniams oro virpesiams susidaro virpamieji skysčio
judesiai uždaroje sraigės sistemoje.
 83

29 pav. Klausos aparatas (pagal D. A. Bernštein ir kt.. Psychology, 1988)

Ant pagrindinės membranos (plėvelės) yra girdėjimo receptorius – Kor-

tijaus organas. Pagrindinė membrana yra sudaryta iš daugybės skersinių
skaidulų (apie 24 000). Kortijaus organas sudarytas iš ramstinių ir girdėjimo
84

ląstelių, turinčių galuose plonyčius plaukelius. Kortijaus organo ląstelėse

prasideda klausos nervas.
Iš Kortijaus organo jaudinimas patenka į požievinius girdėjimo centrus ir
toliau į girdėjimo analizatoriaus žievinę dalį, esančią smilkinių srityje. Klau-
sos receptorių veiklą aiškina labiausiai paplitusi H. Helmholtro pasiūlyta
rezonanso teorija. Pagal ją kiekviena pagrindinės membranos skaidula (ar-
ba gretimų skaidulų grupė) atsiliepia į tam tikrą virpesių dažnį. Trumpesnės
skaidulos atsako į aukšto dažnio garsus, ilgesnės – į žemo dažnio garsus.
Oro bangų poveikis klausos receptoriui susijęs su sudėtingais elektriniais
procesais. Iš jų itin svarbus vadinamasis mikrofoninis sraigės efektas. Jei
nuo katės klausos receptoriaus nuvesime veikimo sroves ir jas sustiprinę
perduosime į telefoną, esantį kitame kambaryje, pasirodo, galėsime išgirsti
garsą (net žodį), kurį ties katės ausimi taria eksperimento vykdytojas. Šis
bandymas rodo, kad tam tikrą garso dirgiklio dažnį ir intensyvumą atitinka
tam tikras elektrinių virpesių Kortijaus organe dažnis ir intensyvumas. Tai
leidžia daryti prielaidą, kad šio organo veikla primena mikrofoną, todėl ir
pats efektas buvo pavadintas „mikrofoniniu sraigės efektu”.
Visus garsus galima suskirstyti į muzikinius garsus ir ūžesius. Muzikiniai
garsai yra periodiniai garso virpesiai, ūžesiai – neperiodiniai virpesiai. Pir-
miesiems priskiriami kamertono garsai, dainininko balsas, smuiko ir kitų
instrumentų garsai, antriesiems – krintančio vandens ūžesys, bildesiai,
krebždesiai. Be to, skiriami grynieji ir sudėtiniai garsai. Grynasis garsas yra
kamertono garsas; sudėtinis garsas yra balsas. Kiekvienam grynajam garsui
būdingas virpesių dažnis ir amplitudė (įsisiūbavimas). Sudėtiniai garsai vie-
nas nuo kito skiriasi tuo, kad juos sukelia įvairaus dažnio ir įvairios amplitu-
dės virpesiai. Klausos pojūčiai skiriasi aukščiu, stiprumu ir tembru.
Garso aukštį nulemia virpesių per sekundę dažnis. Kuo virpesiai daž-
nesni, tuo garsas aukštesnis ir priešingai. Tačiau garso aukščiui turi įtakos ir
garso intensyvumas. Pavyzdžiui, jei sustiprinsime aukštą garsą, jis atrodys
dar aukštesnis, o jei sustiprinsime žemą garsą, jis atrodys dar žemesnis.
Žmogaus klausos organas reaguoja į garsus, kurių dažnumas yra nuo
16 iki 20 000 virpesių per sekundę (žr. 30 pav.).
Ne visų dažnių garsams žmogaus ausis yra vienodai jautri. Ji labai jautri
200–4000 hercų dažnio garsams. Tai mūsų kalbos garsų zona.
Jautriausia ausis tiems garsams, kurių dažnis maždaug 1000 virpesių
per sekundę. Garsai, esantys žemiau nei kraštutinė žemųjų jutimų riba, va-
dinami infragarsais. Garsai, esantys virš kraštutinės aukštųjų garsų jutimo
ribos, vadinami ultragarsais. Gyvūnai junta ir tokius garsus, kurių žmogaus
ausis negirdi: pavyzdžiui, vabzdžiai girdi ultragarsus iki 80 000 virpesių per
sekundę. Šikšnosparniai orientuojasi tamsoje todėl, kad skrisdami skleidžia
ultragarso impulsus, kuriuos, atsispindėjusius nuo aplinkinių daiktų, jie junta
ir taip jie gali skirti daiktus tamsoje (žr. 31 pav.).
Žmogaus klausos aparato skyrimo jautrumas yra labai didelis. Asmenų,
turinčių gerai išlavintą muzikinę klausą, vidutinio aukštumo garsų skyrimo
riba sudaro 1/20–1/30 pustonio. Tai reiškia, kad tarp dviejų gretimų rojalio
klavišų žmogus gali atskirti iki 20–30 tarpinių aukščio pakopų.
 85

30 pav. Klausos jautrumas skirtingo dažnio garso bangoms

31 pav. Gyvūnų jautrumas skirtingo dažnio garso bangoms

(iš L. T. Benjamin ir kt. Psychology, 1990)
86

Klausos pojūčio stiprumas vadinamas garsumu. Garsumas iš esmės

priklauso nuo garso intensyvumo, tačiau priklauso ir nuo aukščio. Tai pa-
aiškinama tuo, kad žmogaus ausis nevienodai jautri įvairaus aukščio gar-
sams, todėl tokio paties intensyvumo, bet skirtingo aukščio garsai skiriasi
savo garsumu. Garso intensyvumas (kad būtų patogiau palyginti garsus
pagal jų stiprumą) paprastai išreiškiamas logaritminiais vienetais (belais).
Atskaitos tašku imamas garso slėgis į ausį neviršijant girdimumo ribos (ji lygi
0,0002 baro). Padidinus garso intensyvumą vienu belu garsas sustiprėja
dešimt kartų. Kadangi belas yra labai stambus vienetas, paprastai nau-
dojamasi decibelais (1/10 belo). Intensyvumo pakitimas vienu decibelu maž-
daug lygus garsumo skyrimo ribai. Visas žmogaus suvokiamų garsų inten-
syvumo diapazonas sudaro 130 decibelų. Labai stiprūs garsai sukelia skau-
smo pojūtį. Pavyzdžiui, roko grupės koncertas gali būti apie 120 decibelų
stiprumo. Toks stiprus garsas gali sukelti skausmo pojūtį ir būti apkurtimo
priežastimi.
Norint apibūdinti žmogaus girdėjimo organų būklę nepakanka žinoti tik
vieno kurio nors garso girdėjimo jautrumo dažnio, nes būna atvejų, kai žmo-
gaus jautrumas yra sumažėjęs tiktai tam tikro dažnio garsams.
Garso tembras – tai specifinė garso kokybė, skirianti garsus vieną nuo
kito, kurie yra vienodi savo dažniu ir intensyvumu, bet skiriasi papildomų
virpesių sudėtimi. Žmonių balsams, atskirų instrumentų garsams būdingi
įvairūs tembrai, todėl galime iš balso atpažinti žmogų, skirti atskirų muzikos
instrumentų garsus simfoninio orkestro koncerte. Tembras priklauso nuo į
konkretaus garso sudėtį įeinančių papildomų grynųjų garsų, kurie paprastai
yra sveiku skaičiumi kartų didesni negu įprastinis garsas. Tie garsai vadi-
nami harmoniniais daliniais tonais (harmonikais). Jeigu, pavyzdžiui, pagrin-
dinis garsas lygus 100 virpesių per sekundę, tai antrasis harmoninis dalinis
garsas lygus 200 virpesių per sekundę, trečiasis – 300 virpesių per sekundę
ir t. t. Vadinasi, sudėtinio garso aukštis priklauso nuo pagrindinio garso, o
tembras – nuo papildomų garsų sudėties.
Sudėtiniai muzikiniai garsai yra periodiški ir tuo jie pastebimai skiriasi
nuo ūžesių, kurie nepasižymi virpesių periodiškumu.
Sudėtiniai garsai paprastai suvokiami kaip vienas garsas, pasižymintis
tam tikrais tembro savitumais. Girdėjimas gali išskirti ir atskirus garsus, įei-
nančius į sudėtinį garsą, bet tam reikia specialiai išsitreniruoti.
Veikdami keli įvairaus dažnio garsai susilieja. Jie tuo labiau susilieja, kuo
paprastesnis jų virpesių dažnių santykis. Labiausiai susilieja garsai, kurių
virpesių skaičiaus santykis būna 1:2 (oktava) ir 3:2 (kvinta). Sudėtingi, labai
susilieję, harmoningi virpesiai vadinami konsonansais, o mažai tesusiję –
disonansais.
Garsų tarpusavio veikimas yra susijęs su kiekvieno garso garsumu. Tam
tikromis sąlygomis atsiranda reiškinys, vadinamas garso maskavimu. Jo
esmė yra ta, kad vienas garsas (maskuojantis), veikiantis tuo pat metu kaip
ir kitas (maskuojamasis), visiškai nustelbia pastarąjį ir maskuojamasis gar-
sas pasidaro nebegirdimas (besiartinančio traukinio triukšmas vis labiau
nustelbia žmogaus, su kuriuo kalbamės, kalbos garsus). Artimi garsai geriau
vienas kitą maskuoja. Žemų garsų maskavimo poveikis yra stipresnis.
 87

Girdėjimo pojūčiams būdinga vieta erdvėje: mus veikia garso dirgikliai

viena arba kita kryptimi. Nustatyti garso vietą įmanoma binauraline klausa.
Garso krypties signalas yra skirtumas tarp to laiko, kada garsas pasiekia
vieną ausį, ir to laiko, kada jis pasiekia kitą ausį (žr. 32 pav.). Dirbtiniu būdu
padarius taip, kad vieną ausį garsas pasiekia vėliau negu kitą, galima sukelti
iliuziją, kad pasikeitė garso kryptis.

32 pav. Binauralinės klausos schema

8.3. Lytėjimo pojūčiai

Lytėjimo pojūčius sukelia mechaninės ir terminės daiktų savybės, dirgin-

damos odoje, burnos ir nosies gleivinėje, taip pat akies ragenoje esančius
jutimo receptorius. Jie kartais dar vadinami odos pojūčiais. Tai genetiškai
pirmiausiai išsivysčiusi ir reikalingiausia jutimų rūšis. Tai liudija ir tai, kad
visiškai praradus šį jautrumą organizmas nustoja egzistavęs. Tuo tarpu su-
trikus regai arba klausai organizmas sugeba prisitaikyti prie aplinkos sąlygų
ir išlikti.
Lytėjimo pojūčiams priklauso taktiliniai (prisilietimo, spaudimo, vibracijos,
kutenimo, niežulio), temperatūros ir skausmo pojūčiai. Dažnai jie aiškinami
kaip keturių skirtingų odos jutimų – spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo –
derinys. Manoma, kad atskiros objektų savybės juntamos skirtingais recep-
toriais, nes skirtingus odos taškus palietę plaukeliu ar smeigtuko galu paju-
sime prisilietimą, šilumą, šaltį arba skausmą. Taktiliniai receptoriai išsidėstę
įvairiuose odos taškuose: Meisnerio kūneliai odos paviršiuje, kur nėra
plaukų, Pačinio kūneliai glūdi giliuose odos sluoksniuose. Odos plaukeliai
88

atlieka sverto vaidmenį, kurie padidina prisilietusio daikto poveikio recepto-

riui efektyvumą.
Lytėjimo receptorių kiekis įvairiose odos vietose yra skirtingas: daugiau-
sia jų yra pirštų galuose, ant lūpų ir liežuvio. Taktiliniai pojūčiai yra susiję su
specialiomis nervinėmis skaidulomis, kuriomis iš taktilinių receptorių sklinda
jaudinimas. Taktiliniai pojūčiai atsiranda jaudinant smegenų žievės užpaka-
linį centrinį vingį, nes tame vingyje baigiasi odos analizatoriaus galai. Įvai-
riems odos skyriams smegenų žievėje atstovaujama nevienodai: daugiau-
siai žievėje atstovaujama rankų pirštų receptoriams, o tai susiję su jų atlie-
kama specialia funkcija žmogaus darbe.
Taktilinių pojūčių erdvinis išdėstymo tankumas kūno paviršiuje yra įvai-
rus. Jų gausu ant liežuvio ir rankų pirštų galuose, ir mes suvokiame atskirai
du liečiamus taškus, esančius 1–2 milimetrų nuotoliu. Nugaroje ir pečiuose
du taškus atskirai suvokiame tada, kai jie vienas nuo kito yra nutolę 50–60
milimetrų (žr. 33 a ir 33 b pav.).

33 a pav. Lytos receptoriai. Jais juntamas prisilietimas, spaudimas, tamprumas,

stangrumas, šiurkštumas, švelnumas, temperatūra, skausmas
(iš Ch. F. Levinthal. Introduction to Psysiological Psychology, 1983)
 89

33 b pav. Odos jautrumas (nustatomas pagal mažiausią nuotolį tarp dirginamų

taškų, kada jau juntami du, o ne vienas prisilietimai)
(pagal Weinstein, 1968)

Spaudimo pojūčiai atsiranda tada, kai dirgiklis stipriau spaudžia odą ir

jos danga deformuojasi. Kai spaudimas nekinta, yra tolygus (pvz., atmosfe-
ros slėgimas), spaudimo pojūtis neatsiranda. Panėrus kokią nors kūno dalį,
pavyzdžiui, ranką, į skystį (gyvsidabrį, vandenį), spaudimo pojūtis juntamas
prisilietusio daikto kontūro linijoje: čia ir įvyksta odos deformacija. Svarbią
reikšmę turi odos dangos deformacijos greitis.
Ritminiai taktilinių receptorių dirginimai sukelia vibracijos pojūtį. Vibraci-
nis jautrumas, kaip specifinė jautrumo forma, labai išsivysto kurtiesiems ir
akliems kurčnebyliams; tas jautrumas tam tikru laipsniu jiems gali pakeisti
girdėjimą. Yra žinoma atvejų, kai kurčiasis suvokia muzikos kūrinius ranka
liesdamas rojalio dangtį. Vibraciniais pojūčiais kurčnebyliai gali pasinaudoti
ir suvokdami kalbos garsus.
Temperatūros pojūčiai, atspindintys daikto įšilimo laipsnį, atsiranda tada,
kai odą veikia daiktai, kurių temperatūra skiriasi nuo odos temperatūros (ku-
rią sąlygiškai galima laikyti savotišku „fiziologiniu nuliu”). Termoreceptoriai
gali būti dirginami ne tik tiesioginio sąlyčio metu, bet ir per atstumą odai ir
daiktui pasikeičiant šiluma.
Temperatūros pojūčiai ypač svarbūs organizmo termoreguliacijai ir nuo-
latinei šiltakraujų gyvūnų temperatūrai palaikyti.
Temperatūros pojūčiai skirstomi į šilumos ir šalčio pojūčius.
Šilumos pojūčiai atsiranda temperatūrai esant aukštesnei už „fiziologinį
nulį”, kai dirginami specialūs šilumos receptoriai, kurie, manoma, yra Rufinio
90

kūneliai. Šalčio pojūčiai atsiranda, kai temperatūra yra žemesnė už „fiziolo-

ginį nulį”, o tai dirgina specialius šalčio receptorius (Krauzės svogūnėlius).
Temperatūros pojūčių pobūdis priklauso ne tik nuo dirgiklio temperatū-
ros, bet ir nuo lyginamojo šiluminio laidumo. Geležis ir medis, įšildyti arba
atvėsinti iki vienodos temperatūros, sukelia įvairius efektus: geležis atrodo
karštesnė (arba atitinkamai šaltesnė) negu medis.
Veikiant adaptacijai paslenka „fiziologinis nulis”, nuo kurio priklauso ši-
lumos arba šalčio pojūčių atsiradimas. Jei vieną ranką panardintume į
karšto vandens indą, o kitą – į indą su šaltu vandeniu, o paskui abi rankas
panardintume į vidutinės temperatūros vandenį, rankos jaustų skirtingus
pojūčius: ranka, buvusi šalto vandens inde, vidutinės temperatūros vandenį
jaustų kaip šiltą, o karštame vandenyje buvusi ranka – kaip šaltą (E. Webe-
rio bandymas).
Skausmo pojūčius sukelia įvairiausi dirgikliai, kai tik jie pasidaro labai
intensyvūs ir ardo organizmą. Skausmu kūnas praneša, kad kažkas nege-
rai, sutelkia mūsų dėmesį į sutrikimą ir skatina imtis priemonių jam pašalinti.
Skausmo pojūtis atsiranda, kai jaudinami specialūs receptoriai, esantys
odos gilumoje laisvai išsišakojusių nervų galūnių pavidalu. Jaudinimas ir kilę
impulsai perduodami specialiomis nervinėmis skaidulomis į smegenų žievę.
Skausmo jutimą reguliuoja galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievė. Tai
patvirtina tas faktas, kad žmonės jaučia skausmą net savo amputuotoje
galūnėje. Tai vadinamieji „fantominiai galūnių pojūčiai”.
Lytėjimo analizatoriai yra glaudžiai susiję su visų kitų analizatorių darbu.
Tai ypač aiškiai parodo odos – galvaninė reakcija. Ją kelia atsiradę elektri-
nių potencialų skirtumų tarp įvairių odos dalių (plaštakos viršaus ir delno
paviršių svyravimai ir delno odos varžos pastoviajai srovei, kai veikia garso,
šviesos, taktiliniai ir kiti dirgikliai) sumažėjimas. Šis odos galvaninis reflek-
sas yra jautri reakcija į analizatorius veikiančių įvairių dirgiklių pasikeitimus.
Lytėjimo pojūčiai yra glaudžiai susiję su judėjimo (kinesteziniais) pojū-
čiais. Lytėjimo ir judėjimo pojūčių derinys sukelia aktyvaus lytėjimo pojū-
čius, vadinamus haptika.

8.4. Skonio pojūčiai

Skonis yra cheminis jutimas. Skonio pojūčius sukelia seilėse arba van-
denyje ištirpusių medžiagų cheminės savybės, dirginančios skonio recepto-
rius. Skonio receptoriai (skonio svogūnėliai) išsidėstę liežuvio paviršiuje,
užpakaliniame ryklės paviršiuje, gomuryje ir antgerklyje (žr. 34 pav.). Ypač
daug skonio receptorių yra ant liežuvio. Svarbų vaidmenį skonio pojūčiams
atsirasti turi liežuvio judesiai, kurie padidina į burną patekusios medžiagos
sąlytį su receptoriais ir sustiprina dirgiklio veikimą.
Skonio pojūčiai skirstomi į keturias grupes: saldumo, rūgštumo, sūrumo
ir kartumo. Vieni skonio receptoriai reaguoja į saldumą, kiti į sūrumą, rūgš-
tumą ar kartumą sukeliančias molekules. Tačiau žmogus junta daugiau
 91

skonio savybių, nes vienu metu veikiant kelis skirtingus receptorius kyla
įvairūs skonio pojūčiai.

34 pav. Skonio receptoriai

(iš R. L. Atkinson ir kt. Introduction to Psychology, 1990)

Skonio receptoriai nevienodai jautrūs įvairiems skonio dirgikliams ir išsi-

dėstę skirtingose liežuvio paviršiaus vietose. Liežuvio gale esantys recepto-
riai jautrūs saldumui, už jo šonuose esantys receptoriai – sūrumui. Liežuvio
šonuose esantys receptoriai jautrūs rūgštumui, o liežuvio šaknyje – kartu-
mui.
Centriniai skonio analizatoriaus dariniai yra galvos smegenų žievės
smilkinio srityje.
Skonio pojūčiams atsirasti nemažai reikšmės turi temperatūros ir taktili-
niai pojūčiai, kuriuos sukelia liežuvio paviršiuje išsidėstę šių modalumų re-
ceptoriai. Ypač skonio pojūčiai susiję su uoslės pojūčiais. Užspaudus nosį ir
iškišus liežuvį per burnos ertmę uoslės receptorių nepasiektų uoslės pojūtį
sukeliantis dirgiklis. Tokiomis sąlygomis palaižę bulvę ir svogūną pagal
skonį jų neatskirtume.
Skonio analizatoriaus darbas priklauso ir nuo interoreceptorių veiklos.
Smarkiai padidėja badaujančio žmogaus jautrumas saldumui, šiek tiek sū-
rumui, o rūgštumui ir kartumui – sumažėja.

8.5. Uoslės pojūčiai

Uodimo pojūčius, kaip ir skonio, sukelia cheminės lakiųjų medžiagų sa-

vybės, dirgindamos uodimo receptorius (žr. 35 pav.). Lakiųjų medžiagų da-
lelės įkvepiant ir iškvepiant orą pasiekia nosies ertmėje esantį mažą penkių
milijonų receptorių telkinį. Mes juntame ir aplinkoje esančių, ir į burną pate-
92

kusių daiktų kvapus. Uoslės receptorių ląstelės pasirinktinai atsako į įvairių

daiktų kvapnias savybes ir siunčia signalą smegenims. Uodimo analizato-
riaus centrai yra galvos smegenų žievės smilkinių srityje.

35 pav. Uoslės receptoriai

(iš . R. L. Atkinson ir kt. Introduction to Psychology, 1990)

Iki šiol nėra patenkinamos kvapų klasifikacijos. Uoslės receptoriai atpa-

žįsta kiekvieną daikto kvapą atskirai, todėl paprastai jie vadinami pagal tuos
daiktus, kuriems yra būdingi (rožės, melisos, citrinos, mentolio ir pan.). Net
ir kiekvienas žmogus turi savitą tik jam būdingą kvapą. Rusų mokslininkė O.
Skorochodova, kuri buvo akla ir kurčia, parašė knygą „Kaip aš pažįstu pa-
saulį”. Įžangoje ji rašo, kad ne viską ji galėjo parašyti, kaip pažįsta žmones,
nes tai būtų buvę kai kuriems jos bendradarbiams nemalonu. Ji turėjo labai
jautrią uoslę. Galbūt kai kurių žmonių aprašymas pagal kvapą pastariesiems
būtų buvęs nemalonus. Kriminalistinėje praktikoje kvapai gali būti specialiai
paimti iš įvykio vietos ekspertų tyrimams atlikti. Ekspertizės išvados tampa
įkalčiais nustatant objektų ar įtariamųjų tapatumą. Visiems žinoma, kad nu-
sikaltėliams susekti, narkotikams ar kitiems draudžiamiems daiktams rasti
dėl geros uoslės pasitelkiami šunys. Vilniaus kriminalistinės odorologijos
laboratorijoje nuolat kaupiamas įvairių kvapų bankas, o tai leidžia eksper-
tams efektyviai atlikti kvapų ekspertizes.
Vienu metu veikiant keliems kvapams jie susimaišo ir arba susidaro
naujas kvapas, arba vienas pakeičia, arba nustelbia kitą. Kvapai gali būti
neutralizuojami, kai mišinys visai nesukelia uoslės pojūčio. Kartais nusikal-
tėliai tyčia nusikaltimo vietą apibarsto tabako dulkėmis arba palaisto žibalu,
kad būtų sunkiau nustatyti jų kvapą.
Kai kurios medžiagos sukelia vien uoslės pojūčius, pavyzdžiui, valerijono
rūgštis ir vanilinas. Mentolis ir kamparas sukelia ne tik kvapo, bet ir šalčio
 93

pojūčius. Etilo spiritas sukelia kvapo ir šilumos pojūčius, garstyčios, amo-

niakas – kvapo ir skausmo, acto rūgštis – kvapo ir skonio (rūgštumo).
Visi kvapų sumaišymo procesai vyksta smegenų centruose. Tai patvir-
tina faktas, kad kvapai susimaišo ir tada, kai prie kiekvienos nosies angos
skirtingus kvapus skleidžiančios medžiagos prikišamos atskirai.

8.6. Kinesteziniai pojūčiai

Kinestezinius pojūčius sukelia raumenų audiniuose, sausgyslėse ir są-

nariuose esančių specialių receptorių dirginimas. Kai kuri nors mūsų kūno
dalis keičia padėtį, t. y. pajuda, judėjimą atliekančiuose organuose esantys
receptoriai, paveikti raumenų ir sausgyslių įtampos, sąnarių trinties ir padė-
ties pakitimų, sukelia kinestezinius pojūčius. Dėl jų veikimo juntame atskirų
kūno dalių padėtį ir judėjimą.
Raumenų įtampos pakitimas kartu su lytėjimo pojūčiais praneša apie
daiktų tamprumą, minkštumą, lygumą, šiurkštumą ir kt. Tai aktyvus lytėji-
mas, arba haptika. Pirštų praskėtimas praneša apie daikto apimtį, raumenų
įtampa, reikalinga daiktui pakelti – apie jo svorį. Šie pojūčiai kyla kartu vei-
kiant lytėjimo ir kinesteziniam analizatoriui.
Kinesteziniai pojūčiai praneša ne tik atskirų kūno dalių – kojų, rankų,
pirštų – padėtį, bet ir paviršiaus, kuriuo einame, nelygumus. Tamsoje ištiesę
ranką ir prisilietę prie sienos dėl lytėjimo ir kinestezinių pojūčių bendro vei-
kimo įvertiname nuotolį iki jos. Daikto dydžio ir nuotolio neįmanoma suvokti,
jeigu regėjimo procese nedalyvauja akies raumenų darbo sukelti kinestezi-
niai pojūčiai.
Kinestezinių pojūčių vaidmuo ypač ryškus ranka atliekant veiksmus ir
gaunant atitinkamą informaciją. Tik aktyviai apčiupinėdami daiktą jo nema-
tydami galime suvokti formą, paviršiaus savybes. Rašydami nuolat gau-
name informacijos apie rankos padėtį, rašiklį ir popieriaus savybes, ir tai
reguliuoja mūsų rankos veiksmus.
Svarbią reikšmę turi kinesteziniai pojūčiai, kurie yra susiję su kalbos or-
ganų veikla. Kalbėjimo metu dėl kinestezinių pojūčių tiksliai skiriami balso
stygų, liežuvio ir lūpų judesiai.
Judant į galvos smegenų žievę be perstojo eina impulsai, pranešantys
apie judesį atliekančių raumenų greitį, jėgą ir įtampą. Ši kinestezinio anali-
zatoriaus gaunama informacija padeda reguliuoti raumenų darbą. Be ki-
nestezinių pojūčių, kurie yra ypač tikslūs, neįmanoma atlikti jokio tikslaus
judesio.

8.7. Statiniai pojūčiai

Statinius (pusiausvyros) pojūčius sukelia žmogaus kūno padėties pasi-

keitimai svorio jėgos krypties atžvilgiu. Šie pojūčiai kontroliuoja kūno padėtį
ir judėjimą.
94

Pusiausvyros pojūčiai atsiranda dirginant vestibiuliarinį aparatą, kurio re-

ceptoriai yra vidinėje ausyje. Šiam aparatui priklauso trys pusratiniai (semi-
cirkuliniai) kanalai (žr. 29 pav.) ir vestibiuliarinis prieangis (maišelis), jun-
giantis šiuos kanalus su sraige ir užpildytas skysčiu. Visam kūnui ar galvai
sukantis ar krypstant į kurią nors pusę skystis juda ir dirgina į plaukelius
panašius receptorius, kurie yra šiuose vidinės ausies organuose. Tolygus
judesys pusiausvyros pojūčių nesukelia.
Vestibiuliarinis aparatas glaudžiai susijęs su smegenėlėmis. Sutrikus jų
veiklai sutrinka ir pusiausvyros palaikymas bei pusiausvyrą palaikančių
raumenų grupių veikla. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad pašalinus smege-
nėles iš pradžių jie nebegali išlaikyti pusiausvyros, tačiau po kurio laiko ši
funkcija atsinaujina. Tai rodo, kad ne vien smegenėlės reguliuoja pusiausvy-
ros palaikymą.
Vestibiuliarinio aparato veikla sutrinka ir esant nesvarumo būklei. Tokiu
atveju žmogaus neveikia žemės traukos jėga, kuri yra bene svarbiausias
vestibiuliarinio aparato dirgiklis, todėl kosmonautai specialiai mokomi, kaip
susivokti ir elgtis esant nesvarumo būklei.
Į judėjimą tiesia kryptimi, judesius ratu, taip pat į visus galvos arba kūno
padėties pasikeitimus reaguoja otolitinis aparatas, esantis vestibiuliarinio
aparato prieangyje. Otolitinio aparato receptoriai yra dviejuose plėvelės
maišeliuose. Jį sudaro atraminės ir juntamos ląstelės, viršum kurių išsidėstę
otolitai (pagalvės, kuriose yra smulkiausi kristalai). Atliekant anksčiau nuro-
dytus judesius kristalai keičia savo padėtį recepcinių ląstelių plaukelių at-
žvilgiu ir dirgina vestibiuliarinio aparato prieangio receptorius.
Jaudinimas, kurį sukelia sudirginti vestibiuliarinio aparato prieangio re-
ceptoriai, nervu perduodamas į žievę, todėl galime justi kūno padėties pasi-
keitimą erdvėje net ir tada, kai regėjimas nedirginamas.
Svarbią reikšmę turi vestibiuliarinio analizatoriaus ryšys su regėjimo
analizatoriumi. Tas ryšys pasireiškia tuo, kad dirginant vestibiuliarinį aparatą
pastebimas tariamas daiktų pasistūmėjimas regėjimo lauke (galvos sukima-
sis).
Vestibuliarinis aparatas yra glaudžiai susijęs ir su vidaus organais. Per
daug jį sudirginus atsiranda šleikštulys ir vėmimas (vadinamoji jūros, arba
oro, liga). Vestibiuliarinį analizatorių galima lavinti ir jis tampa daug atspa-
resnis veikiantiems dirgikliams.

8.8. Organiniai pojūčiai

Organinius pojūčius sukelia organizmo vidaus sistemose vykstantys

procesai, kurie dirgina interoreceptorius. Pastarieji yra išsidėstę visose vi-
daus sistemose: kraujo, kvėpavimo, virškinimo, šlapimo ir lyties organų.
Galvos smegenų žievėje esantys centrai gali kontroliuoti visus organizme
vykstančius procesus.
Interoreceptoriai yra labai įvairūs. Juos dirginant atsiradę pojūčiai yra
negausūs, neapibrėžti. Kai vidaus organai dirba normaliai, atskiri dirginimai
 95

susilieja į visumą ir atsispindi bendra žmogaus savijauta. Susirgus atskiri

pojūčiai gali būti labai stiprūs, skausmingi ir kankinantys.
Nors interoceptorių „signalizavimas” dažnai neįsisąmoninamas, tačiau
žievė priima impulsus, einančius iš vidaus organų, ir jie dalyvauja žievėje
vykstančiuose procesuose. Įsisąmoninamų pojūčių nebuvimas rodo tik tai,
jog interoceptorių signalai yra užmaskuoti ir neatsispindi kalbant. Paprasto-
mis sąlygomis interoceptorių signalus užmaskuoja eksteroceptorių darbas.
Tik tada, kai vidaus organai yra dirginami ypač stipriai arba chroniškai, or-
ganiniai pojūčiai ima vyrauti ir tampa aiškūs (didelė maistingųjų medžiagų
stoka organizme yra kankinančio alkio pojūčio šaltinis, vandens trūkumas
sukelia troškulio pojūtį, kvėpavimo apsunkinimas sukelia aštrų dusulio po-
jūtį).
Iš visų organinių pojūčių labiausiai ištirti yra alkio ir troškulio pojūčiai. Al-
kio pojūčius sukelia maistingųjų medžiagų stoka organizme. Tie pojūčiai
atsiranda dėl iš įvairių receptorių ateinančių jaudinimų sudėtingos integraci-
jos. Skonio analizatoriaus ir interoceptorių jaudinimas, susijęs su maisto
slinkimu stemple, alkio pojūčio nepanaikina.
Ilgą laiką kai kurie autoriai alkio pojūtį siejo tik su alkano žmogaus kraujo
sudėties nervų centrams daromu poveikiu, tačiau jei tai būtų tiesa, sotumas
būtų pajuntamas tik po to, kai maistingosios medžiagos patenka į kraują, t.
y. tik po kelių valandų. Tuo tarpu žinoma, kad sotumas pajuntamas tuoj pa-
valgius. Jaučiant alkį dalyvauja su visais maisto įsisavinimo etapais susiję
dirginimai, kurie nuosekliai praneša, kad alkis bus numalšintas, todėl alkio
pojūtis išnyksta dar prieš maistingųjų medžiagų patekimą į kraują.
Troškulio pojūtį sukelia vandens stoka organizme: tas pojūtis kyla tada,
kai jaudinamos organizmo vandens režimą reguliuojančios ląstelių siste-
mos. Tam pojūčiui atsirasti ypač svarbūs interoceptoriai, kurie reaguoja į
kraujo cheminės sudėties pakitimą. Tačiau jau vien tik į skrandį patekęs
vanduo gali nuraminti troškulį. Vadinasi, ir jausdami troškulį susiduriame su
sudėtingais „signalais”, einančiais iš įvairių interoceptorių. Būtų neteisinga
manyti, kad troškulio pojūtis atsiranda tik jaudinant burnos ir gerklės recep-
torius (burnoje jaučiant sausumą ir lipnumą) arba pakitus cheminei kraujo
sudėčiai.

9. SUVOKIMAS

Grynas pojūtis, atspindintis kokią nors savybę, net nežinant, kokiam

daiktui ji priklauso, pasireiškia gana retai. Galime tamsoje matyti šviesos
blyksnį, girdėti garsą, prisiliesti prie kokio nors daikto jo nematydami ir justi,
kad jis šaltas, kietas, švelnus. Visais šiais atvejais gauname informacijos tik
apie savybę, tačiau nieko negalime pasakyti, kas tas šviečiantis, gaudžiantis
arba šaltas ir drėgnas daiktas. Tik kai tą daiktą apčiupinėjame, suprantame,
jog tai lėkštė. Matydami, kaip šviečiantis taškas erdvėje keičia vietą (juda),
suprantame, kad tai skraidantis objektas. Nusikaltėlis, naktį artėdamas prie
namų, kur galėtų rasti prieglaudą ar bent maisto, pastebėjęs krūmuose
96

nežymų žiburėlį, kuris tai ryškiau sužiba, tai prigęsta, supranta, kad pasaloje
jo laukia rūkantys operatyviniai darbuotojai.
Aprašyti pavyzdžiai rodo, kad atskiri pojūčiai sintezuojami, jungiami į vi-
sumą, kuri papildoma turima informacija ir sudaro vientisą objekto vaizdą.
Tikrovės daiktų ir reiškinių visumos vaizdas mūsų sąmonėje, kai jie
tiesiogiai veikia jutimo organus, vadinamas suvokimu. Suvokimo pro-
ceso padarinys yra to objekto arba reiškinio vaizdas – suvokinys. Pojū-
čiams ir suvokimui bendra tai, kad jie susidaro tik tada, kai objektas dirgina
jutimo organus. Bendra jiems yra ir tai, kad ir pojūtis, ir suvokimas yra vaiz-
dus tikrovės atspindys.
Suvokimas, palyginti su pojūčiais, yra sudėtingas jutiminio pažinimo pro-
cesas. Jo susidarymą lemia pojūčiai. Tačiau pojūtis yra atskirų daikto savy-
bių atspindys mūsų sąmonėje, o suvokimas yra tų savybių visumos ir jų tar-
pusavio santykių atspindys. Suvokimas yra kelių pojūčių ir jau turimos in-
formacijos sudėtingos sintezės rezultatas.
Degustatorius, įvertindamas degustuojamą gėrimą, mato jo spalvą, junta
kvapą, skonio savybes. Visa tai sudaro pagrindą suvokti to vyno rūšį, pasa-
kyti jo pavadinimą. Be to, remdamasis žiniomis ir patirtimi jis gali tiksliai pa-
sakyti, iš kokios vynuogių rūšies ir kurių metų derliaus šis vynas pagamin-
tas.
Policininkas, apžiūrėdamas įvykio vietą, pamato gulintį šaunamąjį ginklą.
Remdamasis spalvos ir paviršiaus faktūros ypatumais jis suvokia, kad tai
kovinis, metalinis n tipo mauzeris (ne žaislinis, plastmasinis ir pan.). Paė-
męs jį ir pažvelgęs į vamzdį bei pauostęs net gali pasakyti, jog iš jo neseniai
šauta.
Kiekvienu minėtu atveju gauname ne atskirus, vienas nuo kito atskirtus
regos, kvapo, skonio ar kitus pojūčius, o sudėtingą jų tarpusavio derinį, pa-
pildytą žiniomis ir patirtimi. Nesiremiant ankstesne patirtimi nebūtų įmanoma
suvokti ką nors kaip tam tikrą daiktą ar reiškinį. Tai, kas niekaip nesusiję su
ankstesne patirtimi, turimomis žiniomis, suvokiama kaip kažkas neapibrėžta,
ko negalima priskirti tam tikrai daiktų kategorijai.
Suvokimas yra aktyvus procesas. Jutimo metu analizatoriai yra aktyvūs
tiek, kiek reikia prisitaikyti prie dirginimo ypatumų. Pavyzdžiui, akies lęšio
išgaubtumo pasikeitimas priklauso nuo atstumo iki matomo daikto, vyzdžio
skersmuo – nuo šviesos intensyvumo ir t. t. Stengiantis suvokti ieškoma
būdingų daikto požymių. Pavyzdžiui, norėdami A figūrą rasti B piešinyje (žr.
36 pav.), B piešinyje ieškome kampų, linijų, kurie savo dydžiu, ilgiu ir kitomis
savybėmis atitiktų A figūros dalis. Koks yra aktyvumo intensyvumas suvo-
kimo metu, matome 37 paveiksle, kuriame linijos rodo akių judesius, atlie-
kamus bandant suvokti mergaitės veidą.
Suvokimo aktyvumas yra kryptingas. Suvokdami ieškome būdingų suvo-
kiamo objekto elementų, pavyzdžiui, regimo daikto elementų, kurie padėtų
tą daiktą pažinti, garsų gausybėje – tų, kurie leistų suprasti, kas juos sklei-
džia, ir t. t.
Bandant ką nors suvokti mūsų pojūčiai sintezuojami su atmintyje esančia
informacija ir patirtimi. Taip suvokiama tiksliau ir daugiau. Suvokimo pri-
 97

klausomumas nuo patirties, bendrojo psichikos veiklos turinio, indi-

vido ypatybių ir psichikos būsenų, vadinamas apercepcija.

36 pav. Figūros (A) paieška brėžinyje (B)

37 pav. Akių judesiai suvokiant veidą (pagal A. L. Jarbus, 1967)

98

Suvokiant didelę reikšmę turi žmogaus praktinė veikla. Tai priklauso nuo
tos veiklos tikslo ir uždavinių. Apžiūrėdamas įvykio vietą teisės darbuotojas
išskirs ir tiksliai suvoks tuos daiktus arba jų savybes, kurios padės geriau
suprasti įvykio priežastis ir situaciją. Tai, be abejo, priklausys ir nuo įvykį
tiriančio asmens žinių ir patirties.
Suvokimo ryšį su praktine veikla rodo ir išskyrimas iš visumos tų ele-
mentų, kurie susiję su veiklos tikslais. Tarp visokiausių linijų (žr. 36 pav.)
ieškodami figūros išskiriame ir suvokiame tuos elementus, kurie būdingi tai
figūrai. Tai susiję su žiniomis ir išsilavinimu. Detektyvas įvykio vietoje pa-
mato daugiau ir reikšmingesnių detalių, susijusių su įvykiu, konstruotojas
pastebi daugiau naujos konstrukcijos gaminio pranašumų ar trūkumų ir t. t.
Suvokiant vieni objektai arba jų savybės, žymės ir ypatybės labiau išski-
riami, palyginti su kitais.

9.1. Suvokimo ypatybės

Visybiškumas. Tai viena iš svarbiausių suvokimo ypatybių. Suvokimo

objektas yra kompleksinis dirgiklis, sudarytas iš įvairių dalių. Jis turi įvairių
požymių, tačiau suvokiamas kaip darni visuma. Visi daikto komponentai gali
veikti daugelį receptorių vienu metu, pavyzdžiui, kai visas daikto vaizdas
patenka į akies tinklainę (tartum į filmo kadrą pro objektyvą). Tai vadinama
simultaniniu suvokimu. Daikto komponentai receptorius gali veikti ir nuo-
sekliai, vienas po kito, pavyzdžiui, kai daiktas yra labai didelis ir arti ir visas
jo vaizdas netelpa į akies tinklainę. Pasukdami akis ar net galvą pamatome
atskiras jo dalis, kurios sąmonėje sintezuojamos į visumos vaizdą. Nuosek-
liai susidaro visas daikto vaizdas. Apčiupinėdami daiktą suvokiame jo formą,
girdėdami vieną po kito garsus jungiame juos į žodį. Tai sukcesyvinis
suvokimas.
Ką nors suvokiant atskiri daikto pojūčiai jungiami į tam tikrą formą, figūrą,
struktūrą. Visa, kas nepriklauso tai struktūrai, yra fonas. Pavidalo psi-
chologijos atstovai teigė, kad atskirų elementų jungimas į struktūras yra
įgimta mūsų smegenų savybė ir svarbiausias suvokimo principas.
Suvokimo visybiškumas pasireiškia ir suvokto vaizdo vientisumu. Pavyz-
džiui, nebaigtame paveiksle atsiradusios „baltos dėmės” užpildomos trūks-
tamomis detalėmis, kad vaizdas turėtų teisingą konfigūraciją ir prasmę. 38 A
paveiksle matome trikampį, nors nupiešti tik kampai. 38 B paveiksle suvo-
kiame žmogaus veidą, mintyse pratęsdami esamas linijas ir sujungdami jas į
visumą.
Suvokiant visumą svarbus elementų grupavimas (žr. 39 pav.). Juos ga-
lime jungti pagal artumą (A), panašumą (B), kryptį ir tęstinumą (C) bei užda-
rumą (D).
Suvokimo komponentai taip glaudžiai susiję vienas su kitu, jog vientisas
sudėtingas daikto vaizdas neišnyksta net tada, kai žmogų tiesiogiai veikia tik
atskiros objekto savybės arba atskiros dalys. Marmuras ir ginklas vien tik į
juos pažvelgus suvokiami kaip kieti ir šalti, nors žiūrint į juos žmogui jie
 99

nesukelia nei lytėjimo, nei temperatūros buvimo pojūčių. Tie įspūdžiai atsi-
randa dėl gyvenime ne kartą patirto susidariusio regėjimo, lytėjimo ir dirgi-
nimų temperatūra, kuriuos anksčiau buvo sukėlę tie patys daiktai, ryšio.

38 pav. Suvokimo visybiškumas

39 pav. Visumos suvokimas pagal požymius: A – artumą, B – panašumą,

C – kryptį ir D – uždarumą
100

Ypač lengvai asocijuojami regėjimo, judėjimo ir lytėjimo pojūčiai. Kai su-

vokiama daiktų forma arba jų paviršiaus savybės, pavyzdžiui, lygumas,
šiurkštumas, tie pojūčiai taip susilieja vieni su kitais, jog būna neįmanoma
vieną kurį nors išskirti iš visų pojūčių.
Atskiri kompleksinio dirgiklio komponentai taip pat svarbūs. Didelę
reikšmę turi komponentų veikimo stiprumas. Stiprieji komponentai (stiprūs
garsai, ryški šviesa ir t. t.) veikia maždaug taip pat kaip ir visas dirgiklių
kompleksas. Silpnieji komponentai veikia ne taip stipriai. Dėl to nepastebime
daiktų detalių bei atskirų jų dalių arba atskirų daiktų savybių, nes jos yra
silpnieji kompleksinių dirgiklių komponentai ir jų veikimą nuslopina stipresni
komponentai.
Stipriųjų ir silpnųjų komponentų skirtumas svarbus tada, kai daiktai lygi-
nami. Jeigu panašūs silpnieji kompleksinių dirgiklių komponentai, daiktų
panašumas nepastebimas. Tais atvejais reikia specialių priemonių, kurios
padėtų įžvelgti daiktų panašumą. Kai panašūs stiprieji komponentai, nepa-
stebimas silpnųjų komponentų skirtumas, vadinasi, ir panašių daiktų skirtu-
mas. Norint skirti panašius objektus juos tokiais atvejais reikia specialiai
supriešinti. Tai galima pailiustruoti tokiu bandymu. Tiriamiesiems buvo
trumpai parodyta geltonai nudažyta E raidė, kurios apatinė horizontali linija
buvo uždengta permatoma mėlyna medžiaga. Kai tiriamasis raidę suvok-
davo kaip E, jam visa raidė atrodydavo geltona. Apatinės linijos skirtumas
išnykdavo. Kai raidę suvokdavo kaip F, apatinė linija nebuvo suprantama
kaip visumos dalis ir buvo suvokiama kaip mėlynos spalvos. Tai nereiškia,
kad silpnieji komponentai neturi įtakos visumos suvokimui. Silpnųjų kompo-
nentų nebuvimas arba pasikeitimas gali pakeisti ir visumos vaizdą. Labai
nežymių detalių trūkumas ar pasikeitimas padeda atpažinti suklastotus pini-
gus ar dokumentus. Nežymūs grimo štrichai gali būti žmogaus veido neat-
pažinimo priežastis. Teisinėje praktikoje, siekiant padidinti parodymų tiks-
lumą, atliekamas atpažinimas: liudytojas prašomas parodyti tiriamąjį, stovintį
eilėje su keliais asmenimis. Šis veiksmas reglamentuojamas, t. y. demonst-
ruojamas minimalus skaičius panašaus amžiaus, išvaizdos, plaukų spalvos,
barzdotų asmenų. Rodomi asmenys ar objektai neturi turėti specifinių
užuominų: avėti batus be raištelių, vilkėti kalinio drabužius ir pan.
Tai rodo, kad suvokimo visuma priklauso nuo atskirų daikto dalių suvo-
kimo, o dalių suvokimas priklauso nuo visumos suvokimo.
Kai veikia nuoseklus (laiko atžvilgiu) kompleksinis dirgiklis, didelę
reikšmę turi ir tvarka, kuria atskiri daikto elementai pateikiami vienas po kito.
Kai visos kitos sąlygos yra vienodos, veiksmingesnis būna pirmasis nuo-
sekliojo kompleksinio dirgiklio komponentas.
Visumos suvokimas priklauso ne tik nuo to, kad suvokiama daiktų ypa-
tybių ir dalių įvairovė, bet ir nuo to, kad suvokiamas vienoks ar kitoks daiktų
ypatybių ir dalių tarpusavio santykis. Iš tų pačių dalių galima sudaryti kelis
skirtingus visumos vaizdus, jei jos skirtingai sudėliojamos. Pavyzdžiui, tie
patys garsai gali sudaryti skirtingą melodiją. Tai priklauso nuo to, kaip jie
seka vienas paskui kitą, kokie yra tarp jų intervalai, koks kiekvieno garso
ilgumas. Iš muzikos garsų tarpusavio ryšio žmogus pažįsta žinomas melo-
 101

dijas. Tai nepriklauso nuo to, kokiais registrais arba kokia tonacija jos atlie-
kamos.
Konstantiškumas. Mūsų suvokiami daiktai ir reiškiniai ne tik turi savitą
struktūrą, bet ir pasižymi pastovumu. Juos suvokiame kaip tam tikros for-
mos, spalvos ir dydžio, nepaisant besikeičiančių suvokimo sąlygų. Baltas
popierius atspindi maždaug 90 proc. ant jo patenkančios šviesos, o juodas –
tik 10 proc. Saulės šviesoje juodas popierius atspindės daug kartų daugiau
šviesos nei baltas prietemoje. Tačiau abiem atvejais baltą daiktą suvoksime
kaip baltą, o juodą kaip juodą. Arti esantis telefono stulpas dirgina daug
didesnį akies tinklainės plotą nei toli esantis, tačiau suvokiame, kad abu
stulpai yra vienodo dydžio. 40 paveiksle pavaizduotos uždarytos ir ati-
darytos durys. Vienų vaizdas tinklainėje yra kvadrato formos, o kitų – trape-
cijos, tačiau abiem atvejais suvokiame, kad durys yra taisyklingo keturkam-
pio formos. Nepaisant daiktų nuotolio, žiūrėjimo kampo, garsų stiprumo ir
kitų savybių skirtumo, juos visada suvokiame tokius pačius. Toks suvokimo
pastovumas aiškinamas patirties įtaka ir tuo, kad daiktus suvokiame juos
lygindami su kitais aplinkos daiktais.

40 pav. Suvokimo pastovumas

Kategorialumas. Žmogaus suvokimui būdingas įprasminimas, suvo-

kiamo vaizdo priskyrimas tam tikrai daiktų ar reiškinių grupei, įvardijimas,
susiejimas su sąvoka. Suvokimo įprasminimas susijęs su mūsų jau turimo-
mis žiniomis, patirtimi ir atpažinimo procesu. Suvokdami objektą jį priski-
riame kuriai nors bendrai daiktų kategorijai (apibendrintas arba nespecifinis
pažinimas, pvz., medis), arba griežtai apibrėžtai daiktų kategorijai, kraštuti-
102

niu atveju net sutapatiname su kokiu nors pavieniu daiktu (pasireiškia spe-
cifinis arba diferencijuotas pažinimas, pvz., Karelijos beržas, Stelmužės
ąžuolas).
Nespecifiniam pažinimui užtenka suvokti tik bendras žymes, specifiniam
būtina išskirti tam daiktui būdingas žymes, jo išskirtinius bruožus.
Suvokimo įprasminimas visada remiasi tapačiomis, tipiškomis daikto
žymėmis, todėl daiktą galima pažinti tik pagal kai kurias atskiras jo žymes.
Pavyzdžiui, parašytus žodžius perskaitome tiksliai suvokę tiktai dalį raidžių,
todėl kartais juose nepastebime klaidų. Žodį „universtetas” nesunku suvokti
kaip „universitetas”, toli esantį žmogų iš ūgio, aprangos ir eisenos galime
klaidingai atpažinti kaip pažįstamą asmenį. Tuo pasinaudojama maskavimo
tikslais. Pakeitus daiktų ir jų dalių spalvą jų galime neatpažinti. Karių margo
audinio uniformos, išmarginti veidai, įvairių spalvų dėmėmis išmargintos
mašinos suardo įprastas kūno ir mašinos formas, vaizdą, veido visumą, pa-
slepia būdingus bruožus, todėl juos sunkiau pastebėti įvairiaspalvėje aplin-
koje.
Suvokiant svarbus yra žodžio ir mąstymo vaidmuo. Tai ryšku suvokiant
dvireikšmius paveikslus.
41 A paveiksle nupiešta daug juodų dėmių. Iš karto sunku pasakyti, kas
jame pavaizduota. Pasakius, kad čia nupieštas šuo, dalis dėmių susijungia į
visumą ir matome pėdsakais sekantį šunį (žr. 41 B pav.). Trūkstamus ele-
mentus papildo atmintyje saugoma informacija. Kalba ypač sustiprina visu-
mos silpnuosius komponentus ir padeda išskirti anksčiau nepastebėtas
daikto žymes. Taip susidaro palankios sąlygos suvokti. Suvokimo katego-
rialumas, kaip ir kitos savybės, parodo jo ryšį su mąstymu ir kalba.

41 pav. Žiūrėdami į A paveikslą matysime tik juodas ir baltas dėmes.

Sužinoję, kad jame užmaskuotas šuns atvaizdas, sugrupuojame
dėmes ir pamatome šunį (B)

Suvokiant sudėtingesnius daiktus ir objektus atliekamos įvairios mąs-

tymo operacijos: analizė, sintezė, lyginimas, apibendrinimas. Pavyzdžiui,
žiūrėdami į pateiktą 42 paveikslą ir žinodami, jog jame galime pamatyti ži-
 103

nomo filosofo biustą, pirmiausia stengiamės išskirti detales, būdingas žmo-

gaus veidui (analizė), sujungti jas į visumą (sintezė), atitrūkti nuo kitų veidui
nereikalingų detalių ir t. t.

42 pav. Šiame paveiksle galima matyti du vaizdus: Voltero biustą arba dvi
damas puotoje. Vos pažvelgę pamatysime vieną iš jų. Tik įdėmiau pažvelgę
pamatysime ir antrąjį vaizdą

Suvokimas susijęs su mąstymu, t. y. suvoktas vaizdas įprasminimas.

9.2. Suvokimo iliuzijos

Suvokimo iliuzijomis vadinamas neteisingas, iškreiptas objekto su-

vokimas. Jas sukelia tam tikri pojūčių ir suvokimo dėsningumai ir jas tam
tikromis sąlygomis patiria visi arba dauguma žmonių (žr. 43 pav.).
104

43 pav. Iliuzijos

Pirmasis iliuzijas aprašė Aristotelis: jei sukryžiavę rodomąjį ir didįjį pirštą

jais paliesime tą pačią sagą į ją nežiūrėdami, atrodys, kad liečiame dvi sa-
gas. Taip atrodo todėl, kad niekada to paties daikto neapimame išorinėmis
pirštų pusėmis. Patirtis yra viena iš iliuzijos priežasčių. Pavyzdžiui, du paki-
loti tos pačios medžiagos ir vienodo svorio, bet nevienodo dydžio cilindrai
bus suvokiami kaip skirtingo svorio: didesnysis atrodys lengvesnis už ma-
žesnįjį. Taip yra todėl, kad juos matydami didesnį įvertiname kaip sunkesnį
ir keliame jį su didesne jėga, todėl jis lengviau švysteli į viršų už mažesnįjį,
kurį keliame mažiau įtempę raumenis.
Kontrasto iliuzijai būdinga tai, kad tokio pat dydžio objektas greta ma-
žesnių atrodo didesnis už kitą, kuris yra tarp mažesnių daiktų (žr. 43 pav.
C), todėl 175 cm ūgio vyras tarp krepšininkų (190–210 cm ūgio) atrodys
mažas, o tarp žemesnių žmonių (160–165 cm) – didelis.
 105

Visos figūros savybių perkėlimas atskiroms dalims. Didesnės figūros

atkarpa atrodo didesnė už tokią pat atkarpą mažesnėje figūroje, kairiojo
lygiagretainio įžambinė atrodo ilgesnė už dešiniojo lygiagretainio įžambinę
(žr. 43 pav. E).
Figūros viršutinės dalies pervertinimas. Dalydami vertikalų objektą
(stulpą) per pusę vidurį dažniausiai nurodome per aukštai. Aukštai danguje
nupieštas mėnulis suvokiamas kaip mažesnis už arčiau horizonto linijos
esantį mėnulį.
Perspektyvos iliuzija. Perspektyvą vaizduojančiame piešinyje toliau
esantį daiktą suvokiame kaip didesnį už arčiau pavaizduotą (žr. 43 pav. D).
Linijų iškreipimo iliuzijos. Lygiagrečios linijos dėl jas kertančių linijų
suvokiamos kaip nelygiagrečios, kvadrato kraštinės dėl jas kertančių ap-
skritimų linijų taip pat atrodo ne tiesios, o įlenktos į vidų ir pan. (žr. 43 pav.
A).

9.3. Erdvės, laiko ir judėjimo suvokimas

Erdvė, laikas ir judėjimas yra pagrindinės materijos būvio (egzistavimo)

formos. Kiekvieną objektą ar reiškinį galime apibūdinti nusakydami jo erd-
vės, laiko arba judėjimo parametrus. Šios materijos būties formos taip susi-
jusios, kad ta pati daikto savybė gali būti skirtingai apibūdinta ir erdvės, ir
laiko požymiais. Pavyzdžiui, keliautojas, sutikęs vietinį gyventoją ir paklau-
sęs, ar toli iki miestelio, gali išgirsti atsakymą „Dar trys kilometrai” arba „Dar
pusvalandis kelio”. Abiem atvejais keliautojas vienodai suvoks nuotolį, nors
vienu atveju tai bus paaiškinta erdvės, o kitu – laiko atžvilgiu.
Objektų erdvės, laiko ir judėjimo suvokimas žmogui labai svarbus norint
susivokti aplinkoje, taip pat dirbant įvairiose veiklos srityse, pavyzdžiui, la-
kūnui, ypač lėktuvui leidžiantis žemėn arba skrendant patekus į rūko zoną,
skulptoriui – kūrybos proceso metu, vairuotojui – piko valandomis ir nepa-
lankaus oro sąlygomis ir t. t. Nemažai dėmesio skirta šiems objektyvios tik-
rovės reiškiniams tirti. Atliekant tyrimus erdvę, laiką ir judėjimą siekiama
vieną nuo kito atsieti, t. y. tirti tik, pavyzdžiui, kaip suvokiama erdvė, kaip
galima labiau išvengiant laiko ir judėjimo veiksnių įtakos.
Erdvės suvokimas. Kiekvieną daiktą galima apibūdinti pagal jo dydį,
formą, reljefą, vietą erdvėje ir nuotolį nuo kitų objektų. Daiktų erdvinių ypa-
tumų suvokimas beveik visais atvejais yra polimodalinis, t. y. įvairiais juti-
mais (rega, lytėjimu, kinestezija ir kt.) gauta informacija įtraukiama į visumos
vaizdą.
Daikto formą dvimatėje projekcijoje (plokštumoje) rega galima suvokti
simultaniškai, visam objekto vaizdui vienu metu dirginant akies tinklainę.
Tokiu atveju daikto vaizdas telpa akies tinklainės plote, neišeina už „ekrano”
ribų. Kai matomas objektas yra labai arti akių arba labai didelis, akies tin-
klainėje atsispindi tik jo dalis. Sukant galvą arba akis fiksuojamos vis kitos jo
dalys, kurios sintezuojamos į visumos formos vaizdą. Tai jau sukcesyvinis
106

suvokimas. Tokiu atveju daikto forma suvokiama jau regos ir kinestezinių

jutimų sintezės proceso pagrindu.
Simultaniškas formos suvokimas lytėjimu tik odos analizatorių gaunamos
informacijos pagrindu yra ribotas. Prisilietę prie daikto galime suvokti liniją,
kampą, taškų išsidėstymą plokštumoje (tuo pasinaudojo Brailis, sukurdamas
aklųjų raštą). Tačiau tikimybė suvokti formą nedidelė. Tik pirštų galais, kur
prisilietimą juntančių ląstelių yra daug ir jos tankiai išdėstytos, galime skirti
plokštuminį reljefą.
Formos suvokimas lytėjimu yra puikus sukcesyvinio suvokimo pavyzdys.
Tokiu atveju figūra apčiupinėjama palengva liečiant vis kitas jos dalis, kurių
vaizdai sintezuojami į visą daikto formos vaizdą. Apčiupinėję didelį daiktą
galime pasakyti, kokios jis formos: apskritas, trikampis, kvadratinis ar dar
kitoks. Šiuo atveju erdvinis daikto vaizdas susidaro sintezuojant lytėjimu ir
kinesteziniais jutimais gautą informaciją. Net apvedant daikto kontūrus
pieštuku arba lazdele, kai vyrauja judėjimo (kinesteziniai) pojūčiai, odos re-
ceptorių jutimai yra reikšmingi norint suvokti formą.
Čiupinėjant daiktą galima suvokti ne tik jo formą plokštumoje, bet ir jo
tūrį, trijų matmenų projekcijos vaizdą.
Erdvės savybėms suvokti rega didelę reikšmę turi tai, kad mūsų regėji-
mas yra binokulinis, t. y. matome dviem sinchroniškai veikiančiomis akimis.
Tai leidžia suvokti tūrinius daiktus, turinčius ilgį, aukštį ir plotį arba gylį,
daiktų nuotolį vienas nuo kito ir nuo mūsų.
Daiktų atstumą ir reljefingumą padeda suvokti binokulinis paralaksas.
Žiūrint į daiktą abiem akimis jo vaizdas kiekvienoje iš jų šiek tiek skiriasi.
Tuo galima įsitikinti žiūrint į pieštuką ištiestos rankos atstumu nejudinant jo ir
galvos. Užmerkus kairiąją akį vaizdas skiriasi nuo to, kuris matomas už-
merkus dešiniąją akį. Žiūrint abiem akimis tie vaizdai susilieja į vieną,
įvyksta vadinamoji fiziologinė fuzija (susiliejimas) ir gaunamas daikto relje-
fingumo įspūdis.
Suvokti nuotolį padeda ir akomodacijos reiškinys, t. y. akies lęšio iš-
gaubtumo pakitimas, priklausantis nuo nuotolio iki daikto. Žiūrint į artimus
daiktus lęšio išgaubtumas didėja, žiūrint į tolimus – mažėja. Lęšio išgaub-
tumą reguliuoja jį supantys raumenys, apie kurių įtampos pakitimus praneša
kinesteziniai pojūčiai.
Binokulinis regėjimas leidžia suvokti ir nuotolį nuo mūsų iki stebimo
daikto. Žiūrint į daiktą abiejų akių regėjimo ašys susikerta prie jo. Kai daiktas
toli, regėjimo ašys eina beveik lygiagrečiai ir jų susilietimo vietoje kampas
(regėjimo kampas) yra labai mažas. Daiktui artėjant kampas didėja. Keičiasi
ir akis judinančių raumenų įtampa. Apie tai praneša kinesteziniai pojūčiai.
Abiejų akių regimųjų ašių nukreipimas į objektą vadinamas konvergencija.
Konvergenciniai akių judesiai padeda suvokti ne tik nuotolį iki stebimo
daikto, bet ir jo trečiąjį matą – storį (gilumą).
Akomodacija ir konvergencija padeda suvokti daiktų dydį ir nuotolį. Su-
vokti dydį, kai nuotolis iki daikto yra 5–6 metrai padeda akomodacija, o, kai
iki daikto yra 15–20 metrų – konvergencija. Nuolatinis daikto dydžio suvo-
kimas vyksta jį lyginant su gerai žinomų aplinkinių daiktų dydžiu, ypač kai
 107

stebimas daiktas yra toli. Jeigu daiktų dydį suvoktume pagal jų vaizdo už-
imamą plotą akies tinklainėje ir per 1000 metrų nutolusio daikto dydį laiky-
tume vienetu, tai 2000 metrų nutolęs daiktas atrodytų dvigubai mažesnis, 10
000 metrų nutolęs – 10 kartų mažesnis ir t. t.
Kai kurie autoriai mano, kad suvokti nuotolį galima tik remiantis patirtimi,
kai siekdami daiktų įsitikiname, jog jie nevienodai nutolę nuo mūsų. Jie re-
miasi po operacijos praregėjusių žmonių stebėjimo išvadomis. Iš pradžių jie
suvokia daiktus tartum vienoje plokštumoje.
Kiti autoriai, remdamiesi tyrimais, mano, kad gylio suvokimas yra įgim-
tas. E. Gibsonas ir R. Walkas užkeldavo vaikus ant plokštumos, kurios dalis
buvo iš permatomo stiklo. Po ja, žemai, buvo matyti grindys, nudažytos taip
pat, kaip ir nepermatomoji plokštumos dalis. Susidarydavo skardžio įspūdis.
Vaikas, motinos kviečiamas, atsisakydavo šliaužti pas ją permatoma stiklo
plokštuma. Tai leidžia manyti, kad vaikas suvokia pavojingą gylį ir nerizi-
kuoja šliaužti „skardžiu”.
Daiktų erdvinių savybių suvokimui įtakos turi ir pagalbiniai veiksniai. Tai
linijinė ir oro perspektyva, tekstūros tankumas (gradientas), šviesumas,
šviesos ir šešėlių pasiskirstymas.
Tiesine perspektyva vadinama tai, kad labai nutolę daiktai atrodo tuo
mažesni, kuo jie toliau nuo mūsų, t. y. juo mažesnis yra jų regėjimo kampas.
Linijinės perspektyvos pavyzdys yra lygiagrečių linijų suvokiamas susijun-
gimas tolumoje (pvz., geležinkelio bėgių). Linijinę perspektyvą rodo ir tekstū-
ros gradientas, t. y. toliau esančių elementų sutankėjimas, nors nuotolis tarp
jų yra toks pat kaip ir arti esančių (žr. 44 pav.).

44 pav. Linijinė perspektyva

108

Linijinę perspektyvą rodo ir detalių perspektyva. Ji pasireiškia tuo, kad

išnyksta detalės, „nudyla” kampai.
Oro perspektyva. Toli esantys daiktai būna mažiau ryškūs, lyg pridengti
migla. Keičiasi daiktų spalvos dėl melsvo atspalvio oro sluoksnio, pro kurį
matomi tolimi daiktai. Tolimi daiktai atrodo apgaubti melsvo „rūko”. Kuo
daiktai toliau, tuo tas rūkas atrodo tirštesnis. Kuo toliau daiktas, tuo mažes-
nis skirtumas tarp šviesos ir šešėlių, mažesnis kontrastingumas (žr. 45
pav.).

45 pav. Oro perspektyva

Šviesos ir šešėlių pasiskirstymą lemia daiktų padėtis šviesos šaltinio

atžvilgiu. Objekto detalės, kurių viršutinė dalis šviesi, o apatinė – tamsi, at-
rodo kaip iškilimai. Jei detalės viršus tamsus, o apatinė dalis šviesi, jos su-
vokiamos kaip įdubimai. Taip suvokiame daiktus dienos šviesoje, nes pa-
prastai daiktai apšviečiami iš viršaus (žr. 46 pav.).
Šviesūs objektai suvokiami kaip esantys arčiau nei tamsūs, todėl mažiau
apšviestas automobilis rūke atrodo esantis toliau, negu yra iš tikrųjų.
Suvokiant erdvines savybes svarbi ir daiktų padėtis. Vertikalūs objektai
atrodo didesni negu horizontalūs. Daiktas, užstojantis kitą objektą, suvo-
kiamas kaip arčiau esantis.
Suvokti erdvines daiktų savybes galima ir kitais jutimais. Binouralinė
klausa leidžia nustatyti garso šaltinio kryptį, o garso stiprumas – jo nuotolį.
Sklindantis garsas tuo pat metu pasiekia abi ausis tik tada, kai jis yra tiesiai
prieš mus arba už mūsų. Kitais atvejais vieną ausį jis pasiekia anksčiau
negu kitą ir leidžia suvokti kryptį, iš kur sklinda. Toliau esančių objektų
skleidžiamas garsas būna žemesnis ir duslesnis, arčiau esančių – garsesnis
ir aštresnis. Didelių tuščiavidurių daiktų garsas žemesnis, mažesnių –
aukštesnis.
 109

46 pav. Apšvietimo įtaka suvokimui

(apverskite lapą ir įdubimai taps iškilimais)

Laiko suvokimas – tai tikrovės reiškinių trukmės, greičio ir nuoseklumo

atspindėjimas mūsų sąmonėje.
Visi įvykiai, reiškiniai ir procesai turi pradžią ir pabaigą, t. y. jie vyksta
tam tikrą laiko tarpą. Jie išsidėstę tam tikru laiku – vieni jų vyko praeityje, kiti
vyksta dabar, dar kiti vyks ateityje. Kyla natūralus klausimas: kaip žmogus
suvokia ir vertina įvykių trukmę praeityje, dabar ir žvelgdamas į ateitį? Su-
vokdami tikrovės daiktų erdvines savybes naudojamės jų dydžių, formų,
kampų bei kitais matmenimis, jų suvokimui įtakos turinčių veiksnių ypatu-
mais, objektų išsidėstymu erdvėje (kryptimi, nuotoliu), ataskaitos tašku lai-
kydami save.
Suvokiant laiką reikšmingi tiesioginiai ir netiesioginiai komponentai, ne-
atskiriamai susiję vieni su kitais.
Žmogui būdingi kai kurie išgyvenimai, tarp jų ir laiko suvokimas, kuriuos
lemia organiniai pojūčiai. Minėti pojūčiai susiję su svarbiausių organinių pro-
cesų – kraujo apytakos bei širdies darbo, kvėpavimo ritmingumu. Pavyz-
džiui, sergant kai kuriomis ligomis sumažėja arba prarandamas vidaus or-
ganų jautrumas, kartu sutrinka ir tiesioginis laiko suvokimas. Trumpų laiko
intervalų vertinimas priklauso nuo kūno temperatūros: jos pakilimas laiko
tėkmės suvokimą pagreitina, t. y. laiko tarpas suvokiamas kaip trumpesnis,
o sumažėjimas sulėtina.
110

Organizmo vidaus organų veiklą reguliuoja nervų sistema: jos centrų

jaudinimo stiprėjimas veiklą skatina, o slopinimas silpnina ar net visai su-
stabdo. Pavyzdžiui, nervų sistemos sujaudinimas skatina širdies raumens
susitraukimą, o jos slopinimas – raumens atsipalaidavimą. Nervinių procesų
ritmingumas – vienas iš veiksnių, lemiančių laiko suvokimą. Tai patvirtina I.
Pavlovo tyrimai su gyvūnais, kuriuos jis maitino griežtai nustatytais laiko
tarpais. Kai maisto šunims buvo duodama kas 30 minučių, seilių išskyrimas
irgi vykdavo lygiai kas 30 minučių.
Tikslius laiko tarpus skirti padeda ne tik organiniai, bet ir regos, klausos,
kinesteziniai pojūčiai. Tai aiškiai pastebima, kai dirginimai ritmiškai kartojasi.
Muzikai tuo net naudojasi, atlikdami kūrinius koja muša taktą ir pan.
Laiko ypatybė yra jo negrįžtamumas. Galime sugrįžti į tą erdvę, kurioje
jau buvome, negalime sugrįžti į laiką, kuris jau praėjo. Laiko atskaitos taškas
yra mūsų dabartis. Dabarties suvokimas labai sąlyginis. Ja galima laikyti tai,
kas vyksta dabar, šiandien, šiais metais, visa kita yra praeitis arba ateitis.
Dabartimi gali būti tik ši minutė, kas buvo prieš ją – jau praeitis. Tai kartais
gali būti reikšminga, pavyzdžiui, kai reikia nustatyti, ar šūvio garsas ir
žmogaus klyksmas pasigirdo vienu metu, ar kuris nors buvo pirmiau? Jei
žmogaus klyksmas pasigirdo pirmiau, tai gali reikšti, kad nukentėjusysis dar
prieš šūvį pamatė į jį nusitaikiusį nusikaltėlį. Klyksmas šūvio atžvilgiu buvo
praeitis. Kiek laiko trunka dabartis, nuo kurios skiriama praeitis ir dabartis?
Kokią vyksmo trukmę galime suvokti kaip turinčią pradžią ir pabaigą?
Eksperimentiniais tyrimais buvo bandoma nustatyti minimalų laiko tarpą,
kuris suvokiamas kaip neskaidoma visuma. To siekiant būtina pajusti, kada
vienas įvykis prasideda ir baigiasi, arba kada vienas jų baigiasi ir prasideda
kitas. Eksperimentiniais tyrimais dažniausiai matuojamas vadinamasis kri-
tinis laiko intervalas. Pavyzdžiui, šviesos blyksniai pateikiami taip, kad
žmogus justų juos pasirodančius vieną po kito (kaip mašinos šviesos sig-
nalo mirgėjimas rodant posūkį). Laipsniškai tarpas tarp jų pasirodymo buvo
mažinamas, kol pasiekė tokį dažnį, kad tiriamasis du šviesos blyksnius, ei-
nančius vieną po kito, suvokdavo kaip vieną. Pats mažiausias laiko tarpas,
kai du dirginimus (šiuo atveju šviesos blyksnius) žmogus dar suvokia kaip
atskirus, vadinamas kritiniu laiko intervalu. Jis yra ta akimirka, kurią ga-
lime vadinti dabartimi. Kai kurie autoriai teigia, kad šis regos, klausos bei
lytėjimo (t. y. taktilinių) pojūčių laikas yra vienodas ir lygus 1/18 sek. Šį laiką
lemia ne analizatorių (jutimo organų) periferinės sandaros ypatumai, o jų
centrinės dalies veikla. Kiti specialistai teigia, kad skirtingo modalumo jutimų
kritinis laiko intervalas yra nevienodas. Mažiausias jis yra garso, ilgiausias –
regos dirgiklių atžvilgiu.
Laiko suvokimas priklauso ne vien nuo organizme vykstančių procesų
ritmiškumo ir jutimo ypatumų. Laiko suvokimas taip pat priklauso ir nuo
žmogaus aktyvumo tuo metu. Aktyvios veiklos metu laikas bėga greitai, jo
trukmė suvokiama kaip trumpesnė, nei yra iš tikrųjų. Mažai aktyvios veiklos
metu laikas slenka lėtai, jis suvokiamas kaip ilgesnis. Važiuojant traukiniu
pokalbis su bendrakeleiviais „sutrumpina” kelionės laiką. Pasyviai sėdint ir
žiūrint pro langą tą patį nuotolį važiuojame „labai ilgai”. Pasaloje laukiant
 111

pasirodančio įtariamojo laikas slenka lėtai, aktyvių veiksmų metu – greitai.

Kuo turiningesne ir aktyvesne veikla užpildytas laikas, tuo jis greičiau pra-
eina. Tačiau kuo būtasis laikas turtingesnis įvykių, tuo dažniau įvertinamas
kaip ilgiau trukęs. Praeityje neturiningai, tuščiai praleistas laikas prisimena-
mas kaip trumpesnis, nei buvo iš tikrųjų.
Laiko suvokimas susijęs ir su ateities įvykiais. Laukiant trokštamų įvykių
laikas slenka pamažu, tuo tarpu nepageidaujami, atstumiantys įvykiai, at-
rodo, artėja labai greitai. Išgyvenami jausmai irgi turi įtakos laiko suvokimui.
Čia pasireiškia ir laiko suvokimo ambivalentiškumas. Pavyzdžiui, pagrobėjai
įkaitams praneša, kad jie bus sunaikinti, jeigu iki nustatyto laiko nebus pa-
tenkinti jų reikalavimai. Pagrobtiems žmonėms jų išpirkimo laikas artėja la-
bai lėtai, o žūties – labai greitai. Abiem atvejais laiko tarpas yra tas pats.
Suvokiant ir vertinant laiko skirtumus turi įtakos ir individualūs žmonių
skirtumai. Kai kuriems asmenims būdinga tendencija laiką pervertinti. Jie
beveik visada jį suvokia kaip trumpesnį, nei yra iš tikrųjų, kiti tokį pat laiko
tarpą suvokia kaip ilgesnį. Nors specialus lavinimas ir sumažina individua-
lius laiko suvokimo skirtumus, tačiau skirtingų asmenų tendencijos suvokti
laiką kaip trumpesnį arba ilgesnį išlieka.
Tyrimais nustatyta, kad asmenys, kuriems būdingas didesnis emocinis
jautrumas ir motorinis aktyvumas, susijęs su skubotumu, nenuoseklumu,
laiko tarpus suvokia kaip daug trumpesnius (beveik du kartus). Asmenys,
kuriems būdingas pažemėjęs tonusas, lėtas motorinis aktyvumas, prislėgta
nuotaika, laiką suvokia nevienodai. Vieni jų laiką pervertina suvokdami jį
kaip trumpesnį, kiti laiko neįvertina, suvokia jį kaip ilgesnį, nei yra iš tikrųjų.
Atskirų asmenų laiko suvokimo subjektyvumas priklauso ir nuo amžiaus.
Kaip parodė tyrimai, netikslus trumpų laiko intervalų įvertinimas arba per-
vertinimas būdingesnis vaikams ir paaugliams negu suaugusiesiems. Vy-
resniems asmenims atrodo, kad laikas greičiau eina.
Visi šie skirtumai gali turėti įtakos liudininkų parodymų tikslumui, kai ver-
tinamas įvykio dalyvių alibi, susijęs su tam tikrų veiksmų atlikimu ir tam su-
gaištu laiku arba buvimu tuo laiku įvykio vietoje.
Laiko trukmės suvokimui taip pat būdingas konstantiškumas, t. y. nepai-
sydami pasikeitusių sąlygų jį suvokiame kaip tokį patį. Tai priklauso nuo
mūsų praktinės patirties. Gali atrodyti, kad laikas praėjo labai greitai, t. y.
viskas truko trumpai arba tęsėsi ilgai, nors iš tikrųjų laiko trukmė buvo tokia
pati. Mokinys supranta, kad pamoka truko 45 minutes, nepaisant to, ar ji
buvo įdomi, turininga, ar nuobodi. Suprantame, kad darbo diena truko 8 va-
landas, nepaisant to, kas įvyko. Sargybinis supranta, kad poste budėjo 2
valandas, nepaisant to, ar jis budėjo dieną, ar naktį, tas laikas praėjo ramiai,
ar daug kas įvyko. Toks laiko trukmės suvokimas yra susijęs su laiko matų
naudojimu – metų, mėnesių, paros laiko, jo matavimu valandomis ir t. t. Tie
matai remiasi periodiškais gamtos reiškinių kitimais. Naudodami laiko mata-
vimui skirtas priemones laiko trukmę galime nustatyti net 0,0001 sek. tiks-
lumu. Laiko matais naudojamės ir planuodami savo ateitį.
Kas atsitinka, kai žmogus negali naudotis pagalbinėmis priemonėmis
laikui matuoti, gamtos reiškinių periodiškumui stebėti? Tokiais atvejais laiko
112

suvokimas labai pasikeičia. Tai patvirtina įvairūs speleologų (požeminių olų)

tyrinėjimų duomenys. Prancūzų speleologas M. Siffras požeminėje oloje
vienas praleido du mėnesius. Buvimas vienumoje be jokio ryšio su išoriniu
pasauliu paveikė jo laiko suvokimą. Praleidus oloje daugiau kaip 40 parų
jam atrodė, kad praėjo tik 25 paros. Pasibaigus eksperimentui jis pareiškė:
„Jei būčiau žinojęs, kad tyrimas jau greitai baigsis, seniai būčiau suvalgęs
likusius pomidorus ir vaisius”. Tyrimai rodo didelę tarpinių ir pagalbinių
priemonių reikšmę laiko suvokimui.
Judėjimo suvokimas – tai tikrovės daiktų persikėlimo erdvėje vaizdas,
susidaręs mūsų sąmonėje. Jis priklauso nuo erdvės ir laiko veiksnių: daiktų
nuotolio, jų persikėlimo greičio ir paties stebėtojo buvimo vietos judėjimo
erdvėje.
Žmogus savo paties judėjimą erdvėje suvokia vestibiuliariniais ir kinesti-
ziniais pojūčiais. Vestibiuliarinis analizatorius praneša apie mūsų kūno, tiks-
liau tiriant, galvos padėtį žemės atžvilgiu. Tai ypač galime pajusti nardydami
po vandeniu, esant blogam matomumui. Savo judėjimą suvokiame ir stebė-
dami savo padėties pasikeitimą kitų daiktų atžvilgiu, pavyzdžiui, grimztant
vandenyje. Savo judėjimą žmogus suvokia keičiantis raumenų grupių įtam-
pai jam einant ar bėgant.
Kitų daiktų judėjimas suvokiamas keičiantis jų padėčiai žmogaus (artėja
ar tolėja) arba kitų daiktų atžvilgiu: artėja ar tolėja vienas nuo kito.
Judėjimas suvokiamas veikiant keliems analizatoriams: regėjimo, judė-
jimo, vestibuliarinio, kai kada ir girdėjimo (kai judėjimą lydi gana intensyvūs
garsai).
Judėjimą suvokiant regėjimu didžiausią reikšmę turi atvaizdo slinkimas
akies tinklaine, taip pat akių ir galvos judesiai, kai žvilgsniu sekamas judan-
tis objektas. Žvilgsnis perkeliamas nuo vieno nejudančio daikto prie kito, ir
nors akių tinklainėje atvaizdai slenka, tačiau neatrodo, kad jie juda. Tai aiš-
kinama tuo, kad dėl kinestezinių dirginimų judant akims ir galvai išnyksta
atvaizdų slinkimo tinklaine efektas. Atvaizdų slinkimas tinklaine tampa sig-
nalu apie daikto judėjimą tik tuo atveju, jei žmogus junta, kad jo paties kū-
nas nejuda, arba kai suvokia skirtumą tarp objekto judėjimo ir savo paties
judėjimo greičių.
Sudėtingiau judėjimas suvokiamas tuo atveju, kai pats stebėtojas greitai
juda erdvėje. Tada atrodo, kad artimi ir nejudantys daiktai lekia į stebėtoją,
pavyzdžiui, kai jis žiūri pro važiuojančio traukinio langą į tą pusę, kur va-
žiuoja traukinys. Tuo tarpu tolimi daiktai, tarp jų ir judantys, atrodo nejudan-
tys, jei jų atvaizdas, kurį laiką atsispindi geltonojoje dėmėje.
Apie judėjimą galime spręsti iš daikto atvaizdo užimamo ploto tinklainėje
kitimo – jis didėja daiktui artėjant ir mažėja tolstant, taip pat iš judančio ob-
jekto skleidžiamo garso stiprumo bei tono kitimo. Toli esančio daikto garsas
silpnas, jam artėjant jis stiprėja, jo tonas kyla, o tolstant žemėja.
Lytėjimu daikto judėjimą suvokiame, kai jis nuosekliai dirgina odos pavir-
šiuje esančias jautrias ląsteles (receptorius).
Suvokiant daikto judėjimą visada laikomasi kokio nors atskaitos taško,
kuris nejuda arba juda lėčiau. Dažniausiai tokios atskaitos taškas yra pats
 113

suvokiantis žmogus, jo „kūno schema”, pagal kurią nustatoma judėjimo

kryptis – artyn ar tolyn, į priekį ar atgal, į dešinę ar į kairę, aukštyn ar žemyn.
Suvokiant judėjimą suvokiamas ir nuotolio tarp daiktų kitimas. Judėjimo su-
vokti neįmanoma, kai daiktas yra visiškai izoliuotas nuo kitų daiktų, kurie
turėtų būti atskaitos taškai (orientyrai). Tuo galima įsitikinti stebint šviečiantį
tašką visiškoje tamsoje pačiam visai nejudant.
Labai lėto ir labai greito judėjimo negalime suvokti jutimo organais. Va-
landą rodančios laikrodžio rodyklės judėjimo ir kulkos skridimo nematome.
Šiuo atveju judėjimas suvokiamas tarpiniu būdu, t. y. mąstymu.
Judėjimo iliuzijos kyla dėl įvairių suvokimo aplinkybių. Jei visiškai tam-
siame kambaryje stebėsime nejudantį tašką, atrodys, kad jis ima judėti. Tai
vadinamasis autokinetinis judėjimas, atsirandantis dėl akies obuolio mik-
rojudesių, dėl kurių šviesos taškas keičia savo vietą tinklainėje. Kartais at-
rodo, kad juda kitas daiktas, esantis arti judančiojo. Pavyzdžiui, atrodo, kad
juda mėnulis, kai stebime pro jį plaukiančius debesis, arba kad važiuoja
stovintis traukinys, o ne pro langą matomas pradėjęs važiuoti kitas trauki-
nys. Tai vadinamasis indukuotas regėjimas.
Tariamojo judėjimo pavyzdys yra ir stroboskopinis judėjimas. Daiktų
judėjimo iliuzija susidaro, kai susilieja greitai keičiamų objektų vaizdai. Taip
atsitinka, kai objekto vaizdas keičiamas ne rečiau kaip 24 kartus per se-
kundę. Šis suvokimo ypatumas sudaro galimybę filmavimo technika rodyti
filmus, kai ekrane labai greitai vienas kadras pakeičiamas kitu.

10. ATMINTIS IR IŠMOKIMAS

Teisėsaugos pareigūnai, tirdami kriminalines ar civilines bylas, tiesiogiai

susiduria su žmogaus atminties problemomis. Bylos dalyvių parodymai daž-
nai būna atsiminimai apie jau buvusius įvykius, objektus, veiksmus, pasa-
kytus žodžius, matytus veidus ir kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos by-
los eigai.
Įvairūs tyrimai rodo, kad bylos dalyviai, net ir norėdami sąžiningai padėti
tyrimui, ne visada gali tai sėkmingai padaryti. Atkuriama informacija gali
pakisti kiekybiškai ir kokybiškai: ji iškraipoma, daromos klaidos, užmiršta-
mos bylai reikšmingos detalės arba pridedama tai, ko iš tiesų nebuvo. Kri-
minalinių nusikaltimų atvejais nukentėjusių liudininkų galėjimą prisiminti gali
veikti daug veiksnių: stiprios neigiamos emocijos ir jausmai, alkoholis, nar-
kotikai, patirtos galvos traumos, individualus polinkis įtaigai, veiksmų nelai-
kymas nusikalstamais ir kt.
Nepakankamai išsami ir klaidinga informacija apsunkina tolesnį įvykio ty-
rimą ir jo teisinį nagrinėjimą, todėl teisėtvarkos darbuotojai ir jiems pade-
dantys mokslininkai ieško aktyvesnių būdų atmintyje saugomai informacijai
atgaivinti. Tuo tikslu kartais įvykio dalyviai nuvedami į įvykio vietą (suvokimo
kontekstą), specialiai primenamos vienos arba kitos detalės, rengiamos
pakartotinos apklausos.
114

Pastaruoju metu JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje apklausiant liu-

dininkus taikomas kognityvinio interviu metodas. Jo esmė ta, kad bandoma
praktiškai suderinti mokslo žinias apie atminties procesus, jų ypatumus ir
pareigūnų sugebėjimą specialiais būdais paveikti žmogaus sąmonę, kad jis
geriau atsimintų informaciją. Liudininkas skatinamas susikaupti, prisiminti
informaciją. Prašoma nuosekliai prisiminti tuo metu kilusias mintis, jausmus,
kalbos nuotrupas, spalvas ir kita, pradedant įvykio pabaiga, viduriu ar pra-
džia. Jei manysime, kad mūsų atminties turinys yra asociacijų tinklas, labai
tikėtina, kad užkoduotą konkrečią informaciją apie tiriamus įvykius galima
gauti įvairiai aktyvinant sąmonę. Kartais maža smulkmena padeda atsiminti
tai, kas gana ilgai buvo „ant liežuvio galo”. Kognityvinis interviu padeda iš-
gauti daugiau teisingos informacijos nei standartiniai apklausos būdai, ta-
čiau ir šis metodas nepadeda visiškai išvengti atminties klaidų.
Atmintis yra įvairiai įgyjamos informacijos kaupimas mūsų sąmonėje. Iš
dalies ji apima ir kaip paveldą perimtą bei prenatalinėje būsenoje (vaisiui
vystantis motinos kūne) įgytą informaciją, nuo kurios priklauso organizmo
raida ir instinktyvus elgesys. Tokio elgesio kilmės šaltinių neretai neįsisą-
moniname, tai vyksta tarsi savaime, nepriklauso nuo mūsų valios. Tokie
psichikos reiškiniai priskiriami pasąmonei ir aptariami nagrinėjant psichikos
struktūrą.
Psichologijos veikaluose atmintis aiškinama kaip psichikos procesas,
kurio metu ankstesnė patirtis ir informacija įsimenama, laikoma ir vė-
liau atsimenama. Šia informacija naudojamės savo sąmoningoje veikloje
(žr. 47 pav.).
Atminties apibrėžimas atskleidžia ir pagrindinius jos procesus: informa-
cijos įsiminimą, laikymą ir atsiminimą.
Įsiminimas – tai dėl išorinio poveikio ar vidinių išgyvenimų gautos in-
formacijos užfiksavimas vaizdų pavidalu arba sąvokomis ir jos įtvirtinimas.
Paprastai informacija užkoduojama, t. y. apiforminama atminties sistemoje
vaizdais, simboliais, sąvokomis, jai suteikiant tam tikrą prasmę.
Laikymas – tai tos informacijos išsaugojimas atmintyje tam tikrą laiką.
Atmintyje laikoma informacija keičiasi susijungdama su atmintyje jau esan-
čia informacija bei veikiama naujos gaunamos informacijos.
Atsiminimas (prisiminimas) – tai atmintyje saugomos informacijos at-
gaivinimas, kai ji gali pasitarnauti mūsų sąmoningai veiklai.
Nagrinėjamas ir užmiršimas, t. y. atvejis, kai įgytos patirties ir informa-
cijos negalime atgaivinti. Ji tam tikromis aplinkybėmis ribotam laikui nuslo-
pinama arba visiškai ištrinama.
Jau senovės filosofai ypač daug dėmesio skyrė atminčiai spręsdami tik-
rovės pažinimo problemas. Platonas manė, kad žmonių pažinimas yra ne
kas kita kaip sielos prisiminimai apie savo gyvenimą (egzistavimą) iki jos
susijungimo su materija (kūnu). Kiekvieno žmogaus sieloje esanti vaško
lentelė su įvairių daiktų atspaudais. Matomus daiktus sugretiname su tais
atspaudais ir taip juos pažįstame, nors ne visada teisingai. Pasak jo, mūsų
žinios tobulėja, nes atsiminimas praeina keletą stadijų: pirmoji – tai išsiva-
davimas nuo iliuzijų ir prielaidų, kurios pasirodė klaidingos; antroji – teisin-
 Kartojimas sulaiko informaciją
trumpalaikėje atmintyje

Kodavimas, ypač
semantinis, perkelia
informaciją į
ilgalaikę atmintį Ilgalaikėje atmintyje
gerai organizuota,
IŠORINIS SENSORINĖ TRUMPALAIKĖ ILGALAIKĖ turinti išskirtinių
STIMULAS ATMINTIS ATMINTIS ATMINTIS bruožų ir į prasmines
struktūras pertvarkyta
informacija lengviau
atgaivinama
Ilgalaikė atmintis į
naują informaciją
įtraukia tam tikras
struktūras ir
užkoduoja pagal
prasmę

Nesudominusi ir Nepakartota ir Ilgalaikė atmintis naują

nesuprasta nepertvarkyta informaciją įtraukia į
informacija informacija turimas struktūras ir
prarandama užmirštama užkoduoja

47 pav. Atminties schema

116

gas, bet dar nepagrįstas atsiminimas, tai tikėjimas, dar netapęs žiniomis;
trečioji – kai nustačius priežasties ir padarinio ryšius tas tikėjimas virsta ži-
niomis.
Aristotelis pažinimą siejo su jutimais ir gaunamos informacijos įsiminimu.
Pasak jo, atminties objektas yra praeitis, suvokimo objektas yra dabartis, o
vilčių objektas – ateitis. Atmintis – tai buvusio įspūdžio suvokimas. Jis bandė
atskirti atmintį ir atsiminimą, kurį laikė tam tikros rūšies protavimu, būdingu
tik žmogui.
Plotinas, nors ir buvo Platono mokinys, atmetė mokytojo mintį apie sie-
loje esančią vaško lentelę. Jis atmintį laikė psichine jėga, kurios padedama
siela iš pasyvios būsenos pereina į aktyvią. Jis skyrė dvi atminties rūšis: ju-
timinę vaizdų ir intelektinę minčių atmintį. Plotinas neigė atminties materia-
lumą ir laikė ją asmenybės savimonės pagrindu.
Labiausiai atmintį vertino Augustinas, sakydamas, kad siela yra tas pat
kas atmintis (animus ist ipsa memoria). Tai ypač atsispindėjo asociacinės
psichologijos teorijoje, kuri teigė, kad mūsų psichinis gyvenimas yra tarpu-
savyje susijusių ir vienas kitą veikiančių aktų grandinė.
Asociacija – tai psichikos reiškinių ryšys, kai vienas jų aktualizuo-
jamas (suvokiamas, įsivaizduojamas, įsisąmoninamas) ir iškyla kitas.
Asociacijų sąvoką pirmasis pavartojo J. Locke’as XVII amžiuje. Savo
knygos „Žmogaus proto patirtis” (1694) vieną skyrių jis pavadino „Idėjų aso-
ciacijos”. Tačiau daiktų ir reiškinių tarpusavio ryšių ir santykių perkėlimas į
žmogaus psichikos vidines struktūras, t. y. interiorizacija, jau nuo seno buvo
laikoma atminties procesų pagrindu.
Jau Aristotelis rašė apie daiktų grupavimą pagal jų panašumus ir skirtu-
mus, sensorinį modalumą.
Dekartas manė, kad ankstesnių kontaktų vidinė projekcija yra patirties
kaupimo ir prisiminimo pagrindas. Smegenų paviršių jis lygino su audiniu,
kurį pradūrus paliekamas pėdsakas. Vėliau veikiantys išoriniai dirgikliai tais
pėdsakais eina greičiau negu naujais. T. Hobbesas tuos ryšius laikė univer-
saliu psichikos gyvenimo pradu. Ankstesnės patirties pėdsakai išlaikomi
sąmonėje be jokios papildomos jėgos. Vaizdinių junginiai sudaro mintis, ku-
rios seka viena kitą tokia tvarka, kaip anksčiau vyko jutimai. Apie ryšių susi-
darymą kalbėjo ir Spinoza, rašydamas, kad jei žmogaus kūnas vienu metu
veikiamas dviejų ar daugiau daiktų, tai siela, vėliau vaizduodamasi vieną iš
jų, tuojau prisimena ir kitus.
Asociacijų susidarymą autoriai suprato skirtingai. Visiems bendra buvo
tai, kad asociacijų susidarymą aiškino pagal mechanikos dėsnius.
D. Hartley (1794) ir jo pasekėjai pirmieji susistemino psichologijos žinias
apie atminties prigimtį. Jie pripažino asociacijas bendru viso gyvenimo prin-
cipu ir bandė paaiškinti asociacijų mechanizmą. Jų pažiūros turėjo įtakos
tolesnei asociatyvinės psichologijos raidai.
D. Hartley svarbiausia ir pakankama asociacijų susidarymo sąlyga laikė
dirgiklių pasirodymo vienalaikiškumą ir pasikartojimų dažnį. Asociacijų išei-
ties tašku jis laikė tris elementus: jutimą, idėją ir judesį. Jie visi pajungti aso-
ciacijų dėsniams. Jo nuomone, asociacijų susidarymui turi reikšmę ir motyvai.
 117

D. Hume’as galvojo, kad asociacijos susidaro pagal tris dėsnius: 1) pa-

našumo, 2) gretimumo erdvės ir laiko atžvilgiu ir 3) priežasties padarinio.
Kiti autoriai išskyrė dvi asociacijų grupes: 1) pirminės, sąmonei būdingos
iš prigimties; jų elementai nepriklauso nuo patirties ir mokymo. Jos reiški-
nius susieja tarpusavyje tada, kai jie seka vienas po kito, yra panašūs arba
skirtingi.; 2) antrinės – tai susiejamų reiškinių dažnumas, naujumas, pirminio
jutimo trukmė, individų skirtumai ir kt.
Asociacijų susidarymas buvo siejamas ir su individo sąmonei būdinga
logikos sistema.
Asociacijų teorijai įsitvirtinti aiškinant atminties reiškinį reikšmingi buvo H.
Ebinghauso tyrimai. Jis tyrė gretimumo veiksnio įtaką įsiminimui. Norė-
damas tirti „grynąją” atmintį, kuri nebūtų veikiama kitų veiksnių, jis tyrė ir
abstrakčią medžiagą – beprasmius skiemenis. Asociacijoms susidaryti reik-
šmingais laikė dėmesio intensyvumą ir interesus.
Asociacijų susidarymo vaidmuo atminties procesams yra labai svarbus.
Dabar dažniausiai kalbama apie erdvės ir laiko gretimumo, panašumo,
kontrasto bei priežasties ir padarinio asociacijas.
Gretimumo asociacijos susidaro, kai suvokiami objektai yra greta erd-
vėje arba laiko atžvilgiu. Susitikę žmogų konkrečioje aplinkoje ir vėliau su
juo susidūrę prisiminsime ir kitus toje aplinkoje buvusius žmones, daiktus ir
kt. Telefonų numerius įsimename pagal skaitmenų išsidėstymo tvarką. Įvy-
kius, vykusius tuo pačiu laiku arba nuosekliai vykusius vienas po kito, su-
siejame atmintyje. Vėliau, atsiminus ir suvokus vieną iš jų, prisimenamas ir
kitas.
Panašumo asociacijos susidaro tada, kai daiktų, reiškinių vaizdai ar
mintys susiejamos su kitais kuo nors į juos panašiais objektais. Sutikus gat-
vėje ar troleibuse aukštą žmogų prisimenamas žinomas krepšininkas, krep-
šinis, netgi kurios nors rungtynės. Beržas svyruoklis asocijuojasi su liūdesiu,
pavyzdžiui, su daina „Ko liūdi berželi, ko liūdi, kam varvini šaltas rasas…”.
Šie ryšiai susidaro pagal analogiją.
Kontrasto (priešingumo) asociacijos susidaro, kai daiktai arba dalykai
būna priešingi: juodas – baltas, triukšmas – tyla, aukštas – žemas, apvalus
– kampuotas, švelnus – šiurkštus ir pan.
Priežasties – padarinio asociacija susidaro tarp reiškinių, kai vienas iš
jų yra priežastis, t. y. sukelia kitą reiškinį, arba padarinys prieš tai buvusių
įvykių. Pažvelgus į termometrą už lango įsivaizduojama oro temperatūra,
sužinojus apie žemės drebėjimą prieš akis iškyla sugriautų miestų, žuvusių
žmonių vaizdas. Priežasties – padarinio asociacijos atsiranda sudėtingo
mąstymo proceso metu kaip minties abstrahavimo padarinys.
Atminties, įsiminimo ir atsiminimo procesuose dalyvauja įvairios asocia-
cijų rūšys. Tuos pačius daiktus galima įsiminti ir atsiminti įvairiai susijusius ir
esant įvairiems santykiams vienų su kitais, t. y. per įvairias asociacijas. Pa-
žįstamo žmogaus pavardę galima prisiminti arba praeinant pro namą, ku-
riame jis gyvena, arba sutikus į jį panašų žmogų, arba išgirdus panašią pa-
vardę ir pan.
118

Mokantis ir įgyjant patirtį atsiskleidžia vis kiti, sudėtingesni tikrovės daiktų

ir reiškinių ryšiai. Tai leidžia tą patį dalyką įsiminti ir atsiminti įvairiais būdais,
pasitelkus įvairias asociacijas.
Visi atminties procesai tarpusavyje labai susiję, todėl apie kiekvieną at-
skirai galime kalbėti tik sąlygiškai. Negalime nagrinėti įsiminimo nesužinoję
apie tai, ką žmogus atsimena, o atsiminimo, kai nežinome, kaip vyko įsimi-
nimas. Norėdami suprasti, kodėl žmogus užmiršo, neatsimena žinių, kurias
yra įgijęs, turime žinoti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis tos žinios buvo patei-
kiamos, ką žmogus išgyveno jų įsiminimo ir laikymo atmintyje laikotarpiu.
Atminties reiškinio sudėtingumą parodo jos mechanizmų ir struktūros
analizė, atminties rūšių pagal įvairius kriterijus skyrimas.
Nervų sistemos tyrimai rodo, kad joje sukelti biofiziniai ir biocheminiai
procesai bei pakitimai gali išsilaikyti ir nustojus veikti stimului. Nervų siste-
mos ląstelių vienkartinis dirginimas elektros srove arba šviesos blyksniu su-
kelia ritmiškus elektros impulsus, kurie išsilaiko keletą valandų po to, kai
dirgiklis jau nebeveikia (A. R. Lurija). Tai elementariausia fiziologinės atmin-
ties išraiška.
Dirginant nervų ląsteles jose vyksta biocheminiai ribonukleininių rūgščių
molekulių pakitimai (H. Hyden), kurių yra labai daug, ir tai leidžia išsaugoti
milžinišką kiekį įvairiausių kodų. Pakartotinas to paties dirgiklio pasirodymas
sukelia rezonansą ir padeda „pažinti” tą poveikį. Tai biocheminis atminties
pagrindas. Vėlesni tyrimai parodė, kad ribonukleininių rūgščių molekulių
modifikacijos gali būti perduodamos humoralinių procesų metu, t. y. per or-
ganizme veikiančius skysčius kraują ir limfą.
Dirginimų metu kilęs jaudinimas sukelia ne tik nervų ląstelių, bet ir jas
supančių neuroglijų biocheminius pakitimus. Dirginimo metu neuronuose ri-
bonukleininių molekulių kiekis didėja, o neuroglijose mažėja. Dirginimui pa-
sibaigus neuronuose ir neuroglijose vyksta atvirkštiniai procesai. Neurogli-
jose šie procesai vyksta lėčiau, o neuroglijų yra dešimt kartų daugiau. Taigi
informacijai išlaikyti svarbūs ir neuronų, ir neuroglijų biocheminiai pakitimai.
Procesai, vykstantys neuroglijose, padeda išsaugoti dirginimo pėdsakus.
A. Kapperso tyrimų rezultatai parodė, kad su informacijos išsaugojimu
susiję ir morfologiniai nervų sistemos pakitimai. Neurono aksonų ir dendritų
augimas vyksta ne atsitiktinai, o vykstančio jaudinimo kryptimi. Manoma,
kad hipokampas ir su juo susiję galvos smegenų struktūrų neuronai atlieka
išskirtinį vaidmenį – fiksuoja ir išsaugo jaudinimo pėdsakus. Tose struktū-
rose saugomi pėdsakai lyginami su naujais dirgikliais, aktyvina šiuos proce-
sus arba slopina. Tai patvirtina atvejis, kai sužalojus hipokampą sutrinka ir
atmintis – ligoniai nesugeba fiksuoti juos veikiančių dirgiklių.
Tyrimai taip pat rodo, kad ir kitų smegenų žievės sričių, pavyzdžiui, pa-
kaušio ir smilkinio, pažeidimai turi įtakos įtvirtinant informaciją. Taigi atmintis
yra sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja įvairios smegenų sistemos ir
kiekviena jų atlieka išskirtinį ir specifinį vaidmenį atminties (mneminiuose)
procesuose.
Nervų sistemos ląstelėse įvykę pakitimai užfiksuoja informaciją ir ji gali
būti išlaikoma tam tikrą laiką. Kai kada tai matuojama sekundėmis, o kai
 119

kada net ilgais gyvenimo metais. Pagal gautos informacijos laikymo atmin-
tyje trukmę skiriamos trys jos rūšys: jutiminė, trumpalaikė ir ilgalaikė.
Jutiminė, arba sensorinė, atmintis – tai labai trumpai atmintyje laikoma
jutimo organų gauta informacija. Pagal jautimo pobūdį skiriama regimoji,
girdimoji ir kitų rūšių jutiminė atmintis.
Nervų sistemoje tebevykstant fiziologiniams procesams dirgikliui jau nu-
stojus veikti daikto arba reiškinio vaizdas sąmonėje dar laikomas. Ekrane
vos 0,25 sek. parodžius 9 ar 12 raidžių ar kitokių figūrų, tiriamasis, jų vaizdui
išnykus, gali atsiminti maždaug pusę jų. G. Sperlingo tyrimai rodo, kad labai
trumpą laiką tiriamasis atsimena visus elementus. Tiriamajam ekrane paro-
domos 9 raidės ir iškart demonstruojamas baltas ekranas tik su brūkšneliu,
žyminčiu vieno iš rodytų elementų vietą (žr. 48 pav.).

V C D
O K S –––
B A T

48 pav.

Tiriamasis tiksliai pasako, kokia raidė buvo bet kurioje nurodytoje vietoje.
Tai rodo, kad labai trumpai atmintyje išlaikomi visi rodyti elementai.
Dirginimo pėdsakas analizatorių lygiu išsilaiko labai trumpai. Regimi
vaizdai jutiminėje atmintyje, dar vadinamoje ikonine (atvaizdžio), išsilaiko
0,20–1,00 sek., klausos, t. y. ekoininėje (atgarsio) atmintyje, – 2–4 sekun-
des. G. Sperlingo tyrimai parodė, kad nors tiriamasis pateikus dirgiklį gali
atsiminti visas raides arba garsus, tačiau toliau informacijos pėdsakas sil-
pnėja ir užgęsta. Pavyzdžiui, gavus garsinį devynių raidžių signalą iškart
galima atkurti visus garsus; kai atsiminti bandoma po 0,15 sek. pertraukė-
lės, atsimenami septyni garsai; 0,3 sek. uždelsus atsakyti – šeši garsai, po 1
sek. – tik keturi penki garsai.
Manoma, kad jutiminėje atmintyje laikomi fiziniai informacijos požymiai, t.
y. vaizdas akies tinklainėje kaip fotojuostoje, garsas ir pan.
Trumpalaikėje atmintyje saugoma jau atpažinta informacija. Informacijai
patekus į jutiminę atmintį prasideda sudėtingi procesai. Vienas iš jų yra
vaizdų atpažinimas. Jutiminėje atmintyje esantis vaizdas „susiliečia” su pra-
eityje sukaupta informacija. Jis laikomas atpažintu, kai nustatomas jo jutimi-
nių požymių ir atmintyje esančių vaizdų arba sąvokų atitikimas, kai naujo
objekto vaizdą galima priskirti tam tikrai daiktų ar reiškinių grupei, suteikti
jam tam tikrą reikšmę. Popieriaus lape teptuko paliktą brūkšnį galima atpa-
žinti įvairiai, pavyzdžiui, kalbomis besidomintis žmogus jį atpažins kaip kinų
hieroglifą, o gerai kinų kalbą mokantis žmogus jį atpažins jau kaip konkrečią
kinų raidę.
C ženklo vaizdas jutiminėje atmintyje yra tik lenkta linija. Toks jos vaiz-
das yra akies tinklainėje tartum fotojuostoje. Pervesta į trumpalaikę atmintį
120

ši linija gali būti priskirta Landolto žiedų grupei, kurie naudojami regėjimo
aštrumui tirti arba psichologiniuose testuose (žr. 4 pav.). Žodyje Canada tai
bus anglų raidyno raidė, reiškianti garsą k. Žodyje cukrus – tai lietuviškos
abėcėlės raidė, žyminti garsą c, o žodyje Capaтoв – rusų abėcėlės raidė,
žyminti garsą s.
Manoma, kad trumpalaikėje atmintyje informacija laikoma akustine
(garsų), o ne vizualine (regimų vaizdų) forma. Ši nuomonė paremta atpaži-
nimo klaidomis. Atpažįstant dažniau painiojami panašiai skambantys garsai,
pavyzdžiui, garsas k atpažįstamas kaip G, o t kaip d, nes jie panašūs skam-
besiu, o ne forma.
Trumpalaikė atmintis vienu metu išlaiko 5–7 informacijos elementus ne
ilgiau kaip 30 sekundžių. Informaciją kartojant (pateikiant stimulą arba sau
tyliai) ji išlaikoma ilgiau ir perkeliama į ilgalaikę atmintį.
Kalbant apie trumpalaikę atmintį dar minima ir veiksminė (operatyvinė)
atmintis. Mintyje turimas atvejis, kai kokios nors veiklos metu sprendžiant
įvairius klausimus naudojamasi ir tiesiogine, ir atmintyje saugoma informa-
cija. Pavyzdžiui, teisėjas teismo proceso metu klausosi kaltintojo, atsakovo
ir liudytojų parodymų ir juos vertindamas prisimena žinomą bylos medžiagą,
reikalingus teisės kodekso straipsnius. Baigus posėdį ši informacija vėl nu-
keliauja į atminties saugyklą. Tokie atvejai trumpalaikei atminčiai priskiriami
todėl, kad čia tik ribotam laikui prisimenama informacija, esanti ilgalaikėje
atmintyje, ją susiejant su naujai gaunama. Apie veiksminę atmintį būtų tiks-
linga kalbėti kaip apie atskirą rūšį.
Ilgalaikė atmintis – tai sudėtinga sistema, kurioje neribotą laiką sau-
goma beribės apimties informacija. Manoma, kad seniau įsiminta informa-
cija neatsimenama ne todėl, kad ji yra visiškai užmiršta, o todėl, kad nesu-
gebama jos atgaivinti. Tai iš dalies patvirtina R. L. Klatzky aprašyti R. W.
Browno ir D. McNeillo eksperimentiniai ilgalaikės atminties tyrimai, atlikti
pritaikius vadinamąją „parengties būseną”, kuriai esant žmogui atrodo, kad
reikalingas žodis yra „ant liežuvio galo” ir tuoj jį pasakys, bet taip ir neatsi-
mena. Tiriamųjų buvo prašoma pasakyti, kaip vadinasi Japonijos ir Kinijos
jūrų pakrantėse naudojama nedidelė bure arba irklais varoma žmonėms ir
kroviniams pervežti valtis. Kai kurie tiriamieji iš karto pasakydavo, kad tai
„san bau” (trys lentos), lietuviškai – sanpamas, kiti visai neprisimindavo to-
kios valties pavadinimo. Kartais susidarydavo „parengties būsena”, kai ti-
riamieji būdavo tikri, kad jį žino: kai kada galėdavo pasakyti, kad pirmoji
raidė yra s, kad žodis iš dviejų skiemenų, išvardydavo panašius savo skam-
besiu ar prasme žodžius, pasakydavo netinkamus pavadinimus, tačiau val-
ties pavadinimo neprisimindavo.
Šie ir kiti tyrimai rodo, kad ilgalaikėje atmintyje saugoma verbalinė infor-
macija tarpusavyje susiejama skirtingais ryšiais, t. y. pagal skambėjimą ir
prasmę.
Ilgalaikės atminties sudėtingumą parodo ir tai, kad ji skiriama į dvi rūšis
(E. Tulving): epizodinę ir semantinę, arba prasminę.
Epizodinėje atmintyje saugomos konkrečios žinios ir įvykiai, įsiminti tam
tikru laiku. Tai ir autobiografiniai duomenys, istoriniai įvykiai, adresai, tele-
 121

fono numeriai ir pan. Pavyzdžiui, „Lietuvos nepriklausomybė paskelbta 1918

m. vasario 16 d.”, „Greitosios pagalbos telefono numeris yra 03”, „Lietuvos
teisės universitetas yra Vilniuje, Ateities gatvėje nr. 20”, „2001 metų žiemą
patyriau autoavariją”. Tai gali būti ir daug išsamesnė informacija, pavyzdžiui,
žymaus veikėjo biografija.
Semantinė (prasminė) atmintis – tai saugoma informacija apie daiktų ir
reiškinių tarpusavio ryšius, taisykles, dėsnius, žinias, leidžianti teisingai elg-
tis, geriau pažinti tikrovę. Pavyzdžiui, perduodami savo mintis kitiems as-
menims bendraujame kalbėdami ir laikydamiesi kalbos taisyklių, todėl besi-
kalbantys asmenys supranta, apie ką kalbama, ar tai buvo praeityje, ar dar
bus ateityje, ar ką nors tvirtiname, ar tik spėjame ir pan. Semantinėje at-
mintyje laikomos žinios apie tai, kad po vasaros ateis ruduo, kad saulės
užtemimas būna mėnuliui esant tarp žemės ir saulės, kad jeigu Petras į tai-
kinį šaudo geriau už Joną, o Ignas už Petrą, tai taikliausias iš jų yra Ignas ir
pan.
Informacija epizodinėje ir semantinėje atmintyje skiriasi ne tik savo po-
būdžiu, bet ir tuo, kaip ji užmirštama. Epizodinėje atmintyje informacija už-
mirštama greičiau, čia ji nuolatos kinta. Pavyzdžiui, nenaudojamą telefono
numerį, nebereikalingą adresą gana greitai galime pamiršti. Semantinės at-
minties informacija daug pastovesnė, mažiau keičiasi.
Įsiminimas yra pirminis atminties procesas, kuris į atmintį įveda ir įtvir-
tina informaciją.
Įsiminimas gali vykti savaime, neturint iš anksto šio tikslo, nesistengiant
tai daryti, nenaudojant jokių priemonių. Tai vadinamasis nevalingas įsimi-
nimas. Pavyzdžiui, įsimenama originali, išskirtinė apranga įprastos aplinkos
fone, neįprastas žodis tekste, patikusios dainos melodija ir pan. Geriausiai
įsimenama tai, kas gyvybiškai reikšminga, susiję su žmogaus interesais, po-
reikiais, jo veiklos tikslais ir uždaviniais. Nevalingas įsiminimas taip pat turi
atrenkamąjį pobūdį. Jį nulemia žmogaus santykiai su aplinka.
Valingas įsiminimas yra tada, kai žmogus turi tikslą įsiminti ir tam nau-
doja specialias priemones. Jis susijęs su sąmoninga ir sudėtinga protine
veikla.
Dabar psichologinėje literatūroje dažniau aprašomas ir aiškinamas ne
įsiminimas, o išmokimas.
Išmokimas. Tai elgesio pasikeitimas pasikartojant tai pačiai situa-
cijai. Įsimenant kokią nors informaciją mūsų elgesys ne visada pakinta. Pa-
vyzdžiui, įsiminę naują telefono numerį jo abonentui skambiname taip pat
kaip ir visiems kitiems abonentams, tik surenkame kitą numerį. Taip su-
prasto išmokimo procese nepabrėžiamas sąmoningumo veiksnys, nes ir gy-
vūnų, kuriems nebūdingas sąmoningumas, elgesys kinta kartojantis tai pa-
čiai situacijai.
Ne visi elgesio pasikeitimai sietini su išmokimu. Išmokimo atveju elgesio
pasikeitimai turi būti: 1) sąlygiškai ilgos trukmės ir 2) turi apimti ne tik eks-
tensyvius, kiekybinius, bet ir intensyvius, kokybinius pasikeitimus, todėl
nuovargio sukeltų veiklos pasikeitimų, kaip ir jutimo organų prisitaikymo prie
dirgiklio pasikeitimų, nemokoma.
122

Skiriamos įvairios išmokimų rūšys: imprintingas, pripratimas, sąlygi-

niai refleksai, operantinis išmokimas, latentinis išmokimas, išmokimas
panašaujant, įgūdžių sudarymas, kognityvinis (intelektinis) išmokimas
ir kt.
Imprintingas – tai gyvūnų naujagi-
mių sugebėjimas pirmomis gyvenimo
valandomis įsidėmėti tėvų ir kitų artimų
daiktų skiriamuosius požymius ir atitin-
kamas elgesio reakcijas. Tai siejama
su judančiais objektais, kurie vėliau
nulemia gyvūnų orientaciją ir elgesį.
Imprintingas būdingas ankstyvajam gy-
vūnų raidos etapui, vadinamam sensi-
tyviniu. Procesas įvyksta nepaprastai
greitai, pirmojo susitikimo metu ir be
jokio išorinio pastiprinimo. Šį terminą
pirmasis pavartojo garsus gamtos tyri-
nėtojas K. Lorencas. Jis aprašė atvejį,
kai vos išsiritę ančiukai eina paskui
motiną, riedantį kamuolį ar net einantį
patį K. Lorencą (žr. 49 pav.).
Impritingas laikomas privalomu, ne-
išvengiamu (obligatiniu) išmokimu, įvyk-
stančiu ypač jautriu gyvenimo laiko-
tarpiu. Vėliau jis nevyksta.
Kitos išmokimo rūšys pasireiškia
tam tikromis sąlygomis.
Pripratimas arba neigiamas išmo-
kimas – tai reakcijos į dažnai pasi-
kartojančius, bet veiklai nereikšmingus
stimulus, sumažėjimas arba visiškas
išnykimas. Organizmas tarsi išmoksta
nereaguoti į tokius dirgiklius, nors infor-
macija apie juos išlieka. Dirgikliui nors
šiek tiek pakitus vėl reaguojama. Pa-
49 pav. Imprintingas. K. Lorencas vyzdžiui, motina, girdėdama žaidžian-
demonstruoja, kaip iš kiaušinių čio vaiko keliamą įprastą triukšmą, į jį
išsiritę žąsiukai eina paskui pirmą nereaguoja, tačiau tam triukšmui nu-
sutiktą būtybę, netgi jį patį, išgirdę tilus tuojau eina žiūrėti, kas atsitiko.
motinos žąsies balsą. Klasikinis išmokimas paremtas I.
Pavlovo išaiškinto sąlyginių refleksų
susidarymo principu. Tai išmokimas į neutralius dirgiklius reaguoti kaip į
biologinius ar reikšmingus dėl kitų priežasčių. Maisto gavimas, kaip nesąly-
ginis dirgiklis, visada lemia nesąlyginę reakciją – seilių išskyrimą. Jeigu
prieš duodant šuniui maistą buvo uždegama lemputė, pakartojus kelis tokius
veiksmus šuniui seilės išsiskirdavo vos uždegus šviesą, nors maisto jis ir
 123

negaudavo. Gyvūnas išmokdavo reaguoti į šviesą arba kitą dirgiklį, pa-

vyzdžiui, garsą, nebūdinga forma šiems dirgikliams įgavus tam tikrą reikš-
mę: šviesa – maisto gavimo signalas. Jei gyvūnas, išmokęs taip reaguoti,
po šviesos signalo maisto negaus, susidaręs sąlyginis refleksas silpnės ir
gali visai išnykti. Maistas šiuo atveju yra būtinas pastiprinimas, kad išmoktas
veiksmas išsilaikytų.
To išmokti galima ir po vieno, ir po dviejų dirginimų ir reakcijos susiejimo,
ypač jei nesąlyginis dirgiklis sukelia neigiamą reakciją. Vaikas, palietęs
ranka žariją ir nudegęs, žarijų daugiau nebelies.
Kai susidaro labai stiprus sąlyginis refleksas, galima sudaryti antros eilės
ir kitus sąlyginius refleksus. Pavyzdžiui, kai į šviesos signalą reaguojama
seilių išskyrimu, prieš įjungiant šviesą paskambinus varpeliu ir keletą kartų
tai pakartojus gyvūnas ir į garsą reaguos išskirdamas seiles.
Toks išmokimas įgauna ir apibendrintą (generalizuotą) pobūdį. Pavyz-
džiui, maistą duodant tik skambant tam tikro aukštumo ir stiprumo pianino
garsui, gyvūnas iš pradžių taip reaguos į kiekvieną šio muzikos instrumento
garsą, tačiau po kurio laiko reaguos tik į tam tikrą garsą.
Nuvestas pas gydytoją ir apžiūrėtas vaikas seselei suleidus vaistų visus
nemalonumus susies su baltu chalatu ir vengs visų taip apsirengusių žmo-
nių, tačiau po kurio laiko taip reaguos tik į žmones ligoninėje ar poliklinikoje,
bet ne kitose įstaigose.
Operantinis išmokimas. B. F. Skinneris išmokimą siejo ne su kiekvienu
nesąlyginiu pastiprinimu, kaip I. Pavlovas, o tik su tokiu, kuris gaunamas
atlikus veiksmą. Plačiai aprašomas eksperimentas su gyvūnais Skinerio
dėžėje. Tai uždara dėžė su strypu, kurį ten įleistai žiurkei nuspaudus kaip
atlygis duodamas maistas. Mokoma laipsniškai. Stebint natūralų žiurkės
elgesį ir jai artėjant prie strypo duodamas maistas. Vėliau maistas duoda-
mas jai arčiau priėjus prie strypo. Galų gale žiurkė, priartėjusi prie strypo,
atsitiktinai jį nuspaudžia ir tada gauna maisto. Atlikus tokius nuoseklius
bandymus po kurio laiko išalkusi žiurkė iš karto bėga prie strypo, jį nuspau-
džia ir gauna maisto.
Bandant ir klystant vyksta operantinis išmokimas. Uždaryta į dėžę ir no-
rėdama iš jos ištrūkti katė blaškosi, krapšto kampus, atlieka kitus veiksmus.
Besiblaškydama ji atsitiktinai nuspaudžia mygtuką, kuris atidaro angą, ir
katė išbėga. Per kitus bandymus katė vis dažniau juda arčiau mygtuko, kol
pagaliau iš karto bėga prie jo ir nuspaudžia, kad ištrūktų iš narvo.
Latentinis išmokimas – tai smalsumu paremta išmokimo rūšis. Pavyz-
džiui, į labirintą paleista soti žiurkė bėginėja po jį tarytum tyrinėdama. Vėliau
į labirintą įleidžiamos dvi alkanos žiurkės, kurių viena jau yra jame buvusi, o
kita ne. Kelią iki maisto labirinte greičiau randa jame jau buvusi žiurkė. Iš-
mokstama remiantis prieš tai įgyta patirtimi, be jokio papildomo skatinimo.
Išmokimas pamėgdžiojant (imitacinis). Zoopsichologai jau rašė, kad
gyvūnai išmoksta elgtis pamėgdžiodami kitus gyvūnus. Jauni paukščiai pa-
kyla artėjant pavojui kaip ir kiti būrio nariai. Maži plėšrūnai išmoksta sėlinti
prie grobio stebėdami ir pamėgdžiodami tėvus.
124

A. Bandura ir R. H. Waltersas taip pat mano, kad socialinis išmokimas

irgi paremtas mėgdžiojimu. Stebėdamas tėvus, kitus suaugusiuosius, vy-
resnius vaikus ir bendraamžius vaikas išmoksta judėti, įvairių elgesio formų,
kalbėti, netgi reikšti emocijas, perimti idėjas, pažiūras. Pamėgdžiodamas
vaikas išmoksta ir neigiamų elgesio formų. Buvo atliktas eksperimentas,
kurio metu penkiamečiams vaikams buvo parodytas filmas apie agresyvų
suaugusiųjų elgesį. Suaugusieji plaktuku daužė lėlę. Iš viso buvo keturi ag-
resyvūs veiksmai ir keturi žodinės agresijos atvejai, kurių vaikai nebuvo pa-
tyrę. Vėliau žaisdami vaikai tiksliai pamėgdžiojo matytus agresyvius veiks-
mus. Filmo nematę kontrolinės grupės vaikai agresyvių veiksmų neatliko.
Eksperimentai patvirtina, kad žiniasklaida per mokymąsi pamėgdžiojant
formuoja elgesio tendencijas.
Išmokimas kaip įgūdžių susidarymas. Įgūdis – suautomatintas veiklos
būdas, kuris yra sąmoningas veiklos komponentas ir susidaro jos procese.
Tai labai gerai išmoktas veiksmas, kurio elementų nebereikia sąmoningai
reguliuoti ir kontroliuoti. Kadangi jis atliekamas automatiškai, savo sąmo-
ningą veiklą galime nukreipti sudėtingesniems veiksmams atlikti. Toje veik-
loje įgūdis yra tik jos sudėtinė dalis, palengvinanti pagrindinio uždavinio
sprendimą. Pavyzdžiui, toks įgūdis yra mašinos vairavimas. Turint šį įgūdį
vairuojant visi judesiai, pavyzdžiui, įjungiant, perjungiant pavaras, atliekami
automatiškai. Vairuotojas gali stebėti eismą gatvėje, vertinti situaciją, galvoti
apie važiavimo tikslą, stebėti kelio ženklus ir kt. Jeigu vairuotojas neturėtų
vairavimo įgūdžių, važiuotų lėtai, nesklandžiai, būtų didelė tikimybė padaryti
avariją.
Išmokimas sudarant įgūdžius yra daug sudėtingesnis ir jo negalima pa-
aiškinti vien nesąlyginiu pastiprinimu ar kitais jau minėtais principais. Šio
išmokimo procese dalyvauja ne tik judesiai, bet ir kognityvinis (pažinimo)
komponentas.
Pavyzdžiui, norime išmokti dirbti kompiuteriu. Pirmiausia turime susipa-
žinti su aparatūra, jos atskirų dalių paskirtimi, įjungimo mygtukais, klavia-
tūra, jos atskirų mygtukų paskirtimi, pele ir veikimo taisyklėmis. Tada patys
arba kitų padedami atliekame atskirus nuoseklius veiksmus, įjungiame
kompiuterį, randame reikalingą programą ir dirbame: spausdiname, ieškome
informacijos internete ir pan. Iš pradžių šis darbas užima daug laiko, klys-
tame, atliekame nereikalingus veiksmus, todėl veiksmus būtina kartoti. Dėl
to kaskart vis greičiau judame, lengviau randame reikalingus klavišus, subti-
liau dirbame su pele. Galiausiai visi veiksmai atliekami automatiškai, ne-
kontroliuojant, t. y. nebereikia akimis ieškoti reikiamo klavišo, galvoti, kurį
pelės klavišą spausti, vieną ar du kartus. Sąmoningą veiklą galime sutelkti į
savo pagrindinę veiklą – spausdinamo teksto turinį ar kt. Taip susidaro
darbo kompiuteriu įgūdis.
Įgūdžių būna įvairių. Sensoriniai įgūdžiai – sugebėjimas greitai paste-
bėti ir skirti daiktų skiriamuosius bruožus, pavyzdžiui, dokumento klastotę.
Motoriniai įgūdžiai – vaikščiojimas, važiavimas dviračiu, sensomotoriniai
– mašinos vairavimas, intelektiniai – automatizuotas anksčiau naudotų
uždavinio sprendimo veiksmų atlikimas.
 125

Insaitas (nušvitimas, įžvalga) – tai staigus ir netikėtas situacijos esmės

ir visos struktūros supratimas, problemos išsprendimas. Tokie sprendimai
būna susiję su ankstesne žmogaus veikla, jo socialine patirtimi.
Percepcinis išmokimas – procesas, kai pasikartojant nuolatinėms fizi-
nėms paskatoms tobulėja percepciniai (jutimo, suvokimo) procesai. Padi-
dėja jautrumas, nes sumažėja absoliuti jautrumo ir skyrimo riba. Suvokiame
anksčiau nesuvoktą signalą, pastebime skirtumus, kurių anksčiau nema-
tėme, išskiriame detales sudėtingoje situacijoje, atpažįstame reiškinius sun-
kiomis suvokimo sąlygomis, t. y. esant silpnam apšvietimui ar triukšmui.
Sumažėja suvokimo iliuzijos. Čia ypač svarbi patirtis.
Sensomotorinis išmokimas – tai jau egzistuojančios reakcijos prisitai-
kymas prie naujų suvokimo sąlygų. Tai naujų sensomotorinių koordinačių
sudarymas arba jau esamų sensomotorinių koordinačių tikslumo bei plastiš-
kumo padidinimas, naujų sensorinių ir motorinių komponentų ryšių atsiradi-
mas. Klasikinis sensomotorinio išmokimo pavyzdys yra išmokimas piešti
stebint atspindį veidrodyje. Čia tiriamasis judesius turi atlikti priešinga kryp-
timi, negu yra įpratęs, naudodamasis ankstesne patirtimi. Geriausias pavyz-
dys yra mokymasis vairuoti automobilį, kai regimieji požymiai (kelio suvoki-
mas) susiejami su tam tikra motorine reakcija.
Motorinis išmokimas nuo sensomotorinio skiriasi tuo, kad čia sensori-
nis komponentas, kuris siejamas su motorine reakcija (judesiu), yra kinesti-
ziniai pojūčiai. Judesys reguliuojamas ne rega, o iš raumenų receptorių
gaunama informacija. Taip išmokstama vaikščioti dieną ir tamsoje arba ne-
matant.
Kalbos išmokimas. Tai pirmiausia atskirų žodžių arba reikšmingų frazių
išmokimas (H. Ebbinghaus). Galima rasti sensomotorinio ir motorinio išmo-
kimo panašumų, nes klausos ir kinesteziniai kalbos organų signalai siejami
su tariamais garsais ir žodžiais. Frazėms išmokti svarbi elementų (žodžių)
ryšių seka.
Tačiau svarbiausia mokantis kalbėti yra žodžių ryšių ir teiginių nustaty-
mas bei lyginimas su tikrovės daiktais bei įvykiais. Žodis tampa tikrovės
reiškinių simboliu, jų atstovu žmogaus sąmonėje.
Kalbos išmokstama jau ankstyvoje vaikystėje pamėgdžiojant.
Protingas (intelektinis) išmokimas siejamas su sąlygiškai netikėtu
arba staigiu reakcijos pasikeitimu (modifikacija), užtikrinančiu prisitaikymą
prie pasikeitusių egzistavimo sąlygų. Tai „paslapties” arba „principo” atsklei-
dimas, padėties esmės suvokimas. Taip įmenamos mįslės, suprantama
sentencijos esmė. Protingai išmokstama susidūrus su uždaviniu ar pro-
blema, kurios išspręsti negalima jau žinomais būdais, pasinaudojant jau
anksčiau spręstų uždavinių pavyzdžiais. Komandos žaidėjas susidarius ne-
numatytai situacijai, kurios treneris nenagrinėjo, kuriai jis pats nesiruošė
treniruočių metu, staiga randa naują ir labai gerą sprendimą. Kalbama, kad
pradėjus kurti skaičiavimo mašinas amerikiečių mokslininkai žymiam rusų
mokslininkui pasiūlė susipažinti su jų darbais, susirungti su mašina ir pažiū-
rėti, ar mašina greičiau išspręs duotą užduotį. Skaičiavimo mašina daug
greičiau atlieka skaičiavimo veiksmus negu žmogus, tačiau varžybas lai-
126

mėjo rusų mokslininkas, nes skaičiuodamas rado naują sprendimo būdą ir

taip sutrumpino sprendimo laiką. Mašina užduotį sprendė standartiškai, ir
nors atskirus veiksmus atliko greičiau, tačiau apskritai užtruko ilgiau.
Protingas išmokimas egzistuoja tik dėl sudėtingų mūsų atliekamų abst-
rahavimo bei apibendrinimo operacijų.
Gero išmokimo (įsiminimo) sąlygos. Šiame skyriuje bus siekiama iš-
aiškinti, kokios išmokimo organizavimo sąlygos yra palankios norint greitai ir
tvirtai, t. y. ilgam laikui, įsiminti informaciją.
Skiriamos dvi įsiminimo rūšys: savaiminis, arba nevalingas, ir valingas
įsiminimas.
Savaime įsimenama neturint iš anksto užsibrėžto tikslo ir nenaudojant
jokių priemonių, padedančių įsiminti. Tai paprastas įsidėmėjimas to, kas
mus paveikė, ir jaudinimo pėdsakų smegenų žievėje išlaikymas. To pėd-
sako patvarumas ir saugojimo atmintyje laikas būna įvairus. Savaiminis įsi-
minimas nėra visai atsitiktinis. Jis yra atrenkamojo pobūdžio ir priklauso nuo
mūsų santykio su aplinka. Nevalingai įsimenama tai, kas turi gyvybiškai
svarbios reikšmės, yra susiję su mūsų poreikiais, interesais, veiklos tikslais
ir uždaviniais.
Valingas įsiminimas yra sąmoningas procesas, kai žmogus siekia įsi-
minti tam tikrą informaciją, žinias, ir naudojamos specialios įsiminimo prie-
monės, vadinamos mnemotechnika. Aiškaus tikslo turėjimo reikšmę parodo
L. V. Zankovo tyrimas. Tiriamiesiems buvo rodoma įvairių geometrinių figūrų
eilė. Vienu atveju buvo liepiama jas įsiminti ir prisiminti tokia tvarka, kokia
jos buvo parodytos, kitu atveju tokios užduoties nebuvo. Teisingai figūrų eilę
įsimindavo 80 proc. tiriamųjų, kuriems buvo liepta ją įsiminti ir 43 proc. tų,
kurie tokios užduoties negavo. Po 12 dienų pirmos grupės tiriamųjų teisingo
įsiminimo procentas išlikdavo toks pat didelis, o antrosios grupės tiriamieji
prisimindavo kur kas mažiau.
Įsiminimo priklausomumą nuo tikslo rodo ir gana paprastas tyrimas. Ti-
riamiesiems pateikiama 16 kortelių, kuriose pavaizduoti įvairūs daiktai. Kiek-
vienos kortelės kampe aiškiai užrašyti atsitiktiniai skaitmenys. Pirmoje ty-
rimo dalyje buvo prašoma suklasifikuoti korteles pagal paveikslėlių turinį,
antroje dalyje – sudėlioti korteles į eilę skaitmenų reikšmės didėjimo tvarka.
Paskui buvo paprašyta atsiminti pavaizduotų paveikslėlių pavadinimus arba
skaitmenis. Tiriamieji, kurių tikslas buvo suklasifikuoti paveikslėlius pagal tu-
rinį, geriau atsiminė juose pavaizduotus daiktus, o kiti, kurie korteles dėliojo
nuoseklia skaitmenų didėjimo tvarka, geriau atsiminė skaitmenis.
Išmokimui svarbi nuostata tvirtai įsiminti ilgą laiką. Tyrimų metu moki-
niams buvo liepiama informaciją įsiminti „trumpam laikui” arba „visam laikui”.
Po vieno ar dviejų mėnesių tiriamųjų neįspėjus buvo patikrinta, ką jie atsi-
mena. Uždavinį turėję įsiminti „trumpam laikui” informaciją prisiminė blogiau
negu tie, kurie įsiminė „ilgam”. Tyrimai rodo, kad ir žmogaus nusistatymas
įsiminti viską ar tik bendrąją informacijos prasmę turi įtakos prisimenant.
Išmokimas susijęs su motyvu – kodėl įsimenama: ar žmogus mokosi ti-
kėdamas, kad ta informacija bus reikšminga jo darbe, ar tik tam, kad tas
 127

dalykas įtrauktas į mokymo programą ir reikia išlaikyti egzaminą, kad būtų

perkeltas į aukštesnį kursą ir gautų diplomą.
Kad motyvas yra svarbus veiksnys, lemiantis įsiminimą, parodo Zeigar-
nik efektas. Žymi psichologė B. Zeigarnik tiriamiesiems pateikdavo nuo 18
iki 22 uždavinių. Uždaviniai buvo įvairūs: nupiešti monogramą, iš degtukų
sudėlioti figūrą, suverti karolius, parašyti eilėraštį, iš popieriaus iškirpti spi-
ralę, iš kartono sulipdyti dėžutę, skaičiuoti raštu, padauginti triženklius skai-
čius, iš popieriaus sudėti figūras, išspręsti kryžiažodžius ir kt. Tiriamieji buvo
sudominti užduotimis, o motyvai – vienam patikrinti savo gebėjimus, kitam –
norėjimas save parodyti, dar kitiems – padėti tyrėjai. Pusę užduočių tiria-
miesiems buvo leista atlikti iki galo. Kitos pusės užduočių sprendimas jam
įpusėjus būdavo nutraukiamas ir būdavo siūloma pereiti prie naujo uždavi-
nio. Taip paeiliui viena užduotis buvo išsprendžiama iki pabaigos, o kita ne.
Atlikus visas užduotis tiriamųjų buvo paklausta: „Prašau pasakyti, kokius
uždavinius Jūs atlikote?”. Tiriamieji beveik du kartus (1,9) geriau prisiminė
nebaigtų uždavinių turinį. Jie pirmiausia prisimindavo nebaigtus uždavinius.
Visa tai paaiškinama tuo, nebaigus atlikti užduoties tiriamajam išlikdavo
motyvas įvykdyti savo ketinimus ir jis išlaikydavo atmintyje tam reikalingą
informaciją. Tai iš dalies patvirtino ir tiriamųjų prašymas pasibaigus ekspe-
rimentui leisti atlikti nebaigtas užduotis.
Įsiminimas taip pat priklauso nuo įsimenamos medžiagos kiekybės ir
kokybės. Eksperimentais nustatyta, kad didinant informacijos kiekį įsimini-
mui reikalingas laikas ilgėja. D. Layon duomenimis, padidinus įsimenamo
teksto apimtį, vidutinis laikas, reikalingas įsiminti kiekvienam 100 žodžių, il-
gėja:

Žodžių skaičius Bendras įsiminimo 100 žodžių įsiminimo

tekste laikas (min.) laikas (min.)
100 9 9
200 24 12
500 65 13
1000 165 16,5

Padidėjus informacijos kiekiui didėja absoliutus prisimenamos informa-

cijos kiekis, tačiau mažėja jos procentinis kiekis. Pavyzdžiui, vieną kartą pa-
sakyti penki tarpusavyje nesusiję žodžiai prisimenami visi (100 proc.), iš pa-
sakytų dešimt žodžių prisimenami 7 (70 proc.), iš šimto žodžių – tik 25 (25
proc.).
Apimties įtaką įsimenant rodo ir kartojimų skaičius, reikalingas skirtingos
apimties informacijai įsiminti: 6–7 elementų eilę tiriamieji atsiminė parodžius
vieną kartą, 12 elementų – parodžius 16 kartų, 16 elementų – parodžius 30
kartų ir t. t.
Išmokimas priklauso ir nuo suvokiamos medžiagos struktūros, jos ele-
mentų sugrupavimo. Pavyzdžiui, 18 skaitmenų eilę 101000100111001110
sugrupavus po du 10 10 00 10 01 11 00 11 10 arba po tris – 101 000 100
111 001 110, įsimenama geriau. Grupavimas sumažina elementų skaičių,
128

nors jie tampa dvinariais arba trinariais, ir tai palengvina įsiminimą. Taip pat
paaiškinamas ir skaitomo teksto įsiminimas. Jei jį nagrinėjame pagal planą,
išskiriantį svarbiausias mintis, įsiminti lengviau.
Išmokimas priklauso ir nuo žmogaus veiklos pobūdžio, jo aktyvumo ir
tos veiklos sudėtingumo.
Viename A. Smirnovo bandymų tiriamiesiems buvo siūloma spręsti už-
davinius. Vienai grupei buvo duodami paruošti uždaviniai, kitos grupės ti-
riamieji turėjo patys sudaryti uždavinius, atitinkančius tam tikrą taisyklę. Pa-
tikrinus, kaip jie atsimena spręstų uždavinių skaičius, antros grupės tiriamieji
jų prisiminė tris kartus daugiau nei pirmosios.
Panašūs rezultatai gauti ir atliekant teksto įsiminimo tyrimus. Tiriamie-
siems buvo pateikiamas tekstas, kurį viena grupė galėjo pakartoti tris kartus,
antroji – išnagrinėti pagal pateiktą planą, trečioji grupė turėjo savarankiškai
sudaryti nagrinėjimo planą. Po ilgesnio laiko tarpo patikrinus, ką prisimena
tiriamieji, antrosios ir trečiosios grupių tiriamieji prisiminė daugiau negu
pirmosios grupės.
Stengiantis išmokti didelės reikšmės turi medžiagos supratimas, jos
įprasminimas. H. Ebbinghauso tyrimo duomenys rodo, kad, norint įsiminti
12 beprasmių skiemenų, juos reikia pakartoti vidutiniškai 16,5 karto. Norint
įsiminti 36 skiemenis, juos reikia kartoti 54 kartus, o norint įsiminti pra-
smingo teksto skiemenis, juos reikia pakartoti vidutiniškai 8 kartus. Prasmi-
nis įsiminimas paremtas apibendrintomis ir susistemintomis asociacijomis,
kurios atspindi svarbiausius ir esminius reiškinių aspektus bei santykius.
Prasminiai ryšiai yra asociacijos, apibendrintos žodžiais ir sujungtos į gru-
pes, kompleksus ir sistemas. Tuo tarpu mechaninis įsiminimas remiasi pa-
vieniais laikinaisiais ryšiais, kurie atspindi daugiausia išviršinę reiškinių
tvarką. Prasminis įsiminimas yra produktyvesnis, nes jis remiasi tais ryšiais,
kurie susidarė dėl patirties. Kuo ryšiai įvairesni ir labiau susisteminti, tuo iš-
samiau, greičiau ir tvirčiau įsimenama.
Kartojimo reikšmę išmokimui nevienodai vertina įvairių srovių psicholo-
gai.
Informacija iš trumpalaikės patirties į ilgalaikę perkeliama tik kartojant.
Teigiamos kartojimo reikšmės nepripažįstantys autoriai tai bando pa-
remti tyrimų duomenimis. Pavidalo psichologijos atstovai manė, kad kartoji-
mas neigiamai veikia įsiminimą. Tai jie įrodinėja remdamiesi tyrimais, atlik-
tais žmonėms mokantis eilėraščius. Jų nuomone, daugkartinis kartojimas
suskaido eilėraščio mintį, dėmesys nukrypsta į išorinę išraišką, atmintyje iš-
lieka tik frazės.
E. L. Thorndike’o nuomone, kartojimas padeda išmokti, o atliekamas
veiksmas turi tapti standartu ir visada turi būti atliekamas vienodai. Vieno jo
atliekamo bandymo metu tiriamiesiems buvo pateikiami skiemenys, prie ku-
rių reikėjo prirašyti raides, kad susidarytų žodis. Kai kurie skiemenys sąraše
pasikartojo daug kartų. Pripažįstant kartojimo teigiamą reikšmę prie pasi-
kartojančių skiemenų turėjo būti prirašomos tos pačios raidės, kad išeitų to-
kie patys žodžiai. Iš pradžių taip ir buvo, tačiau vėliau tiriamieji prirašydavo
kitas raides. Pasak jo, veiksmas netapo standartu ir kartojimas pats sa-
 129

vaime išmokimui reikšmės neturi. Autoriai, teigiamai vertinantys kartojimo

reikšmę išmokimui, pabrėžia tai, kad kartojimų vaidmuo priklauso nuo veik-
los ypatumų. Minėtais atvejais kartojimas buvo atliekamas mechaniškai, tai
buvo „kalimas”. Pėdsako intensyvumas čia priklausė nuo to, kiek kartų jau-
dinimas paliko pėdsaką. Tačiau siekiant išmokti svarbūs tos veiklos ypatu-
mai, ką žmogus daro kartodamas veiksmą. Vienais atvejais veikla gali labai
padėti įsiminti, kitais – mažai.
E. Erbertas ir E. Meumannas mano, kad mokydamasis tekstą ir jį karto-
damas žmogus atlieka skirtingas užduotis ir jo veikla kiekvienu atveju yra
skirtinga. Jie skiria 5 mokymosi atvejus.
Vienu atveju galime užsibrėžti uždavinį tik susipažinti su teksto turiniu.
Tai tarsi apžvalga, perverčiami lapai, sustojant ties atskirais skyriais ir po-
skyriais. Tai orientacinis (apžvalginis) skaitymas.
Fiksuojamasis skaitymas yra toks skaitymas, kai tekstas skaitomas
nuosekliai, stengiantis suprasti ir įsiminti kiekvieną mintį, faktą, konkrečius
duomenis ir jų tarpusavio sąryšį.
Ritmizuojamasis skaitymas – kai bandoma išskirti pagrindines tekste
dėstomas idėjas, mintis, stengiamasi suvokti teksto struktūrą.
Norėdami įsitikinti, ar prisimename perskaitytą tekstą galime pasitelkti
anticipuojamąjį skaitymą, kai skaitydami tekstą numatome, kas bus toliau
ir priartėję prie vienos ar kitos teksto vietos pasitikriname savo numatymo
teisingumą.
Yra ir kontroliuojamasis skaitymas, kai dėmesys kreipiamas į tai, kas
anksčiau pasirodė sunkiausia, kas buvo netiksliai prisiminta.
Kai kartojama keliant sau skirtingus tikslus, informacija daug geriau įsi-
menama. Tai nereiškia, kad būtina skaityti labai daug kartų. Studentų tyri-
mai rodo, kad paprastai tekstas skaitomas 3–4 kartus.
Atsiminimas. Atsiminimas – tai atkūrimas, aktualizavimas atmintyje
to, kas buvo įsiminta. Tai užkoduotos informacijos atkodavimas. Skiriamos
dvi atsiminimo rūšys: atpažinimas ir atkūrimas.
Atpažinimas – paprasčiausias atsiminimo aktas, vykstantis atpažįs-
tamo objekto ar reiškinio pakartotino suvokimo metu. Atpažinimo metu
suvokiamo daikto ar reiškinio požymiai lyginami su atmintyje esančia infor-
macija apie tą daiktą ir konstatuojamas faktas, jog tai jau žinomas dalykas.
Atpažinimas gali vykti įvairiai. Elementariausia pirminė jo forma yra dau-
giau ar mažiau automatiškas atpažinimas veiksmu. Tai atitinkama reakcija
į įprastinį dirgiklį. Jūs einate gatve į darbą ir reikiamoje vietoje pasukate į
kairę arba dešinę visai apie tai negalvodamas. Jūs atpažįstate kelią, nes ei-
nate reikiama kryptimi. Atpažinimas glūdi veiksmuose. Jis įvyksta be kelio
vietos suvokimo ir sąmoningo sutapatinimo su atmintyje esančiu kelio į
darbą vaizdu.
Kitas atpažinimo laipsnis susijęs su pažįstamumo jausmu, nors suvo-
kiamo objekto negalima sutapatinti su atmintyje esančiu vaizdu. Jaučiame,
kad sutiktas žmogus lyg ir matytas, tačiau nei kur, nei kada, nei kas jis –
neprisimename. Jaučiame, kad tai ne tas daiktas, kurio ieškome, ne tas
vardas, kurį norime prisiminti, bet negalime pasakyti, ko ieškome, arba kokį
130

žodį norime prisiminti. Šiuo atveju daiktus atpažįstame ne pagal jų požy-

mius, o pagal jausmus, kuriuos jie mums sukelia. Taigi emociniai kompo-
nentai taip pat reikšmingi.
Trečias atpažinimo laipsnis yra suvokiamo objekto sutapatinimas su jo
vaizdu atmintyje. Toks atpažinimas yra sudėtingas pažinimo aktas, suvo-
kimo įforminimas sąvoka. Jis susijęs ne tik su suvokimu, bet ir su mąstymo
aktu (lyginimo ir kitomis operacijomis).
Atkūrimas – atsiminimo procesas, kurio metu aktualizuojamos at-
mintyje esančios mintys, vaizdai, jausmai, judesiai. Jis neturi tiesioginio
ryšio su suvokimu. Išorinis poveikis gali būti tik priežastis atkūrimo procesui
prasidėti. Perskaitę skelbimą apie parduodamą mums reikalingą daiktą ir
sužinoję parduotuvės adresą stengiamės prisiminti, kur ta gatvė yra, kokia
transporto priemone galima ten nuvažiuoti. Diskusijos metu klausydamiesi
oponento minčių stengiamės prisiminti faktus, kurie patvirtintų arba paneigtų
jo teiginius.
Atkūrimas būna savaiminis (nevalingas) ir valingas. Pirmuoju atveju jis
vyksta be specialiai numatyto tikslo. Antruoju atveju jis sąmoningai atlieka
užsibrėžtą uždavinį – ką nors prisiminti. Atkūrimas priklauso nuo uždavinio ir
yra atrenkamojo pobūdžio. Vienu atveju reikia atsiminti tam tikrą taisyklę,
kitu atveju – pavyzdžius, įvykių eigą ir pan.
Atkūrimas gali būti dviejų tipų, kurie priklauso ir nuo žmogaus nuostatų.
Pirmuoju atveju siekiama tiksliai atsiminti žodžius, reiškinius, jų seką
taip, kaip jie buvo suvokti, antruoju atveju siekiama atsiminti įsimintos infor-
macijos prasmę.
Tačiau paprastai atkūrimas nėra tik tiksli anksčiau įsidėmėtų objektų
„fotografija”. Atkuriama informacija persitvarko ir tai priklauso nuo žmogaus
veiklos, interesų, emocinės būklės ir asmenybės savybių. Rengdami prane-
šimą kokia nors tema prisimename įvairių sričių įvairias žinias mums rūpimu
klausimu ir tokiu aspektu, kuris siejasi su mūsų pranešimu.
Atkuriama informacija būna pertvarkyta (rekonstruota). Pertvarkytos
informacijos skirtumai nuo originalo būna įvairūs, pavyzdžiui:
– apibendrinimas to, kas originale buvo konkretu;
– konkretizavimas, detalizavimas to, kas buvo pateikta bendresniu pavi-
dalu;
– pakeitimas turinio kitu lygiaverčiu turiniu pagal bendrumo arba detali-
zacijos laipsnį;
– pašalinimas arba perkėlimas atskirų originalo dalių;
– sujungimas, susiejimas to, kas buvo atskirai, arba išskyrimas to, kas
originale buvo tarpusavyje susiję;
– papildymas tuo, kas nepriskiriama originalui.
Visi šie pasikeitimai neiškreipia informacijos esmės. Tačiau gali būti ir
tokių pasikeitimų, kurie iškraipo viso originalo arba atskirų jo dalių prasmę.
Informacijos „susigrąžinimas”, kai įsiminti dalykai atsimenami kartu su
ankstesnės patirties dalykais, savaip pertvarkomi ir įvedami į tam tikrą sis-
temą, vadinamą atkūrimu. Pavyzdžiui, liudininkas, duodamas parodymus
apie įvykį, atkuria situaciją. Kartais tam turi įtakos įvairios aplinkybės. Tiriant
 131

autoavarijos aplinkybes ir liudininkui jas atkuriant įtakos gali turėti net klau-
simo pobūdis. Paklausus, ką liudininkas matė, kai automobiliai trenkėsi vie-
nas į kitą, jis gali pasakoti apie pabirusius stiklus. Paklausus, ką jis matė
vienam automobiliui stuktelėjus į kitą, apie pabirusius stiklus jis jau neužsi-
mena.
Kalbant apie atsiminimus omenyje turimas vadinamasis atminties para-
doksas, arba istorinė atmintis. Tai tolimos vaikystės prisiminimai. Maž-
daug iki trečiųjų savo gyvenimo metų mes nieko neprisimename. Manoma,
kad taip yra todėl, jog ankstyvoje vaikystėje nesuvokiame ir neišskiriame
savęs toje aplinkoje, kurioje gyvename, ypač socialinėje aplinkoje, be to, dar
neišsivysčiusi kalba.
Informacijos laikymas. Įvedama informacija jutimo organuose ir galvos
smegenų didžiųjų pusrutulių žievėje sukelia biocheminius pokyčius. Tai su-
daro fiziologinį pagrindą gautai informacijai įtvirtinti ir saugoti. Kyla natūralus
klausimas: kaip, kokiu pavidalu ta informacija saugoma mūsų psichikoje?
Manoma, kad informacija atmintyje saugoma vaizdo ir prasmės pavidalu.
Vaizdo pavidalas – tai suvoktų daiktų ir reiškinių regimieji (vizualiniai)
atvaizdai (ikoninė atmintis), kalbos, muzikos ir kiti garsai (ekoininė atmintis),
kvapai, skonio ir kitos savybės.
Įgyta patirtis, įvesta į atmintį, užkoduojama sutartiniais ženklais, sim-
boliais, žodžiais. Kodai visada susiejami su tam tikrais tikrovės daiktais bei
reiškiniais ir atspindi esmines tų daiktų savybes, t. y. tampa sąvokomis.
Skirtingose atmintyse (jutiminėje, trumpalaikėje ir ilgalaikėje atmintyje) in-
formacija saugoma nevienodai.
Jutiminėje atmintyje informacija saugoma vaizdo pavidalu. Ji išlaikoma
labai trumpai, kol analizatoriuje vyksta fiziologiniai procesai. Regos atžvilgiu
tai tarsi atvaizdas fotojuostoje, tik neilgai išsilaikantis – vadinamieji povaiz-
džiai. Teigiamas povaizdis – tai trumpalaikės jutiminės daikto savybės ar jo
visumos vaizdas, išsilaikantis ir nustojus veikti dirgikliui. Neigiamas povaiz-
dis trunka šiek tiek ilgiau ir būna kitos kokybės. Tai tartum pozityvo negaty-
vas: juoda spalva tampa balta, raudona – žalia, mėlyna – geltona ir atvirkš-
čiai. Teigiami povaizdžiai, trumpais intervalais pasirodantys vienas po kito,
susijungia ir todėl matome judėjimą, girdime ne atskirus garsus, o kalbą.
Broliai E. ir W. Jeanschai atskleidė kai kurių asmenų sugebėjimą ir po il-
gesnio laiko tiksliai atsiminti matytus paveikslus. Tai eidetiniai vaizdai. Ti-
riamiesiems 3–4 sek. rodomi paveikslai. Kai kurie jų vėliau labai tiksliai pa-
sakoja apie smulkmenas, tartum apžiūrinėtų paveikslą. A. Lurija nustatė,
kad eidetiniai vaizdai gali būti atkurti net po kelių savaičių ar mėnesių. Tai
siejama su procesais, vykstančiais centrinėje nervų sistemoje. Eidetiniai
vaizdai dažniau pasireiškia vaikystėje ir jaunystėje.
Povaizdžiai ir eidetiniai vaizdai – tai vaizdaus informacijos saugojimo pa-
vyzdžiai.
Sudėtingesnis informacijos saugojimas trumpalaikėje atmintyje yra at-
minties vaizdiniai. Tai anksčiau suvokto, patirto daikto, reiškinio ar įvykio
atkurtas vaizdas atmintyje. Galime atkurti Stelmužės ąžuolo vaizdą, jei ma-
tėme jį patį ar jo nuotrauką.
132

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atminties vaizdiniai artimi eidetiniams

vaizdams ir skiriasi tik tuo, kad yra mažiau ryškūs, neaiškių kontūrų, blan-
kesni, skurdesni, fragmentiški. Jiems būdinga kintamumas: jie keičia spalvą,
dydį ir pan. Tačiau toks jų apibūdinimas yra klaidingas. Vaizdiniai yra jau
sudėtingesnės psichikos veiklos rezultatas.
Pirma, vaizdiniams būdinga tai, kad jie yra polimodaliniai, juose yra re-
gos, klausos, lytėjimo, judėjimo ir kitos informacijos elementų. Citrinos vaiz-
dinys apima ne tik jos regimą išorinį vaizdą (formą, spalvą), bet ir skonį,
kvapą, žievės šiurkštumą ir kt.
Antra, vaizdiniui būdinga tai, kad jis jau gali būti pertvarkytas suvokinys
(pertvarkytas suvokto daikto vaizdas). Atkurtas anksčiau suvokto daikto
vaizdas gali skirtis nuo originalo ne tik dydžiu, spalva ar kuria nors kita sa-
vybe, bet ir nereikšmingų detalių atmetimu, esmingiausių požymių išsky-
rimu. Tai mažiau pastebėsime pavienių objektų, pavyzdžiui, Stelmužės
ąžuolo, Vilniaus arkikatedros, vaizdiniuose. Šiuo atveju atminties vaizdinys
gali mažai skirtis nuo originalo ir priartėti prie eidetinio vaizdo. Tačiau pasi-
naudodami ankstesne patirtimi galime atkurti ąžuolo apskritai vaizdinį. Vaiz-
dinyje bus sujungti skirtingiems ąžuolams būdingi bruožai ir atmestos tos
detalės, kurios būdingos tik Stelmužės ąžuolui. Galime atkurti klasikinio sti-
liaus pastato vaizdinį pasinaudodami matytų pastatų ar jų nuotraukų ele-
mentais (Vilniaus arkikatedros, Atėnų Akropolio ir kt.). Vaizdinys yra api-
bendrintas daikto vaizdas.
Atminties vaizdinių kitimai rodo, kad tai ne pasyviai saugoma informacija.
Atmintyje saugoma informacija, taip pat ir vaizdiniai, patiria įvairius pa-
sikeitimus analizuojant objekto vaizdinio turinį, apibendrinant įvairią infor-
maciją apie jį bei atskirus įspūdžius jungiant į visumą.
Esminis trumpalaikės atminties ir vaizdinių bruožas yra tas, kad objekto
vaizdas priskiriamas tam tikrai daiktų kategorijai ir pavadinamas žodžiu.
Žodis tampa tam tikro daikto kodu, kuris gali sukelti atmintyje to daikto
vaizdą. Kyla klausimas, kas gi saugoma trumpalaikėje atmintyje: vaizdiniai
ar jų kodai – žodžiai, kurie susiję su tam tikromis sąvokomis, atspindinčio-
mis pažymėto daikto, reiškinio ar įvykio esmines savybes?
Trumpalaikėje atmintyje informacija saugoma ne tik vaizdais (regimieji
vaizdai, garsai ir kt.), bet ir sąvokomis.
Ilgalaikėje atmintyje saugoma visa mūsų turima informacija. Ji įvairiais
būdais užkoduota – garsais, vaizdais ir pan. Visa turima informacija „su-
dėta” atmintyje ne atsitiktine tvarka, o susieta prasminiais ryšiais, todėl
prireikus reikalingus faktus atsimename labai greitai. Užkodavę informaciją
atmintyje ją galime atgaivinti garsiniu signalu, pavyzdžiui, ištarę žodį „šuo”,
jau galime paaiškinti, ką jis reiškia. Paklausus, „Kas yra geriausias žmogaus
draugas?”, remdamiesi prasminiais požymiais vėl pasakosime apie tą patį
objektą, t. y. šunį. Kad informacija saugoma ir vaizdo, ir žodžio forma, rodo
toks tyrimas. Tiriamajam pakaitomis rodomos kortelės su žodžiais ir pieši-
niais. Pavyzdžiui, žodžiai: stalas, mėnulis, knyga, paukštis, žirklės, erelis;
piešiniai: medis, namas, žuvis ir pan. Prisimenant rodytus objektus daromos
 133

tokios klaidos: vietoje piešinio prisimenamas žodis, o vietoje žodžio – pieši-

nys.
Atsiminimo proceso tyrimai duoda pagrindą teigti, kad sąvokoms atmin-
tyje atstovauja esminiai daiktų ir reiškinių požymiai. Įsimindami objektą ir
priskirdami jį tam tikrai kategorijai jo požymius lyginame su atmintyje jau tu-
rimais kitų tos kategorijos daiktų požymiais.
Užmiršimas. Užmiršimas – tai toks atminties procesas, kurio metu
dėl kokios nors priežasties žmogus negali atsiminti jau įgytos informa-
cijos. Jis retai minimas greta kitų atminties procesų, t. y. įsiminimo, saugo-
jimo ir atsiminimo, nes pasireiškia jų visų metu. Jau jutiminėje atmintyje už-
fiksuota informacija pamirštama po 1–2 sekundžių. Trumpalaikėje atmintyje,
jei nenaudojamos pagalbinės priemonės – po 30 sek., net iš ilgalaikės at-
minties nežinia, kada ir kaip dingsta gerai įsiminta informacija.
H. Ebbinghausas, tirdamas atminties dėsningumus, sudaręs įsiminimo
kreivę kartu nubrėžė ir užmiršimo kreivę. Tirdamas neprasmingų skiemenų
įsiminimą jis nustatė, kad užmiršimas prasideda vos įsiminus ir iš pradžių
užmirštama labai sparčiai. Daugiausia informacijos užmirštama per pirmą-
sias minutes, valandas, pirmas dienas. Po trijų dienų užmiršimo procesas
tarsi sustoja ir vėliau informacijos atsimename beveik tiek pat, kiek ir po trijų
dienų (žr. 50 pav.).

50 pav. Užmiršimo kreivė

Užmiršimo negalima laikyti visišku įgytos informacijos praradimu. Užmir-

šimas – tai ir nesugebėjimas atkurti informacijos konkrečiu laiku. Pavyzdžiui,
studentas, niekaip neprisiminęs kokio nors fakto egzamino metu, prisimena
jį vos išėjęs iš auditorijos arba po ilgesnio laiko.
Kad užmiršimas gali būti laikinas nesugebėjimas atsiminti, rodo ir remi-
niscencijos reiškinys. Reminiscencija – tai išsamesnis ir tikslesnis informa-
cijos atsiminimas po ilgesnės pertraukos.
134

Užmiršimas būna įvairus: visiškas arba tik dalinis. Mes neatsimename

savo kūdikystės išgyvenimų. Nebuvo išsivysčiusi kalba, nebuvo žodinių
kodų, kurie saugotų tą informaciją atmintyje. Suaugęs žmogus nuėjęs į par-
duotuvę pamiršta ką nors nupirkti, išėjęs išsiųsti laišką pasivaikšto ir grįžta
namo su laišku kišenėje.
Nuovargis arba fizinė trauma neretai būna užmiršimo priežastis. Patyręs
galvos traumą žmogus neprisimena, kas vyko prieš tai. Būna ir tyčinio už-
miršimo atvejų (represija), kai neatsimename įvykio, kuris mums buvo ne-
malonus ar skaudus. Užmiršimas gali įgyti ir iškreiptą formą – atrodo, kad
atsimename tai, ko kiti nepastebėjo ir ko nebuvo.
Užmiršimas priklauso nuo įsimenamos informacijos kiekio, jos prasmės
ir pan. Jau kalbant apie įsiminimą buvo minėta, kad kuo daugiau informaci-
jos pateikiama tiriamajam vieną kartą, tuo jis mažiau jos atsimena. Norint
geriau įsiminti daugiau informacijos ją būtina dažniau kartoti.
Svarbus veiksnys, saugojantis nuo užmiršimo, yra prasminiai įsimena-
mos informacijos elementų ryšiai. Jau H. Ebbinghausas savo tyrimais pa-
rodė, kad beprasmių skiemenų poros blogiau įsimenamos ir atkuriamos
negu prasmingų žodžių poros, ypač jei joms būdingi prasminiai ryšiai.
Užmirštame greičiau ir tai, kas mažiau reikšminga, neaktualu, neatitinka
mūsų interesų.
Užmiršimo reiškinį bando paaiškinti dvi teorijos.
Pėdsakų užgesimo (silpnėjimo) teorijos šalininkai aiškina, kad sąlyginiai
refleksai ir asociacijos silpnėja jų kaip nors nepastiprinant, nesinaudojant
jomis arba veikiant kitiems veiksniams. Tai vyksta nuosekliai.
Aktyvaus užmiršimo teorijos šalininkai aiškina, kad užmiršimas yra ne
pasyvaus pėdsakų silpnėjimo rezultatas, o aktyvus procesas. Informacija
atmintyje silpnėja todėl, kad ją slopina kita turima informacija. Vienos infor-
macijos neigiamas poveikis kitai vadinamas interferencija. Ji gali pasireikšti
dvejopai.
Naujai gaunama informacija gali slopinti anksčiau gautą informaciją. Tai
– retroaktyvus slopinimas. Pavyzdžiui, naujai sužinomos žinios slopina
seniau įgytas žinias.
Taip pat vyksta proaktyvus slopinimas, kai turima informacija slopina
naujai įgyjamą.
Šiuos reiškinius veikia išmokimo metu pasireiškiantis krašto veiksnys.
Kai tyrimų metu prašoma įsiminti tam tikrus elementus (pvz., žodžius) ir iš-
kart juos atkurti, geriausiai atkuriami pirmieji ir paskutiniai, t. y. eilės kraš-
tuose esantys, žodžiai. Tai kartais paaiškinama tuo, kad buvo pakankamai
laiko dėl kartojimų pirmuosius žodžius pervesti į ilgalaikę atmintį, o paskuti-
nieji prisimenami todėl, kad dar nebuvo išnykę iš trumpalaikės atminties.
Paprastai jie atkuriami pirmieji. Manoma, kad pirmieji įsimenami informacijos
elementai yra mažiau veikiami proaktyvaus slopinimo, o paskutinieji – retro-
aktyvaus. Viduryje esantys elementai vienodai veikiami ir proaktyvaus, ir ret-
roaktyvaus slopinimo, todėl sunkiau įtvirtinami atmintyje.
Užmiršimas arba įsiminimas priklauso ir nuo to, ką veikiame tarp įsimi-
nimo ir užmiršimo. Pavyzdžiui, tiriamiesiems buvo vardijami asmens biogra-
 135

fijos duomenys: gimimo vieta, laikas, vardai, tėvų užsiėmimas ir kiti. Vėliau
vienai tiriamųjų grupei, vadinkime ją eksperimentine, buvo skaitomos biog-
rafijos pobūdžio ištraukos, tik pavartoti kiti vardai ir kitos datos. Kitai, kontro-
linei grupei, buvo skaitomos visai kitokio, ne biografinio pobūdžio ištraukos.
Paprašius atkurti skaityto apsakymo turinį kontrolinė grupė tiksliau prisiminė
daugiau informacijos negu eksperimentinė. Eksperimentinės grupės tiria-
miesiems daugiau įtakos turėjo retroaktyvus slopinimas. Tai rodo, kad in-
terferencija stipriau pasireiškia įsimenant panašaus pobūdžio informaciją.
Mūsų atmintyje informacija laikoma susieta į tam tikrą prasminę struk-
tūrą. Turime tam tikrų žinių ir tikrovės suvokimo sistemą. Kiekvieną naują
informaciją stengiamasi įtraukti į tą sistemą, rasti joje jai tinkamą vietą. Jei
tai nepavyksta, nauja informacija greičiau pamirštama. F. Bartlettas atliko
tokį eksperimentą (1932). Baltųjų ir indėnų kilmės tiriamiesiems buvo per-
skaitytas indėnų apsakymas „Dvasių kova”. Baltiesiems tai buvo žinios apie
jiems svetimą indėnų gyvenimo būdą, papročius, tradicijas. Indėnams tai
buvo jų gyvenimui, papročiams, pasaulėjautai artimas apsakymas. Indėnai
daug geriau atkūrė informaciją, jiems geriau sekėsi naują informaciją įtraukti
į jau turimų žinių sistemą. Baltieji atkurdami darė rimtas logines klaidas,
stengdamiesi atpasakojimui suteikti jiems įprastą „normalų” pobūdį, kuriame
nebuvo vietos indėnų apysakos turiniui.
Individualūs atminties skirtumai. Gyvenimo stebėjimai ir eksperimen-
tiniai tyrimai rodo, kad įvairių žmonių atmintis nėra vienoda. Vieni įsimena ir
atkuria greitai, tiksliai, daug, kiti – greitai, bet nelabai tiksliai ir nedaug. Vieni
geriau įsimena daiktus ir piešinius, kiti – žodžius, treti – muzikos melodijas ir
t. t.
Apie tų skirtumų laipsnį galima spręsti iš empirinių tyrimų duomenų. Kad
išmoktų vieną neilgą eilėraštį, atskiri tiriamieji jį pakartojo nevienodą kartų
skaičių – nuo 10 iki 26 kartų. Vadinasi, įsiminimo greitumo skirtumas buvo
labai didelis (I. Volkovo bandymai). Panašūs duomenys buvo gauti anks-
čiau, kai buvo tiriamas įsiminimo mastas. Vieną kartą perskaičius apsa-
kymą, kuriame buvo 180 žodžių, vienas iš tiriamųjų atkūrė 127 žodžius, ki-
tas – tik 45 žodžius. Kad galėtų įsiminti keletą figūrų, įvairiems tiriamiesiems
teko jas rodyti nuo 33 iki 75 kartų (E. Meumanno ir E. Ebberto bandymai).
Tarp įvairių individualių atminties skirtumų ypač reikia išskirti atminties
tipus, kurie priklauso nuo pirmosios ir antrosios signalinių sistemų
tarpusavio santykių, ir nuo to, kokiu laipsniu atskiri analizatoriai dalyvauja
atminties procesuose. Pirmąja signaline sistema I. Pavlovas pavadino tuos
nervinius procesus, kurie vyksta konkretiems daiktams ar reiškiniams pa-
veikus individą, antrąja – tuos procesus, kurie vyksta paveikti kalbos ir žo-
džių (žodis yra signalas apie daiktą ar reiškinį, t. y. signalas apie signalą).
Kiekvienas žmogus gali įsiminti įvairią informaciją, bet nevienodai sėk-
mingai ir nevienodomis priemonėmis. Dėl to skiriami vaizdinis – konkretus,
žodinis – abstraktus ir tarpinis šių dviejų atminties tipai. Vieni žmonės
geriau įsimena daiktus, paveikslus, veidus, spalvas, garsus ir t. t. (vaizdinis
– konkretus atminties tipas), kiti – žodinę medžiagą: žodines formuluotes,
sąvokas, skaitmenis ir pan. (žodinis – abstraktus atminties tipas), treti – ir
136

vieną, ir kitą maždaug vienodai (tarpinis, arba vidurinis, atminties tipas).

Vaizdinio – konkretaus atminties tipo atstovai bet kokią informaciją, net ir
abstrakčią, stengiasi įsiminti įsivaizduodami konkrečius vaizdus, tuo tarpu
žodinio – abstraktaus atminties tipo atstovai bet kokią informaciją, įskaitant
ir vaizdinę, įsimena daugiausia pasinaudodami žodiniais apibrėžimais, įvai-
riomis žodžiais suformuluotomis loginėmis schemomis.
Atsižvelgiant į tai, kaip įsiminimo ir atgaminimo procesuose dalyvauja
pagrindiniai analizatoriai, skiriami tokie atminties tipai: regimoji, girdimoji,
judėjimo ir kombinuotas, arba mišrus (regimoji–girdimoji, regimoji–
judėjimo ir girdimoji–judėjimo), atminties tipai. Vieni žmonės geriau įsimena
tai, ką yra suvokę regėjimu, kiti – tai, ką yra suvokę girdėjimu, treti – tai, ką
suvokiant dalyvauja judėjimo pojūčiai, ketvirti – mišriu įsiminimo būdu. Vieni
mokiniai mokomąją medžiagą geriau įsimena ją tyliai skaitydami, kiti – skai-
tydami garsiai, tretiems reikia užsirašinėti.
Eksperimentiniai tyrimai parodė, kad labiausiai paplitęs yra mišrusis at-
minties tipas (regimasis–judėjimo ir kiek mažiau girdimasis–judėjimo).
Grynų atminties tipų pasitaiko retai. Tarp mokinių tokių grynų tipų pastebima
maždaug nuo 1 iki 3 proc. (A. Nečiajevo tyrimai); vėliau dėl vieno ar kito
analizatoriaus lavinimo atminties tipų skirtumai gali didėti.
Daugelis dailininkų, rašytojų, aktorių dažnai turi labai išlavintą regėjimo
atmintį, ir tai jiems padeda paveikslais, piešiniais, aprašymais ir veiksmais
tiksliai atkurti net probėgomis matytus daiktus, asmenis, scenas. Tokį pat
aukštą išsivystymo lygį gali pasiekti girdimoji muzikantų atmintis: jiems daž-
nai pakanka vieną kartą išklausyti muzikos kūrinį, kad paskui galėtų jį tiksliai
atkurti. Tokia atmintimi pasižymėjo V. A. Mocartas, M. Balakirevas, S.
Rachmaninovas ir daugelis kitų kompozitorių.
Individualūs atminties skirtumai tiesiogiai priklauso nuo žmogaus veiklos
pobūdžio, nes tai lemia dažnesnį vienų analizatorių naudojimą, palyginti su
kitais. Atminties tipai yra lavinimosi padarinys. Jie priklauso nuo
mokymosi, profesinės veiklos ir gali keistis bei tobulėti keičiantis žmogaus
veiklai.

11. MĄSTYMAS

Tikrovės daiktai ir reiškiniai veikdami mūsų jutimo organus leidžia pažinti

jų savybes ir juos pačius kaip nedalomą visumą. Deja, daugelis reiškinių
neprieinami mūsų jutimams. Regos analizatorius priima 380–780 milimik-
ronų ilgio elektromagnetines bangas, todėl mes skiriame spalvas. Trumpes-
nių nei 380 milimikronų ir ilgesnių nei 780 milimikronų bangų nematome.
Ausis priima oro bangų virpesius, kurių dažnis nuo 16 iki 20 000 hercų. Ma-
žesnio ar didesnio dažnio garsų negirdime. Bičių matomų spalvų, delfinų ir
šikšnosparnių girdimų garsų diapazonas kitoks.
Kaip sužinome apie jutimams neprieinamų reiškinių buvimą senovėje ir
tolimuose dangaus kūnuose vykstančius procesus? Kuo remdamasis kelių
policininkas, pažvelgęs į alkotesterio parodymus, teigia, kad į jį pūtęs asmuo
 137

gėrė alkoholį, o ginklų ekspertas, apžiūrėjęs įvykio vietoje rastą kulką, pa-
sako, kokiu ginklu šauta? Juk šių įvykių jie tiesiogiai nematė. Išgėręs vai-
ruotojas netgi neigia tai, kad gėrė alkoholį.
Daugelį tikrovės reiškinių, neprieinamų jutiminiam pažinimui, pažįstame
dėl sudėtingų psichikos procesų. Jau suvokiant daiktą sąmonėje sujungiami
ne tik skirtingos kokybės jutimai (regos, klausos, kvapo ir kt.), bet į suvo-
kiamo objekto vaizdo visumą įtraukiami elementai iš ankstesnės patirties.
Pavyzdžiui, valgykloje matydami atnešamą patiekalą ne tik matome jo
formą, spalvas, juntame kvapą, bet žinome ir jo skonį. Įvairiausiais jutimais
gaunama informacija jungiama su jau atmintyje esančia, mintyse nagrinė-
jama, pertvarkoma, lyginama informacija, nustatomi atskirų faktų tarpusavio
ryšiai, vienų reiškinių priklausomybė nuo kitų, jų nesuderinamumas ir t. t.
Tokie sudėtingi psichikos procesai vadinami mąstymu.
Mąstymas apibūdinamas kaip apibendrintas ir netiesioginis tikro-
vės atspindėjimo sąmonėje procesas, leidžiantis pažinti ne tik tikrovės
daiktus, įvykius ir kitus reiškinius, bet ir jų santykius bei priežastinius
ryšius.
Mąstymas vyksta ir vystosi žmogaus praktinėje veikloje pojūčių, suvo-
kimų ir vaizdinių pagrindu. Darbas, mokymasis, žaidimas ir kitos žmogaus
veiklos sritys reikalauja spręsti tam tikrus mąstymo uždavinius. Be to, tiek
pojūčiams ir suvokimui, tiek mąstymui praktika yra tiesos kriterijus. Apiben-
drinimai ir išvados, kuriuos daro žmogus remdamasis bendrais teiginiais,
yra patikrinami praktinės veiklos metu. Praktika taip pat yra sritis, kurioje
pritaikomi protinės veiklos rezultatai.
Mąstymas, žinoma, ne visada yra tiesiogiai susijęs su praktika, tačiau
teorinių problemų šaltinis, nors ir tolimas, kaip ir galutinis teorijos teisingumo
kriterijus, yra praktika. Glaudus ryšys su praktika būdingas visam mąstymo
raidos procesui. Prieš tapdamas atskira, savarankiška protinės veiklos sri-
timi mąstymas vyksta praktinės veiklos metu. Savo ruožtu žmogaus praktinė
veikla negali vykti, jeigu nemąstoma. Mąstyti būtina norint planuoti ir atlikti
veiklą. Mąstydamas žmogus numato savo ateities tikslus ir būdus jiems pa-
siekti, kuriuos sąmoningai keičia susidūręs su sunkumais.
Mąstymas patikrina mūsų pojūčių, suvokimų, vaizdinių teisingumą arba
neteisingumą, pažinimą daro geresnį, išsamesnį. Pavyzdžiui, tiesiogiai ste-
bėdami matome, kad žemė nejuda, o saulė ir žvaigždės keliauja apie ją. Ju-
timų pagrindu senovėje buvo sudaryta geocentrinė visatos teorija, skelbusi,
kad žemė yra visatos centras. Tačiau įvairių gamtos reiškinių stebėjimas,
lyginimas, įvairių faktų atskleidimas parodė tos teorijos klaidingumą ir davė
pagrindą sukurti naują heliocentrinę pasaulio teoriją.
Mąstydami tikrovę pažįstame geriau ir išsamiau, negu suvokdami ir įsi-
vaizduodami. Mąstydami sužinome apie tokias daiktų ir reiškinių savybes, jų
ryšius ir santykius, kurie mūsų pojūčiams, suvokimams ir vaizdiniams yra
nepasiekiami. Yra daug reiškinių, kurių negalima pajusti ir net įsivaizduoti,
pavyzdžiui, šviesos greičio, t. y. 300 000 km/sek. ir kitų.
Mąstymas – tai apibendrintas tikrovės pažinimas. Suvokiame ir įsi-
vaizduojame pavienius objektus, pavyzdžiui, atskirą stalą, kėdę, medį, kon-
138

kretų ginklą. Apibendrinimas leidžia suprasti ne pavienį objektą, o visą jų

klasę. Pavyzdžiui, visi lėktuvai skraido, visi šaunamieji ginklai gali būti pa-
naudoti agresijai išreikšti.
Mąstant atskleidžiami esminiai daiktų ryšiai. Pavyzdžiui, virš šulinio lai-
kome akmenį. Atgniaužiame pirštus, akmuo krenta, pasigirsta pliaukštelėji-
mas į vandenį. Šiuos reiškinius suvokiame tam tikru nuoseklumu ir galime
juos įsivaizduoti. Tačiau suvokiame ne tik atskirus to reiškinio epizodus –
pirštų atgniaužimą, akmens kritimą, akmens pliaukštelėjimą, bet ir kritimo iki
vandens laiką, veiksmų nuoseklumą. Mąstymas padeda nustatyti priežastinį
ryšį, todėl tvirtiname, kad akmuo krito, nes buvo paleistas, garsas pasigirdo
akmeniui pasiekus vandenį, kritimo trukmė rodo šulinio gylį ir pan. Priežas-
tinius ryšius nustatome tik mąstydami, turėdami tam tikrų žinių, atskleisdami
naujus faktus ir nustatydami dėsningumus.
Jeigu vienu atveju nustatyta, kad vanduo užšalo, kai vandens tempera-
tūra buvo žemesnė nei 00 C ir kitais atvejais esant tokiai temperatūrai atsi-
tiko tas pats, tai apibendrinus visus atvejus suformuluojamas dėsnis: „Kai
temperatūra yra žemiau 00 C, vanduo užšąla”. Žinodami priežastinius reiški-
nių ryšius ir pasikeitimo ypatumus galime juos numatyti. Jei vakare ar naktį
lijo, o ryte temperatūra yra žemiau 00 C, žinome, kad keliuose plikšala, jie
slidūs ir važiuoti mašina reikia labai atsargiai. Taip galime numatyti gamtos
reiškinius, technologinius procesus, visuomeninius ir politinius įvykius, įta-
riamojo ar liudininko elgesį apklausos ar teismo proceso metu ir t. t.
Mąstymas yra teorinis tikrovės pažinimas. Mąstydami naudojamės
tarpinėmis priemonėmis. Tai galima daryti tik žinant atskirų daiktų ir reiškinių
ryšius. Pavyzdžiui, ryte ruošdamiesi eiti į darbą domimės, koks oras: šilta ar
šalta, lyja ar giedra, kelias slidus ar ne. Kai kuriuos atsakymus pateikia juti-
mai – matome, ar lyja, ar ne, tačiau temperatūros nejuntame. Pažiūrėję pro
langą matome šviečiant saulę, bet pažvelgę į termometrą suprantame, kad
šalta. Pažvelgę į alkotesterio parodymus žinome apie į jį pūtusio žmogaus
girtumo laipsnį. Termometras ir alkotesteris yra tarpininkai, pranešantys
apie kitus reiškinius. Tuos pranešimus suprantame tik žinodami tų prietaisų
parodymų ryšį su vienais ar kitais reiškiniais.
Mąstymas – tai sąmonės veikla, skirta tiksliau, geriau, išsamiau, apiben-
drintai ir netiesiogiai pažinti tikrovę, dažniausiai pažinti tuos esminius daiktų
ir reiškinių ryšius ir santykius, kurie neprieinami mūsų pojūčiams ir suvoki-
mui. Mąstydami pažįstame tai, kas yra esminga.
Skiriamos kelios mąstymo rūšys. Tai – mąstymas veiksmais, mąstymas
vaizdais ir mąstymas sąvokomis.
Mąstydami veiksmais atliekame tam tikrus veiksmus. Pavyzdžiui, pir-
mokėlis, atlikdamas veiksmus, dėlioja pagaliukus; tardytojas, bandydamas
atskleisti nusikaltimą, įvykio vietoje kartoja įtariamojo veiksmus.
Mąstydami vaizdais įsivaizduojame situaciją, pertvarkome atskirus vaiz-
dus ir pan. Pavyzdžiui, šachmatininkas ieškodamas geriausio ėjimo įsivaiz-
duoja figūrų išsidėstymą lentoje po vieno ar kelių ėjimų ir pasirenka geriau-
sią ėjimą.
Sudėtingiausias yra mąstymas sąvokomis.
 139

Mąstymo, kaip psichikos pažinimo proceso, esminis ypatumas yra

tas, kad jis neatsiejamas nuo kalbos. Stebėdami daugelį vienos rūšies
daiktų ar reiškinių pamažu atskiriame jų esminius ir atmetame nereikšmin-
gus požymius. Išskyrę esminius požymius visus jų turinčius objektus sujun-
giame į vieną objektą, apibendriname ir pažymime žodžiais, pavyzdžiui,
„šaltasis ginklas”. Šie du žodžiai yra susiję ne su kokiu nors vienu daiktu, o
su visais daiktais, kurie turi šaltajam ginklui būdingų požymių. Kiekvieną
naujai suvoktą daiktą, kuris turės atitinkamus požymius, priskirsime šaltųjų
ginklų grupei. Išgirdę, kad įvykio vietoje rastas šaltasis ginklas, žinosime,
kas tai ir net numatysime kai kurias įvykio aplinkybes. Kiekvienas žodis, pa-
vyzdžiui, medis, namas, mėlynas, apskritas, ištikimybė, siejami su tam tik-
rais daiktais arba savybėmis, turi kai kuriuos bendrus požymius, reiškiamus
šiais žodžiais. Žodis yra daugelio skirtingų, bet kartu ir tarp savęs ką nors
bendra turinčių daiktų signalas. Be žodžių nieko neįmanoma apibendrinti.
Žodžiai yra mąstymo ir tikrovės atspindėjimo tarpininkai.
Mąstymo ryšys su kalba išlieka visais atvejais, nepaisant to, ar žmogus
savo mintis reiškia garsiai, ar mąsto tylomis.

11.1. Mąstymo operacijos

Mąstymas vyksta kaip ypatingos protinės operacijos: tai analizė, sintezė,

palyginimas, apibendrinimas, sisteminimas, atsiejimas (abstrahavimas) ir
konkretizavimas. Pagrindinės mąstymo operacijos yra analizė ir sintezė. Jos
neatskiriamai susijusios.
Analizė yra mintinis visumos skaidymas į dalis arba mintinis jos at-
skirų savybių arba dalių išskyrimas. Būdama mąstymo operacija, analizė
gali vykti ir suvokiant kokį nors daiktą arba reiškinį, ir įsivaizduojant ką nors
konkrečia forma, ir tada, kai žmogus apie ką nors galvoja apibendrintu pavi-
dalu, atitrūkdamas nuo atskirų minties objekto ypatybių.
Skiriamos dvi analizės rūšys: analizė – mintinis visumos skaidymas į jos
sudėtines dalis, ir analizė – mintinis išskyrimas iš visumos jos atskirų požy-
mių, savybių ar dalių.
Mintimis į dalis galima suskaidyti įvairius daiktus, augalus, gyvūnus, ga-
lima atskirai galvoti apie stalo viršų, jo koją, apie augalo stiebą, šaknį, žiedą,
lapus, apie gyvulio galvą, liemenį, leteną ar pan. Kiekvieną veiklą mintimis
galima suskaidyti į atskirus apsakymo epizodus, atskiras muzikos kūrinio
melodijas; kiekvieną procesą ar įvykį galima suskirstyti į atskirus etapus, lai-
kotarpius ir t. t.
Analizės, kaip mintinio daiktų atskirų požymių, savybių ar dalių išsky-
rimo, pavyzdys galėtų būti daiktų spalvos, dydžio, formos, atskirų žmogaus
elgesio arba charakterio bruožų ypatybių, literatūros kūrinio kalbos ypatumų,
kokios nors medžiagos cheminių savybių aprašymas ir pan.
Sintezė, priešingai nei analizė, yra daiktų ar reiškinių dalių
jungimas arba jų požymių, savybių arba dalių suderinimas mintimis.
Kaip ir analizė, sintezė gali būti vykdoma ir suvokiant daiktus ar reiškinius, ir
140

juos įsivaizduojant konkrečia forma, taip pat mąstant apie juos. Kaip ir
analizės, skiriamos dvi sintezės rūšys: sintezė – mintinis visumos dalių
jungimas, ir sintezė – mintinis tikrovės daiktų ir reiškinių įvairių požymių,
savybių, dalių derinimas. Pirmosios rūšies pavyzdys gali būti kokio nors
mechanizmo konstravimas mintimis, literatūros kūrinio kompozicijos
apgalvojimas, mintinis nežinomų daiktų, augalų, gyvūnų įsivaizdavimas
pagal jų dalių aprašymą ir t. t. Antrosios rūšies pavyzdys gali būti mintinis
kokio nors daikto ar reiškinio įsivaizdavimas remiantis jų atskirų savybių
arba požymių aprašymu.
Būdamos viena kitai priešingos operacijos, analizė ir sintezė tuo pat
metu yra nenutrūkstamai viena su kita susijusios. Skaitydami tekste išski-
riame atskirus sakinius, žodžius, raides ir drauge be paliovos juos jungiame
vienus su kitais: raides jungiame į žodžius, žodžius – į sakinius, sakinius – į
vienus ar kitus teksto skyrius.
Skaitydami kokio nors įvykio aprašymą išskiriame atskirus epizodus ir
kartu pažymime vieno jų ryšį su kitu, vieno priklausomybę nuo kito. Taip
vyksta visada, kai žmogus protauja.
Analizės ir sintezės ištakos yra praktinė veikla. Gyvūnai ir žmogus ana-
lizę ir sintezę atlieka praktiniais veiksmais. Riešuto suskaldymas, beždžio-
nės atliekamas dviejų nevienodo skersmens tuščiavidurių vamzdžių sujun-
gimas, kad pailgintų „lazdą” vaisiui pasiekti, yra šių mąstymo operacijų pra-
džia. Mokydamiesi skaičiuoti vaikai iš pradžių plačiai naudojasi praktiniais
analizės ir sintezės veiksmais: atlikdami sudėties veiksmus prie atrinkto pa-
galiukų skaičiaus prideda kitus, o atimdami – atskiria reikiamą kiekį paga-
liukų. Pamažu įprasmindamas tai, kas vyksta, atlikdamas praktinius veiks-
mus, skaidydamas į dalis arba jungdamas į vieną visumą vaikas įvaldo
mąstymo operacijas. Panašiai elgiasi ir suaugusieji, ypač kai sunku anali-
zuoti ir sintezuoti. Taisydami mašinos variklį jį ardome, paskui vėl sumon-
tuojame.
Atliekant protinę analizę – visumos suskaidymą į dalis, labai svarbus pa-
rengtinis suvokimas to, ką reikia iš visumos išskirti, būtent, tos dalies suvo-
kimas atskirai nuo visumos. Taip pat ir sintezė „mintyse” vyksta lengviau, jei
prieš tai buvo suvokta toji visuma, kurią vėliau mintinai reikia sudaryti iš at-
skirų dalių. Sudėtingame ornamente, brėžinyje, piešinyje greičiau galima
mintimis išskirti vieną arba kitą jo dalį, jei prieš tai kiekviena detalė apžiū-
rima atskirai. Jeigu reikia sumontuoti arba mintyse įsivaizduoti kokį nors su-
dėtingą mechanizmą, tai atlikti yra lengviau, jei tas mechanizmas anksčiau
jau buvo suvoktas, sumontuotas.
Palyginimas – tai atskirų daikto dalių arba savybių išskyrimas mintimis,
leidžiantis nustatyti jų panašumą arba skirtumą. Lyginama visada kokiu nors
apibrėžtu atžvilgiu: daiktai arba reiškiniai visada lyginami pagal tą ar kitą jų
požymį, savybę, pagal vienokią arba kitokią ypatybę (spalvą, formą, judė-
jimo greitį, konstrukciją, daikto paskirtį ir pan.). Norint ką nors su kuo nors
palyginti reikia išskirti tam tikrus daiktų požymius ir tik nuosekliai išskyrus
vieną požymį po kito ir nustačius, kokie jie yra kiekvieno iš lyginamų objektų,
galima spręsti, kuo daiktai vienas į kitą panašūs ir kuo skiriasi. Be nuosekliai
 141

atliekamos analizės, lyginimas, kaip mąstymo veiksmas, vykti negali.

Analizė yra būtina sudėtinė lyginimo dalis.
Tačiau lyginimas nesibaigia analize. Jis visada nustato tam tikrą daiktų,
išskirtų jų savybių arba dalių santykį, todėl jis visada tuo pat metu yra ir
sintezinė operacija, t. y. apima ir sintezę, kaip būtiną savo dalį.
Pažįstant tikrovę lyginimas vaidina labai svarbų vaidmenį. Visa, kas eg-
zistuoja, pažįstame lygindami vienus daiktus ir reiškinius su kitais, į juos pa-
našiais arba skirtingais. Tik lygindamas daiktus ir reiškinius žmogus gali su-
sivokti aplinkiniame pasaulyje, vienodai reaguoti į daiktų panašumus ir veikti
skirtingai atsižvelgiant į skirtumus, glūdinčius tuose daiktuose. Ypač sudė-
tinga rasti labai panašių daiktų skirtumų ir labai skirtingų panašumų.
Apibendrinimas yra mintinis tikrovės daiktuose ir reiškiniuose iš-
skyrimas to, kas jiems bendra, ir tuo pagrindu paremtas mintinis jų
jungimas. Būtina apibendrinimo prielaida yra daiktų ir reiškinių lyginimas
vienų su kitais. Tik lygindamas žmogus atskleidžia tai, kas jiems yra bendra,
jeigu jie panašūs vienas į kitą, ir tik lygindamas tikrovės daiktus bei reiški-
nius ir nustatydamas jų bendrus požymius žmogus gali mintimis juos su-
jungti į vieną grupę ir apibendrinti.
Apibendrinimas gali remtis įvairiais panašių daiktų požymiais. Svarbiau-
sią reikšmę turi apibendrinimas, pagrįstas ne tik tų daiktų bendrų, bet ir es-
minių požymių išskyrimu. Būtent toks apibendrinimas leidžia sudaryti sąvo-
kas, atskleisti dėsnius, pažinti dėsningus ryšius ir santykius.
Žmogus mąsto apie tai, kas bendra, tai išskyręs iš pavienio reiškinio pa-
dedamas žodžio, kuriuo pažymima tai, kas bendra.
Sisteminimas. Išskirdamas daiktų ar reiškinių bendrybes, o kartu at-
skleisdamas ir jų skirtumus žmogus įgyja galimybę tuos daiktus arba reiški-
nius sisteminti. Daiktų ar reiškinių sisteminimas arba klasifikavimas yra
mintinis jų skirstymas į grupes ir pogrupius atsižvelgiant į jų tarpusa-
vio panašumą ir skirtumą. Pavyzdžiui, gyvūnai klasifikuojami remiantis
įvairių gyvūnijos pasaulio atstovų panašumu ir skirtumu. Taip pat klasifi-
kuojami augalai, uolienos, struktūros, cheminiai elementai ir t. t. Smulkes-
nės, kai kurių panašių požiūrių pagrindu suskaidytos grupės jungiamos į di-
desnes, bendras grupes. Kita vertus, remiantis tos pačios plačios grupės
atstovų skirtumais tokia grupė suskaidoma į kelias mažesnes grupes. Pa-
vyzdžiui, visi augalai skirstomi į tipus, tipai į klases, klasės į būrius, būriai į
šeimas, šeimos į gimines, giminės į rūšis.
Būtina klasifikavimo prielaida yra daiktų lyginimas.
Tuos pačius daiktus galima sisteminti įvairiai. Tai priklauso nuo to, koks
požymis imamas klasifikavimo pagrindu. Klasės mokinius galima suskirstyti į
grupes pagal lytį, ūgį, pažangumą, elgesį ir t. t. Mokslinių klasifikavimų
skirstymo grupėmis pagrindu imami esminiai daiktų požymiai, tačiau būna ir
taip, kad ir tais atvejais daiktai kartais klasifikuojami pagal įvairius požymius.
Pavyzdžiui, geometrijoje visi trikampiai skirstomi ir pagal kraštinių santykį
(lygiakraščiai, lygiašoniai, įvairiakraščiai), ir pagal kampų dydžio požymį
(smailūs, buki, statūs).
142

Atsiejimas (abstrakcija). Apibendrindamas daiktus arba reiškinius, iš-

skirdamas juose tai, kas jiems bendra, žmogus atitrūksta nuo kitų jų savy-
bių, kuriomis jie skiriasi vienas nuo kito. Jis negalvoja apie šias savybes, bet
atskirai stebi tai, kas yra išskirta. Tai mintinio atsiejimo procesas, arba abst-
rakcija. Pavyzdžiui, galima galvoti apie panašių daiktų spalvą atitrūkus nuo
jų dydžio, formos, judėjimo, jų panaudojimo gyvenime ir t. t. Galima galvoti
apie ąžuolo lapų formą, kalnų aukštį atitrūkus nuo visų kitų jų ypatybių, apie
garso greitį.
Abstrakcija ir apibendrinimas yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Žmogus
negalėtų apibendrinti, jeigu neatitrūktų nuo apibendrinamų dalykų skirtumų.
Negalima mintimis apibendrinti visų medžių neatitrūkus nuo jų tarpusavio
skirtumų.
Be to, abstrahuojamos savybės apmąstomos (apibendrinant daiktus)
apibendrintu pavidalu. Mintimis jungdamas kalnus pagal jų aukščio virš
jūros lygio požymį žmogus galvoja ne apie konkretų vieno arba kito kalno
aukštį, o apie bendrą kalnų ypatybę, apibūdinančią juos šiuo atžvilgiu, nors
ta ypatybė įvairiais atvejais nėra vienoda. Vadinasi, išskirtos savybės pačios
tampa apibendrinimo objektu. Taip mąstant susiduriama su abstrakčiomis
sąvokomis, pavyzdžiui, aukštis (ne tik kalnų ir ne kokios nors kitos daiktų
grupės, bet ir bet kokio daikto), spalva (ne cukraus, ne ąžuolo lapų, o visų
daiktų bendra ypatybė) ir t. t.
Abstrakcija, kaip ir apibendrinimas, yra glaudžiai susijusi su žodžiu. Gal-
voti apie ką nors atitrūkus nuo pavienio daikto visumos vaizdo galima tik to-
dėl, kad tai leidžia daryti žodžiai. Žodžiai yra atitrūkimas nuo tikrovės ir lei-
džia apibendrinti; tai ir sudaro mūsų atskirą, žmogiškąjį, aukštąjį mąstymą.
Konkretizavimas – tai galvojimas apie dalinį atvejį, kuris atitinka tam tik-
rą bendrą reiškinį. Tai abstrakcijai priešingas procesas. Kai mokinį paklau-
sia, „koks trikampis yra lygiakraštis?”, jis atsako: „Tas, kurio visos kraštinės
yra lygios”. Mokinys mąsto apie trikampį, pasižymintį tam tikromis ypaty-
bėmis, kurios jį išskiria iš kitų trikampių figūrų, nors omenyje turi bendrai
visas figūras, priklausančias trikampių grupei. Mintis apie konkretų dalyką
neatskiriamai susijusi su mintimi apie tai, kas yra bendra.
To, kas bendra, konkretizavimas suteikia galimybę geriau tai suprasti
siejant su tuo, kas yra sukaupta kaip jutiminė patirtis. Apie trikampį bendrai
galima tik mąstyti, o tiesioginė patirtis primena, kad visada yra tam tikras tri-
kampis, kuriam būdingas tam tikras kraštinių santykis. Konkretizavimas pri-
artina prie to, kas yra labiau vaizdinga, geriau pažįstama. Tuo ir pasireiškia
pagrindinis jo vaidmuo, padedantis pažinti tai, kas bendra. Tuo pagrįsta pa-
galba, kurią teikia bendrų dalykų pavyzdžiai, iliustravimai. Visada geriau su-
prasime aiškinimus tada, kai bus nurodomi pavyzdžiai, konkretūs atvejai,
aiškinantys tai, apie ką kalbama tik bendrais bruožais.
Tačiau konkretizavimas neprivalo atitraukti minties nuo bendrų bruožų.
Kai mokinys lentoje braižo konkretų trikampį, kad galėtų įrodyti teoremą, jis
turi braižomą trikampį suprasti tik kaip to bendrojo trikampio, kurio atžvilgiu
vyksta įrodymas, dalinį atvejį. Kai mokytojas pateikia pavyzdį, jis nurodo,
kaip šiuo daliniu atveju pasireiškia tai, kas bendra, ką iliustruoja pavyzdys.
 143

Tik toks pavyzdys būna vykęs, tik tokiomis sąlygomis dalinis bruožas pa-
deda suprasti bendruosius dalykus.
Teisėsaugos pareigūnai tiriamus kriminalinius nusikaltimus analizuoja
pagal daugelį kriminalistikoje reikšmingų požymių (vietą, laiką, atlikimo po-
būdį, naudotų įrankių taikymą ir kt.). Jie lygina apie vienus tiriamus įvykius
surinktą informaciją su anksčiau ištirtais nusikaltimais ir daro išvadą, kad tai
vieno arba kelių tų pačių nusikaltėlių darbas. Tai padeda atskleisti ne tik ti-
riamą nusikaltimą, bet ir kitus dar neatskleistus nusikaltimus, tų pačių as-
menų dalyvavimą juose. Tai įmanoma tik atliekant įvairias mąstymo opera-
cijas.
Mąstymo struktūra. Mąstymui svarbiausia yra mąstymo turinys (žinios,
informacija, mintys), kuris apipavidalinamas tam tikromis formomis – sąvo-
komis, sprendimais, protavimu.
Sąvoka mūsų sąmonėje atspindi (išreiškia) tikrovės daiktų ir reiški-
nių bendrąsias ir esmines savybes. Namo sąvokoje glūdi požymiai, bū-
dingi kiekvienam namui, bet ji neaprėpia to, kas yra antraeiliai požymiai: jo
dydis, mūrinis ar medinis, stogo dangos medžiagos rūšis ir kt.
Sąvoka pažymima žodžiu ir be žodžio egzistuoti negali, nes ji yra minti-
nis tikrovės daiktų ir reiškinių bendrų požymių išskyrimas ir sujungimas. Są-
voką pažymintis žodis būtinai yra susijęs su jutiminiu tikrovės daiktų ir reiš-
kinių patyrimu. Jutiminis pažinimas yra būtinas sąvokų šaltinis. Suprasti są-
voką reiškia valdyti visas žinias apie daiktą, kurį sąvoka reiškia. Sąvokos
nėra nekintamos, jos keičiasi įgyjant žinių, nes keičiasi jų turinys.
Teiginys yra daiktų ir reiškinių ryšių arba vienokių ar kitokių jų po-
žymių nuoroda. Teiginiuose atsispindi daiktų ir reiškinių turinys, kuris vi-
sada išreiškiamas žodžiais, juos ištariant garsiai arba tik mintyse. Teiginys
yra kokio nors daikto arba reiškinio, arba jų požymių teigimas arba neigi-
mas. Kai sakome „po žaibo griaudžia perkūnija”, teigiame, kad yra tam tik-
ras tų dviejų gamtos reiškinių ryšys; sakydami „peilis yra šaltasis ginklas”
teigiame to objekto priklausomumą tam tikrai grupei. Atskleisdami sąvokos
„alkotesteris” turinį pateikiame daugiau ar mažiau teiginių apie šį prietaisą,
jo savybes, paskirtį, veikimo principus, panaudojimo galimybes ir kt.
Tai, apie ką teiginyje kalbama, yra jo veiksnys (subjektas), o tai, kas apie
subjektą sakoma, yra teiginio tarinys (predikatas).
Teiginiai būna teigiami ir neigiami. Vieni jų teigia apie tam tikro daikto
ar reiškinio arba jų savybių egzistavimą, kituose tai neigiama, nurodoma, ko
nėra arba kas nebūdinga minimam objektui. Jie gali būti teisingi arba klai-
dingi.
Vienuose teiginiuose kas nors teigiama (arba neigiama) visų tam tikros
kategorijos daiktų atžvilgiu, kituose – tik kai kurių arba net tik vieno jų atžvil-
giu. Tuo pagrindu teiginiai skirstomi į bendruosius, dalinius ir pavienius
teiginius („Visi augalai turi šaknis”; „Kai kurie medžiai žiemą numeta lapus”;
„Kaunas yra Nemuno ir Neries santakoje”). Vienais teiginiais ką nors tei-
giame arba neigiame neapsiribodami jokiomis sąlygomis („Pasaulyje viskas
egzistuoja erdvėje ir laike”), kitais nurodomos sąlygos, kuriomis vyksta tam
tikras reiškinys („Daiktą matome tik tuo atveju, jei nuo jo sklindantys spindu-
144

liai veikia mūsų akį”). Dėl to skiriami kategoriniai ir sąlyginiai teiginiai. To-
liau kaip ypatinga grupė išskiriami teiginiai, kuriuose to paties veiksnio at-
žvilgiu nurodomi keli vienas kitą išskiriantys tariniai („Arba aš Jums rytoj pa-
skambinsiu telefonu, arba pats užeisiu”). Jiems priklauso taip pat ir tie at-
vejai, kai kas nors teigiama (arba neigiama) apie kurį nors vieną iš veiksnių
(„Rytoj arba aš, arba mano brolis paskambinsime Jums telefonu”). Tai
skirstytiniai teiginiai: juose tarsi vyksta subjekto arba predikato paskirsty-
mas (būna arba keli tariniai, arba keli veiksniai). Be to, skiriami teiginiai, ku-
riuose nurodomas arba būtinas reiškinių ryšys („Kiekvienas kūnas, netekęs
atramos, krinta žemyn”), arba tik koks nors faktas, kurio galėjo ir nebūti
(„Traukinys nuėjo nuo bėgių”), arba pagaliau tik galimas, bet dar neįvykęs
faktas („Greičiausiai mano draugas atvažiuos rytoj”). Pirmieji šių sprendimų
vadinami būtinumo, antrieji – tikrovės, tretieji – galimybės teiginiais.
Ką nors teigti arba neigti galima tik daugiau ar mažiau tuo įsitikinus. Įsi-
tikinimas pasakymo teisingumu turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis.
Iš tikrųjų taip būna ne visada. Pagrįsta gali atrodyti ir tai, kas nesutampa su
tikrove. Neretai taip atsitinka tada, kai nėra pakankamai žinių ir patyrimo,
kurie parodytų teiginio pagrįstumą. Kadangi vaikai turi nedaug patirties, jų
įsitikinimas teiginio tikrumu dažniau negu suaugusiųjų nesutampa su ob-
jektyviu jo teisingumu. Įsitikinimui teiginių tikrumu daro įtaką ir jausmai, su-
kelti objekto, apie kurį žmogus ką nors sako, taip pat su tuo daiktu susiję
žmogaus norai. Malonų ir pageidaujamą dalyką esame linkę laikyti tikru,
nors tam nėra pagrindo ir labiau abejojame nemaloniu negu džiaugsmingu
dalyku, jei dar neturime įtikinamų įrodymų apie tai, kas yra iš tikrųjų. Greitas
įsitikinimas sprendimų tikrumu labai priklauso ir nuo individualių asmens
ypatybių.
Įvairus yra teiginių savarankiškumo laipsnis. Jis priklauso nuo žinojimo
to dalyko, apie kurį tenka spręsti, nuo įpročio, taip pat mokėjimo spręsti sa-
varankiškai.
Teiginiai sudaromi tiek tiesiogiai, kai juose konstatuojama tai, kas suvo-
kiama, tiek samprotaujant. Samprotavimas yra naujo teiginio išvedimas
iš kitų. Turimų teiginių išvedimų pagrindu daromas naujas sprendimas.
Skiriamos dvi pagrindinės samprotavimų rūšys: indukciniai, arba induk-
cija, ir dedukciniai, arba dedukcija.
Indukcija yra samprotavimas, kada nuo dalinių atvejų einama prie
bendro teiginio. Pavyzdžiui, pakaitinti tam tikro dydžio geležies gabalai pa-
rodė tam tikrą vienodą plėtimosi koeficientą. Iš to daroma išvada, kad kiek-
vienas geležies gabalas parodys tą patį plėtimosi koeficientą.
Dedukcija yra samprotavimas, kada nuo bendro teiginio einama
prie dalinio atvejo. Žinodami bendrą geležies plėtimosi koeficientą darome
išvadą apie tai, kiek išsiplės konkretus šildomas geležies gabalas.
Abi samprotavimo rūšys glaudžiai tarpusavyje susijusios. Induktyvių
samprotavimų teisingumas patikrinamas ne tik atvejų, kuriais remiantis iš-
vestas bendras teiginys, skaičiumi bei jų įvairumu, bet ir bendresniu teiginiu,
bendresniais dėsniais, iš kurių galima išvesti bendrą teiginį. Indukcija patik-
rinama dedukcija. Kita vertus, remiantis bendrais teiginiais, kurie yra išvesti
 145

indukcijos būdu, protaujama apie iki šiol dar nežinomus, bet savo atskirais
požymiais tinkančius šiam bendram teiginiui dalinius atvejus. Dedukcija re-
miasi anksčiau atlikta indukcija. Sudėtingi svarstymo procesai visada yra
samprotavimų grandinė, kurioje abi išvadų rūšys glaudžiai viena su kita su-
sijusios.
Be to, skiriami samprotavimai pagal analogiją, t. y. samprotavimai,
kada nuo vienų dalinių atvejų einama prie kitų. Tos išvados yra pagrįstos
vienų arba kitų atvejų panašumu kokiu nors atžvilgiu. Pavyzdžiui, remiantis
tuo, kad Mėnulio kalnų forma panaši į Žemės ugnikalnių formą, imtos daryti
prielaidos, kad ir vieni, ir kiti atsirado dėl tų pačių priežasčių. Pagal analogiją
dažniausiai samprotauja vaikai, bet neretai tai daro ir suaugusieji. Pagal
analogiją mąstoma ir atliekant mokslinius tyrimus, ypač sudarant hipotezes,
tačiau patys savaime samprotavimai pagal analogiją dar nesuteikia įtiki-
namų žinių ir reikia patikrinti, pagrįsti tai, kad mūsų daroma išvada atspindi
ne atsitiktinį, bet būtiną, dėsningą reiškinių rūšį.
Vienų teiginių sudarymas remiantis kitais yra glaudžiai susijęs su kalba,
žodžiais, nors ne kiekvienas iš jų buvo išsamiai ir tiksliai išreikštas žodžiais.
Mąstydami suprantame tikrovės reiškinius, ieškome atsakymų į kilusius
ar kitų pateiktus klausimus, sprendžiame uždavinius, problemas.
Supratimas yra tikrovės daiktų arba reiškinių esminių bruožų at-
skleidimas. Įvairiais atvejais supratimas gali būti skirtingo pobūdžio.
Kartais supratimas apribojamas tuo, kad daiktą arba reiškinį priskiriame
tam tikrai kategorijai, dalinį atvejį įtraukiame į atitinkamą sąvoką, atsakome į
klausimą „Kas tai?”. Tie paprasčiausios formos atvejai susilieja su atpaži-
nimu.
Kitais atvejais ką nors suprasti reiškia išaiškinti reiškinio priežastį ir pa-
darinį, prie kurio jis veda, t. y. įtraukti jį į priežasties – padarinio ryšių sis-
temą, atskleisti reiškinio kilmę ir raidą, atsakyti į klausimus: „Kodėl ir kaip tai
įvyko?”, „Kodėl tai daroma?”. Atsakant į šiuos klausimus atskleidžiami es-
miniai, dėsningi tikrovės daiktų ir reiškinių ryšiai.
Suprasti žmonių poelgius reiškia atskleisti tų žmonių atliekamų veiksmų
objektyvias priežastis, jų poelgio motyvus, tam poelgiui teikiamą prasmę, vi-
suomeninę jo reikšmę.
Dažnai supratimas yra loginių pagrindų, iš kurių išplaukia tai, kas svars-
toma, išaiškinimas. Taip suprantamos matematinės teoremos, įrodymai,
matematikos uždavinių sprendimai.
Kartais ką nors suprasti reiškia nustatyti, kaip sudarytas daiktas, iš kokių
dalių jis sudėtas, kaip veikia kiekviena dalis, kokia yra visų dalių sąveika.
Taip suprantami visų rūšių mechanizmai, organizmo sandara ir jo veikla.
Išskirtinę vietą užima kalbos (atskirų žodžių, sakinių, rišlaus dėstymo)
supratimas – būtina žmonių bendravimo, bendros veiklos, visuomeninės
patirties suvokimo sąlyga. Svarbų vaidmenį vaidina ne tik kalbos pažodinės
reikšmės supratimas, bet ir vadinamosios kalbos potekstės, t. y. to, kas ne
visada išreiškiama atvirai, ir kas kartais nesutampa su pažodine kalbos
reikšme (tai būdinga, pavyzdžiui, ironijai, satyrai, juokams).
146

Supratimas remiasi laikinaisiais ryšiais (asociacijomis), jau įgytais iš pa-

tirties, ankstesnės praktikos ir visų pirma tų ryšių aktualizavimu.
Svarbi sėkmingo supratimo sąlyga yra iš patirties sudarytų asociacijų
turtingumas ir įvairumas. Norint suprasti nepakanka vien turtingos patirties.
Norint ką nors suprasti reikia, kad aktualizuotųsi asociacijos, atitinkančios
svarbiausius tikrovės daiktų ir reiškinių bruožus. Tai nulemia išskiriamos
daiktų ir reiškinių ypatybės. Išskirti reikia tai, kas daiktams ir reiškiniams, ku-
riuos reikia suprasti, yra esminga. Tai yra būtina ir svarbiausia supratimo
sąlyga.
Be jau turimų ryšių aktualizavimo, supratimas apima ir naujų ryšių ir aso-
ciacijų sudarymą. Ką nors suprasti reiškia ne paprastai atsiminti ką nors,
kas jau yra žinoma, bet sugretinti naują informaciją su jau žinoma, t. y. su-
daryti naujus ryšius (kartais jau turimų, iš ankstesnės patirties susidariusių
ryšių pagrindu).
Supratimas, kaip ir visi mąstymo procesai, pasireiškia žodžiu ir veiksmu.
Žodinė išraiška to, ką žmogus supranta, būna įvairi: kartais glaustesnė ir
labiau apibendrinta, kartais išplėsta ir detali. Tai priklauso ne tik nuo to, koks
yra pats supratimas, bet ir nuo daugelio kitų priežasčių: nuo uždavinio, kurį
yra užsibrėžęs žmogus, nuo bendravimo su kitais žmonėmis sąlygų, nuo to,
kaip jis moka kalbą ir t. t. Dėl to spręsti apie supratimą remiantis tik
pasakojimu apie tai, kas suprantama, negalima, nes pasakojimas gali neiš-
reikšti viso to, kas buvo suprasta. Norint išaiškinti, kaip buvo suprasta, reikia
kelti klausimus ir tik iš atsakymų į juos galima spręsti apie supratimą.
Klausimai ypač reikalingi tada, kai tikrinama, kaip buvo suprasta žodinė
informacija (išklausytas arba perskaitytas aprašymas, aiškinimas, apsaky-
mas), nes tokiais atvejais to dalyko, kuris buvo išklausytas arba perskaity-
tas, turinys gali būti atkurtas nepakankamai gerai jį supratus – tik tiesiog
pakartojus žodžius ir sakinius, kurie buvo išklausyti arba perskaityti.
Vienas iš žodinės informacijos supratimo kriterijų yra jos atpasakojimas
savais žodžiais, mokėjimas kitaip formuluoti mintis, pertvarkyti tekstą, per-
teikti jį glausčiau arba išplėstai.
Visa, kas buvo minėta, yra ne tik supratimo kriterijus, bet drauge prie-
monė, padedanti suprasti.
Supratimo kriterijus yra ir veiksmai, kuriuos reikia atlikti vadovaujantis
savo supratimu. Praktinis veiksmas, suderintas su jį aiškinančiais žodžiais,
yra būtinas ne tik supratimui įvertinti, bet ir tam, kad būtų geriau suprasta.
Dirbdamas su daiktais žmogus geriau supranta jų sandarą, veikimo princi-
pus. Pavyzdžiui, bandydamas paleisti kokį nors mechanizmą, ardydamas
arba montuodamas jį iš atskirų dalių žmogus geriau supranta jo sandarą ir
veikimo principą.
Stengiantis suprasti labai svarbus žodžių jungimas su konkrečiais vaiz-
dais, ypač kai reikia suprasti mechanizmo įrangą, kokį nors veiksmų atlikimo
būdą ir pan. Konkretūs vaizdai ne tik rodo tai, ką reikia suprasti, bet ir pa-
deda atskleisti reiškinio esmę. Svarbus vaidmuo suprantant tenka pavyz-
džiams, kurie iliustruoja tam tikrą teiginį, ypač tada, kai jį turi pateikti tas, kas
jį turi suprasti. Galėjimas pateikti pavyzdį yra ir supratimo kriterijus.
 147

Taigi supratimas remiasi nenutrūkstamais abstraktaus ir konkretaus,

bendro ir atskiro ryšiais. Supratimą rodo sugebėjimas pereiti nuo konkretaus
ir atskiro atvejo prie abstraktaus ir bendro reiškinio, prie daiktų ir reiškinių
atskleidimo ir to, kas juose yra esminga. Tai rodo ir atvirkščias procesas –
ėjimas nuo bendro ir abstraktaus dalyko prie atskiro ir konkretaus. Be to ne-
galima suprasti to, kas bendra, esminga, dėsninga. Kuo platesni vieno ir kito
ryšiai, tuo lengviau ir greičiau suprantama.
Skiriamos dvi supratimo rūšys: tiesioginis ir netiesioginis supratimas.
Tiesioginis supratimas įvyksta iš karto, per vieną akimirką, nereika-
lauja jokių tarpinių mąstymo operacijų ir susilieja su suvokimo procesu. Bū-
tent šitaip suprantame gerai žinomus žodžius, sakinius, gerai pažįstamus
reiškinius, žmonių veiksmus, poelgius ir t. t. Tais atvejais laikinieji ryšiai, su-
sikūrę dėl patirties ir esantys supratimo pagrindu, aktualizuojami iš karto.
Netiesioginio supratimo atvejais laikinieji ryšiai aktualizuojami laipsniš-
kai ir nemažai reikšmės supratimo procese užima įvairios tarpinės grandys.
Netiesioginis supratimas visada yra procesas, vykstantis tam tikru laiku ir
pereinantis keletą etapų, kurie sudaro laipsnišką perėjimą nuo pradinio ne-
aiškaus supratimo prie tikslesnio, aiškesnio įsisąmoninimo. Toks supratimo
„judėjimas” vyksta įvairiai. Vienais atvejais žmogus iš pradžių išskiria ir
įprasmina atskirus elementus iš to, ką reikia suprasti, ir tik vėliau supranta
visumą. Kitais atvejais iš karto suprantama visuma, bet supratimas dar yra
neaiškus, neapibrėžtas, ir reikia atlikti didelį analitinį darbą, išskirti atskiras
visumos dalis, kad būtų galima aiškiai suprasti. Ir vienu, ir kitu atveju supra-
timas vyksta kaip sudėtinga analitinė–sintetinė veikla, kurioje visumos dalių
arba pusių išskyrimas yra glaudžiai susijęs su jų tarpusavio jungimu, ryšių ir
santykių, kuriuos jos yra užmezgusios tarpusavyje, ir su ta visuma, kuriai tos
dalys priklauso, atskleidimu.
Vykstant tokiam sudėtingam procesui neretai pasitaiko, kad suprantama
iš karto, staiga. Žmogus staiga tarsi „pagauna” tai, ko iki tol niekaip ne-
įstengė suprasti. Tokį staigų ir netikėtą „atradimą” visada yra paruošusi ana-
litinė–sintetinė veikla, kuri vyko dar iki „staigiai” suprantant.
Mąstymas kaip uždavinio sprendimas. Supratimas yra tik vienas
mąstymo aspektas, padedantis susivokti situacijoje, suvokti reiškinio esmę.
Tačiau labai dažnai reikia ne tik suprasti situaciją, bet ir priimti sprendimą,
nulemiantį tolesnius veiksmus bei galutinį veiklos rezultatą. Dažniausiai
mąstymas yra uždavinio sprendimas. Tokiu atveju uždavinio arba situa-
cijos supratimas yra tik pradinė sudėtingo proceso dalis. Tiesa, kartais už-
daviniai nesudėtingi ir sprendžiami remiantis jutimais arba paprastais pa-
skaičiavimais. Ryte susirūpinus, kaip rengtis einant į darbą, pakanka pa-
žvelgti, koks lauke oras, į temperatūrą rodantį termometrą ir sprendimas
priimamas. Kilus klausimui, ar pakaks benzino kelionei, prisimename at-
stumą iki kelionės tikslo, paskaičiuojame, kiek reikės benzino, pažvelgiame į
prietaisą, rodantį, kiek jo yra bake, ir taip nesunkiai priimame sprendimą.
Tačiau dažniausiai kyla sudėtingų klausimų. Jie sprendžiami remiantis
patirtimi, anksčiau įgytomis žiniomis bei naujais faktais pertvarkant sudė-
148

tingą visą informaciją pasitelkus mąstymo operacijas. Pateikiame vieną iš

galimų mąstymo proceso variantų (žr. 51 pav.).

Klausimo, problemos kilimas

Problemos patikslinimas, jos

įsisąmoninimas

Informacijos, būtinos sprendimui

priimti, rinkimas

Tikslus užduoties formulavimas

Galimų sprendimo būdų numatymas

Problemos sprendimas

Sprendimo patikrinimas

51 pav. Mąstymo procesas

Kiekvienas mąstymo procesas prasideda klausimo kėlimu, kurį lemia

nenumatyta, netikėta situacija, būtinumas pašalinti kliūtį, trukdančią pasiekti
tikslą. Kai kada tuos klausimus pateikia aplinkiniai, bet labai dažnai juos iš-
keliame patys, to gali reikalauti ir mūsų profesinio darbo specifika. Nuvykus į
apiplėštą butą kyla klausimas, kaip į jį buvo įeita, kas buvo paimta ir pan. Tai
svarbu norint rasti nusikaltėlius.
Klausimų kilimo šaltinis yra žmogaus praktinė veikla, gamybos, mokslo,
technikos, kultūros plėtros poreikiai.
Keliant klausimus svarbų vaidmenį atlieka žmogaus smalsumas, pažinti-
niai interesai. Kartais kilęs klausimas gali reikalauti patikrinti jau žinomus
faktus, kurie mums atrodo nepakankamai pagrįsti.
Klausimo kėlimas nemažai priklauso nuo turimų žinių. Jų trūkumas ska-
tina kelti klausimus apie dar nežinomus dalykus. Kita vertus, žinių trūkumas
gali ir trukdyti kelti klausimą. Neturint žinių dažnai neįmanoma įžvelgti ma-
žiau pažįstamų reiškinių sudėtingumo. Mažai žinant daug kas atrodo pa-
prasta, aišku, suprantama ten, kur turintis žinių žmogus keltų nemažai klau-
simų. Paradoksas yra tas, kad, kuo daugiau žmogus turi žinių, tuo daugiau
jam kyla klausimų. Senovės graikų filosofas savo mokiniams, nustebusiems,
kad jis, daug daugiau už juos žinodamas, kelia daugiau klausimų, paaiškino
tai nubrėždamas du apskritimus:
 149

„Mažas apskritimas riboja tai, ką jūs žinote, o didelis – ką aš žinau. Juos

supa erdvė, kurioje yra mums nežinomi dalykai. Sutikite, kad mano apskri-
timo linija, besiribojanti su nežinia, yra daug ilgesnė, negu jūsų”.
Klausimo ar uždavinio kėlimas ir būtinumas spręsti sukelia įtampos
jausmą, mobilizuoja kūrybines jėgas.
Kilus klausimui ar uždaviniui svarbu jį teisingai suprasti, įsisąmo-
ninti, formuluoti. Iš pradžių kyla bendras, neapibrėžtas klausimas. Jį reikia
sukonkretinti. Atliekama analizė, kuri parodo, kas yra žinoma šiuo klausimu,
kas dar nežinoma, koks yra žinomų ir nežinomų faktų santykis. Analizė lei-
džia išskirti tai, ko būtinai reikia uždaviniui spręsti. Uždavinį suprasti padeda
teisingas visų aplinkybių suvokimas ir net jų įsivaizdavimas. Pavyzdžiui,
gavę užduotį iš šešių degtukų sudėti tris lygiašonius trikampius ir bandydami
tai daryti dvimatėje plokštumoje niekada jos neišspręsime. Tik sužinojus,
kad tai reikėtų daryti trimatėje plokštumoje, uždavinys lengvai išspren-
džiamas.
Problemos nagrinėjimas, įvairių sąlygos detalių išaiškinimas ir sprendi-
mui būtinos informacijos rinkimas leidžia tiksliai formuluoti uždavinį. Dažnai
tai baigiasi hipotezės iškėlimu, tai yra išankstiniu sprendimo galutinio rezul-
tato numatymu, kurį reikės patikrinti.
Ypač svarbu mąstymo procese ieškoti uždavinio sprendimo principo
arba schemos, pagrindinio metodo arba būdo, kuris padėtų išspręsti užda-
vinį. Tai gali įvykti staiga, nelauktai, įžvalgos (insaito) būdu, kai netikėtai ir
tarsi ankstesne patirtimi neįsivaizduodami suprantame situacijos esmę ir
paaiškėja sprendimas. Tai rodo pavyzdys iš žymaus matematiko K. Gausso
vaikystės. Mokytojas matematikos kontrolinio darbo metu liepė mokiniams
rasti skaičių eilės sumą: 1+2+3+4+5+7+8+9+10. Labai greitai K. Gaussas
pakėlė ranką ir pasakė, kad išsprendė uždavinį. Mokytojas nustebo ir pa-
klausė, kaip jis taip greitai tai padarė. Mokinys paaiškino, kad pridėdamas
tuos skaičius paeiliui jis būtų ilgai užtrukęs, o norėjo tai padaryti greičiau.
„Pažiūrėkite, – sakė jis: 1 ir 10 lygu 11, 2 ir 9 irgi lygu 11 ir t. t. Tokiu porų
yra 5. Taigi 11 padauginus iš 5 bus 55”. K. Gaussas suprato uždavinio
esmę ir greitai rado sprendimą. Įžvalga gali pasireikšti tik tuo atveju, jei
žmogus dirba šia kryptimi, yra sukaupęs informacijos.
Nauji uždaviniai dažniausiai sprendžiami remiantis anksčiau spręstų už-
davinių pavyzdžiais. Taip moko ir mokyklose. Mokiniai išmokomi spręsti ti-
piškus uždavinius ir tuos sprendimo būdus taikyti naujiems uždaviniams
spręsti. Kuo turtingesnė patirtis, tuo daugiau galimybių rasti joje ką nors pa-
našaus į naują uždavinį ir pritaikyti jį sprendžiant. Žinių, patirties, anksčiau
susidariusių asociacijų vaidmuo šiuo atveju labai didelis.
Patirtis gali ir trukdyti išspręsti uždavinį, jei ji vienašališka ir jei susidarė
įgūdis uždavinius spręsti tik tam tikru būdu, kuris naujomis sąlygomis yra
netinkamas.
Mąstymo uždaviniams spręsti taikomos įvairios strategijos.
Tiksliausiai uždaviniai sprendžiami naudojantis algoritmais. Tai uždavi-
nių sprendimas pagal iš anksto sudarytą programą, laikantis tikslių, lengvai
suprantamų taisyklių rinkinio, operacijų atlikimo nuoseklumo. Algoritmas
150

naudojamas spręsti to paties tipo, standartiniams uždaviniams. „Protingo-

sios” mašinos uždavinius sprendžia naudodamos sudėtingus algoritmus. Jie
labai palengvina uždavinių sprendimą, tačiau ne visur pritaikomi. Naujiems
uždaviniams algoritmai nesudaromi ir jiems spręsti taikomos kitokios strate-
gijos.
Bandymų ir klaidų būdas taikomas, kai nėra iš anksto numatytas nei vei-
kimo planas, nei strategija. Žmogus tikisi problemą išspręsti įvairiais būdais,
nors nėra įsitikinęs atliekamų veiksmų teisingumu. Išmėgindamas įvairius
būdus jis lygina rezultatą su turimu tikslu, analizuoja klaidas. Tai leidžia pa-
sirinkti tinkamesnius sprendimo būdus. Tačiau tai gali būti labai ilgas ir ne-
efektyvus sprendimo ieškojimo kelias.
Sprendimai, grindžiami mėginimais ir klaidomis, yra atsitiktiniai sprendi-
mai. Pavyzdžiui, paprašius pasakyti, kokios firmos mašinos labiausiai pa-
plitusios Lietuvoje, galima bandyti atsitiktine tvarka vardyti įvairias mašinas,
kol pavyks atspėti. Tačiau galima pasinaudoti ir racionalesniu būdu – kelti
klausimus. Pavyzdžiui, klausiama, ar tai Europoje gaminamos mašinos?
Gavus atsakymą „taip” galima klausti, ar tai mažai kuro naudojanti mašina ir
t. t. Gavus atsakymą „ne” klausiama, ar tai JAV gamybos mašina ir t. t. Taip
pamažu mažėja mašinų pavadinimų, kurios gali būti labiausiai paplitusios
Lietuvoje ir nuosekliai artėjama prie teisingo (kartais klaidingo) atsakymo.
Tai euristinis problemų sprendimas.

11.2. Mąstymo ypatybės

Mąstymas vyksta pagal bendrus dėsningumus, tačiau žmonės mąsto

nevienodai. Skiriamos šios individualios mąstymo ypatybės: mąstymo pla-
tumas, konkretumas, gilumas, savarankiškumas, lankstumas, nuoseklumas
ir greitumas.
Mąstymo platumas pasireiškia sugebėjimu aprėpti daug klausimų, kū-
rybiškai mąstyti įvairių mokslo ir praktikos sričių klausimais.
Mąstymo konkretumą rodo sugebėjimas ne tik aprėpti klausimo visumą
su pačiais bendriausiais jo bruožais, bet ir nepraleisti svarbių detalių, atskirų
esminių momentų.
Mąstymo gilumas pasireiškia mokėjimu įsigilinti į klausimo esmę, da-
lyko pagrindą, atskleisti gilesnes reiškinių priežastis, suvokti faktų pagrindą,
suprasti įvykių prasmę, numatyti reiškinių ir įvykių padarinius. Giliam mąs-
tymui būdingas sugebėjimas įvairiapusiškai nagrinėti klausimą, suprasti
reiškinį ir visą jo ryšių ir santykių įvairovę. Giliu mąstymu pasižymi didieji
mąstytojai, kurie paprastuose, kasdieniniuose gerai žinomuose faktuose
įžvelgia dideles problemas, atskleidžia jų svarbiausius dėsningumus, t. y.
gamtos ir visuomenės gyvenimo dėsnius.
Mąstymo savarankiškumas pasireiškia sugebėjimu pačiam pamatyti
sprendimo reikalaujantį klausimą ir pačiam rasti į jį atsakymą. Savarankiš-
kas protas neieško paruoštų sprendimų, nesistengia remtis svetimomis
mintimis ir teiginiais. Jis kūrybiškai susipažįsta su tikrove, ieško ir randa
 151

naujų jos tyrinėjimo kelių, naujų faktų ir dėsningumų, kelia naujus aiškinimus
ir teorijas.
Mąstymo savarankiškumas glaudžiai susijęs su kritiškumu, su mokė-
jimu nepasiduoti sugestyviai svetimų minčių įtakai, griežtai ir teisingai jas
vertinti, matyti jų pranašumus ir trūkumus, atskleisti tai, kas jose yra ver-
tinga, ir tas klaidas, kurios jose slypi.
Kritiškai mąstantis žmogus griežtai vertina savo mintis, rūpestingai patik-
rina savo teiginius, nelaiko tiesa kiekvieno jam kilusio mąstymo uždavinio
sprendimo, nebūna įsitikinęs, kad jis iš tikrųjų yra teisingas. Savikritiškumas
yra būdinga kritiško proto ypatybė.
Kritiškas mąstymas yra disciplinuotas. Taip mąstant plačiai naudojamasi
vaizduote, remiamasi ja, kai kuriama kas nors nauja, bet kartu mokama ir
sustabdyti fantazijos žaismą ten, kur ji pradeda vesti klaidingu keliu.
Mąstymo savarankiškumas ir kritiškumas yra būtina kūrybinės, naujos
žmogaus veiklos prielaida.
Mąstymo lankstumas yra mokėjimas pakeisti numatytą sprendimą arba
sprendimo būdą, jei jie pasirodo neteisingi, rasti naujų galimybių tirti, naujai
pažiūrėti į mąstymo objektą. Lankstaus mąstymo žmogus yra laisvas nuo iš
anksto prisiimtų prielaidų, nuo šabloniško uždavinio sprendimo. Jis atsižvel-
gia į konkrečias veiksmų, įvykių aplinkybes ir į tuos jų pasikeitimus, kurie
reikalauja pakeisti klausimą, atsisakyti ankstesnio sprendimo ir priimti naują.
Mąstymo nuoseklumas pasireiškia sugebėjimu laikytis loginės tvarkos
nagrinėjant klausimą, logiško samprotavimų pagrindimo, griežtos mąstymo
logikos. Nuosekliai mąstydamas žmogus nenukrypsta nuo temos, nesi-
blaško, nepuola nuo vienos minties prie kitos. Nagrinėdamas sudėtingą
klausimą žmogus laikosi tam tikro nagrinėjimo principo. Dėstydamas mintis
jis atidžiai seka dėstymo tvarką, laikosi tam tikro plano. Jo samprotavimuose
nėra loginių klaidų. Pripažinęs, kad tam tikri teiginiai yra teisingi, jis nebijo
padaryti visų iš jų išplaukiančių išvadų. Savo sprendimus stengiasi kuo
geriau argumentuoti. Nuoseklus mąstymas yra griežtai logiškas.
Mąstymo greitumas reikalingas tais atvejais, kada žmogui reikia greitai
apsispręsti. Minties greitumą reikia skirti nuo mąstymo skubumo, kai žmo-
gus ką nors apgalvoja „paskubomis”, bet kaip, griebiasi pirmų jam šovusių į
galvą prielaidų, jų nepatikrina, nekreipia dėmesio į visus esminius duome-
nis, reikalingus klausimui spręsti. Mąstymo veiklos greitumas negali būti at-
liekamas jo kokybės, minties platumo, gilumo, nuoseklumo, teisingumo są-
skaita.

12. KALBA

Kalba – tai ženklų sistema, atliekanti pažintinę (informacijos gavimo,

perdirbimo, išlaikymo), išreiškimo (ekspresinę, norų, tikslų, jausmų), ben-
dravimo (komunikacijos, informacijos perdavimo, dvasinio bendravimo)
funkciją. Manoma, kad pasaulyje yra apie 3000 kalbų.
152

Skiriamos dvi kalbų rūšys. Natūralios kalbos – kalbos, susikūrusios is-

torijos raidoje kaip žmonių bendravimo priemonė. Būtent jų yra tokia gau-
sybė. Dirbtinės kalbos – žmonių sukurtos specialiais tikslais: skirtingomis
kalbomis kalbančių žmonių bendravimui palengvinti (labiausiai paplitusi es-
peranto, interlingva, volapiukas, ida ir kt.), mokslo reikalams (algoritmų, in-
formacijos paieškos).
Kalbą, kaip ženklų sistemą, jos struktūrą, funkcionavimą, raidą ir atskirų
kalbų grupių ryšius tiria kalbotyra.
Psichologija tiria kalbas kaip pažinimo, mąstymo ir bendravimo prie-
monę.
Bendraujant taip pat dalyvauja mimika ir gestai. Tačiau tai tik pagalbinės
kalbos priemonės kaip ir intonacija. Bendraujant jos atlieka gana ribotą
vaidmenį. Jei nebūtų žodinės kalbos, vien gestais ir mimika minčių perda-
vimas būtų labai ribotas, o mąstyti būtų apskritai neįmanoma. Nors beždžio-
nių mimika ir gestai yra labai įvairūs, mokslininkams N. Voitoniui ir N. Tich
nepavyko jų išmokyti vaizduojamųjų gestų.
Keitimasis mintimis bendraujant yra nuolatinis, gyvybinis žmogaus porei-
kis. Jis užtikrina bendrus veiksmus profesinėje veikloje, kovojant su gamtos
jėgomis, bendraujant šeimoje ir visais kitais atvejais vienaip ar kitaip regu-
liuoja žmogaus veiklą.
Kalbėdamas žmogus savo mintis praneša kitiems žmonėms ir paskatina
juos vienaip ar kitaip veikti. Kreipdamasis į kitus žmones jis pasako naujie-
nas, moko, siūlo, pažada, pataria, prašo, reikalauja ir pan.
Paprastai skiriamos dvi pagrindinės kalbos funkcijos: pranešimas ir pa-
skatinimas veikti. Ta pati kalba gali atlikti abi funkcijas ir, be to, tai viena,
tai kita gali vyrauti. Pavyzdžiui, pasakymu „Atėjo gydytojas” pranešama, kad
atėjo gydytojas; tą patį pasakius klausiamąja intonacija „Atėjo gydytojas?”
aišku, kad pokalbio dalyvis skatina atsakyti į klausimą.
Pranešimas ir skatinimas priskiriami kalbos bendravimo (komunikatyvi-
nei) funkcijai, nes abiem atvejais vyksta žmonių tarpusavio sąveika. Prane-
šimo funkcija dar skirstoma į įvardijimo (nominatyvinę) ir sprendimo (pre-
dikatyvinę). Žodžiai vartojami tikrovės daiktams ir reiškiniams pavadinti, bet
vieni pavadinimai kalbos dar nesudaro. Mintims ir sprendimams reikšti būti-
nai reikalingas toks žodžių derinys, kuriame būtų nurodytas sprendimų tari-
nys.
Žodžius, kurie yra išskirtinė dirgiklių rūšis, suvokiame tada, kai juos su-
siejame su daiktais, kuriuos šie žodžiai žymi. Kadangi tam tikri žodžiai daug
kartų sutampa su atitinkamų daiktų suvokimu, tarp vienų ir kitų reiškinių
žmogaus sąmonėje susidaro ryšiai. Taip žodis įgyja apibrėžtą dalykinę ar
prasminę reikšmę, juo pažymimi tam tikri tikrovės daiktai ir reiškiniai. Kaip
tik todėl daiktai ir reiškiniai vėliau žmogui gali sukelti atitinkamą kalbos re-
akciją. Visa tai atsiranda tik žmonėms bendraujant.
Mintis perteikiant kalba dalyvauja dvi šalys – ta, kuri kalba ir išreiškia
mintį, ir ta, kuri jo klausosi – priima mintį. Kalbėtojas atrenka minčiai reika-
lingus žodžius, juos jungia pagal gramatikos taisykles ir ištaria. Klausytojas
suvokia kalbą ir vienaip arba kitaip supranta ja išreikštą mintį. Taigi abiejų
 153

pokalbio dalyvių sąmonėje vyksta panašūs, tačiau kartu skirtingi dalykai (žr.
52 pav.).

Informacijos siuntėjas Informacijos priėmėjas

Ikikalbinės Kalbos
tendencijos supratimas

Kodavimas Atkodavimas

Garsinė Garsų
išraiška suvokimas

Perdavimas

52 pav. Informacijos perdavimo schema

Informaciją perduodančiam asmeniui pirmiausia kyla mintis, susijusi su

ikikalbine situacija. Vėliau ta mintis koduojama, formuluojama žodžiais, jų
junginiais ir pagaliau pasakoma garsiai.
Informacijos priėmėjas priima garsinį signalą, jį suvokia, atkoduoja, t. y.
garsiai išreikštus žodžius susieja su daiktais bei reiškiniais ir atkuria minties
prasmę.
Svarbu yra ir grįžtamasis ryšys, t. y. kaip nors parodyti tai, ką suprato
informacijos priėmėjas. Tada informacijos siuntėjas sužino, ar teisingai buvo
suprasta jo mintis, ar ją dar reikia papildomai paaiškinti.
Kalbantys asmenys vienas kitą supras tik gerai mokėdami kalbą. Kalboje
skiriamos garsinė (fonetinė), žodinė (leksinė) ir gramatinė sritys. Kiekviena
jų turi savas sistemas, o jų tarpusavio santykiai sudaro bendrą kalbos
sistemą. Norint išmokti kokią nors kalbą ir ja bendrauti reikia perprasti tos
kalbos sistemą.
Gimtosios kalbos garsų sistemą vaikas perpranta per 1,5–2 metus ben-
draudamas su suaugusiaisiais. Žmogus, kelerius metus kalbėjęs tik gimtąja
kalba, taip įpranta tarti žodžius, kad jam nelengva perimti kitos kalbos garsų
sistemą, todėl nesunkiai skiriame mūsų kalba kalbančius kitataučius dėl jų
tarimo ypatumų, t. y. akcento. Be to, gimtosios kalbos garsus išskirti žodyje
taip pat daug lengviau nei svetimos.
Pavyzdžiui, vokiečių kalboje nėra garso „ž”, todėl vokietis lietuvišką žodį
„žalias” ištars kaip „šalias” ir pan.
154

Kalbos garsas yra pagrindinis materialus kalbos vienetas. Kad būtų ga-
lima atskirti ir pažinti žodžius, būtinai reikia išskirti kalbos garso požymius.
Žodžiai „bala” ir „pala”, „pūti” ir „būti” atskiriami tik pagal pirmąjį garsą. Kiti
garsai šiuose žodžiuose vienodi, ir jei to skirtumo nebūtų, susipainiotų žo-
džių reikšmės. Pagal specifinius garso požymius skiriame garsus tokius,
kokie jie yra (pvz., garsą „a”), nepaisant to, kaip jie tariami – tyliai, pašnabž-
domis, garsiai, aukštu ar žemu balsu, vaiko, moters ar vyro.
Garsų požymiai, pagal kuriuos skiriami žodžiai, vadinami foneminiais
požymiais, o pats garsas – fonema. Klausa, leidžianti garsus analizuoti ir
sintetinti pagal foneminius požymius, būdingus tai kalbai, vadinama fone-
mine klausa. Foneminė klausa yra kalbos klausa. Ji visai nepriklausoma
nuo kitų klausos savybių, pavyzdžiui, girdėjimo, muzikinės klausos, ašt-
rumo.
Kalbos suvokimas yra materialinių kalbos vienetų, t. y. įvairių kalbos
garsų ir jų požymių analizė ir sintezė, tačiau garsai junginiuose su kitais
garsais (skiemenyse, žodžiuose) keičia kai kuriuos savo požymius. Pavyz-
džiui, žodžius „rūkti” ir „rūgti”, „sekti” ir „segti” sunku atskirti, nes žodžiuose
„rūgti” ir „segti” garsas „g” praranda savo skardumą ir tampa duslus. Taigi
atlikę žodžių garsų analizę ne visada galime tiksliai suprasti žodžių prasmę.
Suprasti kalbą padeda jos leksika, t. y. žodžiai. Leksika turi savo sis-
temą, pagrįstą dalykine žodžių reikšme. Žodžiai yra glaudžiai susiję su są-
vokomis, kurios jais išreiškiamos, tačiau savo garsine sudėtimi artimi žodžiai
gali turėti visiškai skirtingą prasmę ir priklausyti skirtingoms žodžių grupėms,
pavyzdžiui, „daktaras” ir „diktorius”. Be to, visai skirtingos garsinės sudėties
žodžiai gali turėti vienodą arba panašią reikšmę ir priklausyti tai pačiai žo-
džių grupei (jie yra sinonimai), pavyzdžiui, „špokas, šnekutis, varnėnas”.
Tai akivaizdžiai parodo tyrimai, kurių metu buvo sudaromi sąlyginiai re-
fleksai. Juose buvo panaudoti prietaisai (pletizmografai), padedantys fiksuoti
rankos plaštakos kraujagyslių išsiplėtimą arba susiaurėjimą. Kai prie rankos
pridedamas šaltas daiktas, minėtas prietaisas rodo kraujagyslių su-
siaurėjimą. Jei tas nesąlyginis šalčio dirgiklis kelis kartus sutampa su kokiu
nors žodžiu, susidaro sąlyginis refleksas. Ištarus tą žodį kraujagyslės susi-
traukia net ir tada, kai tariamas žodis nepastiprinamas šalčiu. Pavyzdžiui, jei
sąlyginis refleksas sudarytas žodžiui „daktaras”, tai kraujagyslės susitraukia
ir išgirdus žodį „diktorius”. Tačiau jei „diktorius” nepastiprinamas šalčiu, o
žodis „daktaras” pastiprinamas, į pastiprinamą žodį („daktaras”) reaguojama
kraujagyslių susitraukimu, o į nepastiprinamą („diktorius”) nereaguojama.
Kai įsitvirtina skirtinga reakcija į tuos žodžius, pasakius žodį „gydytojas”
kraujagyslės susitraukia, nors tas žodis anksčiau nė karto nebuvo ištartas.
Garsinė sudėtis šių žodžių labai skirtinga („daktaras” ir „gydytojas”), tačiau
praktinėje kalboje jų prasmė labai panaši, todėl ir reaguojama vienodai.
Svarbiausia žmogui yra dalykinė žodžio reikšmė, todėl žodžiai, artimi
savo prasme, bet skirtingos garsinės sudėties, sukelia panašią reakciją. Kita
vertus, artimos garsinės sudėties, bet skirtingos prasmės žodžiai sukelia
skirtingą reakciją.
 155

Atskirai paimto žodžio reikšmė nėra pakankamai tiksliai apibrėžta, t. y.

susieta tik su vienu daiktu ar reiškiniu. Tas pats daiktas skirtingose kalbose
žymimas kitokiu žodžiu. Net ir toje pačioje kalboje tas pats daiktas gali būti
įvardytas keliais žodžiais: „špokas, varnėnas, šnekutis”. Kitu atveju vienas
žodis gali išreikšti kelias sąvokas. Žodžiu „druska” įvardijame valgiui nau-
dojamą prieskonį, o sakinyje „Jūs esate žemės druska” šis žodis turi visai
kitą prasmę.
Ypač tai matyti, kai lyginame įvairių kalbų žodžių reikšmes. Lietuvių kal-
boje žodis „žalias”, rusų kalboje „зеленый” ir prancūzų kalboje žodis „vert”
reiškia spalvą, t. y. žalias. Tačiau lietuvių kalboje jis reiškia ir nevirtus maisto
produktus, pavyzdžiui, „žalia mėsa”, lietuvių ir rusų kalbose –„jaunas”, „ne-
patyręs”, o prancūzų kalboje – „budrus, aštrus.
Žodžių prasmę keičia ir kirtis, pavyzdžiui, yrà (būti) ir ỹra (irti, griūti). Jų
tikroji prasmė aiškėja ir sakinyje: „dūmai rūksta”, „alus rūgsta”. Junginiuose
su kitais žodžiais kiekvieno žodžio reikšmė darosi apibrėžtesnė. Minčiai su-
prasti reikšmės turi intonacija ir loginis kirtis. Teiginys „Jie turi tik dvi dukte-
ris” gali būti dvejopai suprastas: šeimoje yra tik dukterys arba šeimoje yra
sūnų ir dvi dukterys. Kaip bus suprasta, priklauso nuo loginio kirčio („Jie turi
tik dvi dukteris” ar „Jie turi tik dvi dukteris”).
Kalbos supratimas – tai minties elementų analizė ir sintezė, t. y. sąvokų
ir sprendimų, užfiksuotų kalbos materialinėmis priemonėmis ir atspindinčių
tikrovės daiktų ir reiškinių santykius, analizė ir sintezė.
Abu procesai – kalbos suvokimas ir supratimas – tarpusavyje artimai su-
siję. Nesuvokus materialinių kalbos priemonių jos suprasti neįmanoma. Žo-
džių prasmė suprantama tik tada, kai dėl tų materialinių priemonių analizės
ir sintezės suvokiame pačią kalbą. Suvokimas nesupratus minties gali ne-
būti pakankamai tikslus. Klausydamas pranešimo jam nežinoma arba mažai
žinoma kalba žmogus blogai suvokia ir garsinę žodžių išraišką.
Kalbai išmokti bei ją suprasti svarbią reikšmę turi gramatikos dėsniai.
Gramatinės formos reiškia vienokius arba kitokius dalykinės žodžių reikš-
mės atspalvius ir sudaro tam tikras gramatinių reikšmių sistemas. Taip
priešdėlis „per” daugeliui žodžių suteikia tam tikrą atspalvį: pavyzdžiui, per-
rašyti, perbėgti, peršokti, pernešti ir t. t. Tokios pat šaknies žodžių prasmę
keičia įvairūs priešdėliai, pavyzdžiui, pabėgti, nubėgti, atbėgti, išbėgti ir pan.
Toks kalbos sistemiškumas, kurio pagrindas yra dalykinė žodžių ir jų
gramatinių formų reikšmė, sudaro galimybę išmokti ir vartoti milžinišką kiek-
vienos kalbos žodžių kiekį.
Kiekvieno žmogaus kalbos žodynas yra skirtingas ir nevienodai juo nau-
dojamasi. Grupė žodžių, kuriuos žmogus nuolat vartoja kalbėdamas, sudaro
jo aktyvųjį žodyną. Žodžiai, kurių žmogus pats nevartoja, bet supranta arba
atspėja jų reikšmę, klausydamasis kitų žmonių kalbos, sudaro pasyvųjį žo-
dyną. Tai labai aišku, kai tenka kalbėti ne gimtąja kalba. Nors patys kai ku-
rių žodžių nevartojame, juos išgirdę suprantame jų reikšmę. Kai kurių gimto-
sios kalbos žodžių irgi nevartojame, bet suprantame. Pasyvusis žodynas yra
daug gausesnis negu aktyvusis. Kuo geriau išmokstama kalba ir kuo dau-
156

giau su kitais žmonėmis ja bendraujama, tuo daugiau žodžių iš pasyviojo

žodyno pereina į aktyvųjį.
Visiškai suprasti kalbą galima tik išmokus žodžių ir sakinių jungimosi tai-
sykles, kalbos sintaksę.
Visų taisyklių išmokimas leidžia suprasti ne tik tai, apie kokius daiktus ar
reiškinius kalbama, bet ir aptariamų dalykų tarpusavio ryšius. Galime kalbėti
apie praeitį ar ateitį, daugkartinius reiškinius ar tik atskirą atvejį ir t. t.
Žmogus gali perprasti kalbos sistemą visiškai apie tai negalvodamas. Jis
gali nemokėti gramatikos, neturėti jokių kalbos istorijos žinių, nežinoti kalbos
dėsnių, tačiau kalbėti ta kalba taisyklingai ir tiksliai. Tai paaiškinama tuo,
kad žmogus kalbą išmoksta bendraudamas su kitais žmonėmis ir perima ne
tik žodžius, susiedamas juos su atitinkamais daiktais ir reiškiniais. Bendrau-
dami perimame ir kalbėjimą reguliuojančias taisykles. Kalbėdami apie jas
negalvojame, o dėmesį sutelkiame į dalykines posakių reikšmes ir turinį.
Jeigu prieš sakant sakinį reikėtų atsiminti būtinas tam sakiniui sudaryti tai-
sykles, bendrauti būtų labai sudėtinga ir sunku.
Teisingas praktinis kalbos vartojimas vadinamas kalbos jausmu. Tas
„jausmas” tarytum pasako mums žodžio kirčio vietą, gramatinę formą, kaip
derinti žodžius. Neteisingas posakis „rėžia ausį”.
Tačiau kalbos išmokimas gali pakilti iki sąmoningo jos išmokimo lygio.
Galima, o kartais net būtina aiškiai suprasti kalbos taisykles, kad būtų ga-
lima taisyklingai kalbėti, ypač rašyti.
Kalbos poveikis. Kiekviena kalba yra ne tik informacijos perdavimas,
bet ir kreipimasis į kitą žmogų tikintis jį paveikti, pakeisti jo minčių eigą, tam
tikra linkme pakreipti jo elgesį, pripažinti ar atmesti tai, kas pasakyta. Net
paprastas klausimas, keliamas pašnekovui, įpareigoja jį vienaip ar kitaip at-
sakyti. Nuo to, kaip norime paveikti klausytojus, priklauso žodžių, sakinių ir
ypač kalbos intonacijos parinkimas. Tas pats žodis, pavyzdžiui, „atsistokite”,
įvairiomis sąlygomis įgyja įvairią intonaciją: jis gali būti suprastas kaip pra-
šymas, reikalavimas, patarimas, įspėjimas, įsakymas.
Kalbos poveikio pobūdį daugiausia lemia intonacija. Joje pasireiškia
subtilūs ir sudėtingi emocinio ir valingo poveikio atspalviai. Intonacija parodo
ir kalbančiojo būseną, nuovargį, susijaudinimą, nuotaiką, pasitikėjimą arba
nepasitikėjimą savimi ir pan. Visa tai atsispindi kalbos intonacijoje, kuri gali
nulemti galimybę pasiekti norimą tikslą.
Kalbos rūšys. Dažniausiai skiriamos dvi kalbos rūšys: šnekamoji (sa-
kytinė, kalbėjimas) ir rašomoji (rašytinė).
Šnekamoji kalba – tai minties perdavimas kalbos garsais, sudėlio-
tais į žodžius ir sakinius.
Šnekamoji kalba gali būti monologas. Tai toks minties perdavimas, kai
kalba vienas asmuo, o kiti yra tik klausytojai. Tai gali būti instrukcijos, tai-
syklių paaiškinimas, pranešimas, paskaita, prokuroro kaltinimas teisme ir
pan. Dažniausiai ji trunka ilgesnį laiko tarpą. Šnekamoji kalba turi lietis lais-
vai ir netrukdomai. Pranešimo metu prieš pasakant sakinį negalima ilgai
svarstyti jo sandaros, daug kartų kartoti tą patį sakinį nuolat jį tobulinant, ta-
 157

čiau jis turi būti taisyklingas ir suprantamas. Monologu dėstomas mintis su-
prasti padeda kalbančiojo intonacijos, gestai, kitos išraiškos priemonės.
Kad žmogus galėtų ilgesnį laiką kalbėti vienas, jis privalo iš anksto nu-
matyti kalbėjimo tikslą ir sudaryti kalbos programą. Kalbėtojo dėmesys nu-
kreipiamas į du dalykus: 1) nuolat planuojama, numatoma tolesnė kalbėjimo
eiga, 2) kuriami ir kontroliuojami tariami žodžiai ir sakiniai.
Kalbėjimo monologu metu klausytojai yra pasyvūs, kalbos nepalaiko, to-
dėl kalbėtojas gauna mažai informacijos apie tai, kaip jie supranta jo mintis.
Dėl to labai svarbu dėstomas mintis aiškinti išsamiai, nuosekliai, iliustruojant
pavyzdžiais, kartais nevengiant pasikartojimų.
Dialogas yra tokia kalbėjimo forma, kai du ar daugiau asmenų apta-
ria kokį nors klausimą, dalijasi mintimis. Kadangi aptariamas dalykas vi-
siems kalbėtojams žinomas, mintys pasakomos nebaigtais sakiniais, su-
trumpintai. Bendro pokalbio metu partneriams paaiškėja, kaip jie vienas kitą
suprato.
Dialogais kartais vadinami palaikomąja kalba. Pokalbyje kiekvieno
dalyvio kalba visą laiką palaikoma pašnekovų klausimais, atsakymais,
prieštaravimais. Kai toks palaikymas nutrūksta, dialogas baigiasi: kalba
virsta monologu arba apskritai nutrūksta.
Dialogas, arba palaikomoji kalba, lengvesnė už monologą, arba nepalai-
komąją. Tai paaiškinama tuo, kad pokalbio metu pašnekovai kalba apie tą
pačią situaciją, suvokia tą patį reiškinį ir todėl gali suprasti vienas kitą kartais
net iš pusės žodžio. Pavyzdžiui, autobusų stotelėje žmonės gali kalbėtis
įvairiais klausimais arba apie tai, kad, matyt, autobusas neseniai nuvažiavo
ir gali tekti ilgokai palaukti. Tačiau pakanka vienam jų pasakyti „atvažiuoja”,
„dešimtas” arba tik „jau” ir pokalbio dalyviai supranta, apie ką pranešama.
Taigi dialogas gali būti fragmentiškas, lakoniškas. Be to, jis papildomas
mostais, mimika, intonacija. Dialogas ne visada reikalauja kalbėti rišlia
kalba, išsamiai dėstyti mintis.
Rašomoji kalba yra minčių dėstymas raštu. Ji atsirado vėliau už šne-
kamąją ir plėtojasi jos pagrindu. Rašomoji kalba labai reikšminga tuo, kad
informaciją ir mintis galime perduoti toli esantiems asmenims, su kuriais
neturime tiesioginio ryšio, taip pat ateities kartoms.
Rašomąja kalba mintys turi būti išdėstytos ypač išsamiai ir tiksliai. Skai-
tytojas tik iš surašytos kalbos tegali suprasti, ką būtent rašantysis turi gal-
voje, kodėl jis mini vieną ar kitą objektą, ką jis nori perduoti, teigti ar neigti.
Rašytojas turėtų save įsivaizduoti skaitytojo vietoje, atsižvelgti į tai, kad
skaitytojas neprivalo ir negali iš anksto žinoti tų aplinkybių, kuriomis rašyto-
jas remiasi. Labai svarbu, kad rašantis asmuo aiškiai suprastų tikslą ir nu-
matytų būsimąjį tekstą.
Rašomoji kalba turi būti kuo labiau išplėsta ir rišli, kaip ir monologas, ta-
čiau už pastarąją dar tikslesnė ir glaustesnė. Rašydamas žmogus sąmonin-
gai ir valingai tvarko savo kalbą, parenka tinkamus žodžius, randa geriausią
sakinio konstrukciją, parenka žodžių tvarką ir t. t. Rašydamas žmogus turi
galimybę pertvarkyti tekstą, kai suranda tinkamiausią minčių reiškimo formą.
Pažvelgę į žymių rašytojų – žodžio meistrų – kūrinių rankraščius matome,
158

kad jie net po keletą kartų taisė tekstą, kol rado tinkamiausią minties raiškos
formą. Žymus literatūros klasikas L. Tolstojus sakė, kad „Reikia galutinai
atmesti mintį rašyti be pataisų. Trys, keturi kartai – tai dar mažoka”. E. He-
mingvėjus, paklaustas, kaip jam sekasi taip išsamiai ir kartu glaustai ir su-
prantamai rašyti, atsakė, kad rašo stovėdamas, o vėliau atsisėdęs taiso ir
brauko. Stovėdamas daug neprirašo, nes pavargsta, o sėdėdamas gali ilgai
taisyti ir tobulinti kalbą.
Šnekamoji ir rašomoji kalbos yra išorinės kalbos, skirtos žmonėms
bendrauti.
Žmogus mąsto vidine kalba. Vidinė kalba lakoniškesnė, trumpesnė, nes
žmogus gerai žino savo minčių objektą, jam nereikia ilgų, detalių formuluo-
čių. Žodines minčių formas papildo vaizdai.

13. VAIZDUOTĖ

Pasekus psichikos procesų raidą nuo paprasčiausių sudėtingesnių link

matyti, kad kiekviename paprastesniame procese, primenančiame ankstes-
niuosius, jau yra užuomazgos, pradmenys po jo einančio sudėtingesnio
proceso. Suvokimo procese jutiminius duomenis papildome patirtimi, priski-
riame kokiai nors daiktų grupei, įvardijame, t. y. priskiriame sąvokai. Atmin-
ties vaizdiniai leidžia atgaivinti anksčiau suvoktų reiškinių vaizdus. Tačiau tai
būtų tik pavieniai konkrečių daiktų vaizdai. Atmintyje suvokti vaizdai
pertvarkomi, gali keistis jų savybės (dydis, spalva ir kt.), pamirštami nees-
miniai požymiai. Užuot įsivaizdavę konkretų žmogų Joną Jonaitį, gimusį n
metais, galime susidaryti žmogaus apskritai vaizdinį ir bus nesvarbu nei
ūgis, nei metai, nei plaukų ir akių spalva. Prisimintas žmogaus vaizdas su
svarbiausiomis jo savybėmis ir požymiais yra bendrinis vaizdinys. Jau šiuo
psichikos procesų lygiu atsiranda galimybė apibendrinti turimą informaciją.
Tai rodo, kad atmintyje turima informacija pertvarkoma ir apibendrinama.
Tai jau specifiniai vaizduotės ir mąstymo procesų požymiai.
Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų
daiktų, reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materia-
liais daiktais arba praktine žmogaus veikla.
Vaizduotėje sukurti vaizdiniai iš esmės skiriasi nuo atminties vaizdinių.
Atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar reiškinių vaiz-
dai, nors gali būti pasikeitę. Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos švyturio ar jo fo-
tografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros švyturio vaizdinys
jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors kito uosto švyturys, o
turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų.
Vaizduotės vaizdinys yra visai naujo būsimo objekto vaizdinys. Šiandien
Paryžiuje arba nuotraukose matytas visiems žinomas Eifelio bokšto vaizdas.
Kol jo nebuvo, inžinierius Eifelis tik savo vaizduotėje sukūrė to bokšto
vaizdą ir vėliau jį įgyvendino.
Vaizduotė laikoma žmogaus specifine psichikos veikla, kuri atsirado ir
plėtojosi jam dirbant. Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse
 159

įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš pradžių

tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.
Vaizduotė būtinai reikalinga tiek žmogaus praktinėje, tiek teorinėje veik-
loje. Net ir matematikoje, atrodo, tokioje „sausoje” mokslo šakoje daugelis
atradimų be vaizduotės būtų buvę neįmanomi. Kuriant įvairias tiriamo nusi-
kaltimo versijas vaizduotei taip pat tenka svarbus vaidmuo.
Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais ir
tai, ko ir nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra objektyvi tikrovė. Net ir legen-
diniai Dedalas ir Ikaras sparnus kūrė iš plunksnų ir vaško, kuriam ištirpus
nuo karščio Ikaras įkrito į jūrą ir nuskendo. Išradėjai broliai Raitai, jau nau-
dodamiesi mokslininkų darbais, sukūrė, pastatė ir skrido lėktuvu. Mokslinin-
kai, keldami net pačias drąsiausias hipotezes, remiasi objektyviais tikrovės
dėsniais. Rašytojai ir menininkai, kurdami savo veikalus, stebi gyvenimą,
remiasi sukaupta patirtimi. Kuriant fantastiškus vaizdus ir kino filmus prie-
monės tai kūrybai paimamos iš tikrovės, nors naujas vaizdas jos ir neati-
tinka (undinė – tai moters ir žuvies junginys, kentauras – vyro ir žirgo ir t. t.).
Vaizduotėje kurdamas naują dalyką žmogus stengiasi jį įkūnyti kokia
nors objektyvia, realia forma: daiktais, piešiniais, muzikos ir literatūros kūri-
niais, praktiniais veiksmais ir t. t.
Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su praktine žmogaus veikla. Jis kuria
vaizdus, idėjas, mintis, vėliau jas tikslina, turtina, keičia ir praktiškai įgyven-
dina savo turimus pradinius, dažnai dar gana neaiškius, neapibrėžtus su-
manymus. Žmogus praktinės veiklos metu savo turimus pradinius ne visada
pakankamai aiškius sumanymus sukonkretina, patikslina, apibrėžia ir tai
padeda juos įgyvendinti.
Vaizduotės ryšys su objektyvia tikrove ir praktika lemia jos priklauso-
mybę nuo tikrovės pažinimo. Kuo daugiau žmogus turi žinių iš tos srities,
kuri susijusi su jo kūryba, tuo didesnė galimybė sukurti tikrovę atitinkančius
naujus dalykus ir juos praktiškai pritaikyti.
Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis: intere-
sais, žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.
Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį.
Vaizduotės vaizdiniai kuriami labai įvairiai. Pagal tai skiriamos vaizduo-
tės rūšys. Paprasčiausia, pradinė vaizduotės forma yra tie atvejai, kai vaiz-
dai ir idėjos atsiranda be specialaus ketinimo įsivaizduoti. Tai nevalinga
vaizduotė, kartais dar vadinama pasyviąja. Ryškiausias nevalingos vaiz-
duotės atvejis yra sapnai. Juose susipina įvairiausi vaizdai, įvykiai, kurie ne-
retai neturi nieko bendro su tikrove. Sapnuose vaikštome oru, matome siau-
būnus, kurie mums kelia grėsmę, ir tik nubusdami išsivaduojame iš jų
spąstų. Gilaus miego metu, kai didžiųjų pusrutulių žievė labai slopinama,
žmogus nesapnuoja. Užmiegant ir nubundant nervinių ląstelių aktyvumas
arba dar visiškai nenuslopintas (užmiegant), arba jos pamažu darosi akty-
vesnės (nubundant). Tarp atskirų smegenų žievės centrų miego metu susi-
daro ryšiai, kurių paprastai nebūna, todėl sapnuojame fantastiškus, vaizdin-
gus sapnus, vaizdai nekontroliuojami ir jokio loginio ryšio juose nebūna.
Sapnams būdinga nenatūrali įvykių eiga, atsiranda keistų vaizdų, kurie yra
160

lyg fantastiška realių vaizdų bei daiktų kombinacija. Tai yra neįprasto funk-
cionuojančių ląstelių sąveikos rezultatas, atsirandantis dėl netolygaus at-
skirų žievės dalių slopinimo.
Nevalingai vaizduotei priskiriami ir tie vaizdai, kurie kyla klausantis pa-
sakojimo, skaitant knygą. Tačiau tai jau ne chaotiškas vaizdų kratinys, o
vaizdai, susiję su priimamos informacijos turiniu. Tai ne mūsų noru sukurti
vaizdai.
Valinga vaizduotė – tai naujų vaizdų kūrimas turint aiškų tikslą, nukrei-
piant sąmoningą veiklą tiems vaizdams kurti. Tai mokslininko, konstrukto-
riaus, išradėjo, architekto, menininko, rašytojo, kompozitoriaus ir kita veikla.
Pasireiškiant valingai vaizduotei svarbų vaidmenį atlieka kalbėjimas, kilusių
uždavinių išreiškimas žodžiu. Tačiau ir valingos vaizduotės procesas būna
skirtingas, todėl skiriamos atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės.
Atkuriamoji vaizduotė yra vaizdo sudarymas pagal to objekto apra-
šymą, brėžinį, gaidas, schemą ir pan. Statybos vykdytojas, nagrinėdamas
statomo namo brėžinius, susidaro jo vaizdą ir juo remdamasis organizuoja
darbą; muzikos atlikėjas, žvelgdamas į muzikinius ženklus, atkuria melodiją:
turistas, žvelgdamas į topografinį žemėlapį, atkuria vietovės, kuria jis ke-
liaus, vaizdą; skaitydami grožinės literatūros kūrinį mintyse matome perso-
nažus, vietoves, įsijaučiame į veikėjų išgyvenimus. Atkuriamosios vaizduo-
tės vaizdas visada būna susijęs su dokumento, kuriuo remiamės, nuorodo-
mis. Tačiau tais pačiais muzikiniais ženklais vadovaudamiesi keli muzikantai
gali nevienodai interpretuoti muzikos kūrinį; tą pačią įvykio schemą nag-
rinėdami įvykį tiriantys asmenys gali nevienodai įsivaizduoti situaciją.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai turi atitikti pateiktus aprašymus, brėži-
nius ir pan. Jų interpretacijų skirtumai negali būti labai dideli. Skaitydami
knygą galime labai skirtingai įsivaizduoti veikėjus, tačiau pagal brėžinį atku-
riamos detalės vaizdas turi būti tiksliai atkurtas. Kitu atveju galime pagaminti
netinkamą detalę.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdų, jų aprašymų ir brėžinių atitikimas labai
priklauso nuo tų dokumentų kokybės ir vaizdavimo tikslumo. Kita vertus, tai
priklauso ir nuo tuos vaizdus atkuriančio asmens žinių, patirties, nuostatų ir
kitų savybių.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai bus gyvi, turtingi, tikslūs ir teisingi, jei
atitiks dvi sąlygas:
1. Reikia mokėti teisingai suprasti tuos aprašymus, schemas, brėžinius,
žinoti sutartinių ženklų reikšmes.
2. Reikia turėti pakankamai ryškių vaizdų atsargą iš atitinkamos tikrovės
srities.
Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdų sudarymas,
įtrauktas į kūrybinės veiklos procesą, kurios rezultatas yra originalūs
produktai. Tai mokslininko, išradėjo, konstruktoriaus, rašytojo, kompozito-
riaus, dailininko ir kitų asmenų vaizduotėje sukurti kūriniai. Dažniausiai tai
vertingi kūriniai, bet gali būti ir menkaverčiai bei neverti įgyvendinti daiktų ar
reiškinių vaizdai.
 161

Kuriamosios vaizduotės procesas prasideda kilus sumanymui ar idėjai.

Kartais toks sumanymas brandinamas mėnesius. Brandinant sumanymą iš-
siaiškinamas jo turinys. Tam padeda žinoma praktinė medžiaga apie tą da-
lyką ir gretimas sritis. Čia kyla pavojus numatytą uždavinį spręsti jau ži-
nomu, įprastu būdu.
Išaiškėjus kūrinio idėjai ar sumanymui prasideda kūrybos procesas.
Kartais gerai ir visapusiškai apgalvotas sumanymas bei sukaupta faktinė
medžiaga sudaro sąlygas gana lengvai sukurti tai, kas užsibrėžta. Tačiau
ypač pradiniame etape susiduriama ir su daugybe sunkumų. Kuo origina-
lesnis ir drąsesnis sumanymas, tuo sunkiau jį įvykdyti.
Kuriant naujus vaizdus bandomi įvairiausi jau turimų vaizdų derinimo va-
riantai, eksperimentuojama. Svarbu, kad kūrėjas savo vaizduotei duotų vi-
sišką laisvę, nebijotų jungti tai, kad atrodo net neįmanoma. Tai veda prie
originalių sprendimų ne tik dailėje, literatūroje, bet ir mokslinėje kūryboje.
Pasireiškiant kūrybinei vaizduotei lyginami, analizuojami bei jungiami
įvairūs elementai, daiktai, situacijos, todėl kai kurie autoriai tai vadina vaiz-
diniu mąstymu.
Kūrybinė vaizduotė nevienodai pasireiškia įvairiose veiklos srityse.
Išskirtinė kuriamosios vaizduotės rūšis yra svajonė. Tai vaizduotės
procesas, nukreiptas į trokštamą ateitį, tai norimo, geidžiamo dalyko
vaizdo sukūrimas. Kuriamosios vaizduotės kuriami vaizdai toli gražu ne
visi yra tai, ko autorius trokšta gyvenime. Rašytojas romanuose vaizduoja
ne tik teigiamus veikėjus ir jų kilnius darbus. Aprašyti neigiami veikėjai, jų
asociali veikla, plėšimai, žudymai, deja, yra mūsų tikrovės atspindys. Tai
vaizduodamas rašytojas siekia atkreipti dėmesį į tas blogybes ir paskatinti
jas išgyvendinti. Svajonės visada susijusios su tuo, ko norima, kas kūrėją
traukia, ko jis siekia.
Svajonės, kaip vaizduotės procesas, ne iš karto duoda objektyvų rezul-
tatą. Jos kartais ir visai neįgyvendinamos, tačiau gali tapti galinga paskata
pasirengti kokiai nors veiklai. Svajonė tapti kosmonautu jaunuolį gali paska-
tinti siekti atitinkamų žinių, fiziškai lavintis ir daug ko išmokti, nors kosmo-
nautu jis gal ir netaps.
Vaizduotės vaizdiniai kuriami įvairiai.
Paprasčiausias vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra agliutinacija –
tai skirtingų dviejų ar daugiau objektų dalių jungimas į naują visumą.
Tai undinės vaizdinys, kurį gauname sujungę pusę moters ir pusę žuvies,
kentauro vaizdinys – pusė vyro ir pusė žirgo, velnio vaizdinys, sudarytas iš
žmogaus kūno, arklio kanopų, karvės uodegos ir ožio ragų. Kuriant vaizdus
agliutinacijos būdu pirmiausia reikia vieno objekto tam tikras dalis atskirti
nuo jo visumos (atlikti disociacijos procesą): kūną, kanopas, uodegą ir ragus
atskirti nuo tų objektų, kuriems jie natūraliai priklauso, paskui atskirtas dalis
sujungti (asocijuoti) į naują vaizdinį, t. y. velnią. Agliutinacija taikoma ir tech-
ninėje kūryboje: vėjo malūno sparnai ir lėktuvas tampa malūnsparniu; akor-
deonas yra armonikos ir pianino junginys (žr. 53 pav.).
162

53 pav. S. Krasauskas. Doc. J. Balkevičiaus šaržas.

Vaizdinių agliutinavimas ir akcentuacija

Kitas vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra hiperbolizavimas – tai

vaizduojamo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas arba sumažini-
mas. Hiperbolizavimo pavyzdys – Dž. Svifto romano liliputų ir milžinų šalys,
devyngalviai slibinai, lietuvių pajūrio pasakų mergelė milžinė Nida, kuri įbri-
dusi į Baltijos jūrą audros metu gelbėdavo žvejų laivus, pasakos „Snieguolė
ir septyni nykštukai” veikėjai nykštukai.
Akcentavimas – tai toks kūrybinės vaizduotės procesas, kai pabrė-
žiamos ir ypač išryškinamos vaizduojamo objekto atskiros dalys. Jis
naudojamas piešiant šaržus, kuriuose paryškinamos kai kurios detalės. Kai
dailininkas pastebi ir paryškina tam tikram žmogui būdingus bruožus, suku-
riamas labai vykęs humoristinis asmens portretas. Galima pabrėžti, paryš-
kinti gerąsias (didelę mokslininko galvą) ir neigiamas žmogaus ypatybes –
gobšuolio rankų pirštai ilgi, o nagai atlenkti į save ir pan. (žr. 53 pav.).
Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas
atmetant individualias ypatybes. Schematizavimo pavyzdžiai yra senovi-
niai gyvūnų ir žmonių pavidalai, nupiešti ant urvų sienų, stilizuoti ornamen-
tai, sudaryti augalų lapų ar kitų jų dalių pavyzdžiu.
 163

Įterpimas – tai daikto arba reiškinio atskirų savybių perkėlimas į

naują kontekstą, kuriame jie įgyja naują prasmę. Pavyzdys – knygos
„Alisa stebuklų šalyje” veikėjas triušis su liemene ir kišeniniu laikrodžiu, dai-
lininko S. Krasausko piešinys „Jaunystė”, kuriame plaukai ir lūpos yra iš au-
galų šakelių ir lapelių (žr. 54 pav.).

54 pav. S. Krasauskas „Jaunystė”.

Vaizdinių apibendrinimo ir įterpimo pavyzdys

Tipizavimas – tai sudėtingas vaizdinių pertvarkymo būdas, išryški-

nant grupei būdingas ypatybes atskirų individų vaizduose ir aprašy-
muose. A. Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis” vaizduoja ne kon-
kretų šilą, o apskritai Lietuvos miškų likimą. A. Vienuolio paskenduolė vaiz-
duoja kaimo merginos likimą, o Žemaitės Vingių Jonas – tipiškas apsileidęs
kaimo bernas.
Norint sukurti tipišką vaizdą reikia pažinti daugumą tos klasės objektų.
M. Gorkis yra pasakęs, kad norint sukurti tipišką pirklio, popo ar darbininko
vaizdą, reikia išstudijuoti šimtą pirklių, popų ar darbininkų. Tai būdinga ne tik
rašytojų, bet ir muzikų, dailininkų, konstruktorių, mokslininkų veiklai.
Nors skiriama atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės, aiškios ribos tarp jų
nėra. Žinoma, atkurdami vietovės vaizdą pagal topografinį žemėlapį arba
gamindami detales pagal brėžinį turime tiksliai atkurti tuos vaizdus vado-
vaudamiesi sutartiniais ženklais. Tačiau keli skirtingi muzikos kūrinio atlikė-
jai gali skirtingai jį interpretuoti. Iliustruodami knygą dailininkai, nenukryp-
dami nuo pagrindinės minties, gali pasirinkti vieną arba kitą iliustravimo
164

formą, tinkamiausius iliustruoti, kūrinio personažus, vaizduojamus epizodus.

Netgi statybininkas, įgyvendindamas architekto sumanymus, gali kai ką pa-
keisti. Tokiais atvejais riba tarp atkuriamosios ir kuriamosios vaizduočių ta-
rytum išnyksta.
Iš to, kas pasakyta, galime matyti, kad vaizduotė artimai susijusi su kitais
psichikos procesais. Atminties vaizdiniai teikia jai medžiagą naujiems vaiz-
dams kurti. Mąstymas padeda analizuoti turimus vaizdinius ir jų elementus
sintezuoti, jungti į naujas visumas. Jausmai žadina vaizduotės veiklą. Baimė
kelia vaizduotėje daugybės galimų pavojų vaizdus ir skatina kurti vaizdus,
kaip tų pavojų išvengti. Džiaugsmas atskleidžia naujas veiklos perspekty-
vas, skatina kurti ir įgyvendinti sumanymus. Kūrybos procesas pats savaime
sukelia teigiamus jausmus, kai sekasi, ir susirūpinimą, nusiminimą, liūdesį,
kai nesiseka.
Individualūs vaizduotės skirtumai. Nors visi kuriame naujus vaizdus
apie praeitį, dabartį ir ateitį, tačiau atskiri asmenys vaizdus kuria skirtingai.
Atskirų žmonių vaizduotė skiriasi savo platumu, turiningumu, jėga ir rea-
lumu.
Vaizduotės platumą parodo tos sritys, kurias ji apima. Leonardas da
Vinčis buvo ne tik žymus dailininkas, bet ir technikos, fortifikacijos specia-
listas, kūrė lėktuvų projektus, M. Čiurlionis buvo dailininkas ir muzikas, L.
Gutauskas – poetas ir dailininkas ir t. t. Tokių pavyzdžių yra nemažai. Kita
vertus, sutiksime ir tokių asmenų, kurie be savo siauros veiklos srities dau-
giau niekuo nesidomi. Vaizduotė neretai peržengia tikrovės ribas. Tai jau
fantastikos sritis, į kurią žmogus neretai nukeliauja savo svajonėse.
Vaizduotės turiningumą parodo kuriamų vaizdų įvairumas ir prasmin-
gumas. Vaizduotės turiningumas susijęs su platumu. Leonardo da Vinčio, V.
A. Mocarto, V. Kudirkos, J. Marcinkevičiaus vaizduotė ir turininga, ir plati.
Kiekvieno žmogaus vaizduotė paprastai pasireiškia kokioje nors srityje. Ski-
riamos meninė, muzikinė, techninė, mokslinė ir kitos vaizduotės rūšys.
Vaizduotės platumas ir turiningumas priklauso nuo žmogaus žinių ir pa-
tirties. Patirtis ir žinios ne tik teikia medžiagą vaizduotei, bet ir nulemia jos
kryptį.
Vaizduotės jėgą rodo tai, kiek jos sukurti vaizdai savo ryškumu ir aiš-
kumu priartėja prie suvokiamų vaizdų. Jeigu vaizduotė stipri, riba tarp jos
vaizdų ir tikrovės tarytum išnyksta. Kompozitorius girdi muziką, kurią skuba
užrašyti muzikiniais ženklais. L. van Bethovenas jau kurčias būdamas „gir-
dėjo” kuriamos „Devintosios simfonijos” skambėjimą. Dailininkas „mato” no-
rimo nupiešti paveikslo vaizdą.
Vaizduotės jėga priklauso nuo žmogaus poreikių, interesų, norų. Žmo-
nių, kurie gyvena tik šia diena, vaizduotė silpna. Ji priklauso nuo emocinių
išgyvenimų, kuriuos sukelia vaizduotės vaizdai, ir kurie savo ruožtu skatina
vaizduotės veiklą. Be to, ji priklauso ir nuo dėmesio sutelkimo bei tikrovės
suvokimo.
Vaizduotės vaizdai ypač ryškūs miegant ir priklauso nuo bendros žmo-
gaus būsenos, t. y. ar jis budrus, sveikas, ar pavargęs. Esant aukštai tem-
peratūrai vaizduotės veikla suaktyvėja. Sutrikus nervų sistemai vaizduotės
 165

vaizdai įgauna suvokimų aiškumą, virsta haliucinacijomis. Žmogus vaiz-

duotės vaizdus išgyvena kaip suvokimus. Tai jau patologiniai reiškiniai.
Vaizduotės vaizdai būna tikroviški, jeigu jie teisingai atspindi tik-
rovę, nors ir pertvarkytu pavidalu. Tikroviška vaizduotė yra ir tada, kai
sukurti vaizdai įgyvendinami kuriant naujas vertybes. Net svajonės gali būti
įgyvendintos. Vaizduotės tikroviškumas priklauso nuo žmogaus žinių, patir-
ties, kritiško mąstymo.
Vaizduotė netikroviška, kai jos sukurti vaizdai negali būti įgyvendinti arba
jų įgyvendinimas būtų beprasmis. Tokius vaizdus kuria žmonės, kurie turi
mažai žinių, patirties, nepakankamai išugdytą mąstymą, ir tie, kurie atitrūkę
nuo tikrovės, neveiklūs.
Vaizduotės reikšmė žmogaus gyvenime didelė. Ji leidžia geriau pažinti
pasaulį, praturtina psichikos procesų veiklą. Vaizduotė reikšminga įvairiose
žmogaus veiklos srityse: žaidžiant, mokantis, dirbant, kuriant, tačiau tei-
giamą reikšmę turi tik tikroviška vaizduotė.

14. JAUSMAI

Psichologinėje literatūroje lietuvių kalba šiam reiškiniui apibūdinti varto-

jami du terminai: emocijos ir jausmai. Jų turinys nevienodai aiškinamas.
Terminas emocijos kartais pavartojamas dviem prasmėmis: plačiąja ir siau-
rąja. Emocijos plačiąja prasme žymi visus šios rūšies išgyvenimus. Emoci-
jos siaurąja prasme – išgyvenimai, kuriuos sukelia organinių poreikių paten-
kinimas arba nepatenkinimas bei įvairios paprasčiausios situacijos. Norė-
dami išvengti galimos painiavos šiame skyriuje vartosime lietuvišką terminą
jausmai, laikydami jį tarptautinio termino emocijos plačiąja prasme atitikme-
niu lietuvių kalboje.
Pažinimo procesų metu gauname labai daug ir įvairios informaciją apie
aplinkoje ir mūsų organizme vykstančius procesus, tikrovės daiktus ir reiški-
nius. Remdamiesi šia informacija planuojame, organizuojame ir atliekame
vienokius arba kitokius veiksmus. Tačiau taip būna ne visada. Gaunama
įvairialypė informacija nėra mums vienodai reikšminga. Įprastą darbo dieną
pasiūlyta stiklinė vandens nesukeltų jokių emocijų, gal tik išreikštume pa-
dėką už parodytą dėmesį, tačiau ilgos ir varginančios kelionės metu karštą
vasaros dieną pakelės sodybos šeimininkų pasiūlytas šalto vandens puode-
lis sukeltų didelį malonumą. Žinodami, kad nemažai jaunų žmonių lankosi
narkologiniame centre, apgailestausime tik dėl žmonių neprotingų poelgių.
Sužinoję, kad mūsų šeimos narys, slapta pradėjęs vartoti narkotikus, tapo
nuo jų priklausomas, išgyvensime labai gilų ir stiprų skausmą dėl tokios ne-
laimės. Nusikalstamoms grupuotėms sprendžiant tarpusavio santykius gin-
klais ir vienam ar keliems žmonėms žuvus ne vienas apsidžiaugtų, kad liko
mažiau banditų, tuo tarpu žuvusiųjų šeimos nariai, ypač vaikai, išgyventų
liūdesį ir skausmą.
166

Visa, kas vyksta mūsų aplinkoje, gali turėti mums vienokią arba kitokią
reikšmę ir nulemti mūsų elgesį. Dienos metu pamatę ateinantį triukšmingą
jaunimo būrį suvoksime jį kaip linksmą mokinių ar studentų grupę ir ramiai
eisime toliau. Naktį toks būrys gali būti palaikytas išgėrusių vyrukų kompa-
nija, keliančia grėsmę mūsų saugumui – kils nerimo ar net baimės jausmas
ir stengsimės išvengti susitikimo su jais.
Jausmai yra subjektyvus mūsų santykio su tikrovės daiktais ir reiš-
kiniais išgyvenimas.
Pagal tai skiriami teigiami ir neigiami jausmai.
Tikrovėje daiktai ir reiškiniai gali patenkinti žmogaus poreikius, norus,
padėti pasiekti numatytą tikslą, įgyvendinti sumanymus, pavyzdžiui, laimėti
svarbias sporto varžybas, gauti didesnį atlyginimą arba nenumatytą premiją,
atskleisti žiaurų nusikaltimą ir kt. Tokiais atvejais žmogus išgyvena teigia-
mus jausmus: pasitenkinimą, malonumą, džiaugsmą, meilę ir kitus.
Tačiau žmogus neretai susiduria su daiktais bei reiškiniais, kurie trukdo
patenkinti poreikius, apsunkina jo veiklą siekiant tikslo arba visiškai užkerta
kelią jo siekti, sužlugdo planus, pavyzdžiui, pavogus piniginę su dokumen-
tais ir nemaža pinigų suma, skirta svarbiems pirkiniams, pralaimėjus svar-
bias varžybas, praradus darbą ir pan. Tokiais atvejais išgyvenami neigiami
jausmai: liūdesys, nusiminimas, pyktis, įniršis, baimė ir kt. (žr. 55 pav.).
Žmogus mato ir suvokia daug daiktų ir reiškinių, kurie jam tuo metu yra
nereikšmingi. Jie nei trukdo, nei padeda jam veikti. Eidami gatve sutinkame
daug žmonių, matome transporto eismą ir pan. Mūsų tikslui laiku nueiti į
darbą tai neturi jokios įtakos. Mes jiems abejingi, neišgyvename jokių
jausmų.
Jausmų šaltinis visada yra objektyvi tikrovė, jos daiktai ir reiškiniai.
Kai kurie jų visiems žmonėms sukelia tuos pačius jausmus. Pamačius gy-
vatę visiems kyla nerimo arba baimės jausmas; baimės jausmą išgyvens ir
visi lėktuvo keleiviai, sužinoję apie vieno variklio gedimą; sugavus turguje
vagį beveik visi bus patenkinti, kad kurį laiką jausis saugesni.
Daugeliu atvejų tas pats reiškinys atskiriems žmonėms gali sukelti ne-
vienodus jausmus. Suėmus narkotikų platintoją daugelis bus patenkinti, kad
sunaikintas blogio židinys, tačiau platintojo tėvai, net neįtarę apie tokią sū-
naus veiklą, išgyvens gilų skausmą ir nusivylimą. Tai priklauso nuo kiek-
vieno žmogaus santykių su jausmų kilimo šaltiniu. Vieniems gatvėje patru-
liuojantys policininkai sukelia nusiraminimo, saugumo jausmą, tuo tarpu iš-
gėrusiam vairuotojui ar nusikaltėliui – nerimą, net baimę.
Jausmų išgyvenimas priklauso ir nuo individualių žmogaus savy-
bių, išsilavinimo, amžiaus. Griaustinio dundėjimas po žaibo gąsdina vaikus,
o suaugęs žmogus žino, kad garsas sklinda lėčiau nei šviesa, ir girdėdamas
griaustinį žino, kad pavojus jau praėjo, žaibas trenkė anksčiau ir kitoje vie-
toje. Primityvus žmogus net ir šiandien natūralų saulės užtemimą sieja su
galimomis nelaimėmis ir bijo jų.
55 pav. Jausmų išraiškos (iš M. V. Gomezo, I. A. Domašenko. Atlas po psichologii, 1986)
167
168

Žmogaus santykis su tikrove labai sudėtingas, todėl tas pats reiškinys

gali sukelti ne vieną, o kelis net ir prieštaringus jausmus. Išgelbėjus skęs-
tantį žmogų džiaugiamės tokiu gelbėtojo poelgiu, jaučiame dėkingumą ir net
meilę jam. Sužinoję apie ypač žiaurią žmogžudystę jaučiame pasipiktinimą,
pasišlykštėjimą, neapykantą ir pan. Vaikui išbėgus į gatvę ir patekus po pra-
važiuojančio automobilio ratais pykstame ant jo, kad neatsargiai pasielgė,
taip pat gailime ir liūdime, nes buvo sužeistas, o kartu džiaugiamės, kad liko
gyvas. Tokie prieštaringi jausmai vadinami ambivalentiškais.
Jausmai glaudžiai susiję su žmogaus veikla ir jo elgesiu. Jausmai yra
signalai apie tai, ar veiksmai atliekami sėkmingai, ar nesėkmingai. Dėl jų
įtakos žmogus veikia vienaip arba kitaip, atlieka vienokius arba kitokius
veiksmus. Jausmų išgyvenimai vaidina svarbų vaidmenį žmogui reguliuojant
savo veiklą ir elgesį. Aktyvus ir kūrybingas žmogus būna tada, kai siekiami
tikslai kelia teigiamas emocijas. Džersėjaus tyrimai parodė, kad esant gerai
nuotaikai asmenų darbingumas buvo 0,8–4,2 proc. geresnis, o blogos nuo-
taikos – 2,5–18 proc. blogesnis už vidutinį.
Atsižvelgiant į ryšį su žmogaus veikla jausmai skirstomi į aktyvius ir pa-
syvius.
Aktyvūs, arba steniški, jausmai yra tie išgyvenimai, kurie skatina
žmogaus gyvybinę veiklą, didina jo jėgą, energiją, verčia veikti.
Pasyvūs, arba asteniški, jausmai silpnina žmogaus gyvybinę veiklą,
mažina jo energiją.
Teigiami jausmai, t. y. džiaugsmas, pasitenkinimas, malonumas, daž-
niausiai būna aktyvūs, o neigiami, t. y. nusivylimas, liūdesys, baimė, būna
pasyvūs. Tačiau taip būna ne visada. Įvairiais atvejais skirtingus žmones tie
patys jausmai gali ir aktyvinti, ir slopinti. Pavyzdžiui, baimė, gali slopinti
žmogaus veiksmus, silpninti jo energiją arba atvirkščiai, mobilizuoti jėgas
kovai su pavojumi. Nemalonūs jausmai, kuriuos sukelia kliūtys, sunkumai ką
nors įgyvendinant, gali būti ir aktyvūs, ir pasyvūs. Jie gali skatinti įveikti kliū-
tis, sunkumus arba sumažinti aktyvumą, stabdyti veiklą. Tai labai aiškiai pa-
rodė energetinių sistemų darbuotojų, dirbančių prie valdymo pulto ir regu-
liuojančių gamybos procesą, tyrimai. Jie stebi valdymo pulte esančių prie-
taisų rodmenis. Pastebėjus nukrypimus nuo normos savaime kyla nerimas
ar net baimė, nes gali ne tik sutrikti gamybos procesas, bet ir įvykti avarija,
dėl kurios visa sistema nustotų veikti. Inžinierius–operatorius turi greitai
įvertinti situaciją pagal įvairių prietaisų rodmenis, priimti sprendimą ir atlikti
tinkamus veiksmus. Tiriant inžinierių veiklą buvo pastebėti individualūs jų
veiklos skirtumai. Vieni jų objektyviai ir teisingai įvertindavo situaciją, priim-
davo sprendimą ir atlikdavo būtinus veiksmus. Kitų aktyvumas būdavo ne-
tikslingas – tinkamai neįvertinę situacijos ir nepriėmę sprendimo jie klysdavo
atlikdami įvairius veiksmus ir tikėdamiesi, kad tai duos pageidaujamą rezul-
tatą. Kai kurie operatoriai tokioje situacijoje tapdavo visiškai pasyvūs, ne-
galėdavo net suprasti, kas vyksta, ir jų darbo rezultatas būdavo neigiamas –
avarija. Lygiai taip pat pasielgti gali ir policijos darbuotojai: susidūrę su gin-
kluotų plėšikų gauja vieni ieškos patogios vietos, kad galėtų patys likdami
nepastebėti sekti nusikaltėlius, kiti ieškos užlandos, kurioje jaustųsi saugūs
 169

ir lauks, kol viskas nurims. Teigiami jausmai taip pat gali slopinti žmogaus
veiklą, ypač kai jie labai stipriai išgyvenami. Žmogus, po įtempto darbo pa-
siekęs tikslą, išlaikęs egzaminą, laimėjęs loterijoje daug pinigų, džiūgauja,
atsipalaiduoja ir negali tinkamai susikaupti naujam neatidėliotinam darbui.
Visa tai taip pat rodo, kad jausmai pasižymi dar viena priešingybe:
įtampa ir palengvėjimu, kurie priklauso nuo veiklos etapo. Labai atsakingais,
kritiniais veiklos momentais žmogus išgyvena įtampą. Tokia įtampa būna
prieš egzaminus, viešus pasirodymus, sportines varžybas, ruošiantis ope-
ratyviniams veiksmams. Artėjant atsakingam veiklos momentui įtampa di-
dėja, o jam praėjus išgyvenamas palengvėjimas, atsipalaidavimas.
Paprastai įtampa būna susijusi su aktyvia būsena, pasiruošimu veiklai,
dideliu protiniu aktyvumu. Kai kada dėl didelės įtampos žmogaus veikla su-
trinka, nes įtampa trukdo susitelkti. Tai priklauso ir nuo žmogaus pasiruo-
šimo veiklai, turimos patirties, žinių, sugebėjimų. Turinčiam praktinio darbo
patirtį pareigūnui pasirengimo eilinei operacijai metu įtampa padeda susi-
telkti ir atlikti užduotį. Tuo tarpu tokio pobūdžio veiklą pradedančiam asme-
niui kilusi įtampa trukdo, dezorganizuoja jo veiklą.
Nevienodas jausmų poveikis žmogaus elgesiui priklauso nuo konkrečios
situacijos, kurioje jie kyla, individualių asmenybės savybių bei susidariusių
įprastinių elgesio formų (stereotipų).
Jausmai skiriasi ir išgyvenimo stiprumu, jėga. Silpnus jausmus, ly-
dinčius daugelį mūsų veiklos sričių, galima apibūdinti kaip malonumo arba
nemalonumo būsenas. Prisiliesti prie šilto radiatoriaus arba švelnios vilnos
malonu, o prisiliesti prie šalto radiatoriaus arba šiurkščios vilnos nemalonu.
Sveikinantis malonu jausti tvirtą šiltos rankos paspaudimą ir nemalonu jausti
savo rankoje šaltą, drėgną, suglebusį kito žmogaus delną. Kavinėje karštos
kavos puodukas gali būti malonus, o jo laukimas – nemalonus. Tačiau išgy-
venami jausmai būna ir labai stiprūs. Džiaugsmas sugrįžus artimajam, lai-
kytam žuvusiu, būna beribis. Kosminio laivo sprogimas jam kylant į erdvę
visiems jį stebėjusiems žmonėms sukelia siaubą.
Jausmų skirstymas į malonius (džiaugsmas, meilė ir kt.) ir nemalonius
(pyktis, liūdesys) yra paremtas malonumo arba nemalonumo, priėmimo arba
atmetimo, troškimo arba vengimo principais. Tuo tarpu stiprus jausmų išgy-
venimas rodo jų intensyvumą. Tai atsispindi ir jausmų pavadinimuose: pyk-
tis ir įniršis, baimė ir siaubas, skausmas ir kančia, liūdesys ir kančia, pasi-
tenkinimas ir aistra.
Išgyvenamų jausmų jėga priklauso nuo to, kokie gyvenimo reiškiniai juos
išgyvenančiam asmeniui yra tapę vyraujančiais, su kuo yra susiję svarbiausi
jo veiklos motyvai ir tikslai. Kuo didesnės reikšmės žmogui turi koks nors
reiškinys, tuo stipresnius jausmus jis sukelia. Jausmų išgyvenimo jėga pri-
klauso ir nuo to, kokius reikalavimus žmogus kelia sau pačiam. Maisto kva-
pas alkanam žmogui yra malonus, o sočiai pavalgiusiam bus bereikšmis ar
net nemalonus. Žmogus, kuriam piešimas yra tik laisvalaikio praleidimas,
nelabai išgyvena, kai jo piešinius kas nors peikia. Tokios pačios pastabos
dailininkui profesionalui gali sukelti gilius ir ilgalaikius nemalonius išgyveni-
mus.
170

Jausmų išgyvenimai glaudžiai susiję su fiziologiniais organizmo proce-

sais. Lakūnų, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, baimės požymiai
rodo organinių procesų sudėtingumą ir kitimus išgyvenant jausmus (žr. 2
lentelę). Ją sudarant remtasi 1985 karininkų ir 2519 aviacijos eilinių, dalyva-
vusių Antrajame pasauliniame kare, nuomonėmis (R. Schafer, 1947). Po-
žymiai, išvardyti toliau pateiktos lentelės pradžioje ir dažniausiai minimi, yra
silpniausi ir mažiau reikšmingi sėkmingai veikti (širdies plakimas, raumenų
įtampa ir kt.). Požymiai, esantys sąrašo pabaigoje, rečiau minimi, tačiau
daug reikšmingesni bendrai lakūno būsenai bei norint sėkmingai veikti (sil-
pnumas ar net sąmonės netekimas, atminties sutrikimai, šleikštulys, nega-
lėjimas susikaupti).

2 l e n t e l ė . Lakūnams pasireiškiantys baimės požymiai

Dažnai Kartais Bendrai

„Ar kovinio skrydžio metu jautei?”
(proc.) (proc.) (proc.)
Širdies plakimą ir pulso padažnėjimą 30 56 86
Raumenų įtampą 30 53 83
Lengvą susinervinimą, greitą susierzinimą, pyktį 22 58 80
Sausumą burnoje, lūpų džiūvimą 30 50 80
Nervingą prakaitavimą arba „šaltą” prakaitą 26 53 79
Lengvą šleikštulį 23 53 76
Nerealybės įspūdį – kad to negalėjo tau atsitikti 20 49 69
Dažno šlapinimosi poreikį 25 40 65
Drebėjimą 11 53 64
Sukrėtimo jausmą 3 50 53
Silpnumą arba sąmonės netekimą 4 37 41
Negalėjimą tuoj pat po skridimo prisiminti smulkmenų 5 34 39
to, kas įvyko
Šleikštulį 5 33 38
Negalėjimą susikaupti 3 32 35

Jausmus, ypač stiprius, rodantys požymiai susiję su pastebimais viso

organizmo pakitimais, kuriuos reguliuoja centrinė nervų sistema. Kai kuriuos
jų nurodysime toliau.
Odos–galvaninė reakcija. Atsirandant jausmams odoje vyksta elektros
pobūdžio pakitimai, kuriuos galima išmatuoti. Prie odos pritvirtinti elektrodai
(pvz., ant delnų) jungiami su tuos pakitimus registruojančiu galvanometru.
Odos–galvaninė reakcija (OGR) yra jautrus emocinių būsenų metu vykstan-
čių pakitimų rodiklis. Pavyzdžiui, eksperimento metu tiriamasis su prie delno
pritvirtintais elektrodais lėtai ir garsiai sako abėcėlės raides, galvodamas
apie savo merginos vardą. Galvanometro rodyklės svyravimai parodo, kada
jis ištarė pirmąją jos vardo raidę. Lengvas tiriamojo susirūpinimas, susijau-
dinimas arba baimė neišsiduoti paprastai pasireiškia dideliu rodyklės nukry-
pimu.
 171

Kraujo apytakos pakitimai. Išgyvenant jausmus keičiasi kraujo antplū-

dis į kūno paviršių ir vidaus organus – žmogaus veidas ir kaklas supykus
parausta. Šių pakitimų priežastis yra kraujo spaudimo padidėjimas ir krauja-
gyslių išsiplėtimas, dėl to daugiau kraujo patenka į kūno paviršių. Priešingas
reiškinys yra veido išbalimas išsigandus. Tais atvejais odos kraujagyslės
susitraukia.
Širdies darbo ritmas. Stiprus širdies plakimas susijaudinus yra taip ge-
rai žinomas požymis, tad širdis nuo seno laikoma jausmų išgyvenimo rodik-
liu.
Kvėpavimas. Kvėpavimo greitis ir gilumas, taip pat vidutinė įkvėpimo
trukmė, lyginant su iškvėpimu, akivaizdžiai pasireiškia kilus emociniam kon-
fliktui.
Akies vyzdžio refleksas. Akies vyzdys linkęs išsiplėsti supykus, pajutus
skausmą arba šiaip susijaudinus.
Seilių išsiskyrimas. Eksperimentais įrodyta, kad emociškai susijaudi-
nus burnos ertmėje dažnai jaučiamas sausumas. To priežastis – seilių kie-
kio sumažėjimas arba jų sudėties pakitimas.
Skrandžio ir žarnyno veiklos pokyčiai. Tyrinėtojai įrodė, kad stiprūs
jausmai veikia virškinimo organų darbą. Dėl to žmogus gali susirgti jūrlige
arba viduriavimu. Ilgalaikiai jausmai arba nuotaikos gali būti skrandžio arba
žarnyno opų priežastis.
Raumenų įtampa ir drebėjimas (tremoras). Kartais apie žmogų sa-
koma: „Reikia, kad jis atsipalaiduotų. Jis per daug įsitempęs”. Raumenų
įtampa yra jausmų požymis. Įtempti raumenys gali sukelti drebėjimą (tre-
morą), kai vienu metu susitraukia antagonistiniai raumenys. Drebulys gali
ištikti ir tada, kai žmogus išgyvena troškimų konfliktą, pavyzdžiui, jeigu jis
labai nori ką nors, kas jį suerzino, apibarti, o kita vertus, taip pat stipriai
trokšta neprarasti orumo.
Kraujo sudėtis. Išgyvenant jausmus veikia liaukos. Jos į kraują išskiria
hormonus. Kraujo cheminė analizė parodo jo sudėties pakitimus. Omenyje
turimi cukraus, adrenalino kiekio ir kiti pakitimai. Adrenalinas ir noradrenali-
nas – antinksčių išskiriami hormonai, atliekantys svarbų vaidmenį kilus
įtampai.
Dideli organiniai pakitimai, vykstantys emocinių išgyvenimų metu, yra
tarpusavyje susiję reiškiniai: dėl nervų sistemos ir liaukų veiklos įtakos jie
grupuojami į tam tikras sistemas.
W. B. Cannonas tyrė gyvūnus ir pastebėjo, kad tam tikra fiziologinių re-
akcijų sistema, atsirandanti pykčio ir įniršio metu, paruošia organizmą kovoti
su įvairiomis nenumatytomis aplinkybėmis arba gintis. Tokios reakcijos
vyksta ir žmogaus organizme. Supykus gali skaudėti skrandį dėl jame
vykstančių pakitimų, stipriau ir greičiau plaka širdis, išsiskiria adrenalinas,
greičiau kreša kraujas. Susižeidusio sportininko kraujas mažiau tekės įnir-
tingų varžybų metu negu tuo atveju, kai jis nebus pagautas rungtynių azarto.
Malonūs kvapai ir skonio pojūčiai skatina skrandžio sulčių ir seilių išsisky-
rimą. Stiprus išgąstis gali pagreitinti šlapimo pūslės ir žarnyno darbą.
172

Jausmų išgyvenimams svarbus centrinės nervų sistemos vaidmuo. Ji

reguliuoja žmogaus raumenų darbą, kuris pasireiškia veido mimikos iš-
raiška, drebėjimu, raumenų įtampa, verkimu, juoku, dantų griežimu ir kt.
Visų fiziologinių reakcijų ryšys su išgyvenamais jausmais nėra viena-
reikšmis. Kai kurios reakcijos susijusios tik su tam tikrų jausmų išgyvenimu.
Išsigandęs žmogus išbąla, dreba, supykęs parausta, spaudžia kumščius,
griežia dantimis, nuliūdęs verkia, džiaugdamasis juokiasi. Tačiau paraudi-
mas pasireiškia tiek supykus, tiek išgyvenant gėdos jausmą; odos galvaninė
reakcija (odos laidumas elektros srovei) kinta tiek supykus, tiek išsigandus.

14.1. Jausmus aiškinančios teorijos

Džeimso–Langės (James–Lange) teorija. Šią teoriją paskelbė ameri-

kiečių psichologas W. Jamesas ir danų psichologas K. Lange, todėl ji pava-
dinta jų vardu. Teorija teigia, kad jausmus sukelia organizme vykstantys po-
kyčiai, t. y. bijome todėl, kad išbąlame, bėgame, liūdime todėl, kad verkiame
ir t. t. Vadovaujantis šia teorija, jei mus užpuolus negniaužtume kumščių,
nepadažnėtų širdies ritmas, nepakiltų kraujo spaudimas, neplūstų į veidą
kraujas, tai ir nepyktume; jei neišbaltume, nedrebėtume, nedidėtų adrena-
lino kiekis kraujyje, tai ir nebijotume.
Džeimso–Langės teorija viską tarsi apverčia aukštyn kojomis: juokiamės
ne todėl, kad linksma, o linksma todėl, kad juokiamės. Teorijai sukurti įtakos
turėjo glaudus išgyvenamų jausmų ir organizmo fiziologinių procesų tarpu-
savio ryšys.
Šia teorija suabejojo amerikiečių psichologai W. Cannonas, Ph. Bardas
ir kiti. W. Cannonas galvojo, kad organizmo reakcijos nėra tokios skirtingos,
kad sukeltų skirtingus jausmus. Akivaizdu ir tai, kad tokie patys fiziologiniai
pakitimai vyksta išgyvenant skirtingus jausmus: paraustama išgyvenant ir
gėdos jausmą, ir supykus, drebame ir bijodami, ir įniršę. Tyrimai taip pat pa-
rodė, kad sustabdžius organizme vykstančius periferinius pakitimus, būdin-
gus išgyvenant jausmus, jausmai nepranyksta. Be to, šiuos pakitimus su-
kėlus dirbtinai jausmai nekyla. Vieno tyrimo metu žmonėms į kraują buvo
suleista gerokas kiekis adrenalino, kuris sukelia organizme pakitimus, bū-
dingus išgyvenant baimės jausmą. Dėl adrenalino įtakos organiniai pojūčiai
pakisdavo, tačiau baimės jausmas nekildavo (W. Cannono duomenys). W.
Cannonas ir Ph. Bardas padarė išvadą, kad tuo pačiu metu vyksta ir orga-
nizmo pokyčiai, ir išgyvenami jausmai. Jausmus sukeliančio dirgiklio impul-
sai tuo pačiu metu plinta į smegenų žievę. Dėl to subjektyviai įsisąmoninami
išgyvenami jausmai patenka į požievinius sluoksnius sukeldami organizme
fiziologinius pakitimus. Jie aiškino, kad širdis ima stipriau plakti, kai pajun-
tame baimę, tačiau šie veiksniai nėra vienas kito priežastis.
Jausmai išgyvenami ir įgyja aiškias formas tada, kai kas nors apsunkina
smegenų žievės procesus. Pavyzdžiui, bloga žinia gali sukelti didelių viso
žmogaus organizmo pakitimų: širdies kraujagyslių, tulžies takų spazmus,
geltligę; būna atvejų, kai žmogus per kelias valandas pražyla. Visi šie reiš-
 173

kiniai paaiškinami tuo, kad jaudinimo procesų galvos smegenų žievėje sutri-
kimas gali išplisti į požievį, sukelti didelius medžiagų, kraujo apytakos paki-
timus ir pan. Tai buvo nustatyta I. Pavlovo laboratorijose atlikus tyrimus.
Šuniui sudarydavo teigiamą sąlyginį refleksą apskritimo atžvilgiu ir neigiamą
elipsės. Vėliau būdavo pateikiama tarpinė figūra, menkai tesiskirianti ir nuo
apskritimo, ir nuo elipsės. Dėl priešingus refleksus sukeliančių dirgiklių ner-
vinė veikla sutrikdavo – pakisdavo kvėpavimas, širdies plakimas, judesiai ir
t. t. Pakisdavo visa gyvūno elgsena, kildavo neurozės. Šuo tapdavo agresy-
vus arba inkšdavo, atsiguldavo. Reakcija priklausė nuo nervų sistemos tipo.
I. Pavlovo tyrimai leidžia teigti, kad jausmų išgyvenimų priežastis yra tik-
rovėje vykstantys reiškiniai, kurie smegenų žievėje sukelia tam tikrus proce-
sus ir išgyvenami tam tikri jausmai.
Tai patvirtina ir tai, kad jausmai atsiranda sąlyginių refleksų pagrindu.
Pavyzdžiui, baimės jausmas kyla ne tik tada, kai yra pavojų sukeliantis ob-
jektas, bet ir tada, kai žmogus vėl patiria tas aplinkybes, kurioms esant jis
jau anksčiau buvo susidūręs su pavojumi ir išgyveno baimę. Lankantis vie-
tose, kur praleista vaikystė, vėl kyla praeityje išgyventi jausmai.
Žmonių jausmai yra glaudžiai susiję su kalba. Žodis ir kalba yra plačiai
prieinama priemonė norint paveikti žmogų ir reguliuoti jo jausmus. Žodžiu
galima sukelti jausmus kitiems žmonėms ir juos sulaikyti. Žodis, nors ir ne-
ištartas garsiai, padeda žmogui suprasti ir reguliuoti savo paties jausmus.

14.2. Jausmų funkcijos

Jausmai atlieka dvi pagrindines funkcijas: signalinę ir reguliuojančią.

Kiekvienas mus veikiantis daiktas arba reiškinys ar jų savybės yra tam
tikras informacijos šaltinis, t. y. signalas, galintis turėti skirtingą reikšmę. Tai
gali padėti arba trukdyti patenkinti mūsų poreikius ir sukelti įvairių jausmų.
Atmintyje įsitvirtinę jausmų išgyvenimai taip pat signalizuoja apie tai, kaip tie
objektai patenkina mūsų poreikius. Taigi jausmai atlieka signalinę, t. y. im-
presinę funkciją.
Jausmai atlieka ir ekspresinę, t. y. išraiškos funkciją. Jausmai išreiš-
kiami mimika, judesiais, kalbos intonacija ir t. t. (žr. 63 pav.). Ekspresija (iš-
raiška) yra žmogaus jausmų aktyvumo rodiklis. Iš to išplaukia ir reguliuo-
janti jausmų funkcija. Jausmų išraiška ne tik praneša apie poreikių paten-
kinimą ar nepatenkinimą, bet ir apie jausmus išgyvenančio žmogaus santykį
su kitais žmonėmis. Ji gali daryti poveikį jų elgesiui. Vienaip elgsimės sutikę
besišypsantį, kitaip – įpykusį žmogų.

14.3. Jausmų rūšys

Žmonių išgyvenami jausmai yra labai įvairūs, todėl bandoma juos klasifi-
kuoti. Paprastai išskiriamos dvi jausmų grupės: žemesnieji jausmai ir aukš-
tesnieji jausmai.
174

Žemesnieji jausmai, dažniausiai vadinami emocijomis siaurąja

prasme, yra paprasčiausi situacijų išgyvenimai, susiję su organinių
poreikių patenkinimu arba nepatenkinimu.
Tai išgyvenimai, susiję su valgio, gėrimo, gaivaus oro, apsaugos nuo
šalčio, seksualiniais poreikiais, taip pat su situacijomis, kai gresia pavojus
gyvybei ir pan.
Žemesniesiems jausmams priskiriami ir išgyvenimai, susiję su po-
jūčiais, atskirų daiktų savybių atspindėjimu. Kai kurios spalvos, garsai,
kvapai yra malonūs, kiti sukelia nepasitenkinimą. Tai vadinama emociniu
pojūčių tonu. Žmogaus gyvenime jie nėra labai reikšmingi, nes žmogus pa-
prastai reaguoja ne į atskiras daikto savybes, o į daiktą ar reiškinį kaip vi-
sumą.
Aukštesnieji jausmai yra pastovesni ir susiję su žmogaus aukštes-
nių poreikių – socialinių, kognityvinių (pažinimo), kultūrinių, dvasinių –
patenkinimu. Tai jausmai, susiję su žmonių poreikiais. Pavyzdžiui, baimė,
kilusi žmogaus gyvybei pavojingomis sąlygomis, yra žemesnis jausmas
(emocija). Baimė patekti į juokingą padėtį, netekti kitų žmonių pagarbos,
prarasti mylimą žmogų yra aukštesnysis jausmas, susijęs su žmonių tar-
pasmeniniais santykiais.
Žemesnieji jausmai, susiję su organinių poreikių tenkinimu, būdingi ir gy-
vūnams. Tokie žmonių jausmai iš esmės skiriasi nuo gyvūnų jausmų. Žmo-
gus yra visuomeninė būtybė ir net paprasčiausius organinius poreikius ten-
kina atsižvelgdamas į visuomenėje nusistovėjusius reikalavimus. Žmogus
nepuola prie maisto bet kokiomis sąlygomis, o valgo tik tam tikru laiku, spe-
cialiai paruoštą maistą, naudodamasis reikalingais įrankiais, tam skirtose
vietose ir net papuošdamas pateikiamą patiekalą. To nedaro joks gyvūnas.
Žemesnieji jausmai yra situacinio pobūdžio. Juos sukelia tuo metu susi-
dariusi situacija. Situacijai pasikeitus jie silpnėja ir visai išnyksta.
Aukštesnieji jausmai gali būti ir situacinio pobūdžio, ir ilgalaikiai. Jie gali
nepriklausyti nuo kokios nors griežtai apibrėžtos situacijos. Ilgalaikiai jaus-
miniai santykiai išlieka vienodi, nors pats objektas skirtingu laiku žmogui gali
sukelti įvairių su situacija susijusių jausmų. Tai priklauso nuo aplinkybių.
Tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, nusikalstamos grupuotės atstovui pra-
nešus svarbią informaciją, galima apsidžiaugti, nors jokios nuolatinės sim-
patijos tam žmogui galime ir nejausti.
Ilgalaikiai aukštesnieji jausmai genetiniu požiūriu atsiranda vėliau, negu
su situacijomis susiję išgyvenimai. Jie yra atskirų su situacija susijusių
jausmų apibendrinimo rezultatas. Aukštesniųjų jausmų objektai gali būti
skirtingi.
Jausmai skirstomi į rūšis pagal tai, kaip greitai jie kyla, kaip stipriai išgy-
venami, pagal trukmę, įtaką žmogaus elgesiui ir juos sukeliančius reiškinius.
Tai afektai, aistros ir nuotaikos.
Afektai yra greitai, staigiai kylantys stiprūs ir trumpalaikiai išgyve-
nimai. Jie visada susiję su aplinkybėmis, kurios žmogaus gyvenime užima
svarbią vietą. Išgyvenant afektą atsiranda vadinamasis „sąmonės susiaurė-
jimas”: sąmonė fiksuoja tai, kas sukėlė afektą. Tai gerokai susilpnina žmo-
 175

gaus elgesio savikontrolę. Žmogus, ištiktas afekto būsenos, dažnai pasiel-

gia neapgalvotai, priešingai, negu paprastai elgtųsi ir dėl to neretai paskui
gailisi. Išgyvenant afektą labai pakinta vidaus organų būklė, pasireiškia
staigūs išraiškos judesiai (mimika, gestikuliavimas, verkimas, riksmas, mėš-
lungiški judesiai ir pan.).
Teisinėje praktikoje asmenims, atlikusiems agresyvius veiksmus kito
žmogaus ar materialinio objekto atžvilgiu ištikus afektui, taikomos mažesnės
sankcijos.
Afektas išgyvenamas tarsi prieš žmogaus valią. Jį suvaldyti sunku, ta-
čiau įmanoma, ypač kai numatoma jį galinti sukelti situacija. Tokiu atveju
galima sąmoningai užsibrėžti tikslą jam nepasiduoti, sulaikomos afektui bū-
dingos motorinės reakcijos ir atliekami kiti su juo nieko bendro neturintys
veiksmai. Sunkiau kovoti su jau prasidėjusiu afektu, ypač kai jis ne tik labai
stipriai išgyvenamas, bet ir trumpai trunka. Jam įveikti svarbią reikšmę turi
galimų poelgių padarinių įsisąmoninimas. Afektų valdymas labai priklauso
nuo asmenybės moralinių savybių, nuo nuolatinių elgesio formų, kurias le-
mia ugdymas ir gyvenimo patirtis.
Aistra yra stiprus, nuolatinis ir gilus jausmas, apimantis visą
žmogų ir nulemiantis jo minčių ir veiksmų kryptį. Aistros objektas
paprastai yra tai, ką žmogus subjektyviai laiko labai vertingu dalyku,
sukeliančiu teigiamas emocijas. Aistra vertinga tuo, kad suteikia žmogui
energijos ir padeda pasiekti gerų rezultatų. Tačiau aistros objektai gali būti
labai skirtingi visuomeniniu ir moraliniu požiūriu, todėl ji gali skatinti siekti
visiems priimtinų tikslų, nedarančių žalos kitiems, pavyzdžiui, aistra mokslo
žinioms, menui, muzikai, technikai (automobiliams), kokių nors daiktų
kolekcionavimui. Tačiau žmogus gali išgyventi aistrą, nukreiptą į tik jam
vienam naudingą objektą, ir taip pažeisti kitų žmonių teises ar net daryti
žalą. Pavyzdžiui, savimyla visur mato tik save ir siekia tik to, kas jam
naudinga, negalvodamas apie kitus; gobšuolis išgyvena aistrą turtui ir jį
kaupia net apiplėšinėdamas kitus ir t. t.
Nuotaika yra ilgiau arba trumpiau trunkantis išgyvenimas, emocinė
būsena, kuri savotiškai nuspalvina visus kitus žmogaus išgyvenimus,
požiūrį į aplinką, save ir savo veiklą. Esant gerai nuotaikai žmogus viską
linkęs suvokti teigiamai, džiaugiasi net bereikšmiais dalykais. Nuliūdęs
žmogus viską mato „juodomis spalvomis”. Išgyvenančiam nerimą žmogui
viskas atrodo netikra, pavojinga.
Nuotaikos priežastys ne visada suvokiamos. Ji išgyvenama tarsi atsira-
dusi be jokios priežasties. Jas visada sukelia kokios nors priežastys, įvairūs
žmogui reikšmingi įvykiai. Tai gali būti sėkmė arba nesėkmė darbe, malonus
arba nemalonus pokalbis, džiugi arba liūdna naujiena, sveikatos būklė, nuo-
vargis ir t. t. Kartais nuotaiką sukelia net koks nors mažmožis, susijęs su
žmogui svarbiomis aplinkybėmis: kieno nors pastaba, jei ji pasirodo įžei-
džianti, kokio nors žmogaus žvilgsnis, jei to žmogaus santykiai su mumis
yra svarbūs.
Nuotaikos pastovumas priklauso nuo to, kiek yra reikšminga ją sukėlusi
aplinkybė, arba nuo to, su kuo yra susijęs nuotaikos šaltinis.
176

Žmonės skiriasi tuo, kad vieni dažniau išgyvena vienokio, kiti kitokio po-
būdžio nuotaikas. Tai nuolatinės, bendresnės nuotaikos, priklausančios nuo
pobūdžio tų jausmų, kurie vyravo jų gyvenime. Vieni dažniau išgyvena džiu-
gesį, pakilimą, kiti linkę į liūdesį, sielvartą, treti dažniau suirzę, viskuo ne-
patenkinti.
Neigiamas nuotaikas galima įveikti. Nepageidaujamą nuotaiką, slopi-
nančią žmogaus veiklą, galima įveikti keliant sau teigiamus tikslus. Ypač
svarbu stengtis siekti gyvybiškai svarbių tikslų, kurie žmonėms sužadina kil-
nius jausmus.
Stresas – nepageidaujama emocinė būsena, kylanti dėl žmogaus
veiklai nepalankių sąlygų ir ją dažnai dezorganizuojanti. Stresas susijęs
su tam tikrais psichologiniais procesais: a) grėsmės įvertinimu, t. y. žmo-
gaus iš anksto nenumatytu susidūrimu su kokia nors jam nepalankia, pavo-
jinga situacija; b) tos grėsmės sukelta gynimosi reakcija. Streso metu kinta
normali žmogaus veikla. Sutrinka judesiai: jie pasidaro staigūs, nesuderinti,
nekoordinuoti, poza tampa nejudri. Dažni stresai gali sumažinti darbo na-
šumą, padaroma daugiau klaidų, gali atsirasti, bendravimo sunkumų ir net
psichosomatinių sutrikimų, taip pat polinkis vengti naujovių.
Frustracija – žmogaus būsena, pasireiškianti jai būdingais išgy-
venimais ir elgesio ypatumais, susidariusi dėl objektyviai nenugalimų
(arba subjektyviai suprantamų kaip nenugalimų) sunkumų siekiant
tikslo. Frustracija greičiau patiriama, kai kliūtis yra žmonės, jų elgesys, o ne
fiziniai daiktai. Frustracijos atsiradimas ir išgyvenimas priklauso ir nuo indi-
vidualių žmogaus savybių.
Frustracijos išgyvenimas keičia žmogaus elgesį. Tipiškas elgesys frust-
racijos metu yra agresija. Tai žmogaus elgesys, galintis pasireikšti net kito
asmens puolimu, fizinės jėgos naudojimu, daiktų daužymu, žodiniu puolimu,
žmogaus apkalbėjimu arba net tyliai mintyse ištartu blogu palinkėjimu opo-
nentui („kad tu sudegtum” ir t. t.). Agresija pasireiškia ir suverčiant kaltę ki-
tam asmeniui, ieškant „atpirkimo ožio”. Agresija susijusi su pykčiu ir įniršiu.
Patyrus frustraciją žmogaus elgesys gali būti regresyvus, t. y. sutrinka
konstruktyvi veikla, žmogus grįžta prie primityvesnių elgesio formų, kurios
neduoda laukiamų rezultatų. Elgesys gali tapti fiksuotu, kartojama anks-
tesnė veikla, nors ji beprasmė, ir kt.
Aukštesnieji jausmai skirstomi į rūšis pagal juos sukėlusių objektų ypa-
tumus. Tai doroviniai, intelektiniai, estetiniai ir praktiniai jausmai.
Doroviniai jausmai rodo žmogaus santykį su visuomene, žmonių gru-
pėmis, valstybe, pavieniais žmonėmis, pačiu savimi. Tai yra tie jausmai, ku-
rie kyla vertinant kitų žmonių arba savo elgesį, palyginti su tomis elgesio
normomis, kurios yra priimtos visuomenėje ir yra pripažįstamos. Teigiami
moraliniai jausmai išgyvenami tada, kai matome kitą žmogų elgiantis pagal
priimtas taisykles, ypač kai jis aukojasi kitų labui. Pavyzdžiui, žmogus vyksta
gelbėti žmonių plintant epidemijai, puola į degantį namą išnešti ten likusio
vaiko, tampa donoru ir aukoja vieną savo inkstą, kad kitas žmogus liktų
gyvas.
 177

Tačiau išgyvenami ir neigiami moraliniai jausmai, pavyzdžiui, pasipikti-

nimas amoraliu elgesiu. Humaniškas elgesys visada sukels teigiamus mo-
ralinius jausmus, o nehumaniškas – neigiamus. Moraliniams jausmams pri-
klauso ir tie, su kuriais kovojame, kurių nepateisiname (bailumas, godumas,
pavydas ir kt.). Neretai asmeniniai jausmai prieštarauja moraliniams (meilė
priešiškai nusiteikusios šalies merginai ir meilė tėvynei).
Intelektiniai jausmai susiję su žmogaus protine veikla, žinių įgijimu,
mokslo ir technikos laimėjimais. Jie išgyvenami tiek džiaugiantis savo lai-
mėjimais, tiek liūdint, apgailestaujant dėl nesėkmių. Archimedas, atradęs ly-
ginamojo svorio dėsnį, bėgo Sirakūzų gatvėmis džiaugsmingai šaukdamas:
„Eureka, eureka!” (atradau, atradau). Visi džiaugėsi pirmiesiems astronau-
tams išlipus Mėnulyje. Tai buvo didelių mokslo laimėjimų įsikūnijimas. Pir-
mos klasės mokinys džiaugiasi pažinęs pirmąsias raides, dėl tos pačios
priežasties džiaugiasi ir jo motina. Intelektiniams jausmams priklauso nusi-
stebėjimas, kilęs susidūrus su nežinomu reiškiniu, abejojimas dėl sprendimo
teisingumo. Intelektiniams jausmams priklauso ir jausmai, susiję su kūry-
bine, pavyzdžiui, rašytojo, mokslininko, konstruktoriaus veikla.
Estetiniai jausmai kyla vertinant gamtos daiktus ir reiškinius bei žmo-
gaus kūrinius remiantis grožio samprata. Muzikos, meno, literatūros kūrinys
gali sukelti ir teigiamus jausmus, ir neigiamus. Lygiai taip pat ir gamta. Gra-
žiai tvarkomi parkai sukelia malonius jausmus, o miške išverstos šiukšlės,
išpjauti seno parko medžiai sukelia pasipiktinimą ir nusivylimą.
Praktiniai jausmai kyla vertinant savo ir kitų žmonių veiklą buityje, ūki-
nėje veikloje, tvarkant savo būstą ir pan.
Visi šie jausmai išgyvenami ne atskirai. Jie yra tarpusavyje susiję.
Džiaugdamiesi mūsų šalies operos ir baleto solistų laimėjimais kartu išgy-
vename ir estetinius bei moralinius (pasididžiavimo savo šalimi) jausmus ir t. t.

14.4. Jausmų skirtumai

Žmonės skiriasi ne tik tuo, kaip mąsto, kaip veikia, bet ir kaip jaučia.
Svarbiausias skirtumas jaučiant yra jausmų kryptis, parodanti tai, į ką
jausmai yra nukreipti, koks jų turinys. Norint suprasti žmogaus jausmų pa-
saulį reikia suprasti, kiek jausmai, kurie yra svarbiausi jo gyvenime, susiję
su jo pasaulėžiūra ir pagrindiniais tikslais. Reikia suprasti, ar jis iš esmės, ar
atsitiktinai myli, neapkenčia, ar išgyvena dvasios pakilimą ir džiaugiasi, ar
liūdi. Taip pat reikia suprasti, ar jo jausmai išplaukia iš įsitikinimų, ar juos
sukelia akimirkos įspūdžiai.
Pavyzdžiui, neapykantos jausmas gali būti ir teigiamas, kilnus, ir neigia-
mas, t. y. susijęs su pavydu ir pan. Neapykanta tėvynės priešams yra kilnus,
žygiams įkvepiantis jausmas, ugdantis didvyrius. Pykčio ir pavydo jausmai
žmogui, pralenkusiam varžybose, yra smulkus jausmas, sukeliantis nesan-
taiką ir skatinantis netinkamai elgtis.
Žmonių jausmai skiriasi savo gilumu. Gilus tas jausmas, kuris paliečia
svarbiausius žmogaus gyvenimo aspektus, susijusius su jo mintimis, sie-
178

kiais bei norais, atsispindinčiais visame jo gyvenime. Jausmo jėga, audringa

ir ryški išorinė jo išraiška dar nerodo jo gilumo. Trumpalaikis susižavėjimas
gali būti ir labai stipriai išreikštas, bet nebus gilus. Visi afektai yra stiprūs
jausmai, bet negilūs. Audringas, bet trumpas pykčio prasiveržimas yra stip-
raus, bet negilaus jausmo pavyzdys. Tikra meilė nuo susižavėjimo skiriasi
savo gilumu. Neapykanta, išplaukianti iš žmogaus įsitikinimų ir nulemianti jo
gyvenimą, yra gilaus jausmo pavyzdys.
Žmogaus jausmų turtingumas ir turiningumas priklauso nuo jausmų gi-
lumo. Yra žmonių, kurie labai stipriai susižavi žmonėmis ar kokiais nors dar-
bais. Tačiau kiekvienas stiprus susižavėjimas tik tada įgyja gyvenimišką
reikšmę, kai pavirsta gilia meile. Žmonės, kurie gali susižavėti, bet nesu-
geba mylėti, lieka paviršutiniški ir tušti.
Jausmų gilumas labai glaudžiai susijęs su jų pastovumu. Gilus jausmas
pastovus ir tvirtas, tuo tarpu negilūs, nors ir stiprūs jausmai, yra trumpalai-
kiai ir greitai praeina.
Jausmų nepastovumas gali turėti dvi skirtingas formas. Vienų žmonių
nepastovumas pasireiškia dėl įnoringo nuotaikų kaitaliojimosi. Tokiems
žmonėms jausmai greitai kyla ir lygiai taip pat lengvai būna išstumiami kitų,
kartais visai priešingų jausmų. Jie jaudinasi dėl galimo pavojaus, bet viena
raminanti žinia nerimą pakeičia nerūpestingumu. Jų nuotaika priklauso nuo
atsitiktinumo. Kitiems žmonėms jausmų nepastovumas pasireiškia greito
atbukimo forma. Dauguma jausmų, dažnai pasikartojant juos sukelian-
čioms situacijoms, silpnėja ir pagaliau visai pranyksta. Tačiau jausmai, kurie
giliai paliečia žmogaus asmenybę, yra susiję su jo interesais, dėl pasikarto-
jimo nesilpnėja ir neatbunka. Jei žmogus tikrai mėgsta kokį nors darbą, jei
tas darbas yra jo tikrasis pašaukimas, jis išgyvens nuolatinius jausmus.
Malonumas, kurį teikia gera muzika, didėja jos klausantis.
Žmonių jausmai skiriasi ir veiksmingumu, t. y. postūmiu žmogų veikti.
Vieniems žmonėms jausmai yra galinga paskata elgtis vienaip arba kitaip,
kitų elgesiui jie įtakos neturi. Nuolatinis ir gilus jausmas yra labai veiksmin-
gas, suteikia kryptį visiems žmogaus sumanymams, nulemia visą jo veiklą.
Aistra kilniems, tauriems tikslams padeda žmonėms atlikti didelius darbus,
sukurti vertingus kūrinius, pasiekti mokslo aukštumas. Tačiau aistra gali nu-
kreipti ir į smulkius ir nevertingus tikslus; tada ji tampa pražūtinga.
Jausmų veiksmingumo atžvilgiu kraštutines priešybes sudaro sentimen-
talūs ir aistringi žmonės. Pirmieji pasyviai giriasi ir mėgaujasi savo jausmais,
daug apie juos kalba, bet silpnai juos išgyvena, o antrieji apie savo jausmus
nekalba, bet jais gyvena, siekdami juos paversti veiksmais.

ŽŽŽ
 179

Trečioji dalis.
ASMENYBĖ

15. ASMENYBĖS SAMPRATA

Asmenybės, kaip nedalomos visumos, tyrinėjimas ypač suaktyvėjo XX

amžiaus pirmoje pusėje. Tuo laikotarpiu buvo kritikuojamos tos psichologi-
jos kryptys, kurios daugiausiai tyrė psichikos procesus, jų funkcijas ir indivi-
dualius skirtumus. Atskirų psichikos procesų tyrinėjimai nesudarė galimybių
pažinti vientisą asmenybę. G. Allportas tokių tyrimų nepakankamumą as-
menybei pažinti iliustruoja E. Tuluzo nesėkme, kurią šis patyrė aprašyda-
mas žymaus prancūzų matematiko, fiziko ir filosofo A. Puankarė asmenybę.
E. Tuluzas nustatė, kad A. Puankarė atmintyje galėjo išsaugoti vienuolikos
skaičių eiles, pasižymėjo teisingomis skaičių asociacijomis, jo klausos vaiz-
diniai buvo aukščiausio lygio. Be to, jis mėgo muziką, nemėgo medžioklės,
kentėjo nuo nemigos ir t. t. Tačiau E. Tuluzas prisipažino, kad visų tų savy-
bių sintezė neatskleidė A. Puankarė kaip genijaus asmenybės.
Daugelis to meto žymių psichologų kėlė mintį, kad asmenybę pažinti ga-
lima ne atskirus jos elementus jungiant į visumą, o išeinant iš jos struktūros
visumos. Asmenybės tyrimą svarbiausiu psichologijos tikslu laikė ir žymus
rusų psichologas L. S. Vygotskis, kuris kritikavo požiūrį, kad žmogaus vidi-
nio gyvenimo, kaip visumos, aprašymas yra poeto arba istoriko, o ne psi-
chologo darbas. Svarbiausia psichologijos problema, jo nuomone, yra as-
menybės ir jos raidos tyrinėjimas.
Asmenybės sudėtingumą ir jos tyrinėjimo sunkumus patvirtina ir tas fak-
tas, kad nėra vieno visiems priimtino jos apibrėžimo. F. Allportas suskaičia-
vo apie penkiasdešimt asmenybės apibrėžimų. Kartais kai kurių su asme-
nybe susijusių sąvokų turinys iš dalies sutampa, pavyzdžiui, asmenybė ir
charakteris, charakteris ir temperamentas, todėl iš pradžių reikia išsiaiškinti
asmenybės ir kai kurių jai artimų sąvokų prasmę.
Psichologinėje literatūroje dažniausiai sutiksime šias sąvokas: žmogus,
asmuo, asmenybė, individas, individualybė.
Žmogus – tai pati bendriausia sąvoka, tai gyvybės evoliucijoje labiau-
siai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (homo sapiens).
Žmogų galime aptarti kilmės atžvilgiu – jo atsiradimą ir raidą, taip pat kaip
biologinį organizmą – jo anatominius ir fiziologinius ypatumus bei socialiniu
atžvilgiu – kaip visuomeninę, istorinę, kultūrinę ir moralinę būtybę. Žmogumi
domisi ir jį tiria įvairūs mokslai: biologijos, medicinos, filosofijos, humanitari-
niai ir socialiniai.
Atskiram žmogui žymėti vartojama individo sąvoka. Individas – tai at-
skira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų
180

laiko ir erdvės atžvilgiu, išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio

ypatybėmis. Tai kiekviena atskira būtybė, savarankiškai egzistuojantis gy-
vas organizmas.
Negyvosios gamtos daiktams individo sąvoka netaikoma. Suskaldyto
akmens dalys lieka akmenimis, nenustoja savitumo. Gyvi organizmai yra
sudėtingos, tarpusavyje organiškai susijusių dalių sistemos. Jų gyvybingu-
mas priklauso nuo atskirų dalių sąveikos, todėl jas suskaidžius gyvas orga-
nizmas žūva.
Ši sąvoka augalams taikoma tik išimties atveju, pavyzdžiui, Stelmužės
ąžuolas, V. Krėvės apsakymų Grainio liepa. Gyvūnams išskirti iš kitų indi-
vido sąvoka taikoma dažniau. Tačiau ši sąvoka dažniausiai taikoma žmogui
norint pažymėti asmenį tik su jam būdingomis savybėmis.
Asmuo – tai protingos prigimties individuali būtybė. Ši sąvoka var-
tojama tik kalbant apie žmogų, nes tik jis turi protingą prigimtį. Savita as-
mens žymė yra jo tapatybė. Viskas aplink mus ir mumyse pačiuose kinta,
tačiau mes liekame tie patys. Asmuo ir savo vaikystėje, ir brandžiame am-
žiuje, ir senatvėje lieka tas pats. Žmogus auga, keičiasi jo išvaizda, gali
keistis mąstymas, jausmai, pažiūros, tačiau asmuo visada yra tas pats. Kai
žmogus pradeda įsivaizduoti, kad yra kažkas kitas, pavyzdžiui, Napoleonas,
tai rodo jo psichikos sutrikimą. Objektyviai žmogus savo tapatybės negali
netekti. Jis tik gali subjektyviai ją išgyventi.
Asmuo yra vienkartinė, nepakartojama, savita būtybė, kurios niekas ne-
gali pakeisti. Jis yra laisvas subjektas ir laisvų veiksmų autorius.
Lietuvių enciklopedijoje asmens sąvoka apibrėžiama kaip grynai teisinė.
Asmuo laikomas iš prigimties protinga, individualia ir laisva būtybe. Taigi
visi žmonės yra lygiaverčiai, nes visi yra asmenys ir privalo naudotis lygio-
mis teisėmis. Asmens vertė nepriklauso nuo žmogaus kilmės, rasės, tikė-
jimo, sugebėjimų arba jo atliktų gerų ir blogų darbų.
Žmonės labai skiriasi savo elgesiu ir laimėjimais. Kiekvienas žmogus
yra iš prigimties protinga būtybė, dėl savo veiklos išsiskirianti kaip
asmenybė.
Asmenybė – tai žmogus, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psi-
chinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia jam elgtis neatsižvel-
giant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gy-
venimo principais ir įsitikinimais. Pasak C. Rogerso, gerai funkcionuo-
janti asmenybė yra žmogus, kuris visiškai atviras savo vidiniam ir išoriniam
patyrimui, išgyvenantis savo buvimo šiame pasaulyje kasdieninę prasmę,
sugebantis bendrauti su kitais žmonėmis. J. Pikūnas pateikia įvairių psi-
chologijos krypčių atstovų nurodytus asmenybės brandos požymius (žr. 3
lentelę).
Negalima laikyti asmenybe ką tik gimusio vaiko arba ligonio, turinčio
rimtą psichikos negalią, nepajėgiančio savarankiškai gyventi visuomenėje.
Tai tik asmuo, turintis pavardę, vardą, gyvenamąją vietą, t. y. tai, kas įrašyta
jo pase. Paprastai radus žuvusį žmogų be dokumentų sakoma, kad jo as-
menybė dar nežinoma. Tai neteisinga. Nustatinėjamas asmens tapatumas,
o ne asmenybė. Neteisinga asmenybėmis vadinti aukštesnius ar net aukš-
 181

tus postus užimančius asmenis. Tai kartais būna eiliniai piliečiai. Tuo tarpu
tarp eilinių žmonių, t. y. valstiečių, darbininkų, tarnautojų, galime rasti doro-
vingų, labai gerai savo darbą išmanančių, prisiimančių atsakomybę už savo
elgesį individų, t. y. asmenybių.

3 l e n t e l ė . Asmenybės brandos kriterijai ir požymiai

Psichologijos
Atstovas Brandos kriterijai
kryptis
Freudas Psichoanalitinė Sugebėjimas mylėti ir dirbti
Adleris Individualinė Socialinių uždavinių radimas
Savojo gyvenimo stiliaus plėtotė
Jungas Analitinė Savisklaida individualizacijos ir
transcendencijos priemonėmis pasineriant į
pasąmonės gelmes
Eriksonas Neopsichoanalitinė Sugebėjimas intymiai bendrauti su kitais
asmenimis ir didelis produktyvumas
Berne Transakcinė Suaugusiojo ego būvio vyravimas „aš galiu”
Analitinė atžvilgiu
Egzistencinės pozicijos „Man viskas gerai –
tau viskas gerai” suvokimas
Binswangeris Egzistencinė Tapimas savarankišku žmogumi
(Daseinsanalyse) Prasmingo gyvenimo būdo kūrimas
Franklis Egzistencinė Gyvenimo prasmės ir misijos radimas
Kohlbergas Kognityvinė Vadovavimasis sąžine ir bendraisiais etikos
principais
Rogersas Humanistinė Visiškas savęs (savo prigimties)
aktualizavimas ir tapimas visapusiškai
funkcionuojančiu asmeniu
Besąlygiškas savęs priėmimas ir atvirumas
išgyvenimui

Asmenybės sąvoka tarsi pažymi žmogaus kokybę. Žmogaus tapsmą

asmenybe nusako šie kriterijai: savimonės atsiradimas – apie antruosius
gyvenimo metus vaikas pradeda suvokti savąjį „aš”; savarankiškumo atsi-
radimas – asmuo pats priima sprendimus; pasireiškia tam tikra motyvų hie-
rarchija, atsiranda vyraujantys motyvai, išryškėja vertybinės orientacijos;
pasireiškia atsakomybė už savo poelgius, pavyzdžiui, už mokymosi rezul-
tatus ar įsipareigojimus kitiems. Kuo anksčiau ir stipriau pasireiškia šie
žmogaus požymiai, tuo teisingiau jį vadinti asmenybe.
Asmenybės sąvokos turinys apima būdingą elgesio stilių (įskaitant mąs-
tymą ir jausmus), kurie apibrėžia kiekvieno individo prisitaikymą prie gyve-
nimo sąlygų (W. Mischel). Asmenybe laikomas žmogus su ryškiais, pa-
prastai teigiamais, jam būdingais bruožais. Tokie bruožai atsiskleidžia žmo-
gaus sąmoningoje veikloje, sąveikaujant su aplinka ir žmonėmis.
Asmenybę skirtingų srovių psichologai aiškina dviem požiūriais. Idealis-
tinis požiūris pabrėžia jos dvasingumą, individualumą, sąmoningą autono-
182

minę veiklą, kuriančią istoriją. Materialistinis aiškinimas asmenybę laiko vi-

suomeninės raidos produktu, apibūdina ją kaip vienos ar kitos visuomenės
atstovą.
Asmenybė yra individuali, nepakartojama ir kartu sociali visuomenės, ku-
rioje gyvena, narė. Tai individualių ypatybių ir atliekamų socialinių funkcijų
vienovė. G. Allporto manymu, asmenybė yra dinamiška (aktyvi ir nuolat
besikeičianti) individe slypinčių psichofizinių sistemų, kurios lemia jos
savitą elgesį ir mintis, organizacija.
Išskirtinei žmogaus vietai tarp kitų pažymėti vartojama ir sąvoka indivi-
dualybė. Ja pažymimas individo psichikos savitumas, kuris reiškiasi
individo temperamentu, charakterio bruožais, interesų, poreikių ir su-
gebėjimų, pažinimo procesų ir intelekto savybių savitumu. Žmogaus in-
dividualybės susidarymo prielaida yra jo anatominės ir fiziologinės savybės,
kurios jos skleidimosi procese keičiasi ir lemia didelę individualumo apraiškų
įvairovę. Individualybės sąvoka apima tai, kas vieną individą skiria nuo kitų,
nuo minios. Taip įvardijamas tik labai stiprios dvasios žmogus.

15.1. Asmenybės teorijos

Asmenybės apibrėžimų ir jos aiškinimų daug yra todėl, kad atskiri tyri-
nėtojai jos skleidimąsi ir apraišką (elgesį) manė esant priklausomus nuo
skirtingų veiksnių. Asmenybę jie tyrė skirtingais požiūriais. Panašiai būtų, jei
reikėtų aprašyti cilindrą žiūrint į jį iš įvairių vietų. Žiūrėdami į stovintį cilindrą
iš viršaus aprašytume jį kaip apskritimą, o žiūrėdami iš šono – kaip stačia-
kampį. Asmenybės skleidimąsi ir jos elgesį laikant priklausomais nuo skir-
tingų veiksnių buvo kuriamos skirtingos asmenybės teorijos. Pagal veiks-
nius, kurie lemia asmenybės skleidimąsi ir elgesį, atskirų autorių teorijas
galima jungti į grupes.
Biologinių teorijų atstovai asmenybės savybes, elgesį ir net polinkį sirgti
kai kuriomis ligomis siejo su organizmo fiziologija ir kūno sudėtimi. Senovės
graikų gydytojas Hipokratas jau V–IV amžiuje prieš mūsų erą žmones pagal
jų elgesį skirstė į 4 temperamentų atstovus: sangvinikus, cholerikus, melan-
cholikus ir flegmatikus. Jo nuomone, žmogaus temperamento tipas pri-
klauso nuo gyvybę palaikančių skysčių (kraujo, tulžies, juodosios tulžies ir
gleivių) tarpusavio santykių organizme.
Vokietis E. Kretschmeris aprašė 4 kūno sandaros tipus: pikniškąjį (nutu-
kusį), atletiškąjį (raumeningą), asteniškąjį (liesąjį) ir displastinį (nukrypusį
nuo kitų trijų). Jis manė suradęs šių morfologinių tipų ir charakterio bei psi-
chikos ligų ryšį (žr. 57 pav.).
Amerikietis W. Scheldonas taip pat ieškojo kūno sudėjimo ir tempera-
mento ryšio. Pagal jo teoriją endomorfinis kūno sudėjimas (statinaitė) siejasi
su asmens atsipalaidavimu, mezomorfinis sudėjimas (trikampis viršūne že-
myn) rodo atkaklaus būdo bruožus (somatotoninis), ektomorfinis sudėjimas
(į aukštį) reiškiasi cerebrotoninėmis (introvertinėmis, į save nukreiptomis)
temperamento savybėmis.
 183

56 pav. E. Kretschmerio konstituciniai tipai

Šiai teorijų grupei turėtų būti priskiriami ir bandymai temperamentą sieti

su nervų sistemos savybėmis (I. Pavlovas ir kt.).
Psichodinaminių teorijų šalininkai mano, kad asmenybės raidą ir el-
gesį lemia dviejų priešiškų jėgų susidūrimas, jų priešiškumas. Vienu atveju
viena iš tų jėgų gali glūdėti pačiame individe, pavyzdžiui, instinktai, o kita –
socialinėje aplinkoje Tai psichosocialinė konfliktų versija (S. Freud, K. G.
Jung, H. S. Sullivan, R. Horney, E. Fromm). Kitu atveju abi priešiškos jėgos
yra įgimtos ir glūdi pačiame žmoguje, pavyzdžiui, gyvenimo baimė ir mirties
baimė. Tarp jų kilęs konfliktas lemia asmenybės raidą ir elgesį. Pavyzdžiui,
Z. Freudo teorijoje, viena jėga veržiasi iš instinktų sferos, o kita ateina iš iš-
orės. Instinktai siekia patenkinimo, o visuomenė – laikytis bendrų savitarpio
santykių taisyklių ir užtikrinti visų gerovę. Z. Freudas pateikia pavyzdį mer-
ginos, kuri bjaurėjosi tuo, kad jos draugė ir jai, ir šuniui gerti davė iš tokių
pačių stiklinių (instinktyvus pasibjaurėjimas), tačiau nenorėdama įžeisti
draugės ir laikydamasi gero elgesio tono ji to bjaurėjimosi neišreiškė. Neiš-
reikšto instinktyvaus bjaurėjimosi ir būtinumo laikytis mandagaus elgesio
taisyklių konfliktas privedė prie psichosomatinio sutrikimo – mergina nega-
lėjo gerti vandens, nes vemdavo. Panašus konfliktas kyla tarp seksualinio
potraukio ir būtinumo laikytis tam tikrų santykiavimo taisyklių. Konfliktas gali
privesti prie visuomeninio elgesio normų atmetimo ir asocialaus elgesio –
išžaginimo, prievartavimo.
Kitokia yra intrapsichikos konflikto versija, kuri abi šias priešiškas jė-
gas laiko įgimtomis ir glūdinčiomis pačiame žmoguje. O. Rankas sako, kad
žmogui įgimtos dvi baimės: gyvenimo ir mirties, taip pat poreikis tas baimes
mažinti. Jų konfliktas yra neišvengiamas. Gyvenimas pasireiškia individua-
lėjimu, brendimu, kurie vyksta per nuolatinį baimę keliantį atsiskyrimą. Atsi-
skyrimas vyksta gimstant, kūdikį atpratinant nuo maitinimo motinos pienu,
184

pradedant savarankiškai judėti, einant į mokyklą, pasirenkant profesiją, ve-

dant ir t. t. Mirtis, suprantama psichologine prasme, pasireiškia įgimtu polin-
kiu vienytis, susilieti, priklausyti kam nors. A. Paškus tai iliustruoja lietuvių
liaudies posakiu – „pasilikti saugiai po mamos sijonu”. Tokia būklė reikštų
individo psichinį nykimą (mirtį), sukeliantį individo egzistencijos (gyvenimo)
baimę. Savojo „aš” sąmonė siekia tas dvi baimes derinti jas abi mažindama.
Pasak O. Ranko, galimi trys to derinimo būdai: atsiskyrimas, susiliejimo pa-
brėžimas ir skaidymosi – susiliejimo jungimasis. Taip susidaro trys asmeny-
bės tipai: neurotikas, „vidutiniokas” – masės žmogus, ir žmogus, pasiekęs
proto, jausmų ir veiksmų harmoniją.
E. Eriksonas, plėtodamas šios krypties asmenybės raidos aiškinimą, pa-
brėžė socialinio veiksnio reikšmę ir sukūrė psichosocialinės raidos teoriją.
Bruožų teorijos atstovai teigia, kad asmenybės elgesį (įskaitant mintis ir
ketinimus) nulemia jos nuolatiniai bruožai: agresyvumas, švelnumas, auto-
nomiškumas, priklausomybė ir kt.
Žymiausi bruožų teorijos atstovai yra G. Allportas, R. Cattellis ir H.
Eysenckas. G. Allportas nustatė bendrų bruožų ir asmens nuostatų skirtu-
mus. Bendrieji bruožai yra tie, kuriais žmonės gali būti lyginami vieni su ki-
tais. Asmens nuostatos – tai kiekvieno individo unikalūs bruožai. Du žmonės
gali būti sąžiningi. Tai bus bendras jų bruožas, bet jie gali skirtis tuo, kaip jų
sąžiningumas susijęs su kitais bruožais. Vienas jų gali būti sąžiningas ir
jautrus, užjaučiantis kitus. Jis gali ir pameluoti, nenorėdamas sukelti kitam
asmeniui skausmo. Kito žmogaus sąžiningumas gali būti stipresnis už
užuojautą kitam ir jis skrupulingai sakys tiesą, nors tuo galbūt nepelnytai
įžeis kitą asmenį.
Žmonių elgesyje tie patys bruožai gali reikštis dėl skirtingų motyvų. Vie-
nas sąžiningas todėl, kad nori gyventi dorai, švaria sąžine, kitas taip elgiasi
todėl, kad kitiems žmonėms toks atrodytų.
Asmenybės bruožai skiriasi ir tuo, kaip stipriai jie veikia jo elgesį – vieni
jų turi didesnę įtaką negu kiti. G. Allportas pagal tai skiria svarbiausias, pa-
grindines ir antraeiles nuostatas. Kai kuriems žmonėms būdingas vienas vy-
raujantis pagrindinis bruožas, nulemiantis visus jo poelgius. Tai svarbiau-
sias bruožas, pavyzdžiui, Motina Teresė, galima sakyti, turėjo pagrindinį
bruožą – altruizmą. Kai kuriems asmenims būdinga tai, kad jų elgesį lemia
ne vienas, o keli – 5 ar net 10 bruožų. Tai centriniai bruožai. Be to, G. Al-
lportas skiria ir antraeilius bruožus, susijusius su specifiniais, siaurais inte-
resais, pavyzdžiui, žmogus gali skrupulingai tvarkingai palaikyti savo darbo
vietą, o kitur būti apsileidęs.
G. Allportas ir jo bendraminčiai sudarė žmogų žyminčių bruožų žodyną.
Jis apėmė apie 18 000 žodžių. Juos lyginant sąrašas buvo sumažintas iki
4500 terminų. R. B. Cattelas, taikydamas veiksnių analizės metodą, visus
juos sutraukė į 16 pagrindinių veiksnių, kuriems tirti sudarė asmenybės
veiksnių klausimyną (16 PF).
Anglų psichologai H. ir S. Eysenckai mano, kad daugelį žmonių bruožų ir
skirtumų galima paaiškinti dviem genetiškai nulemtais kriterijais: ekstraver-
sija – intraversija ir emociniu pastovumu – nepastovumu. Jų manymu, pa-
 185

grindiniai asmenybės „matmenys” yra ekstraversija ir emocionalumas. Eks-

travertai ieško aplinkos poveikių, nes jų smegenų sužadinimo lygis yra gana
žemas; emociškai pastovūs žmonės reaguoja ramiai, nes jų autonominė
nervų sistema nėra tokia jautri kaip emociškai nepastovių žmonių.
Socialinio mokymosi teorijos teigia, kad svarbiausią reikšmę asmeny-
bės atsiskleidimui ir elgesiui turi aplinkos sąlygos. Asmenybės elgesį lemia
mokymasis, nulemiantis ir asmenybių skirtumus.
Vienas šios grupės atstovų yra B. F. Skinneris. Jis teigia, kad žmogus
gimsta be jokios patirties, tarsi balta lenta („tabula rasa”), kurią pripildo kon-
kretus turinys kaip auklėjimo, mokymo ir mokymosi padarinys. Visos elgesio
priežastys slypi aplinkoje. Žmogaus laisvė tėra iliuzija. Žmogaus pirminis
tikslas yra išlikti prisitaikant prie aplinkos. Prisitaikymas (adaptacija) vyksta
mokantis. Žmogaus elgesiui nukreipti tam tikra linkme, jį formuoti ir pertvar-
kyti įtakos turi teigiami ar neigiami paskatinimai, t. y. aplinkos reakcija į jo
veiksmus.
Vienas žymiausių mokymosi teorijos atstovų yra A. Bandura. Jis teigia,
kad žmogų galima suprasti kaip daug įvairių galimybių turintį individą, kuris
biologiškai ribotomis sąlygomis dėl tiesioginės arba ją pakeičiančios patirties
gali būti pertvarkomas (modeliuojamas) į daugybę skirtingų formų. Norint
paaiškinti ir numatyti žmogaus elgesį bei jo pokyčius pakanka žinoti mo-
kymosi principus. Kartu būtina atsižvelgti į du labai svarbius dalykus. Pirma,
žmogus nėra paprasta marionetė, kurios elgesį tiesiogiai lemia išorinės ap-
linkos poveikis. Tarp žmogaus ir aplinkos egzistuoja abipusis priežastingu-
mas, t. y. žmogus ir aplinka veikia vienas kitą. Antra, daugelis žmogaus
veiklos aspektų yra socialinės kilmės, jo funkcionavimas tiesiogiai susijęs su
tarpasmenine sąveika.
Norėdami suprasti asmenybę turime atsižvelgti į tą socialinį kontekstą,
kuriame vyksta mokymasis ir pasireiškia konkretus elgesys. A. Banduros
socialinio mokymosi ir socialinė kognityvinė (pažintinė) teorija yra grin-
džiama trijų komponentų abipusio savitarpio priklausomumo (determinizmo)
principu, t. y. žmogaus elgesį lemia nuolatinė pažinimo (kognityvinių), elge-
sio ir aplinkos veiksnių tarpusavio sąveika. Dėl abipusio sąlygotumo vei-
kiame savo pačių likimą, kontroliuojame aplinkos jėgas, kurios savo ruožtu
taip pat daro įtaką mūsų elgesiui. Trijų komponentų savitarpio sąveikavimo
modelis, kai vieno komponento veiklą riboja kiti du, apsaugo nuo vieno iš jų
absoliučios įtakos asmenybės elgesiui. Pažinimo (kognityvinių) veiksnių
įvedimas geriau atskleidžia žmogaus prigimtį bei jo galimybes. Tai sugebė-
jimas operuoti simboliais, planuoti, numatyti savo elgesio padarinius, moky-
tis stebint kitų veiksmus ir t. t.
Humanistinės teorijos atstovai asmenybę laiko vientisa, unikalia ir ne-
pakartojama, kurios elgesį lemia tik jai būdingas pasaulio suvokimas. Su-
prasti kito žmogaus negalime tol, kol negalime suvokti pasaulio jo akimis.
Žymiausi šios krypties atstovai yra A. Maslow ir C. Rogersas. Jie skatino
gilintis į subjektyvią žmogaus patirtį, įžvelgė joje glūdint jo raidos ir augimo
jėgą. Vieni tą jėgą matė genetinėje struktūroje, kiti galvojo, kad žmogus to-
bulėja siekdamas idealų ir vertybių.
186

A. Maslow svarbiausia asmenybės savybe laikė savęs pažinimą ir suge-

bėjimą išreikšti save (saviraišką). C. Rogersas manė, kad visi žmonės iš
esmės yra geri ir stengiasi išsaugoti, sustiprinti ir tobulinti save, savo paži-
nimo ir judėjimo organus. Dėl šio tikslo žmogus sugeba nugalėti skausmą.
Asmenybės struktūros ir jos formavimosi pagrindine grandimi C. Rogersas
laiko žmogaus savimonę ir savęs įsisąmoninimą. Sugebėjimas save įsisą-
moninti ir patirties kaupimas ne visada vyksta sklandžiai, dažnai patiriami
konfliktai tarp siekimo, ką turi daryti ir aplinkinių vertinimo.
Šioje knygoje negalime aprašyti visų asmenybės aiškinimų. Paminėtina
K. Levino psichologinio lauko (arba erdvės) teorija. Ši teorija asmenybę
laiko ją supančių daiktų dalimi, kurios turi traukos arba atstūmimo jėgą. Indi-
vido elgesys priklauso nuo tų jėgų poveikio ir yra priverstinis.

15.2. Asmenybės struktūra

Ją aprašydami taip pat susiduriame su įvairove. Paminėtinas dviejų as-

menybės struktūros postruktūrių išskyrimas: endopsichikos ir egzopsichikos
postruktūrės. Jų susidarymą lemia skirtingi veiksniai.
Endopsichinės postruktūrės susidarymą lemia vidiniai veiksniai (endo –
vidinis). Ji asmenybės raidą ir elgesį sieja su nervų bei kitų vidaus procesų
mechanizmais. Endopsichika aprėpia pažinimo procesus: suvokimą, mąs-
tymą, atminties savybes, vaizduotę, valios pastangas, impulsyvumą.
Egzopsichinės postruktūrės susidarymą lemia asmenybės santykiai su
aplinka, su tuo, kas yra už individo (egzo – išorinis). Egzopsichika apima
asmenybės santykių ir jos patirties sistemą, t. y. interesus, polinkius, idea-
lus, vyraujančius jausmus, žinias ir t. t.
Kai kurie autoriai šias dvi postruktūres supriešina, svarbiausią vaidmenį
priskirdami vienai iš jų. Pavyzdžiui, yra atvejų, kai žmogus gana anksti nu-
stoja fiziškai augti ir lieka tik 80–130 cm ūgio. Kartu sustoja ir asmenybės
savybių raida: išlieka infantiliškas (vaikiškas) juokas, nekritiškas optimizmas,
drovumas ir kt. Pripažįstant, kad svarbiausia yra egzopsichikos postruktūrė
(A. Petrovskis), laikoma, kad tokio ūgio asmenų psichikos raidos ypatumai
priklauso nuo to, kad aplinkiniai žmonės į juos žiūri kaip į tokio ūgio vaikus,
su jais elgiasi kaip su vaikais ir iš jų laukia vaikiškos reakcijos. Būtent tai
lemia jų psichikos raidą, kuri nesiejama su žmogaus raidos fiziologiniais
pakitimais.
Endopsichikos ir egzopsichikos negalime supriešinti. Jų sąveika yra abi-
pusė.
Prof. L. Jovaiša asmenybę apibrėžia kaip bendrą psichikos struktūrų or-
ganizaciją, pasireiškiančią veiklos galimybių, kryptingumo ir būdo ypatu-
mais. Jis išskiria tris sudėtines tarpusavyje susijusias asmenybės struktūros
dalis (žr. 57 pav.):
1. Asmenybės kryptingumą, kuris atsiskleidžia per jos elgesio motyvus;
2. Asmenybės veiklos formas, kurias lemia temperamentas ir charakte-
ris;
 187

3. Asmenybės galimybes, kurias lemia gabumai ir patirtis.

KRYPTINGUMAS

motyvacija

GALIMYBĖS

BŪDAS
patirtis charakteris

gabumai temperamentas

ASMENYBĖS
AKTYVUMAS

57 pav. Asmenybės struktūra pagal L. Jovaišą

Kiekvienoje asmenybės struktūros dalyje rasime ir vidinių, ir išorinių

veiksnių nulemtų savybių.

16. ASMENYBĖS KRYPTINGUMAS IR VEIKLOS MOTYVAI

Asmenybė atsiskleidžia tik savo sąmoninga veikla ir laimėjimais. Natū-

ralu, kad kiekvienai veiklai vykdyti būtinas vienoks arba kitoks postūmis, tam
tikra paskata.
Visai gyvajai gamtai būdingas aktyvumas – tai kiekviename organizme
vykstanti nuosekli būvių kaita (procesas), dėl kurios vieną organizmo raidos
stadiją pakeičia kita ir jos visos susilieja į nenutrūkstamą vieningą visumą.
Aktyvumą lemia vidiniai ir išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, augalų augimas.
Gyvūnų aktyvumas yra įvairesnis nei augalų. Jiems nebūtina visą laiką
būti vienoje vietoje. Tai teikia daugiau galimybių platesnėje erdvėje ieškoti
maisto, seksualinio partnerio, gaudyti grobį arba pabėgti nuo persekiotojo ir
išvengti pavojaus, sukti lizdus, rausti olas ir kt. Toks aktyvumas vadinamas
elgesiu – tai gyvūnų sąveika su aplinka, pasireiškianti jų išoriniais
(motoriniais) veiksmais, kuriuos reguliuoja psichika.
188

Žmogaus veikla iš esmės skiriasi nuo gyvūnų elgesio. Veikla – tai są-
moninga žmogaus elgsena, tikslinga asmenybės sąveika su išoriniu
pasauliu. Veikdamas žmogus pertvarko tikrovės objektus pritaikydamas
juos savo tikslams, taip pat keičia pats save, tobulėja. Tai pasiekiama įvai-
riais veiksmais atliekant atskirus uždavinius ar judesius.
Žmogaus veikla labai įvairi. Išskiriamos kelios jos rūšys:
1. Žaidimas. Tai savitas kitų veiklos mėgdžiojimas (imitavimas), atliki-
mas vaidmenų, kurių iš tikrųjų individas dar negali atlikti. Svarbūs yra
patys žaidimų veiksmai, o ne jų padariniai.
2. Mokymasis. Tai veikla, kurios tikslas – pasirengti dirbti arba kurti. Juo
siekiama daugiau ar mažiau sąmoningai pasirengti dirbti. Tai ne vi-
sada patrauklu.
3. Darbas. Tai pagrindinė žmonių veikla, kurios tikslas – gaminti mate-
rialines ir dvasines vertybes. Darbu įvairūs gamtos daiktai ir reiškiniai
keičiami ir pertvarkomi žmogaus reikmėms tenkinti.
4. Kūryba. Tai veikla, duodanti naujų ir originalių, didelę reikšmę visuo-
menei turinčių materialinių ir idealių produktų.
Kartais žmogaus veiklos negalima priskirti tik vienai iš šių rūšių. Tai pri-
klauso nuo veiklos tikslo. Pavyzdžiui, dalyvavimas sporto renginiuose mė-
gėjui bus žaidimas, o profesionalui dalyvavimas sporto varžybose bus dar-
bas.
Kiekvienoje žmogaus veikloje galime išskirti tam tikras jos sudėtines da-
lis:
1. Motyvas – psichologinės priežastys, skatinančios žmogų veikti, susi-
jusios su jo poreikių tenkinimu.
2. Tikslas – iš anksto numatomas veiklos rezultatas.
3. Veiklos sąlygos – veiklos objektas, veiklos priemonės, žinios, mokė-
jimai, įgūdžiai ir kt.
4. Energetiniai ištekliai – jėgos, teikiančios energiją ir nukreipiančios
veiklą į tikslą (emocijų, dėmesio, valios ypatybės).
5. Įvertinimas – atliktų veiksmų ir galutinio rezultato atitikimo patikrini-
mas. Tai būtina žmogaus sąmoningos ir tikslingos veiklos dalis.
Žmogaus veikla nėra atsitiktinė, spontaniška ar savaiminė. Ją sukelia ir
skatina organizme vykstantys prieštaringi procesai ir aplinkos sąlygų povei-
kis.

16.1. Poreikiai

Kiekvienam gyvūnui ir žmogui būdingas savitas įgimtas siekimas sau-

goti, palaikyti ir pratęsti savo gyvybę. Tam būtinos tam tikros sąlygos:
maistas, oras, šiluma ir kt. Jei tų sąlygų nebūna, gyvas organizmas nyksta ir
miršta. Tokioms sąlygoms užtikrinti egzistuoja įvairūs daiktai. Jei organiz-
mas stokoja kurio nors iš jų, jis išgyvena vidinę įtampą, kurią lydi ir stiprūs
emociniai išgyvenimai.
 189

Poreikis yra psichofiziologinė individo būsena, nervinė įtampa, ku-

rią sukelia jo egzistavimui būtinų sąlygų trūkumas. Aiškiausiai tai galime
pajusti, kai norime ir neturime ko valgyti. Žmogus jaučiasi neramus, suirzęs,
negali susikaupti kokiam nors darbui. Žinodamas, kur galima rasti maisto ir
numalšinti alkį, žmogus tai daro. Maisto poreikis patenkinamas, žmogus nu-
siramina ir gali susitelkti kitai veiklai. Taip būna ne tik stokojant maisto, bet ir
kitų egzistavimui būtinų sąlygų.
Poreikis skatina individo aktyvumą ir paiešką tų objektų, kurie jį gali pa-
tenkinti. Kiekvienas poreikis turi savo objektą. Juo gali būti konkretus daik-
tas (dalykiniam poreikiui tenkinti) arba veiksmas (funkciniam poreikiui ten-
kinti). Pavyzdžiui, jausdamas alkį žmogus ieško duonos arba kito maisto; il-
gai sėdėjus nepatogia poza atsiranda poreikis judėti.
Ne kiekvienas poreikis būna patenkinamas. Kai nežinome poreikį galin-
čio patenkinti objekto, mūsų aktyvumas gali būti spontaniškas arba pasi-
reikšti emociniais išgyvenimais, kurie poreikio netenkina. Organizmui sto-
kojant kokių nors vitaminų galime išgyventi vidinę įtampą, tačiau nežino-
dami, kad tai dėl vitamino stokos, nieko konkretaus nedarysime. Būtina ži-
noti, koks objektas gali tenkinti poreikį. Pavyzdžiui, žinodami, kad galvos
skausmą gali numalšinti aspirinas, bet jo neturėdami, kęsime skausmą. Tuo
tarpu namų vaistinėlėje gali būti kitų vaistų galvos skausmui malšinti, bet
nežinodami jų paskirties jais nepasinaudosime. I. Pavlovo laboratorijoje at-
likti bandymai parodė, kad jeigu ką tik gimę šuniukai maitinami vien pienu,
duonos ir mėsos vaizdas ir kvapas jiems nesukelia seilių išskyrimo reflekso.
Tik pamaitinus juos duona ir mėsa šių daiktų vaizdas ar kvapas sukelia sei-
lių išsiskyrimą.
Būdingas poreikių bruožas yra tas, kad jie kinta plintant poreikį patenki-
nantiems objektams ir jų patenkinimo formoms. Iš pradžių gausėja objektų,
padedančių palaikyti tam tikro individo arba rūšies gyvybę, o kartu turtėja,
kinta ir atitinkamas poreikis. Net gyvūnai išmoksta atlikti veiksmus, kurie
padidina tikimybę gauti maisto. Pavyzdžiui, beveik kiekvienas šuo išmoksta
„tarnauti”, o cirko gyvūnai išmoksta ir sudėtingesnių veiksmų, kuriuos atlikę
gauna maisto.
Poreikių yra įvairių ir labai daug. Aiškumo dėlei juos bandoma klasifi-
kuoti, tačiau jie taip susipynę, susilieję, kad klasifikuoti beveik beviltiška.
Įvairūs autoriai nurodo skirtingą poreikių rūšių skaičių – nuo 15 ir net iki 100.
Tradiciškai jie skirstomi į natūralius (biologinius), arba pirminius, ir kul-
tūrinius, arba antrinius, išvestinius. Pirminiais laikomi įgimti poreikiai: tu-
rėti maisto, jausti šilumą, saugiai jaustis ir kt. Antriniais laikomi įgyti porei-
kiai. Tai poreikis gaminti maistą tam tikru būdu, austi drabužius, taip pat
muzikos, meno poreikis, alkoholio, narkotikų poreikis ir kt.
Įvardyti visus poreikius beprasmiška, nes pirminiai poreikiai persi-
tvarko aibę išvestinių. Pavyzdžiui, pirminis biologinis poreikis palaikyti tam
tikrą kūno temperatūrą ugdo drabužių poreikį, šis savo ruožtu – poreikį ga-
minti medžiagą drabužiams, atitinkamos technologijos sukūrimą, gamybos
organizavimą ir t. t.
190

P. Simonovas ir P. Jeršovas mano, kad išvengti poreikių klasifikavimo

painiavos galima tik apsiribojant tais poreikiais, kurie nėra išvedami vienas
iš kito. Jie neturi pakeisti vienas kito ta prasme, kad bet kuris vienos grupės
poreikių patenkinimas automatiškai reikštų ir kitų poreikių patenkinimą. Jie,
remdamiesi V. Vernadskio aiškinimu apie gyvūnų sąveiką su aplinkiniu pa-
sauliu, visus poreikius suskirsto į 3 svarbiausias grupes:
1. Biologiniai – susiję su gyvūnų siekimu išgyventi augant ir dauginan-
tis.
2. Socialiniai – susiję su būtinumu užimti tam tikrą vietą tarp kitų savo ir
kitos rūšies gyvūnų. Žmogaus atžvilgiu tai būtų vieta visuomenėje.
3. Idealiniai – susiję su pasaulio intelektiniu suvokimu perimant jau tu-
rimas kultūrines vertybes ir ankstesnių kartų įgytas žinias.
Biologinių poreikių paskirtis – užtikrinti individualų ir rūšinį žmogaus iš-
gyvenimą. Iš jų kyla daug išvestinių poreikių: drabužių, būsto gyventi, tech-
nikos, būtinų materialinių gėrybių ir priemonių nuo žalingų poveikių, seksua-
linio partnerio paieškos ir kt.
Biologiniams poreikiams priskiriamas ir savo jėgų tausojimo poreikis,
skatinantis rasti lengviausią ir paprasčiausią būdą tikslui pasiekti. Savo jėgų
saugojimo poreikį galima sieti su poreikiu įsigyti darbo įrankius. Tuo atveju
šis poreikis yra išradingumo ir darbo būdų tobulinimo pagrindas. Kita vertus,
savo jėgų tausojimo poreikis žmogų gali paversti tinginiu.
Socialiniai poreikiai susiję su žmogaus siekimu užimti tam tikrą vietą so-
cialinėje grupėje, naudotis aplinkinių žmonių prieraišumu ir dėmesiu, būti jų
pagarbos ir meilės objektu. Kartu tai ir pagarbos, prisirišimo ir meilės kitiems
poreikis. Šį poreikį atspindi žmogaus teisės ir pareigos. Tačiau tarp teisių ir
pareigų yra nemažai skirtumų. Vienu atveju pabrėžiamos teisės, kitu – pa-
reigos. Taip išsiskiria poreikiai „sau” ir poreikiai „kitiems”, todėl tenkinant po-
reikį svarbu laikytis normų, kurios priimtos visuomenėje.
Socialiniai poreikiai išskirtini tuo, kad ir visų kitų poreikių tenkinimas iš
dalies susijęs su socialiniais. Socialiniai poreikiai taip pat yra pirminiai. Gy-
vūnų bandose pastebimi griežti hierarchiniai santykiai. Vaikai gali vystytis tik
tenkinant jų socialinius poreikius.
Idealūs poreikiai – trečia svarbiausia poreikių grupė, skatinanti pažinti
aplinkinį pasaulį plačiausia prasme. Tai atskirų pasaulio dalių pažinimo,
savo vietos jame, savo egzistavimo žemėje prasmės ir paskirties bei esteti-
nis poreikiai. Pažinimo poreikis yra pirminis, o ne išvestinis. Jis glaudžiai
susijęs su biologiniais ir socialiniais poreikiais. Pažinimo poreikis išplaukia iš
visuotino informacijos poreikio, kuris būdingas visiems gyviams. Kiekvienam
poreikiui patenkinti būtina informacija apie poreikio objektą. Informacijos
poreikis skatina veržimąsi į tai, kas nauja, nežinoma. Tai gali neturėti ryšio
su praktine nauda, biologinių ar socialinių poreikių patenkinimu. Pažinimo
poreikių pradmenys būdingi ir gyvūnams.
Kartu reikia atsiminti tai, kad tai, kas nauja ir nesuprantama, patrauklu tik
tam tikru mastu. Kas per daug nauja – gąsdina, per didelis neaiškumas ir
neapibrėžtumas vargina.
 191

Žmogaus orientacinis–tiriamasis elgesys įgauna jį supančios aplinkos

pažinimo pobūdį, norą paaiškinti aplinkos reiškinius, nors ne visada tai da-
roma apgalvotai.
Trys išvardytos poreikių rūšys numato atitinkamas veiklos rūšis joms
patenkinti: materialias (gamybines), socialines ir dvasines.
Kiekviena poreikių rūšis dar skirstoma į du porūšius: išsaugojimo ir rai-
dos (augimo).
Išsaugojimo poreikiai turi būti patenkinami neperžengiant normos ribų.
Tų normų viršijimas kartais gali sukelti patologinių pakitimų, pavyzdžiui, per-
sivalgymas.
Raidos poreikių patenkinimas ribų neturi.
Pastaruoju metu dažniausiai minima A. Maslow pasiūlyta poreikių hie-
rarchijos schema. Jis skyrė dvi poreikių grupes: pagrindinius ir metaporei-
kius.
Pagrindiniams poreikiams priskiriami:
1. Fiziologiniai. Tai poreikis numalšinti alkį, troškulį, palaikyti reikiamą
kūno temperatūrą.
2. Saugumo. Poreikis jausti saugumą, pastovumą, galimybę išvengti
pavojaus.
3. Priklausymo ir meilės (afiliacijos). Poreikis mylėti ir būti mylimam,
priklausyti ir būti priimtam, išvengti vienatvės.
4. Pagarbos, savęs įtvirtinimo. Tai savigarbos, laimėjimų, išmanymo ir
savarankiškumo, pripažinimo ir kitų pagarbos poreikiai.
5. Saviraiškos, t. y. poreikis įgyvendinti savo unikalias galimybes.
Metaporeikių grupei priskiriama kognityviniai (pažinimo) ir estetiniai
poreikiai.
A. Maslow hierarchinė poreikių sistema ypatinga tuo, kad tarp atskirų po-
reikių rūšių yra griežtas tarpusavio priklausomybės ryšys. Jie kyla nuoseklia
eile: aukštesnėje pakopoje esantys poreikiai kyla tik patenkinus žemesnėse
pakopose esančius poreikius. Pavyzdžiui, tik patenkinus fiziologinius porei-
kius išgyvenamas saugumo poreikis, patenkinus pastarąjį kyla priklausymo
ir meilės poreikis ir t. t. (žr. 58 pav.).
J. Fraseris galvoja kitaip. Jis mano, kad visų poreikių – tiek biologinių,
tiek socialinių, tiek dvasinių – patenkinimas žmogui vienodai reikšmingas.
Biologiniams poreikiams didesnę reikšmę suteikiame tik todėl, kad aiškiau
matomi jų nepatenkinimo padariniai: negavęs maisto žmogus silpsta ir
miršta. Tačiau nors ne tokie akivaizdūs kitų poreikių nepatenkinimo padari-
niai, jie žmogui nemažiau svarbūs. F. Fraseris tą mintį paremia tokiais pa-
vyzdžiais: karo belaisvio maisto poreikis patenkinamas mažiau nei minima-
liai. Jam siūlomas papildomas maisto davinys už tai, kad informuos apie
savo likimo bendrus. Daugelis žmonių tokių pasiūlymų atsisako, nes juos
priėmę nepatenkintų socialinių priklausymo, meilės ir pagarbos poreikių. Net
gerai materialiai aprūpintas asmuo praradęs gyvenimo prasmės poreikį bai-
gia gyvenimą savižudybe.
192

58 pav. A. Maslow poreikių hierarchijos schema

16.2. Motyvai

Kiekvienas organizmo vidinių procesų arba individo santykių su aplinka

sutrikimas išgyvenamas kaip poreikis ir būna lydimas nemalonių emocijų bei
jausmų. Pavyzdžiui, alkis, darbo netekimas, artimo žmogaus praradimas.
Tai skatina veikti, kad būtų grąžinta normali būsena. Deja, nors kilęs porei-
kis skatina aktyvumą, tačiau dar nesudaro galimybių sąmoningai ir tikslingai
veikti, kad būtų patenkintas. Pavyzdžiui, niežuliu susirgęs žmogus, ypač
vaikas, ima kasytis, trūkstant vitamino C sutrinka rega, o tai sukelia nema-
lonius išgyvenimus ir emocijas. Kita vertus, tai nepašalina sutrikimų prie-
žasties ir jų požymių.
Kiekvienas poreikis turi savo objektą, kurio suvokimas ir naudojimas at-
kuria organizmo vidaus procesų ar individo santykių su aplinka pusiausvyrą,
patenkina poreikį ir pašalina emocinę įtampą. Tik suvokus, koks objektas
gali patenkinti poreikį, išgyvenamas noras arba potraukis, skatinantis ir re-
guliuojantis žmogaus sąmoningą veiklą, suteikiantis jai konkretų kryptin-
gumą. Pavyzdžiui, alkanas žmogus ieško maisto, sušalęs užkuria židinį arba
įjungia elektrinį šildytuvą, susirgęs kreipiasi į gydytoją, kuris gali jam patarti,
patekęs į nelaisvę ieško galimybių pabėgti, patyręs nelaimę ar praradęs jam
brangų žmogų ieško jį suprantančių ir užjaučiančių žmonių.
Žmogaus suvoktas poreikį tenkinantis objektas arba tai, kas atsispindi
žmogaus sąmonėje ir skatina jį veikti, nukreipia jo veiklą taip, kad būtų
patenkintas kilęs poreikis, vadinamas tos veiklos motyvu.
 193

Motyvo terminas yra kilęs iš prancūzų kalbos – motif ir reiškia priežastį,

paskatą. Kaip žmogaus veiklos komponentas jis atsako į klausimą, kodėl
žmogus taip elgiasi.
Motyvas – tai ne fiziologinės sąlygos, sukeliančios čiaudėjimą, pašali-
niam kūnui patekus į nosį, ar kosėjimą, paspringus kąsniu. Tai ne emocijos
ar jausmai, kai klykiame iš baimės užpuolus plėšikui ar iš džiaugsmo myli-
mai komandai laimėjus rungtynes, kai negalėdami atrakinti durų supykę
daužome kumščiu. Tai ir ne prievarta, kai šautuvo buože daužomas belais-
vis kasa sau kapą. Motyvas – tai vidinė būsena, skatinanti žmogų sąmonin-
gai veikti siekiant tikslo.
Motyvas gali būti konkretus ir atsispindėti žmogaus sąmonėje jutiminio
vaizdo forma bei su juo asocijuojamais vaizdiniais. Alkanas žmogus įsivaiz-
duoja sumuštinį su sviestu ir kumpiu bei valgant kilsiančius kvapo ir skonio
jutimus bei sotumo jausmą. Toks motyvas sužadina atskirą norą, kuris su-
tampa su veiksmu – sumuštinio gaminimu.
Daugeliu atvejų mūsų veikla yra sudėtingesnė ir motyvai tiesiog nesu-
tampa su atskiro veiksmo tikslais. Jaunas žmogus nori sukurti sau tvirtus
gero gyvenimo pamatus. Tai motyvas, skatinantis įsigyti perspektyvią, geras
pajamas užtikrinančią specialybę. Specialybės įsigijimas yra tikslas, kuris
tampa motyvu, skatinančiu įstoti į aukštąją mokyklą. Čia jaunuolis studijuoja
specialybės dalykus. Išsamesnės studijos verčia susipažinti su literatūra
užsienio kalba. Taip specialybės studijos tampa motyvu mokytis užsienio
kalbų ir t. t. Pirminis motyvas susijęs su daugeliu kitų motyvų ir tikslų.
Žmogų veikti skatina ne vienas, o daug motyvų. Tai motyvacija. Pasi-
taiko ir vienas kitam prieštaraujančių motyvų. Norintis studijuoti pasirinktoje
aukštojoje mokykloje jaunuolis turi persikelti gyventi į kitą miestą, tačiau ne-
gali palikti vienišos motinos arba ką tik sukurtos šeimos. Vyksta motyvų
kova: ar keltis gyventi su šeima į kitą miestą, ar studijuoti neakivaizdiniame
skyriuje.
Motyvas, atsižvelgiant į gyvenimo aplinkybes, gali būti patenkinamas pa-
sirenkant įvairius tikslus. Siekiant užtikrinti gerovę galima studijuoti aukšto-
joje mokykloje arba imtis pelningo verslo. Konkreti aukštoji mokykla pasi-
renkama todėl, kad manoma joje dirbant geriausius specialistus arba todėl,
kad ji yra tame pačiame mieste ir reikia mažiau išlaidų studijoms.
Reikia skirti veiklos motyvus ir tikslus. Motyvas yra paskata veikti, o
tikslas yra vaizdinys to rezultato, kuris turi būti pasiektas. Jis gali būti
pasiektas toks kaip įsivaizduojamas, bet vykdant veiklą gali keistis. Vykdant
veiklą tikslas gali virsti motyvu kitiems tikslams siekti.
Labai svarbu žinoti veiklos motyvus. Nuo motyvo priklauso tai, ką reiškia
vienas arba kitas veiksmas, kokios subjektyvios reikšmės jis turi žmogui, o
tai apibūdina ir patį žmogų. Gelbėti skęstantį žmogų audringoje jūroje ska-
tina kilnus motyvas padėti žmogui nelaimėje. Jis parodo gelbėtojo drąsą ir
kilnumą. Noras pasirodyti prieš kitus skatina maudytis audringoje jūroje. Tai
tuščiagarbiškumas.
Nuo motyvų pobūdžio priklauso žmogaus veiklos efektyvumas. Tai pa-
rodo net vaikų elgesys. 5–6 metų vaikai yra labai judrūs ir net prašomi ne-
194

gali ramiai išbūti nejudėdami ilgesnį laiką. Tačiau kai žaidžiant tam tikras
vaidmuo reikalauja ilgai išbūti nejudant, t. y. turint aiškų tikslą, vaikas kan-
triai išbūna nepajudėjęs tris keturis kartus ilgiau negu tada, kai motyvas ne-
judėti jam yra nereikšmingas.
Žmogaus motyvai būna įvairūs ir įvairiai klasifikuojami.
Pagal santykį su objektu skiriami pirminiai, arba tiesioginiai, ir antriniai
motyvai. Pirminiai motyvai susiję su pačiu veiklos objektu, veiklos atlikimu.
Tai mokytojo siekimas ugdyti, mokyti jaunimą, gydytojo noras mokėti gydyti,
nustatyti ligų priežastis, policininko ketinimas palaikyti viešąją tvarką ir t. t.
Antrinis motyvas susijęs su tam tikrais tos veiklos rezultatais, mokytojo –
norėjimas turėti ilgas atostogas, gydytojo – gauti papildomų pajamų, polici-
ninko – parodyti savo galią ir t. t.
Pagal aktualumą skiriami veiksmingi ir neveiksmingi motyvai. Veiks-
mingi yra tie motyvai, kurių skatinamas žmogus dalyvauja konkrečioje
veikloje. Neveiksmingi motyvai, dar vadinami pseudomotyvais, yra tie mo-
tyvai, kurie neskatina veiklos. Žmogus žino, kad reikia mokytis, rytais
mankštintis ir praustis šaltu vandeniu, bet to nedaro. Pagal motyvo tikslo
ypatumus galima skirti materialiuosius ir idealiuosius motyvus. Materia-
liųjų motyvų tikslas – konkretaus objekto įsigijimas arba veiksmo valdymas.
Tai maisto, aprangos, įvairių daiktų įsigijimas, išmokimas vairuoti mašiną,
taikliai šaudyti. Idealieji motyvai susiję su kalbų mokymusi, kūrybine veikla,
pagalbos kitiems žmonėms teikimu ir pan.
Dar skiriami biologiniai motyvai, susiję su fiziologinių poreikių tenki-
nimu, visuomeniniai (socialiniai), susiję su visuomenei reikšmingos veiklos
atlikimu, ir asmeniniai – grynai savo asmeninėms reikmėms tenkinti.
Įvairi motyvų klasifikacija yra sąlyginė todėl, kad nėra aiškios atskirų
motyvų rūšių ribos ir tas pats motyvas gali būti priskiriamas įvairioms kate-
gorijoms. Pavyzdžiui, motyvas tapti gydytoju ar teisėju gali būti priskiriamas
ir asmeninių, ir socialinių motyvų grupei.
Žmogaus veiklą skatina daugelis motyvų, tarp kurių išsiskiria asmenybei
svarbesni, vyraujantys motyvai. Jei gydytojo vyraujantis motyvas bus padėti
žmogui, jis savo pareigą atliks per daug nesirūpindamas tuo, kaip bus už tai
atlyginta. Jei vyraus materialinis motyvas, tai gali turėti įtakos jo darbo ko-
kybei.
Žmogui svarbu žinoti savo veiklos motyvus, nes tai jam padeda regu-
liuoti veiklą, numatyti veiklos tikslą ir siekimo būdus. Tačiau žmogaus veiklai
turi įtakos ir neįsisąmoninti motyvai. Pavyzdžiui, tokiu neįsisąmonintu mo-
tyvu gali būti nuostata. Tai išankstinė parengtis, polinkis vienaip ar kitaip
suvokti situaciją ir elgtis. Paprasta, pagyvenusi moteris galvoja, kad visi iš-
silavinę ir dori žmonės tvarkingai ir skoningai rengiasi. Atėjusį taip apsiren-
gusį sukčių ji priima kaip dorą asmenį, patiki jo apgaulingais pasiūlymais ir
praranda savo turtą.
Motyvai – tai vidinė paskata veikti, motyvacija – tai motyvų visuma. Mo-
tyvavimas – tai savo elgesio priežasčių aiškinimas. Jis neretai neatitinka
tikrųjų elgesio motyvų. Egoistas aiškina, kad jis steigia kredito banką norė-
 195

damas padėti kitiems investuoti savo lėšas ir gauti dividendus, tačiau nutyli
apie savo norą praturtėti kitų sąskaita.

16.3. Interesai

Interesas yra specifinis asmenybės požiūris į tikrovės daiktus ir

reiškinius, sukeltas sąmoningo priskyrimo jiems ypatingos reikšmės
gyvenime ir jų emocinio patrauklumo.
Žmogus, kurio interesai susiję su teisėtvarkos problemomis, paprastai
mano, kad žmonių, įvairių jų grupių ir valstybių tarpusavio santykių nustaty-
mas teisės aktuose, tų aktų kūrimas ir įgyvendinimas yra svarbiausia vi-
suomenės gyvenimo ir raidos sąlyga. Jis jaučia malonumą vienaip ar kitaip
dalyvaudamas tokios rūšies veikloje. Pasaulinio garso matematikas, vienas
iš skaičių teorijos kūrėjų profesorius J. Kubilius mano, kad matematika yra
svarbiausias mokslas, be kurio kiti mokslai negali plėtotis. Jis apgailestavo,
kad dėl didelio visuomeninio ir administracinio darbo krūvio negali skirti pa-
kankamai laiko matematikai. Tai, kad žmogaus interesus atitinkanti veikla
jam ir emociškai patraukliausia, rodo ir žymaus chirurgo, pirmą kartą Lietu-
voje persodinusio žmogaus širdį, profesoriaus A. Marcinkevičiaus darbai.
Viename interviu paklaustas, koks jo hobi, t. y. ką labiausiai mėgsta veikti
laisvalaikiu, jis atsakė: „Tai ir yra mano hobi”. Profesinė veikla jam kėlė di-
džiausią pasitenkinimą.
Interesas gali atsirasti poreikių pagrindu, tačiau jo su jais negalima suta-
patinti. Poreikis – tai išgyvenamas tam tikrų gyvenimo sąlygų būtinumas.
Interesas rodo asmeninį žmogaus palankumą, vidinį potraukį kokiai nors
veiklai. Būtinumas palaikyti kūno šilumą skatina ieškoti aprangos. Tai gali
tapti akstinu domėtis drabužių gaminimu įvairiems metų laikams, darbui, po-
ilsiui ir pan. Taip žmogus susidomi drabužių modeliavimu. Savo ruožtu inte-
resas gali tapti poreikiu, būtinumu dalyvauti jo interesus atitinkančioje veik-
loje.
Interesai nukreipia žmogaus veiklą jį dominančio objekto kryptimi, turi
teigiamos įtakos mokymuisi ir darbui. Jau 7 metų vaikas, susidomėjęs au-
tomobiliais, neklysdamas atpažįsta mašinas, samprotauja apie galimą ge-
dimo priežastį. Dažnai toks pradinis interesas vėliau virsta interesu domėtis
kokia nors mokslo sritimi. Profesorius B. Grigelionis sakė, kad domėtis ma-
tematika jį paskatino tai, kad reikėjo padėti tėvui tvarkyti kolūkio darbų ap-
skaitą. Vaikystėje kilęs interesas geriau paruošia žmogų veikti toje srityje.
Interesai yra viena svarbiausių žmogaus kūrybinės veiklos sąlygų. Kūry-
binė pažiūra į darbą yra nuolatinis jo tobuliausio atlikimo priemonių ieškoji-
mas. Interesas išplečia tokių ieškojimų ribas, žmogaus akiratį, profesinės
veiklos akiratį.
Interesai skatina žmogų veikti, tačiau jie gali įvairiai pasireikšti. Domėji-
masis kokia nors veikla gali atsirasti atliekant patį veiksmą, pavyzdžiui,
sprendžiant uždavinį, žaidžiant žaidimą ir pan. Tą veiklą nutraukus interesas
išblėsta. Tai laikini, situaciniai interesai. Svarbu yra turėti nuolatinius inte-
196

resus, kurie susidaro nuolat gilinantis į vieną ar kitą veiklos sritį, kaupiant
informaciją bei tobulinant veiklos toje srityje formas. Dažna interesų kaita
nėra palanki geriems rezultatams siekti bet kurioje srityje.
Interesai skiriasi savo veiksmingumu. Pasyvus interesas – kai žmogaus
domėjimasis kuria nors sritimi pasireiškia tik tų objektų stebėjimu, suvokimu,
suartėjimu su jais. Pavyzdžiui, domėjimasis teisės klausimais pasireiškia
lankymusi teismo procesuose, detektyvinės ar kriminalinės literatūros skai-
tymu, domėjimasis muzika ar menu – koncertų, parodų lankymu ir t. t.
Aktyvus interesas – tai tikrai veiksmingas interesas, kai žmogus tampa
aktyviu tam tikros srities veikėju. Toks asmuo mokosi atitinkamų dalykų,
stengiasi tapti teisėju, muzikos atlikėju, fiziku ar kitu specialistu ir dirbti toje
srityje. Aktyvus interesas yra viena iš asmenybės raidos paskatų.
Interesai klasifikuojami pagal turinį. Skiriami materialiniai interesai, su-
siję su materialinių gėrybių kaupimu ir gamyba. Tai domėjimasis buities
daiktais: būstu, baldais, drabužiais, maistu ir t. t. Taip pat skiriami dvasiniai,
arba idealiniai, interesai – tai domėjimasis žiniomis, mokslu, menu, muzika,
literatūra. Dar skiriami visuomeniniai, arba socialiniai, interesai – domėji-
masis žmonių santykiais, ugdymo problemomis, organizaciniu darbu ir pan.
Be minėtų, skiriami tiesioginiai interesai, kai žmogų domina pats veiklos
procesas, pavyzdžiui, žinių kaupimas, uždavinio sprendimas, dalyvavimas
sporto varžybose, bendravimas su jaunimu ir pan. Netiesioginis interesas
siejamas su domėjimusi veiklos rezultatais, t. y. žmogus mokosi tam, kad
gautų diplomą, galėtų dirbti, dirba dėl atlyginimo ir pan. Šios interesų rūšys,
kaip ir kitu pagrindu skiriamos, nebūtinai prieštarauja viena kitai. Teisėją gali
dominti bylos vedimo procesas ir jo rezultatas, muzikos atlikėją – kūrinio at-
likimas ir publikos pripažinimas.

16.4. Kiti veiksniai

Žmogaus veiklos kryptingumui bei intensyvumui turi įtakos įsitikinimai,

pasaulėžiūra, idealai.
Įsitikinimas – tai subjektyvus kokio nors teiginio laikymas teisingu. Jis
pagrįstas žiniomis, tačiau vien žinių nepakanka veiklai vykdyti. Žmogaus
veiklos kryptį lemia įsitikinimai. Įsitikinęs kokio nors renginio netikslingumu
jis atsisako jame dalyvauti, pavyzdžiui, beprasmiškai mitinguoti dėl netei-
singų reikalavimų. Įsitikinęs visų tautų teise į laisvę jis kovos dėl jos nepai-
sydamas sunkumų ir net pavojų asmeninei gerovei. Įsitikinimai skiriasi savo
tvirtumu, pastovumu, pagrįstumu ir aktyvumu.
Pasaulėžiūra – tai pažiūrų į gamtą, visuomenę ir žmogų sistema. Jos
pagrindą sudaro įsitikinimai. Tai svarbiausias žmogaus veiksmų ir elgesio
reguliatorius. Išorinės arba vidinės sąlygos, paskatinusios žmogų veikti, de-
rinamos su jo moralinėmis, politinėmis ir estetinėmis pažiūromis. Tai nu-
lems, ar žmogus imsis tos veiklos, ar jos atsisakys. Kilus dviejų šalių kon-
fliktui žmogus gali pritarti siūlymui problemą spręsti jėga arba daryti kom-
promisą ir vadovaudamasis savo pažiūromis pasirinks atitinkamą veikimo
 197

būdą. Pasaulėžiūra turėtų būti moksliškai pagrįsta, paremta gamtos ir vi-

suomenės dėsnių pažinimu ir teisingu supratimu. Ji skirsis nuo buitinės,
subjektyvios, ne tik sveiku protu paremtos pasaulėžiūros. Pasaulėžiūra turi
remtis pažiūrų į gamtą ir visuomeninį gyvenimą sistema, logišku nuosek-
lumu. Visavertė pasaulėžiūra remiasi apibendrintomis žiniomis, pažiūromis,
idėjomis, tačiau visada leidžianti susieti ją su konkrečiais reiškiniais.
Idealas – tai tobulas pavyzdys, aukščiausias tikslas, siektina norma. Tai
asmenybės, tam tikros profesijos atstovo, šiaip dorovingo ir darbštaus žmo-
gaus įvaizdis, koks ir pats žmogus norėtų tapti, gyventi kaip gyvena idealas.
Pasaulio idealas – tai tokios santvarkos, kuri laikoma tobuliausia, vaizdas.
Žmogaus darbo, kūrybinės veiklos idealas – tai geriausio veiklos rezultato
vaizdinys. Idealas yra aukščiausios žmogaus veiklos tikslas, suteikiantis jo
gyvenimui kryptį, nors beveik niekada nepasiekiamas.
Žmogaus veiklai įtakos turi ir aspiracijos. Žmogus, skatinamas vieno ar
kito motyvo, numato savo veiklą ir įsivaizduojamą tos veiklos rezultatą. Ta-
čiau to rezultato gali būti siekiama įvairiai. Pavyzdžiui, mokinys gali siekti,
kad mėgstamo dalyko žinios būtų įvertintos puikiai, o nemėgstamo ir, jo
nuomone, mažai reikšmingo – tik patenkinamai. Lankydamas sporto treni-
ruotes studentas gali siekti savo asmeninio rekordo, geriausio rezultato tarp
kitų tos grupės narių arba tik tam, kad jam pasirašytų įskaitą. Siekimas veikti
tam tikru lygiu vadinamas aspiracija (pretenzija). Aspiracijų lygis gali būti
įvairus. Aspiracijų lygių rodikliai yra pasirenkamų veiklos uždavinių sudėtin-
gumas, artimo tikslo pobūdis ir savęs vertinimas. Aukštesnio aspiracijų lygio
asmenys visada rinksis sudėtingas užduotis. Savęs vertinimas aspiracijomis
pasirodo jau tuo, kad žmogus, paprašytas pasirinkti užduotį, kurią jis norėtų
išspręsti, dažnai renkasi sunkesnę, negu paprašytas rinktis užduotį, kurią jis
galėtų išspręsti. Savęs vertinimą veikia dvi priešingos tendencijos: noras
pasiekti kuo geresnių rezultatų ir noras išvengti nesėkmės. Esant rizikai
vieni linkę siekti kuo geresnių rezultatų, kiti – išvengti nesėkmės. Pirmieji
rinksis sudėtingesnes užduotis, kiti – paprastesnes. Vienas sportininkas
šuolių į aukštį ar sunkumų kilnojimo varžybose pradinį aukštį pasirinks kuo
aukštesnį arba kuo didesnį svorį, kitas pradės nuo mažesnių siekių. Dažnos
nesėkmės neretai žemina aspiracijų lygį, o nuolatinė sėkmė jį didina.

17. ASMENYBĖS GALIMYBĖS VEIKTI

17.1. Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai

Asmenybė atsiskleidžia tik veikloje. Motyvas yra vidinė būsena, skati-

nanti žmogų imtis vienokios arba kitokios sąmoningos veiklos, kad būtų
patenkinti jo biologiniai, socialiniai ir idealiniai poreikiai. Jis kyla tik žinant
objektą, kuris patenkintų poreikį. Tai padeda numatyti tikslą, t. y. susidaryti
galutinio veiklos rezultato vaizdinį. Tikslui pasiekti reikia atitinkamų priemo-
nių ir tam tikrų sąlygų.
198

Sąlygų kompleksui priklauso veiklos objektas, kurį reikia paveikti, per-

prasti, pertvarkyti, naujai sukurti. Jai priklauso ir materialinės priemonės,
įrankiai, prietaisai, taip pat funkcinės priemonės, kurios naudojamos vykdant
veiklą. Tačiau vien jų nepakanka tikslui pasiekti. Žmogaus sąmoningai
veiklai vykdyti reikalingos žinios, mokėjimai, įgūdžiai ir, svarbiausia, suge-
bėjimai.
Žinios – tai įsiminti vaizdiniai, sąvokos, teiginiai, faktai apie tikrovės ob-
jektų ypatumus, savybes, vykstančius procesus, paties žmogaus savybes,
veiklos galimybes ir t. t.
Tai būtina sąlyga žmogui veikti. Maistui pasigaminti reikia turėti žinių
apie maisto medžiagas, patiekalus, kuriuos galima pasigaminti, ir jų gamy-
bos būdus. Gydytojas ligoniui gali padėti tik turėdamas žinių apie ligas, jų
pasireiškimo požymius, vaistus ir jų veikimą. Teisėjas teisingai išspręs bylą,
jeigu žinos įstatymus, civilinio ar baudžiamojo kodeksų straipsnius, nagri-
nėjamo įvykio detales. Žmogaus veikla be jai būtinų žinių ne tik nesudarys
sąlygų pasiekti tikslą, bet gali būti žalingų padarinių ar net mirties priežastis.
Pavyzdžiui, nepažindamas grybų žmogus gali jais apsinuodyti, gydytojas
gali klaidingai nustatyti ligą ir skirti netinkamus vaistus, teisėjas gali priimti
neteisingą nuosprendį.
Mokėjimas – tai veiksmo atlikimo būdas, pagrįstas įgytomis žiniomis.
Turėdamas žinių apie patiekalo savybes, jam paruošti reikalingus produktus
ir paruošimo būdus žmogus gali pagaminti valgį. Šaulys, naudodamasis ži-
niomis apie ginklą, jo ypatumus, paruošimą šaudyti, šaudant atliekamus ju-
desius, jų nuoseklumą, gali šaudyti į taikinį. Tačiau mokėjimas dar nėra to-
bulas veiksmų atlikimas. Mokantis gaminti valgį ir žinant, kaip tai daroma,
„pirmas blynas būna prisvilęs”, pirmieji šūviai ne itin taiklūs. Mokėjimas dar
nėra tobulas veiksmo atlikimas. Nors pirmaklasis mokinys gerai suprato,
kaip rašyti raidę, tačiau pirmosios raidės dar nebuvo tobulų formų, joms pa-
rašyti buvo išeikvota daug energijos, atlikti visai nereikalingi judesiai. Taip
yra ir pradedant kitus darbus: „pirmas blynas būna prisvilęs”, pirmieji šūviai
ne visada taiklūs, pirmosios ligos diagnozės (jų nustatymas) ne visada tiks-
lios. Sėkmingai veikti reikia įgūdžių ir patirties.
Įgūdžiai – tai pratybomis įtvirtinti veiksmų atlikimo būdai, suautomatinti
sąmoningos veiklos komponentai. Jie padeda veikti tiksliai, greitai ir lengvai,
naudojant mažiausiai energijos. Klausydamas paskaitos studentas suvokia
dėstytojo mintis, jas analizuoja ir užsirašo tik tai, kas, jo nuomone, svarbiau-
sia. Jis rašo negalvodamas, kaip atskiras raides rašyti ir jungti į žodžius.
Sportininkas biatlonininkas, atvykęs į šaudymo punktą, automatiškai, ne-
svarstydamas nusiima nuo pečių ginklą, užima reikiamą poziciją, o visą dė-
mesį sukaupia į taikinį.
Kiekvienas žmogus turi daug įgūdžių: vaikščiojimo, skaitymo, rašymo,
mašinos vairavimo, šaudymo ir kt. Gali būti skiriami išorinės veiklos – judė-
jimo ir vidinės veiklos – protiniai įgūdžiai. Paprastai skiriamos 4 įgūdžių rū-
šys: sensoriniai – sugebėjimas greitai ir tiksliai atpažinti ženklus, pastebėti
detales (klastotę dokumente), garsus (iš garso pobūdžio pažinti mašinos
motoro sutrikimus), nustatyti atstumą iš akies, iš skonio ir kvapo atpažinti
 199

sudedamąsias patiekalo dalis ir t. t.; motoriniai – įgūdis eiti, bėgti, išlaikyti

pusiausvyrą važiuojant dviračiu, groti akordeonu nežiūrint į klaviatūrą ir kt.;
sensomotoriniai – kai atliekami judesiai kontroliuojami regėjimu ar klausa:
tai piešimas, rašymas, automobilio vairavimas ir kt.; intelektiniai – mate-
matikos uždavinių, problemų sprendimas, darbo planavimas ir kt. Šioje sri-
tyje veiksmai vargu ar gali būti automatiški.
Susidarant įgūdžiams suautomatinami jutiminiai judėjimo ir centrinio re-
guliavimo komponentai, pasikeičia veiksmai, atskiri judesiai susilieja į di-
desnius vienetus. Pavyzdžiui, nepatyręs vairuotojas automobilio pavarą
perjungia trimis atskirais judesiais, patyręs – vienu. Išnyksta pradinė įtampa.
Pradedantis rašyti mokinys „a” raidę rašo dviem judesiais: iš pradžių rutu-
liuką, paskui kabliuką; turintis įgūdį rašyti mokinys net visą žodį parašo
vienu veiksmu. Įgudęs vairuotojas tuo pačiu metu atlieka veiksmus ir ran-
komis, ir kojomis.
Susidarant motoriniams įgūdžiams regimąją kontrolę pakeičia judamoji.
Įgudusiam vairuotojui nereikia akimis ieškoti bėgių perjungimo svirties ar
stabdžio pedalo, pianistui – atitinkamo klavišo. Raumenų įtampos pakitimas
atlieka tų judesių kontrolę.
Patobulėjus judesiams ir jų jutiminei kontrolei paspartėja ir veiksmus re-
guliuojančios protinės operacijos. Sąmoningai kontroliuoti reikia tik kilus ko-
kiems nors neįprastiems sunkumams. Vaikštome negalvodami apie kojų ju-
desius, pusiausvyros išlaikymą, tačiau einant slidžiu keliu kiekvienas jude-
sys jau sąmoningai kontroliuojamas.
Nuolat naudojantis įgūdžiais tokius veiksmus galima tobulai atlikti. Jie
gali būti naudojami dirbant arba visai nenaudojami. Tačiau geri įgūdžiai vyk-
dant sudėtingą veiklą visada naudingi.
Nuo įgūdžių reikia skirti įpročius. Įpročiai – tai suautomatinti veiklos
komponentai, kurių atlikimas tam tikromis sąlygomis tampa poreikiu. Visada
tuo pačiu laiku keltis, prieš valgį plauti rankas, sveikintis, po šaudymo treni-
ruočių neatidėliojant išvalyti ginklą, laikyti rankas kišenėse, kalbos metu
įterpti nereikalingus žodžius, žodžius – parazitus, neretai keiksmažodžius, iš
vakaro suplanuoti rytdienos darbus. Tai ne veikimo būdas, ne įgūdis, o tik
būtinumas tą veiksmą atlikti. Įprotis – tai poreikis prieš valgį plauti rankas,
po pratybų išvalyti ginklą, o įgūdis – tai veiksmo atlikimo būdas, mokėjimas
gerai nusiplauti rankas, nuosekliais veiksmais išardyti, išvalyti, sutepti ir vėl
surinkti ginklą.
Įpročiai gali būti naudingi ir žalingi, pavyzdžiui, nagų kramtymas, keiks-
mažodžių vartojimas ir kt. Įpročiai dažnai susidaro savaime, atsitiktinai kar-
tojant veiksmus.
Patirtis. Žmogus sąmoningai veikdamas susipažįsta su tikrovės daiktais,
jų ypatumais, įvairių gamtos ir visuomenės reiškinių ypatumais, sukuria ir
išmėgina tikslingos veiklos metodus. Būtent įgytų žinių ir mokėjimų visuma
yra patirtis, kuri duoda pagrindą mokslo, teorijos ir praktikos plėtotei.
200

17.2. Sugebėjimai

Žmonės savo veikloje naudojasi tokiomis pačiomis žiniomis, mokėjimais,

įgūdžiais, tais pačiais arba panašiais tos pačios paskirties daiktais ar įrengi-
niais, tačiau laimėjimai būna nevienodi. Vieni mokosi patenkinamai, kiti ge-
rai, treti labai gerai. Vieni yra geri sportininkai, kiti tampa sporto meistrais,
treti – pasaulio rekordininkais ir čempionais. Vienas gydytojas gerai gydo
savo pacientus, tačiau nesiryžta daryti sudėtingų operacijų, kitas netgi at-
randa naujus ligų gydymo būdus ir t. t. Vienas žmogus pasiekia gerų rezul-
tatų mokydamas vaikus, kitas – technikos, medicinos ar mokslo srityje. To-
kius veiklos padarinių skirtumus lemia sugebėjimai.
Sugebėjimai – tai visuma tokių individualių žmogaus savybių, ku-
rios lemia tam tikros veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai bū-
tinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika. Sugebėjimai – tai asmenybės
savybės, kurios: 1) skiria vieną žmogų nuo kito; 2) padeda pasiekti gerų
veiklos rezultatų; 3) nesutapatinamos žiniomis, mokėjimais ir įgūdžiais.
Sugebėjimai susidaro ir atsiskleidžia žmogaus veikloje. Prielaida jiems
formuotis yra gebėjimai, t. y. paveldėtos ar įgimtos anatominės, fiziologinės
ir psichinės savybės. Tai ypač akivaizdu nagrinėjant kai kurių profesijų
žmonių sugebėjimus. Sugebėjimams muzikinei veiklai ugdyti būtina turėti
klausą, justi ritmą, turėti muzikinę atmintį, lakūnui būtinas geras regėjimas,
greita reakcija bei sprendimų priėmimas, krepšininkui – ne mažesnis kaip
180 cm ūgis ir t. t.
Tačiau vien gebėjimų nepakanka sugebėjimams ugdyti. Ne kiekvienas,
turintis gerą klausą ir balso duomenis, tampa muzikantu ar solistu, o turintis
gerą reakciją ir aštrų regėjimą – lakūnu ir pan. Be to, viena ar kita sugebė-
jimų užuomazga, t. y. įgimta savybė, yra daugiareikšmė. Tų pačių įgimtų sa-
vybių pagrindu galima ugdyti įvairius sugebėjimus. Gera klausa gali padėti
muzikinėje veikloje, dirbant su technika, tiriant paukščių gyvenimą, tūnant
pasaloje ar naktį budint atsakingame poste. Sugebėjimų ugdymas priklauso
nuo žmogaus gyvenimo sąlygų. Muzikų šeimoje gyvenantis vaikas turės
palankesnes sąlygas ugdyti sugebėjimus muzikuoti, negu tokios aplinkos
neturintis vaikas, todėl ir ruošiantis kokiai nors profesinei veiklai labai svarbu
patekti į tokią mokyklą, kuri turi tam geriausias sąlygas: aukštos kva-
lifikacijos profesorius, geriausias mokymo priemones, laboratorijas ir sąly-
gas vykdyti praktinę veiklą.
Svarstymai ir ginčai, kas lemia sugebėjimus – paveldėtos ir įgimtos sa-
vybės ar aplinka, vyksta iki šiol. Tyrimai taip pat neleidžia priimti galutinio
sprendimo, nes gauti prieštaringi rezultatai: vieni tyrinėtojai įžvelgė didesnę
paveldėjimo įtaką sugebėjimų plėtotei, kiti – aplinkos. Tokie prieštaringi re-
zultatai iš dalies gauti dėl nepakankamai gerų metodikų. Šios problemos
sudėtingumą rodo ir gyvenimo pavyzdžiai. Pavyzdžiui, Johano Sebastiano
Bacho šeimos penkiose kartose buvo aštuoniolika žymių muzikų ir dešimt
vyrų, neturėjusių gabumų muzikai. Matyt, reikšmingi abu veiksniai.
Sudėtingas sugebėjimų ir mokymosi abipusis ryšys. Gebėjimai, t. y. gera
klausa, regėjimas, padeda tiksliau išgirsti aiškinimą, užrašus ir brėžinius
 201

lentoje; gera atmintis palengvina informacijos įsiminimą. Naujos žinios ge-

riau susiejamos su anksčiau įgytomis, jas lengviau įprasminti. Žinios ir įgū-
džiai leidžia lengviau išmokti naujus veiksmus, juos panaudoti naujomis są-
lygomis.
Ir mokymasis ugdo sugebėjimus, ir sugebėjimai padeda geriau mokytis.
Sugebėjimai skiriasi savo lygiu. Įvairių žmonių sugebėjimai, kaip jų veik-
los laimėjimai, nevienodi. Kasdien girdime apie gabius vaikus, kurie gerai
mokosi, gabius darbuotojus, gerai atliekančius jiems pavestą darbą. Tai pa-
prasčiausi gabumai. Kai kas savo veikloje pasiekia labai gerų rezultatų.
Kartais mokinys ne tik labai gerai mokosi, bet ir dalyvauja vieno ar kito da-
lyko olimpiadose ir pasiekia labai gerų rezultatų. Tai – talentingi vaikai. Ta-
lentingas darbuotojas savo veikloje pasiekia objektyvią reikšmę turinčių re-
zultatų, išranda, sukonstruoja naujos rūšies prietaisus, vertingus žmonių te-
orinei ir praktinei veiklai. Kai kurių žmonių veiklos rezultatai originalūs, nes
jie sukuria kažką iš esmės nauja, neįkainojamos vertės meno kūrinius, at-
skleidžia naujus gamtos reiškinių ir visuomenės gyvenimo dėsnius. Jų kūri-
niai, veiklos rezultatai yra ilgaamžiai. Tai – žmonės–genijai. Pavyzdžiui, filo-
sofas Aristotelis, menininkai Rafaelis ir Mikelandželas, kompozitorius J. S.
Bachas, smuikininkas N. Paganinis ir kt. Žmonių sugebėjimai gali pasiekti
aukštą lygį vienoje veiklos srityje ir būti vidutiniai ar net menki kitoje. Žymus
muzikos atlikėjas gali visai nesugebėti spręsti matematikos uždavinių, ir at-
virkščiai. Kai kurių žmonių sugebėjimai pasireiškia įvairiose srityse. Leonar-
das da Vinčis buvo ir talentingas menininkas, ir technikos inžinerijos sričių
žinovas, M. K. Čiurlionis buvo gabus dailei ir muzikai.
Žmogaus gebėjimų atsiskleidimas ir sugebėjimų plėtra prasideda įvai-
riame amžiuje ir nevienodai įvairiose veiklos srityse. Anksčiausiai išryškėja
gabumai muzikai. V. A. Mocarto gabumai atsiskleidė jam būnant trejų, J.
Haidno – penkerių, S. Prokofjevo – aštuonerių, kompozitoriaus F. Šuberto –
vienuolikos metų. Sugebėjimai dailei atsiskleidžia truputį vėliau: Rafaelis
buvo aštuonerių, Mikelandželas – trylikos, A. Diureris – penkiolikos metų.
Sugebėjimai technikai pasireiškia jau devintaisiais metais. Žymių matema-
tikų gabumai atsiskleidė jiems sulaukus dvidešimties metų.
Sugebėjimų yra įvairių ir todėl jie klasifikuojami. Skiriami bendrieji ir
specialieji sugebėjimai. Bendrieji sugebėjimai susiję su žmogaus dėmesio,
suvokimo, atminties, mąstymo ir kitais psichikos procesais bei asmenybės
savybėmis: darbštumu, sąžiningumu, atkaklumu, interesais ir kt. Jie padeda
žmogui pasiekti gerų rezultatų kiekvienoje veikloje: mokantis, dirbant, ben-
draujant ir pan.
Specialieji – tai sugebėjimai vykdyti kokią nors veiklą. Sugebėjimai ma-
tematikai, technikai, literatūrai, pedagoginei veiklai, verslui ir kt.
Dar sugebėjimai skirstomi psichikos procesų pagrindu. Tai percepciniai
sugebėjimai, susiję su erdvinių santykių suvokimu, subtiliu garsų, kvapų,
skonio skyrimu, pasireiškiantys pastabumu ir pan.
Psichomotoriniai sugebėjimai susiję su judesiais, pavyzdžiui, mašinos
vairavimas, kamuolio valdymas sportuojant, tikslūs juvelyro judesiai ir kt.
202

Tokiems sugebėjimams priskiriami ir protiniai, arba intelektiniai, suge-

bėjimai. Tai sugebėjimai matematikai, sugebėjimai planuoti, projektuoti,
bendrauti su žmonėmis.
Gyvenime bendrieji sugebėjimai kartais patologiškai sumažėja. Tai nu-
lemia organinės priežastys, susijusios su nenormaliomis nėštumo sąlygo-
mis, nervų sistemos pažeidimais. Tai nedažni atvejai. Patologiniai sugebė-
jimo pakitimai būna įvairaus lygio.
Debilumas – lengva protinio atsilikimo forma. Šį atsilikimą turintis vaikas
gali mokytis, įgyti nesudėtingo darbo įgūdžių.
Imbecilumas – vidutinis protinio atsilikimo lygis. Imbecilai nesugeba
mokytis, įgyti darbo įgūdžių. Juos galima išmokyti tik elementariai apsitar-
nauti.
Idiotizmas – sunkus protinio atsilikimo laipsnis. Tokiu atsilikimu pasižy-
mintys asmenys dažniausiai neišmoksta net kalbėti, neapsitarnauja, jiems
reikia nuolatinės priežiūros ir globos.

18. VEIKLĄ LEMIANČIOS SAVYBĖS

18.1. Temperamentas

Temperamentas – tai individo savybių, nuo kurių priklauso psichikos

veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir sąly-
giškai nekintanti asmenybės savybė.
Jau senovėje pastebėta, kad žmonės skiriasi emociniu jautrumu (emo-
cijų kilimo greičiu, išgyvenimo jėga ir pastovumu), veiklos aktyvumu ir jud-
rumu.
Pirmasis žmonių temperamento ypatumus aprašė senovės graikų gydy-
tojas Hipokratas (V a. pr. m. e.). Apie tai rašė senovės Romos gydytojas
Galenas (II a.), vokiečių filosofas I. Kantas (XVIII a.), psichologas K.
Wundtas (XX a.) ir kt.
Hipokratas išskyrė 4 pagrindinius temperamento tipus: sangvinikas,
cholerikas, melancholikas ir flegmatikas (žr. 59 pav.). Juos lemia žmogaus
organizmo gyvybei palaikyti būtini skysčiai: kraujas, tulžis, juodoji tulžis ir
gleivės. Kiekvienas iš jų atlieka tam tikrą funkciją: kraujas palaiko šilumą,
tulžis – sausumą, juodoji tulžis – drėgmę, o gleivės – šaltį. Nuo tų skysčių
santykio organizme priklauso temperamentas. Jeigu vyrauja kraujas (san-
guis) – žmogui būdingas sangviniko temperamentas, jeigu tulžis – choleri-
kas (chole), jeigu juodoji tulžis – melancholikas (melancholė), o jeigu gleivės
– flegmatikas (phlegma). Skysčio kiekio santykis kiekvieno žmogaus orga-
nizme nevienodas, todėl žmonės skiriasi savo temperamentu. Tempera-
mentą nulemia vyraujantis skystis, bet jo kiekis kitų skysčių atžvilgiu gali būti
įvairus, todėl temperamentas gali stipriau arba silpniau pasireikšti žmogaus
elgesyje.
59 pav. Temperamentai (dailininkas nežinomas)
203
204

Žmogaus temperamento savybėms būdinga tai, kad jos:

1. Kitaip nei motyvai ir psichinės būsenos, lieka tokios pačios įvairiau-
siose veiklos rūšyse, siekiant skirtingų tikslų, pavyzdžiui, dirbant ir sportuo-
jant, žaidžiant ir mokantis.
2. Išlieka reliatyviai pastovios, vienodos visą žmogaus gyvenimą arba
didesnę jo dalį.
3. Įvairios žmogaus temperamento savybės jungiasi tarpusavyje ne atsi-
tiktinai, o dėsningai ir sudaro tam tikrą struktūrą, kuri nusako temperamento
tipą.
Psichologiniu požiūriu temperamentą apibūdina šios savybės:
a) jautrumas. Apie jį sprendžiame iš išorinio poveikio jėgos, reikalingos
žmogaus psichinei reakcijai sukelti. Kuo mažesnis dirgiklis, sukeliantis
pojūtį (žemutinė pojūčio riba), kuo mažesnis nepatenkintas poreikis,
sukeliantis išgyvenimus, kančias, tuo didesnis jautrumas;
b) reaktyvumas. Jį parodo žmogaus emocinių išgyvenimų, kuriuos su-
kėlė vienodi vidiniai arba išoriniai poveikiai, stiprumas. Ryškiausia re-
aktyvumo išraiška – emocionalumas, jautrumas;
c) aktyvumas. Jį apibūdina tai, kaip aktyviai žmogus veikia aplinkinį pa-
saulį ir nugali išorines bei vidines kliūtis siekdamas tikslo;
d) reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Jį nusako tai, kas labiau lemia žmo-
gaus veiklą: atsitiktinės išorinės arba vidinės aplinkybės (pavyzdžiui,
nuotaika, atsitiktiniai įvykiai) ar tikslai, ketinimai ar siekimai;
e) reakcijos tempas. Jį parodo įvairių psichikos reakcijų ir procesų truk-
mė (judesių greitis, kalbos tempas, mąstymo greitis);
f) plastiškumas ir rigidiškumas. Šios savybės nusako žmogaus gebėjimo
prisitaikyti prie besikeičiančių išorės poveikių lengvumą ir lankstumą.
Jei jis lengvai ir lanksčiai prisitaiko, yra plastiškas, o jei priešingai –
rigidiškas;
g) ekstravertiškumas ir introvertiškumas. Tai padidėjusi žmogaus reak-
cija ir dėmesys dabarčiai, išoriniams įspūdžiams (ekstravertiškumas)
ar, priešingai, praeities ir ateities vaizdams bei mintims
(introvertiškumas).
XX a. pradžioje I. Pavlovas atskleidė pagrindinių nervinių procesų – jau-
dinimo ir slopinimo – savybes: jėgą, pusiausvyros išlaikymą bei paslankumą
ir pagal šių savybių pasireiškimą individų veikloje juos suskirstė į keturis tipus:
1) stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, paslankus;
2) stiprus, neišlaikantis pusiausvyros, vyrauja jaudinimo procesai;
3) stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, inertiškas;
4) silpnas.
I. Pavlovo nuomone, šie keturi nervų sistemos tipai sietini su keturiais
Hipokrato temperamentų tipais:
TEMPERAMENTAS NERVŲ SISTEMOS TIPAS
(pagal Hipokratą) (pagal I. Pavlovą)
Cholerikas stiprus, be pusiausvyros, paslankus
Sangvinikas stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, paslankus
Flegmatikas stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, nepaslankus
 205

Melancholikas silpnas, nepaslankus

206

Kiekvieną temperamento tipą apibūdina tam tikros psichologinės ir pa-

grindinių nervinių procesų savybės.
Sangvinikas. Psichologinė charakteristika: padidėjęs reaktyvumas. Dėl
menkos priežasties garsiai juokiasi. Neesminis dalykas gali labai supykdyti.
Gyvai ir emocingai reaguoja į visa, kas patraukia dėmesį. Išraiškinga mimika
ir judesiai. Iš veido lengva atspėti jo nuotaiką, požiūrį į daiktą ar žmogų.
Greitai sukaupia dėmesį. Sumažėjęs jautrumas. Labai silpnų garsų ir
šviesos dirgiklių nepastebi. Padidėjęs aktyvumas. Labai energingas ir
darbingas, gali dirbti ilgai nepavargdamas, energingai imasi naujo darbo.
Akivaizdi aktyvumo ir reaktyvumo pusiausvyra. Lengva sudrausminti, moka
tvardyti savo veiksmus ir nevalingas reakcijas. Judesiai, kalbos tempas
greiti. Sangvinikas greitai įsitraukia į naują darbą, būdinga greita mąstysena,
sumanumas. Labai plastiškas. Jausmai, nuotaikos, interesai ir norai labai
nepastovūs. Greitai perkelia dėmesį nuo vieno darbo prie kito. Greitai įgyja
įgūdžius ir juos pertvarko. Lankstaus proto, ekstravertiškas, dažniausiai va-
dovaujasi momento išoriniais įspūdžiais, o ne praeities ar ateities vaizdais.
Aukštosios nervinės veiklos tipas: stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, pa-
slankus.
Cholerikas. Psichologinė charakteristika: kaip ir sangvinikui, būdingas
mažas jautrumas, didelis reaktyvumas ir aktyvumas, tačiau reaktyvumas
viršija aktyvumą, todėl nesantūrus, nesitvardantis, nekantrus, ūmus. Rigi-
diškesnis negu sangvinikas, todėl norai ir interesai pastovūs; labai atkaklus,
sunkiai perkelia dėmesį. Psichikos procesai vyksta greitai.
Aukštosios nervinės veiklos tipas: stiprus, neišlaikantis pusiausvyros, vy-
rauja jaudinimo procesai.
Flegmatikas. Psichologinė charakteristika: nejautrus, neemocingas.
Sunku pralinksminti, supykdyti ar nuliūdinti. Lieka ramus ir turėdamas dide-
lių nemalonumų. Veidas ir judesiai neišraiškūs. Energingas, ištvermingas
darbe. Aiškiai vyrauja aktyvumas. Kantrus, šaltakraujiškas. Judesiai ir kalba
lėti, neišradingi. Lėtai sukaupia ir perkelia dėmesį, nelengvai prisitaiko prie
naujų sąlygų, sunkiai keičia įgūdžius ir įpročius. Rigidiškas. Introvertiškas.
Sunkiai susidraugauja su naujais žmonėmis; menkai reaguoja į išorinius
įspūdžius.
Aukštosios nervinės veiklos tipas: stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, iner-
tiškas.
Melancholikas. Psichologinė charakteristika: labai (netgi liguistai) jaut-
rus, žema pojūčių riba. Dėl nesvarbios priežasties gali pravirkti. Labai leng-
vai įsižeidžia. Reaktyvumas mažas. Mimika ir judesiai neišraiškingi, balsas
tylus. Verkia tyliai, retai garsiai juokiasi. Sumažėjęs aktyvumas. Melancholi-
kas nepasitiki savimi, drovus, dėl mažiausio sunkumo nuleidžia rankas. Ne-
energingas, neatkaklus. Greitai pavargsta ir tampa nedarbingas. Dėmesys
nepastovus ir lengvai atitraukiamas. Psichikos procesai lėti. Rigidiškas. In-
trovertiškas.
Aukštosios nervinės veiklos tipas: silpnas, neišlaikantis pusiausvyros,
vyrauja slopinimas; inertiškas.
 207

Nuo aukštosios nervų veiklos tipo bei žmogaus temperamento priklauso

jo elgesys dirbant, sportuojant, mokantis.
W. Wundtas bandė paaiškinti temperamentus atsižvelgdamas į žmogaus
emocionalumą ir elgesio pastovumą (žr. 60 pav.).

Emocionalus
Susirūpinęs Greitas
Neramus Susierzinantis
Nelaimingas Egocentriškas
Įtarus Ekstravagantiškas
Rimtas Karštagalvis
Mąstantis Teatrališkas
M Ch

Pastovus Nepastovus
F S
Protingas Linksmas
Principingas Nerūpestingas
Susivaldantis Socialus
Atkaklus Ramus
Patvarus Kupinas vilčių
Šaltas Patenkintas
Neemocionalus

60 pav. Temperamentai pagal W. Wundtą: M – melancholikas, Ch – Cholerikas,

F – flegmatikas, S – sangvinikas

Nuo žmogaus temperamento ir aukštosios nervų sistemos tipo priklauso

jo elgesys dirbant, mokantis, sportuojant ir kitais atvejais, t. y. individualus
darbo stilius. Individualus darbo stilius – tai bendrų ir specialiųjų darbo būdų
visuma, kai maksimaliai panaudojamos žmogaus teigiamos savybės ir kom-
pensuojami jų trūkumai.
J. Klimovo tyrimai parodė, kad skirtingų tipų darbuotojai pasiekia tų pačių
rezultatų dirbdami skirtingais būdais, t. y. savitu darbo stiliumi. Jie dirbdami
atlieka skirtingo pobūdžio veiksmus:
1) skubius,
2) parengtinius.
Skubūs – tai dirbant atliekami veiksmai padarius klaidą, sugedus įrengi-
niams ar kilus kitoms problemoms. Parengtiniai veiksmai atliekami iš anksto
ir sumažina nenumatytų situacijų bei sutrikimų tikimybę.
Paslankios nervų sistemos tipo asmenys, pavyzdžiui, sangvinikai, dau-
giau atlieka skubių veiksmų.
Jie dirba greičiau, darbo ritmas svyruoja, kritiškose situacijose veikia
greičiau negu įprastose. Paslankaus tipo asmenys darbus atlieka tik tada,
kai jie neišvengiami. Jie nelabai linkę atlikti parengiamuosius darbus, greitos
208

orientacijos, tačiau dirba netolygiai, nesistemingai. Svarbiausiu darbo

požymiu laiko spartumą, apsukrumą, manevringumą.
Inertiškos nervų sistemos asmenys, pavyzdžiui, flegmatikai, atlieka dau-
giau parengiamųjų darbų. Dėmesys parengiamiesiems darbams apsaugo
nuo netikėtų komplikacijų, padeda išvengti skubių darbų. Jie dirba pagal iš
anksto sudarytą planą, nelaukdami kritiškų situacijų. Daugiau dėmesio krei-
pia į iš anksto įspėjančius signalus, dirba neskubėdami, ritmingai, nelinkę
kaitalioti darbo ar jo atlikimo būdų.
Aukštosios nervinės veiklos tipas turi įtakos žmogaus mąstymui, o kartu
ir jo protiniam darbui. Ypač tai išryškėja sprendžiant uždavinius, keliant hi-
potezes ir jas tikrinant. Žmogaus priimami sprendimai būna įvairūs:
a) impulsyvūs sprendimai, kai vyrauja anticipacija (įvykių nuspėjimas, iš
anksto susidaryta pažiūra), o ne kontroliniai veiksmai;
b) rizikingi sprendimai, kai anticipacija šiek tiek labiau vyrauja, palyginti
su kontrolės veiksmais;
c) saikingi sprendimai, kai tarp anticipacijos ir kontrolės veiksmų yra pu-
siausvyra;
d) atsargūs sprendimai, kai šiek tiek labiau vyrauja kontrolės veiksmai;
e) lėti sprendimai, kai kuriant hipotezes vyrauja kontrolės veiksmai.
Mažesnio jautrumo žmonės ir tie, kuriems būdingas vyraujantis jaudini-
mas, dažniau priima rizikingus ir net impulsyvius sprendimus. Jautresni ir
vyraujančio slopinimo asmenys priimdami sprendimus būna atsargūs ir vei-
kia lėtai.
Sprendimų priėmimas priklauso ir nuo žmogaus intelekto: aukštesnio iš-
silavinimo žmonės valdo save ir išvengia kraštutinio impulsyvumo bei lė-
tumo.
Individualus darbo stilius formuojasi ne tik dėl skirtingo nervinių procesų
paslankumo, bet ir dėl nevienodo jų stiprumo bei pusiausvyros. Taigi kiek-
vienas temperamento tipas, pagrįstas aukštosios nervinės veiklos ypatu-
mais, žmogaus darbui suteikia tam tikrą individualų pobūdį.
Iš žmogaus elgesio, nulemto aukštosios nervinės veiklos tipo, galime
spręsti apie jo tipologines savybes. J. Klimovas nurodo šiuos su darbu su-
sijusius kriterijus, pagal kuriuos galima spręsti apie žmogaus nervinių pro-
cesų ypatumus:
1) nervinių procesų jėgos kriterijai:
a) didelis darbingumas, kai darbas ilgai trunka, yra įtemptas ir reikia nu-
galėti sunkumus;
b) greitas darbingumo atgavimas;
c) gebėjimas nejausti baimės, teigiamo emocinio tonuso, budrumo, pasi-
tikėjimo išlaikymas ir net didėjimas naujomis arba sunkiomis ir didelio atsa-
kingumo reikalaujančiomis sąlygomis;
d) didelis jautrumas silpniems poveikiams, dvasinis tvirtumas;
e) atsparumas blaškantiems dirgikliams, nuolatinis, sutelktas dėmesys;
f) polinkis išmokti naują medžiagą, patirti naujų įspūdžių, nesustoti prie
to, kas jau žinoma;
2) nervinių procesų paslankumo kriterijai:
 209

a) greitas reagavimas į visa, kas nauja aplinkoje;

b) lengvas gyvenimiškų stereotipų (įgūdžių, įpročių) susidarymas ir jų
keitimas, greitas pripratimas prie naujų žmonių ir sąlygų;
c) spartus perėjimas iš vienos būsenos į kitą;
d) staigus jausmų kilimas ir kaita, jų gyva išraiška;
e) greitas įsiminimas ir atkūrimas;
f) didelis veiksmų (judesių, kalbos) tempas;
3) nervinių procesų pusiausvyros kriterijai:
a) ramumas, kantrumas, sugebėjimas susikaupti jaudinančiomis aplin-
kybėmis;
b) greitos ir objektyvios pastangos valingai susitvardyti (kai dirbant kyla
netapatūs potraukiai, norai, pašalinės mintys);
c) veiklos tolygumas, nėra spontaniškų kritimų ir pakilimų.
Stebėdami žmogaus elgesį pagal šiuos kriterijus galime iš dalies spręsti
apie jo temperamentą.
Užsienio literatūroje, ypač remiantis vokiečių psichiatro E. Kretschmerio
ir amerikiečių psichologo W. Sheldono teorijomis, dažnai teigiama, kad ati-
tinkamo temperamento žmogui tinka tik tam tikras darbas, profesija, spe-
cialybė. Šioje tendencijoje yra tiesos, tačiau tik kraštutiniais atvejais. Melan-
cholikas – silpno nervinio tipo atstovas – negali sėkmingai dirbti prie sudė-
tingo valdymo pulto, taip pat negali rinktis kitų darbų, kuriuose dirbant gali
pasitaikyti avarijų, kai reikia staigiai ir tiksliai spręsti, greitai reaguoti (K. Gu-
revičius ir kt.).
Kita vertus, daugelyje profesijų sėkmingai gali prisitaikyti visų tempera-
mentų atstovai. Geriausias būdas prisitaikyti – susidaryti individualų veiklos
stilių. Iš V. Klimovo ir kitų psichologų pateiktų duomenų matyti, kad sėkmin-
gai dirbančios daugiastaklininkės, šaltkalviai–derintojai, automatininkai ir kiti
specialistai pasirenka individualią judesių ir veiksmų sistemą, kuri geriausiai
suderinama su jų temperamento ypatybėmis. Iš mokymosi proceso tai ga-
lima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu: mokinys melancholikas, rašydamas rašinį,
daug laiko gaišta planui sudaryti, savo juodraščiui taisyti ir tik vėliau perrašo
jį į švarraštį, o sangvinikui beveik visai nereikia juodraščio.
Individualiam veiklos stiliui susidaryti būtina sąlyga yra sąmoningas ir kū-
rybiškas požiūris į veiklą. Tam turi įtakos ir žmogaus protiniai sugebėjimai.
Individualų veiklos stilių žmogus paprastai susikuria savo iniciatyva, ta-
čiau svarbu, kad ir mokytojai ar darbo organizatoriai keldami reikalavimus
atsižvelgtų į asmens temperamentą. Pavyzdžiui, darbo ir elgesio įvertini-
mas, griežtesnė pastaba melancholiką slegia, sukelia ilgus neigiamus išgy-
venimus, o jeigu tai dažniau kartojasi, ugdo nepasitikėjimą savo jėgomis. Su
sangviniku reikia elgtis priešingai. Sangvinikas greitai pamiršta nemalonu-
mus, todėl jo pražangą įvertinus griežtai sulaukiama teigiamų rezultatų.
Veikloje dėl temperamento kilusius sunkumus galima įveikti sudarant
atitinkamus veiklos motyvus, nes veiksmingi motyvai gali pakeisti žmogaus
elgesį: jis gali pasielgti visiškai priešingai savo temperamentui. Kai kurias
temperamento ypatybes, tačiau toli gražu ne visas, galima iš dalies pakeisti
210

auklėjimu. Pavyzdžiui, režimas, fizinis grūdinimas gali padidinti melancho-

liko darbingumą.
Nors temperamentas turi nemažai įtakos žmogaus veiklai, tačiau pa-
brėžtina, kad veiklos sėkmė daugiausia priklauso nuo kitų asmenybės
struktūros komponentų. Temperamentas paprastai siejasi su veiklos bei
asmenybės dinamine forma, o asmenybės turinį lemia jos kryptingumas ir
gyvenime susiformavę charakterio bruožai.

18.2. Charakteris

Žmonių charakterį atskleidžia jų elgesys. Atskirų asmenų elgesys tokio-

mis pačiomis sąlygomis skiriasi. Įvykus avarijai ir sužalojus žmogų vieni vai-
ruotojai skuba padėti nukentėjusiajam, kiti pabėga iš įvykio vietos, palikdami
sužeistąjį likimo valiai; vieni praeiviai skuba padėti, iškviesti greitąją pa-
galbą, kiti smalsauja ir net trukdo atvykusiems gydytojams, treti skuba kuo
greičiau pasišalinti, kad nereikėtų būti liudininkais tiriant įvykio priežastis.
Jau seniai pastebėta ir tai, kad kai kurios žmonių elgesio savybės nuolat
pasireiškia esant įvairioms aplinkybėms ir situacijoms. Tai aprašė senovės
graikų filosofas Teofrastas (IV–III a. pr. m. e.). Asmuo, kuriam būdingas ne-
pasitikėjimas, pasiuntęs vergą į turgų pirkti žuvies siunčia kitą vergą slapta
stebėti, kiek pirmasis mokės. Keliaudamas pats neša pinigus ir karts nuo
karto juos perskaičiuoja. Vakare, jau atsigulęs, žmonos klausia, ar ši užra-
kino pinigų skrynią, spintą su sidabro indais, ar užšovė skląsčiu duris. Žmo-
nai patvirtinus, kad viskas padaryta, pats lipa iš lovos ir viską tikrina. Iš sko-
lininko ima procentus tik prie liudininkų. Jį lydinčiam vergui liepia eiti prie-
kyje, kad negautų smūgio į galvą ir t. t.
Asmuo, kuriam būdingas netaktas, įsibrauna pas užimtą žmogų be svar-
baus reikalo, pas sergančią mylimąją – su išgėrusiais draugais, prašo lai-
duoti paskolai gauti asmens, kuris jau kartą laidavo ir nukentėjo, ateina į
teismą liudyti jau pasibaigus posėdžiui, vestuvėse ima peikti moterų giminę,
susirinkime, kai svarstomo klausimo esmė jau aiški, pradeda vėl viską iš
naujo aiškinti ir t. t.
Teofrasto aprašyti atvejai ir mūsų laikais gyvenančių ir dirbančių žmonių
stebėjimai rodo, kad kiekvieno jų elgesys pasižymi tik jam būdingais bruo-
žais. Vienas išlieka ramus bet kokiomis sąlygomis, kitas jaudinasi, atrodo,
dėl nereikšmingų smulkmenų; vienas darbštus ir pareigingas, kitas pavestas
užduotis atlieka paviršutiniškai ir pan.
Charakteris – tai žmogaus individualių psichikos savybių, nuolat
pasireiškiančių tipiškais, savitais jo elgesio būdais, visuma. Tos savy-
bės vadinamos charakterio bruožais.
Ne kiekviena individuali žmogaus savybė yra ir charakterio bruožas. Juo
laikoma tik ta individuali savybė, kuri nuolat, sistemingai pasireiškia veikloje.
Žmogus gali apsiginti nuo jį užpuolusio chuligano ir priversti jį bėgti, tačiau
neišskirs besimušančių paauglių, nešoks į vandenį gelbėti skęstančio žmo-
 211

gaus, nepasakys viršininkui nemalonios tiesos, kad išvengtų jo nemalonės.

Šiais atvejais ne drąsa, o bailumas yra žmogaus charakterio bruožas.
Charakteriui nepriskiriami individualūs mąstymo, atminties, dėmesio, su-
vokimo ir kitų psichikos procesų skirtumai.
Charakterio bruožai išreiškia žmogaus nuostatas į:
1) kitus žmones, kolektyvus (nuoširdumas, pasitikėjimas, jautrumas, pa-
kantumas arba priešingos savybės);
2) darbą (darbštumas arba tingumas, punktualumas, stropumas, atsa-
komybė, kūrybiškumas arba jų stoka);
3) daiktus (tvarkingumas, taupumas, nevalyvumas, išlaidumas);
4) patį save (kuklumas, išdidumas, savimeilė, savikritiškumas, godumas,
drovumas ir t. t.).
Charakterio bruožai sudaro struktūrą. Atskiri bruožai nėra atsitiktiniai –
jie tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, drovus žmogus bus kuklus, ramus, nuo-
lankus, paslaugus ir pan. Žinodami vieno žmogaus charakterio bruožus ga-
lime numanyti jį turint ir kai kuriuos kitus, kurių jo elgesyje dar nepastebė-
jome. Tarpusavyje susiję bruožai vadinami požymio kompleksais. Pavyz-
džiui, pagal R. Cattelą, požymio kompleksą „valdymas – pavaldumas” su-
daro šie vieni kitiems priešingi charakterio bruožai:

VALDYMAS PAVALDUMAS
pasitikintis savimi nepasitikintis savimi
pagyrūniškas kuklus
agresyvus paslaugus
kerštingas nuolankus
energingas ramus
išdidus paprastas
išdidus baikštus
uždaras atviras
valingas paklusnus
abejingas kitų nuomonei tradicijų šalininkas

Kiekvienas iš dešimties požymių komplekso bruožų (valdymo ar paval-

dumo) leidžia numatyti kitų devynių buvimą. Žmogaus charakterį lemia ne
viena, o daugelis asmenybės savybių, tačiau ne visos jos yra vienodai svar-
bios asmenybei. Vienos jų vyrauja, o kitos yra priklausomos nuo jų, todėl
žmogaus charakteris sąlygiškai yra vientisas.
Charakterio struktūroje gali vyrauti įvairios asmenybės savybės: įsitikini-
mai, poreikiai, interesai, intelektas, valia, jausmai, temperamentas.
Įsitikinimai susiję su tvirtomis pažiūromis į tikrovę ir gyvenimą. Jie lemia
žmogaus principingumą, tvirtumą kovojant už savo tikslus. Įsitikinimai pasi-
reiškia tam tikrais charakterio bruožais, pavyzdžiui, tikslingumu, principin-
gumu, optimizmu, reiklumu sau ir kitiems. Tvirtų įsitikinimų žmogus sunkiau-
siomis veiklos sąlygomis sutelkia maksimalias savo galimybes tikslui pa-
siekti, gali paaukoti save bendram reikalui.
212

Poreikiai ir interesai lemia žmogaus santykį su įvairiomis gyvenimo ir

veiklos sąlygomis ir turi įtakos jo elgesiui. Jie nulemia asmenybės sumany-
mus ir jausmus bei jo siekimų kryptį. Materialinių poreikių ir interesų vyravi-
mas žmogų skatina siekti materialinių vertybių ir išugdo tam tikrus charakte-
rio bruožus, pavyzdžiui, godumą, šykštumą, pavydą ir kt. Visuomeninių ir
idealinių poreikių vyravimas sudaro pagrindą išsiugdyti aktyvumą, kūrybiš-
kumą, dėmesingumą kitiems, atjautimą ir pan.
Intelektas taip pat lemia kūrybiškumo, išradingumo, atvirumo naujovėms
arba konservatiškumo, inertiškumo, neveiklumo, nerangumo formavimą.
Valios savybės užima išskirtinę vietą charakterio struktūroje. Įvairių tei-
giamų valios savybių pasireiškimas žmogaus veikloje, pavyzdžiui, ryžtin-
gumo, atkaklumo, savarankiškumo, susivaldymo, ugdo tvirto charakterio
asmenybes. Neigiamos valios savybės būdingos vadinamiesiems žmonėms
„be charakterio”, kuriais negalime pasitikėti, ypač esant kritiškai situacijai,
draugaujant, dirbant ir t. t.
Jausmai lemia tam tikrus charakterio bruožus, pavyzdžiui, energingumą,
siekiant tikslo.
Temperamentas lemia elgesio pastovumą, greitą orientavimąsi ne-
įprastomis sąlygomis, paslaugumą arba vangumą, drovumą arba darbštumą
imantis kokios nors veiklos.
Kai kurie autoriai siekia klasifikuoti charakterio bruožus vadovaudamiesi
kokiu nors jiems bendru požymiu. A. Kovaliovas charakterio bruožus gru-
puoja atsižvelgdamas į moralinį išsiauklėjimą, pasireiškimo jėgą, pilnumą,
vientisumą, originalumą, pusiausvyrą ir kintamumą (judrumą). Tai vadinama
sintetiniais bruožais.
Nuo moralinio išsiauklėjimo priklausantys charakterio bruožai apibū-
dina žmogų jo santykių su kitais žmonėmis ir visuomene atžvilgiu. Tai hu-
manizmas, jautrumas, gerumas, atsidavimas bendram reikalui ar darbui,
taktas, ištikimybė arba šioms savybėms priešingi neigiami bruožai.
Charakterio pilnumas apibūdina asmenybės turtingumą. Tai visapu-
siška plačių pažiūrų asmenybė, besidominti mokslu ir menu, sugebanti ben-
drauti su skirtingo amžiaus ir išsilavinimo asmenimis. Šiems asmenims bū-
dingi kolektyviškumas, atvirumas, taktiškumas, tolerantiškumas. Tam prie-
šingi bruožai – fanatizmas, pažiūrų siaurumas, atsiribojimas nuo kitų, užda-
rumas.
Charakterio vientisumą apibūdina žmogaus žodžių ir darbų, pažiūrų ir
elgesio vienovė. Tai aiškių įsitikinimų, aiškiai apibrėžto elgesio žmogus.
Dažniausiai tai būna pažangios, principingos asmenybės, kurių elgesį ga-
lima numatyti. Vientisumo stokojantis žmogus yra nepatikimas nei darbe,
nei gyvenime, ypač nelaimei ištikus.
Charakterio jėgą rodo asmenybės energija. Tai žmonės, mokantys ap-
ginti savo įsitikinimus, atkaklūs siekdami tikslo, ryžtingi priimdami sprendi-
mus, drąsūs susidūrę su kliūtimis. Charakterio silpnumas pasireiškia žmo-
gaus neryžtingumu, abejojimu, svyravimu priimant sprendimus, pažiūrų ir
santykių nepastovumu, bailumu, neveiklumu, netgi silpnadvasiškumu.
 213

Charakterio originalumą rodo bruožai, susiję su žmogaus savitumo pa-

sireiškimais. Kai kurios originalaus žmogaus savybės būna per daug ir ne-
įprastai išplėtotos, ryškiai pasireiškia. Tai arba nereikalingas žmogaus atvi-
rumas, arba uždarumas, nelaukti elgesio posūkiai dėl pusiausvyros stokos.
Negalima painioti natūralaus originalumo ir dirbtino, kai žmogus apsimeta.
Charakterio pusiausvyra susijusi su priimamais protingais sprendimais
sunkiomis aplinkybėmis, be nereikalingų reakcijų, jausmų protrūkių. Tokius
bruožus turintis žmogus puikiai valdo save, drąsiai elgiasi kritiškais atvejais.
Tai užtikrina ramų ir tolygų gyvenimo būdą, ritmingą darbą. Žmogus be pu-
siausvyros sudaro daug nemalonumų sau ir kitiems, gali įžeisti žmogų, pri-
imti neteisingą sprendimą. Susivaldęs, nusiraminęs jis labai gailisi, bet ati-
taisyti klaidą ne visada būna galima.
Charakterio bruožai skiriasi nuo temperamento. I. Kanto žodžiais tariant,
temperamentas yra duotas mums gamtos, o charakteriui priklauso tai, ką
žmogus daro laikydamasis tam tikrų principų. Charakterio bruožai nėra
įgimti, jie ugdomi. Tai rodo vienaląsčių dvynių tyrimai. Skirtingomis sąlygo-
mis augantys dvyniai įgyja daug skirtingų charakterio bruožų. Kitų žmonių
atjautimas ar abejingumas, humaniškumas ar žiaurumas, taupumas ar išlai-
dumas nėra įgimti, o susidaro dėl aplinkos, kurioje žmogus gyvena, povei-
kio. Visuomeninė aplinka – šeima ir jos gyvenimo būdas, mokykla, darbo
kolektyvas, organizacijos, kurioms priklauso žmogus, turi įtakos susidarant
charakterio bruožams.
Susidarant charakterio bruožams didelę įtaką turi mėgdžiojimas, seki-
mas kitų pavyzdžiu. Dažniausiai kartojami kitų žmonių veiksmai ir elgesys,
sukeliantys ir vidinius išgyvenimus. Mandagumą, draugiškumą išreiškiantys
judesiai, kalbos tonas ir veido išraiška sunkiai siejasi su atitinkamais vidi-
niais išgyvenimais. Atliekant tokius veiksmus sunku išgyventi jiems priešin-
gus jausmus. Tai padeda formuotis atitinkamoms charakterio savybėms.
Charakterio ypatybėms formuotis padeda automatizmai, susidarantys
veikiant nuostatai, kuri yra automatiška parengtis tam tikrai psichikos veik-
lai (ne tik veiksmams, judesiams, bet ir suvokimui, atsiminimui, vaizduotei,
emocijoms ir valiai) vykdyti. Nuostatos susidaro ne tik daugelį kartų pakar-
tojus tam tikrus veiksmus, bet ir po vieno stipraus emocinio išgyvenimo.
Reikšmingi gyvenimo sąlygų pasikeitimai dažnai sukelia charakterio pasi-
keitimus ir lūžius. Tarkime, žmogus, buvęs abejingas daugeliui pažįstamų,
ištiktas nelaimės sulaukė jam netikėto dėmesio, užuojautos, pagalbos. Tai
gali pakeisti jo nuostatą kitų žmonių atžvilgiu.
Ypač didelį poveikį žmogaus charakterio bruožams susidaryti turi kon-
fliktinės situacijos. Reikšmingi charakterio pasikeitimai dažnai įvyksta, pa-
vyzdžiui, kai vaikas pereina į kitą mokyklą ir ten pajunta visiškai kitą požiūrį į
save. Suaugusiųjų charakterio bruožus kartais keičia įvairūs sukrėtimai ir
traumos. Tam tikrų stiprių poveikių rezultatas žmonėms gali būti labai skir-
tingas, netgi netikėtas. Pavyzdžiui, pastebėta, kad patirta skaudi neteisybė
vienus žmones daro piktus, užsidariusius, amoralius, o kitus – jautresnius,
aktyvesnius, praplečia jų interesus. Žinoma, šioms permainoms turi įtakos ir
ankstesnis žmogaus elgesys bei auklėjimas.
214

Gyvenimas keičia žmogaus charakterį; jį keičia ir pats žmogus savo po-

elgiais.
Žmogaus charakterio bruožai tarpusavyje yra susiję ir sąveikauja, tačiau
kiekvieno charakteryje yra kokia nors vyraujanti savybė, kuri jo elgesiui su-
teikia savitumą ir yra pastebima jį supančių žmonių. Pagal tai ir apibūdi-
name žmogų kaip teisingą arba melagį, darbštuolį arba tinginį, karštakošį
arba santūrų ir pan.
Sintetiniai žmogaus charakterio bruožai, pavyzdžiui, jo pilnumas, jėga,
pusiausvyra, sudaro harmoniją, kuri lemia gerą prisitaikymą prie gyvenimo
sąlygų, puikų sutarimą su kitais žmonėmis, leidžia rasti tinkamiausius spen-
dimus esant kritinėms situacijoms. Tačiau pasitaiko asmenų, kurių kai kurie
charakterio bruožai pasireiškia ypač ryškiai, elgesys peržengia visuomenėje
priimtų etinių tarpusavio santykių ir kitų normų ribas. Tokie asmenys gyve-
nime susiduria su aibe problemų, sunkiai prisitaiko prie įprastų gyvenimo
taisyklių, todėl jie ir juos supantys žmonės turi daug papildomų problemų bei
nemalonumų. Tokios savybės vadinamos charakterio nukrypimais, arba
akcentuacijomis. Tai gali būti pernelyg didelis jautrumas, perdėtas poreikis
kitų dėmesio sau, agresyvumas, pavydas, valios stoka, sustiprėjęs įtaru-
mas, godumas ir kt. Asmenys, turintys tokių nukrypimų, lengvai gali tapti al-
koholikais, narkomanais, asocialių chuliganiškų veiksmų organizatoriais
arba vykdytojais. Tai ypač neigiamai gali paveikti paauglio asmenybės for-
mavimąsi. Charakterio nukrypimai pasireiškia įvairiai.
Hipertiminis nukrypimas. Šio tipo asmenys paprastai optimistiškai žiūri į
gyvenimą. Jie yra energingi ir pasiekia gerų gamybinės ir kūrybinės veiklos
rezultatų. Jie trokšta veiklos, yra iniciatyvūs, ieško naujovių. Labai stipriai
pasireiškiantis nukrypimas neduoda teigiamų rezultatų. Didelis judrumas,
gera nuotaika yra savybės, dėl kurių rimtai nežiūrima į svarbius dalykus. Hi-
pertimikai dažnai pažeidžia dorovės normas, praranda pareigos jausmą,
nejaučia savo kaltės. Jie mėgsta daug jėgų ir įtampos reikalaujančius dar-
bus, gali pakelti didelius fizinius ir psichinius krūvius. Hipertimiko gyvenimas
yra aktyvus, tačiau kartais tai tik nevaisingas jėgų eikvojimas.
Epileptoidinis charakterio nukrypimas. Pats pavadinimas susijęs su tuo,
kad šių asmenų elgesys panašus į epilepsija sergančių asmenų elgesį. Toks
charakteris ir jo požymiai būdingi ir žmonėms, kurie niekada nesirgo
epilepsija. Epileptoidams būdingas lėtas mąstymas, daug dėmesio jie skiria
nereikšmingoms detalėms, dažnai prasiveržia pyktis, jie irzlūs, kerštingi,
nepasitiki kitais, labai užsispyrę. Tai agresyvus ir nepasitikintis, konfliktuoti
linkęs asmuo.
Isteroidinis charakterio nukrypimas. Juo pasižymintiems asmenims bū-
dingas noras atkreipti į save dėmesį, sužavėti savo elgesiu, posakiais, pa-
žadais, todėl šio tipo asmenys mėgsta girtis savo gerais arba blogais dar-
bais, kurių niekada nepadarė (pvz., apsimeta „nepaprasta asmenybe”, „ge-
nijumi”, „narkomanu” ir pan.). Jie nesuvokia tikrovės ir gali prižadėti neįvyk-
domų dalykų. Jų elgesiui būdingas egoizmas, tuštybė, puikybė, teatrališku-
mas, jausmų nenuoširdumas, aplinkinius provokuojanti elgsena. Šio tipo
asmenims būdingas emocinis nesubrendimas, emocijų šaltumas, priklau-
 215

somybė nuo kitų asmenų ir daugybė aplinkiniams keliamų reikalavimų ir

pretenzijų.
Silpnavališkumas. Šiam tipui būdingas valios silpnumas. Tai ypač ma-
tyti, kai reikia dirbti arba mokytis. Joks darbas nemėgstamas, dirbama tik
esant būtinybei. Juo pasižymintis asmuo lengvai meta mokslą, nesiekia
nieko, kas reikalauja daugiau pastangų, abejingas savo ateičiai – nekuria
jokių tolesnio gyvenimo planų, negalvoja apie būsimą profesiją. Šio tipo as-
menis traukia linksmybės, primityvios pramogos, azartiniai žaidimai, kinas,
televizija. Jiems svarbu linksma kompanija, tačiau ištikimų draugų neturi. Tai
bailiai ir tinginiai, kurie gerai elgiasi tik kontroliuojami.
Komformistinis tipas. Jis pasireiškia nesavarankiškumu visiškai atsi-
duodant kitų įtakai, veikiant taip, kaip veikia kiti žmonės, mėgdžiojant juos.
Sekimas kitais žmonėmis ir prisitaikymas yra svarbiausi jų požymiai.
Šizoidinis tipas. Šio tipo asmenys įsigilinę į save ir mažai dėmesio skiria
aplinkai bei žmonėms. Jie blogai suvokia tai, kas vyksta, kitus žmones ir
siekia primesti jiems savo nuomonę. Juos nelengva suprasti, numatyti jų
poelgius, todėl dažnai jie laikomi keistuoliais ir svajotojais.
Sensityvus tipas. Tai baikštus, nedrąsus žmogus, linkęs panikuoti kilus
pavojui. Bijo tamsos, kitų žmonių, audros, gyvūnų. Labai reaguoja į įvairius
gandus.
Psichasteniniam tipui būdingas neryžtingumas, abejonės, perdėtas at-
sakomybės jausmas, nepasitikėjimas savimi, savo galimybėmis.
Asteneurotiniam tipui būdingas neatsparumas stresams, nervinei įtam-
pai.
Labilaus (paslankaus) tipo atstovams būdingas perdėtas reagavimas į
įvairius poveikius. Šio tipo atstovų nuotaikos keičiasi dėl menkiausių prie-
žasčių, į kurias kiti kartais visai nereaguoja. Koks nors menkniekis gali juos
pradžiuginti arba nuliūdinti. Jie išgyvena poreikį nuoširdžiai bendrauti su
žmonėmis, siekia meilės, draugystės.
Cikloidinio tipo atstovams būdingi stiprūs, periodiški nuotaikos svyravi-
mai, sustiprėjęs jautrumas, pesimistinis požiūris į save, savo galimybes, gy-
venimą.
Dar reikėtų pažymėti psichopatijos atvejus. Tai asmenybės anomalijos,
išsivysčiusios veikiant nepalankiems veiksniams (paveldėjimui, vaisiaus pa-
žeidimams, netinkamam auklėjimui, blogai aplinkai ir kt.). Tokiam asmeniui
sunku prisitaikyti prie aplinkos, bendrauti su žmonėmis.

18.3. Valia

Žmonių psichiką tyrinėjančių mokslininkų požiūris į valią yra skirtingas.

Valiuntaristinės psichologijos srovės atstovai valią laikė ypatinga antgamtine
jėga, psichikos ir būties pradu. W. Wundtas valios aktą laikė aukščiausia
psichikos priežastingumo išraiška. H. Münstenbergas tvirtino, kad valia
valdo kitas psichikos funkcijas. Daugelio šiuolaikinių psichologų veikaluose
ir psichologijos vadovėliuose visai nerašoma apie valią. Taip yra galbūt to-
216

dėl, kad valiai priskiriami reiškiniai aiškinami rašant apie žmogaus veiklos
motyvus, charakterį ir kt. Tačiau tai, kas laikoma valia, ypač išryškėja žmo-
gui dirbant ypatingos rizikos ir ekstremaliomis sąlygomis, todėl ji aprašoma
atskirame skyriuje.
Valios reiškiniai susiję su žmogaus veiksmais ir aktyvumu. Visus žmo-
gaus judesius ir veiksmus galima skirstyti į valingus ir nevalingus.
Nevalingi judesiai ir veiksmai yra tie, kurie atliekami be išankstinio
nusistatymo ir ketinimo. Tai įvairūs refleksiniai judesiai ar veiksmai, pa-
vyzdžiui, kosulys, čiaudėjimas, mirksėjimas, rankos atitraukimas įsidūrus bei
kiti spontaniški veiksmai. Tai ir dėmesio nukreipimas į netikėtą stiprų dirgiklį,
ir su emociniais išgyvenimais susiję veiksmai. Pavyzdžiui, sužviegus auto-
mobilio stabdžiams pasisukame į sklindančio garso pusę, krūptelime už nu-
garos išgirdę automobilio signalą, klykiame išsigandę. Sudėtingi nevalingi
veiksmai yra instinktyvūs veiksmai. Jų nervinis mechanizmas yra nesąlygi-
niai ir sąlyginiai refleksai. Visi jie atliekami nesąmoningai. Juos atliekant
arba jau atlikus jie gali būti įsisąmoninami.
Valingas aktyvumas, t. y. valingi judesiai, veiksmai, veikla, vyksta iš
anksto turint tikslą. Jis visada yra sąmoningas, aiškiai suprantama, ko sie-
kiama ir kodėl, pasirenkami tinkami veikimo būdai bei priemonės ir dedamos
pastangos, kartais net ypač didelės, tikslui pasiekti ir kliūtims nugalėti.
Valia laikomas žmogaus sąmoningas aktyvumas, pasireiškiantis
veikiant iš anksto numačius tikslą, parinkus veiklai reikalingas prie-
mones ir būdus bei stengiantis pasiekti savo tikslą.
Galima išskirti šias valingo veiksmo proceso sudėtines dalis: 1) tikslo įsi-
sąmoninimas ir priemonių jam siekti pasirinkimas, 2) sprendimo priėmimas
ir 3) vykdymas. Sprendimas priimamas ir numatant tikslą, ir pasirenkant
veiklos priemones.
Tikslo įsisąmoninimas. Kiekvienas valingas aktas prasideda troškimu ir
siekimu objekto, kuris gali patenkinti poreikį. Tą objektą reikia arba surasti,
arba sukurti, arba apskritai reikia ką nors pertvarkyti. Žmogaus troškimai yra
ir jausmų šaltinis, kurie yra energetinė veiklos bazė. Troškimų supratimo ir
įsisąmoninimo lygis gali būti įvairus. Jis priklauso nuo žmogaus patirties,
žinių, mąstymo ir vaizduotės.
Potraukis yra žemiausias noro supratimo lygis, kai žmogus išgyvena
nepasitenkinimą dabartine būkle, bet nežino, nei kuo, nei kaip ją pakeisti.
Tikslas ir jo siekimo priemonės būna nežinomos. Tai būsena, kai žmogus
„pats nežino, ko nori”. Potraukis negali virsti valingu veiksmu, tikslo siekimu.
Žmogus tik išgyvena neaiškumą, nusiminimą. Vaikai tai išreiškia kaprizais,
suaugusieji – kritika to, kas yra, be pasiūlymų ką nors daryti. Potraukius
dažniau išgyvena asmenys, nevykdantys aiškios veiklos, neturintys api-
brėžtų interesų, stokojantys aktyvumo.
Aukštesnis tikslo supratimo laipsnis yra tada, kai žinomas tikslas, bet
nežinoma, kaip jį pasiekti. Tai galima pavadinti troškimu. Jis yra susijęs su
aktyvia mąstymo ir vaizduotės veikla ieškant priemonių, būdų ir žinių, reika-
lingų tikslui pasiekti. Kai kada tai gali nuvesti į nesibaigiančių svajonių sritį
 217

arba siekimą nuslopinti kilusį troškimą. Tačiau troškimai aktyvina žmogų ir

padeda siekti tikslo.
Būsena, kai aiškiai suprantamas tikslas, veiksmai jam pasiekti ir galutinis
veiklos rezultatas, yra noras. Aiškūs norai yra veiksmingi, skatina akty-
vumą, todėl juos išsiaiškinus gali prasidėti valingi veiksmai. Žmogus nori pa-
rašyti laišką – ima popieriaus lapą, rašiklį ir rašo, nori išmokti plaukti – eina į
baseiną ir mokosi.
Paprasta, jei žmogus nori tik pavalgyti, parašyti laišką ar išeiti į lauką pa-
kvėpuoti grynu oru. Mūsų gyvenimas yra labai sudėtingas. Mes tuo pačiu
metu turime keletą tikslų, bet galime siekti tik vieno iš jų. Kartais tik vienam
iš kelių tikslų suteikiame pirmenybę, o kitus atidedame vėlesniam laikui.
Kartais vieno tikslo pasirinkimas reiškia kitų atsisakymą visam laikui. Tikslą
pasiekti galima įvairiai.
Tokioje situacijoje žmogus svarsto, vertina tikslus, jų siekimo būdus, ap-
galvoja argumentus už ir prieš. Visa tai, kas lemia tikslų ir priemonių priimti-
numą arba atmetimą, yra veiklos motyvai. Svarstymas – tai motyvų kova,
kurioje laimi svaresni, reikšmingesni argumentai. Kartais labai svarbūs išgy-
venami jausmai.
Sprendimas. Motyvų kova baigiasi sprendimo priėmimu, kokio tikslo ir
kaip siekti. Kartais sprendimai greitai priimami išaiškėjus vyraujančiam mo-
tyvui ir įsitikinus galimybe sprendimą įgyvendinti. Tai rodo sprendimą pri-
ėmusio asmens ryžtingumą. Motyvų svarstymo užsitęsimas, sprendimo
priėmimo atidėliojimas ir abejojimas jo įgyvendinimu yra neryžtingumas.
Kartais sprendimo priėmimas gali pareikalauti išsamesnio svarstymo ir il-
gesnio laiko. Dažnas priimtų sprendimų keitimas rodo asmens nepasto-
vumą. Asmens ryžtingumą ar jo stoką rodo ir priimto sprendimo vykdymas
iškart priėmus sprendimą arba atidėliojant. Išimtis yra tie atvejai, kai spren-
dimas negali būti tuojau pat vykdomas, pavyzdžiui, jau žiemą galima nutarti
vasaros atostogas praleisti Palangoje.
Vykdymas – tai sprendimo virtimas veiksmais. Vykdant sprendimą aki-
vaizdžiai pasireiškia žmogaus valios savybės. Jei sprendimas vykdomas
vadovaujantis numatytais terminais, tai rodo vykdytojo darbštumą ir stro-
pumą. Vykdant priimtus sprendimus reikia nugalėti įvairias vidines ir išori-
nes kliūtis. Išorinės kliūtys – blogos darbo sąlygos, nekokybiški įrankiai,
kolegų nepritarimas arba net pasipriešinimas. Vidinės – tai žmogaus nuo-
vargis, liga, nervų sistemos būklė, neigiamos emocijos ir kt. Tam reikia va-
lios pastangų, skatinančių arba slopinančių aktyvumą. Žmogaus aktyvumui
ir valingų veiksmų atlikimui įtakos turi ir jo veiklos vertinimas. Kiekvieno
žmogaus valią galime vertinti pagal jos moralumą, jėgą ir savarankiš-
kumą.
Valios moralumą rodo veiklos motyvai, skatinantys aktyvumą, ir princi-
pai, kuriais žmogus vadovaujasi numatydamas veiklos tikslus ir priemones
jiems pasiekti. Per valią atsiskleidžia moralinės žmogaus savybės. Tikslai,
kurie naudingi ne tik jo siekiančiam asmeniui, bet ir kitiems, jų siekimo bū-
dai, nepažeidžiantys kitų žmonių interesų ir nedarantys jiems žalos, yra tei-
giamos valios savybės.
218

Savanaudiški ir egoistiški tikslai, jų siekimas kenkiant, darant žalą ki-

tiems, įžeidžiant, paniekinant, nesiskaitant su kitų interesais, yra neigiamos
valios savybės. Žmogus, prisiimantis atsakomybę už savo sprendimus ir
veiksmus, nebijantis pripažinti savo klaidų ir siekiantis jas ištaisyti, laikomas
doru.
Valios moralumas pasireiškia tiek renkantis veiklos tikslus, motyvus, tiek
juos įgyvendinant ir vertinant. Moralumas priklauso nuo žmogaus įsitikinimų,
pasaulėžiūros ir principų, kuriais jis vadovaujasi gyvenime.
Valios jėgą ypač parodo žmogaus elgesys susidūrus su kliūtimis sie-
kiant tikslo. Vieni susidūrę ir su labai didelėmis kliūtimis stengiasi jas nuga-
lėti ir pasiekti numatytą tikslą, pavyzdžiui, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per
Atlantą į Lietuvą, kiti dėl menkiausių nepatogumų atsisako numatytų tikslų
arba juos keičia.
Stiprios valios žmogui būdinga daugelis savybių. Tai ryžtingumas – ne-
atidėliojamas sprendimų priėmimas ir vykdymas nepaisant sunkumų, nelau-
kiant „geresnio laiko” ar sąlygų.
Susivaldymas, arba savitvarda – netikslingo aktyvumo, pykčio prasiver-
žimo ar baimės slopinimas. Tai savęs valdymas, nepaisant nuovargio ar
baimės tęsti darbą.
Drąsa – tikslo siekimas net ir tais atvejais, kai žmogaus gyvybei ir jo as-
meninei gerovei gresia pavojus.
Atkaklumas pasireiškia tikslo neatsisakymu, net jeigu jo siekiama jau
ilgą laiką arba pirmieji bandymai buvo nesėkmingi. Ši savybė siejasi su iš-
tvermingumu – galėjimu ištverti didelius krūvius arba ilgą laiką dirbti vieno-
dos įtampos sąlygomis, taip pat su kantrybe – kai siekiant tikslo reikia pa-
kęsti fizinius ar moralinius nepatogumus: šaltį, karštį, skausmą, nepelnytus
priekaištus ir pan.
Priešingos savybės – neryžtingumas, nesivaldymas, bailumas, tingu-
mas, nekantrumas – yra silpnos valios požymiai. Tokius žmones vadiname
silpnavaliais.
Valios jėgą lemia daugelis veiksnių, pirmiausia išsekusi, liguista nervų
sistema. Tokiu atveju pasireiškia kraštutinės valios nusilpimas – abulija. Jos
ištiktas žmogus neprisiverčia atlikti paprasčiausių veiksmų: pavyzdžiui, labai
ištroškęs neprisiverčia paimti prieš jį stovinčios stiklinės vandens ir atsigerti.
Valios jėga priklauso ir nuo tikslo bei priemonių jam siekti aiškumo.
Aiškesnis tikslas, galutinio rezultato vaizdas stiprina valios pastangas. Jėgą
lemia ir žmogaus patirtis, žinios, mąstymo išsivystymas, geri darbo įgūdžiai,
vaizduotė. Valios jėgai įtakos turi ir pasaulėžiūra, įsitikinimai, moraliniai
principai ir net jausmai. Stiprūs jausmai – meilė ir net baimė – stiprina valią,
o paviršutiniškai, silpnai išgyvenami jausmai žmogui nesuteikia energijos.
Žmogaus valios savarankiškumas pasireiškia iniciatyvumu. Iniciatyvus
asmuo pats ieško veiklos tikslų, priemonių jam siekti, nebijo naujovių, yra iš-
radingas. Savarankiškumą rodo atsakomybės už savo veiksmus ir jų pada-
rinius suvokimas, veiklos ir kitų žmonių nuomonių bei patarimų kritiškas
įvertinimas.
 219

Savarankiškumu negalima laikyti neigiamų valios pasireiškimų, pavyz-

džiui, negatyvizmo ir užsispyrimo. Negatyvizmas – tai nemotyvuotas pasi-
priešinimas priimtoms taisyklėms, įsakymams, kitų patarimams, siūlymams.
Negatyvizmas gali būti pasyvus, kai žmogus nedaro to, ką siūlo kiti. Akty-
vus negatyvizmas būna tada, kai žmogus daro būtinai priešingai, negu jam
siūloma. Tai aiškiai matyti iš kai kurių 6–7 metų vaikų elgesio. Paprašyti pa-
dėti žaislus į lentynėlę jie arba nereaguoja ir toliau žaidžia (pasyvus negaty-
vizmas), arba skuba išmėtyti iš lentynos ten dar esančius žaislus (aktyvus
negatyvizmas).
Užsispyrimas taip pat rodo valios nesavarankiškumą. Jį reikia skirti nuo
atkaklumo – tikslo siekimo susidūrus su kliūtimis ar nesėkmėmis. Užsispy-
rimas, taip pat priešinimasis kitų patarimams ir nurodymams yra motyvuo-
tas, tačiau užsispyrusio žmogaus motyvai yra subjektyvūs: „aš taip noriu”,
„man tai nepatinka”, „nemėgstu to žmogaus” ir pan.
Nesavarankiškumas pasireiškia ir besąlygišku bei nekritišku kitų nuo-
monės, pasiūlymų ir patarimų priėmimu. Tokiais žmonėmis negalima pasiti-
kėti, nes jie lengvai keičia savo nuomonę ir veiksmus dėl aplinkinių įtakos.
Žmogaus valia pasireiškia jo veikloje.
Pasak E. Eriksono, kiekvieno amžiaus tarpsnio augantis žmogus yra la-
bai jautrus specifiniams poveikiams. Dėl to yra didelė tikimybė patirti psi-
chosocialinės raidos krizes, skatinančias asmenybės brendimą – tobulėjimą
arba smukimą. Visos jos gali būti vienaip ar kitaip viena su kita susijusios.
Atsižvelgiant į tai, kaip patenkama į krizę (arba ji neišgyvenama), augan-
čio žmogaus asmenybėje užsimezga specifiniai bruožai. Jie taip pat lemia
kitų veiksnių bruožų atsiradimą. Bet kuriuo augimo momentu yra galimybių
ištaisyti ankstesniųjų stadijų asmenybės tapsmo „klaidas”.

ŽŽŽ
220

LITERATŪRA
1. Aristotelis. Apie sielą. – Vilnius, 1959.
2. Atkinson P. L., Atkinson R. C., Smith E. E., Bem D. J. Introduction to
Psychology. – Geneva, 1990.
3. Bagdonas A. Zoopsichologija. – Vilnius, 1983.
4. Bendroji psichologija. Autorių kolekt. Mokslinis red. A. Gučas. – Vilnius, 1986.
5. Bieliauskaitė R. Asmenybės psichologija. – Vilnius, 1993.
6. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. – Vilnius, 1996.
7. Eriksonas E. H. Vaikystė ir visuomenė. LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai.
Psichologija. – Vilnius, 1987. Nr. 7.
8. Furst M. Psichologija. – Vilnius, 1998.
9. Gučas A. Mokinių gabumai ir jų vystymas. – Kaunas, 1959.
10. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. – Kaunas, 1990.
11. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvenimas. Psichologijos įvadas studijų
pradžiai. – Vilnius, 1994.
12. Jovaiša L. Asmenybė ir profesija. – Kaunas, 1981.
13. Justickis V. Akcentuotas nepilnametis nusikaltėlis. – Vilnius, 1993.
14. Justickis V., Navikas G. Bendravimo psichologija. – Vilnius, 1995.
15. Lapytė A., Šurkus J. Trumpas psichiatrijos terminų žodynas. – Vilnius, 1996.
16. Lepeškienė V. Humanistinis ugdymas mokykloje. – Vilnius, 1996.
17. Martišius V. Psichologijos metodai. – Vilnius,1999.
18. Marx M. H. Introduction to Psychology. – New York, London, 1976.
19. Myers D. G. Psichologija. – Vilnius, 2000.
20. Paškus A. Asmenybė ir religija. – Chicago, 1990.
21. Pikūnas J. Asmenybės vystymasis. VDU. 1994.
22. Psichologija. Vyr. red. A. A. Smirnovas. – Vilnius, 1960.
23. Psichologai apie žmogaus raidą. Sud. M. Garbačiauskienė. – Kaunas, 1999.
24. Psichologijos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
25. Rimkutė E. Eksperimentinės psichologijos įvadas. – Vilnius, 1983.
26. Šardenas T. Žmogaus fenomenas. – Vilnius, 1995.
27. Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime. – Kaunas, 1997.
28. Вилюнас В. Психологические механизмы мотивации человека. – Москва,
1990.
29. Годфруа Ж. Что такое психология. – Mосква, 1992. Т.1, 2.
30. Грегори Р. Разумный глаз. – Москва, 1972.
31. Дельгадо Х. Мозг и сознание. – Москва, 1971.
32. Зейгарник Б. В. Теории личности в зарубежной психологии. – Москва,
1982.
33. Клацки Р. Память человека. – Москва, 1978.
34. Ковалев А. Г. Психология личности. – Москва, 1970.
35. Леонов А. А., Лебедев В. И. Психологические проблемы межпланетного
полета. – Москва, 1975.
36. Линдсей Р., Норман Д. Переработка информации у человека. – Москва,
1974.
37. Личко А. Типы акцентyации характера и психопатии у подростков. – Мос-
ква, 1999.
38. Ломов Б. Ф. Методологические и теоретические проблемы психологи. –
Москва, 1984.
39. Рубинштейн С. Л. Основы общей психологи. – Москва, 1946.
40. Смирнов А. А. Проблемы психологи памяти. – Москва, 1966.
41. Теплов Б. М. Избранные труды. – Москва, 1985.
42. Хъелл Л., Зиглер Д. Теории личности. – Санкт–Петербург, 1997.
43. Экспериментальная психология. Под ред. П. Фресса и Ж. Пиате. – Мос-
ква, 1966–1978. Т. 1–6.
 doc. dr. Lapë Juvencijus, Navikas Gediminas
La 304 Psichologijos ávadas: vadovëlis. – Vilnius: Lietuvos teisës
universiteto Leidybos centras, 2003. – 220 p., 60 paveikslø,
4 lentelës.
Bibliogr.: p. 219.
ISBN 9955 – 442 – 93 – X

Vadovëlis „Psichologijos ávadas“ skaitytojus supaþindina su psichologijos mokslo

sistema. Pirmame skyriuje aprašoma psichologijos mokslo raida, jos vieta mokslø
sistemoje, apibûdinamos psichologijos mokslo šakos ir tyrimo metodai. Taip pat
rašoma apie psichologijos mokslo objektà, psichikos sampratà, jos raidà ir ryšá su
nervø sistemos veikla. Antrame skyriuje pateikiamos þinios apie psichinius paþinimo
procesus: jutimus, suvokimà, atmintá, màstymà, kalbà, vaizduotæ, jausmus. Treèiame
skyriuje aiškinama asmenybës samprata, jos elgesá lemiantys subjektyvûs veiksniai:
poreikiai ir veiklos motyvai, sugebëjimai, temperamentas, charakteris, valia. Knyga
supaþindina su svarbiausiomis psichologijos sàvokomis, jø apibrëþimais ir parengia
skaitytojà išsamesnëms psichologijos mokslo šakø bei problemø studijoms.
Leidinys skirtas visiems, besidomintiems psichologija.

UDK 159.9(075)

Juvencijus Lapë, Gediminas Navikas

PSICHOLOGIJOS ÁVADAS
Vadovëlis

Redaktorë Jurgita Marija Abraitytë

Rinko Rima Marytë Tumënienë
Maketavo Regina Bernadišienë
Viršelio autorë Stanislava Narkevièiûtë

SL 585. 2002 11 29. 15,47 leidyb. apsk. l.

Tiraþas 1000 egz. Uþsakymas .
Išleido Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, 2057 Vilnius.
Tinklapis internete www.ltu.lt
El. paštas leidyba@ltu.lt
Spausdino AB spaustuvë „Aušra“, Vytauto pr. 23, 3000 Kaunas.
Tinklapis internete www.ausra.lt
El. paštas ausra@ausra.lt